Retrospektyvinės V. Karaciejaus parodos „Požiūris“ ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių: pirmojoje dalyje fotomenininkas pristato vertingiausias nuotraukas iš fotografijos ciklų „Smėlio legenda“ (1994 m.), „Jūros paslaptys“ (1998 m.), „Fototeatras“ (1998 m.), „Prie amžiaus slenksčio“ (1999 m.), „Draugai ir kaimynai“ (2000 m.), „Buvimo ženklai“ (2002 m.), „Būties miražai“ (2007 m.), „Pajūrio peizažai“ (2008 m.) ir kt.

„Kaip ir kiekvienas mirtingasis, aš noriu palikti pėdsaką savo aplinkoje, savo žemėje. Ateina žmogui laikas, kai jis turi ką pasakyti, turi ką parodyti. Tai daryti reikia ir tai yra tik maža dalis to, ką esi per savo gyvenimą nuveikęs. Man pasisekė. Visą gyvenimą ne tik dirbau kasdienius darbus, bet ir kūriau. Keitėsi požiūris į žmogų, miestą, gamtą, laikmetį...“, – pristatydamas savo retrospektyvinę parodą atvirauja fotomenininkas.

Antroji ekspozicijos dalis sudaryta iš naujausio V. Karaciejaus fotografijų ciklo „LDK buvimo ženklai“, kuriamo nuo 2017 m. Ją autorius dedikuoja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šio ciklo fotografijos – tai menininko  improvizacijos LDK temomis. Vaizdai, persipynę vienas su kitu, kuria paslaptingumo atmosferą ir kelia žiūrovams savitas asociacijas.

„Tas patirtas stebuklo jausmas, kad LDK yra ne mitas, ne įspūdinga istorinė legenda, ne tik keli dažniausiai kartojami vardai ir kelios iš mokyklinių vadovėlių galvon įsirėžusios datos, bet tikra istorinė realybė. Kad LDK – realiame laike gyvenę stiprūs ir valingi žmonės. Savo garbei ir mūsų ateičiai nuveikę didingus darbus, sukrovę materialius ir dvasinius turtus, palikę stiprybės ir išlikimo, savigynos ir narsumo, orumo ir išdidumo, pagarbos savo žemei ir protėviams ženklus. Sukūrę valstybę, be kurios jau niekada nebus įsivaizduojama Europos istorija ir likimas. Kad LDK yra tikrų tikriausias mūsų istorinis, kultūrinis ir dvasinis slaptažodis“, – inspiracijas sukurti šį ciklą atskleidžia V. Karaciejus.

Pasak fotomenininko Gyčio Skudžinsko, „Vytą Karaciejų nuolatos dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis. Dažniausiai objektyvo taikiklyje atsiduria ne realaus pasaulio, bet perkurtų situacijų veikėjai ir detalės. Autorinis braižas ir puiki nuojauta autorių pastato į vieną gretą su šiandienos vizualiosios kultūros tendencijas plėtojančiais menininkais. Vyto atspauduose susipina aukštoji ir gatvės kultūros, šventinė romantika ir kasdienybės rutina. O parodos žiūrovas, sekdamas autoriaus nužymėtais taškais, gali perskaityti visiškai naują istoriją“.

Ketvirtadienio vakarą Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje atidaryta Jono Sąlygos fotografijų paroda bei pristatytas nuotraukų albumas „Jūra nepozuoja“. Šešiose dešimtyse nuotraukų – jaukus ir romantiškas žvilgsnis į kaskart kitokią, tačiau niekada nepozuojančią jūrą.

60 romantiškų nuotraukų

Jau beveik dešimtmetį  Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovas dr. Jonas Sąlyga vaikšto jūros pakrantėmis dieną ir naktį, kai saulė leidžiasi ar kabo virš galvos.

„Jūrą pamilau ją fotografuodamas“, – prisipažino J.Sąlyga.

Ketvirtadienio vakarą Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje atidaryta jo fotografijų paroda bei pristatytas albumas „Jūra nepozuoja“. Fotografijų albumas – simbolinė duoklė dviem autoriaus meilėms: jūrai ir fotografijai.

