Klinikos vadovybė prieš atsakydama BNS į klausimus kreipėsi į ilgametį klinikos klientą – Mykolo Romerio universiteto dėstytoją Vytautą Dumbliauską. Jis, susisiekęs su BNS žurnalistu, perdavė, kad klinikos vadovybė „nenori to straipsnio, žmonės nenori tų skandalų“.

Įstaigos direktorė aiškino, kad paskiepyti medikai nuo vasario 1 dienos ateina dirbti į įstaigą ir buvo rezerviniame skiepijamų asmenų sąraše.

Jos pavaduotoja tvirtino apie rengiamą straipsnį su V. Dumbliausku nekalbėjusi ir niekam skambinti neprašiusi.

Paskiepijo, nes užteko vakcinos

Žalgirio klinikos vadovė Vytautė Pečiulienė BNS teigė, kad aštuoni paskiepyti dėstytojai prie įstaigos darbo prisidės nuo vasario 1 dienos ir dirbs su pacientais bei studentais.

Ji patvirtino, kad tarp paskiepytųjų yra europaralmentaro Juozo Oleko dukra Laura Linkevičienė su privačioje odontologijos klinikoje dirbančiu vyru Tomu Linkevičiumi, taip pat kitapus Žalgirio klinikos privatų kabinetą turintis Vytenis Almonaitis ir šiuo metu pensijoje esanti buvusi Odontologijos instituto direktorė profesorė Irena Balčiūnienė.

„Taip, neturime ką slėpti. Mes nuo vasario 1 dienos jau esam paruošę pasirašymui šitų žmonių sutartis (...) Kadangi šitas skiepas yra gautas, 27 dieną bus revakcinacija“, – sakė V. Pečiulienė.

„Tai yra mūsų dėstytojai, kurie nuo vasario 1 dienos ateina į klinikinius darbus (...) Tas žmogus ateina į ypatingai didelę rizikos zoną dirbti su pacientais, kuriems PGR (COVID-19 tyrimai – BNS) nedaromi“, – kalbėjo klinikos vadovė.

Pagal sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patvirtintą skiepijimo prioritetų tvarką, šiuo metu pirmiausia turi būti skiepijami gydymo įstaigų darbuotojai bei studentai, teikiantys stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas COVID-19 sergantiems pacientams.

V. Pečiulienė tvirtino, kad šie žmonės buvo įrašyti į skiepijimo sąrašus kaip rezerviniai ir jeigu klinika būtų pritrūkusi dozių, jie nebūtų skiepyti.

„Visų pirma, buvo (skiepijamas – BNS) priėmimo skyrius, toliau ėjo Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius, tada pirmas Veido ir žandikaulių chirurgijos skyrius, tada antras, tada poliklinikos darbuotojai, pačiame gale ėjo administracija ir institutas“, – pasakojo V. Pečiulienė.

Pasak jos, apie 25–30 proc. darbuotojų skiepytis atsisakė, 25 žmonės yra persirgę ir dėl to neskiepijami.

Vakcina – ir įstaigos įkūrėjai

Klinikos vadovė teigė Santaros klinikoms, kurių darbuotojai atvyko skiepyti Žalgirio klinikos kolegų, nurodė 210 vakcinos dozių poreikį, kadangi likę darbuotojai arba buvo prasirgę ir turintys imunitetą, arba skiepo atsisakė.

Paskiepyti buvo 206 darbuotojai. Klinikoje iš viso dirba apie 300 žmonių.

Paskiepyti buvo 206 darbuotojai. Klinikoje iš viso dirba apie 300 žmonių.

Apie tai, kad gavo skiepą BNS patvirtino ir L. Linkevičienė, ji sakė esanti Žalgirio klinikos darbuotoja. Tuo metu jos sutuoktinis T. Linkevičius ir kolega V. Almonaitis klausiami apie skiepus teigė nekalbėsiantys.

Pasak klinikos direktorės, dėstytojai laikinai įdarbinami pagal įprastą tvarką, kadangi VU Odontologijos institutas yra įstaigos klinikinė bazė.

Pati V. Pečiulienė sakė taip pat buvusi paskiepyta.

Jau pensijoje esanti profesorė I. Balčiūnienė svarstė, kad galbūt skiepo sulaukė, nes yra viena iš klinikos įkūrėjų.

„Aš Žalgirio klinikos įkūrėja ir Odontologijos instituto. Visą laiką dirbau konsultante, profesore 50 metų, turbūt dėl to. Ir dabar nueinu į Žalgirio kliniką pakonsultuoti pacientų, konsiliumuose dalyvauju“, – BNS pasakojo 79-erių profesorė.

Ji sakė, kad etato įstaigoje neturi, tačiau kartais yra kviečiama skaityti paskaitas, į konsiliumus.

Vadovybės prašymas per pacientą

BNS pradėjus domėtis skiepų Žalgirio klinikoje tvarka, klinikos vadovė V. Pečiulienė ketvirtadienį mobiliu telefonu neatsiliepė.

Tačiau BNS žurnalistui, netrukus po klausimų kai kuriems paskiepytiesiems klinikoje dirbantiems ir nedirbantiems medikams, ketvirtadienio vakarą paskambino politologas Vytautas Dumbliauskas.

Pastarasis aiškino susiradęs žurnalisto telefono numerį per pažįstamą asmenį ir teigė, jog skambina pastarojo padrąsintas.

V. Dumbliauskas užsiminė, kad kaip ir BNS žurnalistas, yra alytiškis, o pagalbos prašiusi pažįstama nuo jaunystės Žalgirio klinikos direktorės pavaduotoja ekonomikai Zita Urbonavičienė – taip pat alytiškė.

Anot V. Dumbliausko, užsiminė, kad žurnalistas pats galįs spręsti, ką rašyti, tačiau paaiškino, kad Z. Urbonavičienė informavo jį apie ruošiamą straipsnį ir sakė, kad „nenori to straipsnio, žmonės nenori tokių skandalų visų“ ir kad tema esanti „išpūsta“.

Žurnalistui politologas sakė negalįs paaiškinti, kodėl klinikos vadovybė tiesiogiai nesikreipia į jį ir paragintas sakė perduosiąs direktoriaus pavaduotojai žurnalisto mobilaus telefono numerį. Žurnalistas direktorės pavaduotojos skambučio nesulaukė.

Apgailestavo dėl skambučio

Penktadienį BNS klausiamas, kokiu tikslu ir kodėl skambino naujienų agentūros žurnalistui Žalgirio klinikos vadovybės prašymu, V. Dumbliauskas pripažino, jog tai darė kaip ilgametis patenkintas klinikos klientas.

„Kadangi manęs labai gražiai prašė ir aš jaučiuosi tiems žmonėms dėkingas, tai paskambinau. Bet čia, aišku, be reikalo... Pripažįstu, kad čia buvo nesąmonė“, – penktadienį sakė V. Dumbliauskas.

