Kaip pirmadienį pranešė Kultūros ministerija, jis buvo vienintelis konkurse dalyvavęs kandidatas.

Muziejininkas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras V. Dolinskas muziejui vadovauja nuo 2009 metų.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – istorinės rezidencijos pobūdžio muziejus, kaupiantis, saugantis, tiriantis ir įvairiomis priemonėmis visuomenei pristatantis ne tik Lietuvos valstybės, jos valdovų istorijos ir kultūros paveldą, gausius ir unikalius archeologijos rinkinius, bet ir europines taikomosios, vaizduojamosios dailės kolekcijas, lituanistines vertybes.

Šio muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Jo teigimu, apdovanojimas skirtas už „išskirtinę veiklą, skatinančią Lietuvos visuomenę įsitraukti į Lenkijos ir Lietuvos kultūros paveldo puoselėjimą ir populiarinimą“.

Apdovanojimo iškilmės vyko Varšuvos karališkojoje pilyje.

Premiją teikia Lenkijos Leopoldo Konenbergo fondas „Citi Handlowy“.

„Profesoriaus Aleksandro Gieysztoro apdovanojimas – kelis dešimtmečius gyvuojanti Lenkijos iniciatyva, kurianti bendruomenę, vienijanti ir išskirianti tuos, kurie rūpindamiesi kultūros paveldu kartu stiprina visuomenės tapatybę. Tai žmonės, kurie mato paveldo potencialą. Jie tiki, kad kuriant ateitį būtina pažinti kultūrinį kontekstą, iš kurio esame kilę“, – sakė fondo vadovė Elzbieta Czetwertynska (Elžbieta Četvertynska).

Šios premijos globėjas yra Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda (Andžejus Duda), jis pasveikino premijos laureatą V. Dolinską.

„Suprasdamas, kaip dabartiniams ir būsimiems abiejų tautų santykiams svarbu tinkamai suvokti mūsų bendrą istoriją, noriu padėkoti ponui V. Dolinskui už viską, ką darote, kad geriau pažintume vieni kitus ir stiprintume mūsų tarpusavio ryšius“, – sveikinime rašė Lenkijos vadovas.

V. Dolinskas yra 23-iasis premijos laureatas. Atsiimdamas apdovanojimą jis teigė, kad „svarbiausias žodis santykiuose tarp tautų, o juo labiau tarp tautų, turinčių bendrą istoriją, kultūrą ir paveldą, yra „bendras“.

„Šis žodis vienijo Lenkijos ir Lietuvos sandraugos tautas istoriniais laikais, taip pat vienija ar gali vienyti buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės tradicijos paveldėtojus ir šiandien. Ir ne tik lenkus ar lietuvius, bet ir ukrainiečius ar baltarusius. Žodis „bendras“ panaikina konflikto dėl istorinio paveldo nuosavybės galimybę ir sukuria sąlygas bendradarbiauti ir suprasti vieniems kitus“, – teigė Valdovų rūmų direktorius.

A. Gieysztoro premija skiriama asmenims ar institucijoms už nuopelnus stiprinant ir puoselėjant kultūros paveldą, ypač už muziejinę ir konservavimo veiklą, taip pat už tyrimus kultūros paminklų išsaugojimo srityje.

Premijos tikslas – skatinti ir remti tuos, kurie imasi veiksmų, kad apsaugotų kultūros pasiekimus Lenkijoje ir užsienyje. Per metus įprastai skiriama viena premija.

Anksčiau gegužę V. Dolinskui įteiktas ir vienas aukščiausių Lenkijos valstybinių apdovanojimų – ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžius.

Kaip pranešė ambasada, Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos (Andžejaus Dudos) skirtus apdovanojimus Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska (Uršula Doroševska) įteikė penkiems asmenims.

Ordinu „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ karininko Kryžiumi už išskirtinius nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių bendradarbiavimą muziejininkystės srityse, Lenkijos ir Lietuvos kultūros ir istorijos sklaidą apdovanotas Vydas Dolinskas.

Auksiniu Kryžiumi „Už nuopelnus“ plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą apdovanota ilgametė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Fortepijono katedros vedėja, profesorė Veronika Vitaitė.

