Prieš kelerius metus pakeistas valstybės ir savivaldybės įstaigų darbo apmokėjimo įstatymas, pagal kurį daliai darbuotojų grėsė arba baigti aukštąjį mokslą, arba netekti darbo. Tačiau aiškėja, kad visuotinė panika sukelta be reikalo. Įsitikinus, kad įstatymais negalima priversti formaliai studijuoti, naujoji valdžia sušvelnino keliamus reikalavimus, kad ypač regionų kultūros įstaigos neliktų be dirbančių žmonių, pasakojama LNK reportaže.

Vyksmas vienu metu gatvėje ir… salėje. Pasvalio kultūros centre dvi diplomuotos profesionalės repetuoja monospektaklį. Vaidmens atlikėja Violeta Mičiulienė ilgai dirbo už Pasvalį gerokai mažesniame Subačiuje.

„Faktiškai, kai aš dirbau kultūros namuose, buvau vienintelė baigusi būtent tos specifikos aukštąją mokyklą“, – dėstė garsi aktorė Violeta Mičiulienė.

Anot V. Mičiulienės, bet tai netrukdė dirbti ir nereikia kaime ieškoti „Oskaro“ vertų darbų. O tik reikia kultūrininkams padėti , o ne kelti kvailus reikalavimus.

„Kultūros darbuotojas yra tas žmogus, kuriam reikėtų duoti didelį priedą vien todėl, kad jis per metus apie 30 proc. turto ištempia iš namų tam, kad ta kultūra kažkaip vyktų. Reikia vaišinti, reikia kažkaip kostiumus siūti, kurti dekoracijas“, – kalbėjo V. Mičiulienė. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Gali skambėti kaip klasika, kai vienas žiūrovas scenoje atpažino savo kelnes.

„Vienos aktorės vyras viduryje spektaklio atsistojo ir pradėjo šaukti: „Čia mano kelnės!“ –  kuriozinę istoriją pasakojo žinoma moteris.

Nereikia kaime ieškoti „Oskaro“ vertų darbų. O tik reikia kultūrininkams padėti, o ne kelti kvailus reikalavimus.

Prarasti kelnes, tai ne tas pats kas prarasti darbą. Iki šių metų sausio pagal pakeistą valstybės ir savivaldybės įstaigų darbo apmokėjimo įstatymą, dalis darbuotojų turėjo būti atleisti arba pagal užimamas pareigas spėti įgyti aukštąjį išsilavinimą.

„Aš pats kai kuriems darbuotojams tikčiau į vaikus, į sūnus. Ir kai pasikvietus įstaigos darbuotoją, kuris atidirbęs dvidešimt metų, kai jo pasiekimai kalba už jį patį, turi pasakyti, jog tau, mielas kolega, reikia eiti mokytis arba būsi atleistas, na, patys pagalvokite, kaip tai skamba“, – kalbėjo Pasvalio kultūros centro vadovas Robertas Lavickas.

Raginimo mokytis arba siūlymo išeiti iš darbo realiai turėjo sulaukti ir šalyje žinomas folkloristas, unikalus muzikos instrumentų kūrėjas Albertas Bartašius. Žmonos tas nelietė, nes ji baigusi muzikinį aukštąjį.

„Ne diplomai daro darbus, žmonės juos daro. Kiti ir diplomuoti specialistai tiek nepadaro, kiek kitas neturintis to popierėlio. Ir muzikos instrumentai, ir kolektyvai suburti“, – teigė folkloristė Lina Bartašienė.

„Įsivaizduokite, jeigu aš dabar kažkokių dalykų pasiekiau, tai ar kažkas pasikeis gavus diplomą, – retoriškai kausė A. Bartašius.

Įstatymas savivaldybių įstaigose sukėlė paniką. Jo įgyvendinimas buvo pratęstas metams, tačiau praėjus pusmečiui ramybė grąžinta.

„Praeitų metų antroje pusėje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išaiškino, kad kiekvienas įstaigos vadovas sprendžia individualiai, kokio darbuotojui reikia išsilavinimo“, – komentavo R. Lavickas.

Tad realiai niekas nepasikeitė. Kyla klausimas, kam iš viso reikėjo tokio įstatymo.

„Paimkime dainų šventes, folklorų ansamblių vadovus. Mes kalbėjome su buvusiais kolegomis iš Vilniaus – 80 proc. ansamblių vadovų neturi reikiamo išsilavinimo. Tai ką – tuomet juos visus atleisti iš darbo?! O kaip tada bus dėl dainų švenčių Vilniuje. Taip išeina, kad neatvažiuoja, kolektyvai subyra“, – dėstė A. Bartašius.

