Paminklą pašventino Telšių vyskupo generalvikaras, kunigas Vilius Viktoravičius.

Ceremonijoje dalyvavo Prancūzijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje J. E. Alix Victoria Everard, Vokietijos Federalinės Respublikos ambasadorius Lietuvoje J. E. Matthias Sonn, Klaipėdos miesto mero pavaduotojas Arvydas Cesiulis, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas, bendrovės „Klaipėdos konteinerių terminalas“ generalinis direktorius Vaidotas Šileika.

Paminklas prie tiltelio, ties kuriuo prasideda Vilhelmo kanalas, perkeltas todėl, kad anksčiau stovėjo uosto teritorijoje, kur, pastaruoju išsiplėtus uosto įmonių veiklai, tapo visuomenei neprieinamas ir nematomas.

Visi dalyvavusieji dėkojo už greitą ir gerą sprendimą ieškant paminklui naujos vietos. Ne vienas kalbėtojas teigė, kad karuose ir po jų žuvę bei kančias kentę eiliniai žmonės – nekalti, o jų atminimas turi būti gerbiamas net ir po daugelio metų.

Primename, kad tuomečio Prūsijos karaliaus Vilhelmo I vardu pavadintas kanalas buvo kasamas 1863–1873 metais.

Kanalo ilgis 25–27 km, plotis 28–30 m, vidutinis gylis – 1,7 m. Šiuo vandens telkiniu buvo plukdomi sieliai, aplenkiant pavojų kupinas Kuršių marias.

Kanalas yra dviejų dalių. Viena jų driekiasi nuo Minijos iki Drevernos kanalo, antroji – nuo Drevernos iki Malkų įlankos Klaipėdoje.

Didžiąją abiejų šakų dalį iškasė samdyti vietos gyventojai.

Prancūzai belaisviai kasė antrąją dalį, kurios ilgis yra apie 12 kilometrų. Čia galėjo dirbti nuo 600 iki 650 prancūzų. Jiems atminti Prancūzijos ambasados iniciatyva buvo pastatytas paminklas.

Ilgą laiką buvo klaidingai manoma, kad belaisviai buvo žiauriai išnaudojami, todėl jų čia labai daug mirė.

Pastaruoju metu rasta įrodymų, kad Klaipėdos miesto kapinėse buvo palaidoti keturi kanalo kasėjai prancūzai. Labiausiai tikėtina, kad jie mirė dėl ligų.

Skulptūrų parku paverstose kapinėse dar pokariu buvo vienodi paminklai penkiems prancūzams, tikėtina, kad vienas jų žuvo Neringoje.

Prancūzų belaisviai į Klaipėdą buvo atgabenti po 1870-1871 metų karo, kuris vyko tarp besivienijančios Vokietijos ir Prancūzijos. Vokiečių pajėgos laimėjo ir paėmė Napoleoną III į nelaisvę.

„Tikras dvasios tėvas ir pavyzdys visiems žmonėms. Geras, teisingas ir paprastas žmogus, tėvynės patriotas, nevyniojantis žodžių į vatą. Klaipėdai tai didelis nuostolis, o Telšiams – sėkmė“, – rašė internautai tik pasigirdus žiniai apie kunigo V.Viktoravičiaus išvykimą. Iš 22-iejų savo tarnystės bažnyčiai metų, didžiąją dalį V.Viktoravičius praleido Klaipėdoje, kur tapo daugelio klaipėdiečių itin mėgiamas ir gerbiamas kunigas.

Į atsisveikinimo mišias susirinko pilna Marijos Taikos Karalienės bažnyčia. Švelniai juokaudamas, V.Viktoravičius pasidžiaugė taip gausiai susirinkusiais parapijiečiais.

Klaipėdoje V.Viktoravičius praleido 15 metų, čia jis dirbo vikaru, Klaipėdos dekanato jaunimo centro sielovadininku, parapijos administratoriumi, klebonu, vyskupo vikaru Klaipėdos kraštui, generalvikaru, Klaipėdos policijos kapelionu, skautų dvasios vadovu.

Pats kunigas pripažino, jog per ilgus metus su klaipėdiečiais užsimezgė glaudūs socialiniai ryšiai. Su jais buvo labai malonu bendrauti, tik esą kartais pritrūkdavo laiko.

Atleistas iš parapijos dekano pareigų, V.Viktoravičius dar bent metus liks Klaipėdos apskrities policijos kapelionu.

Kunigas įsikurs ir dirbs gimtuosiuose Telšiuose, kur ir dabar gyvena jo mama bei brolis.

Geras, teisingas ir paprastas žmogus, tėvynės patriotas, nevyniojantis žodžių į vatą. Klaipėdai tai didelis nuostolis, o Telšiams – sėkmė.

Antradienį, rugpjūčio 13 d. prisieks naujasis Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Mindaugas Šlaustas, V.Viktoravičius perduos jam įgaliojimus.

Kartu jis perims klebono pareigas, vykdomas senelių globos namuose ir labdaros organizacijoje „Caritas“. M.Šlaustas yra Telšių vyskupijos kunigas, tačiau penkerius pastaruosius metus dirbo popiežiaus nuncijaus sekretoriumi, jis vertėjavo popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą metu.

Telšių vyskupijos Klaipėdos dekanato dekanu paskirtas Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas Rolandas Karpavičius.

Rugpjūčio 11-osios vidurdienį Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje V.Viktoravičius paskutinį kartą laikys mišias, tai bus jo atsisveikinimo su klaipėdiečiais diena.

"Išvykstu į kunigų seminariją ir Telšių vyskupijos kuriją vykdyti tų pareigų, kurias jau turėjau, – generalvikaro. Vyskupui atrodo, kad taip yra tinkamiau. Nežinau, kiek truks ši tarnystė, kai paskirs kitur, eisiu kitur. Tai yra visiškai normali rokiruotė. Dideliu džiaugsmu dėl šių pasikeitimų netrykštu, nes manau, kad esu labiau linkęs dirbti parapijoje su žmonėmis, bet yra, kaip yra", – atviravo V.Viktoravičius.

Klaipėdoje V.Viktoravičius praleido 15 metų, čia jis dirbo vikaru, Klaipėdos dekanato jaunimo centro sielovadininku, parapijos administratoriumi, klebonu, vyskupo vikaru Klaipėdos kraštui, generalvikaru, Klaipėdos policijos kapelionu, skautų dvasios vadovu.

"Per ilgus metus su klaipėdiečiais užsimezgė glaudūs socialiniai ryšiai. Su jais buvo labai malonu bendrauti, tik kartais pritrūkdavo laiko. Būsiu atleistas iš parapijos dekano pareigų, bet vis dar bent metus liksiu Klaipėdos apskrities policijos kapelionu", – kalbėjo V.Viktoravičius.

V.Viktoravičius įsikurs ir dirbs gimtuosiuose Telšiuose, kur ir dabar gyvena jo mama bei brolis.

Rugpjūčio 13 d. prisieks naujasis Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Mindaugas Šlaustas, V.Viktoravičius perduos jam įgaliojimus.

Kartu jis perims klebono pareigas, vykdomas senelių globos namuose ir labdaros organizacijoje "Caritas".

M.Šlaustas yra Telšių vyskupijos kunigas, tačiau penkerius pastaruosius metus dirbo popiežiaus nuncijaus sekretoriumi, jis vertėjavo popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą metu.

Telšių vyskupijos Klaipėdos dekanato dekanu paskirtas Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas Rolandas Karpavičius.

Bažnyčia neprieštarauja

Kremuotų velionių laidotuvės tampa dažnesnės, tačiau jų dar vis nėra tiek daug, kad būtų galima nebeplėsti kapinių.

Laidojimo paslaugas uostamiestyje teikiančios įmonės "Aterna" vadovė Vitalija Rumbaitienė tikino, kad šiais laikais visos laidojimo apeigos paprastėja, o atsisveikinimui su mirusiuoju skirtas laikas yra sutrumpėjęs iki minimalaus.

Kapinių priežiūros tarnybos vadovė Zina Stankienė pasakojo, kad paprastai būna taip: vieną dieną žmogus mirė, kitą – šarvojamas, trečią – jau laidojamas.

Vienas pagrindinių tokios skubos argumentų – taip taupomi pinigai, o ir žmonės negali ilgam atitrūkti nuo darbų.

Katalikų bažnyčia kūno kremavimui neprieštarauja.

