K. Morkūno vitražą, buvusio „Laumės“ restorano patalpose, kur šiuo metu yra įsikūręs striptizo klubas, pavyko atrasti akademijos dėstytojui Žydrūnui Mirinavičiui ir šios mokyklos alumnei Patricijai Vytytei.

„Kino filmavimų komanda ieškojo striptizo klubo lokacijos ir ją rado rūsiuose šalia Rotušės aikštės. Kartu su ja – Kazio Morkūno „Tris mūzas“. Jos įkurdintos ne bendroje klubo erdvėje, bet privataus šokio kambarėlyje”, – pranešime cituojamas Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros koordinatorius Martynas Arlauskas.

„Trys mūzos“ 1974 metais sukurtos tuometinio „Laumės“ restorano viduramžių laikotarpio rūsiuose, todėl vitražui buvo sumontuotas dirbtinis apšvietimas.

Anot pranešimo, šis kūrinys yra vienas iš lietuviškojo luitinio vitražo šedevrų.

Uždarius restoraną jo likimas buvo nežinomas.

„Sklido kalbos, kad vitražas yra užkaltas skydais, užmūrytas ar net sunaikintas – deja, toks likimas yra ištikęs nemažai XX amžiaus antrosios pusės lietuviškojo monumentalaus meno kūrinių. Tad šis atradimas ypač pradžiugino lietuviškojo vitražo gerbėjus, – teigia Vilniaus dailės akademija.

Profesorius K. Morkūnas (1925–2014) – vienas žymiausių Lietuvos vitražistų, Lietuvos vitražo mokyklos kūrėjų, per šešis dešimtmečius trukusią vitražisto karjerą sukūręs etapinius lietuviškojo vitražo kūrinius.

Jo kūriniai matomi Kultūros ministerijoje, Kryžkalnio memoriale, Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje, IX forto komplekse, Seimo rūmuose. K. Morkūnas parodinį vitražą sukūrė ir 1970 metais vykusiai pasaulinei parodai Osakoje.

Menininko kūrybai būdingas monumentalumas, architektūrinis mąstymas, raiški figūrų stilizacija, gili spalvinė gama, dinamiškos formos, skriejančios figūros motyvas, aktyvi ritmika.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojas, architektūros istorikas ir architektas Marius Daraškevičius sako, kad baigus darbus pirmąkart po daugiau nei 100 metų bus matomas visas pilies vaizdas – toks, koks buvo 18-ame amžiuje.

„Kai bus pabaigta išorė, tai ji visa, ta pilis, atrodys tobula, išbaigta, pilnas vaizdas to, kas buvo 18-ame amžiuje, (...) bus restauruojamos autentiškos vietos, fasadai, atstatomas neišlikęs šešiakampis bokštas, kuris nukrito pirmojo pasaulinio karo metais, taigi, bus sutvarkyta jo išorė“, – BNS sakė M. Daraškevičius.

Šiuo metu rytinėje pilies dalyje nėra elektros, įstiklintų langų, todėl šis korpusas naudojamas tik vasarą – ten vyksta parodos.

M. Daraškevičiaus teigimu, nors pilies fasadas jau netrukus bus galutinai renovuotas, pastato viduje dar reikės atlikti nemažai darbų. Rytinėje pilies dalyje numatytos gyvenamosios erdvės, kūrybinės dirbtuvės, tačiau nėra atlikti jokie vidaus remonto darbai. Pilyje taip pat trūksta tualetų, nėra tinkamų erdvių sandėliuoti eksponatus.

„Nebus pertvarkomas interjeras, ten irgi, kaip ir vakariniame (korpuse – BNS), turėtų būti įrengiama gyvenamoji funkcija, kūrybinės dirbtuvės studentams ir dėstytojams Dailės akademijos, svečiams, tai šita dalis nebus keičiama, nes finansavimas (šiai daliai – BNS) neskirtas“, – teigė jis.

Architekto teigimu, pilį kasmet aplanko apie 40 tūkst. lankytojų, šeštadieniais jų būna net apie 1 tūkst.: „Tokiam srautui aptarnauti mums verkiant reikia naujų tualetų, (...) nėra kur laikyti eksponatų, nėra kur tiesiog sandėliuoti kažko.“

Projektui 170 tūkst. eurų skyrė Kultūros paveldo departamentas, likusius 20 tūkst. eurų – VDA.

2012 metais lankytojams atidarytas suremontuotas vakarinis pilies korpusas, o 2020 metais– vidurinis.

Vakariniame pilies korpuse įrengta kavinė, restoranas, viešbutis, apžvalgos bokštas. Ten taip pat apgyvendinami akademijos dėstytojai, studentai. Viduriniame pilies korpuse vyksta įvairios istorinės parodos, ekspozicijos.

Panemunės, arba Gelgaudų, Vytėnų pilis pastatyta ant dešiniojo Nemuno kranto, šalia Kauno–Jurbarko plento. Buvusio Panemunės dvaro vietoje pirklys Jonušas Eperješas pilį pradėjo statyti 1604 metais. 17-tojo amžiaus viduryje J. Eperješo sūnus Kristupas pilį rekonstravo, o amžiaus pabaigoje Žemaitijos bajoras Gelgaudas ją dar kartą rekonstravo klasicizmo stiliumi.