Aktorė Violeta Mičiulienė: jis apako, kad aš praregėčiau

Tai antroji Tėvo diena, kai sutinku ją be savo tėvelio – Eduardo Trečioko. Išgirdus žodį „tėtis“ mane užvaldo labai keista būsena: vis atrodo, kad kažką darau ne taip, o tėtis mane moko, kaip teisingai reikėtų daryti (juokiasi). Aš, aišku, jo neklausau, o paskui paaiškėja, kad jis kaip visada buvo teisus. Užtai jei jau tėtis palaimindavo kokią nors mano veiklą, tai visu 100 proc. galėjau būti tikra, kad esu labai protinga, nes tėtis paprasčiausiai žinojo viską! Netgi paminklą jam sugalvojau iš paprasto lauko akmens. Tokio, kaip ir tėtis: paprasto, bet ne prasto. Viena jo dalis nukirsta ir nušlifuota. Tarsi kokio brangakmenio. Kai randi jį kalnuose, matai tik pilką akmenį. Bet kai pašlifuoji, viduje atsiveria neįtikėtinas grožis, spindėjimas, šviesa. Toks buvo ir mano tėtis: iš išorės – paprastas, iš vidaus – tikras lobis. Su juo kalbėdavomės apie viską. Prieš išeidama jo mama, mano močiutė, pažadėjo, kad duos man ženklą iš Anapus. Deja, ženklo taip ir nesulaukiau… Kai to paties paprašiau tėčio, jis atsakė: „Žinai, baba buvo už mane gudresnė ir jeigu ta nesugebėjo, tai man tikrai nepavyks…“ Bet, praėjus keturioms savaitėms po tėčio mirties, aš jį taip aiškiai susapnavau, kad man susidėliojo visi taškai ant „i“. Tada supratau, kodėl žmonės, laidodami artimą, verkia. Jie gailisi, kad ne viską padarė. Kai mirė mano mama, aš ilgai save graužiau, kas būtų, jeigu būtų. Tėtis mane barė: „Kodėl tu prisiimi Dievo vaidmenį?! Ar supranti, kad viskas įvyko taip, kaip buvo nulemta? Tu nieko negalėjai pakeisti.“ Todėl su tėčiu padariau viską, ką tik galėjau, ir dar truputį daugiau. Po mamos mirties gyvenau ilgą ir gražų laiką su juo. Sykį dalyvavome abu viename interviu. Žurnalistė turėjo mus išskirti, nes ką tėtis kalbėdavo, aš šaukiau: nesąmonė! O ką aš šnekėjau, jis rėkė: jūs jos neklausykite! Teko pakalbinti mus atskirai. Labai bijojau skaityti, ką apie mane jis pripasakojo. Straipsnio pabaigoje buvo klausimas: jei vienu žodžiu reikėtų įvertinti savo dukterį, ką apie ją pasakytumėte? Su ašaromis perskaičiau nuostabius tėčio žodžius: „Ji yra paprasčiausiai labai geras žmogus, kuris daug savęs atiduoda kitiems.“ Tėtis nemokėjo sakyti gražių žodžių garsiai, todėl buvau be galo sujaudinta jo atvirumo. Kai paskutinėmis jo gyvenimo dienomis paklausiau, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu, tėtis atsakė: „Kelionės ir žmonės.“ O kas visų svarbiausia? – neatlyžau aš. Tada jis įdėmiai pažvelgė į mane ir pasakė: „Negi nesupratai? Tai tu!“ Aš visą gyvenimą laukiau šitų žodžių, mat mūsų bendravimas su tėčiu, mūsų tikrieji jausmai kasdienybėje visada slėpėsi po sarkazmo skraiste. Abu nemokėjome rodyti švelnumo. Kai apsigyvenome drauge, tėtis labai didžiavosi manimi. Būdavo, vasarą grįžtu iš kokio renginio ketvirtą ryto, ropščiuosi iš mašinos, ir staiga iš tolo pasigirsta daina: „Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam…“ Tėtis sėdi lauke ant suoliuko ir laukia manęs, kad daiktus padėtų namo užsinešti. Manau, jis taip ilgai gyveno todėl, kad, nebeturėdamas savo gyvenimo, priėmė galimybę gyventi manąjį. Po kiekvienos mano išvykos jis tardydavo mane, kur buvau, ką mačiau, kiek ir kokių žmonių renginyje buvo. Paskui išeidavo į kiemą pas savo suoliuko draugus ir iškilmingai pasakodavo apie visa tai tarsi jo paties ten dalyvauta. „Vakar būta Prienuose, – sakydavo jis. – Neblogai surinkta žmonių…“ Į kiemą pasėdėti ant suoliuko jis išeidavo visada susitvarkęs, su skrybėliuku. O kadangi buvo aklas, visada manęs klausinėjo: kokios spalvos jo megztinis, kelnės, batai ir t.t. Sykį turėjau kelių dienų renginį sanatorijoje, tai pasiėmiau ir tėtį drauge. Prie manęs priėjo viena moteris ir prisipažino: „Jau kelias dienas stebiu, kaip šauniai jūs rūpinatės savo aklu vyru!“ Vakare abu labai juokėmės, ypač tėtis, pro ašaras kalbėjo: „Aš jau nesuprantu: ar čia tu labai prastai atrodai, ar aš taip gerai?!“ Iš pradžių tėčio ligą, jo aklumą, aš priėmiau kaip kokį prakeiksmą, galvodama, kad dėl jo mano gyvenimas sugrius. Tik po kiek laiko supratau, kad tėtis apako tik tam, kad aš praregėčiau. Tai jis man atvėrė akis, neleisdamas pasinerti į puikybę. Tai jis grąžino mane ant žemės, mat buvo blaiviai mąstantis iki pat pabaigos. Nuostabus tėvas, kaimynas, senelis, vyras. Jo dėka aš net nežinau, ko galėčiau nemokėti? Jis mane tempdavosi ir žvejoti, ir motociklo remontuoti. Būdavo, grįžtu paslika paryčiais iš šokių, o už valandos tėtis mane kviečia drauge statyti garažo, tampyti plytų. Mirdavau iš nuovargio, bet eidavau, nes žinojau jo mėgiamą posakį: „Nėra tokio žodžio, kaip negaliu!“ Kad ir kas atsitiktų – visada turiu kokią nors vieną iš tėčio taisyklių. Jos veikia visais gyvenimo atvejais. Dievaži.

Vlado Ščiavinsko nuotr.

Skulptorius Tadas Gutauskas: mano tėvas – žmogus epocha

Mano tėvas – vienas žinomiausių Lietuvos menininkų Leonardas Gutauskas. 2003-iaisiais įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Paskutiniu metu daugiausia dirbo tapybos srityje, taip pat rašė prozą ir poeziją, iliustravo knygas vaikams. Sakyčiau, kad tai žmogus epocha! Net metų nėra, kai jis išėjo… Neregėto talento ir universalumo žmogus. Ko jis imdavosi, viską padarydavo labai ryškiai, savitai – gutauskiškai. Kito tokio, manau, Lietuvos meno istorijoje dar nėra ir ilgai nebus. Man, kaip menininkui, jis buvo be galo didelis autoritetas. Imponavo ir tai, kad tėvukas visiškai nelindo į politiką – nei sovietmečiu, nei Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Jis prie nieko nesiplakė, kad gautų užsakymų. Į viską žiūrėjo iš amžinybės pozicijų. Jo kūryba kalbėjo apie žmogaus būtį, prasmę, laikinumą; jautėsi krikščioniškos filosofijos įtaka. Turėjo ir neblogą pedagogo gyslelę. Man, šešiamečiui, tėvas atnešdavo kartono gabalą, molio, plastilino ir sakydavo: dirbk! Jei kas nepasisekdavo, vis paskatindavo: „Tu tikrai gali!“ Taip ir ėjau, jo skatinamas, nuo Čiurlionio menų gimnazijos, Dailės akademijos iki studijų užsienyje. Galbūt ne visada sutapo mūsų požiūriai (man teko daugiau keliauti, matyti pasaulio), bet tėvukas niekada nesistengė mano nuomonės sumenkinti, o savos – iškelti. Manęs užgožti ar prispausti. Karštai ginčydavomės dėl meno, bet visuomet laimėdavo dialogas. Iš tėvo paveldėjau darbštumą, valią, užsispyrimą. Pamenu, vaikystėje einu į mokyklą – tėvukas jau studijoje dirba, grįžtu vakare po futbolo treniruotės – ruošiasi eiti eilių iki išnaktų rašyti… Ir pažuvaudavome kartu, ir sportą pažiūrėdavome. Tėtis mane išmokė žvejoti su museline meškere kiršlius ir upėtakius. Visos Dzūkijos upės mūsų išbraidytos. Pamenu, jis mėgdavo lyginti menininką su upėtakiu upelyje. Sakydavo: „Jis sėdi savo slėptuvėje, kartais išlenda, sugauna kokį vabalą ir vėl neria atgal į savo pasaulį.“ Graži man atrodė ta jo metafora apie menininką individualistą, turintį būti savo aplinkoje, kur jaučiasi stipriausiai. Tėvukas irgi visą laiką taip gyveno – buvo savyje. Kadangi sovietmečiu nieko negalėjai nusipirkti, tai jis už savo paveikslus, iškeliaujančius į Ameriką, kartais prašydavo ne pinigų, bet atsiųsti muselinių meškerių ar specialios muselių rišimo įrangos. Bebraidžiodami paupiais daug smagių tėvo ir sūnaus akimirkų drauge išgyvenome. O jei užklupdavo kokia sunkesnė situacija, jis mėgdavo man sakyti: „Viskas bus gerai, Taduli, neprapulsime…“ Pamenu ir vieną komišką nutikimą, kai dar mokiausi Dailės akademijoje skulptūros, bet labai rūpėjo ir tapyba. Taigi, nieko tėčiui nesakęs, tyliai užsisakiau pas stalių tokius grandiozinio dydžio porėmius – gal 3 m pločio ir 1,5 m aukščio. Penkis. Kai atėjo laikas juos parsigabenti į studiją – mašinos tada dar nevairavau – paprašiau tėvuko pagalbos. Kai jis pamatė tų porėmių dydį, net sėstelėjo ant kėdės, sakydamas: „Taduli, tu gal suvarjavojai?“ Dėjome juos po vieną ant tėčio žiguliuko-šeštuko stogo ir vežėme, o tėvukas vis dejavo: „Sulaužysime mašiną, oi sulaužysime… Melskis, kad to neatsitiktų!“ Gerus darbus vėliau ant jų nutapiau. Drąsūs, nekomerciniai, ekspresyvūs išėjo. Nuo monumentalizmo ir čia nepabėgau, kaip ir skulptūroje (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.