Paprastai ir nuoširdžiai jūrą pristatanti knyga išleista 500 egzempliorių tiražu.

Fotografijų albume – šešios dešimtys jokiomis nuotraukų redagavimo programomis neapdorotų darbų.

„Praėjusių metų pabaigoje man sukako 60 metų, ta proga nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę. Ją turėjau maždaug penkerius metus“ , – knygos atsiradimo istoriją papasakojo pats autorius.

Papildė savais tekstais

Vaikščiojant jūros pakrantėmis žinomam klaipėdiečiui ne tik pavyko užfiksuoti kaskart kitokią jūrą, bet ir pradėti dėlioti poezijos posmus, vingiuoti prozos eilutes.

J.Sąlygos sukurti tekstai nugulė greta mažos dalies iš viso sukaupto archyvo nuotraukų.

„Norėjau, kad skaitytojas nuotrauką pamatytų per mano prizmę. Taip savo skaitytojui aš įperšu nuomonę, kad jis pažvelgtų, kokios tai bangos, kokia jūra“, – paaiškino kūrėjas.

Pirmieji pašnekovo kūrinių vertintojai buvo patys artimiausi žmonės, nepuolę tuščiai ir utriruotai girti, o atvirai ir įtikinančiai tarę: „gražu“.

Mokytojas mokėsi iš mokinio

J.Sąlyga patikino, jog pirmuosius žingsnius, žvelgiant pro objektyvą, padėjo žengti gerai žinomas Klaipėdos fotografas Vytas Karaciejus.

Pats menininkas patikino nesijaučiantis mokytoju, tačiau džiaugėsi galimybe padėti, patarti kūrybingam žmogui.

„Jis iš dalies yra ir menininkas, juk groja, dainuoja, matyt ir fotografija jam prikibo, kaip dar viena meno rūšis. Kaip matome, gana sėkmingai“, – patikino pašnekovas.

Fotografas pripažino, jog J.Sąlygos fotografijų paroda ir fotoalbumo pristatymas – džiugi žinia ir šventė, mat visuomet smagu, kai bendraminčių gretos didėja. Be to, V.Karaciejus pastebėjo, jog dirbant kartu pasisėmė vertingos patirties.

„Iš tiesų, jūra niekada nepozuoja. Pagauti tą kadrą yra nelengva, tai ir mane patį uždegė. Galbūt šie kūriniai taps ir man įkvėpimo šaltiniu“, – prognozavo fotografas.

Į jūrą – romantiškai

J.Sąlygą nuo vaikystės pažįstantis ir knygą išleidusios S.Jokužio leidyklos-spaustuvės savininkas Saulius Jokužys neslėpė džiaugsmo dėl išsipildžiusios bičiulio svajonės.

„Aš žinojau, kad jis buvo užsikrėtęs fotografija, bet kad taip giliai – tikrai negalvojau“, – pripažino pašnekovas.

Pirmą kartą S.Jokužys gydytojo fotografijas pamatė prieš porą metų, kai reikėjo gyvų ir romantiškų jūros nuotraukų. Tada leidyklos savininkas ir paskatino draugą nepamiršti šios veiklos ir pasvarstyti apie albumo leidybą.

Pašnekovo teigimu, žvelgiant į J.Sąlygos fotografijas matyti, kad jų autorius romantiniu žvilgsniu žvelgia į kartais ramią, o kartais labai stichišką jūrą. Juk būtent čia prasideda begalės romantiškų istorijų.
„Kai žmogus kūrybingas ir talentingas visose srityse, fotografija jį papildo kaip asmenybę, kaip administratorių, kaip daktarą, kaip muzikantą. Galų gale šioje knygoje matomos ir poezijos užuomazgos“, – pabrėžė S.Jokužys.

