Žymusis Amerikos lietuvis ilgiau nei 10 minučių įrodinėjo, kad gandai yra labai rimtas reiškinys. Netgi buvo pasakyta, kad apie gandus Kauno universitete būtų galima dėstyti studijų dalyką, kurio paskaitų metu studentai pusę metų mokytųsi skirti gandus nuo tikrovės ir patys juos kurti. Juokais paprašytas sukurti gandą, J. Mekas prisiminė anuomet dar gyvą lietuvių poetą Sigitą Gedą, kuris savo asmenine ir kūrybine pozicija nuosekliai ir stipriai siejosi su jotvingiška tapatybe. Taigi, buvo juokais paklausta, ar tik nėra S. Geda jotvingių šnipas, siekiantis, kad jotvingių žemės – pietvakarių Lietuva – atsiskirtų nuo ką tik atkurtos mūsų valstybės. Juokas taip ir liktų komizmo apraiška, jei šis gandas šiandien neskambėtų kaip beveik visuotinių melagienų amžiaus pranašystė, kita vertus, primenanti, kokią galią beveik visais laikais turėjo netikros žinios ir naujienos.

Mūsų dienomis, kai dėl įvairių reikalų ir poreikių susitinkame su kaimynais, pažįstamais žmonėmis, kolegomis, draugais, lauktume tradicinio tarpasmeninio bendravimo patirties, sulaukiame priešingo efekto. Santykiai, kurie pagrįsti informacijos apykaita tarp „aš“ ir „tu“, yra beveik anachronizmas. Dėl daugelio priežasčių, iš kurių ryškiausios yra okupacinių patirčių traumos, pandemija ir, labai aiškiai, virtualybės plėtra, mūsų šiandien beveik išvis nedomina kito asmens tikrovė. Esame tiek susirūpinę savimi, kad tuo rūpesčio keliu nueiname iki pabaigos, kurioje mūsų realybė tampa tuščia, plokščia ir bergždžia. Komfortiškiausiai šiuolaikinis žmogus jaučiasi tada, kai kalbama ne apie jį patį ir jo akivaizdoje esantį kitą žmogų, bet apie trečiuosius asmenis. Atsiveria begalinių galimybių kurti ir skleisti gandus apie savo artimos aplinkos ar tolimesnius individus. Tie žmonės, nedalyvaujantys dviejų ar daugiau asmenų pokalbyje, tampa virtualūs. Visai nesvarbu, kas bus pasakyta, kokios išvados bus padarytos. Tiesiogiai apkalbamasis sureaguoti neturi jokių galimybių. Dabartinėje socialinėje plotmėje tie gandų objektai tampa savotiškomis pokalbio dalyvių psichologinės iškrovos objektais. Juk nesunku apkalbėti artimą žmogų, nes jo įžeistų jausmų ir pažeisto orumo tiesiogiai stebėti pokalbyje dalyvaujantys negali niekaip. Savaime suprantama, įmanomos vėlesnės reakcijos, nes gandams būdinga savybė yra cirkuliacija, tačiau post factum gando auka jau negali nei išsiginti, nei apsiginti – šaukštai po pietų.

