Prie Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos ir Žaliakalnio funikulieriaus esantys laiptai buvo įrengti tarpukariu. Tada laiptams buvo naudota brangi bazalto medžiaga. Dabartiniai laiptai pastatyti devintajame XX a. dešimtmetyje.

Ilgainiui dalis bazalto plokščių dingo, o dėl finansų stygiaus jos buvo pakeistos paprastesniu granitiniu akmiu. Dar 2012 m., prieš remontuojant šiuos laiptus, likusios kelios bazalto plokštės buvo sudėtos netoli laiptų, o remontuojant panaudotos.

Tačiau ir po tų metų remonto lygiais ir neišgriuvusiais laiptais džiaugtis teko neilgai. Prasčiausia situacija būdavo po žiemos – pakopos išgriūdavo, imdavo klibėti, o atlydžio metų kildavo rizika ne nulipti, o skaudžiai nuriedėti.

Simono Baltušio nuotr.

Šiandien leidžiantis Aušros tako laiptais galima lengviau atsidusti – jie tvirti, o prie laiptų įsmeigta lentelė informuoja apie rengiamą šių laiptų rekonstrukcijos projektą.

„Laiptai visada sulaukdavo dėmesio, per metus pakopos būdavo tvarkomos po du tris kartus. Atsižvelgus į tai, kad tokia laiptų priežiūra duodavo tik trumpalaikių rezultatų, buvo nuspręsta laiptus tvarkyti išsprendžiant pagrindinę bėdą – silpnus pakopų pagrindus“, – „Kauno dienai“ apie gerus pokyčius kalbėjo Kauno savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Laiptai visada sulaukdavo dėmesio, per metus pakopos būdavo tvarkomos po du tris kartus.

A.Pakalniškis nuramino, kad gegužės mėnesį atliktas remontas buvo tik laikinas sprendinys siekiant išvengti nelaimių dėl pavojingų pakopų, kol ruošiamas projektas, ir paaiškino kasmet subyrančių laiptų priežastį.

„Kadangi dėl aplinkos veiksnių pakopų pagrindai jau buvo susilpnėję, laiptų granitinės pakopos neatlaikydavo apkrovų, vietose, kur nutrupėdavo betonas, pradėdavo klibėti. Atnaujinus laiptų pakopų pagrindus naujais, šios problemos turėtų nelikti“, – tęsė Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas.

Tiesa, vizualiai laiptai mažai kuo skirsis ir po rekonstrukcijos. „Laiptai bus tvarkomi formuojant naujus pakopų pagrindus, bet vizualiai bendras vaizdas skirsis nežymiai, šio projekto tikslas – sutvirtinti laiptų konstrukciją išlaikant esamus sprendinius“, – paaiškino A. Pakalniškis.

Anot Miesto tvarkymo skyriaus vadovo, šiuo metu planuojama darbus pradėti 2023 m. vasaros antroje pusėje ir pabaigti iki 2023 m. pabaigos.

Vaiduoklį keičia modernumas

Ilgus metus Želvos g. 14-asis pastatas buvo apleistas, gadino bendrą Žaliakalnio vaizdą. Tačiau dabar šis pastatas atgimsta naujam gyvenimui, kuris pasižymės kokybe, moderniais sprendimais ir jaukumu.

„Nuvykę su draugais į vietą, supratome, kad mums čia labai patinka ir iš karto pradėjome kurti vaizdinius, kaip galėtume šią vietą papuošti ir pritaikyti Žaliakalnio aplinkai“, – apie pirmą įspūdį pamačius kelių aukštų mūrinį Žaliakalnio pastatą kalbėjo objekto vystytojas, bendrovės „Homeland LT “ direktorius Žilvinas Ignatavičius.

Mūsų tikslas buvo integruoti pastatą į šį rajoną ir suteikti jam antrą šansą gyventi.

Jis tikino, kad su komanda ieškojo geriausių sprendimų, kaip Želvos g. 14-ąjį namą ne tik prikelti naujam gyvenimui, bet ir iš jo padaryti kokybišką būstą. Projektuotojai pateikė vizijų čia įrengti keturiolika butų, tačiau buvo nuspręsta daryti dvylika butų, tad netrukus prasidėjo pastato konversijos procesas.

„Nesinorėjo, kad pastatas būtų tarsi stiklainis, priešingai – projektą rengėme tokį, kuris nejauktų Žaliakalnio veido, puoštų aplinką ir būtų malonu turėti tokį kaimyną. Mūsų tikslas buvo integruoti pastatą į šį rajoną ir suteikti jam antrą šansą gyventi“, – kalbėjo vystytojas.

„Pastatą dekoravome klasikinio stiliaus fasado plytelėmis, bus sutvarkytas apšvietimas, tad fasadas tikrai trauks akį“, – pridūrė Ž. Ignatavičius.

Modernu: renovuojant Želvos g. 14-ąjį pastatą naudotos kokybiškos ir prie aplinkos derančios medžiagos. („Homeland LT “ nuotr.)

Projekto išskirtinumas

Nors mūrinukas statytas gan seniai, nereikėtų to bijoti, mat pastato rekonstrukcijos metu pakeistos visos komunikacijos, užsandarintos ir apšiltintos sienos, pagal naujausias technologijas pakeistas stogas. Be to, storo mūro sienos turi pranašumų tiek vasarą, tiek žiemą.

