S.Dacno namuose atidaryta paroda, dedikuota jų 20-mečiui, I.Simonaitytės bibliotekoje vyko rašytojo, teatro pedagogo Jorgo Isermeyerio skaitymai, o S.Dacho namuose – teatro kūrybinės dirbtuvės su juo. Iš Klaipėdos krašto kilusios vokiečių poetės ir grafikės Aldonos Gustas piešinių paroda, I.Simonaitytės bibliotekoje atidaryta per Klaipėdos knygų mugę praėjusią savaitę, irgi yra Vokiečių kultūros dienų dovana klaipėdiečiams.

Kitą savaitę į festivalį įsilies ir Vokiško kino dienos, kurioms filmų parūpino Goethe's institutas Vilniuje. Klaipėdiečiams bus parodyti keturi vokiški filmai, pelnę ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose festivaliuose ir sulaukę didelio publikos dėmesio.

Drama „Tokia didelė svajonė“ sukurta remiantis kai kuriais mokytojo ir futbolo pradininko Konrado Kocho gyvenimo faktais ir pasakoja apie futbolo užuomazgas Vokietijoje, apie vienos klasės mokinius, kuriuos naujasis mokytojas užkrečia futbolo karštine ir jie tampa tikra komanda. Filmas sugrąžina į epochą, kai mokyklose vyravo griežta tvarka, o futbolas masinėse informavimo priemonėse buvo vadinamas „angliška liga“.

Filmas „Valstybė prieš Fricą Bauerį” nukels į 1957-ųjų Vokietiją. Prokuroras Fricas Baueris gavo rimtų duomenų – vienas iš pagrindinių Hitlerio režimo veikėjų SS oberšturmbanfiureris Adolfas Eichmanas, vadovavęs masinei Europos žydų deportacijai ir žudymui, esą slapstosi Buenos Airėse. Grįžęs iš Danijos, kur buvo pasitraukęs, žydas Baueris siekia, kad nacionalsocialistų režimo nusikaltėliai būtų teisiami. Jam iš visų pusių vis trukdoma…

Dokumentinė juosta „Vakarykštis sniegas“ pasakoja žydų, sesers ir brolio Michlos ir Faivkės Švarcų, istoriją. Jaunystėje jie liko gyvi per holokaustą ir pasibaigus karui ketino susitikti Lodzėje, Lenkijoje. Tačiau ten prasilenkus jų keliai išsiskyrė. Deja, broliui ir seseriai nebebuvo lemta susitikti, tačiau anūkė aiškinosi jų likimus, lankėsi ten, kur gyveno močiutės brolis, kalbėjosi su jo šeima ir draugais…

Trileris „Who am I – Saugių sistemų nėra“ – apie genialų programišių, kuris gyvenime jaučiasi pašalaitis, tik virtualiame pasaulyje jis – kaip namie. Susipažinus su charizmatiškuoju Maksu, regis, pagaliau atsiranda galimybė panaudoti talentą tikslingai: Maksas priima Benjaminą į savo programišių grupę CLAY („Clowns Laughing At You“ – klounai iš tavęs juokiasi), jai priklauso ir bičiuliai Stefanas bei Paulis. CLAY nesiekia jokių rimtų politinių tikslų, originaliai pokštaudami draugai nori tik sulaukti dėmesio. Tačiau kuo aukštesnis programišių statusas tinklo bendruomenėje, tuo didesnė ir rizika. Galiausiai jie atsiduria kriminalistų taikiklyje, o Benjaminas staiga tampa pačiu ieškomiausiu programišiumi.

Filmai bus rodomi S.Dacho namuose (Jūros g. 7) vokiečių kalba su lietuviškais subtitrais. Įėjimas – laisvas.

Filmų programa

Spalio 17 d. 12.30 val., spalio 18 d. 12.30 val. ir 17.30 val. – „Tokia didelė svajonė” (drama, 2011, rež. S.Grobleris).

Spalio 25 d. 13.30 val. ir 17.30 val. – „Who am I – Saugių sistemų nėra” (trileris, 2014, rež.B. bo Odaras).

Lapkričio 8 d. 17.30 val. – „Vakarykštis sniegas” (dokumentinis, 2013, rež. Y.Reuveny).

Lapkričio 15 d. 17.30 val. – „Valstybė prieš Fricą Bauerį” (drama, 2015, rež. L.Kraume).

Šią savaitę Vilniuje prasidėjusios Vokiško kino dienos, pristatančios Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos kino aktualijas, kovo 17-ąją pasieks Klaipėdą ir čia vyks keturias dienas.