Beveik kiekvienas mokyklinukas šiandien žino, kad, pradedant bet kokį darbą grupėje, dažniausiai jos vadovas nariams išdalija lapus, kuriuose pavaizduota kelios dešimtys veido piešinių su skirtingomis mimikomis, atitinkančiomis vieną ar kitą emocinę būseną. Tuo tarpu įsijungę socialinį tinklą „Facebook“, turime tik septynias galimas emocines reakcijas į bet kurį įrašą arba galimybę tą informacinį turinį pašalinti iš mums rodomos turinio juostos. Taigi šiandienos suaugusiam žmogui paliekama daug mažiau variantų, kaip niuansuotai reikšti savo jausmus. Standartinis kumštis su pakeltu nykščiu jau tapo toks nuvalkiotas, kad nebereiškia beveik jokio turinio. Simpatiją ir meilės apraiškas šiuolaikinis žmogus socialiniame tinkle redukuoja į ankstyvosios vaikystės brandos lygiui prilygstančią širdutės piktogramą. Juoktis „Facebook“ besinaudojantis žmogus negali – jis privalo kvatoti. Kai vartotojas pyksta, iš jo beveik atimamas unikalus veidas, tampantis raudoną pūslę primenančiu piešiniu. Nuostabą, kuri nuo senovės graikų laikų yra filosofavimo pagrindas ir esminė sąlyga, dabarties žmogus, priešingai, paverčia veido išraiška, nors tikroji nuostaba yra vidinis išgyvenimas, o ne veido mimika. Vietoj klasikinį žmogų iki socialinių tinklų eros nuo neigiamos patirties išlaisvinančių ašarų dabartinis „Facebook“ vartotojas gali spausti mygtuką – toks žmogus iš esmės niekada neverkia. Tiesiog tam, kad galėtum tai daryti, reikia bent sielos likučių, o jų, kaip žinia, masiniu lygmeniu beveik nėra. Naujausias aptariamo socialinio tinklo išradimas – rūpestį reiškianti piktograma – palieka nežinomybės ir neapibrėžtumo erdvę, į kurią telpa arba abejonė, arba susirūpinimas, arba skepticizmas. Šioje triadoje atrinkti, ką kiti „Facebook“ vartotojai galvoja, kai spaudžia piktogramą „rūpi“, negali beveik niekas. Tokia septynių jausmų kombinacija yra galutinė ir pakeičianti subtilų, gilesnį ir egzistencinio pobūdžio pokalbį tarp dviejų arba daugiau asmenų.

Tačiau esminis virtualybės ir socialinio tinklo raidos žingsnis Lietuvoje jau bent penkerius metus vadinamas trolinimu. Šis reiškinys – tai įrašo komentarai, kuriuose komentatoriai atviru tekstu tyčiojasi iš įrašo autoriaus. Ir adresantas, ir adresatas dar kurį laiką, kaip būdavo nerašytai priimta, į trolinimą nežiūrėdavo rimtai. Iš pirmo žvilgsnio netgi galėdavo atrodyti, kad trolinimas yra psichologiškai labai sveikas reiškinys, priverčiantis daugelį žmonių nesusisvarbinti ir nesusirgti puikybe. Tačiau šiandien yra akivaizdu, kad trolinimas – patyčių kultūros forma, kuri pakeičia apkalbas tiesiu teiginių drėbimu į kito žmogaus veidą.