Auksiniu Kryžiumi „Už nuopelnus“ Lietuvos lenkų bendruomenės labui ir lenkų kultūros bei istorijos sklaidą apdovanotas Trakų kultūros rūmų direktorius Edward Kiejzik (Edvardas Keizikas), o sidabriniais kryžiais – Senųjų Trakų A. Stelmachvskio pagrindinės mokyklos direktorius Romuald Grzybowski (Romualdas Gžybovskis) ir Lietuvos lenkų medikų draugijos pirmininkas Dariusz Żybort (Dariušas Žybortas).

Susirinkusiuosius pasveikinusi Lenkijos ambasadorė Lietuvoje U. Doroszewska pažymėjo, kad prieš 231 metus lenkai ir lietuviai dėjo milžiniškas pastangas valstybės modernizavimui.

„1791 m. gegužės 3-iąją Konstitucija garantavo mūsų valstybės piliečiams demokratiją, lygias teises, toleranciją. Deja, visas tas vertybes atmetė ir su jomis žiauriai susidorojo mūsų galingieji kaimynai, visų pirma imperinė Rusija. Vos po ketverių metų Lenkijos ir Lietuvos Respublika – demokratijos sala autoritarinėje tų laikų Europoje – vėl buvo padalinta ir išnyko iš Europos žemėlapio ilgiems 123 metams “, – sakė ambasadorė.

Anot jos, šie praeities įvykiai šiandien karo akivaizdoje visiems skamba kaip įspėjimas.

Pasak ambasadorės, „net jei blogio jėgos neriboja savęs jokiomis teisės konvencijomis ar aktais, žinome, kad stipri ir šviesi Ukraina galiausiai privalo laimėti, kaip tai padarė mūsų protėviai po Pirmojo pasaulinio karo“.

Lenkijoje gegužės 3-oji yra svarbi valstybinė šventė, tuo metu Lietuvoje ši data minima kukliau, nes Konstitucija, kai kuriais vertinimais, sumažino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą bendroje valstybėje su Lenkija.

Buvo surengta beveik 17 tūkstančių ekskursijų, beveik pusantro tūkstančio renginių. Su Lietuvos ir užsienio partneriais buvo surengtos 84-ios parodos, 20 mokslinių konferencijų.

„Tarptautiniai parodiniai ir kiti projektai su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi, Dresdeno valstybiniais meno rinkiniais, Sankt Peterburgo valstybiniu Ermitažu, Atėnų Akropolio muziejumi, Varšuvos, Vroclavo, Liublino, Milano, Florencijos, Londono, Lvovo, Lucko, Minsko, Gardino, Rygos ir kitų miestų garsiomis paveldo institucijomis, kolekcijų savininkais liudija, kad Valdovų rūmų muziejus jau yra ir Europoje vertinamas kaip patikimas partneris, svarbus istorinės tradicijos aktualinimo ir kultūrinių mainų skatinimo, mokslinių iniciatyvų veiksnys“, - muziejaus rėmėjams skirtame renginyje sakė Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Valdovų rūmų muziejuje šiuo metu yra saugoma apie pusė milijono archeologinių vertybių, daugiau nei pusantro tūkstančio kultūros, meno, istorijos ir numizmatikos vertybių. Daugiau nei 25 tūkstančius eksponatų konservavo ir restauravo patys muziejaus darbuotojai.

Per dešimt Valdovų rūmų gyvavimo metų muziejaus fonduose mokslinių tyrimų tikslais apsilankė daugiau nei du tūkstančiai specialistų, vyko daugiau kaip 8 tūkstančiai edukacinių užsiėmimų. Muziejaus rūpesčiu buvo išleisti 85 leidiniai (katalogai, studijos kitos knygos). Muziejaus mokslinėje bibliotekoje sukaupta 15 tūkstančių knygų, o duomenų bazėje - 4 tūkstančiai fotografijų apie daugiau nei pusantro tūkstančio užsienyje esančių lituanistinių vertybių.

Vyriausybės nutarimu nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėjo veikti Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Ši pirmoji metų diena laikoma atkurtoje istorinėje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje įsteigto muziejaus gimtadieniu, nors faktiniai įstaigos kūrimo, teisinio registravimo, pirmųjų darbuotojų priėmimo veiksmai dar tęsėsi visą sausį.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, arba trumpiau - Valdovų rūmų muziejus, kūrėsi ne tuščioje vietoje. Svarbi atrama kuriant naują muziejų buvo prie Valdovų rūmų teritorijos tyrimų ir atkūrimo nuo 1987-1988 m. dirbę mokslininkai, projektuotojai, statybų prižiūrėtojai, muziejininkai, juos jungė net kelios įstaigos.