Panemunės pilis nukentėjo per 1831 metų sukilimą, o 1832 metais už Gelgaudų dalyvavimą sukilime valstybės buvo nusavinta. Vėliau ji priklausė valstybei, įvairiems savininkams, dalis pilies sunyko. 1961 metais pilis buvo įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą.

Vilniaus dailės akademijai pilis priklauso nuo 1982 metų.

Atitinkamą Vyriausybės nutarimo projektą parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. į Ministrų kabinetas planuoja svarstyti kitą savaitę.

Pagal projektą, menininkui pirmojo laipsnio valstybinė pensija būtų skiriama nuo vasario 1 dienos.

Valstybinių pensijų įstatymas numato, kad Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatai, sulaukę pensinio amžiaus, turi teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.

Dabar ši išmoka siekia 273 eurus.

Nacionalinė kultūros ir meno premija G. Trimakui skirta 2017 metais už fotografijos ištakų sudabartinimą.

2018 metais menininkas buvo sulaukęs studenčių kaltinimų dėl seksualinio priekabiavimo. Vilniaus dailės akademijos Senato etikos komitetas konstatavo, kad bandydamas užmegzti neakademinius santykius su studentėmis, G. Trimakas pažeidė šios aukštosios mokyklos etikos normas. Savo išvadas komitetas padarė išnagrinėjęs dviejų studenčių skundus, kuriuose kalbėta apie kelerių metų senumo įvykius.

Pats menininkas tvirtino neturėjęs netinkamų intencijų studenčių atžvilgiu, galėjęs būti ne taip suprastas. Tuomet jis iš Vilniaus dailės akademijos atleistas šalių susitarimu.

Po pusmečio Vilniaus apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl galimo seksualinio priekabiavimo Vilniaus dailės akademijoje, nes nenustatė tokių faktų.

„Prieblanda, šalta, drėgna, nuo lubų varva vanduo. Važiuoji siauriais bėgiais dundančiu vagonu, krataisi ir net bijai iškišti galvą, mat visur kyšo aštrūs uolų luitai. Nejauku. Bet ta aplink tvyranti aura supurto giliausius jausmus“, – pasakojo Mykolas Deveikis, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto studentas.

Mykolas yra vienas iš septynių jaunuolių, kurie Liuksemburgo geležies rūdos kasyklose atidarė „Portalą į Kauną“ – ekspoziciją, kuri yra dalis „Arterija“ projekto, sujungusio dvi šių metų Europos kultūros sostines: Kauną ir Ešą prie Alzeto.

Naujai užgimusi miesto erdvė

Projektas „Arterija“ užgimė Kauno Senamiestyje, nedidelėje V. Kuzmos gatvelėje, kurios dalis įsispraudusi tarp VDA Kauno fakulteto pastatų. Ilgą laiką ši atkarpa tebuvo praėjimas, užsibaigiantis laiptais į magistralinę miesto gatvę palei Nemuną.

„Šią unikalią erdvę jautėme, tyrinėjome, akimis ir žodžiais bandėme prisijaukinti ne vienerius metus. Tačiau tik šiais metais, Kauno Europos kultūrinės sostinės (KEKS) kontekste, ji žybtelėjo lyg žaibas“, – pasakojo VDA Kauno fakulteto dekanas prof. Jonas Audėjaitis.

Dar pernai čia vyko dvi kūrybinės dirbtuvės: daugiau nei šimtas Lietuvos ir užsienio kūrėjų paliko visą idėjų biblioteką, kaip įprasminti šią erdvę menu. Tai ir tapo atspirties tašku, KEKS paskelbus partnerysčių projektą, į kurį sėkmingai įsiliejo „Arterija“.

„Kūrėme erdvę visų menų – vaizdo, garso, judesio – reprezentacijai. Siekėme palikti ženklą, kuris sustabdytų praeivį, priverstų jį pakelti galvą ar įsiklausyti, susimąstyti, prisiminti“, – pasakojo prof. J. Audėjaitis.

Taip užgimė keturių ciklų projektas „Arterija“. Ir išties, praeiviai ne tik pakeldavo akis į dangų, bet ir ropštėsi ant palangių, siekdami padangėse kabančių sūpynių.

Karas, nutildęs menininkus

„Įrenginėdami vieną iš ekspozicijų pakabinome sūpynes. Nors nakčiai jas susukome, kad niekas supdamasis nesusižeistų, vėliau stebėdami kamerų įrašus pamatėme, kad praeiviai ropštėsi sienomis, kabinosi už palangių, kad jas pasiektų“, – smagius projekto momentus prisiminė vienas iš „Arterijos“ kuratorių Martynas Radzevičius.

Taip pat ir lietų, kuris paženklino jau įvykusių trijų ekspozicijų – „Mirksnis“, „Sugrįžimas“ ir „Jei tu gyvas, atplauk...“ pristatymo renginius.

Organizatorių nuotr.

„Kad sausį orai nelepins, visi žinome. Bet lijo ir birželį, ir net rugsėjo vidury, nors visą dieną iki atidarymo vakare švietė saulė. Kas bus lapkričio 25 dieną, kai kartu su KEKS renginių uždarymu ruošiame finalinės ekspozicijos pristatymą, net nesinori prognozuoti“, – juokėsi Mykolas.