"Žmogus turi būti palaidojamas kūnu, nesvarbu, kokios formos jis yra. Tikrai negalima žmogaus pelenų išbarstyti pavėjui. Kūnas turi būti palaidojamas vienoje vietoje. Dabar jau nebe taip dažnai sulaukiu klausimų apie tai, bet vis dar yra. Vis dar gajus mitas, kad kūno kremavimas – pagoniška tradicija. Tai netiesa, – teigė kunigas Vilius Viktoravičius. – Nuoširdžiai tikintys žmonės žino, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi. Būtent todėl tikintieji lengviau priima artimųjų mirtį. Pats skausmingiausias laidotuvių momentas – karsto uždarymas. Gal todėl didelių emocijų išvengiama, kai šarvojama urna, o ne velionio kūnas. Ne vienas, pamatęs urną, pasako negalintis patikėti, kad artimojo nebėra, mat asmenybę tapatiname su kūnu."

Gėles pataria aukoti bažnyčiai

Jeigu palaikai kremuojami, o urna su pelenais laidojama kolumbariume, pranešdami apie netektį artimieji prašo atnešti ne daugiau kaip dvi gėles.

Tokiu atveju sumą, kurią paprastai išleidžia pirkdami vainikus ar krepšelius, žmonės įdeda į aukų dėžutę.

Laidojimo namų vadovė yra įsitikinusi, kad tai kur kas protingiau, nei apkrauti kapą kalnu gėlių, kuriomis niekas nesigrožės.

Kunigas pataria paaukoti bažnyčiai ir gedėtojų atneštas gėles.

Juk nuo kapų nuvytusios gėlės išmetamos į atliekų konteinerį.

"Tai būtų labai prasminga. Ant kapų gėlės numiršta per dieną, o bažnyčioje jos dar prie altoriaus žydėtų savaitę ar antrą. Kai kurie žmonės, laidodami urną, taip ir padaro, tai labai gražus poelgis – savita maldos tąsa. Kartais žmonės mano, kad mirusiajam atneštų gėlių negalima dėti niekur kitur, tik ant jo kapo. Tai – mitas. Juk nuo kapų nuvytusios gėlės išmetamos į atliekų konteinerį", – dėstė V.Viktoravičius.

Į karstą – kasdieniais rūbais

"Beveik juokais sakau – reikia žinoti, kada mirti. Kai senyvo amžiaus žmogus miršta mėnesio pradžioje, jo artimieji gauna dvi pensijas, o jeigu jis iškeliauja mėnesio viduryje ar antroje pusėje, laidojantieji gauna tik vieną. Artimiesiems tai labai aktualu, juk yra skirtumas 250 eurų ar 500", – teigė V.Rumbaitienė.

Laidotuvių organizatoriai konstatuoja, kad dar prieš pusmetį kremuotus palaikus laidoti buvo truputį brangiau nei įprastai, o dabar kainos – panašios.

"Kėdainių krematoriumas yra pakoregavęs kainas. Dabar abu laidojimo būdai gali kainuoti panašiai, kremacija gali būti brangesnė ne daugiau nei 150 eurų. Tradicinį būdą brangina duobės iškasimas, prabangesnis karstas, – patirtimi dalijosi "Aternos" vadovė. – Kremavimo atveju paprastai imamas paprastesnis karstas. Kėdainių krematoriumo administracija pataria nepirkti atskirų įkapių velioniams, kurie bus šarvojami kremuoti. Pasak jų, galima tiesiog aprengti mirusįjį tvarkingais jo paties drabužiais. Tai taip pat sumažina bendrą laidotuvių kainą. Nepalaidotas nelieka nė vienas, bet visada galima sutaupyti."

Tuo metu, kai vieni taupo rengdami kuklias laidotuves, kiti stengiasi nustebinti aplinkinius prabanga.

Jeigu žmonėms netinka tie rūbai, kuriuos siūlo ritualinių paslaugų įmonės, artimieji drabužius mirusiajam perka šventinių drabužių parduotuvėse. Bet tai tėra vienas kitas atvejis.

Šermenys – kelias valandas

Dabar labai retai kas šarvojimo salę nuomoja ilgiau nei dieną.

Dažniausiai ryte prasideda atsisveikinimas, o tos pačios popietę rengiamos laidotuvės. Šarvojimo salės dažniausiai išnuomojamos kelioms valandoms.

Dvi paras salė Joniškės gatvės laidojimo namuose to paties velionio šermenims buvo išnuomota prieš kelis mėnesius.

Ritualinių paslaugų teikėjai pastebėjo, kad ilgesnį laiką pašarvotą artimąjį laiko tie žmonės, kurie laidoti artimuosius veža į atokesnius rajonus.

Jeigu šermenys Klaipėdoje užtrunka parą, vakare ir prieš išnešant mirusįjį samdomi giedotojai.

Klaipėdoje vadinamuosius Kalnus žmonės užsako giedoti itin retai.

Tiems, kas nėra girdėjęs giedant "Kalnus", tokie papročiai gali pasirodyti itin nepriimtini ir archajiški.

V.Viktoravičius įsitikinęs, kad tikintis žmogus arba tas, kuris yra dalyvavęs Žemaičių Kalvarijos "Kalnų" giedojimo apeigose, kitaip vertina šias giesmes per šermenis.

Giedodamas žmogus nurimsta, susikoncentruoja į tekstą, randa atsakymų į skaudaus momento klausimus.

Vadinamuosius Kalnus gieda žemaičiai, Aukštaitijoje giedamas rožinis.

"Klaipėdoje "Kalnų" giedojimas netrunka taip ilgai, kaip tai būdavo prieš kelis dešimtmečius kaime. Vien įžangos giesmės trukdavo valandą. Giedojimo apeigų dabar laikomasi nepaisant, ar laidojamas kremuotas kūnas, ar ne", – teigė V.Viktoravičius.

Urna prilygsta karstui

Velionių kremavimas keičia ir šermenų tradicijas.

Maždaug pusė kremuoti apsisprendusių žmonių laidojimo namuose atsisveikina su mirusiuoju, o tada išveža kūną kremuoti. Laidotuvės vyksta kitą dieną ar dar vėliau.

Jose dalyvauja kur kas mažiau žmonių, nei dalyvavo šermenyse.

Kunigas V.Viktoravičius primygtinai patarė po kremacijos pelenų nelaikyti namuose, laidotuvės turėtų įvykti laiku.

Nepamirškime, kad urna taip pat yra savotiškas karstas, ir jam sekcijoje – ne vieta.

"Nuo to, kad iš toli grįžę giminaičiai pamatys urną, niekas nepasikeis. Jie lygiai taip pat gali nueiti prie kapo. Nepamirškime, kad urna taip pat yra savotiškas karstas, ir jam sekcijoje – ne vieta. Mirusiesiems yra kapinės, gyviesiems – gyvenimas", – paaiškino kunigas.

Atsisako gedulingų pietų

Klaipėdiečiai kažkodėl mano, kad karsto į bažnyčią nešti negalima.

V.Viktoravičius tikino, kad gedulingų mišių metu karstas gali būti nešamas į šventyklą.

Galbūt to nenori laidojimo įmonės darbuotojai, nes jiems tai reikštų daugiau darbo.

Pastaruoju metu kinta ir žmonių emocijos netekus artimųjų. Žmonės vis dažniau mirtį priima kaip neatsiejamą būties dalį, todėl širdį draskančių raudų ar nepamatuoto elgesio atsisveikinant pasitaiko vis rečiau.

Pasirodo, net gedulingi pietūs tampa vis kuklesni, o į juos kviečiamų žmonių skaičius mažėja.

"Į šermenis ateina vis mažiau žmonių. Tik, kai miršta žinomas mieste žmogus ar įžymybė, susirenka daug jį pažinojusiųjų. Laidojant darbingo amžiaus žmogų, taip pat ateina daugiau norinčiųjų su juo atsisveikinti. Atsisveikinti su senoliais atvyksta nedaug artimųjų, o gedulingų pietų pakviečiami tik patys artimiausi. Vis dažniau tokie pietūs ir visai nerengiami", – pastebėjo V.Rumbaitienė.

Nuoma – šimtmečiui

Kremavimo paslaugos pasirenkamos dažniausiai iš praktinių sumetimų, kad vienoje kapavietėje galima būtų palaidoti visus giminės mirusiuosius.

Taip lengviau ir pigiau prižiūrėti kapą.

Kai kurie žmonės tokiose kapavietėse įsirengia savotišką kolumbariumą: žemėje išbetonuoja duobę, kurią dengia plokšte. Tokioje duobėje gali tilpti labai daug urnų.

Kiti urnas laidoja tiesiog žemėje. Vaikštinėjant po kapines nesunku pažinti, kur laidojama tradiciniu būdu visą kūną, o kur tik urnas su pelenais.

