Anot portalo šaltinių, Naujųjų metų išvakarėse V. Antonovas restorane susitiko su draugu. Jiedviem besikalbant, V. Antonovas pasakė, kad turi trumpam išeiti ir su kažkuo pasimatyti. Nuo tos akimirkos V. Antonovo niekas nematė.

Iš pradžių artimieji nepanikavo, tačiau vėliau V. Antonovo tėvas Aleksandras kreipėsi į policiją. Ką konkrečiai pavyko pamatyti peržiūrint stebėjimo kamerų įrašus, „kom1.org“ šaltinis nepasakojo, bet paminėjo, kad viskas atrodė panašu į pagrobimą.

Kadaise V. Antonovas buvo ganėtinai sėkmingai dirbęs bankininkas (tiesa, visada turėjo pinigų plovimo schemų dalyvio reputaciją). Jis buvo įsigijęs banką vienoje iš Baltijos šalių, Didžiosios Britanijos futbolo klubą „Portsmouth“ ir automobilių įmonę „Spyker Cars N. V.“ V. Antonovas net dalyvavo derybose dėl automobilių gamybos milžinės SAAB įsigijimo, tačiau, kai Europos Sąjungoje buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, pasinaudodamas padirbtu pasu pabėgo į Rusiją.

V. Antonovas taip pat yra buvęs bankrutavusio Lietuvos „Snoro“ banko pagrindinis akcininkas. Jam, kartu su Raimondu Baranausku, pareikšti kaltinimai dėl didelės vertės žlugusio banko „Snoras“ turto pasisavinimo. Jie taip pat įtariami didelės vertės turto iššvaistymu, nusikalstamu bankrotu, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu.

Kaip skelbiama „kom1.org“, Rusijoje apsistojęs V. Antonovas buvo apkaltintas banko „Sovetskij“ lėšų pasisavinimu ir nuteistas kalėti. Visgi bausmės atlikimo terminas buvo neilgas, o išėjęs į laisvę jis vėl mėgino įsigyti tam tikrus bankus, bet nesėkmingai.

Tačiau dalyvauti įvairiose finansinėse operacijose V. Antonovas neatsisakė, ypač pastaraisiais metais. Po suėmimo dėl kaltinimų „Sovetskij“ byloje V. Antonovas iš karto ėmė bendradarbiauti su tyrėjais ir nuo to laiko sutinka duoti parodymus įvairiose rezonansinėse bylose. Pavyzdžiui, jis tapo liudininku pulkininko Dmitrijaus Zacharčenkos, taip pat „Laundromat“ byloje ir kt.

Tarptautinių prekybos rūmų (International Chamber of Commerce, ICC) arbitražo teismas Paryžiuje liepos 1 dieną priėmė galutinį sprendimą, antradienį pranešė Finansų ministerija.

Ministerija BNS nesutiko atskleisti arbitražo spendimo motyvų.

„Negalime atskleisti sprendimo motyvų, nes tai būtų konfidencialumo pažeidimas“, – BNS sakė finansų ministrės atstovė Hermantė Brandišauskaitė.

Fondas, kuris tvirtino esąs V. Antonovo teisių perėmėjas, remdamasis Lietuvos ir Rusijos dvišalės investicijų apsaugos sutartimi, ieškinį arbitražui pateikė 2019 metais.

Be to, JAV Aukščiausiasis Teismas birželio 13 dieną atmetė fondo prašymą iš buvusio laikinojo „Snoro“ administratoriaus Simono Freakley (Saimono Fryklio) išreikalauti duomenų apie banko laikinąjį administravimą 2011 metais bei kitas aplinkybes, taip pat jį apklausti.

Arbitražo teismas taip pat priteisė Lietuvai bylinėjimosi išlaidas su palūkanomis. Teismas anksčiau buvo įpareigojęs fondą pralaimėjimo atveju užtikrinti Lietuvos išlaidų kompensavimą šioje byloje – arbitražui priėmus sprendimą visos šios išlaidos buvo kompensuotos.

Rusijos fondas pretenzijoje arbitražui teigė, kad Lietuva, likvidavusi „Snoro“ banką ir neatlyginusi žalos V. Antonovui, pažeidė keturis su Rusija pasirašytos sutarties dėl abipusės investicijų apsaugos punktus.

V. Antonovas 2016 metais jau buvo inicijavęs ieškinį Lietuvai Maskvos arbitražo teisme, kur siekė prisiteisti daugiau nei pusės milijardo eurų žalos atlyginimą dėl „Snoro“ nacionalizavimo. Byla buvo nutraukta Lietuvai nusprendus pasinaudoti tarptautinės teisės garantuojamu valstybės imunitetu nuo Rusijos teismų jurisdikcijos.

„Snoras“ buvo nacionalizuotas ir jo veikla sustabdyta 2011 metų pabaigoje. Lietuvos prokurorai atliko ikiteisminį tyrimą ir 2019 metų gruodį teismui perdavė medžiagą dėl didelės vertės „Snoro“ turto pasisavinimo – kaltinimai byloje pareikšti buvusiems banko vadovams ir akcininkams V. Antonovui ir Raimondui Baranauskui.

Jie kaltinami didelės vertės „Snoro“ turto pasisavinimu, didelės vertės turto iššvaistymu, nusikalstamu bankrotu, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu, apgaulingu banko buhalterinės apskaitos tvarkymu, piktnaudžiavimu, dokumentų klastojimu.

Pasak Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų biuro vedėjos Ingos Šaranovos, „Snoro“ baudžiamoji byla teisme pradėta nagrinėti 2020 metų liepą, o jos nagrinėjimas vyksta „pilnu pajėgumu“.