Šiemet vokiškas kinas siekia atrasti naujų žiūrovų ir „išeina“ iš įprastinių kino rodymo erdvių bei siekia sudominti skirtingoms interesų sritims atstovaujančius žiūrovus. Programai atrinkti filmai ieško sąsajų su Lietuvos publika arba bando paliesti universalias temas ir supažindinti su pasaulinėmis asmenybėmis. Net trys filmai – du dokumentiniai ir vienas vaidybinis – pristatys pasaulyje išgarsėjusias ir su Vokietija susijusias pavardes. Dokumentinių filmų kadrais išsiplečia vokiškai kalbančio Europos regiono geografinės ribos. Čia pristatomos asmenybės ir paliečiamos labai asmeniškos istorijos, kurios peržengia tautinio, kalbinio ar stereotipiškai suvokiamo vokiškojo kultūros lauko ribas.

Klaipėdoje bus parodyti devyni festivalio filmai, kurių vieną pristatys pati jo kūrėja.

Persmelkti prisiminimų

Į Vokiško kino dienas atvyksianti filmo „Vakarykštis sniegas“ (2013) režisierė Yael Reuveny dalyvaus diskusijose su žiūrovais visuose programą pristatančiuose miestuose, taip pat ir Klaipėdoje. Močiutės brolio pėdsakų paieška, atvedusi filmo autorę atgal į Vilnių, išaugo į pirmąjį Y.Reuveny ilgo metražo filmą. Iš Vilniaus kilusios ir Izraelyje naują gyvenimo puslapį atvertusios močiutės brolis per Antrąjį pasaulinį karą nežuvo, pasivadinęs kitokiu vardu Vokietijoje pradėjo naują gyvenimą – ten pat, kur jis ir sesuo buvo uždaryti konclageryje.

Nyderlandų režisieriaus Johno Alberto Janseno dokumentinis pasakojimas „Baimės abėcėlė“ (2015) pristato Nobelio literatūros premija apdovanotą Hertą Müller, kovojančią su baimės persmelktais prisiminimais apie N.Ceausescu režimo represijas ir Securitate saugumo priekabes gimtojoje Rumunijoje. Filmas savotiškai pratęsia knygoje „Amo sūpuoklės“, už kurią rašytojai 2009-aisiais buvo įteikta Nobelio premija, nagrinėjamą temą apie totalitarinėse santvarkose planingai naikinamą asmens laisvę ar bet kokias kitas individualumo apraiškas. Kabėdama apie studijų metais ir jaunystėje Rumunijoje išgyventas patirtis, persekiojimus, santykius su šeimos nariais ir kaimynais, keistomis aplinkybėmis mirštančius artimus draugus ir nuolatinį vienatvės jausmą rašytoja prisipažįsta, kad praeityje patirta baimė niekur nedingsta. Susitaikymą su praeities košmarais H.Müller įvardija kaip savotišką šizofrenišką būseną, kai baimę bandoma prisijaukinti ir išmokti į ją žiūrėti iš šalies. Rumunijoje dėl savo viešų pasisakymų, kritikuojančių diktatorišką valdymo sistemą, H.Müller buvo vadinama liaudies prieše. Siekdama išsivaduoti iš politinių aplinkybių sukurtos izoliacijos rašytoja pradėjo savo baimes versti raidėmis, poetiniais žodžių koliažais ir iš jų gimstančiomis knygomis. Labai subtiliai filmo režisierius atskleidė pačios Hertos charakterį – stipri, bet praeities išgyvenimų paveikta moteris nebijo suirzti ar nervingai pareikšti savo nuomonę dėl netinkamo klausimo ar per ilgai užtrukusio kamantinėjimo prieš įjungtą kamerą.

Su NBA žvaigžde

Kiek kitokios nuotaikos ir išgyvenimai persekioja filmo „Nowitzkis. Tobulas metimas“ (2014) pagrindinį herojų. Filmo protagonisto – Dirko Nowitzkio – sėkmingiausio ir rezultatyviausio vokiečių krepšininko, žaidžiančio su „Dallas Mavericks“ komanda, pristatinėti Lietuvos sporto aistruoliams nereikia. Visai neseniai šio krepšininko pelnytų taškų skaičius peržengė 29 tūkst. ribą ir pagal šiuos rezultatus NBA istorijoje D.Nowitzkis užima šeštąją vietą. Vokiečių režisierius Sebastianas Dehnhardtas nuosekliai pasakoja apie gana santūraus ir uždaro būdo vokiečių krepšininko profesionalo, Amerikoje tapusio vienu sėkmingiausių NBA žaidėjų, karjerą. Tačiau ši kinematografinė biografija atskleidžia ne tik sportinius Vokietijos galiūnu nominuojamo krepšininko pasiekimus. Vokietijos spauda atsiliepia apie filmą, kaip išsamų sportininko portretą su gausia asmeninio archyvo medžiaga. Taip pat teigiama, kad D.Nowitzkio istorija atskleidžia ne tik sporto talento raidą ir pasiekimus, bet ir asmeninę brandą. Tai pasakojimas, kaip siekiant užsibrėžtų rezultatų tampama suaugusiu, savarankišku ir išsilavinusiu žmogumi.