„Klaidinga manyti, kad jei senas pastatas, jis gali neatlaikyti šiuolaikinio gyvenimo ritmo. Mes šį mitą galime paneigti, nes pastatas atgimsta visai kitoks, jame pritaikyti modernūs ir šiuolaikinius reikalavimus atitinkantys inžineriniai sprendimai, apšiltintos sienos ir sustiprintas stogas, namas atitinka keliamus energetinius reikalavimus, todėl jis yra draugiškas aplinkai.

Be to, storo mūro sienos žiemos metu laiko šilumą, tad galima sutaupyti šildymui, o vasarą – pasitinka maloni vėsuma, nes sienos taip pat tiek neįkaista, dažnam tokio būsto gyventojui net nereikalingas kondicionierius, todėl tokiame name komfortiška gyventi bet kuriuo metų laiku“, – nurodė projektą vystančios bendrovės „Homeland LT“ vadovas.

Klaidinga manyti, kad jei senas pastatas, jis gali neatlaikyti šiuolaikinio gyvenimo ritmo.

Pastate įrengtas modernus dujinis šildymas, todėl kiekvienas butas gali reguliuoti norimą šilumos kiekį. Be to, kiekvienas butas turės vietą automobiliui. Bus ir kelios vietos svečiams, tad nereikės sukti galvos, kur palikti automobilį.

Taip pat numatyta sutvarkyti aplinką aplink pastatą, tad jaukumo, o kartu ir privatumo suteiks augalai.

Išskirtinė vieta

Žaliakalnyje nėra aukštų, saulę užgožiančių pastatų, tad ir Želvos g. 14-asis namas tikrai neiškrinta iš bendro rajono konteksto. Be to, vystomas projektas yra geroje strateginėje vietoje, tad gatvelėmis galima patogiai pasiekti įvairius miesto objektus.

Ypatinga ir prestižinė lokacija, labai ramioje ir uždaroje gatvėje užtikrins ramų poilsį ir puikų susisiekimą su žaliausiais Kauno plotais ramiam ar aktyviam laisvalaikiui ir pagrindinėmis miesto

gatvėmis darbui. Iki Laisvės alėjos ir Senamiesčio Vilniaus gatvės sankirtos yra vos 3–4 minutės kelio automobiliu.

Ne taip toli nuo atgimstančio pastato yra kauniečių ypač mėgstamas Zanavykų turgus. Už kelių šimtų metrų nuo namų, Molėtų gatvės kryptimi, yra ir žalioji zona, kurioje įrengta vaikų žaidimų aikštelių, atokvėpio stotelių.

Be to, iš pastato palėpėje įrengtų butų galima grožėtis ir Kauno simboliu – Prisikėlimo bažnyčios bokštu. Pro kitą palėpės langą galima įžvelgti ir auksinį cerkvės bokštą, kuris taip pat neatsiejamas nuo Žaliakalnio rajono identiteto.

Jau vyksta rezervacijos

Želvos g. 14-ajame name bus įrengta dvylika butų. Jie išsidėstę pirmame, antrame aukštuose ir palėpėje. Naujakuriams siūloma įvairaus dydžio butų, tad kiekvienas gali atrasti savo poreikius atitinkantį būstą ir įsikurti Žaliakalnyje.

Projekto butų plotas – nuo 24 iki 65 kv. m. „Galima rinktis vieno, dviejų ar net trijų kambarių butus, tad kiekviena šeima gali išsirinkti sau tinkamo dydžio būstą“, – kalbėjo Ž. Ignatavičius.

Pasikeitimas: Žaliakalnyje buvusį vaiduoklį pakeitė šiuolaikinis būstas. („Homeland LT “ nuotr.)

Šiuo metu atliekami baigiamieji darbai, tvarkoma vidaus apdaila, tačiau naujakuriai jau rezervavę dalį butų, kiti dar laukia savo šeimininkų. Kaip pasakojo projekto vystytojas, bendrovės „Homeland LT“ direktorius, butai parduodami su daline apdaila, tačiau, pageidaujant klientams, galima ir visa apdaila.

„Pirkti būstą su visa apdaila net labiau apsimoka, nes vystytojas jau turi komandą, kuri atlieka pageidaujamus darbus, todėl nereikia patiems gaišti laiko ir ieškoti atskirų meistrų, kurie atliktų būtinus gyvenimui darbus. Be to, vystytojai neretai turi galimybę medžiagų įsigyti didmenine kaina, to pavieniai gyventojai negali padaryti, todėl įsirengiant patiems dažnai tenka gerokai permokėti. Kitaip tariant, įsigyti butą su visa apdaila yra gerokai patogiau, gyventojams mažiau vargo, tereikia išsirinkti patogią lovą ir jau galima įsikelti į naujus butus ir pradėti naują gyvenimo etapą“, – kalbėjo Ž. Ignatavičius.

Daugiau apie baigiamą vystyti Želvos g. 14-ąjį namą, laisvus butus galima sužinoti susisiekus su bendrovės „Homeland LT“ direktoriumi tel. +370 609 91 917.

Žinoma, visų pirma Žaliakalnyje gyvenusių ir gyvenančių žmonių istorijos ir jų kartais neįtikėtinos dramos, konfliktai. Autoriaus ištikimybė ir meilė gimtajai vietai – filotopija, maksimaliai konkretus, į kasdienę tikrovę ir praeitį nukreiptas žvilgsnis, suteikia jam konkrečios perspektyvos galimybę. Ir naujosios knygos redaktorius Jonas Vabuolas taikliai pastebi, kad romanas pratęsia unikalias „janušaitiškos Žaliakalnio filotopijos“ aspiracijas.