Šios įstaigos buvo Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, Projektavimo ir restauravimo institutas, Vilniaus pilių direkcija, Lietuvos dailės muziejus. Bendradarbiaujant šioms institucijoms ir jų darbuotojams, pamažu buvo suformuota Valdovų rūmų atkūrimo ir būsimo panaudojimo vizija, imti detalizuoti konkretūs erdvių įrengimo, ekspozicijų sukūrimo, įvairiapusės veiklos formų planai.

Visus svarbiausius darbus, ypač susijusius su rūmų atkūrimo projektavimo ir statybų eiga, koordinavo 2006 m. atnaujinta ir itin aktyviai bemaž iki pat darbų užbaigimo veikusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisija, jai ilgą laiką vadovavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas. Rūmų atkūrimo statybos darbus vykdė Panevėžio statybos trestas. Daugelį iniciatyvų rėmė ir pačią rūmų atkūrimo idėją aktyviai skleidė visuomeninis Valdovų rūmų paramos fondas bei Valdovų rūmų paramos komitetas Jungtinėse Valstijose.

Pasak premjero, dėl ilgus metus trukusių Valdovų rūmų statybų buvo daug diskusijų, kritikų nuogąstavimų ar abejonių, tačiau per šį palyginti trumpą laikotarpį Valdovų rūmų sienos jau įaugo į atmintį ir kaskart mus džiugina.

„Vargu ar kas nors šiandien, žvelgdamas į Valdovų rūmus, abejoja jų reikšme. Praėjus dešimtmečiui net ir aršiausi projekto kritikai sutiks, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai tapo reikšmingu istorinės savimonės ugdymo, kultūrinio paveldo aktualinimo ir valstybės reprezentavimo centru“, - sakė premjeras.

S. Skvernelis pabrėžė, kad daugelio kasmetinių renginių organizatoriai nebeįsivaizduoja tinkamesnės vietos niekur kitur kaip tik čia. Šiame muziejuje vietą suranda ypatingos mūsų istorijai ekspozicijos.

Vargu ar kas nors šiandien, žvelgdamas į Valdovų rūmus, abejoja jų reikšme.

Nuostabiausia, anot S. Skvernelio, kad muziejus atranda vis naujų būdų pakviesti lankytojus - pernai jų skaičius buvo rekordinis šį dešimtmetį ir pasiekė arti pusės milijono per metus. Akcentuota, kad šiuose rūmuose taip pat auga jaunoji karta: per metus įvyksta daug edukacinių renginių mažiesiems. Augančios mūsų kartos ugdymas yra vienas iš svarbiausių mūsų šalies ateities užtikrinimo garantų.

Vyriausybės vadovas padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šių rūmų atkūrimo, be kurių jau sunkiai įsivaizduojamas Vilniaus senamiestis, simbolizuojama istorinė atmintis ir valstybingumas, bei palinkėjo ne tik dar vieno dešimtmečio, bet ir šimtmečio - tokio paties gyvybingo, veržlaus ir prasmingo, kaip ir mūsų didi šalies istorija.

Valdovų rūmų muziejaus direktoriui dr. Vydui Dolinskui premjeras padovanojo medalį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai mini savo veiklos dešimtmetį. Per visą gyvavimo laikotarpį muziejų ir jo parodas bei renginius aplankė beveik 2 milijonai žmonių. Buvo surengta beveik 17 tūkstančių ekskursijų, beveik pusantro tūkstančio renginių. Su Lietuvos ir užsienio partneriais buvo surengtos 84-ios parodos, 20 mokslinių konferencijų.

Valdovų rūmų muziejuje šiuo metu yra saugoma apie pusė milijono archeologinių vertybių, daugiau nei pusantro tūkstančio kultūros, meno, istorijos ir numizmatikos vertybių. Daugiau nei 25 tūkstančius eksponatų konservavo ir restauravo patys muziejaus darbuotojai.

Renesansines lubas antrojo aukšto Sosto salėje dekoruotojai atkūrė pagal koklių raštus. Pavyzdžiu pasirinkti kvadratiniai kokliai, puošti rozetėmis ir ornamentais. Tačiau lubos papildomai išpuoštos auksu. Baltose gotikinėse salėse išryškinti skliautai. Puošyba atkurta pagal autentiškus radinius.

