Savivaldybė pranešė, kad Stokholmo arbitraže iš Prancūzijos energetikos koncerno ir jo valdomos „Vilniaus energijos“ prisiteisė realią 56 mln. eurų kompensaciją – dešimt kartų mažesnę už ieškinio dydį.

Tačiau A. Zuokas teigia, kad dabartinis Vilniaus meras manipuliuoja skaičiais – jo skaičiavimais, reali finansinė nauda miestui po bylinėjimosi sieks tik daugiau nei 16 mln. eurų.

„Benkunsko komentarai – tai tik politikavimas ir manipuliacija skaičiais, norint nuslėpti realybę. Teisme reikalauta 560 mln. eurų, teisininkams išleista su sėkmės mokesčiu apie 18 mln., tai reali prisiteista finansinė suma apie 16 mln. eurų“, – komentare BNS sakė A. Zuokas, šiuo metu esantis Niujorke.

„Priminsiu, kad priteistos sumos apima laikotarpį, kai patys konservatoriai ir valdė miestą. Tą patį rezultatą buvo galima pasiekti ir derybų keliu“, – pridūrė jis.

A. Zuokas skaičiuoja, kad arbitražo sprendimu „Veolia“ ir „Vilniaus energija“ Vilniaus savivaldybei ir Vilniaus šilumos tinklams (VŠT) turi grąžinti 83 mln. eurų, iš jų 21,5 mln. eurų – turtu (įrenginiais). Bet iš likusios pinigų sumos dar reikia atimti 26,9 mln. eurų, kuriuos miestas ir VŠT turės sumokėti „Veoliai“, bei dar apie 18 mln. eurų – išlaidas advokatams ir sėkmės mokestį rizikos kapitalo fondui „Profile Investment“.

„Vilniaus miesto savivaldybei ir VŠT lieka 35 mln. eurų (34,6 mln. eurų – BNS). Iš jų minus išlaidos teisininkams – apie 18 mln. su sėkmės mokesčiu. Tai reali nauda – apie 16 mln. eurų (16,6 mln. eurų – BNS)“, – teigė A. Zuokas. 

Anot jo, Vilniui priteistą sumą lėmė ne ydinga šilumos ūkio nuomos sutartis su „Veolia“ (tuometiniu pavadinimu „Dalkia“), bet „Veolia“ prekyba taršos leidimais 2005-2009 metais, kurią tuo metu kontroliavo Energetikos kainų komisija (dabar Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, VERT).

„Tai tik dar kartą patvirtina, kas buvo sakyta ne kartą, kai 2004 metais Seimui priėmus Šilumos ūkio įstatymą šilumos ūkio kontrolė buvo atimta iš savivaldybių, įskaitant Vilnių, atsakomybę prisiėmė tuometinė Valstybinė kainų energetikos kontrolės tarnyba, dabar VERT. Manau, jei tuo metu pati savivaldybė būtų kontroliavusi, tai būtų pasiekusi geresnių rezultatų“, – komentare BNS teigė buvęs miesto meras.

V. Benkunskas penktadienį patvirtino, kad piniginė kompensacija miestui priteista iš esmės už apyvartinių taršos leidimų prekybą.

„Mes gavome priteisimą dėl apyvartinių taršos leidimų prekybos, kurie visada buvo deklaruojami, kad jie neteisėtai pasiimami, ir „Vilniaus energija“ iš to uždirbinėjo įspūdingas sumas, tai jie grįžta į mūsų balansą“, – žurnalistams sakė meras. 

Prancūzijos koncernas „Veolia“ į miesto šilumos ūkį 15-kai metų buvo įsileistas 2002 metais, A. Zuoko vadovavimo savivaldybei metu.

„Veolia“ investicijos Lietuvoje sulaukė itin prieštaringų vertinimų – ją lydėjo abipusiai kaltinimai dėl piktnaudžiavimo, neskaidrios politinės įtakos.

Tačiau 2000-2007 metais ir 2011-2015 metais Vilniaus meru buvęs A. Zuokas priekaištus ne kartą atmetė – jis susitarimą su „Veolia“ vadino „geriausia viešosios ir privačios partnerystės sutartimi ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje“.

Lietuvos valdžios atstovai yra kritikavę prancūzų investuotojus dėl partnerystės su koncerno „Icor“ (buvusia „Rubicon group“) atstovais. Galutiniai „Icor“ akcininkai yra Andrius Janukonis, Gintautas Jaugielavičius ir Linas Samuolis. A. Janukonis yra buvęs „Vilniaus energijos“ valdybos narys ir „Icor“ vadovas, L. Samuolis – „Vilniaus energijos“ prezidentas, o G. Jaugielavičius yra dirbęs „Veolia Lietuvos“ valdyboje.