Operos solistė Ieva Barbora Juozapaitytė: lengvas kelias – ne mūsų kelias

Pradėsiu nuo to, kad mano tėtis – operos solistas prof. Vytautas Juozapaitis – pats geriausias tėvelis pasaulyje, kurio gali pavydėti kiekviena dukra ar sūnus. Ne veltui mamytė, Eglė Juozapaitienė, jį vadina mūsų šeimos ąžuolu. Jo paunksmėje saugiai jaučiuosi ne tik aš, bet ir visos mūsų šeimos moterys – mama, sesės, jų dukrytės. Ar esame su tėčiu artimi? Be galo. Skambinamės kasdien, kartais net po kelis kartus per dieną. Iš jo paveldėjau tą begalinę stiprybę, tvirtumą, nepasidavimą, atsakomybės jausmą, kovą už teisybę ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Aš irgi dažnai seku tėčio pavyzdžiu. Jei išgirstu, kad kažkas blogai atsiliepė apie mūsų šeimos narį, galiu šokti tam žmogui tiesiai į akis kaip liūtė, o kritiką apie save nuleisti negirdomis. Muzikine linkme manęs specialiai nekreipė nei tėtis, nei mama. Galbūt priešingai – kai atėjo laikas rimtai pakalbėti apie ateitį, jie stengėsi mane atkalbėti, sakydami, kad operos solistės darbas nėra toks romantiškas, kaip gali atrodyti. Čia daug ne tik scenos blizgesio, bet ir intrigų, ašarų, skausmo. Vis dėlto aplinka, matyt, padarė savo. Tėveliai juokais mane vadindavo savo „,uodegyte“, nes prisikabinusi prie jų vaikščiojau nuo pat mažumės. Man tai buvo didžiausia ir tikriausia mokykla dalyvauti tiek jų profesinėje, tiek ir kitose veiklose. Galbūt ta meilė operai atsirado ne veltui: juk kaskart, tėveliui dainuojant, mudvi su mamyte susikabinusios rankomis kvėpuodavome drauge. Manau, kiekvienų tėvų pareiga yra suteikti vaikui galimybę pažinti pasaulį visomis spalvomis, o kultūra ir yra viena gražiausių spalvų, lemiančių tolesnę žmogaus evoliuciją. Tuomet kitaip imi žiūrėti į pasaulį, kitaip bendrauji su žmonėmis, atsiranda daugiau temų pokalbiams, tikresnė atjauta. Visa tai aš gavau iš abiejų tėvų. Mamytė buvo pirmoji mano vokalo dėstytoja Vilniaus kolegijoje, o tėvelis – slaptasis kardinolas, kuris visuomet buvo šalia, vos tik jo prireikdavo. Kai pagalvoju, žmonės už profesionalias konsultacijas moka didžiausius pinigus, o aš tėvų patarimus, rekomendacijas galėjau, galiu ir, tikiu, galėsiu gauti už meilę ir tikėjimą manimi. Tai didžiulis turtas, kurį labai vertinu ir puoselėju. Kai tekdavo sėdėti tėčio paskaitose, supratau, kad mylint žmones kartais jų labui reikia pasakyti ir griežtesnį žodį. Tad jei paklaustumėte, ar mano tėvelis buvo griežtas, pasakyčiau: jis buvo griežtas, bet teisingas! „Lengvas kelias – ne mūsų kelias“, – iki šiol mėgsta kartoti jis. Labai laukiu Tėvo dienos, bet manau, kad dovanos ar kiti materialūs dalykai nėra tokie svarbūs kaip apkabinimas, dėmesys ir tas ryšys, kurį mūsų šeima turi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sportinių šokių treneris Andrius Brikmanis: skirtingi, bet bendrą kalbą randame

Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėtis, sportinių šokių šokėjas Imantas Brikmanis, kilęs iš Latvijos, per vieną konkursą Lietuvoje susipažino su mano mama, beje, kauniete. Susitiko jiedu šokių aikštelėje ir pamilo vienas kitą. Tuomet tėčiui teko kraustytis į Kauną. Netrukus gimė mano brolis Tomas, vėliau aš. Ką reiškia gimti šokėjų šeimoje? Tą ir reiškia, kad tavo kelias iš anksto nulemtas. Gerąja prasme. Man patiko šokti. Tais laikais užklasinės veiklos nebuvo labai daug. Tad gyvenimas su šokiu man atrodė įdomus ir pilnatviškas. Abu su broliu esame tapę Lietuvos čempionais, abu vykome atstovauti Lietuvai į svarbiausias pasaulio ir Europos varžybas. Aš su partnere Rūta Zajančkauskaite šokau ir jaunimo grupės pasaulio čempionato finale. Dabar drauge su tėčiu turime savo sportinių šokių klubą „Santaka“. Daugiau nei 20 jo porų ne kartą puošėsi Lietuvos čempionatų medaliais. Tame pačiame klube šoka ir mano trylikametė dukra Airina. Ar esame su tėčiu artimi? Žinoma. Juk kas dieną susitinkame šokių salėje. Nors jam 71-eri, tėtis nepraranda geros fizinės formos, aktyviai dirba, treniruoja vaikus, veda vasaros stovyklas, teisėjauja varžybose. Džiaugiamės, kad jį turime, nes kaip treneris jis yra sukaupęs be galo daug patirties  – padeda mums savo įžvalgomis, parodo kryptį, jei mes, jaunimas, vaikštome aplinkui ratais kvadratais (juokiasi). Tėtis visada tiksliai žino, ką daryti. Ne tik šokių aikštelėje, bet ir įvairiose gyvenimiškose situacijose. Kokius charakterio bruožus paveldėjau iš tėčio? Hmm… Labai jau abu esame skirtingi, bet bendrą kalbą randame. Turbūt daugiau panašumų turime su mama. Tėtis labai disciplinuotas. Daug reikalavimų kelia tiek sau, tiek kitiems. Jis eina link tikslo „per negaliu, per nenoriu“ ir būtinai pasiekia savo. O aš? Gal esu labiau atsipalaidavęs, laisvas, besidžiaugiantis akimirkos žavesiu. Jis yra Jautis, o aš – Liūtas. Tad jis kantriai aria savo vagą, o aš veikiu garsiai riaumodamas (juokiasi). Už daug ką esu tėčiui dėkingas. Visų pirma, už krypties parodymą – nežinau, kas būčiau be šokio?! Už pastovumą, gerą pavyzdį, už atsidavimą ir pagalbą žmonėms. Ar tėtis buvo mūsų šeimos galva? Nepasakyčiau, kad tik jis. Labiau abu. Tik mama daugiau rūpinosi emocine mūsų gerove, o tėtis buvo atsakingas už logiką, teisingus sprendimus. Gaila, kad mums su broliu nepasisekė išlaikyti tokių darnių santykių šeimoje kaip mūsų tėvams – abu esame išsiskyrę. Tačiau tos pamokos, tikiu, nenuėjo veltui. Šiuo metu ruošiuosi sukurti naują šeimą, kurioje norėčiau vadovautis savo tėvų pavyzdžiu.

