Renginį moderuos aktorius Andrius Gaučas, dalyvaus Vytautas Anužis, teatrologė  Daiva Šabasevičienė, NKDT vadovas Egidijus Stancikas, aktorė Agnieszka Ravdo, „Dramos klasės“ aktorės Akvilė Eglinskaitė, Rita Pociūtė ir pianistas Natanas Bairakas. Įėjimas į renginį laisvas.

Elvinos Baužaitės knyga apie Vytautą Anužį „Tiesos vertikalė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) yra meno asmenybės biografija ir aktoriaus kūrybinės esaties manifestas, apimantis žmogaus formavimąsi, ugdymo pamatą ir skirtingų teatro meno elementų bei įvairių teatrinių patirčių visumą.

Vytautas Anužis – vienas žymiausių ir svarbiausių Lietuvos teatro aktorių, jo sukurti vaidmenys – tai buvimas tiesos vertikalėje, kai, paties Vytauto Anužio žodžiais, „neri į gylį, kad suvoktum praeitį, atvedusią į šiandieną; tada kyli ir kentėdamas tiesiesi į ateities aukštį, nes tiki, kad tiesa yra ten. Svarbiausia, kad būtų tiesa. Ir kad būtų įdomu. Privaloma suderinti šiuos du dalykus. Būtent – pristatyti tiesą teatre; nepaisant visko, tai – mano žemė.“

Teatrologė Daiva Šabasevičienė teigia: „Galybė mažesnių, didesnių ir pačių sunkiausių vaidmenų suteikė saugumo jausmą ne tik Vytautui Anužiui, bet ir mums, galintiems per šio aktoriaus–vaidmens–personažo kelią pažinti teatro meną. Kiekvienas naujas Vytauto Anužio vaidmuo tai atviras dialogas su dabartimi, jis nepaliaujamai kuria šių dienų žmogaus atvaizdą.“

Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje Vytautas Anužis įkūnija Nataną Išmintingąjį režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Natanas Išmintingasis“, sukurtame pagal to paties pavadinimo Gottholdo Ephraimo Lessingo pjesę. Natano Išmintingojo vaidmuo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“, apdovanotas „Fortūnos“ statulėle. Nuo 2017-ųjų rodomas spektaklis turi ištikimą gerbėjų ratą, kas kartą surenka pilną žiūrovų salę.

2019-aisiais Gintaro Varno sukurtame spektaklyje „Sombras“ pagal Luigi Pirandello pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“ ir Frederico Garcíos Lorcos tekstus Vytautas Anužis įkūnija Tėvo ir Sokrato šešėlio personažus. Tėvo vaidmuo, apdovanotas „Fortūnos“ statulėle, itin daugialypis, daugiabriaunis, žadina minčių slinktis, prasmines atodangas, į kurias aktorius kas kartą noriai leidžiasi ir drauge vedasi žiūrovus.

Kviečiame visus į susitikimo vakarą, klausantis renginio dalyvių minčių, kalbantis apie aktoriaus esatį, žmogiškąsias patirtis, meistriškumą, būtį tiesos vertikalėje teatro kūrybos žemėje.

Grįžo lyg namo

Susitikimas vyko Klaipėdos dramos teatre. Tai daugeliui žiūrovų tapo dar viena knygų mugės surengta švente. Netikėtai viduryje renginio per garsiakalbį nuskambėjęs raginimas aktoriams ruoštis išeiti į sceną tik sustiprino viešnagės teatralų namuose įspūdį.

Į kamerinę salę įžengusį V.Anužį žiūrovai pasitiko džiaugsmingais šūksniais ir plojimais.

33 metus Klaipėdoje dirbęs aktorius Klaipėdoje – vis dar savas, laukiamas ir labai mylimas. Į knygos pristatymą atėjo daug buvusių jo studentų.

Knygos autorė – menotyrininkė, kultūros publicistė Elvina Baužaitė dėl sveikatos problemų dalyvauti knygos pristatyme negalėjo, tai padaryti padėjo teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė. Nacionalinės premijos laureatą V.Anužį ji publikai įvardijo polifonišku ir pristatė ne tik, kaip dirbantį visuose Lietuvos miestuose, bet ir vaidinantį visuose šalies teatruose.

Nesibaimindama nuostabos menotyrininkė V.Anužį palygino su dieduku iš XIX amžiaus, turėdama omenyje ne aktoriaus amžių, o jo žinių bagažą.

Menotyrininkė V.Anužį palygino su dieduku iš XIX amžiaus, turėdama omenyje ne aktoriaus amžių, o jo žinių bagažą.

J.Miltinis pasakė tiesą

Kuo toliau, tuo labiau vertinamas režisierių, kviečiamas atlikti įvairiausius vaidmenis aktorius nelengvai skynėsi kelią į populiarumą.

Prisipažinęs, kad gimtajame Panevėžyje buvo berniukas, kaip ir kiti – važinėjo dviračiu, rūkė, naktimis palikdavo patikusioms mergaitėms ant palangės gėlių. Dar nuo mažens puikiai gebėjo pamėgdžioti žmones, ir ne tik jų judesius bei kalbėseną, bet ir rašyseną.

Smalsiam vaikui reikėjo daugiau. Tada jo dėmesį patraukė legendinė šio miesto asmenybė Juozas Miltinis. Patekęs į režisieriaus teatro studiją V.Anužis ėmė svajoti apie aktorystę.

Išleisdamas mokytis į Maskvą vieną jauniausių savo mokinių J.Miltinis nustebino V.Anužį – apkabino ir pasakė: "Tu labai labai gailėsiesi, bet bus per vėlu."

V.Anužis pripažino, kad aktoriaus profesija – be galo sunki ir gali būti net tragiška. Juk yra aktorių, kurie visą gyvenimą laukia ir nesulaukia išgarsinančio vaidmens ir juos pastebinčių režisierių.

O po studijų Maskvoje J.Miltinis jo neįsileido į teatrą. Taip V.Anužis atsidūrė Klaipėdoje, kur jo kelias taip pat nebuvo rožėmis klotas.

Pristatymas: knygos apie V.Anužį pristatymas vyko Klaipėdos dramos teatre. Vytauto Petriko nuotr.

Atskleidė nepatogią tiesą

"Pirmasis mano įspūdis apie Klaipėdą buvo labai netikėtas. Buvo žiema, persikėliau keltu į Smiltynę ir nustebau pamatęs – iš sniego augo žolė! Tik vėliau supratau, kad čia taip gali būti", – apie pirmą emocinę pažintį su Klaipėda pasakojo aktorius.

Tais 1978-aisiais jis pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre ir dėstyti tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų studentams.

Apie visa tai ir ne tik V.Anužį, bet ir daugybę kitų įdomių dalykų rašoma knygoje. Tai ir savotiška Lietuvos kultūros istorija.

Susitikimo metu žiūrovai norėjo daugiau išgirsti paties aktoriaus pasakojimų, laukė atsakymų į klausimus, gyvai reagavo į jo emocingą kalbą ir neslėpė pasipiktinimo, kai menotyrininkė tarsi okupavo aktoriui skirtą dėmesį.