„Gotikinių salių, nerviūrų dekoravimui turėjome archeologinės medžiagos pakankamai nemažai, kadangi yra išlikusios rastos figūrinės plytos. Jos tinkuotos, vietos yra maždaug tokios pačios, kokios yra buvę istoriškai“, – sakė Nacionalinio muziejaus LDK Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas.

XV a. Gedimino kalno papėdėje vietoj pilies pradėjus statyti rūmus jie iki pat sugriovimo XIX a. plėtėsi, keitėsi ir turėjo vėlyvosios gotikos, renesanso bei baroko bruožų.

Muziejaus vadovas sako, kad vis atsiranda naujų istorinių faktų, tikslių detalių, susijusių su rūmais, čia buvusiais meno kūriniais ar valdovų kasdieniais įpročiais, kas leidžia geriau suvokti, kaip atrodė rūmų kasdienybė. Tačiau spėjama, kad dalis dokumentų vis dar yra uždaruose kitų šalių archyvuose.

„Bendras įspūdis yra toks, kad kažkur dar turėtų būti labai daug medžiagos, gal net ir sukaupta vienoje vietoje, nes, sakykime, XVIII a. pabaigoje, prieš rūmus nugriaunant, buvo ruošiamasi juos remontuoti, restauruoti, tai gali būti, kad buvo surinkta medžiaga tam. Prieš juos nugriaunant, kaip ir kitus objektus, pavyzdžiui, Radvilų rūmus Vilniuje net ir Rusijos valdžia apmatavo“, – kalbėjo V. Dolinskas.

Po ilgų metų statybų Valdovų rūmai pagaliau planuoja atverti visas muziejaus erdves. Tai numatyta liepos 6 d.

Nutarta parengti kreipimąsi į visus šalies vadovus, primygtinai prašant atkreipti dėmesį į rengiamą finansavimo reformą.

„Tie, kurie siūlo finansinę reformą, turėtų išaiškinti, kuo ji gera ir kokios naudos iš jos galima būtų tikėtis. Bet dabar viskas – atvirkščiai, reikia aiškinti, kad reforma nėra protinga. Ką padarysi, toks jau tas gyvenimas Lietuvoje – lyg iškreiptų veidrodžių karalystėje“, – kalbėdamas apie visoms šalies nacionalinėms kultūros įstaigoms rengiamą finansinę reformą apgailestavo Valdovų rūmų vadovas Vydas Dolinskas.

Portalas LRT.lt jau yra rašęs, kad Finansų ministerija (FM) Kultūros ministerijai (KM) rekomendavo iš nacionalinių kultūros įstaigų atimti teisę būti joms skiriamų lėšų iš valstybės biudžeto valdytojomis. Kitaip tariant, įvykdžius tokią reformą, pinigus nacionalinėms kultūros įstaigoms centralizuotai skirstytų KM.

„Ketinimai tikrai – rimti. FM raštą dėl tokios reformos yra įteikusi KM, o ši išsiuntinėjo visoms nacionalinėms kultūros įstaigoms. Mano galva, tai – jau trečias išpuolis prieš kultūrą. Iš pradžių FM reikalavo, kad iš visų kultūros įstaigų į tą vadinamąjį Permainų krepšelį būtų sudėta daugiau nei 17 mln. eurų. Po to paaiškėjo, kad, skaičiuojant pagal nustatytą metodiką, išeitų tik apie 7 mln. eurų. Keisti procesai.

O juk pasitinkame savo valstybės nepriklausomybės šimtmetį. Programa buksuoja. Finansavimo jai nėra. Nacionalinės kultūros įstaigos stengiasi įgyvendinti tam skirtus renginius, bet, jei dar bus atimtas asignavimų valdymas, tai žlugs ir šie planai“, – liejo neviltį V. Dolinskas.

Kam labiausiai reikia Valdovų rūmų? 

Pasak Valdovų rūmų muziejaus vadovo V. Dolinsko, iš valstybės biudžeto gaunamų pinigų pakanka apsimokėti muziejaus komunalinius mokesčius ir daliai darbuotojų atlyginimų. Visai kitai veiklai, o šaltomis žiemomis dar ir komunaliniams mokesčiams, naudojami užsidirbti, iš Kultūros tarybos ar rėmėjų gauti pinigai.

