„Jeigu dar 2020 metais reikėjo mokėti po 5 eurus už toną šalinamų atliekų, tai kitąmet 10, tada 2022 – 15, o nuo 2023 metų staigiai buvo pakeltas tas mokestis iki 50 eurų už toną“, – sakė Regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos prezidentas Žilvinas Šilgalis.

O didelių gabaritų atliekų aikštelių Vilniuje vadovas sako, kad net ir tas 50 eurų – pagražinta suma.

„Indeksuojama lyginant su 2018 metais, todėl mes gauname ne 50, o beveik 70 eurų mokestį. Tiesiai šviesiai pasakysiu – tai yra nesąmonė“, – kalbėjo VAATC vadovas Tomas Vaitkevičius.

Tačiau Aplinkos ministerija aiškina, kad pasikeitusi atliekų perdirbimo tvarka – europinė ir visoms šalis reikalavimai vienodi. Esą kitos šalys moka dar daugiau, pavyzdžiui, kaimynė Latvija moka net 90 eurų už toną. Ir didelis mokestis esą skirtas nukreipti gyventojus link aplinkai draugiškesnio atliekų tvarkymo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Nėra tikslo jo susirinkti valstybei. Tai yra ekonominė priemonė, kuri skatina įgyvendinimo institucijas, šiuo atveju savivaldybes arba regioninio perdirbimo centrus, atliekų patekimui į sąvartynus mažinti“, – teigė aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė.

Lietuva yra vienintelė šalis, kur tris metus iš eilės perdirbimas ženkliai mažėja, o deginimas didėja.

Tačiau infrastruktūros alternatyviam perdirbimui, anot didelių gabaritų atliekų surinkėjų, nėra.

„Būkime biedni, bet teisingi. Naujų pajėgumų neatsiranda Lietuvoje, užsienyje taip pat tokių pajėgumų nėra“, – pabrėžė T. Vaitkevičius.

Todėl dabar Lietuvoje, anot aplinkosaugininkų, vietoj perdirbimo pasirenkamas deginimas.

„Lietuva yra vienintelė šalis, kur tris metus iš eilės perdirbimas ženkliai mažėja, o deginimas didėja. Tai aplinkos ministerijos neveiksnumas yra visų šitų problemų padarinys“, – sakė viešosios įstaigos „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius.

Ministerija kaltinimų purtosi.

„Akivaizdu, kad atsakomybę turi prisiimti savivaldybės ir regioniniai atliekų tvarkymo centrai: dėl technologinių sprendimų, dėl paties organizavimo modelio“, – tvirtino R. Radavičienė.

Nuo naujų metų vilniečiams dalinami specialūs kibirai ir oranžiniai maišeliai maisto atliekoms rūšiuoti. Tačiau dažnas atsiimti rūšiavimo priemonių taip ir nenuėjo.

Dėl to aplinkosaugininkai negaili kritikos ir savivaldybėms su regioninių atliekų tvarkymo centrais.

„Nuo sausio pirmos kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų gauti galimybę rūšiuoti virtuvės atliekas. Dalis savivaldybių dar to nepaleido, nors turėjo 5 metus pasiruošti. Tai kaip čia galima nepasiruošti?“ – svarstė D. Tracevičius.

„Galima baksnoti, ieškoti kaltų, bet su mokesčiais visada reikia elgtis atsargiai ir išmintingai. Nėra taip, kad pakėlei mokestį ir staiga viskas susidėliojo, atliekų sąvartyne nebeliko ir taip toliau“, – kalbėjo Ž. Šilgalis.

Įtakos sąvartynų mokesčio didėjimui turėjo ir kiti veiksniai, tokie kaip energijos sąnaudos, nestabili elektros kaina, išaugę būtinųjų paslaugų tiekėjų įkainiai.

Apžvalgininkas Andrius Užkalnis turi sociokultūrinių įžvalgų. Brazilijoje spalvingasis karnavalas vyksta mieste, kur vyrauja skurdas. O rizika būti apiplėštam ir nušautam – didesnė nei Čečėnijoje.