Klaipėdiečius domino ne tik aktoriaus santykiai su režisieriais. Pripažindamas, kad nėra linkęs įrodinėti savo tiesų bei konfrontuoti dėl personažų stilistikos, knygoje V.Anužis teigė, kad režisieriai turi semtis iš aktorių ir neabejodamas teigė, jog aktoriai yra svarbesni.

Netiesa, kad teatras yra čia ir dabar. Teatras yra ten ir tada!

Kodėl iš dažno spektaklio žiūrovai nori išeiti, nes negirdi, kas kalbama ant scenos? Toks klausimas žiūrovės dar nebuvo baigtas formuluoti, kai temperamentingasis V.Anužis skubėjo atsakyti, kad ir jam tai krenta į akis ir labai nepatinka.

"Todėl, kad jie nedirba su kalbos padargais, reikia kasdien lavinti kalbos aparatą, daryti pratimus ir gerbti žiūrovus", – paaiškino aktorius ir čia pat suskubo rodyti, kaip kasdien praktikuojasi.

Plaukai taip pat vaidina

Paklaustas apie pasikeitusį įvaizdį – apie po daugelio metų atsiaugintus plaukus V.Anužis neslėpė, kad tai susiję su jo žmona žinoma Lietuvos ir Latvijos aktore ir pedagoge Velta Žygure-Anužiene: "Kai prasidėjo pandemija, Velta labai išsigando. Vieną dieną ji pratrūko: "Padaryk ką nors. Taip baisu! Gal plaukus atsiaugink." Ir aš atsiauginau. Dabar plaukai dirba. Kartais juos nudažo, kartais pašiaušia arba priglosto. Kai toks plaukuotas sutikau Oskarą Koršunovą, tas net atšlijo – va, tokio manęs jam ir reikėjo."

Pražilęs, bet atrodantis jaunesnis aktorius nenustygo vietoje, atviravo, kaip ruošiasi vaidmenims, kaip mokosi teksto.

D.Šabasevičienė stebėjosi V.Anužio erudicija. Pasirodo, ruošdamas vaidmenį jis labai daug skaito apie pjesėje vaizduojamą laikmetį, tą vietą, žmones.

"Netiesa, kad teatras yra čia ir dabar. Teatras yra ten ir tada!", – savo pozicija oponavo kai kuriems režisieriams aktorius.

Nepaisant sekinančio, visą laisvą laiką atimančio darbo, V.Anužis atviravo turintis pomėgių ir skiriantis jiems laiko. Pasirodo, jis – aistringas žvejys, puikus kulinaras, jaučiantis malonumą rinkdamasis pirkinius parduotuvėje.

Knygų mugės rengėjai buvo patikinti, kad visos renginiuose pristatomos knygos bus prieinamos pirkėjams ir kitomis festivalio dienomis, tad leidinį "Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį" dar galima įsigyti iki spalio 5 d.

Pensija menininkui skiriama nuo balandžio 1 dienos.

Asmenys, kuriems yra paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, sulaukę pensinio amžiaus, turi teisę gauti 237 eurus siekiančią pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.

Ją skiria Vyriausybė pagal pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijos teikimą.

Todėl knyga "Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį" yra teatro meno asmenybės biografija ir aktoriaus kūrybinės esaties manifestas, apimantis žmogaus formavimąsi, ugdymo fundamentą ir skirtingų teatro meno elementų bei įvairių teatrinių patirčių visumą.

Knygą sudarė Elvina Baužaitė, dailininkė – Deimantė Rybakovienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

"Mano visi didžiausi vaidmenys – tai buvimas tiesos vertikalėje: neri į gylį, kad suvoktum praeitį, atvedusią į šiandieną; tada kyli ir kentėdamas tiesiesi į ateities aukštį, nes tiki, kad tiesa yra ten. Svarbiausia, kad būtų tiesa. Ir kad būtų įdomu. Privaloma suderinti šiuos du dalykus. Būtent – pristatyti tiesą teatre; nepaisant visko, tai – mano žemė. Pristatyti tiesą taip, kad ją žiūrėtų liaudis – tai mano tikslas kūryboje", – rašo aktorius V.Anužis.

"Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį" – tai vieno ryškiausių ir meistriškiausių mūsų laikų aktoriaus ir teatro pedagogo kūrybinė biografija.

Neri į gylį, kad suvoktum praeitį, atvedusią į šiandieną; tada kyli ir kentėdamas tiesiesi į ateities aukštį, nes tiki, kad tiesa yra ten.

Jo vaidybos meistrystėje susilieja nuodugnus teatro klasikos pažinimas ir modernybės išmanymas, o jo teatro pedagogika grįsta didžiule scenos patirtimi ir teatro meno, aktorystės amato fundamentaliu suvokimu.

Knygoje aptariama aktoriaus raiškos trajektorija, kritiko žvilgsniu aprėpiant įkūnytų personažų visetą, išskiriant ypatinguosius aktoriaus vaidmenis, kuriuose išryškėja V.Anužio unikalumo žymės, bylojančios šio teatro meno kūrėjo kūrybinę brandą.

"Galybė mažesnių, didesnių ir pačių didžiausių vaidmenų suteikė saugumo jausmą ne tik V.Anužiui, bet ir mums, galintiems per šio aktoriaus–vaidmens–personažo kelią pažinti teatro meną. Kiekvienas naujas V.Anužio vaidmuo tai atviras dialogas su dabartimi, jis nepaliaujamai kuria šių dienų žmogaus atvaizdą", – rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Čia taip pat rasite daugybę paties aktoriaus pasakojimų, atsiminimų.

Ankstyvasis V.Anužio gyvenimo laikas – vaikystė šeimos namuose, vadinamuose tėvonija, santykiai su tėvais, tetomis, seserimi – tapo asmenybės pagrindu, suformavo atidos, pagarbos, tikrumo ir teisingumo principus, o jie ir yra V.Anužio būtį kertančios tiesos vertikalės ašis. Dirigavimo, mokytojavimo žaidimai vaikystėje, išbandant, tarsi pasimatuojant šias profesijas, galima sakyti, buvo lemtingi – nurodė ir pranašavo V.Anužio gyvenimo kelią: jis aktorius – orkestras, kas kartą prieš eidamas į sceną suderinantis instrumentus, kad fizinė ir mentalinė darna padėtų vaidmeniui išsipildyti; jis teatro pedagogas, išleidęs kartu su žmona aktore, teatro pedagoge V.Žygure-Anužiene devynias aktorių laidas.

Knygoje nuosekliai aptarta V.Anužio ir V.Žygurės-Anužienės keturiasdešimties metų bendro pedagoginio darbo patirtis.

Aktoriaus ir pedagogo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos ir dviejų Auksinių scenos kryžių laureato V.Anužio biografija "Tiesos vertikalė" yra vertingas leidinys aktoriams, režisieriams, visiems teatro meno kūrėjams ir jį mylintiems žmonėms – joje atskleista aktoriaus asmenybės šviesa, įžiebianti kūrybos energiją teatro žemėje.

