Dešimtasis VDU Azijos festivalis kvies patirti šio žemyno kultūrą, tradicijas, šiuolaikinį ir klasikinį meną.

„VDU Azijos savaitė vis primena, koks įvairus ir kupinas atradimų yra šis regionas. Aktyvios akademinės bendruomenės dėka Kaunas turi išskirtinę privilegiją pažindintis ir mėgautis Japonijos, Korėjos, Kinijos ir Taivano kultūromis ir jaučiame didžiulį įsipareigojimą šio festivalio tradiciją ne tik išlaikyti, bet ir plėsti“, – savivaldybės pranešime sakė VDU Azijos studijų centro vadovas Arvydas Kumpis.

Festivalio programoje – pažintis su Rytų Azijos kalbomis, protmūšiai, azijietiško maisto kūrybinės dirbtuvės, įspūdžiai iš kelionių Japonijoje ir Nepale, tarptautinė studentų mokslinė konferencija, šiuolaikinio šokio vakaras, Kultūros mugė, tautinių kostiumų, fotografijos parodos.

Paskutinę balandžio savaitę Kaunas taip pat tradiciškai kviečia iš arčiau pažinti skandinavų kultūrą.

„Kaunas palaiko ir stiprina glaudžius ryšius su miestais-partneriais Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje bei Danijoje. Su dauguma jų draugystė trunka ilgiau nei du dešimtmečius. Kuriame bendrus projektus, dalinamės gerosiomis patirtimis švietimo, kultūros, aplinkos apsaugos, jaunimo mainų, transporto, savivaldos ir kitose srityse. Tradiciškai šį bendradarbiavimą įprasminame Skandinavijos dienų renginiais, skatindami kauniečius geriau pažinti šių šalių kultūrą“, – sakė Kauno vicemeras Mantas Jurgutis.

Dalyvių laukia parodos, norvegų kalbos pamokos, protmūšis, paskaitos bei diskusijos, ekskursijos, žygiai, koncertai, ekskursijos, šiaurietiško ėjimo treniruotės.

Trečiadienį numatytas švietimo forumas, Šiaurės šalių atstovai dalysis savo patirtimi.

Nacionalinio kultūros forumo pranešėjai iš Lietuvos ir užsienio dalysis įkvėpimu, įžvalgomis ir praktiniais patarimais, kaip kultūros ir kūrybinių industrijų sektorius galėtų augti ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose, kaip jis galėtų prisidėti prie šalies ekonomikos ir garsinti Lietuvą pasaulyje. 9-asis nacionalinis kultūros forumas vyks birželio 6 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje.

„Forumo tikslas – sukurti erdvę kultūros ir kūrybinių industrijų atstovams, sprendimų priėmėjams ir plačiajai visuomenei susitikti į diskusiją apie kultūrinį verslumą ir jo skatinimą Lietuvos regionuose. Su kokiais iššūkiais susiduria kūrybinio sektoriaus atstovai, siekdami monetizuoti savo veiklą? Kokių sąlygų ir partnerių jiems trūksta? Kaip galima skatinti kultūrinį verslumą? Nacionaliniame kultūros forume aptarsime, kaip kultūros ir kūrybinių industrijų sektorius galėtų augti ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose, kaip jis galėtų prisidėti prie šalies ekonomikos ir Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje. Tai puiki proga paklausyti įkvepiančių pranešimų, diskusijoje užduoti rūpimus klausimus apie kultūrinį verslumą, pabendrauti su pranešėjais, kūrėjais, kultūros politikos formuotojais, svarbiomis Lietuvos kultūros lauko asmenybėmis“, – sakė Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos pirmininkas Laurynas Žakevičius.

Laurynas Žakevičius. R. Šeškaičio nuotr.

Pagrindinis forumo pranešėjas – „Americans for the Arts“ advokacijos ir partnerysčių vadovas, tyrėjas, kultūros ir kūrybos ekonominės vertės ekspertas iš Jungtinių Amerikos Valstijų – Jay H. Dickas. Lektorių dalyvavimą forume finansuoja Baltijos–Amerikos laisvės fondas (BAFF).

Savo patirtimi forume dalysis ir apie danų sukurtų mokyklų – „hojskolių“ įtaką kūrybiniam verslumui bei regionams kalbės Švenčionėlių Miško uosto architektai-vystytojai Aurimas Ražanauskas ir Ieva Ginkevičiūtė.

R. Šeškaičio nuotr.

Tarp forumo pranešėjų ir du itin gerai žinomi vardai – Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro ir operos režisierė, prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė ir mokslo ir technologijų populiarintojas, radijo ir televizijos laidų vedėjas, dirbtinio intelekto entuziastas Lukas Keraitis.

M. Repečkos nuotr.

Diskusijoje apie kultūrinį verslumą regionuose dalyvaus Lietuvos kultūros tarybos vadovė Asta Pakarklytė, „The Critical“ tyrimų ir strategijos komandos vedlys Eugenijus Kaminskis, žurnalistas, TV prodiuseris, keliautojas Vytaras Radzevičius, teatro ir operos režisierė, prodiuserė D. Ibelhauptaitė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos pirmininkas Laurynas Žakevičius ir kiti.

R. Šeškaičio nuotr.

Forumo dalyviai ir svečiai turės galimybę pasidairyti „Kūrėjų expo“ erdvėje, kur bus pristatomos verslios kūrybinės iniciatyvos, paklausyti dainų autoriaus ir atlikėjo iš Dzūkijos Roko Kašėtos, – atlikėjo pasirodymą forumo svečiams dovanoja LATGA. Forumo moderatorius – žurnalistas, rašytojas Rytis Zemkauskas, organizatorius – Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija.

M. Repečkos nuotr.

Forumą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas, „Baltic-American Freedom Foundation“, AGATA, Vilniaus miesto šokio teatras | mokykla „Low Air“, Lietuvos dizaino asociacija, „Goethe-Institut Estonia“, „Menų komunikacija“.

Atsisveikinimas su dr. Mykolu Jurgiu Drunga vyks balandžio 6 d., šeštadienį, nuo 9.30 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas). Urna išnešama 13 val., laidojama Petrašiūnų kapinėse. Artimųjų prašymu atminimą pagerbkime gėlės žiedu.

Diasporoje, Tiubingene (Vokietijoje) gimęs M. J. Drunga 1959-aisiais su šeima persikėlė gyventi į JAV, Niujorką, vėliau – Čikagą, kur lankė prof. Vlado Jakubėno privačią fortepijono studiją, mokėsi privačioje katalikiškoje gimnazijoje. 1968 m. jis baigė Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje, po metų įgijo filosofijos bakalauro laipsnį Čikagos universitete. M. Drunga taip pat studijavo filosofiją Masačusetso technologijos institute (MIT).

Čikagoje ir Bostone Mykolas Drunga dirbo šeštadieninių lietuvių mokyklų mokytoju, taip pat – Lietuvių studentų sąjungos metraščio vyr. redaktoriumi, MIT filosofijos skyriaus instruktoriumi. 1972 m. kartu su kitais įkūrė radijo programą „Garso bangos“, rengė kultūrines laidas apie lietuvių literatūrą, muziką. Už programą apie M. K. Čiurlionio muziką žurnalistas laimėjo Armstrongo premiją.

Mykolas J. Drunga taip pat ėjo įvairių publikacijų ir leidinių redaktoriaus pareigas, tarp jų – „My Encyclopedia Lituanica“ 4–5 tomų, „Lietuvių studentų sąjungos metraščių“, savaitraščio „Keleivis“, „Vienybė“, žurnalo „Lituanus“, JAV lietuvių žurnalo „The Observer“ ir kt. Jis taip pat buvo dienraščio „Draugas“, savaitraščio „Vienybė“, žurnalų „Akiračiai“, „Metmenys“, „Naujasis Židinys-Aidai“ bendradarbis, žurnalo „Baltic Forum“ vertėjas.

Nuo 1990 m. žurnalistas buvo „Laisvosios Europos radijo/Laisvės radijo“ lietuviškų laidų redaktorius Miunchene, nuo 1995 m. – Prahoje. Kai JAV Prezidentas George’as W. Bushas dėl karo Irake nutraukė radijo stoties finansavimą, atvyko į Lietuvą.

Mykolas Jurgis Drunga buvo ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centro (dabar VDU Lietuvių išeivijos institutas) bendradarbis, VDU Viešosios komunikacijos katedros docentas. 2011 m. jis VDU įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 2018 m. VDU Senato sprendimu dr. M. J. Drungai suteiktos VDU Garbės daktaro regalijos už nuopelnus nepriklausomai Lietuvai, humanistinių kultūros ir demokratijos vertybių puoselėjimą bei Vytauto Didžiojo universiteto vardo garsinimą.

„[Universitetą] atkūrus, o valstybės institucijoms bei politinėms valdžioms vis dar klumpant, neatsistojant kaip reikiant ant kojų, bendruomenė net ir pačioje Lietuvoje įgija vis daugiau reikšmės – ir tai ne bet kokia, o laisvų, už savo tėvynės likimą atsakingų piliečių bendruomenė, politinė ir kultūrinė. Lietuva nepražus, jei joje bus stipri, sąmoninga ją mylinčių piliečių bendruomenė. Tokios reikia, kad valstybės institucijų darbas pagerėtų. Tokią ir toliau ugdyti bei stiprinti taip pat yra mūsų, VDU bendruomenės, užduotis“, – 2010 m. VDU laikraštyje „Universitas Vytauti Magni“ rašė doc. dr. M. J. Drunga, aptardamas universiteto bendruomenės užduotį.

Docentas taip pat buvo Lietuvos radijo bendradarbis, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo draugijos „Santara-Šviesa“ (1960–1989 m.), JAV lietuvių bendruomenės tarybos (1979–1988 m.), Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (1983–1987 m.), Spaudos ir informacijos komisijos, Lietuvių fondo tarybos ir kitų organizacijų narys, pirmininkas, valdybos narys.

Mykolas J. Drunga už savo veiklą ir pasiekimus pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – Metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimą (2008 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“ (2016 m.). 2019 metais Mykolas J. Drunga buvo apdovanotas pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo Petro Babicko vardo premija, kurią įteikė Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrius ir Nepriklausomų Lietuvos žurnalistų kūrėjų asociacija.

Originaliuose ir, kaip visada, individualumo nestokojančiuose kūriniuose šįkart didelis dėmesys teko medžiagiškumui ir funkcionalumo permąstymui, todėl tarp subtropinių augalų įsikūrė ir šaldytuvas, ir tapytojos rankose permainyta kompiuterinė įranga, ir švytinčios, laikui bėgant rūdimis apsitraukiančios metalo konstrukcijos.

Skirtingų disciplinų menininkus jungianti paroda „Tvarumo dūžis / Sustainable Crash“ yra dalis paskaitų ciklo „Tvarumo strategijos ir eksperimentinis medžiagų paviršiaus dizainas“, kurio vadovė – VDA Kauno fakulteto Tekstilės meno ir medijų programos doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

„Šįkart mūsų studentai yra iš skirtingų specialybių – nuo grafinio dizaino, taikomosios grafikos iki tapybos. Jie sukūrė septynis projektus, atspindinčius tiriamas magistrantūros temas, į jas pažvelgdami iš tvarumo pusės. Dirbant prie šių idėjų, man pačiai atradimu tapo tai, kaip šiemet studentai žvelgė į tyrinėjamas medžiagas – lyg ši karta norėtų padaryti kažką išties fiziško ir keičiančio pasaulį – jį tarsi išrinkti ir sudėti į naują kokybę. Todėl ir kūrinių medžiagiškumas labai įvairus – nuo maisto atliekomis dažyto popieriaus iki išardyto kompiuterio ar performuoto metalo. Toks eksperimentų pobūdis lėmė ir parodos pavadinimą – Tvarumo dūžis,“ – pasakojo M. Žaltauskaitė-Grašienė.

Kūrėjai iš Lietuvos, JAV ir Ukrainos

Šiemet paroda įgavo tarptautiškumo: kartu su kolegomis iš Lietuvos, savo darbus pristatė tapytojos Oleksandra Linchevska iš Ukrainos ir Jessica Mockapetris iš JAV.

Jau kurį laiką domėjusis elektronikos atliekomis ir tuo, kaip kompiuterinės įrangos dalims būtų galima suteikti antrąjį gyvenimą, darbe „Rebooted“ J. Mockapetris panaudojo savo aukštosios mokyklos nurašytą kompiuterinę įrangą, paversdama ją, kaip pati sako, „ryškiaspalviu testamentu menui ir tvarumui“, kuriame kompiuteriai ir monitoriai virto tapybos drobėmis.

VDU Botanikos sodo nuotr.

„Oranžerija man pasirodė labai įdomi vieta tokiai parodai: tiek dėl augalų ir meno kūrinių interakcijų, tiek dėl konkrečiai mano projekto – kuriame kompiuterinės įrangos laidai primena augalų šakas ir kamienus, tik vietoje maistinių medžiagų jomis teka informacijos srautai,“ – sakė menininkė iš JAV.

Oranžerija man pasirodė labai įdomi vieta tokiai parodai: tiek dėl augalų ir meno kūrinių interakcijų, tiek dėl konkrečiai mano projekto (...)

 

Tuo tarpu Oleksandra Linchevska savo darbe „Painter‘s Cuisine“ panaudojo medžiagas, rastas savo virtuvėje: iš krakmolo, sodos ir vandens sukūrė masę, iš kurios nulipdė oranžerijos sukulentų inspiruotas figūrėles, taip pat eksperimentavo su popieriaus lakštų spalvinimu burokėliais ir kitomis jos pačios virtuvėje susidariusiomis maisto produktų atliekomis.

Vienu netikėčiausių eksponatų tapo Indrės Davainytės instaliacija „Kas šaldo ir šildo?“, skirta permąstyti, kaip buityje galėtume panaudoti atliekinę šaldytuvo šilumą. Tuo tikslu perkonstruotame šaldytuve pabrėžiamas prietaiso dvilypiškumas, per šilumą skleidžiantį jo elementą – kondensatorių, kuris instaliacijoje tampa pasiekiamas, matomas, jaučiamas. Beje, pati Indrė darbuojasi šaldytuvus gaminančioje Lietuvos įmonėje.

VDU Botanikos sodo nuotr.

Panašiai – iš darbinės aplinkos – menines idėjas atsinešė ir kitas kūrėjas, metalo apdirbimo pramonėje dirbantis Dominykas Šimkūnas. Savo instaliacijoje „Grąžinta gamtai“ jis panaudojo armatūros, metalinių vamzdžių profilių likučius, švytinčias girliandas, pamėgindamas metalu organiškai atkartoti gamtos siluetus, formas, spalvas – pastarąsias kurs ir oranžerijos aplinka, nes instaliacija tyčia nėra dengta jokia danga, kad aplinkos drėgmė leistų susiformuoti natūraliam rūdžių sluoksniui, taip tarsi padedant objektams organiškai įsilieti į aplinką ir sugrįžti į gamtą, iš kurios žemės gelmių jie kažkada buvo paimti.

Elona Čečytė sukurtoje „Gyvenimo naudojimo instrukcijoje“ tiesiogine prasme buvo išardyta ir iš naujo sulipdyta knyga, kurioje į istoriją sugulė iš įvairių žurnalų ir knygų surinktos iliustracijos bei tekstai.

VDU Botanikos sodo nuotr.

James Amatus darbe „Pralietas kraujas“ – sukapotame ir naujai perdėliotame savo meno kūrinyje, permąsto dirbtinio intelekto temą ir kaip ji keičia menininkų gyvenimą.

Emilija Čybaraitė kūrinyje „Inkliuzas“ vaikišką „sekreto“ po stiklu paslaptį paverčia plastifikuotos kartos plastikiniu „sekretu“.

Pamatyti parodos „Tvarumo dūžis / Sustainable Crash“ instaliacijas ir susipažinti su jų istorijomis bus galima iki vasario mėnesio apsilankius VDU Botanikos sodo oranžerijoje Kaune.

Su portalu kauno.diena.lt savo prisiminimais pasidalijo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Viešosios komunikacijos katedros vedėja Kristina Juraitė.

M. Drunga į VDU bendruomenę įsiliejo 2004 m., kai grįžo iš Prahos, kur dirbo reporteriu Laisvosios Europos radijuje.

„Ryškų ženklą jis paliko ir studentų, ir kolegų, bendraminčių atsiminimuose. Tai asmenybė, į kurią visada buvo galima atsiremti, į kurią norisi lygiuotis, su kuria norisi bendrauti. Įspūdį darė jo betarpiškumas, kolegiškumas, atvirumas“, – kalbėjo K. Juraitė.

Savo kelią VDU jis pradėjo Viešosios komunikacijos katedroje kaip žurnalistikos dėstytojas. Universitete dirbo iki pat 2020 m. su įvairių pakopų studentais.

Tai asmenybė, į kurią visada buvo galima atsiremti, į kurią norisi lygiuotis, su kuria norisi bendrauti. Įspūdį darė jo betarpiškumas, kolegiškumas, atvirumas.

„Ši diena liūdna, bet tuo pačiu gera galvojant apie tai, ką paliko Lietuvai ir savo studentams, bendradarbiams, visiems jį pažinojusiems šis šviesus žmogus, nuostabus žurnalistas.  Visi pasiilgsime jo balso, apžvalgų, įžvalgų apie tai, kas vyksta pasaulyje. Visada sugebėdavo parodyti daugiau nei mes patys matydavome savo geografiniame kontekste.  Labai truks šio žvilgsnio iš šono. Labai rūpestingo žvilgsnio. Jam iš tiesų rūpėjo Lietuva, Lietuvos visuomenė, žiniasklaida“, – dėstė K. Juraitė.

„Jam labai rūpėjo žurnalistikos profesionalumas, standartai, etika, objektyvumas, – tęsė profesorė. – Jo disertacija buvo būtent objektyvumo tematika. Su studentais mielai likdavo pabendrauti po paskaitų, baigiamųjų darbų gynimo, pasibaigus semestrui. Kalbėdavosi apie gyvenimą, žurnalistiką, iššūkius, ateitį“.

Mykolas Drunga

Už nuopelnus M. Drungai buvo suteiktas VDU garbės daktaro vardas, nemažai kitų apdovanojimų.

M. Drunga gimė 1948 metais Tiubingene, Vokietijoje, 1959-aisiais su šeima persikėlė į JAV, į Niujorką. Mokėsi privačioje katalikiškoje gimnazijoje. 1968 metais jis baigė Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje, o 1969 metais Čikagos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį.

1969–1972 metais studijavo filosofiją Masačusetso technologijos institute Kembridže, nuo 1981-ųjų – Pedagoginiame lituanistikos institute.

Vėliau jis mokytojavo Čikagos ir Bostono šeštadieninių lietuvių mokyklose, dirbo savaitraščių „Keleivis“, „Vienybė“, dienraščio „Draugas“ redakcijose. Nuo 1984 metų buvo JAV lietuvių žurnalo „The Observer“ redaktorius.

Nuo 2004 dirbo Išeivijos studijų centre Kaune, dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

M. Drunga už savo veiklą ir pasiekimus pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – Metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimą (2008 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“ (2016 m.).

Tenka atsirinkti

Šią liepą VDU Kaune, Vilniuje ir nuotoliu lietuvių kalbos mokėsi ar tobulino žinias 112 užsieniečių. 25 studentai – Kaune, 38 – Vilniuje, trys nuotolinės grupės ir lituanistinių studijų grupė – mokytojai, atvykę iš lituanistinių mokyklų.

Buvo 360 norinčių, teko atsirinkti. „Kursams svarbi kokybė. Žiūrime, kokios mūsų galimybės, koks finansavimas, dotacijos iš Švietimo mainų paramos fondo“, – pasakojo V. Leonavičienė, turinti didžiulę lietuvių kalbos ir kultūros kursų kitataučiams, lituanistinių studijų užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams vedimo, lietuvių kalbos didaktikos būsimiems lietuvių kalbos mokytojams dėstymo patirtį.

Vasaros kursų dalyviai atrenkami pagal motyvacinius laiškus ir pokalbius. „Yra studentų, kurie į kursus veržiasi tik siekdami gauti vizą ir taip patekti į ES šalį, kad galėtų keliauti toliau. Tačiau yra daugybė tikrai trokštančių išmokti mūsų kalbą, norinčių į ją gilintis“, – pasakojo V. Leonavičienė.

Būna, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šiam žmogui tikrai rūpi kiti dalykai nei lietuvių kalba, bet paaiškėja, kad jis – filologas, rašytojas, poetas, absoliučiai atsidavęs lietuvių kalbai. Turėdama omenyje konkretų atvejį, pašnekovė minėjo, kad tąkart lietuvių kalbos mokymosi motyvas buvo dėl jos sąlyčio su sanskritu, dėl to, ką turime išlaikę.

Daliai vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursų dalyvių skiriamos stipendijos, kiti už viską susimoka patys. Vienas prioritetų – baltistikos centrų, kurių pasaulio universitetuose yra įkurta virš 45 ir kuriuose galima studijuoti lietuvių kalbą, studentams.

Kam to reikia?

„Šie kursai labai daug pasitarnauja Lietuvai. Esu visiška šių kursų patriotė. Lietuvių kalbos ir kultūros kursai, lituanistinės mokyklos yra mūsų pamatas, kultūros, tapatybės dalykai. Jeigu užsieniečiai mokosi lietuvių kalbos, tai tikrai kažkas ypatingo ir turime tai stiprinti. Turime nuostabiausių pavyzdžių, sėkmės istorijų, kaip išmokę lietuvių kalbą užsieniečiai nesustoja ir lietuvybę populiarina savo šalyse“, – užsiminė V. Leonavičienė.

Turime nuostabiausių pavyzdžių, sėkmės istorijų, kaip išmokę lietuvių kalbą užsieniečiai nesustoja ir lietuvybę populiarina savo šalyse.

Pavyzdžiui, jokių lietuviškų šaknų neturinti mokslų daktarė Aya Kimura per kelerius metus pasiekė tokį lygį, kad verčia į japonų kalbą  Salomėjos Nėries poeziją, vaikų literatūrą. Yra nemažai šių kursų studentų, susibūrusių ir kartu kuriančių verslą, susijusį su lietuvybe ir skleidžiančių žinią, kas yra Lietuva.

„Aš aukoju savo vasaras ir visa didelė komanda tai daro. Kai kiti pedagogai atostogauja, mes plušame, nes esame užsikrėtę lituanistika“, – palygino pašnekovė.

Priežastys – įvairiausios

Vieniems lietuvių kalbos reikia dėl darbo, verslo perspektyvų. Yra užsieniečių, kurie nori susikalbėti su lietuviu sutuoktiniu, partneriu, žentu, marčia, anūkais. Treti patys turi lietuviškų šaknų.

Dar kiti – tiesiog keliaujantys per pasaulį. Čia užklysta ir lietuvių kalba susidomi kaip egzotika. Dabar lietuvių kalba labai domisi Indonezijos, Taivano atstovai, kursuose dalyvaujantys nuotoliniu būdu.

Kiti atvyksta dėl mokslinio intereso, nes tyrinėja kalbas ar istoriją. Pavyzdžiui, mokslininkai, studijuojantys senąsias indoeuropiečių kalbas, ypač sanskritą, pirmiausia mokosi lietuvių kalbos. Sanskrito ir lietuvių kalbos asmenuotės, įvardžiai ir giminystės terminai, kūno dalių pavadinimai labai panašūs ar net vienodi, panaši žodžių struktūra.

Pasitaiko ir žmonių, kurie lietuvių kalbos mokytis pradeda kaip dar vienos užsienio kalbos.

Ar pasitaikė tokių, kurie atvyko todėl, kad kartu galėtų labiau įsigilinti į politinę Europos situaciją? Lietuva Rusiją gerai pažįsta, tai mums įaugę į kraują ir šalia vyksta nauji istoriniai įvykiai.

„Visą laiką rengdavome istorijos paskaitų ciklą. Užpernai nusprendėme, kad galbūt studentams jis nuobodus. Sakėme, neberengiame. Šiemet to atskiro istorijos kurso nebėra, jis integruotas – daug išvykų į muziejus, ekskursijų į svarbias vietas, centrus. Tačiau studentai ėmė klausinėti: o ar bus atskirų istorijos paskaitų? Susidomėjimas istorija yra, nors mums, kursus organizuojantiems daugiau kaip du dešimtmečius, ta programa jau buvo pabodusi. Naujai atvykusiems, pasirodo, įdomu“, – teigė centro vadovė.

Su politinėmis regiono aktualijomis kursų dalyviams susipažinti padeda aukšto lygio politologas, istorikas Maksimas Milta.

Daug istorinių ir politinių akcentų atsiskleidžia įvairių veiklų metu. Pavyzdžiui, per žygius susipažįstama su partizaniniu judėjimu. Mokomasi lietuviškų tautinių šokių, dainų, susipažįstama su lietuviška virtuve.

Konkurencija: vasaros kursų dalyviai atrenkami pagal motyvacinius laiškus ir pokalbius. Regimanto Zakšensko nuotr.

Įvairaus amžiaus

Dalyvių amžius – labai įvairus. Nuo 17 iki 78 metų. „Dėl amžiaus ir patirties, žinių skirtumų ieškome įvairiausių informacijos pateikimo formų. Praktika ir pažinimas. Šiųmečiai vasaros kursai kaip tik prasidėjo per NATO viršūnių susitikimą, tad studentai pamatė labai gražią Lietuvą“, – pastebėjo V. Leonavičienė.

Vieni atvyksta sugeba susikalbėti lietuviškai ir nori tobulėti. Kiti nesupranta nė žodžio. Dalyviai dėl šios priežasties skirstomi į nedideles grupes.

Ar būna, kad per keturias savaites studentas teišmoksta tris žodžius? „Būna, kad drįsta tarti tik tris žodžius. Išmoksta tikrai daugiau, bet dėl kultūrinio šoko, bloko sunku Indonezijos, Japonijos, kitų Azijos šalių studentams, nes labai skiriasi mūsų ir jų artikuliaciniai dalykai. Būna, kad žmogus turi vidinių reikalavimų netarti žodžio prie visų garsiai, kol neišmoko labai taisyklingai ištarti, ir neprakalba“, – teigė V. Leonavičienė.

Ji paminėjo dar vieną dalyką, galintį sunkinti kalbos mokymąsi. Pagal kalbų mokymosi teoriją, jeigu iki intelekto susiformavimo, 12–13 metų, žmogus neišmoko jokios kitos kalbos, tik savo gimtąją, kuo toliau, tuo sunkiau išmokti kitą kalbą, bet tikrai įmanoma. Aišku, tam reikia laiko.

„Neužtenka mėnesio, kad sumažėtų pasipriešinimo mechanizmas galvoje. Būna, kad grįžta toks žmogus į kursus po metų prasilaužęs, dar pasimoko ir paskui puikiausiai studijuoja lietuvių kalba – tiek sugeba pažengti“, – sakė dėstytoja.

Kai kurie pradedantys iš karto labai toli pasistūmėja. „Mokymosi keliai – labai individualūs. Dėstytojai – labai profesionalūs, patys turi kalbų mokymosi patirties. Visi moka po tris ir daugiau užsienio kalbų. Matydami, kaip sekasi dalyviams, kas kiekvienam ar visai grupei efektyviausia, pritaiko įvairių metodų“, – vardijo centro vadovė.

Anot jos, viena kursų sėkmės priežasčių – siekis, kad, prieš prasidedant mokymams, jų dalyviai vieni kitus geriau pažintų, susibendrautų. Bendrystės momentas ir gera atmosfera lemia, kad grupė pasiekia labai gerų rezultatų, atsiranda didesnė kasdienė motyvacija ir imlumas.

Daug ukrainiečių

Per kiek laiko įmanoma išmokti lietuvių kalbą? Mokantis intensyviai, kasdien, V. Leonavienės manymu, B lygį galima pasiekti per metus. Turėjome tokių studentų. Po metų jie jau galėjo studijuoti universitete lietuvių kalba.

Žmogus, atvykęs į kitą šalį, pagal visus mokslinius tyrimus, adaptuojasi per dvejus metus. Reikia dvejų trejų metų, kad įsilietų, suprastų kalbą ir kultūrą, socialines taisykles.

„Tai pastebime iš ukrainiečių. Karas persiritęs į antrus metus. Daugybė jų čia gyvena jau daugiau nei metus. Medikai, teisininkai, profesoriai, kiti, kurie mokytis pradėjo praėjusį pavasarį, jau išlaikė valstybinius lietuvių kalbos egzaminus. Jie jau įsiliejo į Lietuvos gyvenimą, darbo rinką“, – pastebėjo kursų vadovė.

Bandantys integruotis Lietuvoje ukrainiečiai – prasidėjus karui atsiradusi dar viena besimokančių lietuvių kalbos grupė. Atskiri kursai jiems nuo pernai pavasario vyksta nenutrūkstamai. Baigusių ir tebesimokančių skaičius persirito per 4 tūkst. žmonių.

Mokytis – vos atvykus

Atvykus į kitą šalį vietinės kalbos rekomenduojama pradėti mokytis nedelsiant. „Rekomenduoju taip: atvykai į šalį ir iš karto eik į kursus. Todėl ir ėmėmės staigiai organizuoti tokius kursus“, – kalbėjo V. Leonavičienė.

Pirmiausia tai mums, lietuviams, daug geriau. „Ukrainiečiai yra žmonės, kurie mėgsta burtis ir ieško bendruomenės. Ilgainiui, neturėdami jokių vietinės kalbos žinių, jie pradėtų kurti savo socialinius burbulus, tarsi atsiskirtų nuo Lietuvos, susikurtų sau patogų burbulą. Turime pavyzdžių pasaulyje, kai susikūria burbulai ir neįsileidžia vietinės kalbos, kultūros. Mums patiems būtų blogai turėti tokių burbulų šalyje. Kalbu apie nacionalinį saugumą, tapatybės klausimus“, – teigė pašnekovė.

Patiems ukrainiečiams gyvenimas kitoje šalyje savo burbule irgi būtų nevisavertis. Domėtis tik Ukrainos gyvenimu ir dėl kalbos barjero nesidomėti gyvenimu, tradicijomis Lietuvoje nebūtų gerai.

Savų tradicijų ukrainiečiams tikrai nereikia pamiršti, nereikia asimiliuotis. Vilniuje yra Ukrainos centras, kuriame sudarytos visos galimybės puoselėti savo kultūrą ir tradicijas.

„Kartu labai skatiname ir labai juos kviečiame, jeigu nori gyventi visavertį gyvenimą Lietuvoje, mokytis lietuviškai. Norinčių mokytis yra labai daug. Visą laiką yra rezervas. Yra apie 400 norinčių mokytis lietuvių kalbos, bet iš karto nesame pajėgūs tiek išmokyti. Lietuvių kalbos kursus rengia ir kitos įstaigos, institucijos. Daug kas prisideda“, – vardijo V. Leonavičienė.

Atsiveža mitų

Vis dar pasitaiko užsieniečių, galvojančių, kad atvyksta į Rygą arba kad Lietuva yra sostinė, o Vilnius yra valstybės pavadinimas.

„Mitas, kad lietuvių kalba yra sunki. Taip, dėl mūsų žodžių daugybės galūnių ištinka šokas, bet supratus, kad yra labai aiški sistema ir dėsningumai, viskas tampa aišku. Sakome, kad čia toks žaidimas. Lietuviai mėgsta žaisti“, – aiškino V. Leonavičienė.

Ji pateikė pavyzdį: JAV matematikui, turinčiam lietuviškų šaknų, pakako parodyti sistemą. Sakė, o, tai čia viskas aišku: lentelės, taisyklės.

„Turime psichologinių žaidimų. Iš pradžių leidžiame studentams pajausti malonumą, kad jie jau gali kalbėti lietuviškai. Išmoksta pasakyti „Mano vardas yra...“, „Kaip tau sekasi?“, „Aš esu iš...“ ir pan. Tada atsargiai pratiname prie gramatikos. Ateiname iki drabužių temos, kuri yra gana sudėtinga… Maisto tema daug lengvesnė – žodžius „agurkas“, „pomidoras“ ir nemažai kitų atpažįstame įvairiose kalbose. O drabužių tema… Gobėti, mūvėti, segėti, dėvėti, apsirengti, nusirengti, daug kitų sangrąžinių veiksmažodžių. Studentai sako: jūs mus apgavote, lengva pradžia buvo spąstai, – kvatojo V. Leonavičienė. – Drabužių tema yra tikrasis slenkstis.“

Maisto tema daug lengvesnė – žodžius „agurkas“, „pomidoras“ ir nemažai kitų atpažįstame įvairiose kalbose.

Atradimas – sūreliai

Maždaug pusei užsieniečių V. Leonavičienės sutiktų užsieniečių keista, kaip mes galime valgyti šaltibarščius, cepelinus. Kodėl? Kitų šalių jauniems žmonėms neįprastas kefyro, rūgusio pieno skonis. „Kitur jis nepopuliarus“, – patikslino pašnekovė. Jos studentai pastebi, kad lietuviai viską valgo su grietine: ir varškės apkepą, ir sriubas, ir koldūnus, ir t. t.

Užsieniečiams įspūdį palieka saldūs varškės sūreliai. Kai kurie studentai juokauja, kad vien dėl šių sūrelių grįžta į Lietuvą. Kai nuotoliu kalbasi su buvusiais studentais, neretai išgirsta prašymą atsiųsti būtent sūrelių.

Kursų dalyvių manymu, galėtume daugiau šypsotis. Jie giria lietuvių kalbos skambesį, bet kai kurie nustemba, kad sveikinamės neapsikabindami, nesiliesdami, kad palyginti tyliai kalbame ir taip, kad nė nesimato, kaip juda veido raumenys. Tai dėl mūsų kalbos, kuri tarsi dainuojamoji ir reikalauja švelnesnės artikuliacijos.

Moko mokytojus

Atskiri kursai vyksta pasaulio lituanistinių mokyklų atstovams. Jie – nebūtinai lietuviai. Tai žmonės, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, pavyzdžiui, baltistikos centrų vadovai arba tie, kurie išmoko lietuvių kalbą ir vadovauja lituanistinei mokyklai arba joje dirba.

„Suteikiame galimybę mokytis lietuvių kalbos. Čia jie semiasi žinių, kaip jos mokyti kitus. Mokome nuo psicholingvistikos ir psichologijos iki mokinių / dalyvių amžiaus tarpsnių aspektų, skaitmeninių platformų, dirbtinio intelekto galimybių, neuromokslų, mokytojų praktikų pasidalijimų“, – pasakojo V. Leonavičienė.

Kiek mokančių lietuviškai?

Pasiteiravome, kiek yra pasaulyje žmonių, mokančių lietuvių kalbą. „Labai geras klausimas. Jį visada keliu ir klausiu, kur yra tokia statistika. Jos nėra. Lietuvoje nėra tokio registro“, – konstatavo pedagogė ir palygino, kad Estija turi tokį savo registrą.

Anot jos, šis registro klausimas Lietuvoje vis dar nepajudėjo iš mirties taško. „Mes, universitetų dėstytojai, jį keliame daugiau kaip dešimtmetį. Manau, atsiras tokia politinė valia ir pagaliau susiskaičiuosime, kiek yra mokančių. Apie tai buvo kalbėta ir susitikime su naujuoju švietimo, mokslo ir sporto ministru“, – nurodė V. Leonavičienė.

Ar realu, kad lietuvių kalbą moka dvigubai tiek, kiek yra gyventojų Lietuvoje? „Norėčiau tikėti. Man labai patiktų. Labai apsidžiaugčiau“, – neslėpė pašnekovė.

Iki tol VDU buvo ryškus lyderis krepšinyje, tačiau 2021 m. prasiplėtus sporto infrastruktūrai, atsiradus daugiafunkciam Prezidento Valdo Adamkaus sporto centrui, o 2022 m. – sporto studijoms, VDU pradėjo raškyti indėlio į sportą vaisius.

Pasiekimai 100-osiose SELL žaidynėse

Gegužės pabaigoje Tartu (Estijoje) vyko XXXVIII Suomijos, Estijos, Lietuvos ir Latvijos (SELL) studentų sporto žaidynės, kitaip dar vadinamos Baltijos šalių SELL studentų sporto žaidynėmis, kurios buvo pradėtos organizuoti 1923 m., tad šiemet buvo švenčiamas žaidynių 100-asis jubiliejus. Ši Baltijos šalių studentų sporto šventė kasmet sutraukia gausų būrį įvairių sporto šakų atletų. Tai renginys ne tik apjungiantis aukščiausio lygio sportą, bet ir suburiantis sportininkus kartu toliau kurti ir išlaikyti šimtametę tradiciją, varžytis ir tobulinti studentų sportą.

VDU delegaciją SELL žaidynėse sudarė 69 sportininkai, kurie į Kauną parsivežė gausų apdovanojimų bagažą – dešimtyje skirtingų sporto šakų iškovojo net 45 medalius. SELL studentų žaidynėse VDU sportininkai varžėsi tinklinio, lengvosios atletikos, dziudo, badmintono, graikų-romėnų ir laisvųjų imtynių, jėgos trikovės, stalo teniso, paplūdimio tinklinio, 3×3 krepšinio ir 5×5 krepšinio varžybose.

Pirmieji žaidynių medaliai buvo išdalyti lengvosios atletikos rungtyje, kurioje geriausiai sekėsi VDU lengvaatlečiams – jie pelnė 6 aukso, 2 sidabro ir 1 bronzos medalius. Visų dėmesį patraukė VDU atstovas Kristupas Seikauskas, kuris per dvi dienas iškovojo tris aukso medalius ir 200 m. bėgimo rungtyje pagerino savo asmeninį rekordą. Tinklinio turnyre aukso medalius iškovojo merginų VDU tinklininkių komanda, o saulėtoje aikštelėje, gausiai žiūrovų palaikomi, paplūdimio tinklinio turnyro nugalėtojais tapo VDU vyrų komandos duetas.

Vyrų 5x5 krepšinio rungtynės dar kartą įrodė, kad Lietuva yra tikra krepšinio šalis. Čia triumfavo ir aukso medaliais pasipuošė daugkartiniai Lietuvos studentų krepšinio lygos čempionai – VDU krepšininkai. 3x3 krepšinio rungtynėse VDU vyrų komanda po atkaklios kovos nusileido tik VU ir užėmė antrąją vietą. Merginų 3x3 krepšinio turnyre VDU sportininkės sužibėjo ir pademonstravo puikų žaidimą, taip užnugaryje palikdamos varžovių iš Lietuvos sporto universiteto komandą ir užsikabindamos aukso medalius.

VDU atstovai varžovams buvo sunkiai įveikiami ir stalo teniso bei badmintono turnyruose: stalo teniso turnyre VDU sportininkai laimėjo tris varžybas iš keturių, o badmintone – visose kovose iškovojo aukso medalius. Savo kovingumu nenusileido ir imtynių sporto atstovai, kurie žaidynėse pelnė 6 medalius, bei dziudo sportininkai, pelnydami net 9 aukso medalius. Jėgos trikovės turnyre VDU atstovavo Klaudijus Malevskis, kuris nurungdamas visus varžovus, savo pasirodymu suspindėjo ir iškovojo aukso medalį.

VDU sportininkai, iškovoję 29 aukso, 10 sidabro ir 6 bronzos medalius, pasirodė geriausiai iš visų 30 žaidynėse dalyvavusių universitetų ir įsitvirtino galutinių rezultatų lentelės pirmoje vietoje. Antrąją vietą užėmusius Lietuvos sporto universiteto (LSU) studentus bendroje aukso medalių įskaitoje VDU aplenkė LSU atstovus daugiau nei dvigubai (LSU iškovojo 16 aukso medalių, viso – 37 medalius). 38-ą kartą organizuotose žaidynėse dalyvavo daugiau nei 800 studentų iš Kroatijos, Estijos, Suomijos, Latvijos, Lietuvos ir Turkijos.

VDU pasiekimai sporte įvertinti Europoje

VDU studentai antrus metus iš eilės yra nenugalimi tarp Baltijos šalių universitetų,  2022 m. Rygoje vykusiose SELL žaidynėse VDU taip pat triumfavo absoliučioje universitetų įskaitoje. Vėliau sekė pergalės Europos universitetų sporto asociacijos organizuojamose žaidynėse (EUSA), taip pat pasiekta pirma vieta absoliučioje įskaitoje tarp Lietuvos universitetų Lietuvos studentų sporto asociacijos (LSSA) organizuojamuose varžybose. Visi šie pasiekimai buvo įvertinti tarptautiniu mastu – šių metų balandžio mėnesį VDU buvo suteiktas laikinasis Europos universitetų sporto asociacijos asocijuotojo nario statusas. Pagal 2022 metais Europos universitetų žaidynėse pasiektus sportinius rezultatus VDU pateko tarp 10 stipriausių Europos universitetų ir užėmė 9 vietą.

VDU Sporto centro vadovas doc. dr. Vladas Juknevičius pastebi, jog VDU atsiradus Sporto studijų programai, universitete pradėjo studijuoti vis daugiau įvairių sporto šakų ir aukšto meistriškumo sportininkų, kuriems sudaromos geros studijų bei sportavimo sąlygos, padeda pasiekti aukštų rezultatų.

„Pastaruoju metu mūsų universitetas yra ryškus studentiško sporto lyderis Lietuvoje, Baltijos šalyse, o Europoje patenka tarp dešimties, aukščiausius sportinius pasiekimus turinčių universitetų“, – pasiekimais dalinasi V. Juknevičius.

Tačiau VDU Sporto centro vadovas teigia, jog ne vien medalių gausa yra pagrindinis sporto centro ir universiteto tikslas. „Mums yra svarbu sukurti aukšto lygio sporto studijas, kurias pasirinkę studentai turėtų visas galimybes siekti sportinio meistriškumo įvairiose sporto šakose bei dalyvauti įvairaus lygio sporto varžybose“.

Galvoja apie ateitį

„Vyksta karas, ir būna dienų, kai atrodo, kad šis siaubas niekada nesibaigs. Tačiau, kita vertus, mes suprantame, kad vieną dieną karas baigsis, ir turime galvoti apie ateitį – tiek savo šalies, tiek aukštojo mokslo sektoriaus“, – sakė Ukrainos MVU Tarptautinio švietimo centro vadovė docentė Iryna Sikorska, kuri neseniai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) aptarė bendradarbiavimo galimybes. Abu universitetai priklauso Europos universitetų aljansui „Transform4Europe“ (T4E).

Pasak doc. I. Sikorskos, veiklos atnaujinimu MVU siekia išsaugoti savo tapatybę.

„Bandome susisiekti su visais – su studentais, dėstytojais, išsiaiškinti, kam pavyko pabėgti ir išgyventi. Tai labai dramatiškas procesas. Sunku, kai išgirsti, kad tavo kolega buvo nužudytas. Iš pradžių Kyjive įsikūrė universiteto rektorius ir kiti vadovybės nariai, o švietimo procesas buvo tęsiamas internetu. Kita vertus, pandemijos metu visi turėjome mokytis nuotoliniu būdu. Šiuo atveju galime padėkoti tam laikotarpiui. Tačiau reikėjo ir išsiaiškinti, kur yra studentai, kurie iš jų persikėlė ir neturėjo prieigos prie interneto ar kompiuterio. Pamažu pratęsėme švietimo procesą“, – persikėlimo į sostinę sunkumus ir iššūkius prisiminė docentė.

Mes suprantame, kad vieną dieną karas baigsis, ir turime galvoti apie ateitį – tiek savo šalies, tiek aukštojo mokslo sektoriaus.

 

Sulaukė paramos

Nuo 2022 m. rugsėjo MVU sėkmingai priėmė ir naujų studentų – tarp jų ir iš Kyjivo, kadangi čia siūlomos unikalios studijų programos, kurių šiame mieste iki šiol nebuvo: tai mediacija, konfliktų valdymas ir kitos sritys. Iš viso šiuo metu universitete studijuoja apie 3,2 tūkst. studentų, dirba daugiau nei 200 dėstytojų ir darbuotojų, vykdomos 48 studijų programos.

I. Sikorska pažymi, kad universitetui atkurti veiklą būtų buvę gerokai sunkiau, jei jis būtų nesulaukęs didžiulės paramos. „Noriu padėkoti rėmėjams ir šalies viduje, ir iš užsienio. Mariupolio miesto ir MVU tragedija buvo išgirsta tiek Ukrainoje, tiek už jos ribų. Žmonės skyrė privačių lėšų, ES programos ištiesė pagalbos ranką, Švietimo ministerija taip pat“, – pasakojo MVU atstovė ir pridūrė, kad šiuo metu gyvai paskaitas lanko dar labai maža studentų dalis, nes daug jų persikėlė į mažiau karo paveiktas Ukrainos vietas, pavyzdžiui, Lvivo sritį.

„Mūsų rektorius Mariupolyje liko iki pat apgulties pabaigos, kol suprato, kad jokių galimybių nebėra, jis padarė viską, ką galėjo. Jis yra tikras lyderis, palaikantis mūsų optimizmą ir turintis strateginę ne tik universiteto atkūrimo, bet ir jo atnaujinimo viziją, – tai naujos studijų programos, pavyzdžiui, skirtos kibernetiniam saugumui, kovai su propaganda ir t. t.“, – apie MVU rektoriaus Mykolos Trofymenkos ir komandos planus pasakojo I. Sikorska.

Daugiau nei universitetas

Pašnekovės teigimu, kai universitetas pradėjo gauti įvairią humanitarinę pagalbą – drabužius, vaistus ir kt., buvo nuspręsta įkurti humanitarinį centrą, kuris teiktų pagalbą visiems ukrainiečiams, dėl karo turėjusiems persikelti iš savo gyvenamosios vietos.

„Taip pat teikiama ir psichologinė pagalba visiems, įskaitant ir studentus ir darbuotojus. Ji reikalinga, nes daugybė žmonių buvo traumuoti šių dramatiškų įvykių. Be to, planuojame ir naują programą, skirtą tiems, kuriems reikia pagalbos prisitaikant visuomenėje, sugrįžtant į normalų gyvenimą po dalyvavimo kare“, – pasakojo MVU Tarptautinio švietimo centro vadovė.

Aptardama universiteto tarptautinius ryšius su kitomis institucijomis, ji pirmiausia išskyrė bendradarbiavimą su VDU. „Tai mums labai brangus ir artimas partneris, labai vertiname jo paramą, humanitarinę pagalbą ir tarptautinį bendradarbiavimą – tiek vadovybės, tiek atskirų asmenų ir studentų. Dar kartą ačiū universitetui ir už tai, kad jo iniciatyva dabar MVU yra asocijuotasis T4E narys – taigi, dabar turime draugų, kurie taip pat teikia paramą, bendradarbiavimo ir mainų programas mūsų bendruomenei. Mums ši partnerystė labai svarbi“, – tikino MVU docentė ir patikslino, kad universitetas sulaukė palaikymo ir pagalbos iš visų savo tarptautinių partnerių.

Optimistiški ženklai

Kalbėdama apie aukštojo mokslo ateitį Ukrainoje, doc. I. Sikorska sako, kad universitetų likimu jos šalyje būtina pasirūpinti. Nors vakarinėje Ukrainos dalyje universitetai nebuvo paliesti, jie vis tiek jaučia studentų trūkumą – nemažai studentų pasitraukė iš šalies kartu su savo šeimomis. Karas palietė visą aukštojo mokslo sektorių Ukrainoje, todėl jau dabar reikia galvoti, kaip jį atgaivinti, paversti studijas patraukliomis studentams, kad jie sugrįžtų į gimtinę.

„Socialiniuose tinkluose ir apklausose matome gerų, optimistiškų ženklų – daugybė pabėgėlių, žmonių, palikusių Ukrainą, sako, kad jie planuoja sugrįžti, kai tik bus galimybė ir žinosime, kad jau saugu. Turime galvoti apie ekonomiką, žemės ūkį, visuomenę ir t. t. Privalome atstatyti savo šalį“, – viltingai apie Ukrainos ateitį kalbėjo MVU docentė.

Lietuviški genai

Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarė B. Galdikas sakė, kad buvo informuota, jog į paskaitą susirinks nedaug – 20 žmonių, todėl susitikimą planavo kaip jaukų pokalbį.

„Nemanau, kad čia apie 20 studentų“, – apžvelgdama erdvią sausakimšą auditoriją juokavo B. Galdikas, baigusi psichologijos ir antropologijos studijas, turinti fizinės antropologijos ir biologijos mokslų daktarės laipsnius, dirbanti Džakartos nacionalinio universiteto ir Simono Fraserio universiteto Kanadoje, British Columbia universiteto profesore.

Per paskaitą Kaune B. Galdikas kalbėjo angliškai, bet kai ką pasakydavo ir lietuviškai – didžiuojasi savo kilme. Abu jos tėvai yra lietuviai. Pati gimė Vokietijoje, vėliau su tėvais gyveno JAV. Meilę gamtai ji įžvelgia baltiškuose, lietuviškuose savo genuose. Pasakojo apie artimą tėčio ryšį su gamta. Kai šis išeidavo į lauką ir ištiesdavo ranką, laukiniai paukščiai patys pas jį atskrisdavo.

Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis ir baltiškomis šaknimis ir labai vertinu palaikymą bei pagalbą, kurios sulaukiu iš Lietuvos ir lietuvių.

„Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis ir baltiškomis šaknimis ir labai vertinu palaikymą bei pagalbą, kurios sulaukiu iš Lietuvos ir lietuvių“, – sakė viešnia.

B. Galdikas mokslinis interesas nuvedė į Indoneziją, kur įkūrė orangutangų stebėjimo centrą, sukūrė ir įgyvendino septynis orangutangų tyrimų ir išsaugojimo projektus.

„Šiuo metu stengiamės sukurti koridorius patinams migruoti. Labai džiaugiamės, kad Indonezijos valdžia mums padeda išpirkinėti žemes – jau esame išpirkę 6 tūkstančius hektarų. Per paskutinius šešerius metus kartu su aštuonių vietinių gyventojų komanda esame pasodinę 800 tūkstančių vietinių medžių. Tikimės, kad iki kitų metų iš viso būsime pasodinę milijoną medžių. Vykdome edukacinę programą, kurioje jau sudalyvavo 70 tūkstančių vietinių vaikų. Taip pat, kartu su mobiliomis policijos brigadomis patruliuojame užkertant kelią brakonieriams. Darome daug, bet viską iš širdies. Vietiniai mato mūsų nuoširdumą ir labai vertina mūsų pastangas“, – kalbėjo B. Galdikas, pridūrusi, kad yra labai laiminga galiausiai atsidūrusi Indonezijoje, nors planavo keliauti į Malaiziją.

Į Borneo salą ji kvietė atvykti ir prie tyrimų prisijungti savanorius, studentus ir mokslininkus. Salėje pakilo ranka vieno studentų, jau išbandžiusių tokią galimybę.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Žmonijos priešistorė

Profesorė paminėjo, kad orangutanai genetiškai turi daugiau bendro su mūsų protėviais nei mes su savo protėviais, nes žmonija labai evoliucionavo.

Prie orangutanų tyrinėjimo ją ir stumtelėjo domėjimasis istorija, žmogaus priešistore. Pusę šimtmečio dirbdama su šiais gyvūnais jai atskleidė ir klimato kaitos pasekmes ir geriau suprasti rūšių išnykimo procesą.

Ne paslaptis, kad orangutanų mažėja dėl kertamų miškų, prekybos jų jaunikliais, tačiau rūšių išnykimas, kalbėjo profesorė, yra tęstinis procesas, su daug dedamųjų. Rūšys neišnyksta staiga. Nykimo procesą galima sustabdyti, bet tam reikia daugybės žinių, didžiulių pastangų ir priemonės kiekvienai rūšiai – labai individualios.

„Kur dingo patinai?“ – paskaitos tema ir jos vieno iš paskutinių mokslinių straipsnių pavadinimas.

Per pusšimtį amžiaus B. Galdikas surinkti orangutanų tyrimai rodo pakitusį patinų elgesį. Jie yra keliauninkai, ilgai neužsibūna vienoje vietoje. Į tą pačią vietą anksčiau grįždavo po 7-8 metų. Patelės – sėslios, dažniausiai lieka teritorijoje, kur gimė ir augo, bendrauja tarpusavyje. Patinai – vienišiai, priešiški vienas kitam.

Orangutanai daugiausia minta vaisiais, medžių lapija, šakelėmis. Tačiau pastaraisiais metais patinai nebegrįžta atgal, o jei ir grįžta – tai tik keli. Vietoje anksčiau savo tiriamojoje teritorijoje skaičiuotų kelių dešimčių, ji su komanda aptiko vos du patinus.

Nežinome, kur jie išeina ir iš kur ateina. Bet jie nebegrįžta.

„Nežinome, kur jie išeina ir iš kur ateina. Bet jie nebegrįžta“, – apgailestavo mokslininkė.

Tik kas aštuonerius metus

B. Galdikas atkreipė dėmesį, kad populiacijos gausinimui nepadeda tai, kad orangutanų patelės mažylių susilaukti gali tik kas beveik aštuonerius metus. Per gyvenimą susilaukia vos 3-4 jauniklių. Išgyventi gali iki maždaug 55-60 metų. Subręsta 10 metų.

Pateles labiausiai domina didžiausi dominuojantys patinai. Pastarieji labiausiai vertina ne kuo jaunesnes, o vyresnes pateles. „Kuo vyresnė, tuo geresnė. Patinai eina dėl tokios iš proto“, – pasakojo viešnia. Ji pati stebėjo, kaip vienas patinas atstūmė net grybšteldamas jo dėmesį bandžiusią patraukti jauniklę ir pasirinko daug vyresnę.

Vėliau paskaitos dalyviai B. Galdikas, kurios gyvenimas ir darbai aprašyti knygose, sudėti į dokumentinius filmus, apibėrė klausimais, o drąsesniems ji suteikė galimybę dar pabendrauti ir asmeniškai priėjus po renginio.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pirmadienį – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – B. Galdikas dalyvavo iškilmingame Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo gamtosauginės premijos įteikimo šventėje. Profesorė yra šios premijos komiteto narė.

Prezidentūroje vykusio renginio metu premija buvo įteikta mokslininkei ir išradėjai prof. dr. Tatjanai Paulauskienei.

Buvęs dienraščio „Kyiv Post“ redaktorius buvo pakviestas į vakar Vilniuje vykusią Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro organizuotą tarptautinę konferenciją „Kaip iškovoti ilgalaikę taiką. Ukraina ir pasaulis nutilus ginklams“. „Ukrainai reikia žvelgti į ateitį. Pirmas darbas yra laimėti karą. Sakydamas „laimėti karą“ turiu omenyje, kad reikia greitai išvesti Rusiją iš visos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą, ir greitai, nes kuo ilgiau tai tęsis, tuo daugiau kančių ir sunkumų kils ukrainiečiams ir pasauliui. Tačiau, antra, Ukraina turėjo daug problemų, jos mus įtraukė į karą, ir mes turime galvoti, kokia Ukraina geriausiai tarnaus žmonių interesams. Štai čia ir prasideda rekonstrukcija", – sako B. Bonneris.

Jo manymu, rekonstrukcijai turės vadovauti ukrainiečiai, kuriems padės amerikiečiai ir visi kiti. Dabar laikas iš tikrųjų pagalvoti, kokios Ukrainos ukrainiečiai nori po pergalės.

– Kokios, jūsų nuomone, yra sritys, į kurias šalis pirmiausia turėtų orientuotis, kurias pirmiausia turėtų atstatyti?

– Sutinku su tais, kurie sako, kad blogiausia, ką Ukraina gali padaryti, tai atstatyti tai, ką turėjo. Tai negeras kelias. Ji turi tapti nauja šalimi, persitvarkyti, paimti geriausius dalykus iš to, kas buvo, o Ukrainoje prieš karą buvo daug gero. Tik reikia tai išplėsti. Turėsime atlikti technologinį šuolį. Ukraina nesugebės atstatyti plyta po plytos kiekvieno sugriauto daugiabučio namo ir neturėtų to daryti. Be to, daug ukrainiečių gyvena užsienyje, reikia rasti būdų, kaip juos privilioti atgal. Priešingu atveju jie taps pabėgėliais arba nuolatiniais kitų šalių piliečiais, o tai Ukrainai nebus naudinga.

Viena iš problemų, dėl kurių Ukraina pateko į šią situaciją, yra teisinės valstybės nebuvimas ir demokratijos netobulumas. Ukrainai reikia tobulėti, nes, jei tai padarys, manau, ji taps stipresnė ir mažiau pažeidžiama tokio pobūdžio karo, koks vyksta dabar.

Jei Ukraina būtų buvusi žlugusi valstybė, jei ji būtų gyvenusi kaip kolonijinė Rusijos pavaldinė, Rusija nebūtų įsiveržusi.

 

– Kalbant apie demokratiją, kokia buvo situacija Ukrainoje prieš prasidedant konfliktui ir dabar? Galbūt ne tik Ukrainoje, bet ir lyginant su Rusija.

– Apskritai, manau, geriausias komplimentas Ukrainos demokratijos ir teisinės valstybės stiprumui yra Rusijos invazija, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų. Jei Ukraina būtų buvusi žlugusi valstybė, jei ji būtų gyvenusi kaip kolonijinė Rusijos pavaldinė, Rusija nebūtų įsiveržusi.

Ukraina prieš daugelį metų pasirinko nepriklausomybės kursą ir moka už tai kainą, nes Rusija paprasčiausiai atsisako tikėti, kad Ukraina yra nepriklausoma valstybė. Kol Rusija laikysis tokio imperialistinio požiūrio, konfliktų bus. Ukraina pati sau nepadėjo, nes nesukūrė tvirtų institucijų, žlugus Sovietų Sąjungai ne visiškai atsiskyrė nuo Rusijos, neišvalė korupcijos... Jei turėčiau atsakyti į klausimus, ar Ukraina turi demokratiją? Atsakymas yra daugiau taip nei ne. Ar Ukraina turi teisinę valstybę? Atsakymas daugiau ne nei taip.

– Jūs ne kartą minėjote prieškario metus, todėl man įdomu, ar manote, kad šį konfliktą buvo galima kaip nors numatyti, jo tikėtis? Gal jis visiems buvo staigmena? Jei jį buvo galima numatyti, ar buvo galima ir užkirsti jam kelią?

– Manau, jo buvo galima išvengti, bet tam reikėjo daug daugiau Ukrainos ir Vakarų veiksmų. Karas tęsiasi nuo 2014 m., tad tai ne šokiruojanti naujiena. Tačiau po 2016 m. susiformavo savininkiškumas, Rusija atmušė 7 proc. Ukrainos ir nesiveržė toliau. Buvo daug įnirtingų kovų, daug žmonių žuvo, bet nemanau, kad Ukraina būtų galėjusi kaip nors pakeisti Rusijos požiūrį. Kol Rusija laikėsi nuomonės, kad ukrainiečiai nėra tikri žmonės, kad jie tėra psichiškai nesveiki rusai ir kad nėra jokios suverenios ukrainiečių tautos, o Ukraina priklauso Rusijai, tol Ukraina nieko negalėjo padaryti.

Prasidėjus karui Ukraina galėjo sustiprinti savo gynybą darydama daugybę dalykų, ekonomiškai labiau nutraukdama ryšius su Rusija: iki pastarųjų metų Rusija buvo pagrindinė Ukrainos prekybos partnerė. Ukraina galėjo aiškiau atsitraukti nuo Rusijos ir gręžtis į ES ir NATO, o ne blaškytis šioje pilkojoje zonoje, todėl ji tapo pažeidžiama ir atvira puolimui. Ukraina galėjo daug ką padaryti...

Iki šiol rusams buvo leidžiama keliauti po Ukrainą be vizų, o rusų šnipų buvo visose Ukrainos valdžios struktūrose: prezidento administracijoje (faktiškai jiems priklausė prezidentas Viktoras Janukovyčius), parlamente, saugumo agentūrose, Gynybos ministerijoje, ir jie ištuštino Ukrainą. Ukraina galėjo padaryti daugiau, tačiau ten buvo Rusijos korupcija, sumišusi su Ukrainos korupcija, nebaudžiamumas, silpnos institucijos ir, manau, nevienareikšmiškas gyventojų požiūris į tai, kokią kryptį turėtų pasirinkti.

Manau, instinktyviai ir intuityviai ukrainiečiai žinojo, kad rusai kelia grėsmę, bet jie taip pat žinojo, kad reikia kažkaip gyventi su šiuo kaimynu, o dabar vienas iš geriausių dalykų, jei taip galima sakyti apie karą, yra tai, kad ukrainiečiai dabar ir visiems laikams padarė savo civilizacijos pasirinkimą. Tai yra turėti savo teritoriją, savo valstybingumą, savo kalbą, savo kultūrą ir prisijungti prie Vakarų demokratijų. Manau, pagaliau tas sprendimas buvo aiškiai priimtas: kiekvienoje apklausoje, kurią matote, pritarimas prisijungimui prie Vakarų, sakoma, siekia 90 proc. ar daugiau. Taip bus ir toliau.

V. Zelenskio nuopelnas – kad kai kurių klausimų jis ėmėsi dar iki karo: tai yra žiniasklaidos „oligarchizacija“, taip pat jis ėmėsi šiek tiek kovoti su korupcija.

 

Susitaikymo su Rusija nėra, daugiausia dėl to kalta Rusija – dėl to, kaip ji kariavo, neapykantos kalbos, žudikiško elgesio, karo nusikaltimų. Viskas. Nėra kelio atgal. Todėl Ukraina, eidama į priekį, turi rūpintis, kad ji taptų geresne šalimi. Mes tai matėme ir anksčiau. Turėjome revoliucijų, kai galvojome: „Gerai, dabar viskas bus gerai.“ Tačiau po Oranžinės revoliucijos nebuvo gerai. Po Euromaidano revoliucijos irgi nebuvo gerai. Taigi, demokratijos kūrimo darbas niekada nesibaigia, kaip gali paliudyti JAV, kaip gali paliudyti Izraelis, kaip gali paliudyti Lenkija, kaip gali paliudyti kiekviena demokratijos siekianti tauta, tai – nuolatinis progresas. Jei sukursime institucijas, kurios veiks karta iš kartos, turėsime vilties.

– Ačiū už išsamų atsakymą. Minėjote, kad šiuo metu vis dar esate Ukrainoje, Kyjive, tad gal galite šiek tiek papasakoti, kokia dabar padėtis, kaip jūsų atliekamą darbą paveikė šis konfliktas?

– Aš pasirinkau gyventi Kyjive, nes tai mano namai, o prasidėjus pakartotinei invazijai išvykau. Pirmą mėnesį buvau Lenkijoje, bet nusprendžiau grįžti, tada keliavau pirmyn ir atgal. Kaip žinote, ten nėra oro linijų, todėl labai sunku ir užtrunka įvažiuoti į Ukrainą ir išvažiuoti iš jos. Nepasakyčiau, kad rizika gyvybei yra didelė, tikrai ne, palyginti su kareiviais Bachmute ar palei fronto liniją. Rizika yra valdoma, bet, norėdami gyventi Ukrainoje, turite prisiimti didesnę riziką, kad rusai ir toliau bombarduos. Jų bombos gali pataikyti į taikinius, bet gali ir nepataikyti, ir kasdien žūsta civilių. Dažniausiai jie nebombarduoja karinių objektų. Jie tiesiog bando terorizuoti civilius gyventojus.

Mano ilgametis darbas Ukrainoje susijęs su tuo, kad keturiolika metų buvau „Kyiv Post“, pagrindinio Ukrainos laikraščio anglų kalba, vyriausiasis redaktorius. Mane ir visą komandą atleido likus trims mėnesiams iki plataus masto invazijos. Dabar esu redaktorius geopolitinėje interneto svetainėje, kuri gana daug rašo apie Ukrainą. Taigi, manau, žmonės mato, kad Ukraina turi nugalėti, kad Europoje įsivyrautų demokratija. Ukraina neturi kito pasirinkimo, kaip tik nugalėti, ir manau, kad tai galioja Europai, todėl šiek tiek apmaudu, kad Vakarai nesuteikė Ukrainai visko, ko jai reikia, kalbant apie karinę paramą. Europa dosniai, labai gerai pasielgė teikdama humanitarinę ir finansinę paramą, bet, manau, turi žengti dar vieną papildomą žingsnį, kad užtikrintų pergalę. Jei to nepadarys, mūsų laukia ne vienus metus truksiantis karas. Rusai yra realistai. Galiausiai, jei jie bus nugalėti kariniu būdu, jie pasitrauks, kaip tai padarė Kyjive, Charkive, Chersone.

– Jūs dirbote „Kyiv Post“, todėl norėjau paklausti, kaip keitėsi informacija prieš konfliktą ir po jo? Koks apskritai buvo žiniasklaidos vaidmuo Ukrainoje ir užsienyje?

– Pokyčiai yra dideli. Žinau, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis karo metu atliko didelį darbą. Pasaulyje jis laikomas karo didvyriu. Prieš karą jis buvo kitoks Zelenskis, prieškarinis Zelenskis buvo plonytės odos, reaktyvus, blogai priimdavo kritiką. Jis nekovojo su korupcija taip agresyviai, kaip tikėjosi jį išrinkę žmonės. Iš dalies dėl to buvo atleista visa „Kyiv Post“ komanda. Didžioji jos dalis dabar egzistuoja kitu formatu, dabar ji vadinasi „Kyiv Independant“.

Su karu ateina ir karo cenzūros apribojimai. Visa gausybė informacijos, kurios neleidžiama skleisti. Todėl nežinome apie visus tuos korupcijos klausimus. Apie daugelį jų, nes dabar neturime žurnalistų, neturime informacijos. Demokratinėse valstybėse po karo jie panaikina šiuos apribojimus (autoritariniuose režimuose to nedaro, apribojimai visada yra amžini, kaip Putino Rusijoje, ir dar drakoniškesni). Taigi po karo siekiame grįžti prie demokratinių normų, rinkimų, laisvos spaudos: turime stiprią spaudą, bet nepasakyčiau, kad esame visiškai laisvi dėl finansinės ir nuosavybės padėties.

V. Zelenskio nuopelnas yra tas, kad kai kurių šių klausimų jis ėmėsi dar prieš karą: tai yra žiniasklaidos „oligarchizacija“, taip pat jis ėmėsi šiek tiek kovoti su korupcija, bet paskui prasidėjo karas. Taigi, visi padarė pertrauką. Kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau atsinaujina normalus gyvenimas. Ukrainos labui būtinai reikia užtikrinti, kad pinigai, kurių didžioji dalis dabar ateina iš Vakarų (apie 60 proc. valstybės biudžeto finansuoja Vakarai), būtų išleisti skaidriai, efektyviai ir be jokių korupcijos apraiškų. Bijau, kad, jei būtų rimtų korupcijos atvejų, – neturiu jokio pagrindo manyti, kad dabar taip yra, bet jei būtų korupcijos atvejų, dėl kurių galėtų kilti grėsmė Vakarų paramai, tai būtų baisu. Ukrainiečiai kovos toliau, su Vakarų pagalba ar be jos, bet, kaip žinote, su Vakarų parama yra daug lengviau.

– Ar manote, kad yra šansų? Sakėte, kad V. Zelenskis šią problemą pradėjo spręsti dar prieš karą. Taigi, yra tarsi geras pagrindas, pamatas tiesiog tęsti šį pradėtą darbą.

– Tikiuosi, kad taip. Tačiau nutinka keistų dalykų. Turiu omenyje, kad jų reakcija į korupcijos skandalą nėra gera. Apskritai, pavyzdžiui, neseniai kilęs skandalas dėl karinių pirkimų, kai buvo permokėta už maisto atsargas, ir pan., gynybos ministro Oleksijus Reznikovo pirminė reakcija nebuvo gera: kaltinti pasiuntinį ir žiniasklaidą dėl korupcijos skandalų, tai apėmė ir jo administraciją. Visa tai nėra gerai.

Karo metu korupcijos problemos nesulaukia daug dėmesio: generalinė prokurorė buvo atleista, o dabar ji yra ambasadorė Šveicarijoje; Nacionalinio banko vadovas buvo atleistas, o dabar jis gyvena emigracijoje; Valstybės saugumo tarnybos vadovas, iš esmės ukrainietiška Amerikos FTB ir CŽV versija, buvo atleistas, o jis yra artimas V. Zelenskio vaikystės draugas. Atleista daug valdininkų, daug ministrų pavaduotojų. Taigi, žmonės sakytų, kur dūmai, ten ir ugnis, kai kurie iš jų buvo atleisti su korupcijos dėme. Tačiau kiti? Daugelis nežinome, kodėl buvo atleisti. Tai šiek tiek įtartina. Jei kas nors pažeidė įstatymą, reikia būti tikram, kad jis bus ištirtas, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir teisingai teisiamas. Deja, Ukrainos istorijoje to dar tikrai nėra buvę, bet tai turi įvykti.

Manau, ilgiau trunkant karui, prasideda savininkiškumas. Žmonės juk gyvena toliau. Kartais, jei nežinai, gali manyti, kad karas nevyksta, nes saulė šviečia, visi sėdi kavinėse ir visi turi pinigų kišenėse. Iš dalies tiesiog reikia psichologiškai pabėgti nuo karo siaubo. Tačiau iš tiesų tai yra nacionalinės pastangos. Mačiau, kad daug buvusių politinių priešų (dabar visi, priklausantys Ukrainos komandai) tiesiog nusprendė atidėti į šalį savo nesutarimus karo metu ir susivienyti. Vienas iš viešiausių pavyzdžių – V. Zelenskis ir Kyjivo meras. Jie abu nori, kad Ukraina laimėtų, todėl smulkūs ginčai dėl to, kas ką gaus, atrodo nesvarbūs, palyginti su tuo, kai ant kortos pastatytas tavo, kaip tautos ir kaip žmogaus, išlikimas. Net jei vis dar esu šiek tiek skeptiškai nusiteikęs valdžios struktūrų atžvilgiu, esu įsitikinęs, kad jie priėmė sprendimą, kaip ir kiekvienas kitas ukrainietis: „Ar liksime, kovosime ir rizikuosime mirti? Arba bėgame ir pasiduodame?“ Dauguma žmonių nusprendė pasilikti.

– Kadangi minėjote, kad vyko keistų dalykų ir t. t., susidarėte įspūdį, kad žiniasklaida apie tai ne itin daug rašė? Ar po konflikto šie klausimai gali būti išspręsti? Kitaip tariant, žodžio laisvė, spaudos laisvė: kaip ją vertinate, kiek ji problemiška?

– Aš jau nebedirbu Ukrainos žiniasklaidos organizacijoje, bet pažįstu daug žurnalistų Ukrainoje, yra labai jautru, nes visi nori būti atsargūs: tai tauta, kuri kariauja, todėl manau, kad vyksta savicenzūra. Manau, ir mes tai matome, kad vis tiek turime gyventi ir judėti pirmyn, jau devintus metus kariaujame... Korupcija silpnina šalį, todėl kuo daugiau galite atskleisti, tuo stipresnė yra šalis. Matau, kad Ukrainos žurnalistai vis dar nušviečia korupciją. Tai tam tikra prasme yra pats patriotiškiausias reportažas, kokį tik galima pateikti šaliai.

Žmonės tiesiog turi žinoti, kad jų pareigūnai yra sąžiningi ir skaidrūs, leidžia pinigus taip, kaip reikia, kad jie kuria sąžiningas sąlygas ekonomikai, kad jie kuria gynybą, kad, jei vienas doleris atitenka Gynybos ministerijai, vienas doleris išleidžiamas Ukrainos gynybai. Todėl manau, kad mums reikia daugiau tiriamosios žurnalistikos. Viena didžiausių problemų Ukrainoje, be politinio kišimosi kartais, yra Ukrainos žiniasklaidos finansinė būklė: karo metu ji šiek tiek pagerėjo, nes yra didžiulis tarptautinis karo ir naujienų apie Ukrainą apetitas, žmonės nori žinoti, kas vyksta. Tačiau tai po kelerių metų išsisklaido. Matau net tarp savo draugų ir šeimos narių! Žmonės tiesiog nori žinoti, ar karas vis dar tęsiasi? Kada jis baigsis? Jie nenori gilintis į detales.

Realiu laiku karo įvykiai transliuojami ir apie juos rašoma labai greitai, o Ukrainoje vis dar veikia daugybė tarptautinių organizacijų iš viso pasaulio, ir manau, kad tai buvo tiesiog didžiulis teigiamas dalykas Ukrainai, taip pat ir pasauliui, suprantančiam Ukrainą. Tai labai smarkiai kontrastuoja su apribojimais Maskvoje. Jau dabar matome, kad žmonės keliasi į Kyjivą, kur daug laisviau pripažįstama laisva spauda, žodžio laisvė, nepriklausoma žurnalistika. Nebuvo tobula, bet..., palyginti su Maskva, tai yra kaip diena ir naktis.