Afganistane keliamos tokios vestuvės, kad kaimynai pavydėtų. Paskui skolos atidavinėjamos 15 ar net dvidešimt metų.

„Todėl, kad beturčiai nori labiausiai pasirodyti“, – tokį reiškinį komentavo A. Užkalnis.

O Vilniuje – prabangios Kalėdos. Skaičiuojama, kad Niujorko Rokfelerio eglė kainavo 70 tūkst. eurų. Paskutinė Vilniaus eglė buvo tris kartus brangesnė – 230 tūkst. eurų. Visas projektas „Kalėdos sostinėje“ atsiėjo 390 tūkst. eurų. Tokiam išlaidavimui buvo kritikos.

„Jūsų minima Rokfelerio eglutė gali būti kukli, nes niujorkiečiams nereikia įrodyti ir parodyti, koks jų miestas yra šaunus. Visas pasaulis tai žino“, – savo pasvarstymus dėstė apžvalgininkas Andrius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Šventės praėjo, tačiau eglučių karai tęsiasi. 2023-ųjų biudžeto projekte savivaldybė numatė dar didesnius pinigus, kad ateinančios Vilniaus Kalėdos  kainuotų jau pusė milijono. Opozicija pareiškė pasipiktinimą socialiniuose tinkluose.

„Mano supratimu, kažkam jau pavyko pasišvaistyti, tad norima tai tęsti. Neabejoju, kad kažkam yra naudinga“, – kalbėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Žilvinas Šilgalis.

Naujam biudžetui su dar brangesnėmis šventėmis komitetai pritarė ir vakar jis buvo patvirtintas Taryboje. Tiesa, į posėdį atėjęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius pateikė staigmeną – Kalėdų kainą perpus sumažino. Nusprendė skirti ne pusę milijono, o 240 tūkst.

„Palaikiau liniją, kad reikia atšvęsti tą Vilniaus miesto gimtadienį, kuris yra labai iškilmingas. Dabar laikas pereiti prie natūralumo, paprastumo ir tą džiaugsmą kurti kitomis priemonėmis“, –  kalbėjo Vilniaus meras.

Reikėjo atšvęsti tą Vilniaus miesto gimtadienį, kuris yra labai iškilmingas. Dabar laikas pereiti prie natūralumo, paprastumo.

Matyt, dėl Kalėdų kainos apsigalvota paskutinę akimirką, nes kai biudžetas buvo pristatomas salėje, skaidrėse puikavosi vis dar tas pats pusė milijono.

„Lieka 240 tūkst. eurų“, – toks netikėtas mero R. Šimašiaus sprendimas apstulbino ne vieną Tarybos narį.

Kaip taip staiga ir procedūriškai įmanoma?!

„Apskritai savivaldybėje prie tokio valdymo – daug stebuklų“, – komentavo Ž. Šilgalis.

„Kaip buvo jungtinis komitetas, tai tam tikrų siūlymų nebuvo svarstyta“, – sakė Vilniaus vicemerė Edita Tamošiūnaitė.  

Bet dar atkreipia dėmesį, kad numatytas tolimesnis sostinės gatvių siaurinimas.

„Nuo pateikimo iki dabar biudžetas padidėjo 90 mln. eurų. Tai pusė šių lėšų yra skiriama judumo programai, tame tarpe ir gatvių siaurinimui“, – Ž. Šilgalis.

Vilniaus gatvių siaurinimas tapęs ir viena pagrindinių kandidatų į sostinės merus debatų temų. Bet R. Šimašius formuluoja kitaip – jis ne gatves susiaurino, o dviračių takus paplatino.

„Patikslinsiu, Vilniuje nėra nė viena susiaurinta gatvė, nors kai kurias gal ir reikėtų. Tiesiog yra paplatinti dviračių takai, pėsčiųjų takai, žalios juostos“, – pabrėžė Vilniaus meras.

2023 metų biudžetui Vilniaus savivaldybės taryba vis dėlto pritarė. Septynios savaitės – iki naujo mero ir naujos Tarybos rinkimų, kurie vyks kovo 8 ir 19 d.