Šios aspiracijos akivaizdžios „Su manimi ir be manęs“, kurį autorius pavadino įžvalgų romanu. Lyginant su ankstėliau išleistu „Vileišio aikštė – šnabždesių ABC“ – būsenų romanu, krinta akyse rašytojo pasirinktos temos tęstinumas,  Be abejo, E. Janušaičio prozoje įžvelgiu gaivalingą talentą, gebėjimą kalbėti įdomiai, surasti savo temoms netikėtus formą, stilių. Tačiau labiausiai iš  šiuolaikinių lietuvių autorių prozininkų E. Janušaitis išsiskiria savo drąsiu, netgi beatodairišku avangardizmu, dažnai šokiruojančiais įvaizdžiais, trūkčiojančiais kinematografiškais vaizdais.

“Su manimi ir be manęs” - neįprastas kūrinys. Jame nėra vieno herojaus ar naratoriaus, nėra vientisos siužetinės linijos, vyrauja stiliaus emocingumas, ekspresija, šokiruojantys praeities – dabarties kontrastai. Be abejo, visa tai - akivaizdi modernizmo meninė įtaka, tačiau E. Janušaitis nesustoja ties jau girdėtomis  ar daugmaž pažįstamomis intonacijomis. Lyginant su ankstesniais romanais, šiame daug gausiau absurdo, šoko terapijos, intertekstų ir netgi obsceniškumo.

Ši knyga – liūdesio ir neišsipildžiusių lūkesčių ir svajų knyga. 

Ši knyga – liūdesio ir neišsipildžiusių lūkesčių ir svajų knyga. Man ji dramatiška, kartais tragiška, panardinanti į skurdo, vargo, socialinės atskirties, pridvėsusių lūšnynų ir griuvenų, žiurkių, benamių šunų pasaulį, kuriame gyvena (egzistuoja, kapanojasi) socialinėje atskirtyje atsidūrę žmonės. Šį kartą tai  Žaliakalnio Šiaurė – Brazilka, Argentinka, būtent čia sutelktas autoriaus dėmesys ir pasakojimas.

Kažkada girdėtos ar vartytos autobiografinės knygos apie šias vietas (pavyzdžiui, K. Maruko „Žaliakalny šluoja gatves“ ar J. Baltušio „Su kuo valgyta druska“), nė iš tolo neprilygta žiauriai ir  negailestingai E. Janušaičio piešiamai kartais apokaliptinei vizijai, nors ir minėti autoriai rašė apie skurdą, bedarbystę ir kitas socialines piktžaizdes. E. Janušaitis kratyte kratosi bet kokio realumo, buitiškumo, jo pasakojimas sudėliotas iš vizijų, prisiminimų, pasikartojimų. Numanomas personažas  dėsto savo gyvenimo istorijas, potyrius, konfliktus, po kurio laiko kitas tą pačią istoriją perteikia visai kitaip, tad rašytojas išmoningai kuria trimatį vaizdą, kuriame pulsuoja dramatiška gyvastis.

„Kartos keičiasi, bet jos kalba ne tik emocijomis, protu, patirtimi, bet ir siela“, - teigia E. Janušaitis. Tas bandymas ir noras „kalbėti siela“ ko gero, ir suponuoja viso kūrinio sandarą ir modernų skambesį.

Vengdamas egzaltuotų lyrikos švelnumų, autorius savo herojams brėžia praeities-dabarties kontrastus, nevengdamas šiurkštoko tono, barbarizmų. Be abejo, kūrinį skaityti ir lukštenti tikrai nelengva. Kodėl?

Ogi todėl, kad kai kur E. Janušaitis pernelyg užsižaidžia. Vengdamas bet kokių realių priemonių, tradicinio siužeto vystymo, jis taip užslaptina savo pasakojimą, kad retsykiais nežinai, ar bendrauji su dvasiomis, mirusiaisiais ar su bet kokią realybę praradusiais personažais. Jei tai būtų pagrįsta vien sapno stilistika, būtų suprantama, tačiau dabar sapno metafora šmėkšteli labai retai.    Socialinis romanas, perteiktas postmodernistinėmis priemonėmis, be abejo, dalykas retas, E. Janušaičio gaivališkam talentui įkandamas, tačiau gan brangia kaina.

Toji kaina, mano manymu, yra ypatingai gausūs poetizmai, kuriais prisodrinta visų veikėjų šneka, gal tai naudojama kaip kontrastas barbarizmams ir slengui, tačiau tik dar daugiau suvelia.       

Jeigu atmestume visą šį poetinį įslaptinimą, turėtume liūdnas, tragiškas istorijas – it kokiame socialiniame dugne – Brazilkoje ar Argentinkoje dūžtančius likimus, girtuoklystes, bedarbystę, veltėdžiavimą, prostituciją, utėlyną ir visas kitas tokių lūšnynų piktžaizdes. Išmoningai slapstydamas tikrąją šių tragiškų istorijų potekstę, autorius apkaišo jas visokiomis „žaliom rūtom“ – nesibaigiančiomis metaforomis, kurios trykšte trykšta kaip iš nesibaigiančios versmės.