A. Zuoko ir A. Janukonio ryšiai atsidūrė po padidinamuoju stiklu, kai jie abu 2008 metais buvo nuteisti vienoje byloje dėl pasikėsinimo papirkti tarybos narį.

Lietuvos apeliacinis teismas ketvirtadienį atsisakė laikinai, kol byla bus galutinai išnagrinėta, areštuoti daugiau nei 10 mln. eurų vertės įmonių turtą, o jei jo neužtektų, – ir pinigines lėšas, leidžiant atsiskaitymus tik su savivaldybe bei valstybe. Teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismas rugsėjo 12 dienos nutartį.

„Apeliantės (savivaldybės – BNS) pakartotiniame prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai ir šį procesinį klausimą išsprendė teisingai“, – teigiama spalio 26-osios teismo nutartyje.

Savivaldybės administracija iš įmonių „Montuotojas“, „HSC Baltic“, „Axis Power“ ir „Mitnija“ prašo jos naudai solidariai priteisti 10,047 mln. eurų nuostolių ir 6 proc. metų palūkanų.

Šiemet sausį skelbta, kad iš buvusių Lazdynų baseino rangovų miestas sieks prisiteisti 8,6 mln. eurų.

Tuometinis Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas tada sakė, kad reikėjo pasirūpinti objekto išsaugojimu, iš naujo organizuoti viešųjų pirkimų procedūras, didėjo baseino užbaigimo darbų kaina, augo projekto valdymo išlaidos. Be to, anot jo, dėl buvusios „Irdaivos“ ir partnerių aplaidumo vėlavo baseino atidarymas, todėl bus vertinama ir komercinė bei reputacinė žala.

Anot savivaldybės, pagal pradinę baseino rangos sutartį jis turėjo būti pastatytas už fiksuotą 25,9 mln. eurų sumą. Už atliktus darbus rangovams buvo išmokėta 14,5 mln. eurų, todėl baseinas turėjo būti užbaigtas už likusius 11,4 mln. eurų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įmonių grupė yra solidariai atsakinga už tai, kad rangos sutartis nebuvo vykdoma tinkamai, taip pat – kad Vilniaus savivaldybė teisėtai vienašališkai nutraukė sutartį, nes įmonės iš esmės ją pažeidė.

Lazdynų baseino statybos oficialiai užbaigtos šiemet sausį. Jį baigė statyti Panevėžio statybos trestas.

Darbus tikimasi pradėti kitų metų kovą, o baigti 2025 metų pirmąjį pusmetį, juos finansuos miesto savivaldybė, pranešė įmonė.

Darbai turės būti tęsiami pagal 2022 metais parengtą „Vilniaus plano“ techninį projektą, kuriame numatyta įrengti dviračių ir pėsčiųjų takus, pandusus dalį jų pritaikant žmonėms su negalia, taip pat laiptus, terasas, apšvietimą, lietaus nuotekų tinklus, mažąją architektūrą.

Kairiosios Neries krantinės pusės pėsčiųjų tako ilgis po rekonstrukcijos sieks 1,3 kilometro, o dviračių tako - 0,63 kilometro.

Rangovų pasiūlymų laukiama iki spalio vidurio.

Dešiniosios Neries krantinės rekonstrukcijos darbai baigti 2022 metų rudenį.

„Manau, reikia tokių vietų, nes gyvai atliekama muzika žmonėms patinka“, – palaikė tokią savivaldybės idėją gatvėje kalbinta pašnekovė.

„Labai smagu, puiku. Jeigu grotų mano skonio muzika, žinoma, mieliau eičiau į tokias kavines ar barus“, – pritarė ir kita praeivė.

„Priklauso nuo to, kokia muzika. Jeigu koks nors įkyrus popsas – tai neičiau, o jei lengvas, prie užkandžių tinkantis džiazas, – kodėl gi ne“, – teigė vyras.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Aš pati dainuoju vokiečių bendruomenės ansamblyje, tai mes seniai galvojome nueiti į kokį nors alaus barą padainuoti. Tai yra smagu, pakelia nuotaiką“, – kalbėjo moteris.

O ką mano viešo maitinimo įstaigos?

– Ar palaikote tokią idėją?