Jau vasarį su albumu „Jūra nepozuoja“ galės susipažinti ir platesnė auditorija, mat ji bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

Klaipėdoje kuriantis fotomenininkas Vytas Karaciejus tvirtina, kad nors jo genuose ir užprogramuotas dzūkiškas kraujas, tačiau visa savo esybe jis prisirišęs prie uostamiesčio. Vienintelis dalykas, ko vis labiau trūksta fotografui, yra laikas. V.Karaciejus įsitikinęs – jei turėtų daugiau laisvų minučių, jas skirtų poilsiui gamtoje ir bendravimui su žmonėmis.

Įamžindavo bulviakasį

– Jūsų gimtinė yra Dzūkijoje, Varėnos rajone. Ar ten ir prasidėjo pažintis su fotografija?

– Ne, Milvydų kaime praleidau tik keletą pirmųjų savo gyvenimo metų. Tais "gražiais" sovietiniais laikais tėvas buvo išvežtas į Sibiro lagerius, kur praleido aštuonerius metus. Šį laikotarpį augau su mama, o man, vaikui, tada rūpėjo tik pievos ir meškerė. Kiek vėliau, jau persikrausčius į Šilutės rajoną, paprašiau, kad man nupirktų fotoaparatą. Iki šiol nesuprantu, kodėl į galvą šovė tokia mintis. Pamenu, tada pasakiau – mama, uždarbiausiu. Pleškindavau bulviakasį, tetas, dėdes, kaimynus ir prašydavau po 20 kapeikų už nuotrauką. Fotoaparatas man tada buvo tiesiog smagus trumpalaikis žaidimas. Labiau vaikystėje mane domino tapyba ir piešimas. Paauglystėje ūkis mane rekomendavo ir išleido į kultūros darbuotojų tobulinimosi kursus Šilutėje. Per metus trukusius užsiėmimus, skirtus pažinti apipavidalinimo specialybę, man dėstė daugybė puikiai žinomų savo srities profesionalų. Vėliau reikėjo apsispręsti, ką mokytis rimčiau. Pasirinkau Kauno aukštesniąją dailės mokyklą.

– Kaip atsidūrėte uostamiestyje?

– Į Klaipėdą atvykau 1975 m., kai Aloyzas Každailis mane pakvietė dirbti į Jūrų muziejų. Gavau paskyrimą ir persikrausčiau. Buvome tie, kurie pradėjome kurti muziejų. Kokie tai buvo laikai! Fantastika. Rengiau Lietuvos jūrų muziejaus fotografinę ir Baltijos jūros gyvūnų gipsinių bareljefų ekspoziciją.

Klaipėdą vadina gyvenimu

– Esate laikomas Klaipėdos metraštininku, kuris uostamiesčio grožį įamžino ne viename fotoalbume. Iš kur, jūsų akimis, kyla uostamiesčio žavesys?

– Klaipėda man yra viena gražiausių Lietuvos vietų. Kažkada mėgdavau nuvažiuoti į Vilnių, kur "dūšia" atsigaudavo, tačiau, laikui bėgant, sostinė tapo svetima. O Klaipėda man – savas miestas iki kraujo. Uostamiestis yra mano gyvenimas – atvykęs čia radau ir susikūriau viską. Manau, kad Klaipėda išskirtinė yra turbūt dėl pajūrio ir čia susikertančių Kuršių marių bei Baltijos jūros. Tai – lyg savotiška kelių sankryža. Kitas dalykas – laivai, jų pūškavimas, ūkavimas, girdimi uosto garsai ir jaučiami jo ritmai. Be to, mūsų pastatų architektūra yra unikali. Visų šių dalykų nėra Lietuvoje, todėl miesto aura ir išskirtinė.

– Sakoma, kad klaipėdietės – gražiausios visoje Lietuvoje. Sutinkate su šia nuomone?

– Jeigu jau fotografuoju klaipėdietes, vadinasi, jos tikrai pačios žaviausios. Ir galiu pasakyti – kiek dariau aktų, ši tiesa pasitvirtina. Bėda ta, kad teko fotografuoti tik uostamiesčio gyventojas, – juokiasi. Tiesa, pirmoji mano žmona, su kuria pragyvenau ilgus gyvenimo metus, buvo aukštaitė. Netekau jos labai staiga daugiau nei prieš dešimt metų. Gyvenime būna visokių tragiškų dalykų.

