Svarbus vidinis stuburas
Neretai jauniems žmonėms kalbėti gimtąja tarme nejauku ar net gėda. Tačiau Austiejai niekada nekilo minčių kalbėti vien bendrine kalba. Mergina didžiuojasi savo kilme ir visus skatina atsigręžti į savas šaknis.
"Daugumai žmonių, o ypač paaugliams, būdingas masinis susitapatinimo jausmas, kuris tampa saugiu uostu neišsiskirti. Man ši bendra jausena, kalbant ne tik apie gimtosios kalbos vartojimą, yra svetima, – tikina mergina. – Mūsų šeimoje ir gimtajame Plungės mieste žemaičių kalba stipriai puoselėjama. Tai vyksta natūraliai – ne tik bendraujant tarpusavyje, bet ir oficialiuose renginiuose, koncertuose. Suvokiame, kas esame. Juk, norėdamas išsaugoti savo vietą po saule, negali skraidyti, kur vėjas papūs."
A.Gendvilaitė džiaugiasi, kad pastaruoju metu į tarmes atkreipiamas vis didesnis dėmesys. Tarmiškai nebebijoma šnekėti net ir televizijos laidose, renginiuose.
"Tai vyksta žmonių, suvokiančių ne tik gimtosios kalbos vartojimo svarbą, bet ir turinčių drąsos keisti požiūrį bei išsiskirti iš masės, dėka. Kuo daugiau tokie žmonės rodysis televizijoje, radijuje, renginiuose, tuo tvirtesnė bus mūsų, kaip tautos, perspektyva išlaikyti tapatybę, – tiki ji. – Tačiau norėčiau pabrėžti, kad šis vidinis stuburas, apie kurį kalbu, nereiškia nelankstumo ar diplomatijos stokos platesniame pasaulio kontekste. Visa tai yra puikiai suderinama."
Įkvėpė: socialinių tinklų žvaigžde Austieją pavertusi daina – apie žiaure gražią žėimą. Austėjos Gendvilaitės asmeninio archyvo nuotr.
A.Gendvilaitė nevadina žemaitiškos kalbėsenos tarme. "Žemaičių kalbos ir rašybos normintojas Juozas Pabrėža yra išleidęs knygą "Žemaičių kalba ir rašyba", kurioje faktiškai įrodo, kad ji turi teisę vadintis kalba", – pastebi ji.
Įsipareigojimas kalbai
Austieja prieš kelerius metus yra dalyvavusi televizijos projekte. Kartu su grupe "Auksa žovis" laidoje "Lietuvos supermiestas" ji atstovavo gimtajai Plungei ir uždainavo žemaitiškai.
Po pasirodymo televizijoje grupė sulaukė dėmesio. Tačiau vėliau kolektyvo veikla nuslopo, ir mergina ėmė kurti viena. Kol "Aukso žovis" dar aktyviai gyvavo, grupė pasirodydavo įvairiuose festivaliuose ir renginiuose.
"Gimtąja kalba kurti skatino Skuode ir Plungėje vykę žemaitiškos dainos konkursai. Pastarajame mieste konkursus sumanė ir rengė mano tėvai. Jie tapdavo puikia priežastimi kūrybą atlikti žemaitiškai, – šypsosi pašnekovė. – Kai pajauti šią tarmę, gali atrasti daug skambių subtilybių. Kūryba ta kalba, kuria atlikėjas mąsto, galinga ne tik tiesioginiu minčių virsmu žodžiais, bet ir savo tikrumu kelyje į kitą žmogų. Kita vertus, tai yra didžiulė atsakomybė. Kartais atrodo, kad, kurdamas kitomis kalbomis, žodžių taip nesveri, jiems neteiki tokios didelės reikšmės."
Ilgai lauktas kūrinys
Kūryba ta kalba, kuria atlikėjas mąsto, galinga ne tik tiesioginiu minčių virsmu žodžiais, bet ir savo tikrumu kelyje į kitą žmogų.