– Idėja nebloga, nes Lietuvoje santykinai tai nėra taip populiaru, kaip kitose šalyse. Pavyzdžiui, Ispanijoje visur – gyva muzika, karaokė. Didžiojoje Britanijoje popietinės arbatėlės metu arba groja gyva muzika, arba dainuojama. O pas mus tai vyksta dar palyginti retai. Manau, tokia iniciatyva gali pasiteisinti, nes miestas turi galimybę tai plačiai viešinti, taip pritraukdama ir turistus.

 Idėja nebloga, nes Lietuvoje tai nėra taip populiaru, kaip kitose šalyse. Pavyzdžiui, Ispanijoje visur – gyva muzika, karaokė.

 

– Turite omenyje, reklamą, kuri padėtų skleisti žinią, kad tokie dalykai vyksta?

– Taip, nes pačiam vienam restoranui įpratinti klientus prie kažkokio naujo dalyko yra sunku.

– Bet restoranai ir savo iniciatyva gali pradėti kviestis atlikėjus, groti gyvą muziką, tik problema būtų dėl reklamos?

– Reikėtų formuoti įpročius, tik nežinau, kaip tai būtų vykdoma. Ar praktikuojama savaitgaliais, ar kažkokiu nors nustatytu laiku ir šiokiadieniais. Ir klientai gal galės rinktis, nes vieni norės būgnų, kiti – saksofono.

– Ar be reklamos reikėtų dar kažkokios pagalbos restoranams? Tarkim, padėti surasti atlikėjus, norinčius groti restoranuose ar kavinėse?

– Dėl atlikėjų, tai taip. Atlikėjai ir viešinimas – du pagrindiniai dalykai.

– Anksčiau, bent jau senamiestyje žmonės skųsdavosi dėl kavinėse per garsiai grojančios muzikos. Ar nepadaugėtų tų skundų, jeigu daugiau restoranų ir kavinių turėtų tokius gyvos muzikos vakarus?

– Čia labai priklauso nuo vietos, nuo atlikėjų. Ten, kur gros būgnais, bus problemų, bet kur skambės saksofonas, akordeonas, manau, neturėtų tapti problema. Daug lems ir tų gyvų koncertų laikas. Be abejo, jei tai vyks po 22 val., atsiras nepatenkintų.

„Dar vienas liūdesys. Man labai apmaudu konstatuojant tai, kas įvyko per pastaruosius metus, daryti išvadą, kad aš aiškiai matau politinės valios stoką. Pirmiausia – Vilniaus savivaldybėje“, – žurnalistams ketvirtadienį Vilniuje sakė G. Nausėda.

Anot jo, savivaldybė ilgą laiką dalyvavo šiame procese, taip pat ir parenkant vietą Gedimino prospekte, netoli Vyriausybės pastato, vėliau nuo jo nusišalino, o vėliau „prabilo, kad, štai, nieko neturi prieš Smetoną, tačiau norėtų, kad konkursas būtų organizuojamas iš naujo“, nes netinka tiek vieta, tiek ir menininkų sprendimas.

Dar vienas liūdesys. Man labai apmaudu konstatuojant tai, kas įvyko per pastaruosius metus, daryti išvadą, kad aš aiškiai matau politinės valios stoką.

„Savivaldybė turėtų labai aiškiai atsakyti į klausimą, nes tokių įtarimų, aš manau, kad yra pagrindo, kad galėtų atsirasti: ar norima tiesiog sužlugdyti Smetonos paminklo statybą, ar tikrai sąžiningai galvojama, kad galima būtų įgyvendinti kitaip. Jei būtų antrasis variantas, tai Vilniaus savivaldybė galėjo elgtis kitaip nuo pat pradžių“, – sakė G. Nausėda.

„Todėl norėčiau, kad išsklaidytų tokias abejones, kurios, deja, yra, kad tai yra tiesiog mėginimas išskirti Vilnių ir Smetoną. Istoriškai Vilniaus ir Smetonos išskirti negalima, bet mūsų biurokratų galvose tokį skyrybų procesą organizuoti galima. Tai laukiame atsakymų – kultūros ministras laukia atsakymų, aš laukiu taip pat“, – kalbėjo šalies vadovas.

Dar buvusios Vyriausybės skelbtą konkursą pernai spalį laimėjo projektas „622522“. Jo autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas, Indrė Rakauskaitė siūlo erdvėje Gedimino prospekte, šalia Vyriausybės pastatyti knygos atvartą arba atvirlaiškį su šio tarpukario prezidento portretu vaizduojančią skulptūrą.