„Aišku, reikia įvertinti tai, kad procesas vyksta kaltinamiesiems nedalyvaujant, tačiau per šį laikotarpį buvo apklausta nemažai liudininkų. Tolesnės jų apklausos numatytos beveik visą rugsėjo mėnesį – tuomet nuotoliniu būdu planuojama apklausti liudytojus iš Šveicarijos, Kipro, Austrijos“, – antradienį BNS sakė teismo atstovė. 

Bylą teismui perdavę prokurorai 2019 metais teigė, kad dėl R. Baranausko ir V. Antonovo galimų nusikaltimų buvo padaryta apie 0,5 mlrd. eurų žalos kreditoriams, kitiems banko akcininkams ir netiesiogiai valstybei.

Bylą sudaro 517 tomų. Tyrimo metu teisėsauga apklausė 90 liudytojų, atliko 12 ūkinės-finansinės veiklos tyrimų,

Teisėsauga teigė, kad nuo 2008 metų rudens iki 2011 metų vasaros buvo atliktos 35 didelės vertės (nuo 5 mln. iki 74 mln. eurų) „Snoro“ piniginių lėšų ir vertybinių popierių pervedimo operacijos į asmenines sąskaitas Šveicarijos bankuose, o 2009–2011 metais – du didelės vertės galimai neteisėti sandoriai su „Snoro“ turtu.

V. Antonovas Rusijoje yra nuteistas laisvės atėmimo bausme dėl sukčiavimo banke „Sovetskij“.

Didžiosios Britanijos teismai 2015 metais buvo nusprendę tuo metu Londone gyvenusius V. Antonovą ir R. Baranauską išduoti Lietuvai, tačiau pastarieji iš šios valstybės išvyko į Rusiją ir ten gavo prieglobstį. Maskva atsisako suteikti teisinę pagalbą Lietuvai.

Lietuvai arbitražo byloje atstovavo advokatų kontorų „DLA Piper“ bei „Ellex Valiunas ir partneriai“ advokatų komanda.

Už dainas gavo premiją

14 metų transporto laivuose koku dirbusi klaipėdietė Leonora Ubartienė buvo ne tik ta moteris, nuo kurios priklausė didelio laivo įgulos maitinimas.

Ji būdavo daugybės švenčių laivuose siela, pati burdavo jūrininkų ansamblius, pati siuvo dainuojančioms moterims rūbus.

1968 m. laivo "Kovinė šlovė" ansamblis net laimėjo "Gintarinės žuvėdros" konkursą.

L.Ubartienei apie tai primena nuotrauka, o įrašas kitoje jos pusėje byloja, kad už šį laimėjimą jie gavo 400 rublių premiją ir apie juos tada rašė didžiausias Lietuvos laikraštis "Tiesa".

Dabar jau 92 metų moteris tikino, kad jūreiviai ne tik sunkiai dirbo, ilgų reisų metu laivuose vykdavo daug švenčių.

L.Ubartienė gerai prisimena, kaip buvo netikėtai išmaudyta, kai pirmą kartą įveikė ekvatorių.

Viena linksmiausių ir smagiausių būdavo Jūros šventė, kuri laivuose paprastai vykdavo tuo pat metu, kaip ir Klaipėdoje.

Be Neptūno, undinių, jūrų velnių ir kitų pasakiškų gelmių padarų, tokios linksmybės buvo ne įsivaizduojamos.

Liedavosi dainos, linksmi pasakojimai, vykdavo karnavalas.

Pabučiavo pats Fidelis

Kaip ir dažnoje šventėje, vienas pagrindinių jos akcentų būdavo iškilmingi pietūs. Skaniai pamaitinti didelį būrį jūrininkų reikėjo ne tik kulinarinių sugebėjimų, bet ir sumanumo.

Kai kelis mėnesius laivas buvo remontuojamas Danijoje, L.Ubartienė kibirais tempė grybus. Vėliau jūreiviai girdavo jos keptus pyragėlius ir kitus patiekalus su grybais.

Dar prieš išplaukiant moteris sužinodavo įgulos narių gimtadienius, išsiteiraudavo, kurie jų norės ta proga šventės, ir imdavosi komandos maitinimą organizuoti taip, kad šventinėmis dienomis jūrininkai gautų ypatingus pietus.

Tokiomis dienomis gamindavo šašlykus, muštinukus, pasistengdavo, kad tai būtų išskirtiniai pietūs.

"Mano įgula niekada nesiskundė maistu. Kai sužinodavo, kad aš plauksiu, sutikdavo mane ovacijomis. Kad per šventes galėčiau palepinti skanesniais patiekalais, darbo dienomis dažnai gamindavome žuvų patiekalus, nes žuvys nekainavo, pasigaudavome jų patys. Vyrai nesiskundė, mokėjau pagaminti žuvis taip, kad jiems nenusibosdavo. Už skanią vakarienę esu sulaukusi ir ypatingos padėkos – paties Kubos prezidento Fdelio Castro bučinio", – atviravo L.Ubartienė.

Buvo praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaiga, kai tarybinis laivas, kuriame virėja dirbo L.Ubartienė, pirmą kartą aplankė Kubą su dideliu maisto produktų kroviniu.

Ta proga buvo surengtas priėmimas, laive lankėsi tada dar jaunas F.Castro.

Moteris prisimena pagaminusi farširuotus kalmarus, buvo ir daug kitų patiekalų.

Maistas labai patiko Laisvės sala vadinamos šalies vadovui, atsisveikindamas su įgula jis priėjo prie koku dirbusios jaunos blondinės ir  pabučiavo jai į skruostą, taip atsidėkodamas už puikų maistą.

N.Navogreckienė – "fifočka"?