Asmenino archyvo nuotr.

„Aš gaunu net stipendiją, nes vien dešimtukais mokausi. Man paskambino ir pasakė: tau priklauso per mėnesį 39 eurai. Tai aš išsisukinėjau, baikit, nejuokaukit, aš dažnai nebūnu namuose, kas tuos pinigus saugos. Bet atėjus koronai supratau, kad 39 yra ne šiaip Prūsaičio sugalvotas skaičius. Kad tai – pinigai“, – šį vakarą, 19.30 val., LNK laidoje „KK2 penktadienis“ pasakos žinoma aktorė.

Ji prisipažins nenorinti jokių pašalpų, stipendijų, išmokų. Svajoja tik apie tai, kad galėtų dirbti ir užsidirbti.

„Darbų pilna, pinigų mažai“, – taip 2020-uosius įvertins dainininkas ir kompozitorius Stanislavas Stavickis-Stano. Per 20-metį jam bus bene pirmieji metai, kai jis šventes sutiks namuose, su šeima. „Nesu šventęs Naujųjų. Kaip jie švenčiami? Iki šiol visada kur nors koncertuodavau, o 12 valandą dažniausiai būdavome kur nors automobilyje, pakeliui į koncertą. Tai gal ir šiemet kartu su Jampolskiu paklausysime grupė ABBA“, – pasakos Stano.

2020-ieji – išties išskirtiniai metai. Ne tik kovojame su pandemija, bet ir rinkome naują valdžią. Ar tikrai prie jos gyvenime geriau? „Geriau gyvensime tik tris mėnesius, kol valdžią mylėsime ir ja tikėsime. Paskui geri jausmai išblės ir prasidės santykių krizė“, – rinkiminę situaciją įvertins komunikacijos ekspertas Mindaugas Lapinskas.

Tuo metu buvęs S. Skvernelio patarėjas S. Malinauskas  prisipažins, kad 2020-ieji jam buvo labai įtempti: keitė darbą, kurį laiką buvo bedarbis, pradėjo naujas veiklas, virtusias žurnalistiniais tyrimais. Ar jis nebijo rizikuoti? Kokių grasinimų sulaukia ir su kuo kovos teismuose?

– Kaip suprantu, sekate tų moterų pėdomis, kurios karantino metu laiko veltui negaišta – spintas tvarko, pavasariui, o gal jau ir vasarai ruošiasi…

– O, taip! Visą dieną tvarkiausi, tai tas šimtukas – tarsi atlygis man už triūsą. Tik dabar suku galvą, kaip ta kupiūra pateko į mano galinę džinsų kišenę – kas ją man ten įdėjo? Tai bent mįslė! Visą naktį bus darbo apmąstymams. Gal net kokį kriminalą susuksiu?! Beje, kokia, sakėte, ta jūsų rubrika, kuriai mane kalbinsit? Vitaminas G? Negi jis reiškia būtent TAI, apie ką slapčia pagalvojau? Turbūt ne...

– Savo tinklalapyje rašote: kvieskite juokingą moterį. O kada jūs supratote, kad esate juokinga moteris? Beje, ar čia nėra loginės klaidos – gal iš tiesų norėjote pasakyti "juokus krečiančią moterį"?

– Nėra čia jokios klaidos. Nei loginės, nei gramatinės. Kad esu moteris, supratau vėliau, nei suvirškinau tą faktą, jog esu juokinga. Kas pasakė? Pasaulis parodė. Man rodės, kad aš elgiuosi ir kalbu natūraliai, nesiekdama, kad žmonės iš manęs juoktųsi, o jie žvengė susiriesdami. Todėl, kai tinklalapyje reikėjo kažkaip save pristatyti, aš ilgai nedvejojau. Kas aš? Aktore negalėčiau pasivadinti, nors baigiau režisūros mokslus. Gal atlikėja? Irgi ne tas. Staiga man šovė į galvą mintis, kad aš esu… paprasčiausiai juokinga moteris.

Kai mokiausi antrame kurse, bendrabučio kambarėly buvau pasikabinusi tokio rusų komiko Jevgenijaus Leonovo nuotrauką. Sykį užsukusi pas mane budinti paklausė: "Gal jis tavo tėvas?" Tada labai gėdingai jai primelavau, kad Jevgenijus Leonovas yra mano dėdė. Betgi – o dangau! Ne juokais prisišnekėjau. Ta išgalvota istorija, galų gale, pasirodė esanti grynų gryniausia teisybė. Ką noriu pasakyti? Ogi tai, kad to komiko Jevgenijaus gyvenimas buvo tragikomiškai liūdnas. Jis nedarydavo nieko, kad juokintų žmones, bet visi juokdavosi susirietę. Tas pats ir su manimi. Juk ir mane žmonės vadina komike, humoriste, nors aš nieko specialiai nedarau. Tiesiog kalbu apie savo pasaulio supratimą. Šaipausi iš jo. Galgi vis dėlto aš esu… pašaipa?

– Po komikų ar pašaipų vardais dažnai slepiasi labai liūdni ir jautrūs žmonės. Kuris epitetas jums būtų priimtinesnis?

– Svieto lygintojos. Tiesą sakant, negaliu pakęsti skaudžių dalykų. Aš tiesiog jaučiu fizinį skausmą, jei kas šalia manęs konfliktuoja. Ir aš būtinai bandau įsiterpti. Dalyvauju visuose ginčuose. Kai buvau jaunesnė, pamenu, einame su vyru tuometinio Leningrado gatve ir matome, kaip kitoje gatvės pusėje vyksta muštynės. Anot vyro, kaip kokia beprotė tąkart perskridau gatvę, pilną važiuojančių mašinų, ir įsiterpusi tarp tų dviejų mušeikų pradėjau juos mokyti gyvenimo tiesų kaip kokia advokatė. Iš paskos atlėkęs mano vyras ėmė jų atsiprašinėti: atleiskit, čia mano žmona, ji nežino, ką daro… O aš žinojau. Ir dabar žinau. Man reikia, kad visi aplinkui būtų ramūs ir laimingi. O dar… kad visi šypsotųsi. Charlie Chaplinas yra pasakęs, kad patys svarbiausi žmogui yra penki dalykai: juokas, miegas, dieta, fizinis judėjimas ir draugai. Ar užfiksavote? Pirmiausia – juokas.