Nuotraukose sau nepatinka

– Ar daug matote negražių, nesimpatiškų žmonių?

– Klaipėdoje apskritai sutinku daugybę žavingų asmenybių – ne tik moterų, merginų, bet ir vyrų. Pažiūrėkite, kiek puikių sportininkų turime. O kapitonai... Nesu matęs nė vieno šiaip sau atrodančio kapitono – visų jų veidai tokie gražūs. Ir tikrai ne vien dėl uniformos. Matyt, kiekvieno iš jų "dūšia" tauri. O kai siela simpatiška, ji prasiskverbia į išorę ir žmogus pradeda švytėti. Gatvėje dažnai iš toli pastebiu, kad žygiuoja kapitonas. Juose yra kažkas tokio gero. O nesimpatiškų žmonių turbūt ir nėra. Nebent žiūrėtume kita prasme – į tai, kas yra žmogaus viduje. Bet kai siela graži, kaipgi kažkas gali būti bjaurus? Labai džiaugiuosi, kad su visapusiškai nemaloniais žmonėmis man ir netenka bendrauti. Pas mane jie neužsuka.

– Sakoma, kad batsiuvys būna be batų. O jūs pats ar daug turite savo portretų? Leidžiatės fotografuojamas?

– Kad žinotumėte, kaip man nepatinka tai daryti, o ir nuotraukose savęs nemėgstu... Esu baisiai nefotogeniškas. Dažnai mane įamžinti mėginantys fotomenininkai man sako: nutaisyk linksmesnį veidą. Velnias, sakau, negaliu to padaryti, kaipgi jį galiu transformuoti? Koks jau yra, toks. Na, nepatinku sau fotografijose, ir viskas. Tačiau tai natūralus kiekvienam žmogui dalykas. Visi mes savikritiškai vertiname save, todėl geriau apie nuotrauką klausti ne joje esančio žmogaus, o aplinkinių.

Žemaičiu netapo

– Jus laiko itin kruopščiu, precizišku žmogumi, o kartu ir labai kukliu. Ar jums šiame pasaulyje, kur visi bando įrodyti savo pranašumą, pasigirti, nėra sunku?

– Nežinau, tiesiog nemėgstu demonstruoti savęs. Kas nori, tas mane randa, o ir klientų trūkumu skųstis negaliu. Puikiai žinau, kad visų pinigų uždirbti neįmanoma. Vertinu ir savo kolegas bei gerai suprantu, kad yra ir už mane geriau dirbančiųjų. Iš prigimties esu toks, kad per kitų galvas peršokti nebandysiu. Mes esame kiek kitos kartos žmonės, kito auklėjimo. Anksčiau ir konkuruoti nereikėjo. Gal iš tų laikų ir susiformavo toks kiek neigiamas požiūris į norą būti geresniam? Gyvenu ramiai ir man tai patinka. Per mažai laiko būname čia, kad turėtume verstis per galvas.

– Nors Klaipėdoje gyvenate jau seniai, jūsų dzūkiška prigimtis puikiai jaučiama. Šio krašto žmonės pasižymi atvira širdimi, dosnumu. Nuo šių savybių niekur nepabėgote?

– Sunku pasakyti pačiam, tačiau, matyt, taip. Vis dėlto tam tikrose zonose gyvenantys žmonės šiek tiek skiriasi savo charakteriu. Savo prigimtimi esu namisėda: ir šeiminiuose santykiuose, kurie man yra šventi, ir vietos atžvilgiu. Savo fotostudijoje, tame pusrūsyje, darbuojuosi jau apie 25 metus. Ne juokas. Pakeliauti man irgi malonu, bet savas kraštas netrukus vėl pradeda traukti.

– Vadinasi, klaipėdiečiu tapote, o žemaičiu – ne?

– Teisybė. Genai yra genai. Per kraują persiduoda tam tikri dalykai ir nieko čia nepadarysi. Turbūt dėl šios priežasties mane taip traukia Neringa ir jos smėlynai, panašūs į esančius Dzūkijoje.