Knygą sudarė Elvina Baužaitė, dailininkė Deimantė Rybakovienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

„Mano visi didžiausi vaidmenys – tai buvimas tiesos vertikalėje: neri į gylį, kad suvoktum praeitį, atvedusią į šiandieną; tada kyli ir kentėdamas tiesiesi į ateities aukštį, nes tiki, kad tiesa yra ten. Svarbiausia, kad būtų tiesa. Ir kad būtų įdomu. Privaloma suderinti šiuos du dalykus. Būtent – pristatyti tiesą teatre; nepaisant visko, tai – mano žemė. Pristatyti tiesą taip, kad ją žiūrėtų liaudis – tai mano tikslas kūryboje“, – rašo aktorius V. Anužis.

„Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį“ – tai vieno ryškiausių ir meistriškiausių mūsų laikų aktoriaus ir teatro pedagogo kūrybinė biografija. Jo vaidybos meistrystėje susilieja gilus teatro klasikos pažinimas ir modernybės išmanymas, o jo teatro pedagogika grįsta didžiule scenos patirtimi ir teatro meno, aktorystės amato fundamentaliu suvokimu.

Knygoje aptariama aktoriaus raiškos trajektorija, kritiko žvilgsniu aprėpiant įkūnytų personažų visetą, išskiriant ypatinguosius aktoriaus vaidmenis, kuriuose išryškėja Anužio unikalumo žymės, bylojančios šio teatro meno kūrėjo kūrybinę brandą. „Galybė mažesnių, didesnių ir pačių didžiausių vaidmenų suteikė saugumo jausmą ne tik V. Anužiui, bet ir mums, galintiems per šio aktoriaus–vaidmens–personažo kelią pažinti teatro meną. Kiekvienas naujas V. Anužio vaidmuo tai atviras dialogas su dabartimi, jis nepaliaujamai kuria šių dienų žmogaus atvaizdą“, – rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Vytautas Anužis. / D. Matvejevo nuotr.

Čia taip pat rasite daugybę paties aktoriaus pasakojimų, atsiminimų. Ankstyvasis Anužio gyvenimo laikas – vaikystė šeimos namuose, vadinamuose tėvonija, santykiai su tėvais, tetomis, seserimi – tapo asmenybės pagrindu, suformavo atidos, pagarbos, tikrumo ir teisingumo principus, o jie ir yra Anužio būtį kertančios tiesos vertikalės ašis. Dirigavimo, mokytojavimo žaidimai vaikystėje, išbandant, tarsi pasimatuojant šias profesijas, galima sakyti, buvo lemtingi – nurodė ir pranašavo Anužio gyvenimo kelią: jis aktorius – orkestras, kas kartą prieš eidamas į sceną suderinantis instrumentus, kad fizinė ir mentalinė darna padėtų vaidmeniui išsipildyti; jis teatro pedagogas, išleidęs kartu su žmona aktore, teatro pedagoge Velta Žygure-Anužiene devynias aktorių laidas. Knygoje nuosekliai aptarta Anužio ir Veltos Žygurės-Anužienės keturiasdešimties metų bendro pedagoginio darbo patirtis.

Aktoriaus ir pedagogo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos ir dviejų Auksinių scenos kryžių laureato V. Anužio biografija „Tiesos vertikalė“ yra vertingas leidinys aktoriams, režisieriams, visiems teatro meno kūrėjams ir jį mylintiems žmonėms – joje atskleista aktoriaus asmenybės šviesa, įžiebianti kūrybos energiją teatro žemėje.

„Per kelis dešimtmečius trunkančią karjerą esate sukūręs daugiau kaip šimtą vaidmenų, dirbote su geriausiais mūsų šalies režisieriais, pelnėte daugybę apdovanojimų ir publikos simpatijas. Savo sukaupta patirtimi dalinatės ir su jaunąja lietuvių bei latvių aktorių karta, tuo pat metu intensyviai kurdamas vis naujus darbus scenoje. Linkiu Jums Jūsų talento ir įdirbio vertų vaidmenų, kūrybinės energijos ir ištikimų Jūsų aktorinio meistriškumo gerbėjų“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

– Pastaraisiais metais Jūsų vaidmenys išsiskiria didele mobilizacija, energijos ir žodžio derme, bet svarbu ir tai, kad juose labai daug teksto. Ne kiekvienam aktoriui duotas gebėjimas mintinai išmokti tiek žodžių – suprantama, kad tam reikia didžiulių jūsų pastangų. Paprastai Jūs didiesiems vaidmenims ruošiatės vasarą. Režisieriai labai džiaugiasi tokiu jūsų pasirengimu, bet kaip Jums pačiam sekasi organizuoti savo individualų darbą?

– Daug kas netiki, kad teksto mokymasis – tai naujos kalbos mokymasis. Bet, mano supratimu, nelabai išmintingas žmogus mokosi svetimos kalbos neįleisdamas į save tos kultūros, kurios dalimi toji kalba yra. Ar tai būtų Shakespeare‘as, ar Strindbergas, tu įsileidi šių autorių pasaulį ir mokaisi tą kalbą per viską: per kitą ideologiją, būdą, epochą, istoriją, kaip dabar mėgsta sakyti, – visumiškai, holistiškai. Iš tikrųjų, tas kalbos mokymasis – visa apimantis procesas. Tai vaidmens kūrimas.

Sakai sudėtingiausią ir ilgiausią Lyro monologą ir tuo pačiu galvoji, kiek „Maximoj“ kainuoja apelsinų kilogramas... Yra toks periodas, kai mokydamasis tekstą, specialiai galvoju apie kitką.

Šiame procese yra ir mechanikos, ir technikos, – tai, kas kyla iš profesinio muštro. Mūsuose jau neliko daug žodžių, nes neliko ir jų pirminių sąvokų. Muštras neva yra blogai. O mano supratimu, muštras – nepaprastai efektinga priemonė ugdymui ir saviugdai. Jeigu nėra smegenų muštro, jos aptingsta, ir čia nieko naujo aš nepasakau. Jeigu nėra smegenų mankštos, gresia silpnaprotystė. Bet mankštintis tai mes nemėgstam. O pasakyti, kad mankšta irgi yra tam tikras muštras, nedrįstam, nes žodis sukompromituotas. Muštravoju save mokydamasis tekstą. Ir tampu laimingu, kai suprantu, kad tekstą jau išmokau, – svarbus etapas jau įveiktas! Bet ko išmokus, džiaugiesi. O jeigu dar visa tai lydi tam tikras pažinimas – laiko, epochos, idėjų, – tai ne paprasta laimė. Drauge tai yra lavinimosi būdas.

Visi didieji tekstai, apie kuriuos kalbu, išmuša iš laiko, kuriame gyvenu. Nesu laimingas, gyvendamas šiame laike. Jis man neteikia džiaugsmo. Be abejonės, kiekvienas laikas turi ir tai, kas yra gera. Ir tai tampa universalu. Meilė, pasiaukojimas, atgaila, dėkingumas, – tai teikia džiaugsmo, už tai esi dėkingas Dievui, kad gali tai patirti ir pažinti.

Sokratas sakė: žmogaus negalima teisti vien už jo poelgius. Tai susišaukia su Gottholdo Ephraimo Lessingo Natano Išmintingojo tolerancija. Žmogaus negalima smerkti dėl to, kad iš jo kylantis blogis yra iš nežinojimo. Nes žmogaus dorybė yra vienintelė – žinojimas. Baisiausia, kai žmogus nenori turėti tų žinių ir lieka savo nemokšiškume, kuris labai kliudo žmogaus savivokai.