Paminklą A. Smetonai planuojama pastatyti Vilniuje prie Gedimino prospekte 13-uoju numeriu pažymėto pastato, kitapus Vinco Kudirkos aikštės.

Vilniaus savivaldybės taryba balandžio pradžioje priėmė rezoliuciją, kuria prašoma Vyriausybės stabdyti konkurso rezultatų įgyvendinimą, nes jos atstovai nebuvo įtraukti į Kultūros ministerijos organizuoto projekto konkurso komisijos sudėtį, o projektams pateikti skirta per mažai laiko.

Be to, taryba įsipareigojo per du mėnesius apsvarstyti ir pateikti Vyriausybei pasiūlymus dėl alternatyvių vietų paminklui prezidentui Antanui Smetonai pastatyti.

Minėtoje vietoje 1918-aisiais stovėjusiame, iki šių dienų neišlikusiame pastate dirbo Lietuvos Valstybės Taryba, jos pirmininko pareigas ėjo A. Smetona, taip pat veikė Lietuvos valstybės pirmieji Ministrų kabinetai, vadovaujami Augustino Voldemaro ir Mykolo Šleževičiaus.

Čia pradėtas leisti ir nepriklausomos Lietuvos pagrindinių valstybės įstatymų ir valdžios įsakymų periodinis informacinis leidinys „Laikinosios Vyriausybės žinios“.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.

Lietuviai pripažįsta A. Smetonos nuopelnus dėl atkurto Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo tarpukariu, valstybės pažangos tuo metu, tačiau kartais prieštaringų vertinimų sulaukia jo atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.

G. Nausėda A. Smetoną yra pavadinęs Lietuvos valstybingumo simboliu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) trečiadienį nusprendė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai skyrė baudą savivaldybei. Tačiau pasikeitus teisės aktams, ji, teismo nuomone, neprivalo organizuoti konkurso, pranešė Konkurencijos taryba.

LVAT teigimu, savivaldybė sudarė skirtingas sąlygas esamiems bei potencialiems konkurentams, o „Sveikas miestas“ buvo privilegijuota.

Teismas nustatė, kad nuo 2019 metų pabaigos pasikeitus Vietos savivaldos įstatymui, savivaldybės gali pavesti savo valdomam ūkio subjektui teikti viešąsias paslaugas jų patalpose, todėl panaikino Konkurencijos tarybos 2019 metų birželio įpareigojimą paslaugos teikėją atrinkti konkurso būdu.

VPT Apeliaciniam teismui pirmadienį apskundė jai nepalankią Vilniaus apygardos teismo lapkričio viduryje priimtą nutartį, kuria teismas pripažino neteisėtu VPT nurodymą nutraukti nacionalinio stadiono konkursą, BNS patvirtino VPT direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė.

Apygardos teismo teigimu, VPT neturėjo pakankamo pagrindo nutarti, kad projektas neatitinka koncesijos požymių ir todėl koncesija yra neteisėta.

„Viešųjų pirkimų tarnyba apsvarstė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos siūlymą ir, įvertinusi Vilniaus apygardos teismo sprendimo motyvus bei argumentus, nusprendė teismo sprendimą skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui“, – rašoma VPT rašte savivaldybei, kurį matė BNS. 

Po apygardos teismo sprendimo Vilniaus valdžia pasiūlė VPT susitarti taikiai, tačiau pastarosios tuometinė laikinoji vadovė J. Petkuvienė BNS teigė, kad taikos sutartis yra „mažiau svarstytinas variantas“. 

Po kelerius metus trukusių konkurso procedūrų koncesijos sutartį su konkursą laimėjusia „Axis industries“ bei projekto finansuotoju „Baltcap“ savivaldybė planavo pasirašyti dar kovą. Tam pritarė tiek savivaldybės taryba, tiek Vyriausybė.

Pagal bendrą savivaldybės, statytojų, finansuotojų ir Vyriausybės sutartį, kompleksą daugiau nei du dešimtmečius valdytų bendrovė „Kauno arena“. Jį tikėtasi pastatyti 2023-iaisiais.

Komplekso su 15 tūkst. vietų stadionu ir kitais objektais statyba būtų kainavusi apie 93,2 mln. eurų, tačiau mokėjimus išdėsčius per 25 metus, „BaltCap“ fondui planuota iš viso sumokėti beveik 156 mln. eurų.

Vyriausybės dalis, atsižvelgiant į sutarties projektą, būtų siekusi apie 54,5 mln. eurų, savivaldybės – 101,5 mln. eurų.