Metaforų gausa, poetizmai, transformuoja, aukštyn kojom  verčia ir taip gana sudėtingą kūrinio struktūrą, verčia skaitytoją ieškoti galų, aiškintis, kada koks Antanas, Vincentas, jo boba ar Fricas yra tikresnis, realesnis, atviresnis. Manau, kad autorius sąmoningai suvinkliojo tas visas istorijas, ir dramatiškas, ir tragiškas, ir juokingas, siekdamas didesnio efekto. Tačiau suvinkliojo gana dviprasmiškai, nevengdamas teatrališkumo, pozos, įmantrybių, tad daugelis jo nelengvai iššifruojamų personažų tapo taip pripildyti metaforų, kad patys tapo metaforomis.

Nepasakyčiau, kad tai yra blogai. Tačiau bent man norėtųsi daugiau sugyvintų, atgijusių pasakotojų. Jų, be abejo, yra, ir rasčiau ne vieną epizodą, perteikiantį  netikėtą, fantasmagorišką istoriją, pagrįstą ir inkrustuotą tikromis (tikroviškomis) ar bent panašiomis į realybę detalėmis.

Tikrovė susipina su išmone, istorinius pri(si)minimus ar paprastų žmonių gyvenimus keičia likiminiai intarpai. Tuose epizoduose autorius yra tikrai stiprus, pasiekia įtaigaus apibendrinimo. Išradingai jis panaudoja rašytojo, tremtinio V. Katiliaus knygos ištraukas, daug vietos užima 1932-jų metų “Lietuvos aido” kriminalinės kronikos ištraukos apie garsųjį to meto plėšiką Tamaną ir jo draugę Zarankaitę-Žilienę.

Ši dramatiška, tragiškai pasibaigusi reali istorija vykusiai panaudojama. E. Janušaitis sugebėjo susieti ją su savo pasakojamais dramatiškais Brazilkos ir Argentinkos gyventojų likimais, kilstelėti į apmąstymų apie lemtį ir pasirinkimo galimybę kontekstą.  

Rašytojas modernistinėmis priemonėmis vis tik įtaigiai kalba apie jam skaudžias temas, jautriai prisiliečia prie jau seniai užmirštų ir visai nežinomų Žaliakalnio buvusių lūšnynų žmonių, jų dramatiškų likimų. Jis užčiuopia jų jiems paties sunkai suvokiamą norą išsiveržti iš tokios žlugdančios aplinkos, mylėti, svajoti ir pakilti.

Dvasiniai pokyčiai jam labai svarbūs. Knygos struktūra pagavi, verčianti ne tik atidžiai sekti ekspresyvų autoriaus pasakojimą, bet ir kartas nuo karto sugrįžti į pradžią, nes kūrinys sąmoningai sudėtingai ir mąsliai sukonstruotas. Trumpučiai jaudinantys pasakojimai keičia vienas kitą, it žėrinčiame kaleidoskope, ir jei ne toji poetinių  metaforų gausa, romanas būtų dar įtaigesnis ir įdomesnis.

Tačiau neužmirškime – Edmundas Janušaitis visų pirma poetas!

„Šįvakar Zanavykų g. šaltis susprogdino vandentiekio trasą, gyventojai skubėjo užpildyti namų puodus vandeniu. Žada tarnybos rytoj sutaisyti. Visiems proga pajausti, kaip gyvena Ukrainos žmonės jau 10 mėnesių. Mūsų vargai tik juokas...“ – vakar feisbuke paviešino vienas Zanavykų g. gyventojas.

Susisiekus su „Kauno vandenų“ atstovais paaiškėjo, kad toks incidentas tikrai buvo. Avarijos pasekmės pirmadienį perpiet dar buvo likviduojamos. Vandens tiekimą žadama atstatyti į pavakarį.

V. Kabašinsko feisbuko nuotr.

„Kauno vandenų“ atstovė Vaida Bytautė portalui kauno.diena.lt perdavė tokius bendrovės Avarinės tarnybos viršininko žodžius: vamzdžio trūkimo vietos dar nerado, bet jau artėja prie jos.

„Per šiandien vandens tiekimas tikrai bus atnaujintas. Vyrai dirba nuo ankstyvo ryto, vanduo bus“, – sakė V. Bytautė.

Mūsų vargai tik juokas...

Vakar pranešimą apie avariją „Kauno vandenys“ gavo apie 21 val. Pranešta, kad važiuojamojoje kelio dalyje iš grunto veržiasi vanduo. Avarinės tarnybos darbuotojai, atvykę į įvykio vietą, nustatė, kad trūkusi vandentiekio linija. Sustabdžius vandens tekėjimą šia linija, be vandens liko apie 30 namų ūkių.

Specialistų teigimu, avariją lėmė ne šaltis. „Šiuo metu grunto įšalas siekia iki 20 cm. Iš praktinės pusės šalčio įtaka vamzdynams juntama, kai aplinkos temperatūra nukrenta iki 20 laipsnių šalčio ir laikosi apie savaitę, o grunto įšalas siekia iki 80 cm.“ – kolegų žodžius perdavė V. Bytautė.

Anot jos, vamzdynų trūkimai pasitaiko visais metų laikais.

Atnaujinta. V. Bytautė informavo, kad 17.30 val. gyventojams atnaujintas vandens tiekimas.

Anot Bendrojo pagalbos centro, 12.23 val. gautas pranešimas apie tai, Kaune, J. Basanavičiaus alėjoje, iš bendrabučio veržiasi dūmai.

Į įvykio vietą išvyko ugniagesiai, informuoti medikai.