Klaipėdoje ir Lėbartų, ir Joniškės kapinėse yra kolumbariumų. Tiesa, Joniškės kapinėse jis yra privatus ir dar nėra pilnas.

Netrukus kapinių tvora bus perstatoma ir atliks dvigubą funkciją – joje bus įrengtos kolumbariumo kriptos.

Kol kas apie būsimas kainas čia nekalbama.

Kripta išnuomojama 100 metų. Už kremavimą bei kriptą šiam laikui tenka sumokėti 2,2 tūkst. eurų.

Kriptoje gali tilpti visos šeimos urnos, ji gali atstoti šeimos kapavietę. Kartais vieną kriptą užsisako dvi artimiausių giminaičių šeimos.

Racionaliai skaičiuojant visas išlaidas, kriptos kaina nebeatrodo milžiniška. Nes antkapinis paminklas bei ilgalaikė kapo priežiūra kainuoja kur kas daugiau.

"Jeigu artimieji nesumokės kriptos nuomos, suprantama, pelenų neišmesime bet kur. Turime numatę vietą, kur bus sudedamos nesumokėjusių ir artimųjų nepasiimtos urnos. Nepagarbu bet kur išmesti palaikus, kol kas tokių atvejų nebūta. Kai kurie žmonės moka dalimis", – tikino "Aternos" vadovė.

Ko gero, viena laidotuvių tradicijose lieka nepakitę per šimtmečius – kaskart šermenyse ir laidotuvėse dalyvauja kelios moterėlės, kurioms svarbu pamatyti, kiek kas verkė, iš vainikų dydžio nuspręsti apie meilę mirusiajam.

Statistika ir faktai

Pirmas kolumbariumas Klaipėdoje įrengtas 2007 m., jame buvo 168 vietos.

2009 m. jis jau buvo pilnas.

2014 m. pradėtas statyti naujas kolumbariumas, jame įrengta 450 kriptų, pusė jų jau užpildytos.

Kasmet Klaipėdoje palaidojama 1800–1850 asmenų.

2016 m. palaidota 270 kremuotų palaikų.

2015 m. – 240 kremuotųjų.

2014 m. – 186 kremuoti palaikai.

2010 m. – 33 kremuotieji.

Išrišimas – ne visiems

Prieš metus į Klaipėdą atsikrausčiusi 37-erių Raimonda M. yra praktikuojanti katalikė.

Anksčiau ji lankydavosi kaimelio, kuriame dirbo siuvėja, bažnyčioje, bet persikėlusi į didmiestį pakeitė ir maldos namus.

Jaunystėje gyvenimas jos nelepino. Sulaukusi devyniolikos pastojo ir ištekėjo už vyro, kurio, kaip sakė, nemylėjo.

Kadangi yra stipriai tikinti, vedybų ceremonija įvyko bažnyčioje, santuoką įtvirtino katalikų kunigas.

Jaunavedžiams gyvenimas kartu nesisekė, maža to, vyras buvo neištikimas.

Vieną dieną neapsikentusi Raimonda pareiškė norinti skyrybų, ir civilinė santuoka buvo nutraukta.

Šiuo metu ji gyvena su kitu vyru.

Dėl gyvenimo susidėjus Raimonda niekad per daug nesikrimto ir ramia širdimi patikėdavo nuodėmes dvasininkams.

Dar prieš Kalėdas į vieną uostamiesčio bažnyčią užsukusi moteris tikėjosi pasimelsti ir išlieti "visus negerumus". Tačiau scenarijus susiklostė ne taip, kaip tikėjosi.

Dėmesingai jos klausęs kunigas staiga pareiškė, kad negali suteikti išrišimo.

Mat neanuliavusi sakramentinės santuokos ji gyvena su kitu partneriu, o tai, bažnyčios terminais tariant, reiškia nuolatinį buvimą sunkioje nuodėmėje.

Tėvas Stanislovas atleido

Paradoksalu: į aprašytą situaciją patekęs tikintysis išpažinti savo nuodėmes gali, tačiau gauti išrišimą – ne.

"Kunigas aiškino, kad nepaisant mano nuodėmingo gyvenimo, galiu eiti išpažinties, tik privalau aiškiai pasisakyti, kad gyvenu be sakramento ir į išrišimą nepretenduoju. Pasijaučiau tarsi atstumta ir išvaryta iš bažnyčios. Neva gyvenimas be sakramentinės santuokos yra didelė nuodėmė, kurios turiu išsižadėti, kad kliudau sau susitaikyti su Dievu. Tuomet kokia prasmė išsakyti nuodėmes, jei man vis tiek nebus atleista?" – retoriškai klausė Raimonda.

Moteris nesuprato, kodėl jos gyvenimas staiga tapo nepriimtinas bažnyčiai.

"Netgi Tėvas Stanislovas, dar būdamas gyvas, man atleido ir davė išrišimą", – akcentavo ir netrukus pradėjo domėtis, kaip sugrįžti į įprastų tikinčiųjų gretas.

Kuo daugiau gilinosi, tuo sudėtingiau viskas atrodė.

Apklausa – su liudytojais

"Vietinis kunigas man pasiūlė kreiptis į vyskupijos, kurioje buvo sudaroma santuoka, kuriją ir galiausiai – į bažnytinį teismą. Tai – vienintelis būdas paskelbti sakramentinę santuoką negaliojančia. Dar įspėjo, kad tai padaryti pavyksta toli gražu ne visiems", – prisiminė Raimonda.

Šiaulių vyskupijos tribunolo notaras už tam tikrą atlygį padėjo moteriai paruošti procedūrai reikalingas dokumentus.

Svarbiausia dalis – išdėstyti svarias priežastis, dėl kurių santuoka turėtų būti pripažinta negaliojančia.

"Notaras man padėjo suformuoti argumentus, vienas jų – kad tuokiausi be meilės, kad nuslėpiau nuo savo tėvų apie buvusio vyro ankstesnę santuoką, kad nežinau, ar jis krikštytas. Nors tai nėra pagrindiniai motyvai, dėl kurių santuoka subyrėjo, bažnyčiai tai atrodė svarbu", – pasakojo pašnekovė.

Kai prašymas buvo suformuotas, moteris pakviesta atvykti į apklausą.

Nemalonioje procedūroje privalėjo dalyvauti ne tik buvęs sutuoktinis, bet ir abiejų šalių liudytojai, galintys patvirtinti, kad Raimonda sako tiesą.

"Varginantis ir orumą žeminantis procesas. Ne kiekvienas tam ryžtųsi", – liejo apmaudą Raimonda.

Nagrinėjo teisėjų kolegija

Po apklausos beliko laukti sprendimo. Buvo užvesta byla, kurią nagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

Apie nutartį Raimondai turėjo būti pranešta asmeniškai.

Vien Šiaulių vyskupijos tribunolo pritarimo neužteko, byla patikėta ir antrosios instancijos bažnytinio teismo teisėjų kolegijos Kaune žinion.

Tik po pusmečio moterį pasiekė dekretas. Santuoka paskelbta neįvykusi.

"Laimei, atsakymas buvo teigiamas. Gavau krūvą dokumentų, kuriuose rašoma, kad santuoka yra negaliojanti dėl aplinkybių, lėmusių jos sudarymą. Man pasisekė, nes pažįstu žmogų, kuriam teismas nebuvo palankus", – užsiminė pašnekovė.

Dabar, jei būtų jaunesnė, į bažnyčią nepultų ir dėl krikščioniškos santuokos gerai pagalvotų.

"Nes paskui teks eiti kryžiaus kelius. Net žudikui paprasčiau gauti išrišimą. Antrą kartą to tikrai nedaryčiau", – nedvejojo ji.

Išlaisvina tik mirtis

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas kunigas Vilius Viktoravičius patvirtino, kad dvasininkas negali suteikti išrišimo žmogui, gyvenančiam nesantuokoje.

Tai yra normali bažnyčios praktika.

"Pasielgta teisingai, kadangi išlieka išorinė nuodėmė, o po išpažinties reikia atsilyginti ir taisytis. Šiuo konkrečiu atveju išrišimo niekas negali duoti. Jis suteikiamas tik tuomet, jei žmogus ruošiasi santuokai, bet ne tada, kai tai – nuolatinė gyvenamoji būsena", – komentavo V.Viktoravičius.

Belieka tik kreiptis į bažnytinį teismą ir tikėtis teigiamos nutarties.