Tačiau kovą VPT neleido pasirašyti koncesijos sutarties – pasirašymas sustabdytas Finansinių nusikaltimų tarnybos (FNTT) ir Generalinės prokuratūros prašymu.

Teisėsauga siekė išsiaiškinti, ar koncesijos vertės padidėjimas po derybų yra pagrįstas ir teisėtas.

VPT gegužę pareiškė, kad koncesijos sutartimi turėjo būti išskaidytos valstybės ir savivaldybės rizikos, tačiau pakeitus projekto finansavimo modelį, visa rizika teko joms, todėl planuota pasirašyti sutartis su koncerno „Icor“ bendrovė „Axis industries“ negali būti laikoma koncesijos sutartimi.

Po VPT įpareigojimo ir alternatyvų analizės Vyriausybė paskelbė, jog Vilniuje yra kelios futbolo stadiono statybos galimybės, tačiau nurodė, kad jai artimesnė Nacionalinio stadiono idėja.

Nacionalinio stadiono komplekse be stadiono planuotas dar ir lengvosios atletikos stadionas, sporto kompleksas su gimnastikos, rankinio, tinklinio, bokso, krepšinio salėmis, bendruomenės ir kultūrinio ugdymo centras su biblioteka, 300 vietų darželis ir Sporto muziejus.

Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako tikintis, kad VPT pasirinks taikų, o ne tolesnį teisminių ginčų kelią

„Įvertinę tai, kiek laiko ir resursų buvo investuota į Daugiafunkcio komplekso projekto kūrimą, bei tai, kokia jo svarba Vilniaus miestui, siūlome VPT optimaliausią šio ginčo baigties variantą. Tikimės, kad VPT pasirinks šį, o ne teisminių ginčų tęsimo ir dar didesnių nuostolių vilniečiams kelią“, – pranešime teigė P. Poderskis.

VPT laikinoji vadovė Jovita Petkuvienė BNS sakė, jog teismo sprendimą ketinama skųsti.

„Kai gavome teismo sprendimą, tai susidėliojome, jog vis dėlto ruošime apeliacinį skundą ir ketiname teismo nutartį skųsti. Tai čia yra pirmas mūsų pasirinkimas. Savivaldybės pasiūlyta taikos sutartis yra mažiau svarstytinas variantas. Tikėtina, jog teismo sprendimą vis tiek skųsime“, - BNS teigė J. Petkuvienė.

Vilniaus apygardos teismas pirmadienį pripažino neteisėtu ir panaikino VPT nurodymą nutraukti nacionalinio stadiono konkursą. Teismo teigimu, VPT neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad projektas neatitinka koncesijos požymių, o koncesija yra neteisėta, bei dėl to įpareigoti nutraukti koncesijos procedūras.

Po kelerius metus trukusių konkurso procedūrų koncesijos sutartį su konkursą laimėjusia „Axis industries“ bei projekto finansuotoju „Baltcap“ savivaldybė planavo pasirašyti dar kovą. Tam pritarė tiek savivaldybės taryba, tiek Vyriausybė.

Pagal bendrą savivaldybės, statytojų, finansuotojų ir Vyriausybės sutartį, kompleksą daugiau nei du dešimtmečius valdytų bendrovė „Kauno arena“. Jį tikėtasi pastatyti 2023-iaisiais.

Komplekso su 15 tūkst. vietų stadionu ir kitais objektais statyba būtų kainavusi apie 93,2 mln. eurų, tačiau mokėjimus išdėsčius per 25 metus, „BaltCap“ fondui planuota iš viso sumokėti beveik 156 mln. eurų.

Vyriausybės dalis, atsižvelgiant į sutarties projektą, būtų siekusi apie 54,5 mln. eurų, savivaldybės – 101,5 mln. eurų.

Tačiau kovą VPT neleido pasirašyti koncesijos sutarties – pasirašymas sustabdytas Finansinių nusikaltimų tarnybos (FNTT) ir Generalinės prokuratūros prašymu.

Teisėsauga siekė išsiaiškinti, ar koncesijos vertės padidėjimas po derybų yra pagrįstas ir teisėtas.

VPT gegužę pareiškė, kad koncesijos sutartimi turėjo būti išskaidytos valstybės ir savivaldybės rizikos, tačiau pakeitus projekto finansavimo modelį, visa rizika teko joms, todėl planuota pasirašyti sutartis su koncerno „Icor“ bendrovė „Axis industries“ negali būti laikoma koncesijos sutartimi.