„Naujas meras negalės atšaukti, bet nauja Taryba galės įvesti pakeitimų, tobulinti. Tai yra pirminis biudžetas“, – konstatavo Vilniaus vicemerė.

Nevertiname R. Šimašiaus asmeninio gyvenimo peripetijų, tačiau jis eina Vilniaus mero pareigas ir dėl to kyla rimtų įtarimų dėl jo netinkamo viešųjų ir privačiųjų interesų laikymosi, elementarių sąžiningumo ir skaidrumo principų negerbimo bei dėl galimų korupcinių schemų proteguojant savo sutuoktinę Gilmą Teodorą Gylytę ir jos įmonę „DO architects“.

Pirma, niekam nekyla abejonių, kad santykiai neatsiranda per vieną diena, kaip ponas Šimašius bandė aiškinti. Taigi, kyla natūralūs klausimai – kiek laiko buvo slepiami mero R. Šimašiaus santykiai su nauja žmona bei kokia įtaka buvo daroma jo dabartinės žmonos įmonei laimint viešuosius pirkimus Vilniaus miesto savivaldybėje? Pakankamai akivaizdu, kad R. Šimašius pastaraisiais metais gyveno nuolatiniame interesų konflikte nedeklaruodamas savo artimų santykių ir tokiu būdu galėjo daryti netiesioginę įtaką dabartinės žmonos naudai.

Kokia įtaka buvo daroma jo dabartinės žmonos įmonei laimint viešuosius pirkimus Vilniaus miesto savivaldybėje?

Antra, mūsų frakciją pasiekė informacija, kad savivaldybėje galimai viešėjo korupcinė schema, kurios pagalba galėjo būti piktnaudžiaujama tarnyba proteguojant savo pasirinktus projektuotojus, sudarant jiems išskirtines sąlygas laimėti neskaidrius konkursus, todėl tokiomis aplinkybėmis išsamus tyrimas būtinas.

Trečia, pažymėtina, kad ir R. Šimašiaus naujos sutuoktinės pusbrolis Benediktas Gylys per savo paties paramos fondą BGF taip pat turėjo ryšių su Vilniaus miesto savivaldybe ir jos kontroliuojama VšĮ „Go Vilnius“. Nors ir gerokai pavėluotai, bet ryšys su nauja žmona jau deklaruotas, tačiau apie sutuoktinės pusbrolį Benediktą Gylį dar niekur neužsimenama, kai tuo tarpu jis buvo didžiausias R. Šimašiaus rinkiminės kampanijos rėmėjas. Taigi, panašu, kad R. Šimašius yra įsivėlęs į giminystės verslo UAB, kuriame buvo sudarytos palankios sąlygos galimai naudotis mokesčių mokėtojų pinigais asmeninei naudai per būsimą sutuoktinę gauti, bet ir gauti naudą rinkimų metu.

Jau žinomi faktai rodo, kad R. Šimašius, nevengęs kaltinti įvairių politinių oponentų, pats ciniškai naudojosi savo tarnybine padėtimi, toleravo nepotizmą bei galimai pažeidinėjimo įstatymus. Primintina ir tai, kad Vilniaus meras aktyviai gindamas partnerystės įstatymo būtinumą argumentuodavo, jog tai svarbu ir dėl to, jog būtų galimybės žinoti apie artimus ryšius juos deklaruojant bei tuo būdu išvengti viešų ir privačių interesų konfliktų, tačiau pats šito nepaisė. R. Šimašiui derėtų prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti iš Vilniaus mero pareigų.