"Dabar jau nepamenu, kelintais tai buvo metais, kai grįžęs iš reiso dalyvavau Jūros šventėje, kuri tada vyko stadione. Kaip dabar pamenu, legendinė kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė buvo ką tik pradėjusi dirbti Klaipėdoje. Įsidėmėjau ją, tokia "fifočka", lakstė, visus mus stumdė. Dar pagalvojau: "Kas čia per pempė, kad mums, vyrams, komanduoja." Vėliau susidraugavome ir tapome vos ne bičiuliais. Gerai atsimenu, kad šventės metu virš miesto skrido lėktuvai, buvo labai įspūdinga. Buvau nupudruotas ir turėjau sakyti sveikinimo kalbą klaipėdiečiams nuo jūreivių. Kituose pasaulio kraštuose nėra kada žvalgytis po šventes. Yra tokių šalių, kaip Ispanija, kur nesuprasi, kada ir kokia ten šventė, kiekvieną savaitgalį fejerverkas ir linksmybės. Gal Argentinoje ar Brazilijoje esu buvęs panašioje į mūsiškę Jūros šventę, bet tai nebuvo taip įspūdinga, kad būtų išlikę atmintyje iki šiol", – prisiminė klaipėdietis jūrų kapitonas Sigitas Šileris.

Jis tikino, kad Jūros šventę švęsti krante būdavo labai gera, bet visai neblogai sekdavosi ta pačia proga pasilinksminti ir jūroje, ypač kai įgula nedidelė ir draugiška.

Tokie dalykai labai suartindavo komandą ir išryškindavo kurį nors piktybinį žmogų, kuriam paskui norėjosi tiesiog spirti į užpakalį ir siųsti iš laivo.

Uždirbo dviem "Volgoms"

Grįžę iš reiso jūrininkai samdydavo po tris taksi: viena mašina neva veždavo jo kepurę, antra – jį patį, o trečia – jo pinigus.

"Tas šventimas – nebūtinai po litrą degtinės kiekvienam išgerti ir susimušti. Kad jūreiviai – dideli girtuokliai ir peštukai – tokia pat mažai pagrįsta legenda, kaip ir pasakojimas apie tai, kad grįžę iš reiso jūrininkai samdydavo po tris taksi: viena mašina neva veždavo jo kepurę, antra – jį patį, o trečia – jo pinigus. Yra tiksliai žinoma, kad vienintelis toks įvykis buvo Murmanske. Ten jūrininkai uždirbdavo kur kas daugiau nei mes", – tvirtino S.Šileris.

Kapitonas dar neužmiršo, kad, grįžęs iš pirmojo, keturis mėnesius trukusio, itin sėkmingo reiso, jis gavo 32 tūkst. rublių.

Tada nusipirko mažą lagaminuką pinigams susidėti, nes pervedimų į banko sąskaitą dar nebuvo.

Tuo metu geriausias tarybinis automobilis "Volga" kainavo 16 tūkst. rublių. S.Šileris tebebuvo studentas, praktikantas.

Laivo kapitonas gavo gal dvigubai daugiau, bet nė vienas Klaipėdos jūrininkas nevažiavo namo trimis mašinomis.

Savo jūreivio karjerą pradėjęs žvejybiniuose laivuose S.Šileris tikino, kad žuvų tvaikas jam nebuvo nepakeliamai bjaurus.

Senas jūrų vilkas prisipažįsta dabar parduotuvėse nerandantis tokių silkių, kokių iki soties valgydavo plaukiodamas žvejybiniais laivais.

Jūra pagailėjo žemaičio

Klaipėdiečiai, kurių kaimynystėje gyveno jūreivio šeima, iki šiol dalijasi prisiminimais apie tai, kad apie mėnesį jiems tekdavo gyventi nenutrūkstančių švenčių garsuose.

Paskui jūrininkų šeimose panašiai tiek trukdavo kivirčai, o prieš išplaukiant šeimos galvai į jūrą,  jiems tekdavo gyventi už parduotus butelius arba maistą pirkti skolintais pinigais.

"Jūrininkai tiesiog sutaupydavo savaitgalius, todėl krante jų linksmybės trukdavo ilgiau. Dabar kitaip, pamiršome džiaugtis gyvenimu ir išmokome blaiviai gerti. Tada buvo linksmiau. Jūroje nuotykių nėra, ten – juodas darbas. Būna ir nelaimių, bet ir stebuklų kartais atsitinka, – prisiminimais dalijosi S.Šileris. – Pamenu, jau buvau šturmanas, pastatėme tinklus, tada pradėjo kilti baisios bangos. Tuo metu toks augalotas žemaitis nešė statines. Stovėjau ant tiltelio ir dairiausi, kaip mes išeisime iš tos situacijos. Vieną akimirką pamačiau, kad tas didelis jūreivis – jau jūroje, gal už pusšimčio metrų nuo laivo. Bangos buvo ne mažesnės nei penkių aukštų namas. Jo galvą tai matau, tai nematau, o pagelbėti neįmanoma, nes laivas pririštas prie tinklų. Buvau dar gana jaunas, mane apėmė panika, išbėgau ant denio ir šaukiau: "Žmogus už borto!" Patys vos stovėjome ant kojų, mažai, kas suprato, kad atsitiko nelaimė. Staiga tas mūsų žemaitis vėl stovi ant denio. Argi ne stebuklas? Jis buvo be galo stiprus vyras. Avėjo ilgais guminiais batais, pasirodo, vandenyje sugebėjo juos nusiauti, banga jį į laivą įmetė basą."

Stengėsi paliesti blondinę

Pabuvojusi beveik visuose pasaulio žemynuose, aplankiusi daugybę šalių L.Ubartienė atviravo, kad labiausiai stebinančių dalykų pamatė Afrikoje.