Vis dėlto lietus suvaidino nemenką vaidmenį antrosios ekspozicijos, kurios galėjo ir nebūti, pristatyme. „Sugrįžimas“ buvo numatytas pavasariui, deja – karas Ukrainoje išmušė iš vėžių daugelį, o ypač kūrėjus.

„Menininkai buvo įkritę į psichologinę duobę. Viskas sustojo. Tačiau galiausiai gimė tikrai unikalus sprendimas, pakoreguotas įvykių Ukrainoje ir brėžiantis viltį, kad kada nors vėl bus taika ir po pasaulį išsklaidyti žmonės galės sugrįžti į savo namus. Atidarymo metu vykusį judesio performansą tarp besiplaikstančių geltonai baltų vėliavų, krentantis lietus tik paryškino, suteikė dramatizmo“, – prisiminė pagrindinis „Arterija“ projekto kuratorius, architektas Rimantas Giedraitis.

Beje, šiai ekspozicijai muziką kūrė kompozitorius iš Ukrainos Volodymyr Antoniv.

Meno ir menininkų kūrybos katilas

Kūrėjai iš skirtingų šalių ar parodos, nusidriekiančios net po žeme – ne vienintelis „Arterija“ projekto išskirtinumas. Žavioje V. Kuzmos gatvelėje namus rado daugelio menų mūzos.

Pirmojoje ekspozicijoje „Mirksnis“ dominavo fotografija. Kūrybinė idėja gimė iš fotografo Romualdo Požerskio 1974–1980 metų darbų, kuriuose užfiksuotos Kauno senamiesčio akimirkos. Viena nuotrauka buvo būtent iš šios V. Kuzmos gatvelės atkarpos. Fotomeną papildė multimedijos menininko Sauliaus Pauliuko kūryba. 

Antroji ekspozicija, nors ir nuspalvinta karo Ukrainoje, išsiskyrė judesio menu. Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai kūrė judesio performansą lietuje, kuris lyg simbolis nuplaunantis tą nerimą ir baimę, karo baisumus bei sugrąžinantis viltį gyventi.

„Svarbiausia – šios erdvės pokytis miesto kontekste. Tai jau ne vien praėjimas, tai vieta skleistis idėjoms. Kūrybinė erdvė, kalbanti menine kalba“, – pastebėjo „Arterija“ projekto kuratorius ir ne vienos ekspozicijos bendraautorius S. Pauliukas.

Galiausiai, trečioji ekspozicija „Jei tu gyvas, atplauk...“, kurią vis dar galima išvysti Kaune – apgaubta tekstilės meno mūzos sparno. Ji dedikuota upei, jos tėkmei, pakilimams ir atoslūgiams. Čia išvysite dviejų garsių menininkių – Linos Jonikės ir Monikos Žaltės – darbus.

„Tai labai įdomi jungtinė paroda. Čia susipina įvairios medžiagos, materijos, temos ir idėjos. Atrasite jaunystę ir drąsą, apmąstymus baidarei lengvai slystant vandeniu. Ir gaivališką stichiją, kuri plaudavo Kauno gatves bei namų sienas per pavasario atlydį“, – reflektavo R. Giedraitis.

Ketvirtoji ekspozicija intriguojančiu pavadinimu „Girdėti vaizdą“, kurios atidarymas numatomas lapkričio 25 dieną, skirta tapybai ir skulptūrai.

Girdėti vaizdą

Tapyba – ypatinga kalba. Ji žmogų pasiekia be žodžių, garso. Ar spalva, potėpis, dažo faktūra, kitaip sakant, pati tapybos erdvė gali būti išversta į verbalinę kalbą? Šiems apmąstymams provokuoja finalinės „Arterijos“ ekspozicijos autoriai.

„Lankytojų laukia gana netradicinė patirtis. Mes, kūrėjai, įgarsinome pasakojimus apie nematomą kūrybos virtuvę. Vieni pasakoja, kaip gimsta paveikslai, koks yra kūrimo procesas. Kiti, kaip mano atveju, kaip atrodo jau sukurtas paveikslas. Klausydamas žmogus galės susikurti savo vaizdą“ – užsimena apie būsimą finalinę „Arteriją“ ekspoziciją VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėja prof. Aušra Vaitkūnienė.

Organizatorių nuotr.

Įsitikinti savo vaizduotės tikroviškumu bus galima nuskaičius ekspozicijoje esantį QR kodą ir telefone atsiradus realiam darbui arba nuvykus į MO muziejų Vilniuje, kur eksponuojamas minimas A. Vaitkūnienės darbas.

Ar įmanoma pasverti meną?

Projekto „Arterija“ sumanytojai kviečia ne tik išgirsti vaizdą, bet ir pasverti meną. Erdvėje tarp dviejų VDA Kauno fakulteto pastatų jus pasitiks pripažinto skulptoriaus Alfonso Vauros darbas.