Savo kūrybos dainą ŽGŽ Austieja paskelbė paskutinę 2020-ųjų dieną. Tačiau milžiniško susidomėjimo ji sulaukė kiek vėliau – po kelių dienų. Būtent tada daina savo socialinio tinklo paskyroje pasidalijo A.Gendvilaitės kūrybos gerbėja, žemaitė fotografė Jurga Perminaitė. Tuomet interneto erdvė tiesiog sprogo.
Tūkstančiai žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių dalijosi A.Gendvilaitės kurta daina, jai rašė gražiausius komentarus ir linkėjo sėkmės kūryboje. Toks dėmesys nustebino ir pačią autorę.
"Viena ŽGŽ išpopuliarėjimo priežasčių yra socialiniai tinklai ir jų jėga, – neabejoja dainos autorė. – O daina yra graži, jautri ir tikra. Žmonės tai jaučia."
Dzūkai ar suvalkiečiai Austiejos kūrinio žodžių gali ir nesuprasti. Vis dėlto, pašnekovės teigimu, klausimų dėl jos dainos teksto nebuvo kilę daug.
"Esu pastebėjusi, kad net ir kitame Lietuvos gale gyvenantys žmonės puikiai gali suprasti žemaitiškai. Kita vertus, dėl šventos ramybės išverčiau tekstą lietuviškai, ir juo pasidalijau dainos prieraše", – šypsosi ji.
Išties nemažai klausytojų komentaruose pasakojo iš pradžių supratę ne visus dainos žodžius. Tačiau paklausius kelis kartus, neaiškumų nebeliko. O kiti tikino, kad jiems svarbiausia muzikos kalba. Suprasti kiekvieną dainos žodį šiems klausytojams nėra taip svarbu. Klausantis kūrinio, ir taip per kūną bėgioja šiurpuliukai.
A.Gendvilaitė pripažįsta, kad tai – išlaukta daina. Mergina ją pradėjo kurti vėlyvą 2018-ųjų rudenį, krentant pirmajam sniegui. Tačiau priedainiui vis trūko posmelio. Šis prie kūrinio buvo prijungtas tik 2020-ųjų pabaigoje.
"Iškart supratau, kad tai – graži daina. Tik, matyt, jai turėjo ateiti savas laikas", – svarsto atlikėja.
Ir pomėgiai – žemaitiški
Kadangi Austieja yra užsispyrusi žemaitė, jos kasdieniame gyvenime dominuoja žemaičių kalba. Mergina pasakoja anksčiau kalbėjusi tik ja, o dabar daranti ir tam tikrų išlygų.
"Lietuvių kalbos tikrai nevengiu, jei matau, kad žmogus pernelyg įtempia ausis ir jam mano kalbėsena kelia nepatogumų. Tačiau seniau tokia lanksti nebūdavau, stengdavausi visada išlikti lojali žemaičių kalbai, ypač paauglystėje. Dabar esu kur kas labiau linkusi prisitaikyti. Supratau, kad man nepakenks kartais bendrine kalba pakalbėti kai kuriose to reikalaujančiose situacijose, o gal tiesiog savo malonumui, – šypsosi ji. – Tarp skirtingų tarmių persijungiu greitai. Jokių problemų nekyla."
Be muzikos, A.Gendvilaitė turi ir dar vieną aistrą – jodinėjimą. Turbūt neatsitiktinai mergina pasirinko būtent žemaitukų veislės žirgus?