Tarpasmeninis bendravimas ir jo likimas tampa perversija, kurios nepageidauja iš esmės niekas. Pagrįsta klausti, kodėl, esant tokiai padėčiai, vis dar naudojamės „Facebook“ ir kitais socialiniais tinklais. Žanro klasika dabar yra tapę daugelio pagyvenusių žmonių išsakomi sakiniai apie tai, kad televizija nieko gera ir vertinga nerodo. Tačiau, nepaisydami savo tikrai kategoriškos nuomonės, prie televizorių jie praleidžia daug laiko. Neabejoju, kad, paklausus respondentų, ką jie galvoja apie socialinius tinklus, daugelis būtų labai prastos nuomonės apie šią technologinę priemonę. Vis dėlto netruktų paaiškėti, kad tie kritikai yra „Facebook“ vartotojai. Esminis virtualybės ir socialinių tinklų poveikis paprasčiausiai yra tas, kad, kaip ir senoliai televizorių akivaizdoje, taip ir kiti žiūrintys į savo telefonus, jau nebeturi to, ką seniau nei prieš šimtmetį psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas vadino brandaus žmogaus savastimi – vaizdiniu, kuris reiškia, kad asmuo yra vientisas, integralus ir, kiek įmanoma, nuoseklus. Mūsų tarpasmeninį, dalykinį ir gilųjį dvasinį bendravimą užgrobė socialiniai tinklai – šiandien mums toks teiginys nėra stebinanti naujiena. Tačiau vienas tos tironijos aspektų pastebimas rečiau: mūsų tiesioginio bendravimo formas labai stipriai ir vis labiau veikia virtualiosios komunikacijos formos, todėl sutikę gyvą žmogų greitai gebėsime reikšti tik septynis jausmus ir trolinti vienas kitą. Iš šios slinkties kyla daugelis dabartinio mūsų gyvenimo aspektų, kurie nemažai daliai žmonių sukelia labai neigiamų minčių ir emocijų. Mūsų vidinė tikrovė ir jos klasikinė, ne technologinė, raiška yra pavergta virtualybės taisyklių, tampančių vis labiau visuotinėmis ir iš esmės sukeliančiomis negrįžtamąjį poveikį ne tik mūsų virtualiajai, bet ir fizinei-socialinei tapatybei. Kai mokslinės fantastikos ir distopinių romanų autoriai rašė ir teberašo kūrinius apie dirbtinį intelektą, kurio žmogus jau nekontroliuoja, užtenka laisvu protu įvertinti savąjį socialinį bendravimą – pasidaro akivaizdu, kad žmonija šiandien jau nevaldo socialinių tinklų. Atvirkščiai – „Facebook“, „Twitter“ ir dar keli technologiniai išradimai daugeliui jau senokai atstoja nuosavą galvą, nuosavą širdį ir apsisprendimo iš esmės bet kurioje situacijoje teisę. Esame ties ta riba, už kurios žmogus kaip būtybė jau gyvens klasikiniam mąstymui ir veikimui neatpažįstamomis formomis. Tai turbūt reikš virtualybės mums dovanojamą besaikį veiklos efektyvumą, vadybinį būvį ir didžiulę orientaciją į lengvą ir žavų gyvenimą, kurio kiti asmenys nebedrįs drumsti ir jaukti, – daugelis sėdės po palmėmis ir gers kokosų pieną, ir, žinoma, apie tai praneš socialiniame tinkle „Facebook“.

Ta vienatinė tiesa bandė pridengti tai, kad komunizmas, apie kurį svajojo dar Karlas Marxas XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, ne tik gali neateiti, bet ir neturi jokių galimybių tapti tikrove. Logiškai nepriekaištinga filosofinė iliuzija, kartu ir viena paskutiniųjų žmonijos istorijoje utopijų, realybėje virto pasityčiojimu iš tiesos kaip to, kas apčiuopiama ir tikra. Socialistinė tvarka – vienas pirmųjų signalų anuometiniams žmonėms, kad artėja laikas, kai tiesos kriterijus tampa abejotinas, padirbamas, netikras. Tai – tam tikra savita pranašystė apie virtualybę.

Šiandien juk visai nesvarbu, ką skaitome ir žiūrime, – bet kuriuo atveju, dažniausiai už to verbalinio ir vizualinio turinio nėra nieko apčiuopiamo. Universitetai ir aukštasis mokslas iš inercijos vis dar deklaruoja savąsias tiesos paieškas tuo metu, kai ta tiesa neretai nebetiki nei profesūra, nei akademinis jaunimas. Realybė yra tokia, kad socialinių tinklų eroje tai, kas tradiciškai vadinta tiesa, tapo nesuskaičiuojamomis nuomonėmis. Priėjome atkarpą, kurioje faktas, kad Žemė yra apvali, vienodai teisingas, kaip ir nuomonė apie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą ar bet kokį kitą tikrovės reiškinį. Tiesa virto šaltais teiginiais, o nuomonė yra netgi tikresnė už tiesą, nes gerokai įkaitina emociškai ir, regis, nepalieka neutralumo galimybės. Šiuolaikiniam žmogui reikia stiprių dirgiklių, kad įsitikintų esąs dar gyvas. Planetos sukimosi apie savo ašį ar apvalumo tiesa galėjo jaudinti Renesanso epochos individą, bet tikrai ne mūsų laikų mases. Nuomonių įvairovė, šiaip jau mažiausiai kritikuotinas demokratinis nuomonių pliuralizmas, pasiekė tokį kraštutinumą, kad tiesos dabar yra niekam neįdomios, jos tarsi savaime suprantamos ir beveik nereikalingos.