„Kaip krikščionys naudojasi dešimt dievo sakymu, kad gyvenime būtų mažiau problemų, taip architektai svambalu, –  pasakojimą pradėjo VDA Kauno fakulteto Skulptūros katedros dekanas prof. A. Vaura. – Iš vienos pusės, tai stabilumo simbolis, kuris ypač svarbus šiandien, išgyvenant neramius laikus. Tačiau mano sumanyme jis nebus statiškas. Atvirkščiai, gan grėsmingai judės aukštyn-žemyn dangaus fone tarp namų.“

Tuo pačiu „Arterija“ su paskutiniuoju projektu išeis iš savo kamerinės erdvės į miestą. Kauno viešose erdvėse bus eksponuojami studentų meniniai darbai, išsiskleidę mobilių kubų plokštumose.

Tai, beje, ne pirmas kartas, kai pagrindines „Arterijos“ ekspozicijas papildo satelitiniai projektai.

Portalas į Kauną

R. Požerskio aštuntojo dešimtmečio darbai, tapę įkvėpimu pirmajai ekspozicijai, šiuo metu yra eksponuojami VDA Kauno fakultete. Parodoje „Miestas išėjęs tačiau pasilikęs“ išvysite daugiau nei 40 jautraus ir pastabaus menininko fotografijos darbų, kuriuose užfiksuotas Kauno Senamiesčio gyvenimas.

Rugsėjį viešoje meno erdvėje po atviru dangumi vyko lietuvišką videomeno raišką per beveik tris dešimtmečius pristatanti vaizdo instaliacijų paroda „Atsimerk“. Ji buvo sudaryta iš dviejų dalių. Renginio pradžioje buvo pristatyti pastaraisiais metais šiandienos video menininkų sukurti darbai, o antroji šios peržiūros dalis pristatė Kauno video meno retrospektyvą nuo 2001 metų. Renginyje buvo parodyti tuo metu organizuotų video meno festivalių „VHS EFEKTAS I / II“ bei „PROBA I / II“, subūrusių jaunuosius Kauno menininkus, video meno rinkiniai.

Organizatorių nuotr.

Galiausiai, spalį Liuksemburge buvo atidaryta paroda „Portalas į Kauną“. Lasauvage kasyklų požemiuose buvo rodomos video projekcijos su šiuolaikinio miesto vaizdais, kuriuos netikėčiausiose vietose visą vasarą fiksavo studentai.

„Norėjome parodyti, koks kontrastingas yra Kaunas: tai ir ramybė, miškai, senovinės bažnyčios, modernistinė architektūra, ir šurmulys festivaliuose, šilti bei smagūs vakarai miesto gatvėse, – pasakojo M. Deveikis. – Specialiai filmavome su savo mobiliais telefonais, kad būtume maksimaliai arti realybės.“

Pasak „Arterijos“ organizatorių, jų tikslas buvo sukurti erdvę menui ne vienai dienai ir ne vieno projekto rėmuose.

„Arterija“ turi pulsuoti savarankiškai. Tai prasidėjo, mes davėme postūmį kūrybiniam šios erdvės gyvenimui, palikome žinią miestui. Tai lyg žaibo iškrova ir su paskutine ekspozicija niekas nesibaigia. Bus ir ketvirta, ir penkta, nes mes kūrybingi, tereikia minčių, o mes rasime būdą jas realizuoti“, – sakė VDA Kauno fakulteto dekanas prof. Jonas Audėjaitis.

Kiekvieną mėnesį Menų akademija, kviesdama į personalines absolventų parodas, nustebina ne tik faktais, kad tokie kūrėjai, kaip: fotografas Rimantas Dichavičius, menininkas Stasys Eidrigevičius, tarpdisciplininio meno kūrėjas Dainius Liškevičius ir daugelis kitų – savo kūrybinį kelią pradėjo būtent šioje vietoje, kurioje 1922-aisiais, per vieną naktį, dėl Justino Vienožinskio ryžto ir jo mokinių atsidavimo įrengti Kauno meno mokyklos pamatai, bet ir tuo, kad kiekvienas menininkas savo ekspozicija Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijos erdvę atveria naujai.

Dviejų dešimtmečių kūryba

Penktoji 100-mečiui skirta paroda – skulptoriaus Evaldo Pauzos „Kalnas“. „Skulptorių parodos Kaune rengiamos retai. E.Pauza išsiskiria kaip vienas iš aktyviausiai savo kūrybą pristatančių menininkų“, – su parodos atidarymu sveikindama skulptorių ir Menų akademiją, akcentuoja Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Tapybos sekcijos pirmininkė Rebeka Bruder.

Statiška baltų ekspozicinių pjedestalų kompozicine struktūra transformavus „Pelėdų kalno“ galeriją, žiūrovas raginamas susitelkti į konceptualius E.Pauzos darbus ir nenukreipti dėmesio į antraplanes detales. Ekspozicijoje pristatomi pastarųjų dviejų dešimtmečių skulptūros kūriniai, su kuriais į savo pirmosios meno mokyklos erdves skulptorius sugrįžta pirmą kartą.

„Parodoje eksponuojami darbai, kurių kiekviename galime įžiūrėti truputį ironijos ar sarkazmo, papildo vienas kitą, rodos, šnekučiuojasi tarpusavyje. Esu dėkinga menininkui už kelią, kuriuo į šią parodą ant Pelėdų kalno jis atvedė“ , – sako Menų akademijos vadovė, parodos kuratorė dr. Inga Valentinienė.