Po VPT įpareigojimo ir alternatyvų analizės Vyriausybė paskelbė, jog Vilniuje yra kelios futbolo stadiono statybos galimybės, tačiau nurodė, kad jai artimesnė Nacionalinio stadiono idėja.

Nacionalinio stadiono komplekse be stadiono planuotas dar ir lengvosios atletikos stadionas, sporto kompleksas su gimnastikos, rankinio, tinklinio, bokso, krepšinio salėmis, bendruomenės ir kultūrinio ugdymo centras su biblioteka, 300 vietų darželis ir Sporto muziejus.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius trečiadienį pranešė „Vilniaus vandenims“, valantiems „Grigeo“ nuotekas, pavedęs atlikti visą gamyklos Grigiškėse nuotekų tvarkymo auditą.

„Įmonės vadovybė, jei neturi ko slėpti, turės įsileisti mūsų specialistus ir nesidangstys už įstatyminių saugiklių“, – feisbuke rašė R. Šimašius.

Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas pranešė, kad su „Vilniaus vandenų“ vadovybe sutarta nedelsiant magistralinėje nuotekų trasoje įrengti mobilų debitmatį ir įsitikinti, ar „Grigeo“ nuotekų kiekis nėra mažinamas nakties metu.

Pirminiais duomenimis, „Vilniaus vandenys“ pernai sutvarkė 603,2 tūkst. kubinių metrų Grigiškių įmonės nuotekų.

„Tačiau atsakymo, ar visas Grigiškių gamyklos užterštų nuotekų kiekis yra atiduodamas į „Vilniaus vandenų“ tinklus, šiandien neturime. Nežinome ir to, ar šioje gamykloje yra alternatyvių nuotekų valymo įrenginių ar kažkokių alternatyvių vamzdynų“, - feisbuko rašė V. Benkunskas.

Pagal „Vilniaus vandenų“ atliktus „Grigeo“ nuotekų mėginių tyrimus, „Grigeo“ kas mėnesį papildomai moka už padidintos taršos nuotekų valymą.

Anot jo, Vilnius taip pat kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą, kad būtų atliktas neplaninis patikrinimas dėl nuotekų Vilniaus Grigiškių gamykloje šalinimo.

Prokurorai antradienį paskelbė atliekantys tyrimą dėl taršos nevalytomis nuotekomis Klaipėdoje. Įtariama, kad „Grigeo Klaipėda“, apeidama miesto nuotekų sistemą, ilgą laiką leido nevalytas nuotekas į Kuršių marias.

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika BNS sakė, kad aplinkosaugininkams pavesta atlikti neplaninius patikrinimus. Anot jo, taip pat bus peržvelgti Aplinkos apsaugos departamento dokumentai apie „Grigeo Klaipėdos“ ankstesnius patikrinimus.

Be kita ko, ministras sakė, kad prokurorų prašoma laikinai įšaldyti Klaipėdos įmonės sąskaitas, nes žala gamtai gali siekti apie 60 milijonų eurų.

Prokurorų teigimu, įmonė nevalytas nuotekas į Kuršių marias galėjo leisti specialiai tam sumontuotu aplinkvamzdžiu, o žala aplinkai gali siekti „dešimtis milijonų“ eurų.

Sostinės savivaldybė kviečia visus neabejingus savo miestui žmones dalyvauti seniūnaičių rinkimuose. Nuo pirmadienio, lapkričio 18 d., iki gruodžio 6 d. vilniečiai elektroniniu būdu ar paštu gali balsuoti už užsiregistravusius kandidatus.

Savivaldybės tarybos Savivaldos komiteto pirmininkė Jolanta Gaudutienė teigė, kad seniūnaičio vaidmuo yra svarbus atstovaujant vietos gyventojų interesams seniūnijoje ir savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, kitose institucijose.

"Dažnai seniūnaičiai padeda vietos gyventojams greičiau rasti kelią biurokratijos ir teisės aktų labirintuose, ypač tais atvejais, kai reikia pasirūpinti pažeidžiamiausiais bendruomenės nariais – socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, nepilnamečiais, vienais gyvenančiais asmenimis, neįgaliaisiais ir kt.", – sakė J.Gaudutienė.

Skirtingai nuo seniūnų, kurie skiriami miesto administracijos, seniūnaičiai savo pareigas užima gyventojų pasitikėjimo principu – yra išrenkami. Į šias pareigas gali kandidatuoti kiekvienas norintis pokyčių, nebijantis atsakomybės ir pasišventęs atstovauti bendruomenei žmogus.