Tiesa virto šaltais teiginiais, o nuomonė yra netgi tikresnė už tiesą, nes gerokai įkaitina emociškai ir, regis, nepalieka neutralumo galimybės.

Posttiesa – tai toks visuomenės būvis, kuris beveik nepalieka galimybės jutimiškai išgyventi grožį. Šis Vakarų estetikos tradicijoje būdavo tapatinamas su jutimine percepcija. Šiandien asmeniui palikta galimybė daugiausia tenkintis regos teikiamais vaizdiniais. Pasaulis, daiktai ir žmonės dirbtiniu intelektu yra perkuriami taip, kad nebelieka esminio estezės patyrimo – kūrybinio proceso metu patiriamo, religiniam suvokimui artimo nušvitimo (apie jį prieš šimtmetį rašė medijų teoretikas Walteris Benjaminas), kuris pasireiškia labai jutimiškai, būtent netikėtu regimosios šviesos patyrimu. Dėka šio vokiečių mokslininko įžvalgų, žmogus tapo bandomas suprasti ne tik kaip religinė, bet ir kaip grožį juntanti būtybė. Virtualybės ir dirbtinio intelekto raida lemia tai, kad beveik nelieka tokių meno suvokėjų, kurie su kūriniais sąveikautų nesuinteresuotai. Šiandien estetines realybės funkcijas aiškiai nustelbia pragmatiniai dabartinio pasaulio diktuojami tikslai. Dauguma žmonių be būtino reikalo neskaito knygų, nežiūri filmų ir neina į dailės galerijas. Žinoma, esama gana siauro visuomenės sluoksnio, kuris išlieka senamadiškas ir kurį vis dar domina meno kūrinys kaip savarankiška tikrovė. Tačiau kiek kartų į dailės kūrinių parodą esame ėję dėl to, kad pažįstame jų autorių arba galerininką, kuris kuruoja tą parodą?! Tokių praktinių sumetimų seką galėtume tęsti labai ilgai. Virtualiosios tikrovės ir mūsų kasdienio gyvenimo realybės mainymosi dinamikoje beveik pamirštame apie trečiąjį tikrovės kelią – grožio pasaulį, kuris bent jau klasikiniais laikais egzistavo kaip menininko sukurta savarankiška alternatyva. Posttiesoje tas kūrėjo padarytas pasaulis atrodo kaip nepakankamai tikras, neretai jam yra taikomas įtikinamumo kriterijus – žiūrovas lieka įtikintas arba ne. Tačiau iš tikrųjų meno kūrinio retoriškumas toli gražu ne visada yra tolygus meniškumui. Vienintelė šių dienų žmogaus įsitikinimo ir įtikinimo galimybė yra jau virtualybės ir dirbtinio intelekto sukurta hiperrealybė. Tikra ir teisinga tik tai, kas viršija apčiuopiamą tikrovę.

Estetikos klausimai sudaro mažą proporciją visame neaiškumo mazge, kurį sukuria posttiesos statusas. Turbūt didžiausia problema yra ta, kad padirbamos, netikros tiesos amžiuje įsigali blogis, kuris save pateikia galybe pavidalų, kurie iš pažiūros panašūs į gėrio formas. Virtualybė pati savaime nėra nei gera, nei bloga, tačiau socialinių tinklų turinio vartojimas šiuolaikinį žmogų nuolat įkurdina vieno pirmųjų mūsų gyvenime pasirinkimų akivaizdoje, klausime, kas mums arčiau – gėris ar blogis? Taip gyvendami socialinės medijos tikrovėje esame nuolat klausiami apie kiekvieno mūsų moralinius instinktus. Telefono ekranas veikia taip, kad, matydami blogį, tampame paralyžiuoti, nieko negalintys pakeisti šalti stebėtojai. Tokiu būdu moralinis žmogaus polinkis į gėrį yra po truputį marinamas, kol virsta piktdžiuga, sąmoningu kenkimu ir daugeliu kitų pavojingesnių blogio apraiškų.