Kai dialoge apie teisingumą Trasimachas klausia Sokrato: „Kokią tu bausmę pasiskirsi, jeigu aš pasakysiu geresnį teisingumo apibrėžimą?“ Sokratas vienareikšmiškai atsako: „Tokį, koks pritinka nemokšai. Mokytis!“

Tik ką su žmona Velta grįžome iš Rygos, kur buvo pristatyta knyga apie mūsų parengtą latvių aktorių kursą (2006–2010). Dešimtmečio proga manęs paprašė pasakyti palinkėjimą jauniems žmonėms. Suprasdamas, kad iškilmingomis progomis žmogus dažnai pradeda nuobodžiai kalbėti, aš pasakiau du žodžius: „Mokykitės istorijos“. Atrodytų, kad žmonija serga silpnaprotystės liga – atminties netekimu. Klaidos lipa ant tų pačių klaidų, žmonės vėl kenčia, darydami tas pačias klaidas.

Už visus savo didžiuosius tekstus esu dėkingas Dievui ir laikui, už tai, kad man duota ši kančia.

Mano vaidmenų tekstų yra virš šimto. Aišku, ne visi tokie didžiuliai, bet aš juos visus turiu. Aš jų niekam niekada neatiduosiu, nes, kurdamas vaidmenį, tiek daug visko esu prirašęs – tai pastabos ir įžvalgos apie man brangius, intymius atradimus. Galiu išsitraukti 1996 metų tekstą ir jį sakyti. Man reikia tik užmesti akį. Sakykim, reiktų „Kelionės į Damaską“ – duokit vieną dieną, ir tekstas būtų atkurtas. Bet nuostabiausias dalykas, kad tai sugrąžina tave į vaidmenį, ir anaiptol ne teksto mokėjimo lygmenyje.

Sakai sudėtingiausią ir ilgiausią Lyro monologą ir tuo pačiu galvoji, kiek „Maximoj“ kainuoja apelsinų kilogramas... Yra toks periodas, kai mokydamasis tekstą, specialiai galvoju apie kitką, – tai yra muštras, ir jokios metafizikos. Aukštoji vaidyba prasideda, kai gali „kalbėtis su idėja“. Gali, kai tekstas iš svetimos kalbos tampa gimtąja.

– O kaip jūs tuos tekstus išlaikote galvoje, ypač tuomet, kai jie gana retai vaidinami?

– Jie lieka manyje. Nepriklausomai nuo mano valios. Gal dėl to jie aktyvūs, nes sąmonėje savo herojus mėgstu perkelti į kitą laiką ir keisti jų vertinimus bei santykius su pasauliu, – atimu iš jų organiką.

Neapkenčiu organikos, nes ji yra aktoriaus laisvės žudikė, nes ji cenzūruoja aktorių ir neleidžia jam būti laisvam, kai „kalbamasi“ su idėja. Yra kriterijai vaidmeniui ir tiesai, kurie daug vertesni už organikos pasiekimą. Organika yra vaidybos kurso trečio semestro reikalavimas. Jau tada studentas tikrai turi mokėti „būti organišku“. Artistai, iš kurių mokausi ir kuriais gėriuosi, – „neorganiški“, bet jie pasiekė tokias aukštumas, dėl kurių verta rinktis šią profesiją.

– Jūsų personažas Sokratas sako Agatonui: „Tu su tiesa negali ginčytis, o su Sokratu – visai nesunku“. Iš kokių paradoksų kuriate šį spektaklį?

– „Aš žinau, kad nieko nežinau, bet kiti nežino ir šito“, – tai vienas iš žinomiausių Sokrato posakių. Arba: „Geriau didvyriškai numirti, nei gyventi gėdoje.“ Jų labai daug. Sokrato motina buvo pribuvėja. Sokratas apie ją sakė: ji kūnus priiminėja – gimdo, o aš gimdau mintis. Žinoma, kad Sokratas nieko nepaliko rašytinio, o apie jį daug paliko jo mokiniai Platonas ir Ksenofontas. Ir tuose tekstuose – nemažai prieštaravimų.

Ksenofontas buvo ir karvedys, jis liudijo, kad Sokratas pateisino blogio darymą kaip gynybą, o Platonas „Dialoguose“ kitokį jį vaizdavo: daryti bloga – nesvarbu, kam – neišmintinga. Sokratas buvo puikus karys. Pradžioje buvo skulptorius, kaip ir jo tėvas. Šeima buvo pakankamai turtinga. Apie tai liudija jo pirmas žygis į Spartos karą. Sokratas turėjo labai turtingą ekipiruotę. Tai, kad jisai kovėsi, ne legenda, o tikras faktas: su kuoka jis išvaikė visą Spartos falangą. Kokia didelė jo vidinė galia! Toks filosofas, mokytojas, pedagogas, išminčius ir tuo pačiu – karys. Jis – ne kažkoks užsisėdėjęs ir filosofuojantis žmogus. Išlikę liudijimai apie Sokrato biografiją – karys, asketas, žmogus, apšmeižtas ir išjuoktas Aristofano „Paukščiuose“ ir „Varlėse“. O Aristofaną rėmė Anitas – didžiausias Sokrato priešas.

Paskutinėje teismo kalboje Sokratas prisipažįsta, kad jam nebuvo neskaudu, – jis pamini šį faktą. Sokratą priskyrė prie sofistų, nors jis nebuvo joks sofistas. Sofistai už mokymą ėmė pinigus, Sokratas pinigų neėmė. Bet čia taip pat paradoksas: patys mokiniai šmeiždavo Sokratą, sakydami: „Tu juk turi pinigų“. Sokratas prie žinių aukaviečių patarnavo, ir kiek už tai gaudavo, tiek jam ir užtekdavo. Jis buvo ir herojus, ir kankinys.

Buvo tokia dviejų bausmių sistema. Papuolęs į vieną kategoriją, tu gali už savo nusikaltimą pasiūlyti bausmę ir išpirką. Bausmę gali pasiūlyti ir kaltinamasis, ir kaltintojas. Kaltinamasis visuomet stengdavosi pasiūlyti kiek galima didesnę bausmę, kad pranoktų kaltintoją.

Nes jeigu kaltintojo pasiūlyta bausmė bus didesnė, tuomet teismas ją gali ir įvykdyti. Sokratas atsisakė šio pasirinkimo, ir kaip laisvam žmogui jam buvo leista išgerti nuodų trisdešimt dienų po nuosprendžio paskelbimo. Iš pradžių už nežmoniškai didelius pinigus draugai siūlė išpirką, vėliau siūlė bėgti. Sokratas atsisakė bėgti, klausdamas: „Ar jūs žinote vietą už Atėnų, kur nėra mirties?“ Apie pačią mirtį teisėjams jis labai išmintingai pasakė: „Bet ir jūs, teisėjai, žiūrėkite į mirtį su gera viltimi, jei tik sutinkate su ta tiesa, kad gero žmogaus neištiks jokia nelaimė nei gyvo, nei mirusio, ir kad dievai neliks abejingi jo likimui.“

– Kuo ypatingas Platonas, lyginant su anksčiau analizuotais, vaidintais autoriais?