Režisierės Neele Leana Vollmar filmas „Rikas, Oskaras ir gilumų šešėliai“ (2013–2014) skirtas visai šeimai. Tai to paties pavadinimo Andreaso Steinhöfelio knygos vaikams ekranizacija. Mažasis Rikas, apie save sakantis, kad yra „giluminių gabumų“, gyvena Berlyne tik su mama, o ji ištisai dirba. Mėgstamiausias jo užsiėmimas – rinkti visokiausius radinius ir fiksuoti juos raštu. Per vieną tokių žygių Rikas susipažįsta su išskirtinių gabumų mažiumi Oskaru. Jiedu susidraugauja, o kai vieną dieną Oskarą nusiveža liūdnai pagarsėjęs „mažų kainų pagrobėjas“, Rikas iškart supranta, kad draugą reikia išvaduoti.

Dvi šveicarų dramos

Šveicarų režisieriaus Stefano Haupto dokumentinė drama „Ratas“ (2014) nukelia į 1958-ųjų Ciurichą. Drovus mokytojas Ernstas Ostertagas ir varjetė artistas vokietis Robis Rapas susipažįsta pogrindinėje organizacijoje „Ratas“. Kovodami dėl savo meilės vyrai išgyvena ir pirmosios gėjų organizacijos žlugimą. Tikra istorija pagrįstas vaidybinis filmas pasakoja apie dviejų skirtingų vyrų kovą už savo meilę politiškai įdomaus Šveicarijos istorijos laikotarpio fone. Tai drama apie kainą, kurios reikalauja idealų įgyvendinimas.

Kito šveicarų režisieriaus Karimo Patwos drama „Slydimas“ (2015) – vieno vaikino, norinčio pradėti naują gyvenimą, istorija. Per nepasotinamą kvaitinančio greičio siekimą Robertas atsidūrė kalėjime. Atsėdėjęs bausmę tvirtai pasiryžo nebekartoti praeities klaidų. Viskas klostosi gerai, kol sutinka Alisą. Gerokai vyresnė anglų kalbos mokytoja ir Robertas pajunta vienas kitam lemtingą trauką. Tačiau kuo intensyvesnis jų ryšys, tuo labiau jis išmuša Robertą iš vėžių. Atgyja senas kaltės jausmas, jį ima spausti ir buvę bendradarbiai. Pasivijusi praeitis grasina viską sugriauti.

Ir socialinė komedija

Austrų režisierės ir scenarijaus autorės Johannos Moder komedija „Efektingas performansas“ (2014) pasakoja apie du brolius – Danielį ir Rudį. Danielis – balta varna šeimoje. Padėtis gali pasikeisti, kai brolis pasiūlo jam darbą. Jis parodo darbo pasiūlymą – tapęs savotišku korepetitoriumi, Danielis mokytų darbuotoją Norą retorikos ir savikliovos. Bet labai greitai paaiškėja, kad mokymas čia – tik antraeilis dalykas. Iš tiesų Danielis turėtų sužinoti, koks žmogus toji Nora, mat Rudis ja domisi... 2014 m. Sarbriukeno Maxo Ophulso premijos kino festivalyje ši komedija pelnė publikos prizą už geriausią vakaro filmą.

Dar vienas austriškas filmas – režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Stephano Richterio drama „Vienas iš mūsų“ (2015). Jis pasakoja, kaip 2009 m. policija nušovė 14-metį paauglį, naktį įsilaužusį į prekybos centrą Kremso priemiestyje. Įkvėptas šios tikros istorijos filmas nagrinėja, kaip paaugliai jaučia ir suvokia gyvenimą, kaip tai formuoja vartojimas ir bejėgiškas maištavimas.

Vokiečių režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Oliverio Haffnerio socialinė komedija „Dievų dovana“ (2014) – tai „paprastų“ žmonių istorija, šiek tiek atitrūkusi nuo kasdienybės įvykių ir su švelnia autoironija pristatanti socialinį provincijos miestelio skerspjūvį. Filmo personažai – įtaigiai sukurti stereotipiniai visuomenės tipažai, nestinga ir konfliktų, asmeninių tragedijų, nesusiklosčiusių gyvenimų, emigracijos problemų bei naujai užgimstančių meilės istorijų. Tai universalus kontekstas, artimas ir lietuviškos kasdienybės grožiui.

Vokiško kino dienas organizuoja Goethe’s institutas Lietuvoje, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje.

Programa Klaipėdoje

Kovo 17 d. 18 val. – „Vakarykštis sniegas“, dalyvaujant filmo režisierei Y.Reuveny.

Kovo 18 d. 16 val. – „Baimės abėcėlė“*, 18 val. – „Slydimas“, 20 val. – „Vienas iš mūsų“.

Kovo 19 d. 12 val. – „Efektingas performansas“, 18 val. – „Nowitzkis“, 20 val. – „Ratas“.

Kovo 20 d. 12 val. – „Rikas, Oskaras ir gilumų šešėliai“, 16 val. – „Dievų dovana“.

Visi filmai, išskyrus „Baimės abėcėlę“, bus rodomi Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A), bilietai – po 4 Eur, taikomos nuolaidos.