"Skyrybos įmanomos tik tuo atveju, jeigu santuoka bus pripažinta negaliojančia. Turime daug aktyvių parapijiečių, kurie gyvena antroje santuokoje ir negali nieko padaryti", – aiškino klebonas ir pripažino, kad anuliavimas – sudėtinga procedūra.

"Nėra taip, kad nuėjau į 'Maximą" ir parsinešiau duonos. Minėtas kelias irgi nėra garantuotas. Prieš tai reikėtų pasikalbėti su parapijos klebonu ir pasitarti, ar iš tikrųjų yra kabliukų, kurie išspręstų šį reikalą", – dėstė jis.

Priežastys gali būti įvairios. Neištikimybė, anot jo, į šį sąrašą nepatenka.

"Yra dvylika priežasčių, ardančių santuoką. Bent viena jų turėtų būti santuokos sudarymo metu, o ne po to. Suvokimo nebuvimas, vyro impotencija, kunigo jurisdikcijos nebuvimas, baimė, prievarta. Tiek fizinė, tiek moralinė", – vardijo dvasininkas.

Esti viena galimybė nusimesti nuodėmės naštą ir nesikreipiant į teismą. Tai – sutuoktinio mirtis.

"Akropolio" sindromas

Paklaustas, ar išrišimas nėra subjektyvus reikalas, juk Tėvas Stanislovas Raimondai nuodėmes atleido, kunigas atsakė tiesmukiškai.

"Oi, nepradėkime analizuoti tokių žvaigždžių, kurie kitą kartą, būkime "biedni", bet teisingi, elgiasi ar elgdavosi neteisingai", – samprotavo V.Viktoravičius.

Jo žodžiais tariant, scenarijų būna įvairių. Kartais žmonės neįdeda jokių pastangų, kad gautų išrišimą, kiti, priešingai – aktyviai ima jautį už ragų.

"Kai kurie nori, kad viskas jiems būtų padedama ant lėkštutės. Vadinu tai "Akropolio“ sindromu", – vaizdžiai išsireiškė klebonas.

Jam antrino kitas, viešumo pabijojęs, kunigas.

"Būkime realistai, žmonės dažnai meluoja, galbūt moteris nepasakė visko iki galo, atlikdavo šventvagišką išpažintį, todėl ir gaudavo išrišimą. Tiesą sakant, tokie klausimai yra sprendžiami visiškoje paslaptyje ir nedalyvaujant tretiems asmenims. Iš kiekvieno paklausto kunigo jūs išgirsite oficialų bažnyčios mokymą. Kanonai – visiems tie patys", – tvirtino jis.

Vis dėlto atsirado ir manančiųjų kitaip.

Anksčiau Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kunigas, o šiuo metu – Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas Evaldas Darulis į situaciją pažvelgė nuosaikiau.

"Labai priklauso nuo atvejo. Jeigu žmogus atlieka išpažintį laikydamas savyje labai sunkią nuodėmę, kuri jį slegia, kunigas turėtų duoti išrišimą. Nes negalėtų palikti žmogaus kaltės jausme. Dažniausiai kunigai atsižvelgia tik į kanonų teisę, bet ne į platesnę ir daugiau apimančią moralinę teologiją. Pastarosios didžioji dalis tiesiog nėra studijavę", – kalbėjo pranciškonas.

Jo paties praktikoje būta visko.

"Jeigu jau ateina, dažniausiai duodu išrišimą. Svarbu, kad žmogus patikėtų Dievo gailestingumu. Jeigu esi kaltas, atsakysi prieš Dievą", – tarstelėjo klebonas.

Skaičių nefiksuoja

Oficialios statistikos, kiek per metus Klaipėdoje anuliuojama bažnytinių santuokų, Klaipėdos savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius neturi.

"Reikėtų rankiniu būdu versti kiekvieną akto įrašą ir žiūrėti: tai civilinė ar bažnytinė santuoka. Būtų per daug sudėtinga", – teigė Klaipėdos savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Gražina Misevičienė.

"Kad tokių turime, tai tikrai. Tačiau bažnytinių santuokų, palyginti su civilinėmis, yra kur kas mažiau. Vienas, du procentai", – komentavo G.Misevičienė.

Iš viso pernai Klaipėdoje įregistruota 1 261 santuoka. Iš jų bažnyčios tvarka – 225. 2015 m. atitinkamai: 1 288 ir 224.

2016 m. nutrauktos 599 santuokos, 2015 m. – 635.

Kiek iš jų anuliavo pati bažnyčia, nėra žinoma.

"Mums nereikia tokios statistikos, nes bažnytinės santuokos nutraukimas civiline tvarka neatliekamas", – tarstelėjo vedėja.

Krūpčiojo iš baimės

Devynmetę dukrą į ekskursiją lydėjusiai mamai šiurpą sukėlė nugirstas pokalbis. Viena bendraklasė kitoms prasitarė, kad bandė išsikviesti Čarlio ir Anabelės dvasias.

Mergaitė tvirtino, kad viskas pavyko, bet paskui su dvasiomis ji tiesiog nebebendravo.

"Maniau, kad man pasigirdo ar kažką klaidingai supratau, tačiau kitas įvykis mane privertė iš tiesų sunerimti", – tvirtino mama.

Atėjus į darbą, kolegė, auginanti panašaus amžiaus dukrą, moteriai papasakojo identišką istoriją.

"Bendradarbė pasiguodė, kad jos dukra nemiegojo visą naktį. Vartėsi, sapnavo košmarus, krūpčiojo iš baimės. Tik ryte paaiškėjo priežastis", – pasakojo moteris.

Pasirodo, kad išvakarėse pas mergaitę lankėsi kelios bendraklasės. Dukra atskleidė, kad su draugėmis surengė dvasių kvietimo seansą.

"Kvietė Čarlį. Vėliau išsiaiškinau, kad tai meksikiečių demonas", – patikslino moteris.

Reikia dviejų pieštukų

Pavojingas iššūkis – išsikviesti Čarlį pradėjo plisti praėjusių metų gegužę. Jo esmė – išsikviesti šį demoną, kuris dar vadinamas Meksikos velniu, ir jam užduoti įvairius rūpimus klausimus.

Iššūkį priėmę asmenys popieriaus lapą suskirsto į keturias dalis ir įstrižai po du kartus surašo "taip" ir "ne". Tada vieną ant kito uždeda du pieštukus, juos sukryžiuoja ir kviečia demoną Čarlį.

Tikima, kad dvasia į klausimus atsakinėja judindamas viršutinį pieštuką ir pakreipdamas jį teisingo atsakymo link.

Dvasia kviečiama paprastai. Seanse dalyvaujantys asmenys kartu kartoja: "Čarli, Čarli, ar tu čia?" ir laukia, kol pajudės pieštukas.

Jei šis vis tiek nejuda, susirinkusieji klausia: "Čarli, Čarli, ar pažaisi?" Daug panašių vaizdo įrašų galima rasti internete.

Esą pieštukas po kelių kvietimų pasisuka ties žodžiu "taip", o seanse dalyvavę vaikai paprastai išsigąsta, pradeda šaukti ir sprunka.

Manoma, kad šio iššūkio mada prasidėjo suplakus vadinamąjį dvasių lentos žaidimą, kuris paplitęs JAV, ir Meksikoje gajų mitą apie Čarlio dvasią, ateinančią atsakyti į įvairius klausimus.

Vieni įspėja jokiu būdu nerengti tokio seanso ir kalba apie baisias pasekmes, kiti tvirtina, kad pieštukai juda dėl įsimagnetinusių šerdelių.

Kviečia ir stovyklose

Pasak klaipėdietės, atrodo, kad seanso, kuriame dalyvavo ketvirtokės, metu išties kažkas įvyko.

"Lyg pieštukai pradėjo judėti. Niekas nežino, ar jos kažką išsikvietė, ar – ne, tačiau mergaitė labai išsigando. Galiausiai jos viską nutraukė. Kolegė tvirtino, kad nežino, kaip elgtis toliau, ką daryti, kaip padėti dukrai, kuri visą naktį iš baimės nemiegojo", – pasakojo moteris.

Klaipėdietė taip pat sužinojo, kad šiurpą keliantys žaidimai labai paplitę tarp vaikų.

Vaikų poilsio stovyklų pajūryje vadovai buvo pašiurpę, kad šią vasarą dvasios buvo kviečiamos kone kiekviename namelyje.

Moters kolegės dukra apie Čarlį sužinojo, kai gulėjo ligoninėje. Ją "apšvietė" kiti vaikai.