Protopija – vienas naujausių humanitarinių ir socialinių mokslų išradimų, kuris jau aptarinėjamas geriausiuose pasaulio institutuose ir universitetuose, žada vidurio kelią tarp tariamo utopinio rojaus Žemėje ir katastrofiškos distopijos, kuri menuose įgavo daugybę gana lengvai nuspėjamos tipinės raiškos formų. Savotiškas žmonijos blaivėjimas, kurį žada protopija, reiškia, kad galbūt ateityje taip lengvai nesigundysime melu, pateikiamu kaip tiesa, ir, kita vertus, nelaidosime planetos anksčiau laiko. Protopija išties gali pripratinti net ir šiuolaikinį individą prie nuostatos, kad tiesa nėra nei glostanti, nei baudžianti. Ji – įvairiapusė. Artimiausia tokiai realybės traktuotei estetinė pozicija yra XX a. pradžios literatūrinis ir kitų menų realizmas, grąžinantis žmogų prie daiktų, kurie yra apčiuopiami ir substancialūs. Šiuo atžvilgiu protopija yra rimtas pavojus virtualybės greitkeliui, kuriuo esame jau įpratę riedėti. Prieš du šimtmečius Vakarų filosofai švietėjai siūlė grįžti į gamtą. Mūsų amžiaus protopinis šūkis galėtų kviesti atgal prie tikrų daiktų. Visgi, bene didžiausias protopijos siūlomas humanistinis laimėjimas būtų bent jau daugelio mūsų apsisprendimas kurti gėrį, net jei jis suprantamas subjektyviai. Sąmoninga žmonių pozicija nesielgti blogai – tai toks moralinis judesys, kuris taptų potencialia mūsų susikalbėjimo, pakantumo ir sugyvenimo perspektyva. Joje virtualybės dominavimas, elgsenos socialiniuose tinkluose amoralumas ir dirbtinio intelekto anonimiškumas gali būti suskliausti kaip žmonijos klaidos, kurių tikrai nereikia kartoti. Priešingu atveju protopija, kaip vienas paskutiniųjų šansų išvengti distopinių scenarijų, yra pasmerkta žlugti. Mūsų apsisprendimas, kuriuo taku žengti, kaip reta, priklauso nuo santykių su tiesa ir posttiesa, gebėjimo apsispręsti etikos klausimais ir meno (ne)reabilitavimo.

Štai prieš dešimtmetį vieno Londono universiteto kino kūrybos fakultete studijavę žmonės, bandantys suprasti, kokiame pasaulyje gyvena, skaitė lygiai tą pačią lektūrą kaip ir mūsų šalies studentai, – filosofų Jeano Baudrillard’o, Francois Lyotard’o ir kitų teoretikų veikalus, kuriuose nagrinėjamas šiuolaikinio žmogaus santykis su medijomis, naujosios, dabartinės pasaulio mąstymo paradigmos. Taigi, dažniausiai nėra jokio pagrindo teigti, kad, galvodami apie mūsų laikų žmogų, nusileidžiame kitų šalių lygiui. Ne vien tuo, kad skaitome tas pačias užsienio autorių knygas ir straipsnius, bet ir tuo, kad Lietuvos humanitarai yra parengę daugybę dėmesio vertų publikacijų apie gyvenimą dabartinėje planetoje.