– Antroje – miegas. Dauguma žmonių skundžiasi, kad, esant dabartinei pandemijos situacijai, nerimas trukdo užmigti, tenka vartoti raminamuosius. O jums?

– O aš turiu visai kitokių liudijimų. Mano draugai sako, kad šiuo metu miega ramiau, nes baigėsi nereikalingas stresas. Dabar visų rūpestis – laikytis saviizoliacijos, neužsikrėsti ir nesusirgti. O prieš gerus du mėnesius stresą kėlė visai kiti dalykai – pradėti, bet neužbaigti darbai; pažadėti, bet neištesėti pažadai ir pan. Nepatikėsite, bet dabar aš guluosi 21 val. ir iki ryto miegu lyg kūdikis! Tiesa, keliuosi anksti ir turiu tokią gražią viltį, kad artimiausiu metu aš būtinai išeisiu į fizinį judėjimą!

Kol kas tai tik svajonė, nes, kaip teisinuosi draugėms, dabar manyje nubudo daugybė specialistų ir specialybių. Jei kadaise buvau tik juokinga moteris (aktorė), tai dabar esu ir kulinarė, ir konditerė, ir manikiūrininkė, ir pedikiūrininkė, ir dar namų tvarkytoja. Stačiai Freken Bok! Keista…

Įminkite mįslę, labai tinkančią šiam laikotarpiui: kai atimi – ji padidėja, kai pridedi – ji sumažėja, kas? Tai duobė. Noriu pasakyti, kad dabar mes visi esame duobėje.

Pabuvusi ilgesnį laiką su pačia savimi, netikėtai supratau, kaip aš tos Violetos buvau pasiilgusi. Kuičiuosi dabar po namus, atsikratydama nereikalingo balasto, kuris mane smaugė. O sūnums juokauju, kad anksčiau jų mama dirbo sandėlininke, už tai negaudama jokio atlyginimo. Aš saugojau kažkieno daiktus, laukdama, kad tie žmonės kada nors ateis pas mane jų pasiimti… Ačiū Dievui, būtent per karantiną smegenis perskrodė išganinga mintis, kad jie nepasirodys (jei jau ligi šiol nepasirodė). Todėl dabar dirbu kurjeriu: rūšiuoju, dedu, kraunu, atvežu, palieku prie durų. Žodžiu, švarinu namus.

– Pati pavadinote save Freken Bok. Visi "Karlsono, kuris gyvena ant stogo" gerbėjai žino, kad legendinė Astridos Lindgren namų darkytoja turėjo katę, vardu Matilda. Ar turite kokį augintinį jūs?

– O kaipgi. Turiu katę, kuri vardu Mokašon. Tai britų trumpaplaukė, savo spalva primenanti neišmaišytą kavą su pienu (kikena). Pirma kavos rūšis, kritusi man į galvą (kai rinkau savo katei vardą) – Moka. Bet draugai neleido jos taip pavadinti. Sakė, tame varde per daug balsių, o katei pavadinti reikia priebalsių. Tada nusprendžiau pavadinti ją Makuška. Bet ir vėl kažkam netiko. Gavau velnių, kad man, lietuvei, nedera duoti katei tokio vardo, kuris skamba labai nelietuviškai. Tada nieko kito nebeliko, kaip tik išmąstyti, kad manoji britų trumpaplaukė pagal savo charakterį yra labai prancūziška, tad turiu jai duoti tokį vardą, kuris bent jau minimaliai sutaikytų anglų ir prancūzų tautas, t.y. Makušan ("n" nosinis). O čia dar tie mano vaikai netikėtai pradėjo vadinti mane… Mamašan. Beje, su prancūzų kalba aš turiu tiesioginių ryšių. Jos mokiausi mokykloje, o vėliau tęsiau studijas aukštojoje. Nuo to laiko labai myliu prancūzų kalbą. Ir prancūzus. Visus myliu. Nes prancūzų kalba yra tokia, kad… kai tu ko nors negali pasakyti žodžiais, tai gali pasakyti prancūziškai!

– Trečias Ch.Chaplino laimės recepto punktas – dieta. Juokiausi iš jūsų net susiriesdama, kai skaičiau, kaip Violeta nusprendė gerti želmenų sultis. Kaip purtėsi po to kelias valandas ir visiems pudrino smegenis apie užplūstančią energiją...

– Tai kad buvo siaubingai šlykštu gerti. Bet visi tuomet kalbėjo, kad želmenys gerai, tad aš ir įtikėjau. Ir dar 20 panašių kvailių įtikinau. Dabar mes visi – purtomės – bet geriame (juokiasi). O jei rimtai, tai dabar aš, kaip ir visa Lietuva, gyvenu netoli šaldytuvo. Visi mes užsidarę namuose pučiamės, dedame į feisbuką gardžiausius receptus. "Žmonės, – rašo tos, kurių kategorija "iki 50 kg", – baikime laikytis dietų. Taigi penktadienis!" O vėliau jos tą patį pritaiko ir šeštadieniui, ir sekmadieniui, ir… Mano šaldytuve yra visko. Net ir neidama į parduotuves išgyvenčiau iki rudens. Aš net šaldiklį turiu. Su šešiais stalčiais. Pilną uogų, grybų, mėsytės ir šaldytų pienių galvučių! Laukinės avietės, naminės braškės, juodieji serbentai – viskas mano rankomis skinta, ruošta, šaldyta.

– Tai jūs, pasirodo, labai ūkiška moteris – viską pati susirankiojate: uogas, grybus, vaistažoles?

– O tai ne, žinokit, man atneša! Žinoma, kad pati! Kai tik įsigijau šaldiklį, viską mėgstu užšaldyti. Patogu: vos tik pas mane atvažiuoja žmogus, aš viens du, išimu iš šaldymo kameros – bum bum – ir gatava. Kadangi pernai buvo labai karšta vasara, tai nuvažiavau į miestą nusipirkti ventiliatoriaus, o grįžau… su šaldikliu. Ta proga, kad ventiliatoriaus nebuvo, o šaldikliams buvo akcija. Bet dabar turiu bėdą… Kadangi iki karantino buvau užsikasusi darbais – mokslai, sesijos (pradėjau studijuoti teatrologiją), koncertai – tai ėmiau nebesusitvarkyti su savo skrandžiu, kuriame jau nuo seno turiu didžiulę žaizdą.

– Šventa teisybė, kad jeigu pats nesustabdai – tave vis tiek kažkas sustabdo. Tai jus sustabdė toji žaizda?

– Na… Išgirdusi, kad nuo koronos puikiai padeda C vitaminas, aš užvariau tokią smūginę dozę, o paskui dar citrinų, kad nepasirodytų per mažai ir... Vieną gražų rytą mano žaizda atsinaujino. Dabar trečia diena sėdžiu ant grikių. Žodžiu, proto neturėjimas kartais veikia geriau už bet kokią dietą.