*Filmas „Baimės abėcėlė“ bus rodomas Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje (Herkaus Manto g. 25) nemokamai.

Kartu su kalendoriniu pavasariu, kovo 2 dieną, Vilniuje startuos „Vokiško kino dienų“ programa. Jau tradiciškai, pasibaigus Berlyno kino festivaliui (Berlinale), bet dar neįsisukus lietuviškajam „Kino pavasariui“, visus kino mylėtojus sieks sudominti filmai iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Vilniuje prasidėjęs kino renginys vėliau persikels į Kauną, Klaipėdą bei Šiaulius ir truks iki kovo 20 dienos.

Istorijos, slypinčios detalėse

Šių metų programa atsinaujino ir išsiplėtė keliais aspektais. Visų pirma išaugo filmų skaičius – jų atrinkta net dvidešimt. Pagrindinę programą sudaro paskutiniųjų metų filmai, paveikūs įtaigiai papasakotomis istorijomis ir subtiliai sukomponuotomis meninėmis detalėmis.

Bendros temos ar jungiančios ašies tarp programos filmų nereiktų ieškoti. Esminis kriterijus atrenkant filmus buvo jų paveikumas ir išskirtinumas emociniu, meniniu bei siužetiniu principu. Siekta parodyti įvairovę ir išryškinti kontrastus bei atskleisti istorijas, slypinčias detalėse. Panašiai kaip visai šeimai skirtame pasakojime „Rikas, Oskaras ir gilumų šešėliai“ (rež. Neele Leana Vollmar, 2014) apie du mažamečius draugus. Vienas pasižymi išskirtiniais gabumais, o kitas save vadina „giluminių gabumų“ vaiku. Dėl šio smagaus kontrasto jie susidraugauja ir padeda vienas kitam netikėtų pavojų tykančiame Berlyne.

Arba kino dienų startui parinkto filmo „Dievų dovana“ (2014) režisierius ir scenarijaus autorius Oliveris Haffneris keliuose kadruose tiesiogiai parodo, ką reiškia būti „ne savo batuose“ ir kaip toji svetimų batelių metafora išsiplečia iki puikios komedijos siužeto.

Paralelės su Lietuva

Programos kuratorius Goethe’s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke apžvelgdamas programos filmus reziumuoja: „Svarbiausi atrankos kriterijai – KAS ir KAIP. Tai ir tradicinė vokiečių kino dramaturgija, ir naujovės, prasidedančios išsižadėjus įprastinio pasakojimo. Publikai pristatysime stereotipinius mitus apie vokiečius, kontrastuojančius su elektronine muzika, pasiūlysime saldžiai karstelėjusių siaubo istorijų, supažindinsime su autore, kuri kasdien rašydama siekia atskleisti diktatūros sukeliamas traumas, papasakosime apie sporto trenerį, kurio fizinis preciziškumas ir psichologinis įsijautimas išugdo pasaulines sporto žvaigždes, supažindinsime su mergina, kurią šeimos tapatybės paieškos nuveda į Lietuvą.

Iš, mūsų požiūriu, geriausių meninių filmų atrinkome juostas, turinčias paralelių su lietuviškos publikos gyvenimu, pasitelkę į pagalbą reikšminius žodžius – krepšinį, driftinimą ir gyvenimo socialistinėje santvarkoje (VDR ir LSSR) patirtį. Be to, ne mažiau svarbūs mums buvo ir – tik iš pirmo žvilgsnio – eilinių žmonių portretai ir charakteriai: nedidelio miestelio bedarbiai, naujai atrandantys save teatro scenoje, programišiai, netyčia įsipainioję į beprotiškus mafijos reikalus, politikai ir teisininkai, 6-ojo ir 7-ojo deš. Vokietijoje šantažuojami dėl lytinės orientacijos.“

Naujos erdvės ir daug muzikos

Organizatoriai siekdami sudominti publiką ir išlaikyti savo gerbėjus siūlo subalansuotą rinkinį: šalia naujausių pastarųjų metų premjerų – vaidybinių ir dokumentinių siužetų, skirtų įvairaus amžiaus žiūrovams, programoje atsiranda specialioji muzikinė dalis bei retrospektyvos skiltis. Pasipildė ir filmų rodymo lokacijos – nuo tradicinės kino salės iki bibliotekos ir muzikinio klubo erdvių.

Bendradarbiaujant su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu ir Vilniaus universitetu dokumentinis filmas apie rezultatyviausią Dalaso Mavericks ir NBA krepšininką Dirką Nowitzkį bus rodomas Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) ir pratęs pernai rudenį startavusį Sporto kino vakarų ciklą.