Bėga į gamtą

– Esate minėjęs, kad gyvenime jums trūksta tik laiko. Ką su juo veiktumėte?

– Dabar jau matau, kad man stinga ne tik laiko, bet ir mano gyvenimo. Jaučiu, kad jis per trumpas, jo per mažai. Pradedu svarstyti, kaip jį pratęsti. Laiko negali sutaupyti – jis išlekia greičiau nei nori. Tikrai žinau, ką veikčiau, jei gyvenimas taip nespaustų: pasiimčiau meškerytę ir... ant ežero kranto. Žuvies nepagaudavau, bet visada mėgdavau patį procesą. O dabar gyvename kapitalistiniais laikais, visi tokie susvetimėję, nuolat skuba. Rodos, gyvename geriau, bet jau esame ne tie žmonės. Pamenu, su vienu draugu anksčiau persikeldavome keltu į Smiltynę ir bastydavomės pakrantėmis, per medžių išvartas. Po tokios visos dienos išvykos grįždavome į miestą, išgerdavome alaus, pasišnekėdavome. Smagūs laikai.

– O dabar?

– Jokio alaus ir pasivaikščiojimų. Gyvename lyg geležiniame rėme, kuris toks tvirtas, kad negalime jo pajudinti ar iš jo išsprūsti. Geras ir patogus gyvenimas yra žiaurus. Kartais pagalvoju – kam man tas automobilis. Pamąsčius, daugelio daiktų man ir nereikėtų, tačiau esu priverstas jais naudotis.

Sėkmė – ketvirtadieniais

– Esate gamtos žmogus?

– Be abejo. Man reikia išeiti į natūralią gamtą, prie vandenuko, žolytės, pasikapstyti, pajausti kvapą, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Čia yra tikras gyvenimas. Šito reikia žmogui. Kartais pamąstau, ko tame mieste tūnau. Tiesa, susitvarkiau sodą. Ten mėgstu ugnį užsikurti arba namelio viduje židinį įžiebti. Į sodybą bėgu nuo įvairių garsų, grūsties mieste, mane supančios technikos. Juokaudamas sakau, kad visi šie dalykai mus ir pribaigs.

– O grybauti, kaip tikras dzūkas, mėgstate?

– Labai. Anksčiau ir į Aukštaitiją nuvažiuodavome pasimėgauti šiuo smagiu procesu, ir Dzūkiją aplankydavome. Tėviškės kraštuose tokie miškai, jog ant samanų ne vaikščioti, o gulėti norisi. Grybus gali keturiomis rinkti. Koks malonumas – minkšta, gera. Gamta man yra viskas. Nieko daugiau ir neišmokau gyvenime: tik gamtą mylėti ir fotografiją spausdinti.

– Ne kartą esate sakęs, kad jūsų sėkmės paslaptis – sunkus darbas. Ar pasitaiko, kad fortūna atsisuka ir netikėtai?

– Žinoma, kiekvienas ketvirtadienis man – sėkminga diena. Vos ji išaušta, žinau, kad manęs lauks daugiausia lankytojų ir darbų. Be to, man patinka skaičius keturi. Sunku paaiškinti kodėl. Pagal Zodiako ženklą esu Žuvis. Anksčiau žuvies diena irgi būdavo ketvirtadienis. Bet prietaringas ar alergiškas prietarams nesu. Tai tik smagus žaidimas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1948 m. kovo 10 d. Milvyduose Varėnos raj.
Baigė Kauno aukštesniąją dailės mokyklą, specialybė – dailininkas fotografas.
Nuo 1975 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje.
Nuo 1977 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2005 m. gavo meno kūrėjo statusą.
1997 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.
Svarbiausi fotografijų ciklai: "Smėlio legenda" (1994), "Jūros paslaptys" (1998), "Miško sakmės", "Prie amžiaus slenksčio" (1999), "Draugai ir kaimynai" (2000), "Būties miražai" (2007), "Pajūrio peizažai" (2008).
Fotoalbumai: "Klaipėda: buvimo ženklai" (2002) ir "Klaipėda: laiko ženklai" (2011).