Skulptūra – svarbiausia

Į alma mater menininkas sugrįžta prabėgus keturiems dešimtmečiams. Tuomečiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume mokęsis E.Pauza sako, kad menų studijų pasirinkimas buvo aiškus ir kryptingas.

„Kiek tik save prisimenu – daug lipdydavau. Ir nors paauglystėje buvo abejonių, kurią vaizduojamųjų menų sritį pasirinkti, polinkis į skulptūrą galiausiai viską nulėmė“, – pasakoja kūrėjas.

Stilius: žvelgiant į buvusio Kauno meno mokyklos auklėtinio kūrinius nesunku atpažinti jo braižą – lengvas motyvų ir kontekstų žaismas, vyraujanti dviejų dimensijų plastika, tradicinis atlikimo būdas ir technologijos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kūrybinio kelio pradžią dailės technikume menininkas prisimena su geromis emocijomis. „Piešimo, tapybos ir kitos menų disciplinos buvo aukšto lygio. Ypač piešimas. Paskaitos vykdavo kiekvieną dieną, po keletą valandų, o po paskaitų dar turėdavome kitai dienai padaryti šūsnį eskizų. Tikriausiai tai ir lėmė, kad užsidegėme piešimu. Ketvirtame kurse su grupiokais organizuodavome papildomus piešimo užsiėmimus mano namuose. Samdėme pozuotoją ir piešdavome“, – prisimena E.Pauza ir priduria, kad tvirtas menų dalykų žinių pamatas yra labai svarbus.

„Kuo daugiau žinių, tuo galimybės išreikšti save yra platesnės“, – pabrėžia skulptorius. Aistra piešimui išlikusi iki šiol. Galbūt nedaugeliui yra žinoma, kad menininkas kuria ir grafikos meno darbus. Bet kūrybos sričių skirtybių E.Pauza nesureikšmina ir sako, kad vaizduojamojo meno formos pasirinkimą paveikia kūrinio idėja. Tačiau skulptūra menininkui yra pati įdomiausia, todėl jo kūryboje ji – svarbiausia.

Prioritetas: nors formos pasirinkimą paveikia kūrinio idėja, skulptūra E.Pauzai pati įdomiausia. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Paskatinimas jaunajai kartai

Personalinėje parodoje „Kalnas“ eksponuojamos skulptūros – interpretatyvios, asociatyvios, susijusios su tam tikrais istoriniais laikmečiais („Figūrantas (šunų dresuotojas, pasirengęs šuns atakai)“, „Basanavičius“, „Žmuidzinavičius“, „Su meile“ ir kt.). Ekspoziciją papildo ir vystoma konceptualios skulptūros serija („maxitaxi 1“, „maxitaxi 2“, „maxitaxi 3“), kurioje menininkas įžengia į 3D erdvę.

Tematiškai skirtingus kūrinius sujungia kalno simbolis, siejamas su Žaliakalniu, kuriame menininkas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, ir su Pelėdų kalnu, ant kurio prieš šimtmetį pastatyta Kauno meno mokykla. Šioje vietoje ir dabar savo kūrybinį kelią pradeda daugybė jaunų, talentingų kūrėjų, kuriems E.Pauzos paroda gali būti paskatinimu atidžiau pažvelgti į juos supantį pasaulį. Pasak skulptoriaus, pasaulio stebėjimas – menininko misija.

Kas? E.Pauzos paroda „Kalnas“.

Kur? Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje (A.Mackevičiaus g. 27).

Kada? veikia iki birželio 5 d.

Tai parodos „Nepažįstamieji tave nusivedė ir parodė, kur šiukšlės, o kur žvaigždės“ gegužės 30 d. – birželio 23 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) ir  „Nepažįstamieji: padarai ir istorijų pasakotojas“ gegužės 31 d. – birželio 18 d. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius).

Parodų autoriai: Šarūnas Rudys, Brigita Kasperaitė, Benedikta Rukaitė, Paulius Zavadskis, Gabija Pernavaitė ir Žygimantas Bėrontas (Vilniaus fotografijos galerija); Olga Astratova, Ieva Krikštoponytė, Agnė Žiūkaitė, Mantvydas Zaukas, Tata Frenkel („Prospekto“ galerija).

„Kažkodėl aš pajėgiu galvot tik apie melodijas, kurių kitiems dabar net nereikia, bet aš galiu tai paaiškint taip – aš irgi nebeturiu žodžių, kažkur žiūriu, o pasaulis žiūri į mus, ne naujiena. Mes su kolegom vienaip ar kitaip matuojam atstumus, leistinus, pernelyg rizikingus, tolimus, užpildančius, bet kokius, jau supratot, viskas, kas apakina, sujaudina, atima žodžius, padaro nematomą – žodžiu, apšviečia veidą ir kaip Patti Smith dainoj taria „the boy, the beast and the butterfly“ ar Leonardo Coheno žodžiais ji tave nusiveda prie upės ir parodo, kur žiūrėt tarp šiukšlių ir tarp gėlių. Turbūt tai viskas, nei jos, nei jų mes nepažįstam, turbūt tai nesėkmingas aprašymas, nes ir žodžių mažyn, ir nieko klausytis jau nebeįmanoma, ypač manęs.“

Taip baigia ir pristato savo meninius tyrimus Vilniaus dailės akademijos fotografijos, animacijos ir medijų meno (VDA FAMM) katedros magistrantūros programos „Fotografija ir medijos menas“ absolventai.