– „Dialoguose“ Platonas save pavadina dramaturgu. Lyginant su sudėtingiausiais tekstais, tenka pripažinti, kad ir Platono tekstai labai sunkūs. Dialoge viens kitą seka žodžiai: „reikalingas, naudingas, tinkamas, teisingas“. Tik sukeisi juos vietomis, ir viskas žlunga, nelieka sekančio išėjimo, to, kuriuo tu gali logiškai įrodyti tiesą, apie kurią kalba Sokratas. Aišku, „Dialoguose“ įprastinės dramaturgijos nėra, mes patys ieškome atraminių taškų. Platonas siūlo „klausimų-atsakymų“ formą.

Didžiausia dovana – kai gali susidurti su tokio grožio tekstu. Toks tekstas tave labai smarkiai paveikia ir daugiau tu nieko nenori. Tai yra kaip tam tikra religija ar malda. Kai tuo „užsikreti“, negali priimti kitko.

– Menininką domina aistrų logika, kas vyksta su Jumis repetuojant šią medžiagą?

– Sokrato proto dinamikoje nuolat išryškėja kareivis. Yra ir „aistros, vardan tiesos“, kai jis pratrūksta. Man nepaprastai gražu, kai jis kalba apie retoriką: „Sakai esąs retorikos žinovas ir kitą galėtum padaryti retoriumi. Na, pasakyk, kas šito meno esmė? <...> Ar tos kalbos, kurios nurodo ligoniams, kaip gyvendami jie būtų sveiki.“ Jam atsako – „ne“. „Tai reiškia, kad retorika – tai ne visos kalbos. Ji tik daro žmones gebančius kalbėti?“ Labai įdomus Sokrato, Gorgijo ir Polo dialogas. Vystosi, ir kaip aistringai!

Patristikos atstovai Sokratą lygino su Kristumi. Jis mokė tikėti ne į tuos dievus, kuriuos garbino šalis, bet mokė tikėti kitais. O tas kitas dievas – tai demonas globėjas. Kitaip tariant, angelas sargas, kuris visą laiką gyveno su juo.

– Šiuolaikinis menas mažiau imituoja, ypač lyginant su nesena praeitimi, tuo pačiu, jis vis labiau tolsta nuo klasikinio paveldo. Gal tai apskritai susiję su kūrybos prigimtimi?

– Manau, kad turi praeiti nevaisingas, dirbtinai tręšiamas, puoselėjamas laikas. Svarbu neprarasti senosios kalbos įgūdžių. Aš apskritai netikiu progresu mene ir nemanau, kad nauja – tai būtinai yra gera.

– Repetuojate su debiutuojančiu režisieriumi Motiejumi Ivanausku. Kokia patirtis?

– Motiejus turi švarią sielą ir dvasią. Amato išmokti galima, o švarios sielos – neišmokstama. Visi kiti dalykai, nuo kurių priklauso režisieriaus profesija, gali ugdytis, jeigu tik bus noro. Didieji režisieriai įvaldo profesiją, bet jų vertė ne tik tame. Visada svarbu, kad režisierius būtų išsilavinęs mąstytojas, kad būtų stipri asmenybė. Režisierius turi būti filosofas, suvokiantis save, pasaulį, būtį, – čia yra vertybė, o amatas lieka amatu.

Ir Platono joks režisierius taip lengvai nepasirinktų, – tik suvokiantis medžiagą gali bandyti ją perkelti į sceną.

– Ar sunku būti Anužiu, kiekvieną kartą iš naujo atsiduodant maksimaliai? Ar užtenka aplinkos, iš kurios Jūs galėtumėte taip pat semtis, pasipildyti?

– Vakar nudžiugau internetu gavęs pasiūlymą įsigyti Simono Sebago Montefiores knygą „Jeruzalė. Miesto biografija“. Nepaprasta knyga. Dabar jau nereikės dėl jos vaikščioti į biblioteką. Tokią knygą skaitant gali visiškai neblogai gyventi. Aišku, ir gerą žuvį pagavęs, gali neblogai praturtėti.

– Esate Juozo Miltinio mokinys. Ar tai tik faktinis dėmuo, ar turi įtakos kiekvieną kartą iš naujo repetuojant vaidmenis?

– Jis man buvo ir išliko didžiausias teatro mokytojas. Svarbu ir tai, kad miltiniškas teatro supratimas į mane įkrito, kai man buvo šešiolika metų. Šviesaus atminimo mano Tėvas sakydavo: „Vaiką reikia auklėti iki trijų metų, po to – viskas, tu jau viską pražiopsojai, kaltink pats save“. Lygiai taip, savo pačiame gležnume, aš patekau pas Miltinį ir buvau smarkiai veikiamas, visa tai nedingo ir dabar.

Miltinis buvo žmogus, paskyręs savo gyvenimą teatro suvokimui – per žmonijos istoriją, per pasaulio istoriją, per užsienio kalbas, kurių jis mokėsi ir džiūgaudavo. Gaudavo graikų kalbos vadovėlį ir statydamas „Karalių Edipą“ šūkaliojo, kad dabar galintis pats graikiškai skaityti, ir dėl to galintis kvestionuoti ir vertimą, ir viską... Tai buvo žmogus, kuris gyveno teatre. Jis troško pažinti žmogų ir tuo troškuliu užkrėsti kitus. Ar daug tokių galima sutikti šiandien?

– Kaip jaučiatės besiblaškydamas po skirtingas erdves – tiek repetuojant, tiek vaidinant anksčiau sukurtus vaidmenis?

– Tai labai veikia. Kai kurios erdvės tiesiog yra antiteatrinės, jose sunku vaidinti, repetuoti. Kartais dėl tokių netinkamų erdvių ir spektakliai žlunga. Kažkada taip nutiko spektakliui „Kelyje į Damaską“, kuris buvo perkeltas į Klaipėdos žvejų rūmus, į antiteatrinę patalpą. Gal dabar pastatas ir aptvarkytas, bet anuomet...

– Ką stebite aplinkoje, kas pastaruoju metu Jus labiausiai jaudina?

– Kažkada, kai mano tėvas, kurį be galo mylėjau, išėjo į gražesnį pasaulį, artimieji man pasakė: „Tai likai tu“. Man tuomet šis „vaidmuo“ visiškai nepatiko. Prieš kelias dienas šį pasaulį paliko mano brangioji mokytoja Romualda Merkienė. Ir dabar aš dar labiau jaučiu, kad esu tas, kuris neturi į ką atsiremti. Tai buvo vokiečių kalbos mokytoja, germanistė, kuri mane mokė, mylėjo, auklėjo, savo pavyzdžiu rodė, koks gali būti mokytojas ir kiek daug gero gali duoti. Ačiū Dievui, suspėjau atsisveikinti. Šiuo metu man viską nustelbė ši netektis.

Spektaklio „Dialogai“ premjera įvyks rugsėjo 25 d. LNDT Studijoje (įėjimas iš Gedimino pr. 4), Vytautas Anužis taip pat ruošiasi ir kitai LNDT premjerai – spektakliui „Alisa“, kuris įvyks spalio 23, 24 d.

Drauge – dešimtmečius

Vienas dažniausiai aktoriui užduodamų klausimų – apie žmoną.