Ten ją, ilgaplaukę blondinę, dažnas vietinis norėjo paliesti, o kai kurie vyrai nesidrovėjo demonstruoti savo vyriško pasididžiavimo, tikėdamiesi egzotišką jiems gražuolę sugundyti įspūdingu organo dydžiu.

"O visokių niekučių pardavėjai stebindavo miklumu. Jie valtelėmis priplaukdavo prie laivo, užsiropšdavo ant denio, pasiklodavo kokį paklotą ir po akimirkos jau būdavo išsidėlioję savo suvenyrus. Be galo vargingi žmonės, keisti jų papročiai ir gyvenimas", – prisiminė L.Ubartienė.

Ant peties – negyva žmogbeždžionė

Apsilankymai Afrikos valstybėse įstrigo ir 47-erius metus jūrininku dirbusiam Vladimirui Antonovui.

Kartą Ganoje jį nustebino matytas vaizdas, kai vietos gyventojas nešėsi per petį permestą nudobtą didžiulę žmogbeždžionę.

Būtent ten jam teko išgirsti du griežčiausius perspėjimus. Visų pirma konsulas jūrininkams patarė jokiu būdu neliesti nepaprasto grožio raudonų žiedų.

Tąkart V.Antonovas nepakluso ir įsidūrė į žiedo slepiamą spyglį. Vyro kūną iškart padengė vandeningos pūslės.

Antrasis perspėjimas – neturėti intymių santykių su vietos moterimis, nes dauguma jų serga sifiliu. Tokios klaidos kapitonas atviravo nepadaręs.

Kamerūne jūreivius stebino laisvo elgesio moterų įvairovė, jų ten buvę ne tik itin daug, bet ir visų rasių.

Jūrininkas buvo iš egzotinės šalies parsivežęs kalbančią žako veislės papūgą. Tada ji atkartodavo gaidžio balsą, kartojo nesuprantamus žodžius.

Kai naujasis šeimininkas parsivežė paukštį namo, jis pirmiausia įgnybo jūrininko žmonai. Moteris pradėjo jį barti, papūga kratė galvą, tarsi sakydama, kad ji nėra tokia bloga.

Pagyvenusi V.Antonovo namuose ji mokėjo 120 žodžių ir pasižymėjo savotišku humoro jausmu, labai mėgo šokoladą, kol negaudavo jo, nesakydavo nė žodžio. Dažniausiai kartodavo: "Volodia – mano draugas.

Cukrus užkimšo filtrus

Pradėjęs jūrininko darbą žvejybiniuose laivuose, savo karjerą V.Antonovas baigė dirbdamas krovininio laivo kapitonu. Likimas jam nepagailėjo išbandymų, tris kartus jis skendo ir žvelgė mirčiai į akis.

Klaipėdietis buvo sudaręs kontraktą su Somalio vėliava plaukiojusio laivo savininku ir plukdė krovinius į Saudo Arabiją ir Somalį.

Iš Afrikos tąkart laivas arabams atplukdė žirafų, ožkų ir kitokių gyvūnų. O atgal plaukė pasikrovęs cukraus, metalo ir ryžių.

Tąkart, be 24 įgulos narių, buvo ir 23 keleiviai – nelegaliai patekę į Saudo Arabiją somaliečiai, kuriuos kapitonas privalėjo nugabenti į Etiopiją. Šiame būryje buvo daug moterų su vaikais.

Naktį laivas pateko į baisų štormą.

V.Antonovas įsitikinęs, kad bangos pažeidė seną, ne vienoje vietoje skylėtą laivo korpusą. Laivas pakrypo, vanduo pateko į mašinų dalį. Išpumpuoti jo nesisekė, nes gabenamas cukrus sudrėko ir užkimšo filtrus.

Išniro su kūdikiu ant rankų

Matydamas, kad laivas gali nuskęsti, kapitonas liepė žmonėms gelbėtis pripučiamais plaustais. Tačiau keleivius išvesti iš kajučių buvo labai sunku, jie meldėsi Alachui ir nejudėjo iš vietos.

Ne visi gelbėjimo plaustai išsiskleidė, kai laivas dar labiau pakrypo, viena galinga banga nuo denio į Raudonąją jūrą nuplovė likusius.

Vandenyje atsidūrė ir laivo kapitonas V.Antonovas su somalietės jam paduotu kūdikiu ant rankų.

Tuo metu laivas nugrimzdo, paskui save traukdamas ir kapitoną.

Pamenu, viena ranka yriausi bandydamas iškilti į paviršių, kita spaudžiau prie savęs svetimą vaiką.

"Mane išgelbėjo tik tai, kad visą gyvenimą sportavau ir buvau fiziškai labai stiprus. Pamenu, viena ranka yriausi bandydamas iškilti į paviršių, kita spaudžiau prie savęs svetimą vaiką. Kai pagaliau išnirau ir įkvėpiau oro, nustebau, kad mergytė buvo gyva ir žiūrėjo į mane didelėmis akimis. Priplaukiau prie vieno plausto, bet jo virvė buvo supuvusi ir nutrūko, tada pasiekiau kitą, įsiropščiau į jį, padėjau įlipti žmonėms. Tada pasisekė išgelbėti 26 žmones. Vaikelio motina žuvo. Mažylę atidaviau kitai jos tautietei. Mus tada išgelbėjo bulgarų laivas", – prisiminimais dalijosi jūrų kapitonas.

Jūrininkas vėliau pagalvojo: gerai, kad nelaimė laivą ištiko ne su gyvūnais ant denio. Bandydami išsigelbėti, jie būtų nuskandinę visus žmones.