Parodų atidarymas: gegužės 30 d. 17 val. (Vilniaus fotografijos galerija); gegužės 31 d. 17 val. („Prospekto“ galerija).

Atgaivinta istorija

Pagrindinių miesto menininkų kalvių istorija prasidėjo tuomet, kai 1922 m. tapytojas, meno kritikas Justinas Vienožinskis įsteigė Kauno meno mokyklą. Žaliakalnyje radosi svarbus kultūros lopšys: tarpukariu čia buvo ugdoma nauja dailininkų karta, greta vaizduojamųjų menų kūrėsi ir taikomojo meno specialybės.

VDA Kauno fakultetas, minėdamas Kauno meno mokyklos 100-metį, pristato šių metų jubiliejinius renginius: dvylikos parodų ciklą apie meno mokyklos įkūrimą ir jos įtaką šiems laikams bei tarptautinę konferenciją „Menas moderniai šaliai moderniame mieste“.

Ciklo parodos vyks kiekvieną mėnesį VDA Kauno fakulteto galerijoje (Muitinės g. 2). Visos VDA Kauno fakulteto katedros pristatys po Kauno dailės tęstinumui reikšmingą asmenybę ar temą, todėl katedrų organizuojamose parodose bus galimybė susipažinti su Vladimiro Dubeneckio, Justino Vienožinskio, Adomo Galdiko, Juozo Zikaro, Liudo Truikio, Liudviko Strolio, Stasio Ušinsko ir kitų asmenybių kūryba. Parodos „Šiandienos pulsas“, „Dabarties norai ir pažadai“, „Ritualai ir istorijos“, „Atminties archyvas“ leis lankytojams paimprovizuoti apie mokytojų ir mokinių – skirtingų kartų – ryšius, tęstinumą ir naujus bręstančius meno kontekstus, kurie skatins ieškoti sąsajų tarp reikšmingos praeities ir inovatyvios dabarties.

Tema: parodų ciklas Kauno meno mokyklos šimtmečiui pradėtas nuo V.Dubeneckiui skirtos ekspozicijos. / Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.

Kauno kolegijos Menų akademija kviečia į garsiausių savo auklėtinių darbų parodas. Šiuo metu "Pelėdų kalno" galerijoje vyksta dailininko, fotografo, leidėjo Rimanto Dichavičiaus paroda „Tarp laiko virsmų“.

Suburs teoretikus ir praktikus

Rugsėjo 15 d. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje vyks tarptautinė konferencija „Menas moderniai šaliai moderniame mieste“. Ši konferencija suburs meno praktikus ir teoretikus diskutuoti labai skirtingomis temomis, kurių ištakas žymi Kauno meno mokyklos įkūrimas. Joje bus kalbama apie mokyklos kontekstus, vizijas, savitumą, tęstinumo paieškas ir šiandienos iššūkius.

Konferencijos pranešimų data – rugsėjo 15 d. – pasirinkta neatsitiktinai. Tądien, prieš 100 metų (1922 m.), į pirmąjį tarybos posėdį galutinai suvalstybintoje meno institucijoje rinkosi mokytojai. Po jo prasidėjo nuolatinės paskaitos. Tad ši konferencija dvylikos parodų apsuptyje – simbolinis slenkstis į antrąjį nacionalinės meno mokyklos šimtmetį.

Modernybių dialogai

100-mečiui skirtą parodų ciklą VDA Kauno fakultetas pradėjo paroda, skirta legendiniam tarpukario architektui Vladimirui Dubeneckiui. Parodą „Vladimiras Dubeneckis. Modernybių dialogai“ pristato Architektūros katedra.

Tema: parodų ciklas Kauno meno mokyklos šimtmečiui pradėtas nuo V.Dubeneckiui skirtos ekspozicijos. / M. Oniščik nuotr.

Visos VDA Kauno fakulteto katedros pristatys po Kauno dailės tęstinumui reikšmingą asmenybę ar temą.

V.Dubeneckis (1888–1932) – dailininkas, architektas, Sankt Peterburgo imperatoriškosios meno akademijos absolventas, Kauno meno mokyklos pedagogas, Lietuvos architektų sąjungos įkūrėjas, pirmuoju jos pirmininku buvęs iki pat mirties. Vienas išskirtinių jo kūrybinės biografijos bruožų – nors buvo nelietuvis, tapo pirmuoju tautinio stiliaus propaguotoju Lietuvoje.

Vladimiro tėvas Josifas Dubeneckis, kaip „politiškai neištikimas elementas“, iš Vilniaus į Sibirą carinės valdžios ištremtas 1888 m. Rusų kilmės menininkas V.Dubeneckis, gyvenęs ir dirbęs Kaune 1919–1932 m., Lietuvai paliko sodrų palikimą. Brandžiausias architekto kūrinys – Vytauto Didžiojo muziejaus pastatas Kaune (šiuo metu – Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir Vytauto Didžiojo karo muziejus) – tapo Lietuvos valstybingumo simboliu. V.Dubeneckio pasiūlytas tautinis stilius tapo populiarus tarpukario madoje, architektūroje.