Tuo tarpu elektroninės muzikos Mekai – Berlynui dedikuotas filmas „B-Movie: taip skambėjo Vakarų Berlynas 1979–1989 m.“ ir gyvai atliekama elektronine muzika įgarsintas nebylusis kinas šiemet reziduos menų fabriko LOFTAS erdvėse. Čia žiūrovai galės susipažinti su aštuntojo dešimtmečio Berlyno muzikine scena, populiariausiais alternatyvios muzikos barais ir legendinėmis muzikos pasaulio asmenybėmis. O šeštadienio vakarą Thomas Köneris gyvai atliks garso takelį, sukurtą specialiai F. W. Murnau nebylaus kino šedevrui pagal Johanno Wolfgango von Goetheʼs „Faustą“.

Žymūs vardai ir svečiai

Galima pastebėti vieną programoje dominuojančią tendenciją. Atrinktuose filmuose nestinga žymių vardų. Vokiško kino kadruose atpažinsite realias asmenybes iš sporto, muzikos ir literatūros kontekstų – Dirką Nowitzkį, Hertą Müller, Blixą Bargeldą, Nicką Cave’ą, Fricą Bauerį ir dar daugelį kitų pasaulyje garsių veikėjų.

„Vokiško kino dienų“ atidarymui pasirinktas šiuolaikiškas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Schillingas. Šis aktorius jau svečiavosi Lietuvoje – 2013 m. pristatė juostą „Oh Boy“. Kino dienų atidarymo filme „Who am I – saugių sistemų nėra“ (rež. Baran bo Odar, 2014) T.Schillingas suvaidino gabų programišių, kuris realybėje neranda sau vietos, tačiau virtualiame pasaulyje išsikovoja lyderio pozicijas. T.Schilingas sukuria aktualų šių dienų personažą, kuris filmo pabaigoje visgi palieka klaustuką žiūrovų mintyse. Filmas taikliai atspindi aktualią visuomenės tendenciją – neribotą pasinėrimą į virtualiąją ir socialinių tinklų realybę.

Į renginį atvyksiančių svečių sąrašas taip pat intriguoja tiek Lietuvos publikai pažįstamais, tiek naujais vardais. Retrospektyvinė programa šiais metais skirta Andreaso Dreseno kūrybai. Vilniaus ir Kauno žiūrovai galės pamatyti penkis šio režisieriaus ir scenarijų autoriaus filmus. Lietuvoje jau buvo rodyta nemažai šio kūrėjo darbų, spėjusių pelnyti žiūrovų simpatijas. Šį pavasarį A. Dresenas pirmą kartą pats atvyksta į Vilnių pristatyti naujausios premjeros „Kai mes svajojom“ (2015). Du vakarus kino teatre „Skalvija“ režisierius po peržiūrų dalyvaus filmų aptarimuose ir pokalbiuose su žiūrovais.

Pristatyti dokumentinio filmo visuose kino programoje dalyvaujančiuose miestuose atvyks ir Izraelio režisierė, gyvenanti ir kurianti Berlyne – Yael Reuveny. Jos šeimos istorija, papasakota filme „Vakarykštis sniegas“ (2013) atveda jauną kūrėją į Vilnių jau nebe pirmą kartą. Labai intymi, šeimos susiskaldymą atskleidžianti patirtis, leis kitu kampu pažiūrėti į holokausto pasekmes.

Tarp vokiško kino svečių sutiksime ir lietuvišką pavardę. Giedrė Žičkytė savo nauju trumpametražiu filmu „Amazonės“ pristatys Goethe’s instituto Lietuvoje organizuojamo transeuropinio projekto „EUROPOLY“ filmų rinkinį apie naująją ir senąją Europą.

Po Lietuvą jau penktąjį kartą keliauja „Vokiško kino dienos“. Pabuvojęs Vilniaus, Kauno, ir Šiaulių kino salėse, festivalis kovo 19–21 d. vyks Klaipėdoje.

Šiemet jame rodoma 11 naujausių kino filmų iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Iš jų šeši pasieks uostamiestį. Trumpai – apie juos.

Festivalis turi ką pasiūlyti tiek įvairioms žiūrovų amžiaus grupėms, tiek skirtingų kino žanrų mėgėjams. Štai vokiško kino šventę Vilniuje atidariusioje komedijoje „Superego ir Tu“ (2014) Lietuvos publikai jau gerai pažįstamas André Wilmsas vaidina senatvinio užmaršumo bei patologinės virtuvės fobijos kamuojamą psichologą. Šis aktorius Lietuvoje neseniai viešėjo su įžymiuoju Heinerio Goebbelso spektakliu „Max Black“.

O jaudinančios socialinės dramos „Džekas“ (2013) pagrindinis herojus – dešimtmetis berniukas, kurį įkūnijo už ypač įtaigią vaidybą kritikų išliaupsintas Ivo Pietzckeris. Jis atskleidžia vaiko, kurio pečius anksti užgulė sunki atsakomybės našta, pasaulį.

Romantiška drama „Mylimos seserys“ (2013) vaizduoja painią žymaus rašytojo Friedricho Schillerio meilės istoriją su dviem seserimis, Šarlote ir Karolina, vykusią XVIII a. pabaigoje.