– Ką čia ir bepridursi. Tiesiog auksinė mintis. Beje, ar turite savo auksinių minčių knygutę?

– Aš esu nuotaikos žmogus. Ir dar – tiesioginio eterio. Būna, vieną dieną papasakoju draugams, o kitą jau neprisimenu, ką ten pliauškiau. Kaip ateina iš kažkur, taip ir išeina. Aš tų minčių neužlaikau. Kažką pagaunu, perfiltruoju per save ir išleidžiu į tiesioginį feisbuko eterį (juokiasi). Jis mano auksinių minčių užrašų knygutė. Kažkas ten paskaito, gal kažką gauna. Rašau tikrai ne dėl dėmesio ar laikų. Kai sūnus sukūrė man feisbuko puslapį "ViPirmadienis", jis pasakė: "Ar supranti, kad žmonėms duodi daugiau, nei tau atrodo? Ar suvoki, kad tu gelbsti žmones, kurie nebeturi vilties?" Tai mane labai užkrovė, motyvavo. Supratau, kad tapau už juos, savo skaitytojus, atsakinga. Kaip sakė Lapė iš "Mažojo princo": tampi atsakingas už tą, kurį prisijaukini. Aš supratau prisijaukinusi žmones, kurie manimi tiki. Todėl turiu kažkaip jiems padėti ištverti šitą laikotarpį.

– Bandote padėti savo humoru, dalijate feisbuke vitamino G kupinus patarimus?

– Ne tik… Rašau visaip apie viską. Nes, įsijungus televizorių, darosi baisu. Nes aš (kaip ir kiti) jau nebeskiriu, kur yra nuomonė, o kur – tikri faktai. Bet aš nenoriu bijoti! Nors neturiu darbo. Nėra renginių. Aš žinau viena: turime visi protingai suvokti šitą padėtį ir, jei negalime nieko pakeisti, tai bent jau pamąstyti, ką kiekvienas galėtume padaryti. Dėl savęs, kito. Įminkite mįslę, labai tinkančią šiam laikotarpiui: kai atimi – ji padidėja, kai pridedi – ji sumažėja, kas? Tai duobė. Noriu pasakyti, kad dabar mes visi esame duobėje. Tad kuo daugiau pridėsime savo protingų veiksmų, sąvimonės, pakantumo, gerumo artimui (suprantate?) – tuo greičiau ji pamažės, o kuo daugiau pyksimės, blaškysimės, stresuosime, skųsime, keiksime vieni kitus – tuo sparčiau ji didės. Tad, žmonės, jei norite išlipti iš duobės, turite žinoti: viltis visuomet yra, tik… elkitės žmoniškai!

Pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“ pasakodama apie savo badavimus Simona neišlaikė ir pravirko. „Obuolys per dieną, grikiai visą savaitę, Viduržemio jūros dieta, Atkinsono dieta, japoniška dieta. Pasiekiau savo svajonių svorį, o man agentūroje pasakė: tau reikia numesti dar du kilogramus“, – su ašaromis akyse prisiminė S. Burbaitė.

Ketvirtadienio vakarą, 20 val. per LNK rodomoje laidoje aktorė, humoristė Violeta Mičiulienė šmaikštaus, kad tuomet, kai buvo dalinamas grožis, ji stovėjusi eilės gale. „Grožio negavau, tačiau gavau gerą liežuvį, už kurį esu dėkinga“, – sakys V. Mičiulienė.

Pasiekiau savo svajonių svorį, o man agentūroje pasakė: tau reikia numesti dar du kilogramus

„Jei moteris gali garsiai pasakyti savo svorį ir amžių – ji gali viską“, – jai pritars kita šarminga scenos moteris Laima Tamulytė-Stončė.

Buvusi dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus žmona, 28-erių modelis Monika Račiūnaitė pasakos, kad nuo įkyraus dėmesio, darbo ir išsekimo Italijoje dirbdama modeliui net buvo patekusi į ligoninę. „Grožio pasaulis žiaurus ir netikras“, – sakys Monika.

Šį šeštadienio rytą TV3 žiūrovų laukia išskirtinė naujos pokyčių laidos „Grožio mėnuo“ premjera, kurios heroje tapo humoristė. Moteris pasiryžo savo išvaizdą patobulinti atsiduodama į profesionalių grožio specialistų, sporto trenerių ir stilistų rankas.

„Į šį projektą ėjau šiek tiek bijodama, kad neįvyktų kaip toje reklamoje – „Kartą paragavęs, negali sustoti“. Nes aš tokia azartiška. Užsimanysiu dar čia patobulinti, o dabar ten, o po to ten, – juokdamasi kalbėjo pirmosios laidos „Grožio mėnuo“ herojė V. Mičiulienė. – Iš pradžių galvojau: „O Dieve, kur aš čia įžengiau, kas čia į mane žiūri iš to veidrodžio?“. Bet neatsisakiau nieko, ką man pasiūlė specialistai. Apturėjau labai smagų mėnesį ir gražų nuotykį.“

Kai savimi pasitiki, moteris pradeda spinduliuoti, darosi laiminga. O taip atsitinka tada, kai įsimyli arba kai pakeiti išvaizdą.

Humoristė prisipažino, kad turėjo vieną ypač ją kamuojančią bėdą, su kuria padėjo susitvarkyti patyrusi laidos specialistų komanda: „Ne vien tik mano amžiaus, bet ir visos kitos moterys turi kažką, kas joms nepatinka išvaizdoje ir ką galima patvarkyti. Mano didžiausia problema buvo tai, kad išėjus iš pirties, ar iš kažkur kitur, man raudonuoja veidas. To aš norėjau atsikratyti, bet iki šiol vis atidėliodavau.“

V. Mičiulienė atskleidė, kad be kitų procedūrų jai buvo suleistos hialurono injekcijos, kurių iš pradžių ji labai baiminosi. „Aš labai bijojau hialurono injekcijų. Kažkada sakiau, kad neleisiu žaloti savo veido, o su metais galvoju, o kodėl gi ne? Jaunystės tomis visomis procedūromis gal ir nesustabdysi, bet tikrai sau padėsi“, – juokėsi moteris.

Patobulinti tai, kas nepatinka žiūrint į save veidrodyje, V. Mičiulienei padėjo tikri savo srities profesionalai: patyrusi lazerinės ir estetinės dermatologijos klinikos „Estetus“ dermatologų ir lazerio specialistų komanda, grožio salono „Jūsų grožio studija“ meistrės Ana ir Justė bei sveikatingumo klubo „Impuls“ treneriai.

„Kai savimi pasitiki, moteris pradeda spinduliuoti, darosi laiminga. O taip atsitinka tada, kai įsimyli arba kai pakeiti išvaizdą. Susidūriau su nerealiais specialistais ir gavau daug patarimų, kuriais naudojuosi ir pasibaigus filmavimams“, – specialistams dėkojo V. Mičiulienė.