Pripažįstu, kad čia buvo nesąmonė.

Paklaustas, ar tokiu būdu bandė daryti poveikį žurnalistui, politologas tai paneigė: „Ne, nu ką aš galiu padaryti, viešpatie...“

Paklaustas, kaip pats vertina klinikos vadovybės elgesį, kai bandoma pasiekti žurnalistus per klinikos klientą, politologas sakė, kad ir jam tai atrodė keista ir nebuvo malonu.

Jis pripažino, kad šiuo atveju pasielgė „kvailai“, taip pat neetiškai ir kaip M. Riomerio universiteto dėstytojas.

„Žmogiškai norėjau kažką padėti, bet gavosi, kaip sako, šūdas“, – apibendrino politologas.

Direktorės pavaduotoja: nieko neprašiau

Žalgirio klinikos direktorės pavaduotoja Z. Urbonavičienė BNS penktadienį paneigė yra prašiusi politologo susisiekti su BNS žurnalistu, nors pripažino jo ieškojusi „asmeniniu reikalu“.

Ji neatskleidė, kokiu reikalu ieškojo žurnalisto, tačiau patikino, kad tai nebuvo susiję su BNS domėjimusi apie skiepijimus Žalgirio klinikoje.

„Pasikalbėti tiesiog norėjau asmeniškai. (....) Ne ne ne, su niekuo nebuvo susijęs. (...) Jokių neturiu asmeninių reikalų, bet norėjau pakalbėti“, – kalbėjo Z. Urbonavičienė.

„Tikrai nežinau kodėl jis (V. Dumbliauskas – BNS) nuo manęs skambino. (...) Ne, neprašiau. Tikrai ne“, – pridūrė ji.

Šiuo metu Z. Urbonavičienė sakė neturinti poreikio susisiekti su ieškotu BNS žurnalistu.

„(...) Tai tiesiog buvo pokalbis su žmonėmis, o kaip žmonės interpretavo ir kažką suprato, aš tikrai negaliu atsakyti. (...) Aš tikrai nežinau, ar tai ruošiamas straipsnis, ar kažkas tai. Tikrai neturime supratimo. Tai buvo tik bendro pobūdžio pokalbis apie pažįstamus, kažką tokio“, – kalbėjo viena Žalgirio klinikos vadovių.

Ji svarstė, kad V. Dumbliausko skambutis galėjo įvykti jo asmenine iniciatyva.

BNS kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją komentaro, ar šiuo atveju skiepijant Žalgirio klinikoje nedirbančius asmenis nebuvo pažeista ministro patvirtinta skiepijimo tvarka. Atsakymą žadėta pateikti vėliau penktadienį.

Anot politikos eksperto Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Vytauto Dumbliausko, premjeras daro didelę klaidą, jei tikisi, kad kategoriška retorika prezidentės atžvilgiu sukraus tokį pat politinį kapitalą, kokį S. Skvernelis įgijo, kai dar būdamas vidaus reikalų ministru nepabijojo konfrontuoti su tuomete Seimo pirmininke Loreta Graužiniene.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 28-balandžio 8 dienomis atliktos apklausos duomenimis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir toliau išlaiko didžiausią visuomenės pasitikėjimą.

Trys iš dešimties (28,7 proc.) apklaustų šalies gyventojų nurodė, kad labiausiai pasitiki Prezidente D. Grybauskaite.

Pagal visuomenės pasitikėjimą arčiausiai prezidentės esančio premjero reitingas yra daugiau nei tris kartus mažesnis nei D. Grybauskaitės.

Vyriausybės vadovo S. Skvernelio visuomenės pasitikėjimas pastarąjį mėnesį šiek tiek sumenko. Apklausos duomenimis, premjeru pasitiki 8,7 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų.

Galbūt jis mano, kad, jei aštrus tonas su Loreta Graužiniene jam pridėjo politinio kapitalo, tai ir konfrontuojant su prezidente sėkmė toliau lydės.

Politologas V. Dumbliauskas skeptiškai vertina pastaruoju metu itin aštrią S. Skvernelio retoriką prezidentūros atžvilgiu.

Jo nuomone, sunku pasakyti ar Skverneliui konfrontacija su prezidente padės auginti reitingus.

„Grybauskaitė yra kieta politikė ir jis gali tiesiog atsimušti į jos turimus aukštus visuomenės pasitikėjimo balus“, - kalbėjo V. Dumbliauskas.

MRU docentas akcentavo, jei visgi premjeras nutartų dalyvauti būsimuose prezidento rinkimuose, bet toliau tęstų D. Grybauskaitės atžvilgiu agresyvią politiką, jis susidurtų su rimtais iššūkiais. Vienas iš jų, kalbėjo V. Dumbliauskas, yra kitas potencialiu kandidatu dalyvauti artėjančiuose rinkimuose laikomas ekonomistas Gitanas Nausėda.

„Nausėdos padėtis yra kur kas geresnė nei Skvernelio. Jam užteks būti tuo, kuo jis tiesiog ir taip yra. Ponas Nausėda natūraliai primena buvusį ir šiuo metu vis dar populiarų prezidentą Valdą Adamkų ir, reikia pripažinti, dalis visuomenės jaučia ilgesį ramaus, korektiško ir inteligentiško tipo vyro prezidento poste“, - kalbėjo V. Dumbliauskas.

Tuo tarpu S. Skvenelis, politologo nuomone, neriasi iš kailio norėdamas pasirodyti visuomenei kažkoks ypač aštrus ir principingas.

„Ir čia yra labai didelė rizika premjerui. Tai, viena vertus, gali padėti mobilizuoti rinkėjus, tačiau gali labai ir pakenkti“, - svarstė MRU docentas. Anot jo, premjeras labai rizikuoja palaikydamas akivaizdžiai Konstituciją pamynusį žemės ūkio ministrą Bronių Markauską. Politologas tvirtino, kad ilgainiui tai gali turėti ne itin S. Skverneliui palankių padarinių.

Kita vertus, pažymėjo V. Dumbliauskas, Premjero daromos klaidos, įsiveliant į labai rizikingą karą su prezidente, gali būti susijusios tiesiog su jo ankstesne politine patirtimi einant vidaus reikalų ministro pareigas.

„Ponas Skvernelis galbūt daro klaidą prisimindamas savo, dar kaip ministro, konfliktus su Seimo pirmininke. Galbūt jis mano, kad, jei aštrus tonas su Loreta Graužiniene jam pridėjo politinio kapitalo, tai ir konfrontuojant su prezidente sėkmė toliau lydės. Kitaip tariant, premjeras galėjo susidaryti įspūdį, kad konfliktai su kitais valstybės pareigūnais jam duoda daugiau naudos nei žalos. Tačiau įvertinus tai, kad D. Grybauskaitė yra kur kas populiaresnė, viskas gali pasisukti ir jam nepatogia linkme“, - samprotavo V. Dumbliauskas.

„Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos taip pat parodė, kad į visuomenės veikėjų, kuriais labiausiai pasitikima, trisdešimtuką patenka beveik visi viešai aptarinėjami galimi kandidatai į 2019 m. prezidento rinkimus. Vienintelio konservatoriaus Žygimanto Pavilionio visuomenė apklausų metu pakankamai neįvertino.

Pirmajame visuomenės veikėjų dešimtuke, kuriais Lietuvos piliečiai pasitiki labiausiai, yra keturi potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi asmenys.

Didžiausią visuomenės pasitikėjimą tarp jų turi kol kas apie savo ketinimus Vyriausybės vadovo postą išmainyti į prezidento kėdę nutylintis premjeras S. Skvernelis.

Po jo rikiuojasi taip pat apie savo sprendimą dalyvauti būsimuose Prezidento rinkimuose dar nepranešęs ekonomistas Gitanas Nausėda (juo pasitiki 6,3 proc.).

Šeštoje ir aštuntoje vietose išsidėstę galimu kandidatu vis dar laikomas Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (5,5 proc.) bei apie savo ketinimą dalyvauti viešai paskelbusi Aušra Maldeikienė (3,2 proc.).

Tarp 10 labiausiai patikimų visuomenės veikėjų taip pat pateko Prezidentas V. Adamkus (6,5 proc.), konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis (5,8proc.), „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis (3,9 proc.), žurnalistas Andrius Tapinas (3,1 proc.) ir Europos Parlamento narys Rolandas Paksas (3,1 proc.).

14-16 pozicijose išsidėsčiusios kitos potencialių kandidatų būsimų Prezidento rinkimuose pavardės: apie savo dalyvavimą rinkimuose pirmasis pranešęs Seimo narys Naglis Puteikis (juo pasitiki 2,4 proc.), potencialia kandidate laikoma Seimo narė Ingrida Šimonytė (ja pasitiki 2,2 proc.) ir buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas (juo pasitiki 2,2 proc.). Pastarasis politikas yra viešai pareiškęs, kad sieks tapti konservatorių kandidatu 2019 m. Prezidento rinkimuose.

Paskutiniai didžiausią pasitikėjimą turinčių visuomenės veikėjų trisdešimtuke rikiuojasi potencialiu kandidatu laikomas eurokomisaras Vytenis Andriukaitis (0,8 proc.) ir jau savo Prezidento rinkimų programą pristatęs Valentinas Mazuronis (juo pasitiki 0,5 proc.).

„Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos rodo, kad šiuo metu Lietuvos piliečiai išskiria 87 visuomenės veikėjus, kuriais labiausiai pasitiki. Prieš mėnesį darytoje analogiškoje apklausoje buvo nurodytos 73 visuomenės veikėjų pavardės. Pavardes respondentai minėjo patys.

Tuo tarpu ketvirtadalis (24 proc.) apklaustųjų atsakė, kad nėra visuomenės veikėjų, kuriais pasitikėtų ar apskritai neatsakė į šį klausimą.

Penktadienį Seimo pirmininkės „darbietės“ Loretos Graužinienės komandoje dirbti pradėjo politologas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Vytautas Dumbliauskas.

Parlamento vadovei jis patarinės vidaus politikos klausimais, pranešė parlamento vadovės sekretoriatas.

„Džiaugiuosi, kad galėsime dirbti kartu. Įgyvendinant šių metų mano, kaip Seimo pirmininkės, veiklos prioritetus, docento V.Dumbliausko kompetencija ir profesionalumas tikrai pasitarnaus sprendžiant svarbius klausimus valstybei“, – sakė L.Graužinienė.

V.Dumbliauskas daug metų dėstė politikos mokslus dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, Mykolo Romerio universitete. Pastaruosius dešimt metų jis užsiima ir aktyvia publicistine veikla.

Šią savaitę Seimo pirmininkė atleido penkis savo sekretoriato darbuotojus. Ji teigė pertvarkanti komandą, nes keičiasi jos darbo pobūdis.

Darbo partijos (DP) pirmininkė Loreta Graužinienė po tokių prastų rinkimų rezultatų neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pasitraukti iš partijos vadovės pareigų, mano Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytojas politologas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, DP dar gali atgauti populiarumą, bet reikėtų, kad prieš Seimo rinkimus viešumoje pasirodytų DP veidas Viktoras Uspaskichas, kurio – dėl nežinomų priežasčių – per savivaldos rinkimų kampaniją nebuvo matyti.

„Manau, [DP populiarumas] priklauso nuo pono V. Uspaskicho elgesio. Jei jis prieš kitų metų Seimo rinkimus grįš į viešąjį gyvenimą, į viešąją erdvę, dalyvaus visose televizijos laidose ir ves partiją į rinkimus, manau, partijos rezultatai pagerės. Nežinau, kodėl, bet šiuose savivaldos rinkimuose ponas Viktoras išvis nesikišo ir nedalyvavo kaip partijos garbės pirmininkas. Žinoma, dar daug kas priklauso nuo to, kokį lyderį jie pasirinks dabar ir kaip tas lyderis keis veiksmų planą“, – sako V. Dumbliauskas.

Jo nuomone, ryškus partijos lyderis yra labai svarbus veiksnys, lemiantis ir partijos sėkmę. „Partijos lyderis yra savotiška vėliava, savotiškas partijos prekės ženklas. Pagal jį žmonės atpažįsta tą partiją kaip tam tikrą organizaciją, su ja sieja tam tikrus lūkesčius. [...] Manau, kad pono Viktoro jau yra numatyti favoritai iš jaunosios kartos, kurie taps tuo lyderiu [ir pakeis L. Graužinienę]. Lyderis yra labai svarbu. Lyderis tam tikra prasme yra partijos sėkmės garantas“, – tvirtina MRU dėstytojas.

Politologo manymu, DP šiuose rinkimuose pasirodė prastai, ir partijos pirmininkė L. Graužinienė negalėjo kitaip pasielgti, kaip tik pasitraukti iš pareigų. „Toks prastas pasirodymas reikalauja partijos pirmininko asmeninės politinės atsakomybės“, – įsitikinęs V. Dumbliauskas.

Anot jo, jei ne tokie palyginus nesėkmingi rinkimai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai, galbūt jos pirmininkas Andrius Kubilius, iš pareigų pasitraukęs pirmadienį, būtų toliau kandidatavęs į partijos vadovo postą. „Bet kadangi rinkimai ne tokie sėkmingi, kaip tikėjosi, jis pasielgė garbingai, pasitraukė ir siūlo vietoj savęs kitą žmogų“, – teigia politologas.

Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas politologas Bernaras Ivanovas, paklaustas, kodėl, jo manymu, po savivaldos rinkimų TS-LKD ir DP vadai atsistatydino iš einamų pareigų, sako, kad partijos, matyt, iš tikrųjų įvertino problemas, kurios akivaizdžiai pasimatė būtent per šiuos rinkimus.

„Ir komunikacijos, ir naujų veidų problema – ji buvo gana ryški. Tad manau, kad tas apsisprendimas normalus ir natūralus. Tik gal tikrai reikėjo daugiau orientuotis į Seimo rinkimų situaciją ir galbūt po Seimo rinkimų priimti kažkokius sprendimus. Nors turbūt tenka sutikti ir su tais, kurie sako – vargu ar tai būtų iš esmės pakoregavę rezultatus savivaldybių rinkimuose. Bet manau, kad tai galėjo turėti įtakos, jei iš tiesų į rinkiminę kompaniją būtų pasižiūrėta rimčiau galbūt iš partijos vadovybės pusės, galbūt kai kurių niuansų būtų išvengta“, – svarsto politologas.

Pirmadienį TS-LKD lyderis A. Kubilius paskelbė nebekandidatuosiantis partijos pirmininko rinkimuose. Tai jis pareiškė pirmadienį per prezidiumo posėdį. Pasak A. Kubiliaus, vienas iš faktorių, lėmusių jo apsisprendimą, buvo ir partijos pasirodymas per savivaldos rinkimus. Savo įpėdiniu jis pasiūlė rinkti Europos Parlamento narį Gabrielių Landsbergį. Seimo vadovė L. Graužinienė iš DP pirmininkės pareigų atsistatydino antradienį. L. Graužinienės teigimu, ji tokį žingsnį nusprendė žengti, prisiimdama asmeninę atsakomybę už savivaldos rinkimų rezultatus.

Metų metus šalies politinėms jėgoms nereikėjo ugdyti lyderių, todėl partijos neturi tokių žmonių, kurie eitų į mases ir sugebėtų įtikinti žmones už juos balsuoti, portalui LRT.lt teigia politologai. „Įteisinus tiesioginius merų rinkimus, partijos priverstos ieškoti ryškių asmenybių, iškalbingų žmonių. Keičiasi žaidimo taisyklės, todėl ir žaidėjai bus kiti, bet tokių, kaip Vytautas Landsbergis ar Algirdas Brazauskas, turėsime dar negreitai“, – įsitikinęs politologas Vytautas Dumbliauskas.

Sąjūdžio metais nemažai žmonių, iki tol neturėjusių jokios politinės veiklos patirties, iškilo kaip ryškūs politikos lyderiai. Pirmieji atkurto valstybingumo metai parodė, kad įsisteigusios ar atsikūrusios politinės partijos nesusiduria su spalvingų, intelektualių ir kartu populiarių lyderių problema. Tačiau nuo praėjusio dešimtmečio politologai ir politikos apžvalgininkai vis griežčiau kritikuoja mūsų politinį gyvenimą dėl idėjų ir lyderystės stokos.

Nepriklausomybės akto signataras, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka teigia, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais lyderių iš tiesų buvo daug: „Klausimas, ar tautai jų reikėjo, nes ji buvo pasidalijusi į dvi dalis: landsbergininkus ir brazauskininkus. Tai, kad mes, liberalioji visuomenės pusė, buvome iškėlę Stasį Lozoraitį, nieko nepakeitė – už jį balsavo 38 proc. rinkėjų (1993 m. prezidento rinkimus laimėjo A. Brazauskas, jau pirmajame ture surinkęs 60,1 proc. rinkėjų balsų, – aut. past.). Maždaug tiek balsų, kiek gavo S. Lozoraitis, būtų surinkęs ir V. Landsbergis. Lyderių tuo metu iš tiesų buvo, o dabar jų nebėra.“

Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas Antanas Kulauskas teigia, jog kiekvienas laikas ar epocha turi vis kitokį lyderių poreikį, atitinkantį tos epochos daugumos žmonių tikslus, viltis ir lūkesčius.

„Žinoma, Sąjūdžio epocha buvo su didžiuliu pakilimu, tai gerokai romantinis laikas su tam tikru atitrūkimu nuo tikrovės daugelyje sričių. Apie ekonomikos sunkumus niekas tuo metu per daug nemąstė, nors ekonomika iki tol neklestėjo. Bet buvo įsivaizduojama, kad, atgavus nepriklausomybę, ekonomika greitai atsigaus.

Tuo metu kova dėl nepriklausomybės buvo svarbiausia, o iniciatyvos nuo pradžių ėmėsi V. Landsbergis. Jis tapo tarsi nekvestionuojamu lyderiu, tačiau, atgavus nepriklausomybę, prasidėjo idėjiniai nesutarimai. Tuomet iškilo referendumo dėl prezidentinės respublikos klausimas“, – pasakoja A. Kulakauskas.

Politologai išskiria ne tik A. Brazauską bei V. Landsbergį, kaip tuomečius lyderius, bet ir Kazimierą Prunskienę, Gediminą Vagnorių, Romualdą Ozolą.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas V. Dumbliauskas įsitikinęs, jog tokių lyderių, kaip V. Landsbergis ar A. Brazauskas, Lietuva turės negreitai: „Politikai yra priversti kalbėti tai, ką žmonės nori girdėti, jie turi būti išrinkti, nes kitu atveju – kam jie reikalingi? Tuomet buvo kiti laikai, sujudimas bei pakilimas, tauta vadavosi iš imperijos. Tuo metu ir R. Ozolas su savo filosofinėmis kalbomis buvo populiarus, o jei dabar filosofiškai politikas pradėtų kalbėti, niekas už jį nebalsuotų.“

A. Kulakauskas teigia, jog dabar kaip vieną ryškesnių lyderių galima išskirti nebent šalies vadovę Dalią Grybauskaitę: „Profesionalai jos lyderystės vienareikšmiškai nevertintų, bet tautoje tiek dešinieji, tiek dalis kairiųjų už ją pasisako.“

VDU profesoriaus manymu, lyderių iškilimo nenori partinis elitas: „Daugeliu atveju partijos nemato reikalo, kad iškiltų lyderių. Visuomenei gal ir norėtųsi tų lyderių, bet partijoms gerai taip, kaip yra. Ryškesnį lyderį pagimdo kova ar konkurencija, bet dabar aštrios konkurencijos nėra. Dažnai ginčai tarp dešinės ir kairės yra apie 25 metų senumo praeitį, nesurandama rimtų klausimų arba nenorima jais diskutuoti. Tokiu atveju iškilti lyderiams yra sunku“, – tęsia A. Kulakauskas.