Dar prieš kelis dešimtmečius lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris parašė ir išleido dvi rimtas studijas apie žmogaus santykį su daiktiškumu ir menu. Vienoje jų gilinosi į Rainerio Maria’os Rilke’ės poeziją, o kitoje – į prancūzų tapytojo Paulio Cezanne’o tapybą. Šie du darbai nugulė į knygą, kuri pavadinta „Daiktas ir menas“. Joje A. Šliogeris teigė, kad dabarties žmogus yra tragiškai praradęs unikalų ir gyvąjį santykį su daiktais, todėl menas, kuris yra ir daiktiškas (knygos, paveikslai), gali padėti grįžti prie autentiško gyvenimo. Senasis lietuvių ūkininkas žinojo, kad, nusipirkęs ar pasigaminęs žagrę ar plūgą, šia technika naudosis labai ilgai ar net visą likusį gyvenimą. Tokie daiktai yra tarsi gyvos būtybės. Mes gi šiandien buities ir namų apyvokos daiktus priversti keisti kas kelerius metus – niekas nėra tiek tvirta. Senajam žmogui jo daiktai, reikmenys buvo tarsi teigiantys, kad gyvenimas turi praeitį ir nenutrūks rytoj ar poryt. Daiktai teikė stabilumo ir saugumo pojūtį.

Gilaus prisirišimo prie daiktų praradimas nebūtų toks tragiškas, jei po jo nebūtų sekęs kitas žingsnis – netekęs patikimų daiktų, kurie anksčiau neretai pretendavo net į relikvijų statusą, dabarties žmogus pats save yra pavertęs daiktu. Mūsų jau nestebina tai, kad apie savo ar kitų gyvenimą kalbame vartodami žodį „kokybiškas“. Žmogaus buvimas tapo lyg preke ar paslauga, kuri gali būti tenkinanti kokybės kriterijus arba ne. Iki šio žingsnio „kokybės“ sąvoką taikėme daugiausia daiktams. Dar daugiau – šiuolaikinis žmogus save ir kitus traktuoja lyg indus ar savotiškas talpyklas, kurias reikia kuo nors užpildyti. Laikas, kurį toks žmogus leidžia gyvendamas, yra potyrių kolekcija, kuri išties skirta tik tam, kad paslėptų vidinę tuštybę.

Laikas, kurį toks žmogus leidžia gyvendamas, yra potyrių kolekcija, kuri išties skirta tik tam, kad paslėptų vidinę tuštybę.

 

Kai žmogus save ir kitus prilygina jau tik daiktams, visomis jėgomis į buvimo pirmąjį planą ir centrą įsiveržia virtualybė – tai, kas juntama, tačiau neįmanoma paliesti. Kitaip sakant, tai, kas nedaiktiška. Dabartiniai išmanieji įrenginiai leidžia pačiam žmogui stebėti, kiek laiko jis praleidžia virtualybėje, – įvairiuose socialiniuose tinkluose, prie kompiuterio ar kitų medijų. Stebėti galima, bet save kontroliuoti ir riboti beveik neįmanoma. Visi žino, kad vaikų į virtualųjį pasaulį psichologai pataria ankstyvojoje vaikystėje dar neįleisti. Dar geriau daugelis žino, kad vaikams taikoma kontrolė labai praverstų ir suaugusiesiems. Deja, apie tai, kad subrendęs žmogus sąmoningai ribotų laiką, kurį leidžia virtualybėje, girdėti beveik netenka.

Kas ištinka žmogų, kuris vis giliau neria į virtualųjį pasaulį? Atsakymas vienareikšmis – prarandamas ne vien seniai pamirštas daiktiškumas, bet ir paskutinysis Žemės daiktas – žmogus. Visa tikrovė tampa skaitmeninė, algoritminė ir neturinti jokios substancijos, jokio daiktiškojo pavidalo. Tarsi garsiojo filmo „Matrica“ siužetas būtų tapęs aiškia dabarties realybe. Skirtumas tik tas, kad vis dar judame, negulime sarkofaguose ir nesame prijungti prie fizinių laidų. Tačiau virtualūs, neapčiuopiami laidai pasirodo esantys daug tvirtesni. Su kaupu viršijome minėto kino kūrinio autorių pateiktas ateities prognozes. Virtualybė ir jos kūrėjai yra užsimoję prieš tai, kas tradiciškai vadinta žmogiškumu.