Pasak Naujamiesčio seniūno Manto Mikštos, seniūnaitis – tarpinė grandis tarp seniūnijos ir savivaldybės. Jo užduotis – perduoti seniūnijai gyventojų nusiskundimus bei norus ir atsakyti gyventojams į klausimus, ką galima padaryti, kad situacija būtų išspręsta. "Netiesa, jog gyventojui kreipiantis tiesiogiai į savivaldybę žmogaus skundas bus pastebėtas greičiau. Kreipiantis į seniūnaitį, atsakymas gali būti gautas "čia ir dabar", – teigė seniūnas.

Sostinės savivaldybės atstovai tikisi, kad naujai išrinkti seniūnaičiai taps tikrais bendruomenės ambasadoriais, kurie pirmieji sužino apie gyventojų nusiskundimus, lūkesčius ir norus. O ten, kur bendruomenės nėra aktyvios, seniūnaičiai paskatins gyventojus telktis.

– Ar seniūnaičiai – reikšmingi asmenys savivaldos sistemoje? – "Vilniaus diena" teiravosi 1996–1999 m. Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai vadovavusio Kęstučio Skrebio.

Žmogus yra visuomenininkas gražiu pavadinimu "seniūnaitis", o ką jis gali?

– Seniūnaičiai, sakyčiau, kabo tarp dangaus ir žemės, jokių juridinių galių jie neturi. Mano nuomone, visi tie visuomeniniai dalykai gal ir gražiai skamba, bet naudos iš jų realiai yra labai mažai. Žmogus yra visuomenininkas gražiu pavadinimu "seniūnaitis", o ką jis gali? Gali nueiti, tarkim, pas seniūną ir kažko paprašyti? Tai juk bet kuris žmogus gali nueiti pas seniūną kažko paprašyti. Jei ne pats žmogus, tai vietos bendruomenės pirmininkas. Tad man tai labiau panašu į kažkokį žaidimą. Aktyvūs žmonės, kaip jau ne kartą gyvenimas parodė, ir taip gali daug ką padaryti, tam nebūtinas kažkoks pavadinimas.

Aš esu už tai, kad viskas būtų įteisinta juridiškai, apibrėžtos kažkokios galios – didelės ar mažos, čia galima susitarti, kokių jų reikia, – ir tada ta seniūnaičio pareigybė būtų prasminga.

– Ar mūsų dabartinė savivaldos sistema apskritai teisinga, racionali? Pastaruoju metu dėl to kyla nemažai diskusijų.

– Šnekant iš esmės apie savivaldą, pas mus savivaldybės, manyčiau, yra per didelės. Jeigu žiūrėtume, kokia sistema yra Vakarų Europoje, tai savivaldybės dažniausiai yra kilusios iš parapijų.

Mes šiokį tokį savivaldybių smulkinimą jau buvome pradėję. Tarkime, Elektrėnai priklausė Trakų rajonui, nors jie už Trakus gal kokius tris ar daugiau kartų didesni. Mūsų laikais buvo įsteigta Kazlų Rūdos savivaldybė, ir dabar ji kuo puikiausiai tvarkosi. Sakykim, Kuršėnai šiuo metu priklauso Šiaulių rajonui. Manau, čia puikiausiai galėtų būti atskira savivaldybė – ne toks ir mažas miestelis. Tad kai kurios savivaldybės yra natūraliai per didelės, ypač kalbant apie tas žiedines savivaldybes. Nematau jų egzistavimo prasmės ir niekur pasaulyje tokių dalykų nėra.

Dabar vyksta konfliktas dėl Kauno rajono prijungimo prie Kauno miesto savivaldybės. Rizikuoju būti nepopuliarus, tačiau manau, kad visos tos žiedinės savivaldybės, kurios yra aplink didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Alytų, Šiaulius, Panevėžį, – apskritai yra nesąmonė, jas reikėtų naikinti. Teritorijas, kurios yra arčiausiai miesto, – prijungti prie miesto, kas yra arčiau kitų rajonų – padalinti kitiems rajonams. Juk savivaldybė turi sujungti žmones, kurie turi kažkokių bendrų interesų. Tačiau kokius bendrus interesus gali turėti gyvenvietė, kuri yra Kauno rajono šiaurėje ir koks nors kaimas už Garliavos? Kas tarp jų bendro? Nieko. Bet ji priklauso vienai savivaldybei.