Dar lygiagrečiai veikia ir regioninė įmonė VAATC – Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras, tarp kurios sąnaudų taip pat yra ir administravimo sąnaudos. Skirtumas tarp šių įmonių toks, kad VAATC veiklos laukas aprėpia visą Vilniaus regioną ir funkcijos yra ženkliai platesnės, nes apima praktiškai visą atliekų tvarkymo grandinę, o štai VASA veikia tik Vilniuje ir vykdo tik dvi funkcijas, t. y. atliekų vežėjų priežiūrą bei kontrolę ir rinkliavos skaičiavimą vilniečiams. Palyginkime kiek skiriama lėšų šių įmonių administravimo funkcijoms užtikrinti. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administravimo sąnaudos paskirstomos taip: 25,86 Eur/t sudarys VASA administravimo sąnaudos ir 3,13 Eur/t – UAB „VAATC“ administravimo sąnaudos. Taigi, tik dvi funkcijas atliekančios savivaldybės įmonės VASA administracinės sąnaudos net 8 kartus didesnės, nors ši įmonė apskritai nereikalinga ir tik stipriai auginanti atliekų tonos sutvarkymo kainą. Palyginus ir su Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centru, kur rinkliavos skaičiavimo ir atliekų vežėjų kontrolės sąnaudos sudaro 5,74 Eur/t, aiškiai matosi Vilniuje išpūstos sąnaudos, nors ten rinkliava skaičiuojama ne tik visam Šiaulių miestui, bet ir dar dviem regiono rajonams, o atliekų vėžėjai kontroliuojami visose septyniose regiono savivaldybėse. Kad VASA neefektyvi ir nereikalinga įmonė dar ne taip seniai pripažino ir valdančioji miestą dauguma, kurios veiklos programoje dar 2019 m. aiškiai įrašyta, jog VASA bus likviduojama, tačiau politikai viešai deklaruotus pažadus pamiršo ir toliau beatodairiškai didina VASA biudžetą.

Taigi, tik dvi funkcijas atliekančios savivaldybės įmonės VASA administracinės sąnaudos net 8 kartus didesnės, nors ši įmonė apskritai nereikalinga ir tik stipriai auginanti atliekų tonos sutvarkymo kainą.

Trečiadienį miesto taryboje bus tvirtinama nauja atliekų tonos sutvarkymo kaina. Kaip rašoma aiškinamajame rašte – bendra vienos tonos sutvarkymo kaina didės nuo 160 iki 168 Eur/t. Nepaisant, jog praėjusiais metais atliekų tvarkymo kaina jau buvo padidinta net 38 proc. (prieš tai buvo 116 Eur/t), ji vėl didinama dar 5 proc. ir šiais metais kainos augimas išskirtinai tik dėl VASA užgaidų, nes įmonės biudžetas didinamas 35 proc. Pučiami atlyginimai (vien naujos vadovės alga nepriklausomai nuo veiklos rezultatų be priedų sieks 5 800 eurų), samdomas skambučiu centras už 60 000 Eur, steigiami papildomi etatai, naujai programinei įrangai suplanuota 306 000 Eur, kad, neva, būtų galimybės skaičiuoti gyventojams kintamą dalį pagal atliekų svorį, nors tai žadama kiekvienais metais ir vis nuo naujų metų, dar 275 000 Eur planuojama skirti serverinės atnaujinimui. Taigi, vien informacinių technologijų (IT) įrangos, serverių, programų atnaujinimui numatoma skirti papildomai net 681 000 eurų. Atrodo lyg kurtume kibernetinį šiukšlių saugumo centrą... Motyvuojama, kad tokia suma reikalinga todėl, jog 5 metus įranga nebuvo atnaujinama, tačiau tai netiesa, kadangi pažiūrėjus audito ataskaitas matosi, jog į IT sritį nuo 2016 m. palaipsniui jau investuota 933747 eurų. Taigi, su planuojamomis papildomomis investicijomis vien investicijos į informacines technologijas sudarys jau net 1 614 747 eurus. Pasakiški skaičiai.