„Plaukikų neturime ne todėl, kad nemokame plaukti, o dėl to, kad yra mažai baseinų, mūsų vaikai neturi kur tapti gerais plaukikais. Dėl tiesioginių merų rinkimų partijas ištiko šokas. Prisiminkime, kiek laiko tokia rimta partija, kaip TS-LKD, ieškojo kandidato į merus Vilniuje. Tai rodo tam tikrą krizę, – tvirtina politologas V. Dumbliauskas. – Partijoms nereikėjo ugdyti lyderių, merai būdavo tiesiog parenkami. Bet dabar tokių žmonių, kurie eitų į mases ir įtikintų žmones už juos balsuoti, partijos neturi ir bus priverstos turėti. Gal lyderiai pasikeis ir partijų viršūnėse. Partijos bus priverstos ieškoti ryškių asmenybių, iškalbingų žmonių. Keičiasi žaidimo taisyklės, todėl ir žaidėjai bus kiti.“

Kaip teigia politikos apžvalgininkas R. Valatka, lyderių klausimas yra partijų vidaus demokratijos problema. „Partijoms iš tikrųjų nereikėjo lyderių, priešingai – pas mus jos kuriamos aplink vadą. Yra vadas, kokie penki didieji mokytiniai, turintys balso teisę, bei pritarėjai. Kadangi partijos ir į prezidento rinkimus praktiškai yra spjovusios, tai joms nereikėjo ir lyderio, nes Seimo pirmininku galėjo būti bet kas, o premjeru visada nori būti partijos pirmininkas“, – aiškina R. Valatka.

Pasak politikos žinovų, įteisinus tiesioginių merų rinkimus, partijos bus priverstos ieškoti lyderių. „Bet kuriai partijai dabar reikia 60 lyderių. Jei yra 7 parlamentinės partijos, tai lyderių reikia daugiau kaip  400. Žinoma, kad per dieną  tų lyderių neatsiras, jei jų nebuvo. Iš esmės į šiuos merų rinkimus partijos atėjo basos. Staiga paaiškėjo, kad be kelių žmonių partijoje, kurie yra Seime, daugiau nėra ką iškelti į rinkimus. Netgi iš tų 15 kandidatų, kurie iš Seimo kandidatuoja į merus, šansų laimėti turi 1–2. Tai reiškia, kad partijose nėra lyderių, ir žinoma, kodėl partijos 20 metų kovėsi iš paskutiniųjų, kad tiesioginių merų rinkimų nebūtų“, – LRT.lt kalbėjo R. Valatka.

Anot Nepriklausomybės akto signataro, dabar partijos turi atsakyti į klausimą, ar jos po šių tiesioginių merų rinkimų keis savo strategiją ir augins lyderius. „Tačiau lyderių nereikia pačiai tautai, nes bet kurį žmogų, kuris mąsto originaliau, yra linkęs į reformas, Lietuvos visuomenė atmeta iš principo. Lietuvos visuomenė balsuoja už tuos, kurie rėkauja apie vagis ir korupciją, bet nieko konkrečiai nesiima, kad būtų reformuota valstybės ir visuomenės gyvenimo sąranga“, – mano R. Valatka.

Politikos apžvalgininkas svarsto, jog galbūt vertėtų Seimą rinkti proporcine rinkimų sistema, o savivaldybių tarybų narius – mažoritarine sistema. „Tuomet politinė sistema būtų daug sveikesnė, partijoms reikėtų stiprių apačių, o dabar jų tiesiog nėra“, – komentuoja R. Valatka.

Tuo metu V. Dumbliauskas mano, jog laikas pradėti galvoti ir apie tiesioginius seniūnų rinkimus – tai esą išugdytų politikų klasę.

„Seniūnų rinkimai būtų žingsnis pirmyn, atsirastų žmonių, kurie kovotų dėl seniūno posto. Žinoma, reikėtų ir atlyginimus pakelti, kad žmogus norėtų būti perrinktas, kovotų dėl to. Pabuvęs porą kadencijų, toks žmogus galbūt eitų į merus, vėliau – į Seimą. Taip ugdytume žmogų, ir atsirastų politiko profesija. Žmonės taip pat pajus, kad gali kažką išrinkti ar blogai dirbantį nubausti. Taip priartinsime mūsų visuomenę prie valdžios, nes dabar atotrūkis yra per didelis“, – įsitikinęs MRU docentas.

Savivaldybių tarybų rinkimai įvyks kovo 1 dieną. Juose pirmą kartą merai bus renkami tiesiogiai.

Politologai prezidentės iškeltus uždavinius vertina nevienareikšmiškai. Ji esą per daug dėmesio skiria vykdomajai valdžiai, per mažai – užsienio politikai.

Komentuodami prezidentės išvardytus svarbiausius uždavinius, kuriems spręsti ji ketina skirti didžiausią dėmesį, politologai pastebi politikos tęstinumą. Tačiau, pasak jų, D. Grybauskaitės veikla per daug nukreipta į vidaus politiką, vykdomosios valdžios veiklos sritį.  

„Matome, kad prezidentė imasi tų veiklos sričių, kurios iš esmės yra ir Vyriausybės veiklos sritys: ir energetinis saugumas, ir socialinės atskirties mažinimas. Galime netgi spėti, tikėtis tam tikros trinties tarp šių dviejų institucijų. Trintis jau buvo dėl viceministrų, arba tas viešas pareiškimas, paskelbtas valdančiosios koalicijos partnerių, kuris vadinosi „Dėl trukdymų įgyvendinti Vyriausybės programą“, kuriame  prezidentė buvo apkaltinta politikavimu, tendencingais pareiškimais“, – pastebi M. Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas.

Jis spėja, kad tokia trintis išliks, nes Prezidento ir Vyriausybės veiklos ribos turi būti kažkiek atribotos.

Politologo Bernaro Ivanovo nuomone, D. Grybauskaitė šiek tiek keičia įvaizdį – pirmos kadencijos metu ji buvo labiau kovotoja, dabar – gynėja.

„Manau, kad (kovotojos įvaizdis – LRT.lt) organiškas jos charakterio prasme. Dabar mes matom prezidentę, kurį ne kovoja, bet gina visuomenę nuo korupcijos. Pažiūrėsim, kaip tas įvaizdis darys įtaką realiems veiksmams. Tačiau kai kurių labai svarbių dalykų mes neišgirdom. Iš vienos pusės, buvo kalbama apie išorės grėsmes, energetiką, korupciją, tačiau labai menkas dėmesys teko santykiams su Lenkija, kas, manau, yra absoliučiai raktinis dalykas kalbant apie nacionalinį saugumą. Džiaugtis galima dėl papildomų 130 mln. litų krašto apsaugai, bet strategiškai, manau, būtų svarbiau gerinti santykius su mūsų kaimynais“, – sako B. Ivanovas.