"Mano tėvai yra žemaitukų augintojai, surengę ne vienas šių žirgų ištvermės varžybas Kunigaikščių Oginskių taurei laimėti. Beje, tuomečiam mano žirgui Kruizui ir man teko garbė būti pirmųjų šių ištvermės varžybų nugalėtojais 2007-aisiais. Pati jodinėju jau nuo penkerių metų, – atskleidžia ji. – Šie karo žirgai yra atlaikę daugybę istorinių išbandymų ir išlikę tik grupės entuziastų dėka. Tai nepaprastas, tvirto sudėjimo, nedidelio ūgio, ištvermingas žirgas, kurio žvilgsnyje matau ne tik ištikimą draugą, bet ir mūsų tautos praeitį, virtusią istorija. Turime tuo didžiuotis ir saugoti. Kartais mąstau – galbūt auginant žirgus savo arklidėse turėti bent porą mūsų nacionalinės veislės atstovų galėtų būti ne tik garbė, bet ir pareiga?"
Pomėgiai: dar viena A.Gendvilaitės aistra – jodinėjimas, bet ir čia ji ištikima savo žemaitiškoms šaknims, renkasi žemaitukų veislės žirgus. Vidmanto Gendvilo nuotr.
Kūryba – kaip vaistai
2015 m. Austieja Šiaulių universitete baigė estrados meno studijas. Mergina pasakoja, kad muzikos galia ją žavėjo nuo mažų dienų.
"Man visada buvo įdomu, kaip garsas gali emociškai paveikti žmogų, jį paversti jautresniu, pakylėti, nunešti į fantazijas, ar netgi sukelti kuo tikriausių šiurpuliukų. Tai toks energinis slėpinys, kuriuo žaviuosi nuo tada, kai galiu save prisiminti, – dalijasi mintimis. – Vaikystėje, kai jau mokėjau pasileisti grotuvą, likusi viena, tarsi atlikdama ritualą, atsiguldavau ant žemės ir klausydavausi Enyos ar Joe Dassin "Le denier slow". Bandydavau išjausi visus garsus, juos suvokti ir suprasti, kaip žmogus gali visa tai sukurti. Kūryba man atrodė itin svarbus darbas, kuris klausytojui tarnauja kaip vaistai."
Vėliau Austieja pradėjo lankyti muzikos mokyklą, grojo smuiku, dalyvavo koncertuose, muzikavo ansambliuose, kapelose, orkestre, popgrupėse. Muzikinė veikla merginai padėjo pažvelgti į šį garsų meną iš įvairių pusių.
Nuo 2019-ųjų Austieja dirba Kelmės mažajame teatre. Tad mylimos Žemaitijos ji nepaliko. Pašnekovė pasakoja, kad nors teatras yra statęs spektaklių žemaičių kalba, tuo metu ji ten dar nedirbo. Tad kol kas žemaitiškai vaidinti merginai dar neteko. Kurdama savo personažus, A.Gendvilaitė stengiasi į juos kuo geriau įsijausti ir suprasti.
"Apskritai, gyvenime ieškau priežasčių, kodėl žmonės pasielgė ir pagalvojo vienaip ar kitaip. Mąstau, kas juos paskatino tam tikrose situacijose pasielgti klaidingai? Dažnai ieškau pateisinimų šių žmonių aplinkoje. Teatre kuriant personažus, ši mano realistinė praktika persikelia ir į kūrybinį procesą", – atskleidžia jaunoji menininkė.
Kaunas – Žemaitijos sostinė?
Istorikas prof. Alfredas Bumblauskas ne kartą yra pateikęs įdomių minčių apie Kauno ir Žemaitijos sąsajas. 2008 m. savaitraštyje "Mano Žemaitija" išspausdintame straipsnyje kalbama apie tai, kad Kauno pilis kitados priklausė žemaičiams. 1409 m. čia netgi buvo atsparos punktas, rengiant žemaičių sukilimą ir karą su kryžiuočiais. "Valdant broliams kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui, riba tarp Žemaitijos ir Lietuvos vingiavo tarp Vilniaus ir Trakų. Į Žemaitijos sostinės vardą galėtų pretenduoti ir Kaunas, kaip didžiausias Žemaitijos kunigaikštystės miestas, taip pat kaip pilis, kurią savo sūnui Vaidotui pastatė Žemaitijos kunigaikštis Kęstutis", – rašoma straipsnyje. Istorikas yra pastebėjęs ir tai, kad tam tikra prasme kauniečius būtų galima laikyti žemaičiais. "Vytautas yra aiškinęs, kas yra Lietuva. Kas gyvena aukštai yra aukštaičiai, o žemai – žemaičiai. Žemai yra tas, kas teka vandeniu žemyn, kitaip sakant, žemaičiai yra upe žemyn. Vilnius yra aukštai, tačiau Kaunas yra Nerimi žemyn, ir kur ji įteka? Vadinasi, kažkur prie Kauno yra tikrosios Žemaitijos pradžių pradžia", – yra sakęs istorikas.