Savo kūryboje V.Dubeneckis buvo nenuilstantis praeities ir modernybės sintezuotojas, praeitį perkuriantis pagal laikmečio specifiką, Lietuvos valstybinius poreikius ir ekonominių sąlygų realybę. Jis studijavo Lietuvai būdingą architektūrą, tačiau nekopijavo praeities statinių, o perkurdavo juos retrofuturistiškai.

V.Dubeneckio matymo tęstinumas šiuolaikinių architektų ir dailininkų kūriniuose – interaktyvus paminklas jo nuveiktiems darbams, kartu ir šiuolaikiška tautinės modernybės dirbtuvė.

Palikimas: vienas garsiausių tarpukario architektų yra sukūręs modernumu savąjį laikmetį pralenkusius pastatus, tarp kurių – ir VDU karo muziejaus bei Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus kompleksas. / Evaldo Šemioto nuotr.

2018 m., minint V.Dubeneckio 130-ąsias gimimo metines ir Lietuvos valstybingumo šimtmetį, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus išleido humanitarinių mokslų daktarės architektūrologės Linos Preišegalavičienės monografiją „Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932“. Joje išsamiai atskleidžiamas architekto, dailininko, pedagogo, tautinio stiliaus ir moderniosios architektūros pradininko bei propaguotojo gyvenimas ir veikla.

V.Dubeneckio asmenybės, kūrybinio palikimo gerbimas yra fenomenalus reiškinys, nes prasidėjo iš karto po menininko mirties 1932 m. ir vyko nepriklausomai nuo besikeičiančios kultūrinės-politinės situacijos.

Kas? Paroda "Vladimiras Dubeneckis. Modernybių dialogai".

Kur? VDA Kauno fakulteto galerijoje (Muitinės g. 2).

Kada? Veikia iki vasario 4 d.

Konkurse dalyvavo mokiniai iš visos Lietuvos: Vilniaus, Kauno, Alytaus, Šakių, Tauragės, Kėdainių, Druskininkų, Plungės, Prienų, Šiaulių, Panevėžio, Palangos, Ukmergės, Kretingos, Krekenavos miestų, rajonų, Kazlų Rūdos savivaldybės. Kartu su Kauno švietimo inovacijų centru organizuojamo konkurso dalyviai, suskirstyti į keturias – 5–6, 7–8, 9–10 ir 11–12 – klasių grupes, per tris valandas turėjo interpretuoti specialiai jiems pagal amžiaus grupę paruoštą tekstą, savo tapybinę viziją perteikdami popieriaus lape.

70 konkurse dalyvavusių mokinių darbus vertino kompetentinga komisija: VDA Kauno fakulteto dekanas prof. Jonas Audėjaitis, VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėja prof. Aušra Vaitkūnienė, VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros dėstytojas Petras Lincevičius, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus parodų kuratorė, Kauno paveikslų galerijos vedėja Kristina Civinskienė, Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos dailės mokytojas ekspertas Aidas Augustis ir Kauno švietimo inovacijų centro direktorė Rasa Bortkevičienė. Komisijos sprendimu didysis konkurso "Dialogas ir spalva 2021" prizas atiteko Betai Augustei Rogačiovaitei iš Vydmantų gimnazijos.

Užduotis: konkurso dalyviai popieriaus lape turėjo perteikti organizatorių pasiūlytą tekstą. / Organizatorių nuotr.

Kol mokiniai dalyvavo konkurse, juos atlydėję mokytojai turėjo išskirtinę galimybę aplankyti VDA Kauno fakulteto galerijoje eksponuojamą Algimanto Švėgždos darbų iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus parodą, kurią pristatė VDA Kauno fakulteto Piešimo studijos vadovas lektorius Donatas Inis. Po VDA Kauno fakulteto dekano ir Kauno švietimo inovacijų centro direktorės Rasos Bortkevičienės sveikinimo mokytojai buvo pakviesti į kūrybinius užsiėmimus, kuriuos vedė VDA Kauno fakulteto dėstytojai.

Juos atlydėję mokytojai turėjo išskirtinę galimybę aplankyti VDA Kauno fakulteto galerijoje eksponuojamą Algimanto Švėgždos darbų parodą.

32 pedagogai dalyvavo šešiose skirtingose kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose susipažino su 3D molio spausdintuvo galimybėmis ir keramikos spausdinimo būdais, mokėsi juvelyrikos paslapčių, pagal atkoduoto dizainerio kūrybinio braižo ypatumus kūrė drabužio modelį, teoriškai ir praktiškai susipažino su iškiliosios spaudos technika ir procesu, kūrė stiklo papuošalus ir gilinosi į dailės terapijos metodus, galimybes.

Konkurso laureatai ir nominantai

5–6 klasių grupėje

I vieta – Urtė Samerdokaitė I(Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla, mokyt. Daiva Sasnauskienė);

II vieta – Kotryna Klimavičiūtė (Kauno Juozo Grušo meno gimnazija, mokyt. Jolanta Jočienė);

III vieta – Melita Sadzevičiūtė (Panevėžio r. Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija, mokyt. Daiva Galvanauskienė);

Nominacija – Samanta Plytnikaitė (Alytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazija, mokyt. Ingrida Vaitkienė).