Laidos kūrėjai skelbia, kad naujo projekto žiūrovai išvys net aštuonių šalies įžymybių išvaizdos ir stiliaus pokyčius. Garsenybių aštuntukas visą mėnesį, kol jiems bus atliekamos grožio procedūros, savo potyrius ir emocijas pasakos tiesiai į kamerą, lyg ji būtų geriausias draugas. Tad televizijos žiūrovai išgirs atvirus žinomų žmonių pasakojimus apie tai, ką jie nori patobulinti savo išvaizdoje ir kaip jiems sekėsi to pasiekti.

„Grožio mėnuo“ – jau šį šeštadienį 9.30 val. per TV3.

„TV Pagalba“ žvaigždė Gerda Stiklickienė, renginių vedėja ir humoristė Violeta Mičiulienė bei dainininkė Vilija Matačiūnaitė – tai tik dalis garsenybių, kurios pasiryžo savo išvaizdą patobulinti atsiduodamos į profesionalių grožio specialistų, sporto trenerių ir stilistų rankas.

Laidos kūrėjai skelbia, kad naujo projekto žiūrovai išvys net aštuonių šalies įžymybių išvaizdos ir stiliaus pokyčius. Kiekvienoje laidoje televizijos žiūrovų lauks vieno žinomo atlikėjo, garsaus teatro, televizijos ir kino aktoriaus, komiko, laidų vedėjo ar kitos žvaigždės vieno mėnesio dienoraštis, kuriame bus užfiksuoti visi jų pokyčiai.

„Į šį projektą ėjau šiek tiek bijodama, kad neįvyktų kaip toje reklamoje – „Kartą paragavęs, negali sustoti“. Nes aš tokia azartiška. Užsimanysiu dar čia patobulinti, o dabar ten, o po to ten, – juokdamasi kalbėjo pirmosios laidos „Grožio mėnuo“ herojė, renginių ir televizijos laidų vedėja, humoristė V. Mičiulienė. – Iš pradžių galvojau: „O Dieve, kur aš čia įžengiau, kas čia į mane žiūri iš to veidrodžio?“. Bet nieko neatsisakiau, ką man pasiūlė specialistai. Apturėjau labai smagų mėnesį, gražų nuotykį.“

Humoristei antrina ir laidos „TV Pagalba“ žvaigždė, dainininkė G. Stiklickienė. Vasarą plastikos chirurgų pagalba nosį patobulinusi moteris tikina, kad šiuolaikinė medicina leidžia sustabdyti senėjimo procesą, todėl ilgai įkalbinėti dalyvauti šioje laidoje jos nereikėjo.

„Man pasiūlė labai fainas procedūras, apie kurias buvau šiek tiek girdėjusi, bet niekada nesidomėjau plačiau ir nebuvau to išbandžiusi. Visi mes norime pristabdyti senėjimo procesą, ką padaryti yra sunku, tačiau šiuolaikinė medicina leidžia tai įgyvendinti. Jei tik moteris gali sau tą leisti, tai kodėl ne?“, – šypsodamasi klausė G. Stiklickienė. Jai bus atlikta itin skausminga procedūra – kraujo plazmos injekcijos į veidą.

Patobulinti tai, kas nepatinka žiūrint į save veidrodyje, žvaigždėms padės tikri savo srities profesionalai: patyrusi lazerinės ir estetinės dermatologijos klinikos „Estetus“ dermatologų ir lazerio specialistų komanda, stilistų dueto „ŠaŠa“ nariai Joringis Šatas ir Viktorija Šaulytė bei patyrę sporto klubo „Impuls“ treneriai. Pasak laidos kūrėjų, žvaigždėms bus atliekamos moderniausios ir greito poveikio procedūros, grožio injekcijos.

Lietuvos įžymybių aštuntukas visą mėnesį, kol jiems bus atliekamos grožio procedūros, savo potyrius ir emocijas pasakos tiesiai į kamerą, lyg ji būtų geriausias draugas. Tad televizijos žiūrovai išgirs atvirus žinomų žmonių pasakojimus apie tai, ką jie nori patobulinti savo išvaizdoje, ir išvysti, kaip jiems sekėsi to pasiekti.

„Grožio mėnuo“ – nuo sausio 7 d. kiekvieną šeštadienį 9.30 val. per TV3.

 Jurgita – kukli dviejų vaikų mama. Parduotuvės konditerijos skyriuje dirbusi moteris gyveno su dviem savo berniukais ir vyru. Iš pirmo žvilgsnio – įprasta šeima. Tačiau už uždarų durų vyko siaubingi dalykai. Partneris nuolat keldavo ranką prieš Jurgitą ir vyresnįjį sūnų. Nebeiškentusi nuolatinių barnių, smurto, bijodama dėl savo vaikų ir savo gyvybės Jurgita su berniukais pabėgo į moterų krizių centrą.

V. Mičiulienės paklausta, ar nebijojo išeiti į nežinią, Jurgita tvirtai atsakė: „Aš turėjau tik dvi išeitis: arba pabėgti, arba gultis į grabą“.

Tuomet šeimos padėtis buvo labai prasta. „Esu labai dėkinga „Maisto bankui“. Gaunama parama išties padėjo daug sutaupyti, juk tikrai nemažai išlaidų atitenka maistui“, – dėkojo moteris.

„Tik pagalvokit, koks stiprus turi būti motinos instinktas ginti savo vaikus, jog pabėgtum į niekur ir visą gyvenimą statytum iš naujo“, – kalbėjo aktorė.

Pardavusi lopinėlį tėvų paliktos žemės ir prisidėjusi sutaupytus pinigus, Jurgita įstengė Molėtų rajone įsigyti vieno kambario butą. Deja, jo įrengimui pinigų nebeliko: būsto grindys išdaužytos, sienos – pliko betono. Jurgita labai dėkinga vietos bendruomenės žmonėms, kurie padėjo įsivesti elektrą, dovanojo atlikusių baldų. Šeima labai džiaugiasi nors ir skurdžiais, bet pagaliau nuosavais ir saugiais namais.

Patirtas smurtas šeimoje ir prasta finansinė padėtis – ne vienintelės bėdos moters gyvenime. Prieš kelerius metus vyresnįjį berniuką sužalojo priklydęs šuo. Nevaldomas keturkojis smarkiai apdraskė vaiko veidą.

Jurgitos sūnus jau iškentėjo keturias operacijas, tačiau tai – toli gražu ne pabaiga. Gydytojai prognozuoja, kad norint atstatyti žalą prireiks mažiausiai dviejų operacijų. Tačiau veido ir patirtos traumos randai vaiką lydės visą gyvenimą.

Humoro grupės „Ambrozija“ narė V. Mičiulienė pati išsiskyrė su vyru po dešimties gyvenimo kartu metų ir du vaikus augino viena. „Ši smulki, gyvenimo mėtoma ir vėtoma moteris yra nepaprastai stipri. Žiūrėdama į ją galiu nuoširdžiai pasakyti – vargu, ar pati sugebėčiau taip kabintis į gyvenimą“, – Jurgitos padėtį komentavo V. Mičiulienė.

Lietuvoje skursta kas penkta šeima. Skyrybas patyrusios ir vienos vaikus auginančios moterys labai dažnai patenka į skurdo spąstus. Šią ir kitas pramogų pasaulio žvaigždes sujaudinusias istorijas išvysite „Maisto banko“ labdaros koncerte „Pasidalink“. Penktadienį 19.30 val. jį tiesiogiai transliuos LNK. 