Pora išskirtinė ne tik tuo, kad abu sutuoktiniai yra aktoriai, kad Velta Anužienė yra latvė, bet ir dėl to, kad tai – viena stipriausių, ilgiausiai drauge gyvenančių meno pasaulio porų.

V.Anužis vadina sutuoktinę mylimąja visomis prasmėmis: šeimoje, darbe ir kūryboje, save įvardydamas žmonos kūriniu.

Merginą iš Latvijos jis sutiko 1974 m., kai abu stojo į B.Ščiukino aukštąją teatro mokyklą prie J.Vachtangovo teatro.

Pirmiausia stojančiųjų sąraše jis pamatė keistą vardą – Velta Žygurė.

Kažkas jam prasitarė, kad tai nepaprastai talentinga latvė, savo žavesiu ir savitumu patraukusi komisiją, todėl vieta aukštojoje mokykloje jai esanti garantuota.

"Vieną dieną sutikau ją gatvėje. Vėliau sužinojau, kad jai kažkas mane jau buvo parodęs. Pamačiau pasitikinčią savimi, aukštą blondinę. Nužiūrėjo mane. Vilkėjau pasiskolintu, gerokai per dideliu švarku, nešiausi sakvojažą, kuris turėjo byloti, kad esu neprastas žmogus. Ji pasižiūrėjo, niekinamai nusijuokė ir nuėjo. Tarp mūsų užsiliepsnojo ypatinga nemeilė. Bet vėliau susidraugavome ir nuo 1977 m. esame drauge. Galiu aiškiai pasakyti, ką ji turi, o aš – ne: ji – daug protingesnė, racionalesnė, geriausia to žodžio prasme, yra tvarkinga, nuosekli, labai sąžininga ir labai gera. Esame skirtingų kultūrų žmonės: aš – katalikiškos, ji – protestantiškos. Mes padarę nuodėmę turime ją išpažinti ir gauti išrišimą, pasižadėti taip nebedaryti, gal tesėsime pažadą, o gal ir ne. Jiems taip elgtis negalima. Padarei tai padarei, tai niekur nedings, daugiau taip negali daryti, bet kas padaryta, jau yra. Tokios nuostatos Veltoje – labai daug. Ir dar ji gali užsiliepsnoti labai audringai, bet pykčio užantyje nesinešioja", – atviravo aktorius.

Milicininkas – ir gyvenime

Po studijų Maskvoje Juozo Miltinio auklėtinis atvažiavo dirbti į Klaipėdą, o Velta – į Liepojos teatrą.

Tai buvo laikas, kai kiekvieną vakarą po spektaklio V.Anužis motociklu važiuodavo pas mylimąją, kol kartą tą motociklą jam pavogė. Vėliau jį rado jau išardytą.

Pirmieji septyneri metai Klaipėdos dramos teatre aktoriui nebuvo lengvi. Vienintelis didesnis vaidmuo buvo Glumovas A.Ostrovskio pjesėje "Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo". Visa kita buvo epizodai.

"Negaliu kategoriškai pasakyti, kad nieko nevaidinau. Vaidinau milicininką ir scenoje pasirodydavau dukart, kai teisiamą partinės organizacijos sekretorių, Balio Barausko personažą, įvesdavau ir išvesdavau iš scenos. Kartą per pertrauką kažkur Aukštaitijoje toks uniformuotas išėjau parūkyti. Staiga atbėga žmogus ir aiškina, kad "Juozas atėja ir prisgėrįs muša". Bandžiau aiškinti, kad aš – artistas, negaliu niekur eiti, man reikės vaidinti. Gavau velnių, kad tik rūkau, kad nevykdau pareigos padėti žmonėms. Turėjau didžiulį pasisekimą, kai išskyriau besimušančius ir dar spėjau grįžti į sceną. Bet juk aš ne to tada norėjau. Į teatrą atėjau ne tarnauti, nors teatre labai daug tarnystės. Aš tikėjausi atlikti misiją – vaidinti didelius vaidmenis. Turėjau ir tebeturiu vieną nuostatą – jei jau eiti į teatrą, tai tik kurti vaidmenų. Būti dalimi ansamblio – ne man", – atviravo V.Anužis.

Kritika sugniuždė

1985 m. jis sulaukė pirmo didelio vaidmens Ferdinando Brucknerio pjesėje "Napoleonas Pirmasis". Aktorius tikėjosi, kad pagaliau parodys, ką gali, ir visi supras, kad turi būti užimtas teatro repertuare kur kas labiau.

Bet taip neatsitiko.

Pasirodė kelios trumpos, paskatinančios recenzijos, o vėliau į Klaipėdą atvyko būrys kritikų.

"Iš sostinės jie važiuodavo į provinciją, tokie viską žinantys ir suprantantys, galintys paaiškinti ir nuspręsti. Kaip sakė vienas geras mano draugas, režisierius, užsienyje kritikai po spektaklio apsigaubia tarsi gaubtu, stengdamiesi negirdėti savo kolegų, pareiti namo ir suformuluoti savo mintis. O mūsiškiai susirenka, ilgai stena ir vienas kitą skatina prabilti. Vaidindamas gali būti aukštai ant žirgo, o gali ir slystelėti nuo jo, ypač, kai žinai, kad ten, salėje, sėdi vertintojai, išgyveni stresą, todėl gali ir nebūti toks puikus, koks galėtum. Aptarimo dieną jie, išminčiai, susėdo priešais aktorius ir "sutaršė" visus spektaklius. Ko gero, nepadori mano šypsena parodė jiems, ką apie tai manau. Vienas tų žinovų atsistojo ir mane taip sutratino, kalbėjo gal pusvalandį. Po tokio smūgio ir poros butelių "rašalo" Velta mane rado gulintį virtuvėje ant grindų. Gal būčiau ten ir miręs. Man tai buvo labai didelis sukrėtimas, – nesibaimino atvirauti žymus aktorius. – Baigęs mokslus Maskvoje dalyvavau ne vienoje peržiūroje, padėdamas bendramoksliams bandymuose patekti į kurį nors iš poros dešimčių Maskvos teatrų. Ne kartą režisieriai atsirinkdavo mane, o ne pretenduojantįjį, nors aš nė neketinau likti Maskvoje. Akivaizdu, kad po tokio kritiko sutaršymo čia, Klaipėdoje, buvau pasiryžęs išvažiuoti. Ketinau stoti studijuoti režisūros į VGIK'ą (Rusijos valstybinį kinematografijos institutą) arba į J.Vachtangovo institutą."

Lemtingas susitikimas

Tada aktoriaus likimą pakreipė kita linkme lemtingas susitikimas su viena tuomet garsia teatro kritike. Panašių likimo posūkių V.Anužio gyvenime buvo ne vienas.

Vyko klaipėdiečių gastrolės Jaunimo teatre. Napoleono vaidmenį atliko Vytautas Paukštė.

Spektaklio žiūrėti atvažiavo leidinio "Sovetskaja kultūra" specialioji korespondentė Ella Makarova.

Tai buvo oficialus leidinys, pagal kurį tada spręsta, ar tas kūrinys geras.

Viso spektaklio metu V.Anužis sėdėjo šalia korespondentės ir į ausį šnibždėjo vertimą. Po spektaklio žurnalistė paklausė, iš kur jis taip gerai moka rusiškai.