Kitais metais bus visiškai baigtas rūmų atkūrimas ir planuojama atidaryti tiek pat patalpų, kiek šiuo metu jau eksploatuojama. Bent minimaliai veiklai naujai atidarytose patalpose reikės 28 darbuotojų etatų ir dar papildomai lėšų joms išlaikyti. V. Dolinskas skundėsi, kad šiuo metu šioms reikmėms pinigų iš viso nėra skirta.

Jis neseniai lankėsi pas premjerą Saulių Skvernelį, prašydamas, kad būtų leista statyboms sutaupytas lėšas panaudoti naujai atidarytų rūmų patalpų eksploatacijai.

„Tačiau KM tam nepritarė. Tuomet kyla klausimas, kam Valdovų rūmų labiausiai reikia – jų darbuotojams, mokslininkams, lankytojams ar KM, vyriausybei ir apskritai mūsų šaliai? Juk Valdovų rūmai – nacionalinės reikšmės įstaiga, į kurią buvo investuoti milžiniški valstybės pinigai, tai su ja ir reikėtų elgtis pagarbiai.

Priešingu atveju rūmų B dalis bus baigta, bet tikrai nebus atidaryta, o, jeigu mes šiai rūmų daliai skirtume šiuo metu turimus pinigus, tuomet negalėtume kitais metais organizuoti jokių renginių, nebūtų vykdomi edukacijos bei kiti projektai“, – teigė V. Dolinskas.

Teatras ir su turimais pinigais vos verčiasi

Vilniaus Nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis tvirtino, kad ir su šiuo metu valstybės skiriamomis lėšomis neįmanoma įgyvendinti jokių strateginių tikslų. Jų vos pakanka įprastinei teatro veiklai vykdyti – statyti ir rodyti spektaklius, išlaikyti patalpas ir mokėti darbuotojams algas.

„Mano galva, nacionalinės kultūros įstaigos turėtų būti pagrindinės nacionalinės kultūros politikos vykdytojos, todėl jų veiklą privalu atitinkamai ir finansuoti. Man taip pat nesuprantama, kodėl nuo kitų metų sausio 1 d. nebeturime teisės savo projektams gauti lėšų iš Kultūros tarybos? Turėjo pradėti veikti Nacionalinė programa, iš kurios tikėjomės gauti lėšų, bet ir ji neveikia. Todėl visi valstybiniai teatrai dabar pakabinti ant bedugnės krašto“, – apgailestavo M. Budraitis.

Ministrė susitikimų vengia

V. Dolinskas ir kiti nacionalinių kultūros įstaigų vadovai tvirtino, kad ne kartą prašėsi susitikti su kultūros ministre Liana Ruokyte-Jonsson, tačiau ji jų priimti vis neranda laiko.

„Su muziejininkais ministrė nuo savo darbo pradžios dar nebuvo susitikusi nė karto“, – sakė V. Dolinskas.

Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė, vadovaujanti Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijai, prisiminė, kad ministrės audiencijos buvo sulaukusi šių metų liepos 14 d., tačiau tada dar FM nebuvo pateikusi savo sprendimo atimti iš nacionalinių kultūros įstaigų asignavimų valdytojų teisių, todėl kalba sukosi apie kitus reikalus.

Kultūros ministrės atstovas spaudai Viktoras Bachmetjevas LRT.lt teigė, kad raštas KM vardu FM buvo parengtas atsižvelgiant į visus nacionalinių kultūros įstaigų pageidavimus. Kada L. Ruokytė-Jonsson planuoja susitikti su šių įstaigų vadovais, kol kas neaišku.

– To meto dokumentuose iš tiesų randame, kad mūsų kunigaikščiai buvo vadinami karaliais. Ir todėl kai kurie istorikai sako, kad mes nepelnytai nelaikome jų karaliais. Kita vertus, aš radau ir tokius jūsų kolegų aiškinimus, kad tai buvo tiesiog valdovo sinonimas, todėl tuos kunigaikščius vadindavo karaliais arba jie patys pasivadindavo kitai pusei suvokiamu savo titulu. Kaip buvo iš tiesų?