Vilniaus rajono savivaldybė – kas tai? Grigiškes kažkada prijungė prie Vilniaus ir niekas dėl to nenumirė. Ir dabar reikėtų tuos rajonus, kurie organiškai susiję, jungti prie Vilniaus, o tuos, kurie yra nuošaliau – kažkas yra arti Širvintų, kažkas yra arti Šalčininkų, kažkas su dar kitais rajonais ribojasi, – prijungti prie jų, ir išnyktų tas žiedas aplink Vilnių, kuris neturi jokios prasmės.

Juk niekam ne paslaptis, kad daug Vilniaus rajone gyvenančių vaikų į mokyklas ir darželius eina Vilniaus mieste, tėvai dirba Vilniaus mieste, laisvalaikį jie leidžia Vilniaus mieste. Tad ir de facto jie gyvena Vilniuje, bet de jure – Vilniaus rajone. Ir jų mokamas fizinių asmenų pajamų mokestis nukeliauja į Vilniaus rajono biudžetą, nors naudojasi jie Vilniaus miesto paslaugomis, infrastruktūra ir kt.

Sutaupytume ar nesutaupytume įvairių administravimo lėšų – klausimas, nes gyventojai niekur nedings, su savivalda susijusios paslaugos jiems bus reikalingos. Na, bent jau rajono mero etatas išnyktų. Tarybos narių, kurių skaičius nustatomas pagal savivaldybės gyventojų skaičių, vienur sumažėtų, kitur padaugėtų.

Matyt, Vilniaus valdžia nepakankamai atsižvelgia į visuomenės poreikius.

– Kada buvo suformuota tokia savivaldybių struktūra, kokia yra dabar?

– 1992 m. Iki to laiko buvo du savivaldos lygiai – apylinkės ir miestai bei rajonai. 1992 m. apylinkių savivaldos lygis buvo panaikintas ir liko tik miestai bei rajonai. Ar gerai buvo padaryta, ar blogai, galima diskutuoti, gal kai kurios savivaldybės buvo ir per smulkios. Latviai, pavyzdžiui, pasirinko kitą kelią – jie turi daug daugiau savivaldybių nei Lietuva. Kas geriau? Kuo savivaldybė smulkesnė, tuo vietos valdžia yra arčiau žmogaus, tuo meras labiau jaučia atsakomybę. Kažkada, kai dirbau ministerijoje, teko būti komandiruotėje Austrijoje. Mes sėdėjome mažoje savivaldybėje, kalbėjomės su meru, užėjo jo sekretorė ir pranešė, kad atėjo žmogus. Meras atsiprašė ir išėjo pasikalbėti su atvykusia moterimi, kuri norėjo pasiskųsti, kad autobuso stotelė per arti jos gyvenamojo namo langų.

Suprantate, jeigu merą renka 5 ar 6 tūkst. gyventojų, meras vos ne visus juos pažįsta, yra savotiškai nuo jų priklausomas ir nori nenori turi atsižvelgti į gyventojų nuomonę. Jeigu merą renka keliasdešimt tūkstančių gyventojų, situacija visai kita. Juo labiau jeigu kalbame apie didelius miestus ar žiedinius rajonus – vienoje pusėje viena situacija, kitoje – visai kita.

Pas mus arčiausiai žmogaus dabar yra seniūnai, tačiau jie jokios realios valdžios neturi, seniūnijos neturi nei savo biudžeto, nei dar daug ko.

Meras yra politikas. Jei jam svarbūs žmonės, kurie jį išrinko, jis taip pat stengiasi būti arčiau tų žmonių, juos išgirsti.

– Tačiau Vilniuje miesto valdžiai ir visuomenei kažkaip vis nesiseka rasti bendros kalbos.

– Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Matyt, Vilniaus valdžia nepakankamai atsižvelgia į visuomenės poreikius. Kai kurie dabartinės miesto valdžios sprendimai ir man atrodo keisti, tad nestebina, kad ir daliai bendruomenės jie atrodo keisti. Aš manau, kad Vilniaus valdžia turėtų daugiau atsižvelgti į visuomenės nuomonę, reikėtų glaudesnio bendradarbiavimo.

Pavyzdžiui, dabartinės Kauno miesto valdžios santykis su visuomene visai kitoks. Kauniečiai, gal tai ir ne visai tinkamas žodis, bet myli miesto valdžią ir ja yra patenkinti. Klaipėdoje – panaši situacija. Tų miestų administracijos sugeba visuomenės pasitikėjimą užsitarnauti, Vilniaus – ne. Tokia realybė. Galbūt čia ir personalijų problema, nes sprendimus, bet kuriuo atveju, priima personalijos.