Vokietijos kino premijos laureatės Feo Aladag dramoje „Tarp skirtingų pasaulių“ (2013) publika susidurs su niūria karų nuniokoto Afganistano tikrove. O satyra „Kanibalų metas“ (2013) su gera doze sarkazmo atskleidžia klestinčių verslo konsultantų gyvenimo spindesį ir skurdą.

Austrų režisieriaus Stefano Ruzowitzkio, kuris yra pelnęs „Oskarą“, dokumentiniame filme „Radikalus blogis“ (2013) keliamas klausimas, kaip galėjo šitaip atsitikti, kad jauni vyrai ir gerbiami šeimų tėvai Antrojo pasaulinio karo metais diena po dienos galėjo žudyti motinas, vaikus ir kūdikius...

„Vokiško kino dienos“ Klaipėdoje baigs savo penktąją kelionę po Lietuvą.

Programa Klaipėdoje

Kovo 19 d. – „Vokiško  kino dienų“ atidarymas Klaipėdoje. 17 val. – „Džekas“, 19 val. – „Kanibalų metas“.

Kovo 20 d. 17 val. – „Superego ir Tu“, 19 val. –„Tarp skirtingų pasaulių“.

Kovo 21 d. – festivalio uždarymas. 17 val. – „Mylimos seserys“, 20 val. – „Radikalus blogis“.

Filmai bus rodomi Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A). Bilietai – po 3–4 Eur (10,36–13.81 Lt) juos platina „Tiketa.lt“.

Kovo 5-9 d. Kauno "Romuvos" kino teatre svečiuojasi festivalis "Vokiško kino dienos 2014". Kauniečiams kino gerbėjams pristatoma 10 naujausių filmų iš Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos.

Trečiadienį, sausakimšoje "Romuvos" kino teatro salėje šis festivalis pradėtas didžiulio dėmesio sulaukusiu vokiečių režisieriaus Ricko Ostermano filmu "Vilko vaikai", kuris prieš 2 metus buvo nufilmuotas Lietuvoje, o pirmą kartą auditorijai parodytas 70-ajame Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje (2013 m.).

Filmo istorija vystosi sovietinės okupacijos metais, buvusiame Rytprūsių kaime. Pasakojama keleto be tėvų ir artimųjų likusių vokiečių vaikų iš buvusių Rytprūsių teritorijos pavojų kupina kelionė į Lietuvą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus žiauriai sovietų okupacijai, jie čia ieško prieglobsčio ir maisto. Įtaigiai vaizduojama, kaip likę vienui vieni vaikai bando išlikti gyvendami miške: ginantis nuo persekiojančių kareivių kulkų plaukia per Nemuną, braido pelkėmis, klaidžioja miškais.

Mažai žinoma tema

Po filmo vykusioje aktyvioje diskusijoje su žiūrovais režisierius R. Ostermanas atskleidė, kad apie "vilko vaikus" jo gimtinėje Vokietijoje nėra daug žinoma: "Manęs žmonės anksčiau klausinėdavo: kas tai per vaikai? Kokie jie? Ar jie gyvena miškuose, apaugę plaukais nuo galvos iki kojų?", - prisiminė aplinkinių samprotavimus režisierius.

Jo manymu, apie "vilko vaikų" temą anksčiau nebuvo žinoma absoliučiai nieko, žymiai populiaresnės temos anuomet buvę Antrasis pasaulinis karas, pokario metas: "Galbūt tuo laikotarpiu "vilko vaikai" turėjo per mažai lobistų, todėl neišgalėjo atverti šios temos visuomenei?", - svarstė R. Ostermanas.

Susijęs asmeniškai

Autorius atskleidė, kad "vilko vaikų" istorijomis pradėjęs domėtis prieš 7-erius metus, kai atidžiau panagrinėjęs šeimos istoriją pirmąkart susidūrė su šia sąvoka:

"Mano mamos šeima kartu su broliu, prieš baigiantis Antrajam pasauliniam karui, turėjo bėgti iš savo gimtinės - tuometinio Rytprūsio. Netikėtai atradau "vilko vaikų" temą. Tai man padarė didžiulį įspūdį, todėl nusprendžiau ją pasirinkti savo pirmajam filmui", - teigė R. Ostermanas. Ir pridūrė, kad tam ruošdamasis jis atliko daugybę tyrimų, susitikinėjo su "vilko vaikais" gyvenančiais Vokietijoje, išsamiai studijavo literatūrą.

Realybė – žiauresnė

Autorius pasakojo išsiuntęs daugybę laiškų Vokietijos "vilko vaikams". Jiems ši tema vis dar skaudi: "Žmonės, kuriuos sutikau, dažnai man sakydavo: "Ponas Ostermanai, aš jums dabar papasakosiu savo istoriją ir daugiau jos nebepasakosiu niekam!. Išties, neįtikėtinai sunku dalintis savo patirtimi apie tokį sudėtingą gyvenimo tarpsnį", - teigė R. Ostermanas.