Kai Vilniaus mero paklausi, ar ne per stipriai užsimota su VASA poreikiu tenkinimu vilniečių pinigais, tai atsakoma, kad tai daroma dėl geresnės tvarkos mieste. Suprantama, kad tvarka reikalinga, bet jos, deja, vis dar nėra, nors VASA biudžetai kiekvienais metais pučiasi. Jei tas pačias funkcijas uždarę VASA perduotume VAATC, jie turėdami ilgametę patirtį neabejotinai tai geriau atliktų už papildomai skirtus 6 eurus už toną ir tokiu būdu būtų sutaupoma apie 20 eurų nuo kiekvienos tonos. O vertinant sumine išraiška būtų sutaupyta labai didelė suma. Tai ne kartą yra patvirtinęs ir VAATC vadovas, tačiau Vilniaus vadovai kurti.

Įvertinus dar praėjusiais metais neskaidrių sandėrių pasekmėje net 2,5 karto padidėjusias atliekų vežimo kainas ir pridėjus tų pačių vežėjų priežiūros, kurią atlieka VASA, kainą, nesunkiai suskaičiuoji, kad beveik pusę atliekų tvarkymo kainos sudaro atliekų vežimo sąnaudos, o kai pridedi dar beveik trečdalį atliekų tvarkymo kainos sudarančius mokėjimus už MBA (Mechaninio-biologinio rūšiavimo gamyklos) vykdomą atliekų apdorojimą, kuriuose jas valdantys verslininkai didesne dalimi imituoja veiklą, nei sukuria rezultatą, tai nesudėtinga suprasti kokia yra neracionali atliekų tvarkymo grandinės kaina. Visi supranta, kad už paslaugą mokėti reikia, bet taip pat daugelis supranta, kad kaina gyventojams nėra sąžininga. Kaip ir nėra teisingas Vilniuje pasirinktas gyventojų apmokestinimo būdas, kai realiai mokama ne pagal tai, kiek gyventojų atliekas kaupia, o tiesiog pagal turimos nuosavybės plotą, tad kalbėti apie principo „teršėjas moka“ teisingą įgyvendinimą Vilniuje net nėra pagrindo.

Visi supranta, kad už paslaugą mokėti reikia, bet taip pat daugelis supranta, kad kaina gyventojams nėra sąžininga.

Sutinku, kad siekiant tvarkos mieste, reikia investuoti, tačiau turėtų būti ir ribos, nes, kitu atveju, gal skirkime VASA poreikiams ne papildomą milijoną, kaip šiuo metu planuojama, bet papildomą milijardą. Tegu priima dar šimtus darbuotojų, nuperka tonas šveitimo priemonių, šepetukų ir kas dieną plauna plyteles, šveičia konteinerius, blizgina kelius paskui pravažiuojančias atliekų surinkimo mašinas ir pan. Miestas blizgės kaip šeicho rūmai, tik ar vilniečiai bus patenkinti kaina? Todėl būtinas balansas, nes akivaizdu, jog ne vien papildomai finansuojant galima tikėtis geresnės tvarkos mieste. Gera vadyba bei griežta kontrolė nemažiau svarbu.

Racionalios investicijos į atliekų tvarkymo sistemos gerinimą, ypatingai orientuotos į didėjančius aplinkosauginius reikalavimus, svarbios ir būtinos, bet VASA yra nereikalinga ir perteklinė įmonė ryjanti vilniečių pinigus ir, kaip rodo finansavimo tendencijos, rysianti juos vis labiau. Manau, laikas būtų sustoti ir nutraukti tokį neatsakingą pinigų švaistymą eliminuojant šią perteklinę įmonę iš grandinės, jos vykdomas funkcijas perduodant VAATC. Trečiadienio miesto tarybos posėdyje toks mūsų frakcijos parengtas sprendimo projektas bus pateiktas.

Šiuo kartu nebesiplėsiu, bet atliekų tvarkymo grandinėje apskritai dar daug neskaidrios veiklos, didelės korupcinės rizikos, prisisiurbusio neskaidraus verslo, kuris be skrupulų primityviausiomis schemomis siurbia iš gyventojų pinigus. Reiktų visiems dirbantiems šiame sudėtingame sektoriuje susitelkti ir imtis tinkamų priemonių skaidrinant sistemą, nes, kitu atveju, atliekų tvarkymo kainos ir toliau tik didės. Labai tikiuosi, kad naujas Aplinkos ministras imsis būtinų, ryžtingų priemonių ne tik tobulinančių, bet ir skaidrinančių atliekų tvarkymą.