Jūreiviu būti – geriausia

V.Antonovas prasitarė, kad jo mama nebuvo religinga, bet po to, kai sūnus jai papasakojo apie pirmąjį savo skendimą, ji ėmė žegnotis ir nuolat melsdavosi, prašydama sūnui Dievo palaimos.

Nors ir patyrė visokių pavojų, V.Antonovas įsitikinęs, kad jo gyvenimas susiklostė sėkmingai, jis džiaugėsi, jog iš gimtojo Smolensko persikėlė į Klaipėdą ir susiejo savo likimą su jūra.

"Jūrininkų darbas – pats geriausias todėl, kad jie dažnai džiaugsmingai sutinkami ir daugybę kartų smagiai išlydimi. Tai yra vienas jūreiviško gyvenimo romantikos dalykų. Jūroje jie dirba ir uždirba, o pramogauja ir laidokauja – krante", – įsitikinęs jūrų kapitonas S.Šileris.

Paklaustas, ar dažnas jūreivis kapitonui guosdavosi, kad žmona neištikima, kapitonas ironizavo: "Kaip jūrininko žmona gali būti neištikima? Tik anekdotuose taip būna."

Egzistuoja daugybė legendų apie jūrininkų gyvenimą.

Pasak S.Šilerio, galbūt viena klaipėdietė ir buvo užlipusi ant devynaukščio, kuris yra netoli laivininkystės, stogo, gal ir žvalgėsi į marias, norėdama įsitikinti, ar parplaukia laivas, kuriame dirba jos sutuoktinis, norėdama spėti išnešti butelius ir panaikinti kitus linksmybių pėdsakus.

Kapitonas tikino, kad tokios moterys buvo veikiau išimtis. Jeigu viena pasigyrė taip dariusi draugėms, o kiekviena jų papasakojo būriui savo bičiulių, gali atrodyti, kad ant to stogo nuolat sėdėdavo šimtai moterų.

S.Šileris tikino: pasakymas, kad jūreivio kiekviename uoste laukia vis kita žmona – vienas didžiausių mitų.

Vyriausybė trečiadienį suteikė Finansų ministerijai įgaliojimus iki 2023-ųjų pabaigos atstovauti Lietuvai sprendžiant su „Snoru“ susijusius ginčus. Tokie įgaliojimai ministerijai jau buvo suteikti 2012 metais, tačiau jie galiojo tik iki 2016-ųjų pabaigos.

Ministerijai suteikta teisė samdyti teisininkus ir ekspertus, jei reikės, derėtis dėl taikos susitarimų ir kita. Tam ji galės išleisti iki 3 mln. eurų.

Finansų ministerija gegužės pradžioje gavo pranešimą apie Rusijos fondo ieškinį Tarptautinių prekybos rūmų (International Chamber of Commerce, ICC) arbitražo teismui Paryžiuje – į jį  atsakyti reikia per 30 dienų. Portalo lrytas.lt teigimu, preliminari ieškinio suma siekia 1,1 mlrd. eurų.

Pretenzijoje teigiama, kad Lietuva, likvidavusi „Snoro“ banką ir neatlyginusi žalos V. Antonovui, pažeidė keturis su Rusija pasirašytos sutarties dėl abipusės investicijų apsaugos punktus.

V.Antonovas 2016 metais jau buvo inicijavęs ieškinį Lietuvai Maskvos arbitražo teisme, kur siekė prisiteisti daugiau nei pusės milijardo eurų žalos atlyginimą dėl „Snoro“ nacionalizavimo. Byla buvo nutraukta Lietuvai nusprendus pasinaudoti tarptautinės teisės garantuojamu valstybės imunitetu nuo Rusijos teismų jurisdikcijos.

„Snoras“ buvo nacionalizuotas ir jo veikla sustabdyta 2011 metų pabaigoje. Lietuvos prokurorai šių metų sausį baigė ikiteisminį tyrimą dėl didelės vertės „Snoro“ turto pasisavinimo – įtarimai pareikšti buvusiems banko vadovams ir akcininkams Raimondui Baranauskui bei V. Antonovui.

Didžiosios Britanijos teismai 2015 metais buvo nusprendę tuo metu Londone gyvenusius V. Antonovą ir R. Baranauską išduoti Lietuvai, tačiau pastarieji iš šios valstybės išvyko į Rusiją ir ten gavo prieglobstį. Maskva atsisako suteikti teisinę pagalbą Lietuvai.

Dėl to komiteto nariai sutarė trečiadienį. Padėtį aptarti pasiūlė liberalas Kęstutis Glaveckas.

„1,1 mlrd. eurų pateiktas ieškinys, tai dideli pinigai. Kokios rizikos ten yra? Reikia informacijos“, – kalbėjo parlamentaras. 

K. Glaveckas taip pat pabrėžė, kad „Snorą“ auditavusi bendrovė „Ernst & Young Baltic“ „išsisuko“ nuo finansinės atsakomybės.

„Reikėjo paduoti ją į teismą ir išsireikalauti nuostolius“, – teigė K. Glaveckas. 

„Gera mintis. (...) Gali grėsti žala (Lietuvai – BNS) (...) Pasikviesime Lietuvos banką, finansų ministrą“, – pareiškė komiteto vadovas Stasys Jakeliūnas. 

„Bet nesinorėtų leistis į dar vieną „Snoro“ tyrimą, bet išklausyti informaciją galime“, – pridūrė S. Jakeliūnas.

Vėliau BNS jis sakė, kad komitetas norėtų gauti informaciją apie ieškinio pagrįstumą, kada ir kokią informaciją Lietuva turės pateikti, kiek procesas gali tęstis ir ar yra rizikos, kad Lietuvai teks mokėti kompensaciją. 

Pasak jo, su Lietuvos banko ir Finansų ministerijos atstovais tai tikimasi aptarti  tikriausiai birželį. 