"Kai sužinojo, kur ir pas ką mokiausi, jai tai sukėlė tikrą euforiją, mano mokytojai buvo jos artimi ir gerbiami žmonės. Ji užsinorėjo išvysti mane scenoje ir specialiai iš Rygos atvažiavo į Panevėžį pamatyti manęs, vaidinančio Napoleoną. Panevėžyje apsistojau pas tėvą. Po spektaklio, prieš vidurnaktį, ji paskambino į laidinį telefoną. Sėdėjau, klausiausi ir man tekėjo ašaros. Tiek gerų žodžių nebuvau girdėjęs ir turbūt niekada daugiau neišgirsiu. Tai buvo rimta, argumentuota darbo analizė. Straipsnis pasirodė tuomet elitiniame leidinyje, autorė padovanojo man savo knygą su autografu, parašė gražų laišką apie tai, kaip ji manimi tiki, ir taip sugriovė mano depresiją bei nusiteikimą studijuoti Maskvoje. Taip likau Klaipėdoje. Po truputį pradėjo atsirasti režisierių, kurie norėjo mane matyti savo spektakliuose, ėmiau daugiau vaidinti, prasidėjo visai kitas mano gyvenimo etapas", – apie savo karjerą Klaipėdoje tęsė pasakojimą aktorius.

Vienas geriausių V.Anužio vaidmenų, scenoje gyvavusių beveik 10 metų, nuo 1994-ųjų – Džo Williamo Saroyano pjesėje "Geriausias gyvenimo laikas".

Aktorius prisipažįsta, kad šis vaidmuo jam buvo labai svarbus ir mėgstamas. Jis padėjo V.Anužiui sutikti svarbiausią jo aktoriniame gyvenime režisierių – Joną Vaitkų.

Kūrybinis bendradarbiavimas tarp aktoriaus ir šio režisieriaus tęsiasi iki šiol.

Į Londoną – uždirbti

Nepaisant aplankiusios sėkmės, 1995 m. V.Anužis išvažiavo iš Lietuvos. Ne į Maskvą, o į Londoną. Ne mokytis kūrybos, o daryti sumuštinių ir salotų.

Emigranto dalią žinomas aktorius išbandė palikęs Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto katedros vedėjo postą.

Aktorius neslepia, jog gyvenimas tuo metu buvo toks skurdus, kad namie tiesiogine to žodžio prasme trūko maisto. Jausdamas atsakomybę už savo šeimos gerovę, jis išvyko uždirbti pinigų.

"Žemiausia pakopa – plauti puodus, aukštesnė – pjaustyti duoną ir tepti ją margarinu, aukščiausia – gaminti salotas. Irakietis Ebis, priimdamas į darbą, paklausė, ką aš veikiau namie. Negalėjau sakyti, kad vaidinau, būčiau plovęs puodus. Nesumelavau sakydamas, kad buvau dėstytojas. Taip patekau į aukščiausią kategoriją, kur bakalauro diplomą turinčiųjų nė nebuvo. Su manimi dirbo Viktoras, docentas iš Maskvos valstybinio universiteto, pora magistrantų iš Varšuvos, garbaus amžiaus profesorius iš Donecko. Velta tuo metu visiems pažįstamiems pasakojo, kaip aš vargstu, kaip aukojuosi. Grįžau nusipenėjęs. Pamačiusi mane tokį apaugusį apsauginiu sluoksniu, žmona paprašė bent porą pirmųjų dienų neiti į gatvę ir neskubėti susitikti su žmonėmis. Išmokau valgyti sočiai, bet nepastebimai, nekramtydamas, mat buvome stebimi, imti fasuojamų produktų mums neleisdavo. Pradžioje atsivalgėme iki tol nematytų salotų. Po to maitinomės tik tuo, kas patinka, pavyzdžiui, lašišomis. Išmokau staigiu judesiu užsikišti už žando gabalėlį ir nepastebimai sotėti. Kartais ir namo parsinešdavome, tai sūrio gabalą, tai dešros", – apie netikėtą gyvenimo etapą pasakojo V.Anužis.

Jis prisiminė, kad maskvietis Viktoras buvo nepaprastas gudruolis, turintis puikų humoro jausmą.

Sočiai, bet žeminančiai

Vyrai dirbo ne virtuvėje, o salėje, kur klientai maisto davinius pasiimdavo. Viktoras suprato, kad vaizdo kameros nepasiekia tos vietos, kur gulėjo šokoladai ir saldūs batonėliai. Rusas sugebėjo juos įžūliai vogti. Pririnkdavo pilną rankinę ir per maskviečių bendriją vis siųsdavo šeimai.

Ebis su kitu bendraturčiu savaitės gale vis susikivirčydavo, jiems vis nesueidavo galai, vienas kitą kvailindavo, rėkdavo, kol suprato, kad šokoladukus kažkas vagia.

Supratęs, jog prasidėjo atidesnė kontrolė Viktoras tyčia eidamas pro tą vietą, kur gulėjo šokoladai, padarydavo klaidinamą judesį: tūptelėdavo, pasilenkdavo. Tada irakiečiai ėmė įtarti, kad vagia jis.

"Kartą, kai jis eilinį kartą eidamas pro "snikerius" pasilenkė, abu darbdaviai puolė kaip vanagai. Šaukė: "Vagis!", nusivedė į tualetą ir liepė išsirengti, bet nė vieno šokolado nerado. Viktoras buvo puikus aktorius, stovėjo prieš juos visiškai nuogas, o per skruostus jam ritosi ašaros dėl baisaus pažeminimo", – nuotykių prisiminimais dalijosi aktorius.

Darbas Londone buvo be galo sunkus, sekinantis ir žeminantis. V.Anužis prisimena nuolat neišsimiegodavęs, tai varė iš proto.

Po darbo pamainos dažną dieną jis kelias valandas sėdėdavo skvere, negalėdamas pajudėti, pats tarsi tapęs daržove. Darbdavys leisdavo sau paraginti svetimšalį spyriu į užpakalį.

Kartą paryčiais su bendradarbiais, ryšinčiais polietileno prijuostėmis, teko kelis kvartalus bėgti nuo policininkų, juk tada jie visi buvo nelegalai.

Aktoriaus grįžimas į tėvynę nebuvo suplanuotas ir labiau priminė pabėgimą.

Kad ir kaip stengėsi taupyti, kartą V.Anužis nuėjo į tais metais apdovanojimų pelniusį spektaklį.

Matė džentelmenus su nuostabiomis suknelėmis vilkinčiomis damomis lipančius iš limuzinų, juto jaudinantį teatro šurmulį.

Tada atrodė, kad visa tai jo gyvenime nutolo visam laikui.

Aktorius pažiūrėjo spektaklį ir suprato, kad jie vaidina nė kiek ne geriau nei jis pats ir kolegos.

Kitą rytą V.Anužis pranešė, kad išeina iš darbo, net neatgavęs depozito. Klaipėdoje jo jau laukė dideli vaidmenys.

Tobula anglų kalba

Londone susikalbėti V.Anužiui nebuvo problemos.

Jo tėvas – tuomečio Kauno politechnikos instituto Panevėžio filialo anglų kalbos dėstytojas, papildomai užsidirbdavo medikams versdamas disertacijas, o savo malonumui į stalčių vertė P.Shelley'į ir G.Byron'ą. Jam anglų kalbą dėstė Oksforde mokslus baigusi mokytoja.