Vilniaus vadovų lūpomis buvo žadama, kad įvedus rinkliavą bus kur kas geresnė paslaugų kokybė ir kainos ne tik nedidės, bet ir sumažės, o prie to ženkliai prisidės ir naujai įsteigta įmonė VASA. Tačiau realybė pasirodė kitokia – rinkliavos įvedimas tapo dideliu išbandymu, nes miesto valdžia egzamino neišlaikė bei rinkliavos įvedimui tinkamai nepasirengė ir tame tarpe pirmiausia VASA, todėl klausimas – ką veikė VASA ir jos vadovas tuos 2,5 metų iki rinkliavos įvedimo? Taip, priiminėjo į darbą darbuotojus, pirko kompiuterius, kompiuterines programas, techniką ir pan., bet ar to pakako? Akivaizdu, jog ne.

Startavus rinkliavai buvo žadamas atliekų efektyvus svėrimas, principo „teršėjas moka‘“ realus įgyvendinimas, kokybiškas rūšiavimas, bet tai iki šiol praktiškai neįgyvendinta. Ir kaip galima tikėtis iš gyventojų geresnio rūšiavimo, kai bent pusė vilniečių tokios galimybės dar iki šiol neturi, nes trūksta rūšiavimo konteinerių ir vietoje to, jog atsirastų jų papildomai, tai „gesinant gaisrus“ rūšiavimo konteineriai dažnai iš vienų vietų perkeliami į kitas. Beje, konteineriai VASA net nepriklauso ir dar vis yra atliekų vežėjų nuosavybė. Situacija pastaruoju metu tik prie kai kurių daugiabučių pagerėjo įrengus pusiau požeminius konteinerius už ES skirtas lėšas. Bet tai daro ne VASA, o Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC).

Taigi, ką apskritai daro VASA ir kokia iš šios įmonės nauda? Manau, praktiškai jokios, o jos buvimas gana ženkliai išbranginą visą atliekų tvarkymo grandinę. Mano vertinimu, šiai įmonei reikėtų ne naujo direktoriaus, bet likvidatoriaus perduodant būtinas funkcijas VAATC. Jeigu vertinti VASA funkcijas, tai ji atsakinga už atliekų vežėjų kontrolę, sąskaitų už atliekų tvarkymą pateikimą gyventojams bei gyventojų skundų nagrinėjimą, skolų už atliekų tvarkymą administravimą. Ir praktiškai viskas, neskaitant dar kelių smulkesnių aprašytų funkcijų, kaip pavyzdžiui, konteinerių vietų parinkimas, kuri taip pat labai prastai įgyvendinama ir dažnai su gyventojais konteinerių vietos tinkamai nederinamos, nors mūsų frakcijos siūlymu keičiant atliekų tvarkymo taisykles ši prievolė prieš beveik metus atsirado.

Pabandykime trumpai apžvelgti kaip minėtos funkcijos vykdomos:

Atliekų išvežimo kontrolė. Prieš įvedant rinkliavą Vilniuje buvo penki atliekų vežėjai, po pirmo konkurso pasiūlius mažesnes kainas ir taip atsikračius konkurentų liko trys, o po pakartotinio konkurso, kurio metu su Vilniaus valdžios akivaizdžia pagalba pamalonintoms verslo įmonėms buvo sudarytos sąlygos gyventojų sąskaita padidinti įkainius net 2,5 karto, liko tik dvi, kurios pasidalijo monopolizuotą rinką ir užsitikrino sutartis septyneriems metams maksimaliai galimais tarifais. Tokiu būdu Vilniuje įsitvirtino atliekų vežimo monopolis, o sudarytų su vežėjais sutarčių apimtis iki 71 milijono eurų, kuriuos per tuos 7 metus sumokės vilniečiai.