„Kol kas data nėra nutarta, matyt, birželį, kai bus pateikti atsiliepimai (arbitražui – BNS), dabar jie ruošiami, tai mes nenorėtume veltis į tą procesą. Greičiausiai, kai jie parašys atsiliepimą ir pristatys tada ir mums“, – BNS teigė S. Jakeliūnas  

Rusijos investuotojų užsienio šalyse gynimo fondas pateikė ieškinį Tarptautinių prekybos rūmų (International Chamber of Commerce, ICC) arbitražo teismui Paryžiuje. Apie ieškinį pranešusio portalo lrytas.lt teigimu, preliminari prašomos kompensacijos suma siekia 1,1 mlrd. eurų. 

„Ernst & Young Baltic“ auditavo 2009-2010 metų „Snoro“ veiklą, ji turėjo audituoti ir 2011 metų veiklą, tačiau tų metų pabaigoje banko veikla buvo sustabdyta, o bankas nacionalizuotas.

„Ernst & Young Baltic“ 2014 metais taikiai susitarė su „Snoru“ ir jo bankroto administratoriui išmokėjo 11,6 mln. eurų.

Apie fondo ieškinį pranešusio portalo lrytas.lt teigimu, preliminari prašomos kompensacijos suma siekia 1,1 mlrd. eurų.

Finansų ministras Vilius Šapoka BNS patvirtino, kad Lietuva gavo pranešimą apie ICC arbitraže inicijuojamą teisinį ginčą ir atsakyti į jį turi per 30 dienų.

„Tą kreipimąsi gavome praėjusią savaitę, penktadienį, šiuo metu vertiname jo argumentus. Atsakymą turime pateikti per mėnesį“, – BNS sakė V. Šapoka.

Lrytas.lt teigimu, Rusijos fondo ieškinį parengė JAV advokatų kontorą „Alston and Bird“, ji pasamdyta bylinėjimuisi. Teigiama, kad Lietuva, likvidavusi „Snoro“ banką ir neatlyginusi žalos V. Antonovui, pažeidė keturis su Rusija pasirašytos sutarties dėl abipusės investicijų apsaugos punktus.

Lietuva per 30 dienų turi arba paskirti savo arbitrą, arba sudaryti taikos sutartį ir atlyginti nuostolius. Atsisakius atlyginti žalą abiejų pusių pasirinkti arbitrai išsirinks trečią – kolegijos pirmininką, kuris vadovaus arbitražo posėdžiams Paryžiuje. Rusijos fondas nori, kad kolegijos pirmininkas būtų Tarptautinio arbitražo teismo generalinis sekretorius, nurodo lrytas.lt.

V.Antonovas 2016 metais jau buvo inicijavęs ieškinį Lietuvai Maskvos arbitražo teisme, kur siekė prisiteisti daugiau nei pusės milijardo eurų žalos atlyginimą dėl „Snoro“ nacionalizavimo. Byla buvo nutraukta Lietuvai nusprendus pasinaudoti tarptautinės teisės garantuojamu valstybės imunitetu nuo Rusijos teismų jurisdikcijos.

Lietuvos ir Rusijos dvišalėje sutartyje dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos numatyta, kad investicijų ginčai gali būti nagrinėjami kompetentingame šalies, kurios teritorijoje atliktos investicijos, teisme arba arbitraže, Stokholmo Prekybos rūmų arbitraže, ICC arba arbitraže, sudaromame pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles.

„Snoras“ buvo nacionalizuotas ir jo veikla sustabdyta 2011 metų pabaigoje. Lietuvos prokurorai šių metų sausį baigė ikiteisminį tyrimą byloje, kurioje dėl didelės vertės „Snoro“ turto pasisavinimo įtarimai pareikšti buvusiems banko vadovams ir akcininkams Raimondui Baranauskui bei V. Antonovui. Jie taip pat įtariami didelės vertės turto iššvaistymu, nusikalstamu bankrotu, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu.

Didžiosios Britanijos teismai 2015 metais buvo nusprendę tuo metu Londone gyvenusius V. Antonovą ir R. Baranauską išduoti Lietuvai, tačiau pastarieji iš šios valstybės išvyko į Rusiją ir ten gavo prieglobstį. Maskva atsisako suteikti teisinę pagalbą Lietuvai.

„Sankt Peterburgo Vyborgo rajono teismas V. Antonovui skyrė pustrečių metų laisvės atėmimo bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje bausmę ir 300 tūkst. rublių (4 tūkst. eurų) baudą“, – nurodoma tarnybos paskelbtame pranešime.

V. Antonovas pripažino savo kaltę. Paskelbus nuosprendį, jis buvo suimtas teismo salėje.

Buvęs bankrutavusio Lietuvos „Snoro“ banko pagrindinis akcininkas ir buvęs FK „Portsmouth“ savininkas V. Antonovas buvo sulaikytas Pamaskvėje 2018 metų balandžio 12 dieną. Netrukus jam buvo pareikšti kaltinimai sukčiavimu itin stambiu mastu. Balandžio 13-ąją Vyborgo rajono teismas skyrė jam kardomąją priemonę areštą. Tačiau rugsėjį ši kardomoji priemonė buvo pakeista į namų areštą.

Pasak Rusijos prokurorų, V. Antonovas, susimokęs su kai kuriais banko „Sovetkij“ vadovais, ne vėliau kaip 2015 metų spalio 1 dieną priedangos bendrovės vardu paėmė 150 mln. rublių paskolą, kuriai buvo nustatytos 18 proc. metinės palūkanos ir kuri turėjo būti grąžinta 2018 metų spalio 5 dieną.

Bendrininkai 2015 metų spalį gavo pinigus ir juos pasisavino.