Kaip paaiškėjo, antrajame bendrabučio aukšte degė butas. Gaisras likviduotas, vyksta baigiamieji darbai. Butas – prikrautas įvairių sendaikčių.

Per gaisrą žmonės nenukentėjo. Įsisiautėjus liepsnoms iš laiptinės gyventojai išėjo patys.

Upių sandūroje įsikūrusiame Kauno mieste bene gražiausi ir garsiausi, kalvą su miesto centru jungiantys, Kauko laiptai. Ši artima bei turininga vieta choreografę Indrę Puišytę-Šidlauskienę sudomino dar prieš kelerius metus: „grožį, kurį Kaunas turi centre, norėjau įgalinti, tad pradėjau dirbti su vietos bendruomene“, – dalinosi šokio menininkė ir režisierė. Drauge kurti bei rinkti gyvąją, istorinę medžiagą, ji pakvietė dramaturgę Liną Laurą Švedaitę.

„Žaliakalnis susitelkė tarpukariu ir tai labai jaučiasi vos įžengus į jo teritoriją. Šis rajonas yra žmonių, kurie turi labai plačią ir turtingą giminės istoriją, „bomba“. Čia buvo planuojami vyriausybės rūmai, gyveno ir karininkai, ir vidurinioji klasė. O dabar šis rajonas išgyvena naują etapą. Įdomu stebėti susidariusius istorijos ir jos šešėlių sluoksnius, kurie labai atsispindi gyvojoje žmonių atmintyje“, – dalinosi rašytoja. L. L. Švedaitė atvirauja, jog savo darbą myli dėl nuostabiausių kūrybinių momentų – žmonių atsivėrimo. O tokių istorijų spektaklyje „Pakopa po pakopos“ labai daug. Jose galima pamatyti ryšius, gyvenime esantį veiksmą ir atoveiksmį bei įžvelgti tai, ką jos sako apie mus pačius.

Miško Motės nuotr.

Legendos byloja, jog Žaliakalnio erdvės priklausė patiems Kaukams. Šie mitiniai maži žmogeliai dar vadinami pūkiais, Kaukučiais. Dažniausiai jie pasirodydavo mėnesienoje ar miglotą dieną, apsirėdę ryškiaspalviais rūbais ar skarmalais. Vaisingumo ir turtų dvasia pavidalą įgavo grafikės Aistės Ramūnaitės kūryboje. Pačius žmogelius ji piešia labai spalvingus, ekspresionistiškus ir nepaklusnius, tačiau visuomet teisingus ir geros širdies, nenukrypdama nuo tautosakos.

Pagal grafikės piešinius tekstilininkės Ritos Kazokaitės sukurti Kaukų kostiumai taip pat naudojami šokio ekskursijoje „Pakopa po pakopos“ – jie šokio trupės „Ulna“ šokėjams padeda įkūnyti mitologinius personažus.

„Kostiumų eskizuose perteikiau ir spalvingumą, nes tai – sodų, gėlynų kultūra, kuri puoselėjama tradiciškai. Kaukai yra džiaugsmas, jie dažnai šoka ir yra laimingi. Tiesa, jie nemėgsta falšyvų žmogelių ar prasčiokiškumo“, – dalinosi A. Ramūnaitė kviesdama paėjėti Žaliakalnio gatvelėmis ir įsijausti į pavasario alyvų, konvalijų, tulpių, aguonų ir lelijų svaiginančius kvapus.

Tuo tarpu choreografė I. Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, jog judesiai kurti specialioms lokacijoms, drauge su juos atliekančiais šokėjais.

„Kiekvienas mąstymas ir kiekvienas kūnas – labai skirtingi, o rezultate gimsta žaismingiausi judesiai“, – pasak šokio menininkės, šokis mieste papildo erdvę ir sukuria naujas iliuzijas. „Dažnai užsisukame savame ritme ir einant ta pačia gatve kiekvieną dieną nebematome namų ar išsikišusių plytelių. O atėjęs šokėjas gali tai įprasminti, išryškinti ar paslėpti. Kartais norisi žmogui duoti raktą, su kuriuo jis pats galėtų atsirakinti žinių skrynelę, emociją ar tai, ko jis pats nori“, – domėtis rajonu bei istorija ragino I. Puišytė-Šidlauskienė.

Šokio ekskursiją „Pakopa po pakopos“ lydės netikėtumai: „laukia tikrai įdomi patirtis, skirta tiek puikiai žinančiam Žaliakalnį, tiek jo dar ir nepažįstančiam. Keliausime šio rajono istorija nuo tarpukario iki šių dienų. O kelionę lydės balsai, žodžiai ir šokėjai. Ekskursijoje daugybė faktų ir istorijų, kurių neperskaitysite jokiame vadovėlyje, nes jie surinkti iš čia augusių žmonių, kai kurie jų jau perkopę devyniasdešimt“, – atskleidė kūrėja.

Leidinyje „Literatūra ir menas“ meno redaktore tapusi kūrėja pasakoja, jog šiuo metu pasaulyje vyksta labai daug dalykų, į kuriuos norisi atsigręžti, apie juos kalbėti bei suteikti balsą įvairiems žmonėms. Nors surinktų istorijų kiekis kartais tampa ir iššūkiu, kai norint jas surūšiuoti, apdirbti, dalies tenka atsisakyti. Istorijas ir žmones ji įgarsina savo tekstuose, o štai Kaune rodomoje šokio ekskursijoje-spektaklyje „Pakopa po pakopos“ rajono herojais prabyla ratų bildesio pripildytas ir karo atgarsius menantis Žaliakalnio kalnas, juo vaikščioję (ir vaikštantys) žmonės, dvasios bei mitologinės būtybės.