Buvo kalbama, kad buvusių įkainių neužtekdavo tvarkingam atliekų išvežimui, todėl Vilnius skendo šiukšlėse ir taip pat žadama, kad prie šių gerokai didesnių tarifų miestas blizgės. Ar blizga? Deja, toli gražu ne. Pinigai atliekų vežėjams mokami gerokai didesni, o atliekų išvežimo kokybė tik kai kur truputį pagerėjo, bet tikrai ne 2,5 karto. Kai matome rezultatą, akivaizdu, jog atliekų vežėjų kontrolė nevyksta efektyviai, o retkarčiais taikomos baudos yra juokingos lyginant su iš šio verslo gaunamomis pajamomis. Pagaliau, o ką gali VASA išskyrus tai, kas sutartyse apibrėžta? Čia VASA bei jos vadovo galimybės ribotos ir, kad ir koks iniciatyvus vadovas būtų, daugiau, nei leidžia sutartys, nepadarysi. Be abejo, yra abejonių ir ar dabartinių sutarčių apimtyje atliekų vežėjai visais atvejais sąžiningai kontroliuojami.

Sąskaitų išrašymas. Tam buvo būtina įdiegti programą ir pagal registro centro duomenis parengti mokestinius pranešimus bei juos išsiuntinėti gyventojams vieną kartą metuose. Įvedus dvinarę rinkliavą, skaičiavimas tapo šiek tiek sudėtingesnis, bet viską daro įdiegta kompiuterinė programa ir tai įmonei VASA nėra labai sudėtingas uždavinys ir kaip tai daro VASA, taip galėtų daryti ir bet kas, kam tokia funkcija būtų pavesta, juo labiau, jog kintama dalis pagal svorį, kaip buvo žadėta gyventojams dar prieš rinkliavos įvedimą, iki šiol tinkamai neskaičiuojama. Visi moka ir toliau priklausomai nuo gyvenamo ar verslo valdomo ploto, kas apskritai, mano nuomone, yra neteisinga, bet taip paprasčiau skaičiuojantiems, nors įstatymai leidžia skaičiuoti ir kitaip, kai kuriuose miestuose ir skaičiuojama kitaip. Taigi, darbo VASA vadovui tokiomis aplinkybėmis čia irgi ne kažkiek.

Gyventojų skundų nagrinėjimas. Čia jau įmonės VASA teisininkų darbo baras, nes vadovas pats per visą įmonės gyvavimo laikotarpį pats nepasirašė nei vieno atsakymo į klausimus, kuriuos jam, kaip įmonės vadovui, buvau adresavęs, o tokių raštų buvo daug. Taigi ir šiame darbo bare vadovui veiklos ne kažkiek, o atsakymus galėtų rengti ir VAATC teisininkai, kaip daroma kituose Lietuvos miestuose.

Darbas su skolininkais. Tai vėlgi daro samdyta verslo kompanija užsiimanti skolų išieškojimu ir jokio skirtumo, ar ją samdo VASA ar samdytų VAATC, ar samdytų pati savivaldybė, nes rinkliava pirmiausia patenka į savivaldybės biudžeto sąskaitą.

Na, ko gero, pagrinde tiek tos veiklos, o darbuotojų įmonėje apie 55. Ar tikrai tiek reikalinga, nesiimu spręsti, bet akivaizdu, jog VASA veikla neefektyvi buvo, yra, ir, manau, bus, kadangi tokia papildoma įmonė tiesiog nėra reikalinga. Kažkam gal reikalingi etatai savų žmonių įdarbinimui, bet vilniečiams tai tik papildomos išlaidos. Beje, tokių įmonių kiti Lietuvos miestai neturi ir su šiomis funkcijomis tvarkosi regioniniai atliekų tvarkymo centrai. Vilniuje šias funkcijas puikiausiai galėtų atlikti VAATC ir tokiu atveju vilniečiams nereikėtų už kiekvieną toną atliekų sutvarkymo mokėti papildomai po 20 eurų. Kažkiek papildomų etatų galimai reikėtų, bet praktiškai brangiausiai Vilniuje apmokamo direktoriaus bei tiek darbuotojų su visa nepigiai kainuojančia baze tikrai nereikėtų.