"Baisu, kai mažamečiai užsiima tuo, ko patys nesupranta. Žaidžia tokius žaidimus, nuo kurių oda pašiurpsta net suaugusiems. Jau ir taip su kai kuriais vaikais sunku susikalbėti, o čia dar tokie dalykai vyksta. Galbūt dvasios ir neegzistuoja, bet išties visko nežinome. Dėl tokių seansų vaikai gali prieiti iki pamišimo", – nerimavo moteris.

Pasak klaipėdietės, vaikystėje kartu su draugais taip pat prisigalvodavo įvairiausių kraują stingdančių atrakcijų. Tačiau dažniausiai apsiribodavo šiurpą keliančiomis pasakaitėmis.

"Neslėpsiu, kartą bandėme surengti spiritizmo seansą su adatomis ir lėkštėmis, tačiau tada jau buvome paaugliai, tikrai ne aštuonerių ar devynerių metų", – prisiminė klaipėdietė.

Lėlė kėlė šiurpą

Anabelė, apie kurią ekskursijos metu užsiminė trečiokė, veikiausiai yra žmones žudanti lėlė. Apie pastarąją yra net sukurti siaubo filmai.

Jie remiasi tikromis paranormalių reiškinių tyrėjų Edo ir Lorraine Warrenų išgyventomis istorijomis. Tad lėlė egzistuoja ir realybėje.

Anabelė saugoma specialiame stikliniame konteineryje tyrėjų okultizmo muziejuje. Jos istorija baugina.

Teigiama, kad ji buvo padovanota vienai studentei, kurios namuose netrukus pradėjo dėtis keistenybės.

Lėlė ne tik pajudėdavo iš vienos vietos į kitą, bet ir pradėjo palikti tarsi vaiko ranka rašytus raštelius.

Su bičiule gyvenusi mergina iškvietė mediumą ir jo padedama susisiekė neva su mažos mergaitės dvasia, kuri teigė norinti draugijos ir paprašė leidimo pasilikti lėlėje.

Studentėms leidus prasidėjo kraupesni dalykai – Anabelė pamėgino susidoroti su merginų draugu.

Paaiškėjo, kad dvasia yra demoniškos prigimties ir ieško žmogaus, kurį galėtų apsėsti.

E. ir L.Warrenai su egzorcistu padėjo merginoms, ir lėlę tyrėjai pasiėmė sau.

Dvasios – ne žaidimas

Nors kartais dvasių kvietimas atrodo tarsi nekaltas žaidimas, tačiau Bažnyčia ir ne vienas Lietuvos dvasininkas yra įspėjęs, kad taip galima prisidaryti rimtų bėdų.

Pabrėžiama, kad su anapusiniu pasauliu vertėtų nejuokauti, o tėvai turėtų perspėti vaikus, kad kviesti dvasių nereikėtų.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas kunigas Vilius Viktoravičius teigė, kad dėl vaikystėje surengtų spiritizmo seansų rūpesčių gali kilti vėliau – brandžiame amžiuje.

Tuomet žmonės jau prašo egzorcistų pagalbos.

"Spiritizmo seansų metu įsileidi į gyvenimą ne Dievą, o velniai žino ką. Tiesiogine to žodžio prasme. Būna, kad žmones kankina įvairios fobijos, nesiseka. Žmogus dažnai kenčia ir nesuvokia, kodėl. Pradedi analizuoti ir paaiškėja, kad vaikystėje ar jaunystėje jis užsiiminėjo spiritizmo seansais. Didelė tikimybė, kad jų metu įsileidi nekokias dvasias", – mano žinomas kunigas.

V.Viktoravičius pabrėžė, kad tokiais dalykais žaisti tikrai nederėtų: "Taip kaip negalima žaisti su šautuvu, kad ir neužtaisytu. Juk bent vieną kartą gyvenime iššauna kiekvienas ginklas."

Klebonas tėvams, norintiems apsaugoti savo vaikus nuo tokių situacijų, patarė pirmiausia bendrauti.

"Visose gyvenimo srityse mums trūksta bendravimo. Tiek su mažu, tiek su senu. Senelių namuose žmogus būna materialiai aprūpintas. Sako, ko daugiau reikia? Tačiau žmogui trūksta bendravimo, bendrystės. Jei tėvai rūpinasi, kad vaikai būtų sotūs, pavalgę, turėtų patį išmaniausią telefoną, bet neskiria dėmesio, tai gali sukelti didelių problemų ateityje. Svarbu skirti laiko savo vaikui, bendrauti su juo, perduoti vertybes", – akcentavo V.Viktoravičius.

Vaidenosi sudegusi mergaitė

Kiekvienam teko girdėti šiurpių istorijų apie tai, kuo baigėsi dvasių kvietimo seansai. Kai kuriems net tenka pakeisti gyvenamąją vietą. Būna atvejų, kai žmonės net išprotėja.

Vienas vaikinas pasakojo, kad po tokių "apeigų" pusbroliui namuose pradėjo vaidentis sudegusi mergaitė.

Kita moteris prisiminė, kaip liūdnai baigėsi velnio kvietimas paauglystėje. Tada su draugėmis ji manė, kad tai linksmas žaidimas.

Moteris pasakojo, kad ji laikė adatą ir pajuto, kaip kažkas stipriai suspaudė jos riešą. Jo net nebegalėjo pajudinti.

Moteris pasakojo, kad draugės nesuprato, kas jai yra. Ji liepė paklausti dvasios, ar ši jau čia, kas tokia. Iš ant popieriaus surašytų raidelių susidėliojo žodis "Demonas".

"Draugės manė, kad čia mano darbas. Aš pasakiau joms, kad kažkas laiko mano riešą. Staiga pasigirdo kažkokie garsai. Visos pabėgo, klykdamos, o aš negalėjau. Dar kartą paklausiau dvasios, kas ji. Atsakymas buvo tas pats. Tada pajutau, kad mano rankos niekas nebelaiko, pabėgau ir aš", – pasakojo moteris.

Išgirdusi, kas nutiko, mama liepė sudeginti popieriaus lapus, ant kurių buvo nupiešta akis, surašytos raidės, skaičiai, žodžiai "taip" ir "ne", ir išmesti pelenus.

Pasak moters, po seanso pradėjo persekioti nemalonumai. Buvo kviestas kunigas, kad pašventintų namus, tačiau tai nepadėjo. Šeimai teko persikraustyti į kitą būstą.

Kitos merginos atviravo, kad po dvasios kvietimo mokykloje ant to paties stalo gulėjusiame sąsiuvinyje jos rado per visą lapą nupieštą juodą kryžių.

Neretai po spiritizmo seansų būna, kad žmonės jaučiasi namie ne vieni. Kartais daiktai randami ne toje vietoje, kur buvo palikti, girdimi žingsniai, dantų griežimas, kiti garsai.

Vienu atveju buvo net teigiama, kad dvasia suniokojo arbatinuką ir sudraskė staltiesę.

Komentaras

Linas Slušnys

Vaikų ir paauglių psichiatras

Kviesdami dvasias, vaikai gali save įbauginti. Išgąstis gali sutrikdyti miegą. Svarbiausia – kaip į tokius įvykius reaguoja suaugusieji. Nereikia sukelti audros stiklinėje, pasakoti visokių detalių. Tai nėra pasaulio pabaiga. Vaiką reikia nuraminti ir paaiškinti, kad taip elgtis nederėtų. Vaikai sugeba ir patys įsibauginti. Prisigalvoja įvairiausių istorijų. Visais laikais taip buvo, ir bus. Svarbiausia, kad tėvai bendrautų su vaikais. Kodėl tokie maži vaikai pradeda domėtis dvasiomis, sunku pasakyti. Gal tai filmų įtaka, vaizdų interneto svetainėse. Kadangi informacijos daug, vaikai dabar anksčiau su viskuo susipažįsta, o smalsumas veda į bandymus. Dažniausiai tėvai vis dėlto sugeba nuraminti vaikus po tokių įvykių ir specialistų pagalbos neprireikia.

Antrąją Velykų dieną Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia sulaukė neeilinių svečių. Čia mišias kartu su kunigu Viliumi Viktoravičiumi laikė ir bendruomenės nariais susitiko misionierius iš Ruandos kunigas Hermanas Šulcas.

Susirinkusiems misionierius pasakojo apie savo gyvenimą, darbą, misijas Ruandoje. Prisiminė ir vaikystę, tuometinę Klaipėdą. Misionierius tvirtino, kad tuometiniai laikai buvo sunkūs.

H.Šulcas gimė Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės žemaitės šeimoje. Artėjant Antrajam pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, tėvas žuvo apšaudymo metu. Našlė mama apsigyveno Vakarų Vokietijoje, vėliau Liuneburge.