Politologas taip pat pažymi D. Grybauskaitės poziciją VSD ir prokuratūros atžvilgiu – svarbu, kad prezidentė paminėjo galimus vadovybių keitimus.

Pasak politologų, jei ne sudėtinga užsienio politika, antroji prezidentės kadencija jai galėtų būti lengvesnė nei praėjusioji.

„Prezidentė savo kalboje nežada visko versti aukštyn kojomis. Ji įgijusi gerokai didesnį patyrimą ir politinį svorį pačioje Lietuvoje. Ko gero kokių nors politinių jėgų, kurios mėgintų realiai kvestionuoti tai, nors kai kam aiškiai nepatinka, bet vis tiek neturi pakankamai jėgų, kad su tuo rimtai galėtų kovoti“, – pažymi Vytauto Didžiojo universiteto profesorius doc. dr. Antanas Kulakauskas

Pasak politologo, šalies vidaus gyvenimui didelę įtaką turės tarptautinis saugumas ir užsienio politika. Todėl prezidentė šioms sritims turėtų skirti daugiau dėmesio.

Sociologas dr. Vladas Gaidys neabejoja, kad automobilių mokestis socialdemokratams atsirūgs – nepaisant to, kaip baigsis svarstymai dėl šio mokesčio įvedimo, klausimo eskalavimas jau gali turėti pasekmių. „Apmokestinti automobilį lietuviui – kaip apmokestinti ausį ar akį. Tai nepatrauklu, nepriimtina, ir neabejoju, kad socialdemokratų reitingai turėtų mažėti“, – portalui LRT.lt teigė V. Gaidys.

Panašiai kalba ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas Vytautas Dumbliauskas, kurio teigimu, jei socialdemokratai ir toliau šnekės apie automobilių mokestį, „suerzins publiką ir jų reitingai nukentės“.

„Kokia tauta gali džiaugtis papildomu mokesčiu? Raskite pasaulyje tautą, kuri perims Rimanto Šadžiaus džiaugsmą ir sakys, kad nori būti socialiai solidari, paremti pensininkus. Viešųjų ryšių prasme socdemai pralošia“, – portalui LRT.lt kalbėjo V. Dumbliauskas.

Pasak politologo, automobilių mokestis paliečia praktiškai kiekvieną, todėl šis klausimas yra socialiai jautrus.

„Tampame įkaitais to keisto Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo [atkurti sumažintas pensijas, – LRT.lt]. Tai, mano galva, nesąmonė. O kas man kompensuos sumažintą atlyginimą? Kodėl mes turime kompensuoti pensijas, jei patys nukentėjome? Man atlyginimas taip pat sumažėjo, „Sodros“ įplaukos per krizę sumažėjo. Visa visuomenė kenčia, o pensininkai išlieka nepaliesti krizės“, – svarstė politologas.

Kai kurių politologų vertinimu, socialdemokratų reitingai gali išlikti nepakitę, nes šiuo mokesčiu esą norima kompensuoti pinigus kitai visuomenės daliai. Savo ruožtu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas V. Gaidys laikosi kiek kitokios nuomonės.

„2002-aisiais buvo svarstoma, kokiu maksimaliu greičiu galima važiuoti gyvenvietėse – 50 ar 60 km/h. Tuo metu visuomenė buvo pasidalijusi į dvi dalis – vieni pasisakė už 50, kiti – už 60 km/h. Už didesnį greitį pasisakė jaunesni, aktyvesni žmonės, o už mažesnį – močiutės iš kaimo, retai vairuojantieji ar apskritai neturintieji automobilio.

Tuo metu kilo toks stiprus įtampų laukas, paaiškėjo, jog automobilis lietuviui ne tik daiktas, bet praktiškai kūno dalis. Apmokestinti automobilį lietuviui – kaip apmokestinti ausį ar akį, aktyviai visuomenės daliai tai buvo nepatrauklu, nepriimtina. Neabejoju, kad socialdemokratų reitingai turėtų mažėti. Netgi to klausimo eskalavimas jau gali turėti pasekmių, nežiūrint, kuo baigsis tie svarstymai“, – portalui LRT.lt kalbėjo V. Gaidys.

Tuo metu tų partijų, kurios pasisako prieš automobilių mokestį, anot sociologo, reitingai turėtų kilti.

LRT.lt primena, kad praėjusią savaitę valdančiųjų partijų politinė taryba nerado sutarimo dėl automobilių mokesčio įvedimo. Premjeras Algirdas Butkevičius viliasi, kad partijos sprendimą priims per šią savaitę.

Siūloma, kad 1,5 l variklio tūrio automobiliai būtų apmokestinami 90 Lt metiniu mokesčiu, o 1,5–2 l – 170 Lt. Didėjant variklio tūriui, mokestis taip pat didėtų. Iki 2,5 l tūrio automobilio savininkas turėtų sumokėti 240 Lt, iki 3 l – 310 Lt, iki 3,5 l – 380 Lt, iki 4 l – 450 Lt, iki 5 l – 520 Lt, daugiau nei 5 l – 590 Lt.

Automobilių ekspertai taip pat kritikuoja ketinimą įvesti automobilių mokestį pagal variklio tūrį.

Politologai neabejoja, kad Daliai Grybauskaitei, nusprendusiai siekti antros kadencijos, Prezidento rinkimų kova šįkart nebus lengva. Mat yra ne vienas kontraversiškas klausimas, į kurį šalies vadovė debatų metu privalės turėti atsakymą.

Dalia Grybauskaitė šią savaitę pati patvirtino tai, kuo beveik niekas neabejojo. Ji sieks prezidento posto antrajai kadencijai. Ši rinkimų kampanija skirsis nuo praėjusios, todėl jai, matyt, teks atsakyti į ne itin parankius klausimus. Tokius kaip pernelyg ilgai vengti biografijos faktai, patarėjų galimas dalyvavimas nutekinant slaptą informaciją, prieš penkerius metus pradėta ir niekaip pasibaigusi kova su oligarchais.

Įdomu, ir kaip ji pasinaudos konservatorių ir liberalų parama, kurie dar net nesulaukę jos apsisprendimo dalyvauti rinkimuose pareiškė ją remsią. Pati prezidentė dar spalį paskelbusi, kad ji nepriklausoma kandidatė ir jokios paramos jai nereikės, šią savaitę tą pakartojo.

Pabrėžti nepartiškumą apsimoka

Tyrimai rodo, kad žmonės partijomis ne itin pasitiki, todėl šalies vadovė pabrėždama savo nepartiškumą elgiasi teisingai viešųjų ryšių prasme. Tik ar ji išsivers be paramos? Ir politologai, ir prezidentei paramą reiškiančios partijos sako, kad neišsivers.