Žinoma, esama ir priešingos tendencijos: kai kurie žmonės, ypač po pandemijos, ėmė grįžti prie gamtos, natūraliojo būvio, kuriame ir daiktiškumas, ir žmogiškumas atsigauna ir teikia didelę laimę. Vis dėlto, jei pasigilintume į tai, kurgi šie žmonės sugrįžta, paaiškėtų, kad dažniausiai jie renkasi gyvenimą, apie kurį daug rašė prancūzų filosofas Jeanas Jacques’as Rousseau. Kitaip sakant, daugelis dabarties globalių problemų sprendimų ir atgal į gamtą pasiryžę grįžti žmonės tik kartoja XVII–XVIII a. Vakarų šalių tikrovę. Taigi, nieko nauja ir nieko originalaus. Negana to, toks masinis judesys grasina kitos stovyklos propaguojamam technologiniam progresui. Būtent todėl tie, kurie grįžta į kelių šimtmečių senumo realybę, gali atrodyti ir neretai yra traktuojami kaip žmonės, kurie gyvena ne savo laike, lyg primityviau, nei leidžia šiuolaikybė.

Tas grįžimas, kuris neatrodytų anachroniškas ir būtų kur kas nuoširdesnis ir gilesnis, yra aptartas ne vieno mąstytojo. Juk kai žmogų ištinka sunkumai, jis, jei nepražūsta, grįžta į savo ankstyvąsias patirtis, kurios padeda įveikti kritines situacijas ir būsenas. Lygiai taip pat siūlytina elgtis ir Vakarų pasauliui – akcentuoti ne religinį grįžimą prie dogmų ir griežtos moralės, kurią įtvirtino viduramžiai, ne žvilgsnį atgal į natūralųjį gyvenimą, o atsispyrimą nuo pačių savo, kaip civilizacijos žmonių, pradžių. Vadinasi, žmogaus atsijungimas nuo virtualybės nepaliečiamų laidų, savęs kaip realios ir kūniškos būtybės suvokimas ir pagaliau gebėjimas prakalbinti daiktus slypi antikinėje senovės Graikijoje, kur gimė ir Vakarų literatūra, ir filosofija, ir netgi techninis mąstymas. Esminė nuo totalios šių dienų virtualybės diktato laisvo žmogaus mintis ir veiksmas slypi aukso vidurio taisyklėje – maksimalioje pusiausvyroje tarp įvairiausių kraštutinumų. Skirtingai nei grįžimas į gamtą, antikinis mąstymas nereikalauja atsisakyti technologijų ir išmesti visus techninės kūrybos daiktus.

Didžioji Vakarų pasaulio atminties užduotis yra, taip sparčiai vykstant techniniams išradimams ir tobulėjimui, lygiagrečiai nenustoti ir net intensyvinti meno, filosofijos ir kultūros kūrybą. Tik per humanistikos atsvarą technologijoms įmanoma pasaulio ir žmogaus buvimo pusiausvyra, bylojanti ne apie elito, o apie daugelio asmenybių išmintį, kuri vengia to, kas ekstremalu, ir palaiko tai, kas nepoliariška, nekategoriška ir nekonfliktiška.

Žinoma, planetos raidos sustabdyti ar atgręžti atgal neįmanoma, tačiau galime labai aiškiai sau ir kitiems pasakyti, kad nuo žmogaus, daiktų, gamtos ir virtualybės pusiausvyros santykio priklauso labai daug mūsų dabarties ir ateities gyvenimo aspektų, tikslų ir sprendimų. Tai – buvimas, aiškiai suvokiant ir vidinės tikrovės, ir pasaulio ribas, reiškiantis saugaus gyvenimo, ramybės ir prasmės sugrįžimą, kuris nėra nei atrama į tai, kas atgyvenę, nei amnezinis anestezavimasis medijomis. Tai yra tiesiog prisiminimas apie tai, iš kur atėjome, ir suvokimas apie tai, koks yra galimas mūsų ateities kelias.