Horizontai: kol jaunieji dailininkai laikė kūrybiškumo egzaminą, jų mokytojai sėmėsi profesinių žinių. / Organizatorių nuotr.

7–8 klasių grupėje

I vieta – Karolis Šagamogas (Kauno Juozo Grušo meno gimnazija, mokyt. Sima Venskūnienė);

II vieta – Goda Urbaitė (Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykla, mokyt. Dalia Bruklienė);

III vieta – Mėja Kančauskaitė (Šiaulių Rėkyvos progimnazija, mokyt. Daiva Rozgaitė-Udrienė).

Nominacija – Austėja Miglė Jėckaitė (Kėdainių "Ryto" progimnazija, mokyt. Audronė Rudienė).

9–10 klasių grupėje

I vieta – Artas Mielius (Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija, mokyt. Valerija Medelinskienė);

II vieta – Ramunė Hvajon Vaicekauskaitė (Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija, mokyt. Vilija Lesauskienė);

III vieta – Andrėja Žilytė (Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija, mokyt. Aida Bijanskienė).

Nominacija – Elzė Rakauskaitė (Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjus, mokyt. Akvilina Kripaitytė).

Nominacija – Andrė Krisiukėnaitė (Kauno "Saulės" gimnazija, mokyt.  Jūratė Petrauskienė).

Užduotis: konkurso dalyviai popieriaus lape turėjo perteikti organizatorių pasiūlytą tekstą. / Organizatorių nuotr.

11–12 klasių grupėje

I vieta – Atėnė Aliukonytė (Kauno Jono Jablonskio gimnazija, mokyt. Ričardas Venskūnas).

II vieta – Liepa Bartkutė (Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija,mokyt. Aida Juškaitė).

III vieta – Agnė Bytautaitė (Tauragės "Versmės" gimnazija, mokyt. Gitana Budginienė).

Nominacija – Dovydas Laurinavičius (Kauno r. Raudondvario gimnazijos Kulautuvos vidurinio ugdymo skyrius, mokyt. Daiva Sasnauskienė).

Jis teigia, kad jis ir kiti kolegos centre pareigų neteko, kai pasiskundė dėl mobingo. Įstaigos vadovybė tai neigia ir tikina, kad M. Urbonavičius pažeidė darbo drausmę, rašo naujienų portalas 15min.lt.

Pasak M. Urbonavičiaus, balandį jis pateikė skundą dėl patirto mobingo VDA tarybai. Skundą taip pat pasirašė DIC projektų vadovė Giedrė Kasparavičienė ir buvusi projektų vadovė Justina Kažemėkaitytė.

VDA taryba pažeidimų nerado, o DIC direktoriaus atleidimo priežastimi vadovybė įvardija Darbo kodekso pažeidimą.

VDA vadovybė portalui 15min.lt teigė, kad  kovo 19 dieną M. Urbonavičiui dėl netinkamo pareigų vykdymo užfiksuotas darbo pareigų pažeidimas, o atleistas iš pareigų buvo birželio 23 dieną padarius tris šiurkščius kartotinius darbo pareigų pažeidimus.

M. Urbanavičiaus teigimu, pateikus skundą dėl mobingo, buvo atleisti jo darbuotojai ir galiausiai jis pats.

Kaip pamatuoti kažką neapčiuopiamo, takaus ir veržlaus? Ar tai neprimena pastangų rankomis suvaldyti vandens srovę, aukštu slėgiu besiveržiančią iš prakiurusio vandentiekio vamzdžio? O gal tai panašu į bandymą išstovėti ant kojų, kuomet esi talžomas stiprių vandenyno bangų? Parodoje kuriamas naratyvas veda į sėkmės, kaip paradokso apmąstymą, kuomet pozityvus rezultatas tampa toksišku arba yra lydimas tam tikrų nutylėtų motyvų. Artima siurrealizmo tradicijai, paroda „Didelis vanduo“ kuria mįslingą, sapnui būdingą atmosferą, kurioje atsiveria tiek jausminės, tiek racionalios siužeto interpretavimo galimybės.

T. Kensmino kūryba veikia kaip neverbalus būdas papasakoti sudėtingą, daugiasluoksnę istoriją. Kūrinių ar parodų naratyvai gimsta siekiant objektuose materializuoti sunkiai apibūdinamas situacijas, vidinius išgyvenimus, asmenines patirtis bei įvairių socialinių ir kultūrinių kontekstų daromą poveikį. Iš pavienių elementų, galvosūkių principu, dėliojamos menininko instaliacijos žiūrovą skatina įjungti vaizduotę, neprisirišant prie vieno, teisingiausio kūrinio suvokimo varianto bei kartais intuityviai pasinerti į kūrinių pažinimą.

T. Kensminas (g. 1991) skulptūros magistro studijas yra baigęs Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2012 m. menininkas aktyviai užsiima parodine veikla Lietuvoje bei užsienyje (Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir kt.), taip pat keturias savo menines instaliacijas pristatė šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. 2013 m. jam buvo suteikta Tautos fondo (JAV) paskirta Elenos Urbaitytės stipendija. 2018 ir 2020 m. įvertintas Lietuvos kultūros tarybos stipendijomis kultūros ir meno kūrėjams. 2018 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jam suteikė meno kūrėjo statusą, o 2020 m. jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Menininką atstovauja galerija (AV17).