„Truputį keistai atrodo, kadangi politikoje vienas žmogus – be komandos, be organizacijos – iš esmės yra bejėgis. Parama turi būti, pagaliau – kas surinks parašus? Tėvynės sąjunga ir liberalai yra rimtos ir didelės partijos, turinčios skyrius visuose miestuose, tai ta problema iš karto išsisprendžia“, – tvirtina M. Romerio universiteto docentas dr. Vytautas Dumbliauskas.

„Mes planuojame dalyvauti renkant parašus. Šiuo atveju, man atrodo, kažkokių emocijų ar užsigavimų rodyti tikrai nereikia“, – teigia Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis.

„Mes pasisakydami, kad remiam ją, atsisakom kelti savo partijos kandidatą ir galim suteikti tam tikrą organizacinę paramą, kuri rinkimuose yra reikalinga“, – sako Seimo Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma.

Orientuojasi į vyresniąją kartą?

2009-iais, tuomet dar kandidatė į prezidentus D. Grybauskaitė, LRT radijo laidoje teigė, kad didžiausia Lietuvos problema – oligarchai ir, jei bus išrinkta, kovos su jais. D. Grybauskaitė tapo prezidente, tačiau prabėgo penkeri metai ir, panašu, kad oligarchai tik sustiprėjo. Taip galima spręsti iš pačios prezidentės žodžių: „Naujas formas įgavę oligarchiniai dariniai skaldo ir dalinasi Lietuvą, nutolindami mūsų visų geresnio gyvenimo viltis“.

Komentuodamas šį pasisakymą Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Mindaugas Jurkynas sako, kad bet kas galėtų paklausti, o ką gi prezidentė veikė pastaruosius penkerius metus, kad oligarchai vis dar čia.

„Tai rodo, kad ji arba silpna – jei ji silpna ir nesusidoroja su savo darbu, ir oligarchai vis dar yra, tai ji netinkama toms pareigoms. Arba – tų oligarchų nebuvo ir juos sugalvojo kaip tam tikrą baubą, kuriuo populistiškai galėtų gąsdinti visuomenę“, – sako M. Jurkynas.

„Jeigu ji turi galvoje kažkokį konkretų asmenį ar struktūrą, tai reikia įvardinti. Bet, matyt, ji negali pateikti faktų, negali argumentuoti taip, kaip to reikalauja teisinis, juridinis reglamentas.

Kadangi negali įrodyti, tai kalba bendrai – yra priešų. Gerbiamieji, tai yra demagogija ir aukščiausias populizmo laipsnis“, – tvirtina Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Lauras Bielinis.

Per penkerius metus prezidentė taip nė karto ir neįvardijo jokių konkrečių asmenų ar organizacijų. Tad galima tik spėti, ar už žodžio „oligarchai“ slypi konkrečios pavardės, ar tiesiog pinigai, kuriais galima nusipirkti reikalingą politinį sprendimą.

„Turint galvoje tam tikrą mūsų visuomenės nusistatymą prieš tokias verslo grupes ir apskritai vyresniosios kartos požiūrį į verslininkus kaip į spekuliantus, kaip į kažką tokio nešvaraus, o ta vyresnioji karta, pensininkai, labai aktyviai balsuoja, tai, matyt, yra kalbama orientuojantis į tuos aktyviuosius, kurie tikrai ateis į rinkimus, nes jaunimas dažnai neturi laiko“, – mano V. Dumbliauskas.
 

Teks atsakyti į kontraversiškus klausimus 

D. Grybauskaitei šį kartą rinkimų kova lengva nebus, neabejoja politologai. Esą prezidentė oponentų gali būti labai kritikuojama, nes yra ne vienas kontraversiškas klausimas, į kurį D. Grybauskaitė debatų metu privalės turėti atsakymą.

„Įsivaizduočiau, nors tai nebūtinai gali būti tiesa, kad Z. Balčytis kritikuos prezidentę kaip konservatorių atstovę, priešpastatys kartu su ja konservatorių nepopuliarią politiką ir taip bandys rodyti, kad socdemai yra alternatyva“, – svarsto M. Jurkynas.  Klausimų gali kilti ir dėl komandos. D. Grybauskaitę paliko ne vienas patarėjas, o prieš keletą mėnesių jos atstovė spaudai

Daiva Ulbinaitė įsivėlė į VSD pažymos nutekinimo skandalą ir šis klausimas vis dar lieka atviras.

„Jeigu kalbėsime apie prezidentę ir prezidentūros reikalus, tai čia iškyla informacijos nutekinimo skandalas ir D. Ulbinaitės vaidmuo jame – tai nebaigta byla. Manyčiau, jeigu Seimas, jeigu oponentai išdrįs ir jeigu turės politinės valios, tai gali tapti rimta problema prezidentei“, – sako L. Bielinis.

Suvokdama, kad ir biografija, dėl kurios slėpimo prezidentę kaltino kai kurie oponentai, taip pat turės reikšmės rinkimuose, D. Grybauskaitė šią savaitę atskleidė kai kuriuos faktus. Tiesa, oponentų tai nenuramino. Jų teigimu, prezidentė ir toliau sako netiesą. Tai tik įrodo, kad D. Grybauskaitė turės nemažai manevruoti norėdama įveikti priešininkus.

Sausio pradžioje Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei prakalbus apie tai, kad įvedant eurą minimali alga turės būti pakelta iki pusantro tūkstančio litų, viešojoje erdvėje tokia parlamento vadovės nuostata buvo įvertinta kaip populizmas, siekiant sutelkti Darbo partijos rinkėjus prieš artėjančius Europos Parlamento rinkimus.

Kas yra populizmas, kuriuo kaltinama „darbiečių“ lyderė? Populizmu vadinamas toks politinio mąstymo ir veikimo stilius ar būdas, kuriam būdinga kreiptis į tikrai ar tariamai nuskriaustus visuomenės narius arba net į visą visuomenę, siūlant paprastus ir greitus socialinių problemų sprendimo būdus arba net raginant priešintis esamai tvarkai.

Kadangi šie paprasti ir greiti problemų sprendimo būdai tų problemų dažniausiai neišsprendžia, politinis populizmas vertinamas kaip politikų bandymas lengviausiu būdu pelnyti kuo didesnę visuomenės paramą – paprasčiausiai žadant nerealius, neįgyvendinamus dalykus. Kiekvienoje demokratinėje visuomenėje yra politikų ir politinių partijų, kuriuos ir kurias žurnalistai ir politikos ekspertai vadina populistais ir populistinėmis.

Tuščių pažadų dalintojai vargu ar gali būti vertinami teigiamai, todėl ir populizmas politikoje vertinamas kaip piliečių mulkinimas. Vis dėlto yra pripažįstamas ir teigiamas dalykas – populistiniai pažadai padeda tiems, kurie jaučiasi nuskriaustaisiais, įsitraukti į politiką, bent jau ateiti balsuoti į rinkimus.

Šiaip ar taip reikia pripažinti, kad populizmas kyla iš pačios žmogaus prigimties – politikams reikia parduoti savo paslaugas mums, todėl jie ir žada. Visi žinome, kad naudotų automobilių versle taip pat yra daug apgaulės, žiniasklaidoje pilna patarimų, kaip to išvengti. Tačiau ne visi naudotų automobilių pardavėjai yra užkietėję apgavikai, taip ir ne visi politikai yra populistai, tačiau ir vieni, ir kiti vis tiek mus šiek tiek apgauna.

Kalbant apie populizmą, įprasta teigti, kad tuščių pažadų griebiasi opozicinės ar neparlamentinės partijos, kurios tokiu būdu siekia pakliūti į valdžią ar bent į parlamentą. Kaip tada vertinti L. Graužinienės kalbas apie minimalią algą? Ar gali populizmu užsiimti valdžioje esančios partijos vadovė? Ar jai naudinga dalinti nerealius pažadus, kuriuos lyg ir reikės ištesėti? Juk sakoma, kad geriausias vaistas nuo populizmo yra suteikti populistams valdžią, kad jie taip parodytų savo pažadų tuštumą.

Darbo partijos polinkis į populizmą yra pakankamai akivaizdus. Rinkėjai gal dar nepamiršo 2004 m. Seimo rinkimų, per kuriuos ji dalijo pažadus apie tai, kaip per 1111 dienų pakeis gyvenimą Lietuvoje. Tie pažadai subliuško, todėl per 2008 m. Seimo rinkimus už šią partiją balsavo tris kartus mažiau rinkėjų. Tačiau tas vaistas nuo populizmo – buvimas valdžioje – buvo neilgo veikimo, nes per paskutinius Seimo rinkimus beveik 300 tūkstančių rinkėjų vėl patikėjo Darbo partijos pažadais.

Seimo pirmininkės kalbos apie minimalią algą leidžia spėti, kad populizmu gali užsiimti ir valdžioje esanti partija, ypač jei ta valdžia yra koalicinė. Juk tokiu atveju visada gali apkaltinti koalicijos partnerius, kad jie neleidžia įgyvendinti tokių gerų siūlymų. Tačiau šiuo atveju populizmo etiketę reikėtų vartoti atsargiau. Juk minimali alga mūsų šalyje yra graudžiai maža, ji yra viena mažiausių Europos Sąjungoje. Pas visus mūsų kaimynus – ir lenkus, ir latvius, ir estus – minimali alga yra didesnė. Kadangi mūsų profsąjungos silpnos, minimalios algos didinimo ir skurdo bei socialinės atskirties mažinimo klausimai yra iš esmės politikų rankose.

Todėl reikia pripažinti, kad šiuo atveju Darbo partija sužaidė puikų politinį žaidimą. Ji parodė, kad tik jai vienai rūpi mažiausiai uždirbantys mūsų žmonės. Viešųjų ryšių požiūriu socialdemokratai pralaimėjo, nes dabar jie atrodo kaip tie, kurie buvo neteisūs ir kuriuos gerieji „darbiečiai“ įtikino didinti minimalią algą.

Panašu, kad kovoje dėl vargingiausiai gyvenančių mūsų rinkėjų balsų Darbo partija pasiekė mažytę pergalę.

Artėjančiuose prezidento rikimuose greičiausiai balsuos mažiau kaip pusė rinkėjų, mano LRT.lt kalbinti pašnekovai. „Rinkimai baigėsi neprasidėję“, – teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas Vytautas Dumbliauskas.

„Dabartinė šalies vadovė ir kiti viešojoje erdvėje minimi kandidatai yra nelygiaverčiai. Įdomu, kaip rimtai rinkimuose nusiteikę kautis dėl to posto socdemai. Panašu, kad nenusiteikę, tas postas atiduodamas be kovos. Jei Zigmantas Balčytis nenori kritikuoti prezidentės, vadinasi, šiuos rinkimus naudos kaip reklamą savo partijai prieš artėjančius rinkimus į Europos Parlamentą“, – mano V. Dumbliauskas.

Kad prezidento rinkimuose, įvertinus bendras tendencijas, nedalyvaus nė 50 nuošimčių rinkėjų, sutinka ir sociologas dr. Vladas Gaidys.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas V. Gaidys pastebi, kad nuo 1993-ųjų mažėja rinkėjų aktyvumas. Aukštas jis esą buvo 1993-1997-aisiais, kai siekdavo ir 70 proc.

„Po to jis mažėjo. Matyt, ne viena priežastis tam buvo. Dalis tautiečių išvažiavo, dirba kažkur svetur, žmonės mažiau domisi rinkimais ir deda į juos vilčių. Dalis išvažiavę, kažkur kitur dirba ir gyvena, nors rinkėjų sąrašuose jie yra“, – svarsto V. Gaidys.

Anot sociologo, trūksta ir intrigos – anksčiau rinkimų kovos esą buvo įdomesnės.

„Patys įdomiausi rinkimai yra tie, kuriuose kaunasi, diskutuoja asmenybės, bet kol kas tų takoskyrų, kokios buvo tarp Algirdo Brazausko ir Stasio Lozoraičio, Artūro Paulausko ir Valdo Adamkaus, Rolando Pakso ir V. Adamkaus, nėra. D. Grybauskaitė dabar dominuoja, tačiau ir jos reitingas jau ne tas, be to, trūksta stiprių konkurentų jai“, – LRT.lt dėsto V. Gaidys.

Savo ruožtu Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadovas Zenonas Vaigauskas tvirtina, kad viskas priklausys nuo rinkimų kampanijos. „Į praėjusius prezidento rinkimus atėjo, į Seimo atėjo, tai nežinau, kodėl dabar turėtų neateiti.

Labai priklauso nuo rinkimų kampanijos. Jei ji įdomi, intensyvi, domina rinkėjus, tai jų ateina daugiau. Jei kandidatai nesudomina rinkėjų, tai jie bet kokiu oru į juos neis“, – pažymi Z. Vaigauskas.

2009-aisiais vykusiuose prezidento rinkimuose dalyvavo 51,71 proc.( 1 391 960) registruotų balsuotojų. Antrasis turas nevyko, nes D. Grybauskaitė surinko daugiau nei pusę rinkimuose dalyvavusių piliečių balsų.

Prezidento rinkimai vyks kitų metų gegužės 11 dieną. Jei reikės antrojo turo, jis vyks gegužės 25-ąją – tą pačią dieną, kaip ir rinkimai į Europos Parlamentą.

Dabartinė šalies vadovė D. Grybauskaitė dar nepaskelbė, ar sieks antrosios kadencijos. Tuo metu politologai tuo neabejoja.