– Tyrinėji gyvąją atmintį ir konkurencijos lydimus didžiausius Lietuvos miestus: Kauną ir Vilnių. Ką įžvelgi?

– Kaune tyrinėjau vieną miesto ląstelę – Žaliakalnį, o Vilniaus knyga – apie visą miestą, jo mikrorajonus, taigi skiriasi tyrimo masteliai ir perspektyvos. Tačiau pagrindinis skirtumas, kuris man labai krito į akį – tai, kad Žaliakalnyje žmonės jaučiasi šio rajono savininkais: tarsi jiems priklauso gatvės ir jie gali daryti ką nori, gali kurti. Čia yra gana stipri bendruomenė. Tuo tarpu ieškant bendruomenės užuomazgų Vilniuje pastebėjau susvetimėjimą, o šio miesto istorijoje ir gyvojoje atmintyje yra įvykę įtrūkiai (dvidešimtame amžiuje labai stipriai keitėsi vilniečių bendruomenė ir daug žmonių buvo išvežti ar patys išvažiavo, čia atsikėlė ir iki šiol keliasi gyventojai iš kitų miestų). Kartą paklausiau filosofo Viktoro Bachmetjevo – „tai Vilnius ar Kaunas?“, o jis atsakė: „Marakešas“ ir ši mintis mane įtikino. Taigi, šiuos du miestu lyginti yra labai neprotinga: tiek Vilnius, tiek Kaunas turi stiprius užtaisus.

Organizatorių nuotr.

– Žaliakalnį tyrinėjai kurdama dramaturgiją šokio ekskursijai-spektakliui „Pakopa po pakopos“. Kuo išskirtinė šio mikrorajono istorija?

– Žaliakalnis susitelkė tarpukariu ir tai labai jaučiasi vos įžengus į jo teritoriją. Čia gyvena daug intelektualų, menininkų. Šis rajonas yra žmonių, kurie turi labai plačia ir turtingą giminės istoriją, „bomba“. Čia buvo planuojami vyriausybės rūmai, gyveno ir karininkai, vidurinioji klasė bei istoriniai momentai padiktavo, jog čia radosi daug įspūdingų asmenybių. O dabar šis rajonas išgyvena naują etapą. Įdomu stebėti susidariusius istorijos ir jos šešėlių sluoksnius, kurie labai atsispindi ir gyvojoje žmonių atmintyje.

Žmonės čia su tavimi sveikinasi gatvėje ir tai siečiau ne su provincialumu, tačiau su atvirumu pasauliui. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje praeiviai sveikinasi ir tai yra įprasta bei sukuria saugumo burbulą, rodo norą bendrauti ir dalintis.

– Kokios istorijos kalbinant žmones ir rašant tau patinka?

– Esu magiškojo realizmo gerbėja (šis žanras labai paplitęs Lotynų Amerikoje). Klausantis gyventojų istorijų mane jaudina maži dalykėliai, smulkmenos, kurios priduoda istorijai magijos ar pakylėja tą istoriją į pasakos lygmenį. Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo, kad tuomet, kai dar buvo keliaujama arkliais ir vežimais, tam tikroje gatvėje tie arkliai palikdavo dovanėlių ir iš jų užaugdavo pievagrybiai. Žvelgiant iš šiandienos tai atrodo toks neįprastas, kažkuo siurealus vaizdas. Kitoje istorijoje pasakojama, kad buvo toks lėlių daktaras, kuris vaikščiojo nešinas lėlių kūno dalimis ir gydydavo tas lėles. Paprasčiau tariant – jis jas taisydavo, bet žmonių tarpe susikurė personažas. Man gražiausia, kai patys žmonės, nebūdami rašytojais, kuria tuos personažus ir pravardes jiems. Ta proza ar poezija, kuri susikuria realybėje yra kaip grietinėlė, kurią galima nugriebti. Dirbant prie šokio ekskursijos-spektaklio „Pakopa po pakopos“ mano darbas ir buvo nugriebti tą gyventojų sukurtą grietinėlę. Ekskursijos metu veriasi durelės į naują Žaliakalnio mitologiją.

– Esi dramaturgė, kuri įvairias pjeses, rašai knygas. Kas kuriant tau svarbiausia?

– Man svarbiausias – žmogus ir jo istorija, per kurią skleidžiasi jo požiūris į gyvenimą. Galbūt esu egzistencialistė. Nemažai dirbu su dokumentika, tenka pamatyti daugybę pjūvių, žmonių gyvenimus... Rašytoja Svetlana Aleksijevič, kuri yra pelniusi Nobelio premiją už polifoninę prozą bei yra dokumentikos žanro meistrė, kartą buvo pasakiusi, kad kiekvieno žmogaus veidas yra istorija. Žaviuosi tuo ir sutinku su ja: man gražu ir prasilenkdama gatvėje stebiu žmones, matau kaip kiekviename jų veriasi visata.

Organizatorių nuotr.

– Kas tau yra atvirumas pasauliui?