Tuo tarpu Lietuvos prokurorai sausio viduryje baigė ikiteisminį tyrimą byloje, kurioje dėl didelės vertės žlugusio banko „Snoras“ turto pasisavinimo įtarimai pareikšti buvusiems banko vadovams ir akcininkams Raimondui Baranauskui bei V. Antonovui.

Jie taip pat įtariami didelės vertės turto iššvaistymu, nusikalstamu bankrotu, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu, pranešė Generalinė prokuratūra.

R. Baranauskas ir V. Antonovas yra Rusijoje, Maskva atsisako suteikti teisinę pagalbą Lietuvai.

V. Antonovas ir R. Baranauskas (T. Lukšio / BFL nuotr.)

Ikiteisminis tyrimas dėl galimo banko „Snoras“ turto pasisavinimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo buvo pradėtas 2011 metais.

Didžiosios Britanijos teismai 2015 metais buvo nusprendę tuo metu Londone gyvenusius V. Antonovą ir R. Baranauską išduoti Lietuvai, tačiau pastarieji iš šios valstybės išvyko į Rusiją ir ten gavo prieglobstį.

„Snoro“ veikla buvo sustabdyta 2011 metų pabaigoje.

Pastaraisiais metais V. Antonovas nesėkmingai bandė per Rusijos teismus iš „Snorą“ nacionalizavusios Lietuvos vyriausybės prisiteisti daugiau kaip 0,5 mlrd. eurų.

Pasak pareigūnų, ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo.

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius teigė, kad minėtiems asmenims pareikšti įtarimai dėl galimai didelės vertės buvusio banko „Snoras“ turto pasisavinimo, didelės vertės turto iššvaistymo, nusikalstamo bankroto, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo.

„Šiandien priėmiau sprendimą užbaigti minėtą tyrimą, šiame tyrime įtarimai pareikšti buvusiems „Snoro“ banko vadovams dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų (...). Vadovaudamasis įstatymo reikalavimais prokuroras išsiunčia pranešimus apie šio ikiteisminio tyrimo pabaigą pabaigą Rusijos Federacijos prokuratūrai, nes įtariamieji slapstosi Rusijoje, Lietuvos teisėsaugai neišduodami, o dėl nusikalstamos veikos padaryta didelė turtinė žala, ji siekia beveik pusę milijardo eurų“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė D. Stankevičius.

Įtariamiesiems pareikšti įtarimai ir dėl galimo apgaulingo banko buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, dėl dokumentų, susijusių su bankui priklausančių vertybinių popierių apskaitymu užsienio bankuose, klastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo.

Prokuroras: R. Baranauskas turi prieglobstį Rusijoje

Prokuroras D. Stankevičius, į klausimą, kokį šiuo metu asmens dokumentą turi R. Baranauskas, atsakė, kad Rusijoje jam suteiktas pabėgėlio statusas, bet daugiau detalių nežinoma. Lietuvoje jo paso galiojimas pasibaigęs.

„Rusijos Federacijos Generalinė prokuratūra mums oficialiai pranešė, kad R. Baranauskui Rusijos Federacijoje suteiktas pabėgėlio statusas, todėl daugiau duomenų mes neturime ir Rusijos Federacija mums jų neteikia, todėl atsakyti į jūsų klausimą tikrai negaliu, matyt, kažkokį dokumentą jis turi“, – sakė D. Stankevičius.

Jis pabrėžė, kad vyksta nuolatinė įtariamųjų paieška.

„Ji nebus nutraukta niekada, šie asmenys bus surasti. Ir teismui juos galbūt nuteisus, ta paieška nebus nutraukta, nes teismo nuosprendis nėra įvykdytas“, – aiškino D. Stankevičius.

Prokuratūra nurodo, kad įtariama, jog 2008 metų rudens iki 2011 metų vasaros buvo atliktos 35 didelės vertės (nuo 5 mln. iki 74 mln. eurų vertės) banko „Snoras“ piniginių lėšų ir vertybinių popierių pervedimo operacijos į asmenines sąskaitas Šveicarijoje veikiančiuose bankuose. Taip pat įtariama, kad nuo 2009 metų iki 2011 metų buvo atlikti 2 didelės vertės galimai neteisėti sandoriai su „Snoro“ turtu. Dėl šių veiksmų „Snoras“ ir  patyręs beveik 0,5 mlrd. eurų žalą.

Prokuroras konkretizavo, kad žala padaryta kreditoriams ir banko akcininkams, netiesiogiai žalą patyrė ir valstybė, nes Indėlių draudimo fondas kompensavo lėšas indėlininkams.

Šimtų milijonų eurų ieškinys ir turto apribojimai

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) Specialiųjų užduočių valdybos viršininkas Robertas Šadianecas teigė, kad tyrime pareikštas beveik 0,5 mlrd. eurų civilinis ieškinys.

Ikiteisminiame tyrime bankroto administratoriaus komanda bankas „Snoras“ yra pripažintas civiliniu ieškovu.

„Per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį buvo nustatyta 230 mln. eurų vertės turto, kuris šiuo metu yra apribotas. Turto paieškos ir nuosavybės teisių apribojimai buvo taikomi iš viso 18 valstybių. Turtas buvo labai įvairus: kaip piniginės lėšos sąskaitoje, taip ir automobiliai, įtariamųjų valdomos įmonės (...)“, – sakė pareigūnas.

Pasak jo, tyrimas buvo ypač sudėtingas, o jo apimtis – didelė.

„Dabartiniu metu bylos apimtis sudaro per 500 tomų. Reikėtų pažymėti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta iš viso apie 100 asmenų, tos apklausos buvo vykdomos Lietuvoje ir užsienyje. Buvo atlikta per 50 proceso prievartos priemonių, siekiant surasti ir paimti įrodymus, dažniausiai dokumentus“, – sakė R. Šadianecas.