H.Šulcas lankė Vasario 16-osios gimnaziją Diepholze ir Hiutenfelde, kuri buvo išlaikoma ypač lietuvių rėmėjų aukomis.

Po kiek laiko persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Vėliau baigė pedagogiką ir filosofiją Saleziečių įstaigose, Romoje įsigijo teologijos licenciatą ir 1968 metais ten buvo įšventintas į kunigus.

Misionieriumi Ruandoje H.Šulcas dirba nuo 1978 metų. Dažnai jis čia tapdavo ir mediku, nes šiame krašte medicina nėra išplėtota. Jis įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, kurioje čia gyvenantys vaikai buvo mokami gyvenimo įgūdžių bei amatų.

Jaunimą sodybą jis įkūręs yra ir gimtojoje žemėje – Kėkštuose. Į ją savaitgaliais suvažiuoja vaikai iš apylinkių, būna ir iš asocialių šeimų.

H.Šulcas laisvai kalba devyniomis kalbomis: vokiečių, lietuvių, italų, anglų, portugalų, prancūzų, lotynų, graikų ir kinjaruanda kalba.

Į susitikimą atėję klaipėdiečiai domėjosi misionieriaus veikla, gyvenimo istorija. Po susitikimo organizuota rinkliava jo veiklai paremti. Klaipėdiečiai aukojo tiek, kiek kiekvienas galėjo.

Klaipėdos "Carito" senelių globos namuose verda aistros dėl padidėjusio mokesčio. Neįgalų tėvą šioje įstaigoje apgyvendinusi šeima piktinasi klebono elgesiu – esą nepanorusiems mokėti brangiau jis parodė duris. Pats kunigas tvirtina, kad tai globotinio artimieji elgiasi negarbingai ir pabrėžia, kad jų senolis neturi būti išlaikomas kitų gyventojų sąskaita.

Įskaudino žodžiai

Dėl 83 metų neįgalaus senuko globos "Carito" įsteigtuose senelių namuose pasipiktinimą reiškia pensininko dukra, kuri dienraščiui prisipažino, kad jos širdį itin užgavo nepagarbus globos namams vadovaujančio Marijos Taikos Karalienės parapijos kunigo Viliaus Viktoravičiaus elgesys.

"Paralyžiuoto tėvo globa senelių namuose jau ketverius metus kas mėnesį atsieina po 1,5 tūkst. litų (434, 78 euro). Staiga "Caritas" sumanė pakelti mėnesinį mokestį net 750 litų. Aiškinama, kad nuo šiol mėnuo šiuose namuose kainuos 660 eurų", – dėl pabrangusio mokesčio piktinosi pensininko dukra Laima Jucienė.

Moteris tikino, kad apgyvendindama tėvą globos namuose, su administracija pasirašė sutartį.

"O ji yra ilgalaikė, neterminuota. Klebonas man sakė, kad jis suskaičiavo, kiek kainuoja vieno globotinio išlaikymas per mėnesį, ir tikina, kad viskas pabrango. Tačiau niekas nepaaiškina, kam tie pinigai išleidžiami. Man širdis plyšta. Vos pradėjus aiškintis, išgirdau frazę: "Nepatinka, išeikit ir uždarykit duris", – tikino L.Jucienė.

Moteris svarstė, kad taip paprastai iš globos namų neįgalaus senelio niekas nedrįstų išmesti, jei tik artimieji įteiktų reikalaujamą sumą.

"Tačiau patogiau priimti naują žmogų, senojo atsikračius, kad galėtų pasirašyti kitą sutartį, taikant daug didesnius įkainius", – piktinosi klaipėdietė.

Sutartį pakeis tik teismas

Žodinis konfliktas globos namų vadovo kabinete netrukus gali virsti teisminiu procesu. Privačių asmenų ir "Carito" įsteigtų globos namų buvusios vadovybės pasirašytą sutartį gali nutraukti tik teismas, jei šalims nepavyks susitarti.

"Joje neparašyta, kad sąlygos gali keistis, mokestis – augti. Todėl manau, kad ši sutartis yra pagrindas mums nemokėti daugiau, nei dabar plėšiama", – įtikinėjo moteris.

L.Jucienė mėgino domėtis, kokių sąnaudų reikėtų įkuriant globos namus.

"Aš skaičiavau, kas ir kiek kainuotų. Pati ketinau įsteigti senelių namus. Man atrodo, kad iš žmonių reikalaujama nepagrįstai didelių pinigų", – nuomonę išsakė moteris.

Globos namų vadovas kunigas V.Viktoravičius tikino, kad sutartyje buvę įkainiai jau senokai pasikeitė, o naujas sutartis pasirašė kone visi globotinių šeimų atstovai.

"Tiksliai nepamenu, bet jau prieš dvejus metus buvo pasikeitę įkainiai. Šios moterys nori, kad penkerius metus jų artimasis būtų išlaikomas taikant senojoje sutartyje numatytus įkainius. Tačiau tai yra naudojimasis kitų žmonių sąskaita. Šeima elgiasi negarbingai ir labai negražiai", – nuomonę išsakė klebonas.

Parama nepriklauso

Esą 83-ejų senolis gauna kone 3 tūkst. litų (870 eurų) pensiją, todėl tokioje situacijoje jam nepriklauso jokia valstybės parama.

"Šitos moteriškės norėtų, kad priežiūrai panaudojus 80 proc. jo pensijos, dar ir liktų pinigų. Visi žmonės pasirašė naujas sutartis, o jos nepasirašo, neina į derybas, net telefono ragelio nekelia", – pastebėjo klebonas.

V.Viktoravičius pasakojo, kad senelių globos namų patalpos yra atnaujintos, o tai kainavo nemažus pinigus.

"Kainuoja personalo išlaikymas. Pas mus dirba apie 20 žmonių. Ir mes neturime tiek darbuotojų, kiek norėtųsi, nes tai yra žiauriai dideli pinigai", – apie globos namų išlaikymo sunkumus kalbėjo kunigas.

V.Viktoravičius pripažino, kad trumpalaikis tokių įstaigų finansavimas iš projektinės veiklos neužtikrina jų egzistavimo.

"Tai neužtikrina ilgalaikiškumo ir nuoseklumo. Jei gautume dalelę lėšų, nereiškia, kad po metų jų taip pat gautume. Nejau kas mėnesį sutartis reikės su žmonėmis pasirašinėti? Iš vadinamųjų projektinių lėšų neišgyvensi. Nejau po mėnesio liepsi visiems išsikraustyti, nes nebėra pinigų?" – svarstė globos namų vadovas.

"Šio reikalo nepaliksime"

Paklaustas, ar iš tiesų kalbėdamas su globotinio giminaitėmis parodė klaipėdietėms duris, V.Viktoravičius neišsisukinėjo, sąžiningai pripažino tai pasakęs.

"Taip. O kas belieka, kai iš tavęs tyčiojasi? Buvo aiškinama, kad pasirašyta sutartis, ir malonėkite ją tesėti. O realybę kas įvertins? Pabandykite duonos nusipirkti už tą pačią kainą, kuri buvo prieš penkerius metus", – kalbėjo klebonas.

Tačiau šį pokalbį prisiminusi senelių namuose paralyžiuotą tėvą apgyvendinusi dukra pastebėjo, kad klebono elgesys, jos galva, nebuvo deramas.

"Kaip galima liepti nešdintis žmonėms, kai tėvas tokioje situacijoje? Iš dvasininko pusės tai yra labai negražu. Mes šio reikalo nepaliksime. Tiek metų mokėjome ir nesiginčijome, o štai staiga išgirdome: "Nenori mokėti, eik lauk", – tikino įskaudinta klaipėdietė.

Išlaidos viršija pajamas

Laikinai senelių globos namų direktoriaus pareigas einanti Ana Stirbienė švelnino situaciją, tikindama, kad klebono sakinyje buvo kita mintis.

"Pasiūlė susirasti kur geriau, gal į kokius privačius senelių namus išsikelti? O moteris supyko, esą klebonas ją išvaro. Niekas nevarė, tik pasiūlė pasiieškoti, kur geriau. Tačiau, tiesa, nuo naujųjų metų įkainis nuo 2 050 litų (594,2 eurų), kuris galiojo pernai, pakilo iki 2 277 litų (660 eurų). Taip nutiko todėl, kad globos namams yra privalu gauti licencijas. Todėl teko priimti papildomų specialistų, išaugo išlaidos", – įtikinėjo A.Stirbienė.

Moteris pabrėžė, kad koreguojant globos namų paslaugų įkainius, juos peržiūri savivaldybė.