– Aš vis dėlto laikyčiausi nuomonės, kad Lietuvos karalius iš tiesų buvo vienas. Tačiau iš tikro ir pagonybės laikais, ir Gediminas, ir kiti Lietuvos didieji kunigaikščiai dažnai santykiuose su užsieniu, kad adekvačiai suvoktų, kas rašo kitam užsienio valdovui, taip pat pasivadindavo karaliais. Dar daugiau, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, rašydamas Bizantijos imperatoriui, titulavosi basileus – imperatorius. Bet tai buvo tik diplomatinis kontaktas ir nieko daugiau. Iš tiesų karalius pripažintas Europoje visuotinai buvo vienintelis Mindaugas. Kaip žinome, ir Vytautas, ir kiti didieji kunigaikščiai (beje, yra skirtumas tarp kunigaikščio ir didžiojo kunigaikščio) siekė karališkosios karūnos. Taigi Lietuva nebuvo karalystė. Buvome Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir tai yra pakankamai garbinga.

– Jūs užsiminėte, kad didysis kunigaikštis ir kunigaikštis yra ne tas pats. Kunigaikštis paprastai yra dar kažkieno tarnas – virš jo būdavo karalius, imperatorius. O pas mus kunigaikštis, didysis kunigaikštis ir buvo pats valdovas?

– Taip, ir monarchų, suverenių valdovų tarpe, ir aristokratų rangų ar titulų tarpe iš tikrųjų yra keletas tokių gradacijų ir kunigaikščio rangas yra žemesnis nei didžiojo kunigaikščio. Kunigaikščių ir mūsų valstybėje buvo labai daug, įvairių pagal savo kilmę ir gavusių titulą. Vadinti Gediminą tiesiog kunigaikščiu yra nedovanotina. Vadinasi, mes patys savęs negerbiam. Jis ir kiti Lietuvos valdovai, turėtų būti tituluojami didžiaisiais kunigaikščiais. Čia tik yra dar vienas niuansas, susijęs su Lietuvos-Lenkijos santykiais. Nuo Jogailos laikų, kai buvo sudaryta vadinama personalinė unija, kai valstybės iš esmės liko suverenios, jau tada labai dažnai buvo, nors ne visada, kad tas pats asmuo valdė ir Lietuvą, ir Lenkiją. Tai tuo pačiu metu jis buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.

– Čia, kai kalbame apie Aleksandrą Jogailaitį, kuris yra palaidotas Vilniuje? Šiuo atveju Lietuvai jis nėra karalius?

– Jis yra Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Jis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo iškart po tėvo mirties, atskirai nuo Lenkijos. Lenkijos karaliumi buvo išrinktas jo brolis Jonas Albertas ir keletą metų netgi faktiškai buvo nutraukta ta personalinė, asmeninė ar dinastinė unija – Lietuvą valdė vienas brolis, Lenkiją valdė kitas brolis. Nuo Jogailos laikų lenkų karaliai, norėdami pabrėžti savo teises į Lietuvą (gal dinastines, nes tai Jogailaičiai, ta pati dinastija), paprastai tituluodavosi dar vienu, ypatingu, įdomiu titulu – aukščiausiasis ar vyriausiasis kunigaikštis, t.y. dux supremus greta magnus dux. Tokiu būdu pareikšdami, bent jau formaliai, nominaliai, teises ir į sostą Lietuvoje.

– Liepos 6-ąją minime tik Mindaugo dėka. Ar Mindaugo krikštas pasiekė tikslą? Ar žmonės palaikė jį, ar patys kunigaikščiai palaikė? Ar jis statė bažnyčias, ar krikščionybė tada per 10 metų įsitvirtino Lietuvoje?

– Ir taip, ir ne. Pradžia buvo padaryta, bet, aišku, turint galvoje visą aplinką, politinę aplinką, kiek Mindaugas įvairių priešų turėjo, tarp jų ir iš pagoniškosios opozicijos, tikrai negalime sakyti, kad krikščionybė labai įsitvirtino. Ji buvo pradinėje stadijoje. Bet dar reikšmingesnis faktas – mūsų pasirinkimas. Mes stovėjome tarp Rytų ir Vakarų – galėjome tapti stačiatikiais, galėjome – katalikais. Dabar nesvarstome, kas geriau – turbūt ir taip aišku. Mindaugo apsisprendimas buvo labai aiškus ir svarbus – mes esame lotyniškosios, katalikiškosios, Vakarų Europos civilizacijos dalis. Ir čia norėčiau atkreipti dėmesį, koks genialus buvo Mindaugas ir kokius genialius turėjo patarėjus. Jo garsiajame laiške yra įvardinta, kad Mindaugas yra pirmasis Lietuvos karalius.