Pareigūnas pažymėjo, kad didžioji pagrindinė dalis dokumentų buvo paimta iš Šveicarijoje veikiančių bankų.

„Tie dokumentai buvo fiziškai mūsų tarnybos darbuotojų atgabenti į Lietuvą. Tai buvo labai svarbūs dokumentai, todėl policijos pareigūnų buvo organizuota palyda per visas valstybes, kiek buvo vežami tie dokumentai“, – sakė FNTT atstovas.

Pasak R. Šadianeco, tyrimo trukmę lėmė tai, kad dauguma bylų yra užsienio kalbomis. Per visą laikotarpį buvo surašyta per 200 teisinės pagalbos prašymų į 21 valstybę, tarp jų yra Šveicarija, Panama ir kitos.

Bylos perdavimas teismui galimas dar šį rudenį

Pasak prokuroro D. Stankevičiaus, tikėtina, kad byla teismui bus perduota dar šiemet.

„O pats tyrimas teisme, sunku prognozuoti, kiek jis užtruks, byla tikrai didelė, bet tikrai metus laiko galėtų būti (...) Dabar pradės vykti susipažinimas su bylos medžiaga, byla yra tikrai didelės apimties, beje, ji dar bus skaitmenizuojama. O bylos perdavimas teismui, atlikus visus reikiamus įstatymų reikalavimus (...) bylos perdavimo teismui laikui turėtų būti šių metų rudenį ar kažkurį tokį laiką“, – sakė D. Stankevičius.

„Dabar jie yra įtariamieji, o surašius kaltinamąjį aktą ir pateikus bylą teismui asmuo tampa kaltinamuoju teisme, naujo kaltinimo jiems pateikti nereikės“, – teigė prokuroras.

R. Baranauskas bei V. Antonovas yra Rusijoje, Maskva atsisako suteikti teisinę pagalbą Lietuvai.

Pernai kovą Lietuvos prokurorai, rengdamiesi už akių teisti besislapstančius R. Baranauską ir V. Antonovą, informavo Rusijos Generalinę prokuratūrą apie jiems pareikštus įtarimus.

Rusijos prokurorams išsiųstame teisinės pagalbos prašyme prašyta supažindinti buvusius „Snoro“ vadovus su jiems pateiktais įtarimais ir juos apklausti.

Spalio pabaigoje Rusijos generalinė prokuratūra atsisakė atlikti šiuos veiksmus.

Seimas užpernai priėmė Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kurios išplėtė galimybių teisti asmenis už akių dėl nusikaltimų, kuriais padaryta didelė žala.

Ikiteisminis tyrimas dėl galimo banko „Snoras“ turto pasisavinimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo buvo pradėtas 2011 metais.

Didžiosios Britanijos teismai 2015 metais buvo nusprendę tuo metu Londone gyvenusius V. Antonovą ir R. Baranauską išduoti Lietuvai, tačiau pastarieji iš šios valstybės išvyko į Rusiją ir ten gavo prieglobstį.

„Snoro“ veikla buvo sustabdyta 2011 metų pabaigoje.

„Sankt Peterburgo miesto teismas atšaukė Vyborgo rajono teismo sprendimą pratęsti kardomąją priemonę suėmimą ir atsisakyti pakeisti kardomąją priemonę V. Antonovui, kaltinamam (...) sukčiavimu. Kaltinamajam paskirtas namų areštas iki 2018 metų lapkričio 18-osios“, – sakoma išplatintame pranešime.

Buvęs bankrutavusio Lietuvos „Snoro“ banko pagrindinis akcininkas ir buvęs FK „Portsmouth“ savininkas V. Antonovas buvo sulaikytas Pamaskvėje balandžio 12 dieną. Netrukus jam buvo pareikšti kaltinimai dėl sukčiavimo itin stambiu mastu. Balandžio 13-ąją Vyborgo rajono teismas skyrė jam kardomąją priemonę areštą.

Teismas tąkart atmetė V. Antonovo prašymą vietoj įkalinimo skirti namų areštą – teisėja nusprendė, kad jis gali slapstytis.

Baudžiamoji byla V. Antonovui iškelta dėl įtarimo sukčiaujant iš banko „Sovetskij“ pasisavinus 150 mln. rublių. Nusikaltimą įvykdė grupė iš anksto susitarusių asmenų. Tyrėjai agentūrai „Interfax“ teigė, jog už tokio pobūdžio nusikaltimus gresia laisvės atėmimas daugiau nei trejiems metams.

Tuo metu „Snoro“ bylą tirianti Lietuvos teisėsauga V. Antonovui kartu su buvusiu „Snoro“ vadovu Raimondu Baranausku yra pareiškusi įtariamus piktnaudžiavimu, turto pasisavinimu ir iššvaistymu, nusikalstamu bankrotu, nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimu, apgaulingu apskaitos tvarkymu, dokumento suklastojimu ar disponavimu suklastotu dokumentu.

Lietuvos prokurorai, rengdamiesi už akių teisti Rusijoje besislapstančius V. Antonovą ir R. Baranauską, informavo Rusijos generalinę prokuratūrą apie šiems asmenims pareikštus įtarimus.

Didžiosios Britanijos teismai 2015 metais buvo nusprendę tuo metu Londone gyvenusius V. Antonovą ir R. Baranauską išduoti Lietuvai, tačiau pastarieji iš šios valstybės pabėgo į Rusiją.

Pastaraisiais metais V. Antonovas nesėkmingai bandė per Rusijos teismus iš „Snorą“ nacionalizavusios Lietuvos vyriausybės prisiteisti daugiau kaip 0,5 mlrd. eurų.