Paaukoti nepasiturinčių maitinimui galite skambindami arba siųsdami trumpąją žinutę telefonu 1343 (auka 2 eurai). Didesnę sumą galime pervesti per „Paysera“ ir „Paypal“ platformas „Maisto banko“ svetainėje internete – www.maistobankas.lt/paremk.

Tai žodžio kišenėje neieškantys aktoriai Eimutis Kvosčiauskas, Kristina Kazlauskaitė ir Violeta Mičiulienė, kurie priešingoje barikadų pusėje esančioms atlikėjoms Simonai Nainei, Viktorijai Sutkutei ir žurnalistui Saugirdui Vaitulioniui bandys įrodyti, kad kaip tik jie geriau išmano, kokiomis nuotaikomis gyvena Lietuva.

Kad ne taip lengva nuspėti tautiečių nuomonę, būsimi „Paklauskim Lietuvos“ dalyviai įsitikino išgirdę vieną iš būsimo laidos klausimų: į ką pirmiausiai moteris atkreipia dėmesį – vyro amžių, išvaizdą ar socialinį statusą?  Žurnalistas, socialinių tinklų liūtas S. Vaitulionis žodžių į vatą nevyniojo: „Aš manau, kad pagal socialinį statusą, bet didžioji dalis tautos tikriausiai nuspręs, kad pagal išvaizdą! Kaip batus – svarbu, kad būtų gražūs, o ar patogūs nešioti, žiūrės vėliau“.

Merginų grupės „Pinup girls” narė V. Sutkutė prisipažino, kad jai pačiai svarbūs visi trys kriterijai. „Daugumai moterų yra svarbu, kad prireikus vyras sugebėtų išmaitinti ne tik ją, bet ir būsimą jų šeimą. Abejoju, ar kokia moteris svajoja ištekėti už bedarbio alfonso“, – svarstė Viktorija.

Aktorius E. Kvosčiauskas įsitikinęs, kad lietuvaitėms svarbiausia vyro išvaizda. „Šiuolaikinei moteriai tikrai svarbu kaip atrodo jos vyras. Ypač, kai vyrai šiais laikais labai puoselėja kūną, gražiai ir stilingai rengiasi, stengiasi tvarkingai atrodyti ir nevaikšto su tepaluotais kombinezonais. O vyro amžius ir socialinis statusas svarbus gal tik vyrų medžiotojoms ir barakudoms“, – rėžė Eimutis.

„Jei merginai dvidešimt, ji vyrą greičiausiai rinksis pagal išvaizdą, brandi moteris – pagal socialinį statusą. O aš rinkčiausi storą piniginę su geru humoro jausmu“, – šmaikštavo humoristė V. Mičiulienė.

Nuomonių žaidimas „Paklauskim Lietuvos“ – šį vakarą 19.30 val. per LRT televiziją. Vedėjas Ignas Andriukevičius.

O jeigu ir jūs norite dalyvauti ir išsakyti savo nuomonę, bet dar neturite balsavimo programėlės – ją rasite „Google Play“, „App Store“ arba LRT.lt programėlių skiltyje..

Šį, ketvirtadienio, vakarą 19.30 val., žiūrimiausios televizijos TV3 eteryje – diskusijų laida „Ginčas be taisyklių“. Čia virs ypač karštos aistros, nes bus kalbama apie tai, kodėl vyrai „eina į kairę“. Džiugi žinia žiūrovams – nuo šiol laida bus ilgesnė – net 1,5 valandos, iki 21.00 val.

„Esu be galo dėkingas žiūrovams už pasitikėjimą. Mums, kaip laidos rengėjams, dabar bus dar daugiau galimybių parodyti tai, kas anksčiau netilpdavo į laidą dėl trukmės. Diskusiją kartais tekdavo nutraukti net įdomiausioje vietoje“, – pailgėjusia laida džiaugiasi „Ginčas be taisyklių“ vedėjas Kristupas Krivickas.

Šįvakar, diskutuodamas opia neištikimybės tema, jis stos ginti vyrų: „Moterys pačios kaltos, jei vyrai joms neištikimi, – ilgainiui jos ima nebevertinti savo vyrų, o tik bamba. Be to, anksčiau ar vėliau vyrams nubunda medžiotojo instinktas ir jie ima dairytis naujos aukos.“

„Manau, kad jei abu partneriai stengiasi ir brangina santykius, neištikimybė negresia. Tiesa, aš apie vyro neištikimybę nenorėčiau sužinoti iš draugų, nes tai labiausiai žemina“, – teigs jo kolegė Rūta Ščiogolevaitė.

„Visa Lietuva labai nustebo ir pasipiktino, kai pasakiau, kad „man dar stovi“. Matyt, reikėjo sakyti, kad jau nieko nebegaliu, tada manęs visi gailėtųsi ir niekam neužkliūčiau“, – juokaus dainininkas Vladas Kovaliovas, besidžiaugiantis jausmais beveik perpus jaunesnei draugei.

Tokį žinomo vyro prisipažinimą išgirdusi komikė Violeta Mičiulienė šmaikštaus: „Na, kad Vladui taip, sužinojau tik šiandien, ir labai už jį džiaugiuosi.“ Ji prisipažins, kad pačiai teko išgyventi neištikimybės dramą: „Sužinojusi, kad vyras man neištikimas, lengviau atsikvėpiau. Tai buvo tokia santykių stadija, kai man net palengvėjo.“

„Vyrai visada pasiruošę nueiti į kairę. Jei man taip atsitiktų, aš ne keršyčiau tuo pačiu, o „ėsčiau“ tą vyrą visą likusį gyvenimą“, – sakys šypsodamasi dainininkė Neringa Šiaudikytė. Po akimirkos surimtėjusi mergina prisimins ir savo nelinksmą patirtį: „Mano pirmoji meilė baigėsi dėl draugo neištikimybės. Buvo labai liūdna ir nemalonu. Kai taip atsitinka, dingsta pasitikėjimas, tyrumas santykiuose, nebeįmanoma vėl jų atkurti tokių gražių, kokie buvo.“

„Aš vyrui neištikimybę atleisčiau, juk mes, moterys, daug ką galime atleisti. Bet jei su tuo žmogum likčiau, daugiau niekada jam nepriminčiau praeities“, – savo poziciją dėstys dainininkė Indrė Burlinskaitė.

Aktorius Saulius Siparis, paklaustas, ar jam tekę „nueiti į kairę“, bus atviras: „Tai kad aš visą laiką buvau kairėje. O jei rimtai, esu toks idiotas, kad visą laiką tas moteris įsimylėdavau...“

„Dažniausiai vyrai nueina į kairę dėl to, kad yra nesubrendę ir dar vartoja alkoholį. Tiesą sakant, mano paklydimai irgi įvyko dar tada, kai aš vartojau, o kadangi jau daugybę metų nebegeriu ir turiu mylimą žmoną, neištikimybė man negresia“, – užtikrins renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas.