„Esu įpratęs uogas, vaisius, daržoves pirkti turguje.  Prieš daugelį metų šių gėrybių turguje buvo galima nusipirkti kur kas pigiau nei prekybos centruose. Tačiau pastaruoju metu padėtis pasikeitė. Beveik visose Kauno turgavietėse vaisiai ir daržovės yra brangūs. Tą pastebėjau ne tik aš, bet ir kiti turgaus lankytojai. Todėl pirkėjų turguose, ypač žiemą, mažėja. Dažnai prekybos centruose jie gali apsipirkti pigiau, ypač kai būna akcijos. Pasižiūrėkite, kokios dabar vaisių ir daržovių kainos miesto turgavietėse“, –  su portalu kauno.diena.lt pastebėjimais pasidalijo kaunietis Alvydas.

Beveik visose Kauno turgavietėse vaisiai ir daržovės yra brangūs. Tą pastebėjau ne tik aš, bet ir kiti turgaus lankytojai.

Šią savaitę apsilankiau net keliose Kauno turgavietėse.

Praėjusį ketvirtadienį Žaliakalnio turguje, esančiame Zanavykų gatvėje, matėsi vos vienas kitas pirkėjas. Pardavėjų, prekiaujančių vaisiais ir daržovėmis, taip pat susirinko labai mažai. Daugiau buvo tik pardavinėjančių įvairius mėsos gaminius.

„Tuščia, visai nėra pirkėjų. Jų atsiras, kai žmonės gaus atlyginimus, pensijas. Žinoma, pirkėjų gerokai padaugėja šeštadieniais ir sekmadieniais, o šiandien žmonių nėra“, – pasakojo įvairiomis salotomis, raugintais agurkais, raugintais kopūstais prekiaujantis vyras.

Už kilogramą skanių raugintų agurkų jis prašė dviejų eurų. Pigiau kainuotų, jei pirktumėte kibirėlį, kuriame telpa 3 kg agurkų. Toks kibirėlis įvertintas 5 eurais (1,67 euro už kilogramą). Indeliai su morkų, burokėlių, kopūstų salotomis buvo pardavinėjami po 1 – 1,5 euro.

Pirkėjų pasigedo ir vienas tarp tarp tuščių prekystalių eilių besisukiojantis garbaus amžiaus vyras. „Tokia šiandien diena. Nesusirinko žmonės – beveik nėra nei pardavėjų, nei pirkėjų. Laukiu  savaitgalio, tada prekyba pagyvėja“, – sakė bulves, morkas, obuolius ir kriaušes pardavinėjantis vyras.

Mažų bulvių kilogramą jis pardavinėjo po 0,30 euro, didesnių – po 0,40. Obuolius ir kriaušes prekeivis įvertino tokia pačia kaina – 1 euras.

Savanorių prospekte, prie „Rimi“ prekybos centro antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais veikiančiame Ūkininkų turgelyje užvakar ryte pirkėjų netrūko, nors kainos čia nėra mažos. Žmonės pirko tiek vaisius, daržoves, tiek žuvį.

Dauguma Ūkininkų turgelio pardavėjų kainų nenurodo, jų reikia klausti. Žuvies pardavėjas kainas už kilogramą buvo užrašęs: lašišos – 12 eurų, paltuso gabalėliai – 11, vaivorykštiniai upėtakiai – 6, vėgėlės – 5,50, žiobriai – 2,50.

Obuolių kainos svyravo nuo 0,60 iki 1,20 euro. Įvairios 5 litrų talpos sultys kainavo 4,50 euro.

Trečiadienį Šilainių turgavietėje pirkėjų nebuvo daug. Vaisių ir daržovių kainos šioje turgavietėje nėra patrauklios. Už kilogramą bulvių prašoma 0,50 euro, kopūstų – 0,60, lietuviškų morkų – 1 euro. Kai kurių veislių obuoliai pardavinėjami net po 1,20 euro.

Kur kas žemesnės kainos yra Dainavos turgavietėje, tačiau žiemą joje dirba vos keli pardavėjai. Šią savaitę bulvės pigumu garsėjančioje turgavietėje kainavo 0,25 – 0,30 euro, obuoliai – 0,50, kriaušės – 0,85, ridikėlių ryšulėlis 0,45, mėlynosios vynuogės – 1,75, žaliosios vynuogės 2,60, rauginti kopūstai (900 gr.) - 0,80.

Šioje turgavietėje prekiaujama ne tik vaisiais, uogomis, daržovėmis, bet ir sultimis, duona, medumi, prieskoniais, konditerijos gaminiais, sūriais, įvairiais mėsos gaminiais. Žaliakalnio turgavietės prieigose, šalia legendinei Kauno senbernarei Bitei pastatytos skulptūros, įsitaisę sendaikčių pardavėjai.

„Jau seniai pastebėjau, kad Čečėnijos aikštėje šeštadieniais veikiančiame Ūkininkų turguje vaisiai, uogos ir daržovės kainuoja brangiai. Šią savaitę užsukau į Žaliakalnio turgavietę. Nustebau, kad ir jame vaisių, daržovių kainos yra didelės. Ypač nustebino svogūnų ir morkų kainos. Už šias daržoves prekybos centruose reikia mokėti kur kas mažiau. Viename prekybos centre kilogramas morkų dabar kainuoja tik 0,19 euro, o Žaliakalnio turguje už morkas prašoma net euro. Turguose žmonių mažėja ir mažės, nes kainos nėra patrauklios“, - portalui kauno.diena.lt pasakojo kaunietis Gediminas.

Turguose žmonių mažėja ir mažės, nes kainos nėra patrauklios.

Šiandien apsilankiau Žaliakalnio turgavietėje. Prie turgaus vartų išmaldos prašė senutė. Aukojančiųjų jai atsirado ne vienas ir ne du.

Kainos šioje turgavietėje panašios kaip ir Stoties turguje. Už kilogramą bulvių prekeiviai prašė 0,50 euro, kopūstų – 0,40 – 0,60, svogūnų 0,60 – 0,80, burokų – 0,60, obuolių – 0,60 – 1,10, morkų – 0,80 –1, kriaušių – nuo 1 euro.

Itin prastų slyvų kilogramą buvo galima nusipirkti už 0,70 euro. Geros slyvos kainavo dukart brangiau, o didžiausios ir gražiausios – net 2 eurus.

Nedideli pomidorai buvo pardavinėjami po 0,80 – 1 eurą, didesni, priklausomai nuo rūšies, po 1,30 – 2 eurus.

Agurkų kilogramas kainavo 2 – 2.20 euro. Nedaug skyrėsi ir raugintų agurkų kaina – 2,20 – 2,50 euro. Už raugintų kopūstų kilogramą reikėjo mokėti 1 – 1,50 euro.

Pakalbinti pardavėjai prekyba nebuvo labai patenkinti. "Norėtume sulaukti daugiau pirkėjų", -  teigė jie.

Pernai tokiu laiku vaisių ir daržovių Kauno turgavietėse buvo galima nusipirkti gerokai pigiau.

„Dainavos“ turgavietėje Sartų gatvėje bulvių kilogramas prieš metus kainavo 0,20 euro, svogūnų – 0,25, obuolių – 0,30, kriaušių – 0,70, pomidorų – 0,58 – 0,85, slyvų – 1,15.

Šiaip tektų pasakyti, kad gatvės menas ir fasadų paišyba dar populiaresnė Ukrainoje, tik ten vyrauja kičas, o pas mus netrūksta humoro, ironijos ir tiesiog žaismingumo. Vien ko vertas piešinys, kur mylmeras sėdi prie stalelio su savo oponentu Audriu Karaliumi. Deja, greitai buvo suniokotas, vandalai nesnaudžia. Čia galime prisiminti ir taip pat suniokotą atviros bibliotekėlės stendelį šalia Viešosios bibliotekos, ir išsyk sudaužytą puikią ledo skulptūrą šalia fontano. Vis dėlto kuriama daugiau, negu niokojama. Jei kažkada "sienų menas" būdavo greitosiom nupaišytas vyriškas lytinis organas, dabar jau yra kuo pasidžiaugti.

Jei kažkada "sienų menas" būdavo greitosiom nupaišytas vyriškas lytinis organas, dabar jau yra kuo pasidžiaugti.

Esama ir kitų puikių iniciatyvų viešosiose erdvėse, tarkime, Žaliakalnio turgaus teatro festivalis, vykstantis jau antrą kartą. Žaliakalnio turgus pats yra kasdienis teatras, vieta pasirinkta neatsitiktinai. Tarkim, šiandien vienas pilietis itin teatrališkai bandė man įbrukti surūdijusį veržliaraktį ("Gi matau, kad tau galvoj šriūbas atsisukęs, pirk tą daiktą ir prisisuksi."). Žaliakalnio turguje sutiksi valkatėlių, poetų, filosofų, teatrinis veiksmas nenutrūkstamas. Esu pernai čia pristatęs savo romaną ir tai buvo geriausias visų laikų pristatymas. Net keista, kad teatras ir muzika čia proginė, kai tai galėtų vykti kasdien. Nebūtini gatvės muzikantai, pakaktų dieduko su armonika, juk saujoje gniaužiamą grąžą nuo kilogramo agurkų kiekvienas mestų jam į skrybėlę.

Gerai, kad tas turgus laiku privatizuotas, nes dabar kai kas stengtųsi jį "optimizuoti" arba prie ko nors prijungti. Prijungimų ir optimizavimų jau prisižiūrėjom. Vienas įstabiausių – prijungti Mosėdžio V.Into akmenų muziejų prie Kauno zoologijos muziejaus. Visiškai neaišku, nei kas bendro tarp Kauno ir Mosėdžio, nei kas tarp akmenų ir zoologijos. Nebent valdžiai atrodo, kad akmenys kadaise laipiodavę po medžius ieškodami riešutų. Taigi, teatro netrūksta ir aukščiausiuose ešelonuose, tik tiek, kad turguje jis atrodo natūraliau.

Pernai šokio spektaklį pristatęs mėsos halėje, šiemet Žaliakalnio turgaus teatro festivalis žiūrovus pakvietė įsitaisyti prie daržovių prekystalių. Didžioji dalis spektaklio veiksmo vyko ant jų: čia šoko, pakibo virš prekystalių kabančiose virvėse ir triukus su ugnimi rodė spektaklio sumanytoja, choreografė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, šokėja Sigita Juraškaitė ir šiuolaikinio cirko artistas Konstantinas Kosovecas.

Pasitelkę savanorius – jaunuosius šokėjus ir žiūrovus, primindami nuolatines vadinamąsias žiurkių lenktynes, kai šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje nuolatos dėl ko nors varžomasi, jie susigrūmė, kieno višta greičiau atsidurs puode ir bus išvirta. Padėjėjams teko daržovių pjaustytojų, marširuotojų su žalumynais rankose (gal tai užuomina į lauro šakeles, skirta pagerbti nugalėtojams?) vaidmuo.

Žiūrovai turėjo atlikti nedidelį namų darbą: į spektaklį atvykti su savo lėkšte ir šaukštu. Šį rekvizitą pamiršusiesiems, festivalio organizatoriai jo parūpino. Lėkštės ir šaukšto prireikė ne tik ragauti vištienos sultiniui spektaklio pabaigoje – ir jo metu, kaukšint šaukštu į lėkštę pritarti skambančiam muzikos ritmui.

Šeštadienio rytą prie Mėsos halės pakvietė mimų pora. Prie jų stabteldavo ne vienas apsipirkti į turgų užsukęs kaunietis. Kai kuriems aktorių programa turguje buvo netikėta. „Ką šitie čia veikia?“ – rodydamas į mimus, savo kompanionės paklausė vyresnio amžiaus vyriškis. „Taigi čia mimai – Londone jų pilna. Matyt, uždarbiauja – reikia eurą duot“, – vyrą ėmė raginti moteris. Tačiau mimai į turgų užsuko ne rinkti eurų: jų pasirodymu prasidėjo šeštadieninė festivalio programa, kurią pratęsė Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis, cirko programa.

Šeštadienio vakarą laukia antroji šokio, cirko ir maisto spektaklio "Viskas įskaičiuota" premjera.

"Viskas įskaičiuota" – Žaliakalnio turguje gimęs modernaus šokio ir cirko spektaklis, vakarėjančią erdvę užpildys filosofiniais klausimais apie gyvenimą, laimės ir pilnatvės paiešką nuolat skubančiame pasaulyje. Spektaklio kulminacija – beveik šešias valandas gaminamas lietuviškos virtuvės tradicijas puoselėjančio restorano "Višta puode" patiekalas, kuris užkariaus žiūrovų širdis paprastumu, o skonis nuvilnys vaikystės prisiminimais. Ten, kur viskas tikra, nuoširdu ir pagaminta su meile.

"Šiemet turguje gvildensime dažnai peršamos gyvenimo prasmės idėją. Šiais laikais, jeigu neegzistuoji socialiniuose tinkluose, neegzistuoji visai: populiarių medijų pasaulis verčia nuolat būti prisijungus. Taigi kelsime klausimą: ar gyvenime – kaip ir gaminant gerą maistą – reikia laiko, kad susiformuotų ir atsiskleistų tai, kas yra svarbiausia ir tikra", – apie spektaklio idėją pasakoja jo sumanytoja choreografė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Pirmą kartą Lietuvoje į spektaklį žiūrovus pakviesime atsinešti savo šaukštą ir lėkštę. Galbūt ji bus auksiniu krašteliu, galbūt marginta žirneliais ar kukliomis pakalnutėmis, galbūt įtrūkusiu kraštu – lėkštės slepia savo dramą ir istoriją. Tūkstantį kartų įdomesnės už plastikines lėkštes, jos taps spektaklio dalimi.

Man Žaliakalnio turgus – vienintelis turgus, kuriame aš lankausi. Jis turi nepakartojamą dvasią. Kita vertus, restoranas irgi yra teatras.

"Man Žaliakalnio turgus – vienintelis turgus, kuriame aš lankausi. Jis turi nepakartojamą dvasią. Kita vertus, restoranas irgi yra teatras. Jeigu nori viską padaryti tobulai, turi sukurti žmogui spektaklį, negailėti laiko užmegzti su juo santykį. Todėl dalyvauti festivalyje, kuris vyksta mylimame turguje, prisidėti prie spektaklio – visa tai labai tiko mūsų pačių filosofijai", – pasakoja restorano direktorius Egidijus Trumpa.

Spektaklio kūrėjus įkvėpė Guy Debord knygos "Spektaklio visuomenė" idėjos, kurioje dažnai vartojama sąvoka "viskas įtraukta". Tai knyga, padariusi didžiulę įtaką šiuolaikiniam mąstymui apie modernybę, vartotojų visuomenę ir kasdienį gyvenimą, ji neabejotinai turėjo įtakos šiuolaikiniam menui bei pasaulėžiūrai.

Spektaklio kūrybinė komanda – choreografė, šokėja, tarptautinių konkursų laureatė L.Puodžiukaitė-Lanauskienė, Auksinio scenos kryžiaus nominantas, Lietuvos kino apdovanojimo "Sidabrinė gervė" ir Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premijos laureatas šokėjas Petras Lisauskas, jaunoji šiuolaikinio cirko žvaigždė Konstantinas

Įtraukiantis, netikėtas, netradicinis… Šiame pasirodyme galima tikėtis visko: ir šokio, ir teatro, ir cirko, ir akrobatikos! Jame nuotaikingai nostalgiška kūno bei muzikos kalba pasakojama meilės ir neapykantos istorijos. Spektaklio sumanytojos – Lietuvoje ir tarptautiniu mastu pripažintos choreografės Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė ir Agnija Šeiko-Sarulienė.

Abi menininkės vysto aktyvią tarptautinę projektinę veiklą, yra įvairių, netikėtais sprendimais paremtų spektaklių kūrėjos. Tad ir šį kartą ryžosi priimti festivalio meno vadovės Inos Pukelytės pasiūlymą ir pasirodymą sukurti specialiai pritaikytą mėsos halės erdvei.

"Spektaklyje kalbame ne apie eilinę turgaus dieną, o apie tai, kas vyksta, kai durys užsidaro: kai atgimsta kitas pasaulis ir prisiminimai, pokalbių nuotrupos ir įvairios istorijos. Pasirodymas pripildytas garsų, jausmų ir minčių, kylančių dalyvaujant turgaus gyvenime", – pasakoja L.Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Spektaklyje dalyvauja šokėjas Petras Lisauskas (Auksinio scenos kryžiaus nominantas, Lietuvos kino apdovanojimo "Sidabrinė gervė" ir Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premijos laureatas), jauna cirko žvaigždė Konstantinas Kosovecas. Taip pat galima išvysti ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos šiuolaikinio šokio specializacijos šokėjus, kurie yra pasirodę ne viename naujojo Baltijos šokio festivalyje, o šiuo metu ruošiasi gastrolių teatro festivalyje "Euro-Szene Leipzig".

Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

Kas? Šokio ir cirko spektaklis "Kalbėk man turguje".

Kur? Žaliakalnio turgaus mėsos halėje.

Kada? Spalio 22 d. 19 val.

Daugiausia čia užklysta norintieji sutaupyti – vyresnio amžiaus žmonės arba mažesnes pajamas uždirbantys gyventojai. Visgi turgus svarbus dar ir tuo, jog jame galima ne tik nusiderėti, bet ir pabendrauti su kaimynais, pažįstamais ar kasdien metai iš metų čia dirbančiomis tomis pačiomis pardavėjomis. Turguje daugiau laisvės rinktis, azartinio pojūčių ieškant pigesnio varianto bei netikėtumo – gali būti, kad šiandien nesurasi reikiamo prekiautojo įprastoje vietoje, galbūt pamatysi kažką naujo arba užmegsi naudingą pažintį su kitu pirkėju.

Kad turgus šiandien vis dar tebėra svarbus, buvo galima įsitikinti atvykus į Zanavykų gatvėje esančio Žaliakalnio turgaus teatro festivalį, kuriame vieną dieną nuo ankstyvo ryto iki nakties tarp daržovių prekystalių ar mėsos šaldytuvų skverbėsi teatro dvasia. Čia savo kūrinius ar jų ištraukas pristatė Kauno teatrai, cirko artistai, mimai. Ne vieną pasirodymą dovanojo ir iš Prancūzijos atvykę svečiai. Netikėtas dialogas tarp teatro ir turgaus atskleidė jųdviejų trūkumus ir pranašumus.

Kalbant apie turgų, svarbu tai, kad teatras išryškino ne tik šios vietos būtinybę, ypač tam tikrai tikslinei lankytojų grupei, bet ir tai, kad turgus privalo keistis, kad čia yra sustojęs laikas – vis dar tebėra gyvybinga sovietmečio pardavimo kultūra. Greičiausiai čia ir slypi viena priežasčių, kodėl jaunesni žmonės turguje lankosi retai. Šią mintį renginiui pasibaigus patvirtino ir viena pagrindinių festivalio organizatorių teatrologė Ina Pukelytė, gyvenanti netoli turgaus, tad puikiai žinanti šios prekyvietės kasdienybę. "Paskutiniu metu šiame turguje tikrai buvo mažai lankytojų. Kai vyko festivalis, prekių perkamumo efektas irgi nebuvo didelis, bet spėjama, kad ateityje žmonių turguje turėtų padaugėti. Kita vertus, pardavėjai turėtų daugiau kreipti dėmesio į pardavimo, į bendravimo estetiką. Galima pamatyti prie prekystalių stovinčių ir ne visai laimingų pardavėjų", – pasidalijo įžvalgomis I.Pukelytė.

Teatras visiškai pakeitė įprastą turgaus gyvenimą – įnešė šventiškumo, žaismingumo. Turgaus lankytojų reakcija buvo įvairi: kai kurie pasijuto nelabai patenkinti, nes tai sutrikdė jų kasdienį ritmą, kiti buvo itin sužavėti, nes turgus nušvito naujomis spalvomis, o dar kiti bumbėjo nesuprantą, kam reikia rodyti spektaklius turguje, jeigu tam yra skirti teatrai... Bet kokiu atveju, turgus pavirto gerokai patrauklesne erdve, į kurią norisi užeiti, o ne iš tolo aplenkti. Regis, teatras turgaus bendruomenei turėtų būti savotišku spyriu, siekiant jam ateityje visiškai nesunykti. O tai būtų skaudus praradimas, nes tai juk vienas seniausių Kauno turgų, šiais metais minintis 80 metų veiklos sukaktį.

Kaip teatrą paveikė turgaus erdvė? Pirmiausia įdomu tai, kad teatrų pasirodymai šiame turguje nėra visiškai naujas dalykas, mat jie jau čia koją buvo įžengę tarpukariu, ypač – cirkas. Įspūdžius apie pastarąjį anuometė spauda aprašė taip: "Žaliakalnio turgavietėj stovi didelė balto brezento palapinė. Jei ne užrašas "Karado" cirkas, daugelis pamanytų, kad tai čigonų "būda". Iš palapinės toli skriejo pasenusios plokštelės garsai: "Elyte, tu meili, gražias kojas tu turi..." (F.Žibėtis. "Kaip dzūko ūkis pavirto į cirką". "Lietuvos žinios", 1939, gegužės 17, p. 4.).

Toliau korespondentas F.Žibėtis, apie tai, ką išvydo viduje, rašė taip: "Palapinės viduryje paberta nemaža piuvenų, kurios apdengtos kaime austa balta drobule. Aplink tą "sceną" sustatyta keturios eilės baltai dažytų suolų." Dar vėliau straipsnyje rašoma, kokius numerius atliko cirko artistai, o jų būta pakankamai sudėtingų, net ir mirties kilpų. "Karčiu prakaitu duoną užsidirba ir išsilavinę vyrai, grakščios moterys, net maži vaikai, cirkas, kaip ir teatras, turi žmonių iš pasiaukojimo. Nepavydėtinas ir uždarbis: geras artistas už spektaklį gauna 10–12 litų..."

Prieš 77 metus turguje pasirodęs cirkas priklausė ūkininkui iš netoli Alytaus esančio Kriaunų kaimo... Šiandien festivalio metu cirko ir teatro numerius pristatę profesionalūs menininkai į turgų atvyko ne skaičiuoti uždarbio, kaip tuomet, bet kaip į šventę, pasidalydami su lankytojais savo naujausiais kūriniais, kartu siekdami privilioti ir ateiti daugiau žmonių į teatrus. Ar tai pasiteisins, parodys laikas.

Pats svarbiausias šio teatro-turgaus santykis buvo tai, kad teatras turgaus erdvėje įgavo naują sampratą. Teatro scenose matyti kai kurie spektakliai čia susižiūrėjo visiškai kitaip, juos buvo galima įvertinti iš naujo. Pavyzdžiui, Agniaus Jankevičiaus kurto spektaklio "Maištas" pristatyta ištrauka pritraukė daug žmonių, su kuriais kontaktas mezgėsi kur kas didesnis nei teatro erdvėje. Čia jis atrodė gyvesnis ir aktualesnis.

Žaliakalnio turgaus teatro festivalį būtų galima vertinti kaip įdomių akibrokštų kupiną itin pavykusį eksperimentą, praplėtusį įprastą tiek turgaus, tiek teatro koncepcijų suvokimą. Klausimas, kiek ilgai šio įvykio efektas išliks. Ar tai teliks vienadienė atrakcija ar pavirs nauja tendencija... "Ateityje norime ir toliau naudoti tiek šio, tiek ir kitų turgų erdves šventiniams bendruomenių įvykiams. Norime kuo daugiau bendruomenių įtraukti į kultūrinį gyvenimą", – pažadėjo I.Pukelytė.

Tik vienai dienai į Kauno Žaliakalnio turgavietę sugrįžo teatras. Netradicinio renginio siekis – atgaivinti turgaus teatro formą. Esmė – improvizacija, žaidimas, bendravimas ir kūrybos džiaugsmas.

Rytas turguje turėjo atrodyti įprastai. Tačiau šeštadienio rytą neįprastu darė neįkyriai, keistai, teatrališkai lankytojus sutinkantys mimai. Tai buvo turgaus festivalio pradžia.

Prie ant mėsos halės sienos pakabintos festivalio programos stovėjo šviesiaplaukė moteris ir telefonu pasakojo tai, kas vyks.

„Iškviečiau ir anūką su dukrą, ir sūnų su drauge“, - geros nuotaikos neslėpė Izolda Laurišienė.

Ponia Izolda užaugusi Žaliakalnyje ir dabar čia gyvena, todėl kartais užsuka į turgavietę apsipirkti.

„Kai buvau kokių 10-ties, turguje turėjome cirką. Tai galėjo būti kokiais 1974  metais. Pamenu, kaip meška važiavo dviračiu“, - festivalio atgaivintais prisiminimais dalijosi moteris.

Ar tikrai į turgų žmonės ateina tik nusipirkti mėsos, bulvių, burokėlių, kitų daržovių ar gėlių? Turgus turi tą vienintelį jam būdingą unikalumą – bendravimas, paplepėjimas, netgi apkalbėjimas, išbarimas – šeštadienio turgaus atmosfera.

„Nerealu, ką žmonės daro ir nori daryti“, - turgaus festivalio idėją gyrė iš Marijampolės atvykusi mokytoja Rima Dragūnevičienė.

Nuotraukomis ir mintimis iš aplankytų renginių moktoja dalijasi socialiniuose tinkluose. Įspūdžiais žadėjo pasidalinti ir mokykloje.

Nebylia turgaus kalba prabyla cirko artistai, teatro aktoriai randa nišą turgumi pasinaudoti kaip scena . Viso to pagrindas – ne išoriškai matomi santykiai „perku – parduodu“, o tai, kas paslepiama po tais santykiais.

„Jaučiamės šio renginio dalimi. Mums taip ir sakė organizatoriai, kad turime būti dalimi. Vargu, ar kitaip galėtų būti, nes repeticijos vyko du kartus per savaitę, todėl pripratome prie šurmuliuojančių artistų“, - pasakojo jau daug metų Žaliakalnio turgavietėje mėsa prekiaujantys Vida ir Antanas Šapauskai.

Prekybininkai tvirtino, kad ir pirkėjai visai kitokie – šventiškai nusiteikę, daugiau perka.

Visą dieną Žaliakalnio turgavietėje Kauno tetarų aktorių, Šakių ir Kauno cirko artistų, svečių iš Prancūzijos pasirodymai. Sugrįžti prie pamatinės turgaus esmės kartu su lankytojais, aktoriais, kad diena turguje būtų lyg tramplinas kitiems Žaliakalnio turgaus šeštadieniams.

Būtų keista jei po tokios dienos, kitą šeštadienį visi susirinktų ir vėl į eilinę „perduodu-perku“ dieną. Visus ir vėl ateinančius vienys čia vykęs festivalis, ilgai neslops prisiminimai ir diskusijos apie buvimą kažko nekasdieniško.

Improvizacijos, spektaklių ištraukos, specialiai šiam šeštadieniui turguje parengti pasirodymai, knygų skaitymai vyks iki pat popietės. Visa tai nemokama.

Vakarinė festivalio dalis mokama.

Idėja gimė apsipirkinėjant

Festivalis vyks viename seniausių Kauno turgų, kuris įsikūręs Zanavykų ir Darbininkų gatvių sankirtoje. Šiame turguje dar tarpukariu vyko teatro ir cirko pasirodymai. Pagrindinis turgaus akcentas – Mėsos halė, į kurią nusipirkti mėsos atvyksta ne tik aplinkinių, bet ir tolimesnių kvartalų gyventojai.

„Esu Žaliakalnio gyventoja ir labai dažnai lankausi šiame turguje. Idėja gimė apsipirkinėjant Mėsos halėje – nuo prekystalių pažvelgus į langus. Turgaus halė, prekystaliai atsiskleidė kaip skulptūrinė skambanti erdvė, kurią norėjosi užpildyti teatro personažais ir garsais. Juolab kad turgūs įvairiuose Europos miestuose nuo seno buvo laikomas teatro įvykių vieta. Norėjosi atsivesti teatrą ir į vieną seniausių Kauno turgų ir prisistatyti naujiems žiūrovams“, – apie idėją surengti teatro festivalį turguje pasakojo festivalio meno vadovė Ina Pukelytė.

Cirkininkai iš Prancūzijos

Rytinė festivalio programos dalis yra skirta interaktyvioms teatro formoms. Gali būti, kad šalia suplanuotų nusipirkti rudens gėrybių turgaus lankytojai įsigys ir kelis tuzinus geros nuotaikos užtaiso. Šią nuotaiką dovanos Šakių ir Kauno cirko artistai, mimai, įvairaus plauko šarlatanai, trubadūrai ir šiaip keistuoliai įsimylėjėliai.

Maištauti kartu su režisieriumi Agniu Jankevičiumi kvies Nacionalinis Kauno dramos teatras. Kauno kamerinis teatras leis sugrįžti į tarpukarį ir čia susitikti su ką tik iš Paryžiaus sugrįžusiais stipendininkais – rašytoja Liūne Janušyte, aktoriumi ir režisieriumi Juozu Miltiniu bei dailininkais Viktoru Petravičiumi ir Pauliumi Augiu-Augustinavičiumi. Kauno valstybinis muzikinis teatras pripildys turgų nuotaikingomis melodijomis.

Rytmetinių turgaus akcijų vinis – akrobatai ir žonglieriai iš Prancūzijos. Ir tai dar ne viskas. Festivalio programa nuolat pildoma, tad lankytojų laukia itin nuotaikingas rytas.

Kulminacija – dvi premjeros

Vakarinė festivalio dalis skirta netradicinio teatro gerbėjams ir mylėtojams. Vienintelę festivalio dieną bus galima išvysti net dvi premjeras, kurios yra kuriamos būtent šiam festivaliui, – tai Maisto teatro premjera bei šokio ir cirko spektaklis „Kalbėk man turguje“.

„Kalbėk man turguje“ – specialiai Žaliakalnio turgaus Mėsos halei sukurtas šokio ir cirko spektaklis, kuriame nuotaikingai nostalgiška kūno ir muzikos kalba pasakojamos įvairiausios žmonių ir gyvūnų meilės ir neapykantos istorijos. Šiame pasirodyme bus galima tikėtis visko: šokio, teatro, cirko ir akrobatikos. Spektaklio sumanytojos – Lietuvoje ir tarptautiniu mastu pripažintos choreografės Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė ir Agnija Šeiko. 

Dar viena premjera – Maisto teatro pasirodymas. Tai unikalus, Kaune dar neregėtas spektaklis, kurio pagrindinis veikėjas yra... maistas. Jis nepastebimai įtrauks publiką į veiksmą. Ragaudamas, uosdamas ir tyrinėdamas maistą, žiūrovas taps ne tik pasirodymo stebėtoju, bet ir aktyviu jo dalyviu bei kūrėju.

Spektaklio režisierė Saulė Norkutė su visa kūrybine komanda paseks brolio ir sesers istoriją, apipintą seniausiu žmoniją krečiančiu konfliktu tarp tų, kuriuos sieja glaudžiausi ryšiai. Žiūrovai klaidžios dviejų pasakojimų motyvais, kurie nusidrieks po visą turgų. Istorija buvo kuriama remiantis Žaliakalnio turgaus bendruomenės pasakojimais, atsiminimais ir istorijomis.

Žaliakalnio turgaus teatro festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė. Festivalis yra įtrauktas į „Kaunas – dizaino miestas“ renginių sąrašą.

Daugiau informacijos – www.grynparkas.lt.

Turiu galvoje ne tuos, kurie pasidarė euroremontą ir susiklojo laminatą, tačiau tuos, kurių santykinio klestėjimo laikai jau seniai praėję.

Yra viena vieta, kur šių žmonių galima sutikti, kur jie tam tikra prasme atsiskleidžia. Tai Žaliakalnio turgus. Žinoma, galima ten eiti vien apsipirkti, rasime visų virtuvei būtinų dalykų, o ir prekybininkai mus maloniai pakalbins, skirtingai nuo prekybcentrių kasininkių, tačiau įdomiausia ten tiesiog stebėti, nes Žaliakalnio turgaus gyvenimas – itin įdomus.

Jau turgaus prieigose pamatome nemažai žmonių, kurie čia sunešė viską, ko dar nespėjo parduoti: nuo aprūdijusių veržliarakčių iki prisvilusių puodų. Gal nieko ir neparduos, tačiau vien mintis, kad jie dar TURI ką parduoti, teikia vilties. Kartais tie pardavimai liudija nuspėjamas asmenines dramas. Štai inteligentiška moteris pigiai parduoda knygas, daugiausia poezijos. Galime spėti, kad tai buvusi mokytoja, kuriai gyvenimas tapo per brangus. Nusipirkau iš jos itin retą Vytauto Montvilos eilėraščių knygelę su autoriaus autografu. Kitas atvejis – dar dramatiškesnis. Gyvenimo mačiusi porelė parduoda bendro gyvenimo nuotraukas, taip pat ir vestuvines. Veikiausiai porelei parduoti nebeliko net jau minėtų prisvilusių puodų.

Oscaras Wilde‘as yra rašęs, kad gyvenimas panašus į spektaklį, stebimą nuo antrojo veiksmo: viskas labai įdomu, bet nieko negali suprasti. Taip ir čia: girdi nuolatines istorijų nuotrupas, kurios suprantamos tik patiems turgaus žmonėms, jie tų istorijų klausosi kasdien jau daugybę metų. Jiems tai kasdienybė, mums egzotika, kaip ir daugybė itin koloritiškų turgaus tipažų, kuriems nuolat pritrūksta dvidešimties centų buteliui alaus.

Už poros mėnesių čia vyks Žaliakalnio turgaus teatro festivalis, sunku įsivaizduoti, kaip jis atrodys, bet idėja gera. Tokių festivalių pasaulyje esama, kai kur jie organizuojami, kai kur vyksta nuolat ir stichiškai, kaip Hamburgo žuvų turguje. Tačiau joks festivalis nepranoks paties Žaliakalnio turgaus, kur vaidinama svarbiausia pjesė – vietinių žmonių gyvenimas. Jei miesto valdžiai rūpėtų visa kauniečių gyvenimo skalė, patarčiau dažniau lankytis čia.