– Tai kai niekada nepasidarai išvadų ir nieko nebandai sudėlioti į stalčiukus, o tiesiog gyveni. Neturi ribų bei neapsistatai sienomis – tiesiog stebi tai, kas vyksta. Žmogų sutinki nesivadovaudamas stereotipais. Manau, tai labai sudėtinga, o psichika yra surėdyta taip, kad mums lengviau viską sudėlioti į stalčiukus, sukategorizuoti ir tuomet tas atvirumas pasauliui vargina, reikalauja daug pastangų. Tai nėra lengva, dėl to labai žaviuosi Žaliakalnio bendruomene, kaip to tradicija ir puoselėtoja.

„Juzė“ greitai atgis

Naujos statybos, esamų pastatų rekonstrukcijos keičia gyventojų, verslo, kaimyninių objektų aplinką, sykiu ir miesto veidą. Nenuostabu, kad projektai įvairiausiose miesto vietose sulaukia  visuomenės ir ekspertų dėmesio.

Savanorių prospekte šiuo metu vyksta buvusio Kalniečių prekybos centro rekonstrukcija. Pokyčiai greitai prasidės buvusiame „Juzės“ komplekse ir šalia jo.

Savanorių pr. 225 pastatas, kuriame sovietmečiu teiktos daugiafunkcės paslaugos, ilgus metus stovi nenaudojamas. Tačiau apleistas objektas netrukus atgims. Kaip „Kauno dienai“ pasakojo įmonės „Kauno buities namai“ atstovas Linas Sologubas, čia ketinama įrengti gydymo, administracinės paskirties ir apgyvendinimo patalpas.

„Pagal užstatymą niekas nesikeičia. Kas buvo numatyta, tas ir bus. Pasikels penktas aukštas, dalis bus nugriauta“, – apie penkių aukštų objektą kalbėjo atstovas. Ar nenorėjote aukštesnio pastato? „Pagal parkavimo vietas neišeina. Be to, nesiekiame užstatyti kiekvieno laisvo centimetro“, – sakė L.Sologubas.

Pastatą sumažino perpus

Šalia Savanorių pr. 225 pastatų komplekso turėtų pajudėti dar vienos statybos. Kaimyniniame su buvusia „Juze“ sklype,  A. ir J.Vokietaičių g. 3, turėtų iškilti daugiaaukštis pastatas.

Užmojai: naujas pastatas įsikomponuos prie Savanorių prospekte išsidėsčiusių aukštų objektų. („Investicijų slėnio“ vizualizacija)

Jau daugelį metų sklypas, kuris puikiai matyti nuo Savanorių prospekto, stūkso apleistas ir apžėlęs. Nuo prospekto jį skiria tik miestui priklausanti automobilių aikštelė.

Jau seniai buvo parengtas ir leidimais patvirtintas projektas statyti šiame sklype devynaukštį gyvenamąjį pastatą su komercinės paskirties patalpomis pirmame aukšte. Dabartiniai sklypo savininkai UAB „Investicijos slėnis“ jį įsigijo su projektu ir galiojančiais leidimais.

„Ten nuo seno galiojo detalusis planas, kad galima statyti iki 30 m aukščio pastatą“, – pasakojo bendrovės vadovas Gražvydas Dubinskas. Prabilus apie planus plyname lauke kažką pagaliau statyti ir surengus viešą pristatymą – sulaukta reakcijos.

„Išgirdę aplinkinių nepasitenkinimą ir norėdami kuo mažiau drumsti vietiniams ramybę, siekdami, kad aplinkiniams namams būtų užtikrinta patogi insoliacija, projektą pakoregavome. Liko septyni aukštai. Tokio tūrio, koks buvo pradiniame plane – taisyklingo kubo formos, liko tik keturi. Neprivalėjome to daryti, bet penkto, šešto ir septinto aukštų tūris sumažintas, jie susiaurinti, kad mestų kuo mažesnį šešėlį“, – dėstė pašnekovas.

Pastato plotas, vietoj numatytų 2 tūkst. kv.m sumažintas iki 1 tūkst. kv.m  su trupučiu.

Vietiniai gyventojai NT vystytojams išreiškė nuogąstavimą ir dėl to, kad kartu su naujakuriais atsiras daug automobilių. Tačiau Savanorių prospektas savaime yra judri miesto arterija. Be to, visi naujakurių ir darbuotojų automobiliai tilps požeminiame ir antžeminiame sklypo parkinge.

Pastate numatyta įrengti septyniolika butų, o su komercinėmis patalpomis iš viso bus 21 atskiras objektas.

Šiuo metu bent jau gatvelės pradžia atrodo nejaukiai. Slogų toną duoda netvarkinga stovėjimo aikštelė, už jos – diskusijų centre atsidūręs nelygus apaugęs sklypas, už jo – apšepęs medinukas. Statytojas planuoja sutvarkyti, apšviesti savo teritoriją ir naujai perkloti miestui priklausančią beveik susibaigusią A. ir J.Vokietaičių gatvelės atkarpos dangą. Be to, čia pat bus teikiama daugiau įvairių paslaugų, atsiras naujų darbo vietų.

Akivaizdūs pokyčiai

NT vystytojai pakoreguotą A. ir J.Vokietaičių g. 3 projektą pristatė Kauno regionų architektūros tarybai. Be visų kitų išsakytų pastabų, tarybos daugumos manymu, privalu Žaliakalnio teritoriją, į kurią įeina ir minimas sklypas, vertinti paveldosauginiu aspektu, tikslinga parengti šios teritorijos paveldosaugos specialųjį planą su detalesniu reglamentavimu.