Režisierius pripažino, kad tikrosios "vilko vaikų" istorijos realybėje - žymiai liūdnesnės ir dramatiškesnės, nei rodoma filme. Pavyzdžiui, gamta vasaros, o ne žiemos metu pasirinkta dėl to, kad nenorėta sudaryti dvigubą neigiamą įspūdį: perteikti ir taip sunkų "vilko vaikų" gyvenimą, kasdien kovojant už išlikimą bei visa dar sustiprinti negailestingų žiemos gniaužtų epizodais.

Švelnesnės išraiškos formos jame pasirinktos nenorint išgąsdinti žiūrovo: "Tenorėjau nieko apie tai nežinančius žmones supažindinti su "vilko vaikais", o ne išgąsdinti ir atstumti juos nuo šios temos", - atviravo režisierius.

Diskutuotinas epizodas

Po filmo vykusiosje diskusijoje vienos žiūrovės nepasitenkinimą ir kritiką sukėlė filmo scena, kurioje "vilko vaikus" savo prieglobstin trumpam priima lietuviai partizanai, o vėliau vienas jų - puola mergaitę, tarsi kėsindamasis išprievartauti, tačiau kiti partizanai tą pastebėję iškart nenaudėlį sudrausmina.

Filmo žiūrovei ši scena pasirodė "iškraipanti istorinius faktus ir neatitinkanti realybės, nes 1946 m. (kuomet vyksta filmo veiksmas) lietuviai partizanai nebuvę amoralūs ir negalėję taip pasielgti".

R. Osterman į šią žiūrovės nuomonę sureagavo atsakydamas: "Šiuo epizodu neteigiu, kad visi lietuviai partizanai galėjo taip elgtis, tiesiog norėjau parodyti, kad "vilko vaikai" niekada nesijausdavo saugiai, nesvarbu - ar jie susitiktų su kareiviais, ar su ūkininkais, ar su partizanais. Konkrečiai šioje scenoje vienas iš partizanų kėsinosi išprievartauti mergaitę, tačiau kiti partizanai tą pastebėję iš karto sudraudė užpuolėją. Darkart pažymiu, jog filme nesiekiau parodyti partizanų iš blogosios pusės. Tiesa, skaičiau apie tokią istoriją, tačiau negaliu patvirtinti, ar ji vyko iš tikrųjų", - aiškino režisierius. 

Ieškos žiūrovo

R. Ostermanas pasakojo, kad filmas "Vilko vaikai" jau rodytas Venecijoje, Čikagoje, šiuo metu - Lietuvoje. Tiesa, jis norėtas pristatyti ir Vokietijoje, Berlyno tarptautiniame filmų festivalyje "Berlinale", tačiau, pasak režisieriaus, festivalio rengėjai nepanoro jo rodyti. Režisierius žada, kad rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais šį filmą kino salėse pirmąkart išvys ir Vokietijos žiūrovai.

Kalbėdamas apie tolimesnę filmo kelionę, R. Ostermanas atskleidė: "Toliau "Vilko vaikai" keliaus į Norvegiją, planuose - ir Taivanas. Labai norisi, kad ši tema būtų žinomesnė kuo platesniam žmonių ratui", - sakė režisierius R. Ostermanas.

Dvylika "Vokiško kino dienose" rodomų filmų vasario 26- kovo 26 d. turi galimybę pamatyti 7-ių Lietuvos miestų kino gerbėjai: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Neringos žiūrovai.

"Vokiško kino dienas" organizuoja Goethe's institutas kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose ketvirtadienį surengtas „Vokiško kino dienų“ atidarymas, kurio metu buvo parodytas vokiečių režisieriaus Ricko Ostermanno naujasis filmas „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“, Vokietija, 2013), sulaukė anšlago – istorinis pasakojimas apie Rytų Prūsijos pokario dramą uostamiestyje subūrė gausią auditoriją, kurioje buvo ir žmonių, asmeniškai patyrusių juostoje vaizduojamus įvykius.

Atsižvelgiant į žiūrovų pageidavimus, šįvakar, kovo 7 d., 17 val. KKKC Parodų rūmuose rengiamas papildomas filmo „Vilko vaikai“ seansas. Filme pasakojama vokiečių našlaičių iš buvusių Rytprūsių teritorijos kelionė į Lietuvą: pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus sovietų okupacijai, jie čia ieškojo išsigelbėjimo, prieglobsčio, duonos kąsnio. Didžioji dalis scenų nufilmuota Lietuvoje, juostoje vaidina gausus būrys lietuvių aktorių.

Pamatyti jo į Parodų rūmų salę ketvirtadienį susirinko iš viso per 100 klaipėdiečių. Po filmo jo pristatyti atvykęs režisierius R. Ostermannas buvo apipiltas klausimais. Domėtasi bemaž visais filmo sukūrimo aspektais: nuo istorinių aplinkybių iki lokacijų filmavimams parinkimo.