Tėvas visą gyvenimą svajojo pamatyti Londoną. 1996-ųjų birželio pradžioje jis išvažiavo, o liepą aš jį parsivežiau karste.

"Kad suprastumėte, koks tai buvo žmogus, pasakysiu, kad jis neskaitydavo lietuviškai, tik literatūrą anglų kalba. Spjaudydamasis skaitė komunistinį laikraštį "Morning Star", nes kitų laikraščių anglų kalba pas mus nebūdavo. Mūsų namuose būdavo angladieniai. Tai dienos, kai mes su seserimi turėdavome kalbėti tik angliškai. Perskaitytą knygelę turėdavome papasakoti, pasakyti, kiek naujų žodžių išmokome. Savaitgaliais, kai visi dūkdavo ir žaisdavo, mums tai daryti būdavo leidžiama tik po anglų kalbos pamokų, – prisiminimais dalijosi V.Anužis. – Tėvas visą gyvenimą svajojo pamatyti Londoną. 1996-ųjų birželio pradžioje jis išvažiavo, o liepą aš jį parsivežiau karste. Jis patyrė du infarktus, bet išsipildė jo svajonė. Gulėdamas ligoninėje labai daug bendravo, o gydytojai vesdavo savo kolegas, kad jie paklausytų tobulos XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios anglų kalbos: tarties, leksikos ir žodyno."

Kryžius – už antraplanį vaidmenį

Vienas unikalių buvo 2007 m. pastatyto spektaklio "Kelias į Damaską" Nepažįstamojo vaidmuo.

Spektaklis buvo suvaidintas vos kelis kartus, bet jis neliko nepastebėtas Lietuvos teatralų bei žiūrovų.

Daugelis teatro menininkų tikėjosi, kad už Nepažįstamojo vaidmenį V.Anužis bus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

Tačiau taip neatsitiko. Kai po daugybės bandymų režisierius Oskaras Koršunovas jam pagaliau prisiskambino, ėmė raminti: "Vytai, neimk į galvą. Tu tą kryžių pasiimsi ir gausi jį ne už gerą darbą, o kokį nors šūdą. Ir aš negavau už rimtą darbą."

O.Koršunovas palaikė jo paties labai vertinamą aktorių ir viešai. Duodamas interviu jis pasakė, kad garsus Oslo nacionalinio teatro aktorius už Nepažįstamojo vaidmenį gavo valstybinį apdovanojimą, o V.Anužis, pasak režisieriaus, vaidino geriau už jį.

Ir tikrai V.Anužis kryžių gavo, bet šiuo apdovanojimu buvo įvertintas antraplanis vaidmuo G.Grajausko pjesėje "Mergaitė, kurios bijojo dievas".

Didžiuojasi mokiniais

2006–2010 m. Vytautas ir Velta Anužiai vadovavo latvių kursui, kurie, baigę vaidybos bakalauro studijas Klaipėdoje, išvyko dirbti į Liepoją. Tai buvo pirmas kartas Lietuvos istorijoje.

Visi 16 aktorių tebedirba, pelnė sėkmę ir įvertinimą, vaidina Latvijoje ir kitose šalyse.

Aktorius prisipažįsta, kad visi mokiniai, teatro "Dramos klasė" aktoriai po žmonos ir sūnų jam yra patys brangiausi žmonės.

Antrą kartą iš Klaipėdos V.Anužis išvažiavo jau būdamas 55-erių. Tai buvo laikas, kai abu poros vaikai suaugo ir išskrido iš tėvų namų, studentai iš Latvijos išvažiavo į savo tėvynę, ir uostamiestyje pora pasijuto vieniša.

Likimas pasiūlė V.Anužiui naują iššūkį – J.Vaitkus pakvietė jį vaidinti Nacionaliniame dramos teatre, o Teatro ir muzikos akademijoje jam pasiūlyta surinkti ir vadovauti būsimų aktorių kursui.

Tai buvo tikra likimo dovana.

Vilniuje aktoriui teko dirbti su geriausiais Lietuvos režisieriais: O.Koršunovu, J.Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi, Gintaru Varnu.

Aštuoneri metai Vilniuje buvo kupini iššūkių. Vienas didžiausių – karalių Lyrą vaidinti rusiškai.

Prisimindamas šį vaidmenį aktorius prisipažįsta taip įsijautęs, taip persikūnijęs į seno karaliaus esmę, kad dar ilgą laiką nesugebėjo atsikratyti seniokiškos Lyro eisenos.

Po to aktoriaus karjerą papildė Auksinis scenos kryžius už pagrindinį vaidmenį G.Varno režisuotame spektaklyje "Natanas Išmintingasis", vienas reikšmingiausių vaidmenų – Čertkovas O.Koršunovo režisuotame "Rusų romanse", Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už  klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą.

V.Anužis brangina ir laiko be galo vertingu profesoriaus darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Renginio metu kalbėsime, kaip tampama aktoriumi, kokia teatro meno esmė, kodėl teatras gyvuoja tiek amžių, ir kodėl jis ypatingai reikalingas šiandien. Išgirsime du monologus iš spektaklio „Natanas išmintingasis“; skambės Vytauto Mačernio poezija.

V. Anužis teatro pasaulyje yra žinomas jau 40 metų. Tiek pat metų dirba pedagogu, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, dėsto vaidybą. Aktorius yra sukūręs daug dramatiškų, nepamirštamų vaidmenų spektakliuose: Nepažįstamasis („Kelias į Damaską“, rež. Oskaras Koršunovas); Karalius Lyras („Karalius Lyras“, rež. Jonas Vaitkus); Vyskupas Masalskis („Katedra“, rež. Oskaras Koršunovas);  Tėvas Pimenas: Patriarchas („Borisas Godunovas“, rež. Eimuntas Nekrošius); Lozorius („Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“, rež. Jonas Vaitkus) ir kt.

1974 m. V. Anužis baigė Panevėžio dramos teatro J. Miltinio studiją prie Dramos teatro,  1978 m.  – aukštąją B. Ščiukino teatro mokyklą prie Jevgenijaus Vachtangovo akademinio dramos teatro. 1978 m. pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre. 2000 m. kartu su Velta Anužiene įkūrė KU teatrą „Dramos klasė”. 2006 m. buvo pakviestas į Oslą,  į meninę-kūrybinę rezidentūrą pagal programą „An artist-in-Residence Programme for Performing Arts Professionals” (Menininko rezidentūra: vaidybos menai profesionalams).

Net 33 metus gyvenęs ir dirbęs Klaipėdoje  V. Anužis su žmona, aktore ir teatro pedagoge V. Anužiene, persikėlė į Vilnių – sulaukė režisierių Jono Vaitkaus ir Aido Giniočio pasiūlymų dirbti sostinėje. Nuo 2011-ųjų yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.

V. Anužis yra pelnęs daugybę apdovanojimų. 2011 m. už nepagrindinį dramos aktoriaus vaidmenį  spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. 2016 m. už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą aktoriui skirta Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija. 2017 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už  Natano Išmintingojo vaidmenį spektaklyje „Natanas Išmintingasis“ (rež. Gintaras Varnas).