Taryba taip pat išsakė nuomonę, kad „miesto bendrajame plane yra nepakankamai detalus šios ypatingos Žaliakalnio teritorijos reglamentavimas, kad detalesnis reglamentavimas visiems suteiks aiškumo, bus aiškūs lūkesčiai.“

Kauno savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius „Kauno dienai“ nurodė, kad Savanorių pr. 225 yra paprastojo remonto projektas. Objektas bus paslaugų paskirties. Remontuojamo pastato aukštis ir kiti pastato gabaritai turi būti išlaikyti esami.

Statybą A. ir J.Vokietaičių g. 3 leidžiantis dokumentas kol kas neišduotas, nes dar nepateiktas prašymas. Tačiau toks leidimas tikriausiai būtų išduotas.

„Pagal 2006 m. liepos 19 d. patvirtinto detaliojo plano sprendinius galimas aukštingumas šiame sklype – iki 29,9 m. Projektiniuose pasiūlymuose, kuriems šių metų kovą pritarė savivaldybės administracija, numatomas pastato aukštis siekia 24,94 m. Dėl A. ir J.Vokietaičių g. 3 projektinių pasiūlymų gauta aplinkinių pastatų gyventojų skundų. Pateiktas reikalavimas sumažinti butų skaičių. Konsultuotasi, ar nebus bloginama kaimyninių pastatų patalpų insoliacija. Palyginti su pradiniais projektiniais pasiūlymais, sprendiniai pakoreguoti sumažinant pastato aukštį beveik penkiais metrais. Butų skaičius sumažintas daugiau nei perpus – nuo 32 iki 15, keičiant ne tik pastato aukštį, bet ir performuojant pastato tūrį, mažinant pastato šešėliavimo zoną“, – detaliai aiškino vedėjas.

Gretimi vienbučiai namai su mansardomis yra per maži. Jie yra kaimo gryčios. Kažkada čia buvo pusiau kaimo vietovė.

Kaimyniniai – per maži

Kalbinti savivaldybės atstovai, pasiteiravus dėl Kauno regionų architektūros tarybos prašomo detalesnio Žaliakalnio reglamentavimo, pabrėžė, kad detaliame plane seniai ir aiškiai sužymėta, kur kokio aukštingumo pastatai galimi. Šis planas galioja jau šešiolika metų.

„Juzė“ irgi gali būti devynių aukštų. Šiai teritorijai nėra per didelis ir A. ir J.Vokietaičių g. pastatas. Atvirkščiai. Gretimi vienbučiai namai su mansardomis yra per maži. Jie yra kaimo gryčios. Kažkada čia buvo pusiau kaimo vietovė. Kai kaimas, bet dar ne miestas, tai gali… Bet mieste…“ – teigė N.Valatkevičius.

Bendrajame plane pažymėta, kad šioje teritorijoje objektai gali būti daugiafunkciai. „Vienbučių vietoje yra galimybė taip pat statyti devynių aukštų pastatus. Niekam nebekyla klausimų, visi sutinka, kad pirmoje Savanorių prospekto eilėje gali būti aukšti pastatai. A. ir J.Vokietaičių gatvėje pastatas, nors yra toliau nuo gatvės, – ne antrasis ešelonas. Tarp jo ir Savanorių prospekto yra tik automobilių aikštelė, tad vizualiai pastatas bus tarsi pirmoje eilėje. Reikia žiūrėti kontekstualumo. Bendrajame plane nėra jokio perėjimo iš mažų pamažu į didelius. Iš karto yra galimybė kelti iki 30 m. Daugiau kaip 30 m – jau aukštybiniai pastatai“, – dėstė savivaldybės atstovas ir pridūrė, kad, jeigu šis projektas bus patvirtintas, jo sąžinė bus rami.

„Gyventojų skundai, kai projekte padaryta kardinalių korekcijų, skamba labai keistai. Lieka negražus poskonis. Statytojai tikrai geranoriški. Net ir turėdami teisę statyti devynių aukštų pastatą jį sumažino“, – stebėjosi pašnekovas. Jo teigimu, norint, kad mieste gretimas sklypas liktų laisvas nuo užstatymo, geriausias būdas yra jį įsigyti patiems, sutvarkyti ir užsėti žalią veją.

Žvilgsnis: greta pradėto remontuoti  penkiaaukščio „Juzės“ komplekso Savanorių pr. 225 – tuščias sklypas, kuriama planuojamas septynaukštis. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ką reikia saugoti?

Pasiteiravome dėl Kauno regionų architektūros tarybos minimo paveldosauginio aspekto.

„Yra Kultūros ministerijos Kultūros paveldo departamentas. Kodėl į juos gyventojai ir ekspertai nesikreipia? Žaliakalnio teritorijos, esančios greta Savanorių prospekto, namai ne paveldosauginiai. Paveldosauginis tik vienas kitas, pavyzdžiui, namas Gėlių gatvėje ir kai kur kitur. Tos teritorijos pati didžiausia vertingoji savybė yra gatvių tinklas, užstatymo linija, tvoros, medžiai, alėjos. Todėl ir bendrajame plane nurodyta, kad toje vietovėje galima daug ką drąsiai keisti“, – sakė savivaldybės atstovas.

Anot jo, jeigu paveldosaugininkai manytų, kad šioje vietoje reikia saugoti sodybinį užstatymą, jau būtų seniai įgyvendinta.