"Turime pagrįsti kiekvieną litą. O štai vien šildymui skirtos išlaidos padidėjo dvigubai. Anksčiau per mėnesį pastatui šildyti reikėdavo skirti 5 tūkst. litų, o dabar jau tenka pakloti 10 tūkst. litų", – išlaidas skaičiavo A.Stirbienė.

Sauskelnėms taip pat tenka skirti dvigubai didesnę sumą, anksčiau pakuotė kainavo 36, o dabar – 67 litus (skaičiuojant litais).

Globos namai perka tik dalį reikalingų sauskelnių kiekio, tačiau trūkstamu kiekiu senolių artimieji pasirūpina patys.

Sunkumai dėl kylančių kainų

"Mes balansuojame ties riba, kartais mūsų išlaidos didesnės nei pajamos. Per mėnesį įplaukos sudaro 60 tūkst. litų, o vien atlyginimams ir "Sodrai" reikėdavo sumokėti 46 tūkst. Šildymui ir maitinimui likdavo 15 tūkst. litų, o vien šildymui reikia 10 tūkst. litų" – pastebėjo A.Stirbienė.

Per dieną globotinio maitinimui skiriama 10 litų. "Išlyginti" bendrą lėšų stygių pavykdavo tik vasarą, kai nereikėdavo mokėti už šildymą.

"Turime ir tokių gyventojų, kurie iš tiesų neturi lėšų – pensijos siekia 300 litų ir nėra jokių artimųjų. O ši situacija ne ta, kad būtų verta taip piktintis. Į lauką niekas neišmes nė vieno čia gyvenančiojo. Tačiau giminaičiai turėtų suprasti, kad kainos keičiasi. Niekas nenori po teismus vaikščioti. Aš nežinau, kaip teks spręsti šį konfliktą", – atsiduso A.Stirbienė.

Taiko ir išlygų

Senelių globos namų vadovė tikino, kad pasikeitus šeimos turtinei padėčiai, galima kreiptis į įstaigą su prašymu ir mėginti pagrįsti prašymą nemokėti padidintos sumos.

"Žmonės pateikia pažymas ir pagrindžia prašymus. O šie žmonės yra mokūs. Kodėl juos kas nors turi išlaikyti? Kad žmonės yra konfliktiški, tai dar nereiškia, jog reikia taikyti išlygų. Mes sakėme, kad jei nemokės, nutrauksime sutartį. Pirmą kartą susidūrėme su tokia situacija", – patvirtino A.Stirbienė.

Tačiau ji pripažino, kad dar keturi žmonės neturi galimybių mokėti prašomos sumos už išlaikymą šiuose senelių namuose. Iš viso čia dabar gyvena 39 pensininkai. Tačiau malonė nusišypsojo ne Lietuvos piliečiams.

"Na, čia bus "Carito" indėlis į jų gyvenimą. Jų niekas nepriims, jie neturi Lietuvos pilietybės. Nepadėsi juk žmogaus kieme", – aiškino įstaigos administracijos vadovė.

Daugelis europiečių šią darbo savaitę pradėjo sukrėsti – populiariausią dainų konkursą laimėjo neaišku kas – nei vyras nei moteris, kuriam apibūdinti lietuvių kalba net neturi tinkamo žodžio. Kas atsitiko ir kaip reaguoti į tokį reiškinį, klaipėdiečiams tapo aiškiau po susitikimo su vokiečių sociologe ir publiciste Gabriele Kuby.

Įminė savaitgalio mįslę

Ne visi klaipėdiečiai pirmadienį po darbo skubėjo namo, apie du šimtai jų susirinko Klaipėdos universiteto Aula Magna salėje.

Pasiklausyti pokalbio apie reiškinį, vadinamą genderizmu, atėjo katalikų bei protestantų kunigai, medikai, mokytojai, studentai ir vaikus auginantys jauni žmonės.

Kai prie mikrofono priėjo Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Vilius Viktoravičius, tapo aišku, kad bus kalbama aktualia tema – apie įprastą lytiškumą prarandančią Europą, apie tai, kas yra nei vyras, nei moteris.

"Savaitgalį daugybė žmonių negalėjo paaiškinti, kas laimėjo "Eurovizijos" konkursą. Tai buvo akistata su iki šiol mažai daugeliui pažįstamu judėjimu, o laimėtojo ištarta frazė deklaravo šio judėjimo plitimą", – pakviesdamas pašnekovę kalbėjo klaipėdiečiams gerai pažįstamas kunigas.

60-metė G.Kuby teigė neretai besijaučianti lyg balsas tyruose, sakanti tiesą, net kai tos tiesos nenorima išgirsti.

Ši moteris buvo viena pirmųjų, įspėjusių visuomenę apie "gender" ideologijos pavojingumą. Ji dažnai dalyvauja televizijos laidose, 2012 metais Vokietijoje išleista jos knyga "Globalinė seksualinė revoliucija – laisvės sunaikinimas vardan laisvės" sulaukė pakartotinių leidimų, buvo išversta į kelias kalbas.

Persekioja už įprastas pažiūras

"Šių metų "Eurovizija" nėra vienintelis kultūros, kurioje dabar gyvename, pavyzdys, juo labiau tai nėra tik šou. Tokią visuomenę, kaip ta barzdota moteris, nori matyti Europos elitas", – pirmaisiais sakiniais šokiravo G.Kuby.

Pranešėja pasakojo, kad Vokietijoje didžiausias makaronų gamintojas yra "Barilla". Šios įmonės savininkas kartą neatsargiai pasakė, kad niekada nefilmuos reklaminių klipų su homoseksualais. Esą, jei nori, jie gali rinktis kitus makaronus. Tačiau jau po poros dienų šis verslininkas viešai atsiprašė ir pareiškė esąs už vienos lyties asmenų santuokas.

Dar blogiau atsitiko vienam internetinės naršyklės "Mozilla" kūrėjų Brendanui Eichui. Jis buvo priverstas palikti aukštas pareigas kompanijoje, nes prieš šešerius metus paaukojo tūkstantį dolerių neturtingai organizacijai Kalifornijoje, kur tuo metu buvo svarstoma, ar legalizuoti homoseksualų santuokas. B.Eichas parėmė tradicinės šeimos šalininkus.
Panašių istorijų G.Kuby teigė galinti papasakoti daugybę.

Laisvė užnuodijo sąmonę

"Mūsų visuomenė žmonėms suteikia daugybę laisvių, jų yra tiek daug, kad galime net pasirinkti tapti kitos lyties asmeniu, – konstatavo sociologė. – Akivaizdu, kad mes išgyvename globalią seksualinę revoliuciją."

Būtent ši revoliucija iškėlė radikalų feminizmą, o tai atvedė prie gimstamumo mažėjimo. Dabar Europoje katastrofiškai mažėja gimstamumas. Statistiškai vienai moteriai tenka tik 1,3 vaiko, o tai reiškia, kad mūsų sumažėjo trečdaliu.

Ši revoliucija leido visus įmanomus lytinius santykius: suaugusiųjų su vaikais, vaikų su vaikais, tapo normalu mylėtis matant vaikams.

Buvo skatinama daryti kas tik užeis į galvą, o bet kokie draudimai vertinti kaip priespauda. Ta mintis užnuodijo žmonių sąmonę.

"Apmaudu, kad Bažnyčia taip pat susitepė pedofilija. Jei mes nesugebame valdyti savo lytinio potraukio, tada jis valdo mus", – nevyniojo žodžių į vatą G.Kuby.

Sovietinės priespaudos apsaugotos nuo seksualinės revoliucijos šalys dabar visą šį nuodą gauna iš Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, daugybės nevyriausybinių organizacijų elito.

Egzistuoja 59 lytys?

Žmogaus teisių ekspertais prisistatantys Jungtinių Tautų Organizacijos atstovai sukūrė 29 principus, kaip homoseksualizuoti šį pasaulį. Prie šio dokumento yra instrukcijų rinkinys, nurodantis, kaip keisti visuomenę, kad ji įteisintų homoseksualias santuokas.

Europoje yra sukurta žinių sistema, skirta keisti per tūkstantmečius susiformavusią visuomenę, jos mokoma universitetuose. Pavyzdžiui, Vokietijos universitetuose genderizmą studijuoja 200 moterų.
Genderizmas yra socialinė lytis. Anksčiau buvo dvi lytys – vyras arba moteris.