„Vokiško kino dienų“ rengėjų pastebėjimu, juostos istorinė tematika aktuali tiek Vokietijai, tiek Lietuvai, tačiau viešojoje erdvėje dėl įvairių priežasčių vis dar nesulaukia deramo dėmesio. Domėtis istorinėmis aplinkybėmis ir pokalbių bei knygų pagrindu sukurti kino pasakojimą režisierių paskatino jo šeimos patirtis. Hamburge gyvenančio R. Ostermanno motina – kilusi iš buvusios Rytų Prūsijos, baigiantis karui, ji su artimaisiais iš gimtinės bėgo į Vokietiją.

„Vokiško kino dienų“ programoje Klaipėdoje šį savaitgalį bus parodyti dar trys filmai, sukurti vokiškai kalbančiose šalyse.

Kovo 7 d., penktadienį, 19 val. bus rodoma režisieriaus Jakobo Lasso drama „Meilės didkepsniai“ („Love Steaks“, Vokietija, 2013) – neįprasta santykių istorija, užsimezgusi tarp prabangaus viešbučio darbuotojų Klemenso ir Laros.

Kovo 8 d., šeštadienį, rengiami du seansai. 17 val. bus rodoma Floriano Flickerio drama „Pasienis“ („Grenzgänger“, Austrija, 2012), įkvėpta Austrijos ir Slovakijos pasienyje prieš gerą dešimtmetį pasitaikiusių situacijų.

19 val. – įdomus filmas besidomintiems iškiliomis istorinėmis asmenybėmis, Detlevo Bucko nuotykių juosta „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“, Vokietija, Austrija, 2011–2012). Filmą įkvėpė to paties pavadinimo Danielio Kehlmanno romanas, kuris 2007 metais pasirodė ir lietuviškai.

Spalvų ir įspūdingų vaizdų gausa išskirtinė „Vokiško kino dienų“ juosta pasakoja apie dviejų XIX a. vokiečių genijų: gamtininko, keliautojo ir geografo Alexanderio von Humboldto bei matematiko Karlo Friedricho Gausso – pastangas atskleisti pasaulio dėsningumus. Mokslo korifėjams lemta susipažinti tik gyvenimo pabaigoje. Tačiau šis susitikimas jiedviem tampa nauja pradžia.

Vasario 26 d. Vilniuje startavusios „Vokiško kino dienos“, kurias organizuoja Goethe’s institutas kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje, šiuo metu taip pat vieši Kaune. Vėliau kino programa aplankys Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Neringos kino sales.

Bilieto kaina – 6 Lt.

Bilietus galima įsigyti prieš seansus KKKC Parodų rūmų kasoje.
 

„Vokiško kino dienose“ pristatomas filmas „Vilko vaikai“, kuriame pasakojama apie vokiečių vaikus, pokario metais duonos kąsnio ieškojusius Lietuvoje. Filmo režisierius Rickas Ostermannas sako, kad susidūręs su šia istorija, suprato, jog Vokietijoje apie ją labai mažai kas žino.

Pasak vokiečių režisieriaus R. Ostermano, jį nustebino tautiečių reakcija, kai pasakė, kad nori kurti filmą apie „Vilko vaikus“. Vieni klausė, ar tai apie neįgaliuosius, kiti – ar filmas bus apie miške užaugusius pamestinukus. Režisierius filme pasakoja apie tūkstančius vokiečių vaikų, kurie po karo iš Karaliaučiaus buvo nublokšti į Lietuvą ir bandė išgyventi.

„Po Antrojo pasaulinio karo Prūsijoje daug vaikų liko be tėvų. Jie žuvo kare, o jų motinos buvo silpnos, sergančios ir likusios vienos. Vaikai turėjo galvoti patys, kaip išgyventi. Kelionė į Vakarus buvo labai tolima, todėl motinos sakė – eikite į Lietuvą, ten yra ūkininkų, kur jus pamaitins ir gal gausite darbo“, – pasakoja R. Ostermannas.

Didžioji dalis scenų filmuotos Lietuvoje. Lietuvių aktoriai atskiruose epizoduose suvaidino lietuvių partizanus, ūkininkus ir rusų kareivius. Tačiau pagrindiniai filmo herojai – vaikai.

„Vokiško kino dienos“ šiemet Lietuvoje pristato dvylika filmų, iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Daugelis filmų pasirinkti siekiant sudominti jauną žiūrovą.

„Daugeliui susidaro įspūdis, kad tas vokiškas kinas yra labai rimtas, vos ne be šypsenos. Mes stengiamės festivalyje paneigti šį mitą. Aišku, vokiškas kinas nagrinėja labai rimtas temas, visuomenei aktualias temas, stengiamės šiomis kino dienomis ir atkreipti dėmesį  į tam tikras temas, kurios galbūt mūsų Lietuvos visuomenei dar yra tabu, bet vokiškas kinas daro tai su šypsena. Ir tai, mūsų nuomone, jam tikrai pavyksta“, – džiaugiasi „Vokiško kino dienų“ koordinatorė Auksė Bruverienė.

Per mėnesį vokiški filmai aplankys septynis miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę ir Nidą.