Jis tapo pirmuoju Europoje pripažįstamu Lietuvos valdovu.

Koks sąmoningas yra valdovas, kuris supranta, kad jis suvienijo valstybę. Jis tapo pirmuoju Europoje pripažįstamu Lietuvos valdovu. Arba kitas niuansas. Rygos arkivyskupas priima Lietuvos vyskupo Kristijono, krikštijusio Mindaugą, priesaiką sau. Ir staiga Mindaugas kreipiasi į popiežių ir prašo, kad vyskupas būtų atleistas nuo priesaikos Rygos arkivyskupui, ir kad Lietuvos vyskupija būtų tiesiogiai pavaldi Romos popiežiui, turėtų egzempcinę teisę. Tai reiškia, kad Mindaugas suvokė atskiros savarankiškos bažnytinės provincijos suformavimo Lietuvoje ir jos reikšmės valstybei, visuomenei, švietimui, kultūrai, politikai, diplomatijai reikšmę. Tai yra genialus sprendimas! Tokį statusą Lietuva bažnytinės organizacijos prasme pasiekė 1926 metais po Mindaugo, praėjus 600 metų.

– Bet kodėl jis tada atsimetė nuo tos krikščionybės? Ar jis iš tiesų atsimetė?

– Būtent, tai nėra faktas.

– Ar jis buvo nužudytas, sakykime, mirė krikščionis ar pagonis?

– Į tą klausimą vienareikšmiškai atsakyti nėra galima. Yra teiginių, ypač priešiškuose Lietuvai šaltiniuose, kad iš tikrųjų jis atsimetė nuo krikščionybės, bet yra ir šaltinių, jų tarpe ir Romos kurijos aplinkoje jau po Mindaugo mirties, kur jis prisimenamas kaip tikrasis ar gerasis bažnyčios sūnus. Gal buvo kanceliarijoje ir kažkokie metraščiai pradėti rašyti, bet pagoniškosios reakcijos laikais žuvo?

Mes neturime ankstyvosios tradicijos, kas ta Mindaugo valstybė, kaip ji kūrėsi, kaip funkcionavo, kokios svarbiausios problemos buvo. Mes sprendžiame apie tai iš dažnai priešiškų arba daugiau mažiau draugiškų, bet kaimyninių šaltinių. Tai yra problema. Dar geriau būtų, kad ir Netimeras būtų krikštijęsis ir tapęs Lietuvos tikruoju karaliumi. Būtų nepertraukiama karalystės istorija. Tada būtume Švedija, Čekija, Lenkija, Vengrija. Dabar esame truputį vėlesnio ešalono valstybė.

– Bet esame Lietuva. Ir už tai turime būti dėkingi Mindaugui.

– Taip.

Ketvirtadienį ordinas įteiktas Italijos ambasadoje Vilniuje, pranešė Valdovų rūmai.

S.Dolinskas pagerbtas už ypatingus nuopelnus puoselėjant Italijos ir Lietuvos ryšius.

Įteikdamas ordiną Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Maria Taliani de Marchio (Stefanas Marija Taljanis de Markijas) pabrėžė, kad Lietuva ir Italija turi daug bendra, abi šalys skiria daug dėmesio ir pastangų siekdamos išsaugoti istorines vertybes ir paveldą, plėtoja glaudžius ryšius.

„Šiandieninį apdovanojimą suprantu kaip tam tikrą įpareigojimą toliau prisidėti prie muziejinio, kultūrinio bei mokslinio Lietuvos ir Italijos bendradarbiavimo. Taigi, pasižadu malonią „proitališką“ veiklą tęsti ir toliau“, – sakė S.Dolinskas.

Italijos Žvaigždės ordinas teikiamas nuo 2011 metų. Tai antras pagal svarbą ir prestižą valstybinis apdovanojimas Italijoje, jis skiriamas žmonėms, svariai prisidėjusiems prie Italijos draugiškų ryšių ir bendradarbiavimo su kitomis šalimis. Lietuvoje šių metų balandį toks ordinas įteiktas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriui Gintautui Kėvišui.