1994 metais Jungtinių Tautų Kairo konferencijoje akcentuotas katastrofiškas pasaulio populiacijos didėjimas. 1995-aisiais analogiškame renginyje Pekine akcentuotas žodžio "gender" įtraukimas į tarptautinius dokumentus. Taip siekta rasti žodį, kurį pasakius pasąmonėje neiškiltų moteris arba vyras kaip lytis.
Genderizmo teorija sako, kad yra ne dvi, o 59 lytys, tai yra tiek yra lytinių orientacijų. Šios teorijos apologetai teigia, kad dar būdamas ikimokyklinio amžiaus vaikas gali pasirinkti lytį.

Už teorijos – dideli pinigai

"Su visa šia teorija į mūsų kasdienį gyvenimą ateina kalbos pokyčiai. Kalba skirta sakyti tiesą. Vokiškai kalbančiose šalyse reikalaujama nevartoti žodžių, turinčių vyriškas galūnes. Teigiama, kad moteriškoji arba vyriškoji giminė kalboje turi neigiamą atspalvį. Aš nesutinku, kad kokia nors radikali feministė, sėdinti su manimi viename kabinete, draustų man kalbėti normalia vokiečių kalba", – piktinosi sociologė.

Yra sukurta didžiulė "gender" pedagogikos programa, pasak kurios, berniukai turi žaisti su lėlėmis, o mergaitės mokomos būti agresyviomis.

Šia teorija paremtos ES programos, kurioms skiriama begalė pinigų, diegiamos darželiuose.

Kalifornijoje ir Šveicarijoje dirbanti retorikos ir filosofijos profesorė, prisiekusi lesbietė Judita Butler 1990 metais sukūrė teoriją apie tai, kaip diegti genderizmą, kaip nuo mažens keisti tapatybę. G.Kuby pasakojo, kad ši moteris yra Rokfelerio bei Gugenhaimo fondų narė. Tai reiškia, kad ją remia dideli pinigai.

Genderizmas formuoja žmonėse mintį, kad patys gali rinktis, kas jie yra. Būtent tai mes pamatėme "Eurovizijos" finale.

Moko vaikus sekso

Politiškai "genderizmas" reiškia ideologinį bei finansinį karą prieš tradicinę šeimą. Turtingoje Vokietijoje iš šeimos atimamas materialinis pagrindas, nes stengiamasi neleisti motinoms auginti vaikus iki trejų metų. Nors jau seniai įrodyta, kad pirmuosius trejus metus vaiko ir motinos ryšys yra ypač svarbus.

Daugybė šeimų Europoje augina vaikus be tėvo, dabar iš jų norima atimti ir mamas.
Genderizmo tikslas keisti šeimos sampratą, įdiegiant kaip normą homoseksualių žmonių santuoką.

Ši didžioji seksualinė revoliucija turi tikslą kaip galima anksčiau seksualizuoti vaikus. Pasaulinė sveikatos organizacija, sukurta saugoti žmoniją nuo epidemijų, skelbia dokumentą "Seksualinio švietimo standartai".
Jame teigiama, kad nuo gimimo iki ketverių metų vaikus reikia mokyti masturbuotis, nuo ketverių vaikams aiškinti, kad homoseksualumas yra geras dalykas, dar iki pilnametystės jiems aiškinti apie orgazmą, oralinį, analinį seksą.

Viešnia iš Vokietijos pasakojo, kad jos šalyje jau yra norma bendrose berniukų ir mergaičių pamokose nuo devynerių metų abiejų lyčių vaikus mokyti mauti prezervatyvus ant silikoninių falų. Jiems aiškinama, kad jie gali mylėtis būdami bet kokio amžiaus.

Įspėjo apie grėsmes

G.Kuby žino, kad lietuviai labai aktyviai gynė savo vaikus nuo šios programos diegimo, bet ji mano, kad ES pasistengs paspausti mažą mūsų valstybę.

Pasirodo, daugybėje šalių kovotojai prieš tokias iškrypėliškas nuostatas paskelbiami kriminaliniais nusikaltėliais.

"Apmaudu ir baisu, kad šis blogis slepiasi už žodžių "laisvė", "teisingumas", "tolerancija", "žmogaus teisės". Tie teigiami dalykai skina kelią genderizmui", – aiškino G.Kuby.

Vokietijoje neleidžiantys atžalų į mokyklą, kur vaikams brukamos genderizmo idėjos, tėvai būna teisiami, o vaikai patenka į valdiškus namus.

Kodėl ši žmoniją naikinanti ideologija platinama, G.Kuby tik spėliojo. Galbūt taip siekiama sumažinti žmonių populiaciją.

"Europa daro viską, kad sunaikintų nuostabią krikščionišką kultūrą, išplitusią po visą pasaulį", – konstatavo pranešėja.

Piliečiai jau priešinasi

Daugelyje šalių žmonės kyla į kovą prieš šią seksualinę revoliuciją. Vengrija 2012 metais patvirtino krikščionišką konstituciją, kurioje ginama gyvybė nuo pradžios iki natūralios pabaigos ir apibrėžta santuoka tik tarp vyro ir moters. Kroatijoje šiuo klausimu įvyko referendumas.

Paklaususi, ar Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta tradicinė šeima, G.Kuby išgirdo salėje šurmulį. Klaipėdiečiai ginčijosi, ar pagrindiniame Lietuvos įstatyme yra konkrečiai apibrėžta, kas yra šeima.

Prancūzijoje kilo didžiulis judėjimas prieš vienalytes santuokas. Vokietijoje prasidėjo pasipriešinimas prieš mokymo programą, kuri įtvirtina, jog mokant dėstomųjų dalykų nebūtų kalbama apie daugialytiškumą.

Bažnyčia – šeimos pusėje

Nuo šios kovos nenusišalina ir Katalikų bažnyčia. Slovakijoje, Lenkijoje, Portugalijoje ir vienoje Šveicarijos vyskupystėje vyskupų konferencijose vienareikšmiai pasisakyta prieš genderizmą.

Lenkijos bažnyčiose kunigai perskaitė deklaraciją prieš genderizmą. Jie aiškina žmonėms, kad tai yra kova prieš žmogaus prigimtį.

"Būtent tėčiai turi būti ypač aktyvūs ir domėtis, kas vyksta darželiuose ir mokyklose. Reikalauti ir neleisti luošinti savo vaikų. Netylėti, rašyti politikams ir vyriausybėms, rodyti savo poziciją", – ragino G.Kuby.

Dar vienas būdų rūpinantis sveika visuomene – rinkimų į Europos Parlamentą metu atidžiai klausytis, ką sako kandidatai, ir iki galo išsiaiškinti jų požiūrį į šiuos dalykus.
 

Šeštadienį Klaipėdoje jau trečią kartą į Maldos pusryčius susirinko skirtingų religijų, pažiūrų, patirties, socialinės padėties asmenys. Šį kartą maldos pusryčių tema – „Šeima – dvasingumo, socialumo ir atsakomybės mokykla“.

Jau trečią kartą Klaipėdoje surengti maldos pusryčiai esą nėra bažnytinis renginys, tai nėra ir verslo pusryčiai arba oficiali konferencija. Šio renginio globėjas – Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Maldos pusryčiuose dalyvavo beveik visų mieste veikiančių religinių bendruomenių, socialiai atsakingo verslo, teisėtvarkos, politinių partijų atstovai.

„Maldos pusryčiai – proga būti dvasingam ir ekumeniška proga visų krikščioniškų ir ne tik krikščioniškų bendruomenių bei bažnyčių atstovams rasti bendrą maldos sąlytį. Nes atvirai šnekant, viena tema, tai yra Dievo tema, mūsų visuomenė viešai kalbėti vengia“, – pabrėžė kunigas Vilius Viktoravičius.

Taigi maldos pusryčiai – esą puiki proga patiems išgirsti apie Dievą ir pasišnekėti su Dievu ir vieniems su kitais.

Nacionaliniai maldos pusryčiai – tai galimybė politikams, verslininkams, visuomenės veikėjams, jaunimui pasidalyti savo mintimis ir įžvalgomis su kitais žmonėmis.

Maldos pusryčių tradicija atsirado XX a. viduryje, kaip reakcija į kylančius naujus iššūkius.

Jų ištakos siekia 1942 m., kai keletas JAV Senato narių, siekdami dalytis Kristaus mokymu ir juo pagrįstu bendravimu, pradėjo neformalius susitikimus.

1953 m. įvyko pirmieji Nacionaliniai maldos pusryčiai, kuriuose dalyvavo JAV prezidentas.

Lietuvoje pirmieji Nacionaliniai maldos pusryčiai buvo surengti 2001 m. Juos globojo Prezidentas Valdas Adamkus