Po 30-ies metų Kaune žemaičių kalbos neužmiršo
Ištakos: I.Čiutytė įsitikinusi, kad daugelis kauniečių turi žemaitiškas šaknis. Ilonos Čiutytės asmeninio archyvo nuotr.
Iš Plungės kilusi Ilona Čiutytė Kaune gyvena jau daugiau nei 30 metų. Ji čia baigė studijas, sukūrė šeimą, užaugino vaikus. Nors moteris myli Kauną, save laiko labiau žemaite.
"Šie du identitetai tarpusavyje be galo susipynę. Daug metų nebegyvenu Žemaitijoje, tad mano namai Kaune. Čia praleidau studijų metus, susikūriau gyvenimą. Žaviuosi Kaune vykstančiais kultūriniais renginiais, miesto istorija. Kita vertus, gimtosios kalbos ir žemaitiško charakterio niekas nepakeis, – sako ji. – Žemaičiai yra kategoriški, užsispyrę, pasiekiantys savo. O kauniečiai – taktiškesni, rafinuotesni. Prisiminkime tarpukario laikinosios sostinės ponias – elegantiškas, išsilavinusias, puošnias. Ir man norisi pateisinti kaunietės vardą. Be to, juk ne visi žymūs kauniečiai turėjo kaunietiškas šaknis, būta ir žemaičių."
Namuose su vyru ir vaikais Ilona žemaitiškai nekalba. Tačiau atžalos šią tarmę supranta, o prireikus gali šį tą ir pasakyti. Pati I.Čiutytė gali akimirksniu persijungti į šią tarmę. Užtenka įsitikinti, kad priešais stovintis žmogus – žemaitis.
"Kai ilgesnį laiką su niekuo žemaitiškai nekalbu, pasikalbu bent su savimi. Mintys galvoje taip pat dažniausiai sukasi žemaitiškos. Kartais aplanko susidvejinimo jausmas. Kalbu su vaikais ar vyru bendrine kalba, bet pagalvoju – taigi čia ne aš. Aš turiu kalbėti žemaitiškai. Tad žemaičių kalba mano identitetui išties svarbi. Su žemaitėmis draugėmis taip pat neretai susirašome žemaitiškomis žinutėmis. Šia tarme galiu geriau save išreikšti, pasakyti būtent tai, ką norėjau. Žemaičiai kalba trumpai – pasakei, ir viskas. Ta pati mintis, išreikšta lietuvių kalba, skamba jau visai kitaip. Tiesa, kartais, gavus žemaitišką žinutę, prireikia pasukti galvą, kol supranti, kas rašoma", – juokiasi pašnekovė.
Studijuojant Kaune, I.Čiutytės tarmė niekam neužkliūdavo. Tačiau Vilniuje viena moteris pareiškė: "Kaip baisiai kalbi!" Tai nuliūdino Iloną. "Bet metams bėgant pradėjau geriau jausti, su kuo galima kalbėti žemaitiškai, o su kuo – ne. Vieniems tai gražu, kitus erzina. Iki šiol geriausiai susikalbu su žemaičiais – tiesiog žinau, kad jie tiksliai supras, ką noriu pasakyti", – atvirauja moteris.