Po gausybės pastabų bei raginimų Vilniaus valdžia galimai suprato, kad buvęs vadovas nelabai sėkmingai dirbo, bet greičiau suprato, jog už nesėkmes šioje srityje laikas rasti „atpirkimo ožį“, kad dėmė ant pačių šį sektorių nesėkmingai kuruojančių politikų nekristų, todėl nusprendė buvusį vadovą atleisti, nors iki tol gynė kaip labai gerą specialistą bei darbą išmanantį vadovą. Panašu, kad toks vadžios akyse jis ir buvo, nes atleistas šalių susitarimu, kaip premiją sumokėjus ir solidžią išeitinę.

Po to paskelbtas naujas „konkursas“, kurio konkursu vadinti liežuvis neapsiverčia, nes kvalifikacinių reikalavimų praktiškai jokių, išskyrus tik būtinybę turėti bakalauro diplomą ir minimalią bet kokio vadovaujamo darbo patirtį. Na, taip daryti yra prasmės tam, jog pateikti dokumentus galėtų daug pretendentų taip, neva, parodant, jog kandidatas atrinktas iš didelio būrio, todėl pats geriausias. Pats konkursas – tik pusvalandžio pokalbis ir laimėtojas priklausys nuo, to ar komisijai tas pokalbis patiks... O va atlyginimas būsimam vadovui dvigubai didesnis, nei buvusiam – net 5800 eurų be galimų priedų. Pagrindinis klausimas – kodėl tiek ir už kokius sudėtingus darbus? Iš visų savivaldybei priklausančių įmonių tik vienos vadovas gauna keliais šimtais eurų daugiau, bet ten darbų bei atsakomybės apimtys nepalyginamai didesnės, o čia naujam žmogui su ribotomis funkcijomis iš karto tiek. Natūralus klausimas – už ką tiek? Suprasčiau, jei vadovas būtų priimtas buvusiomis sąlygomis, jam būtų suformuotos užduotys ir jas sėkmingai įgyvendinus, proporcingai pasiektiems rezultatams pakeltas atlyginimas.

Paaiškinti, manau, galima taip: laikinai iki naujo konkurso pabaigos eiti VASA direktoriaus pareigas paskirtas „Vilniaus šilumos tinklų“ direktoriaus pavaduotojas, kai įprastai laikinu vadovu skiriamas žmogus iš tos pačios įmonės ir, manau, jis po „konkurso“ taps pastoviu VASA direktoriumi, bet užimti naujas pareigas norėtų su dar didesniu atlyginimu, negu gaudavo iki šiol. Neteigiu, jog jis nepakankamai kompetentingas, bet tokio dydžio atlygis šiomis aplinkybėmis yra nesąžiningas. Visos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus atlyginimas kur kas mažesnis, o VASA kuruojančio savivaldybės departamento vadovo atlyginimas apie 2300 eurų ir jis kuruos VASA vadovą, kurio atlyginimas viršija jo net 2,5 karto.

Kur logika? Taigi, vienintelis paaiškinimas – taip reikia, nes taip nori šią sritį kuruojantys savivaldybės politikai. Bandžiau kalbėti su kuruojančiais, kad nesityčiotų iš vilniečių ir sustabdytų šią parodiją, parengtų tikram konkursui rimtus kvalifikacinius reikalavimus, numatytų darbo specifiką bei atsakomybes atitinkantį proporcingą atlyginimą, tačiau buldozeris važiuoja... Deja, bet meras irgi tyli ir arba su juo suderinta, arba jis nežino kas darosi jo pašonėje.

Padaviau ir aš dokumentus į šį konkursą, bet tik todėl, jog tokia forma atkreipčiau dėmesį į šį absurdą pirmiausia lyginant kvalifikacinius reikalavimus ir numatytą atlyginimo dydį, bet pačiame „spektaklyje“, taip vadinamame pokalbyje, nedalyvausiu, nes visa ši organizuota kompanija pavadinta konkursu – gėdinga. Be to, ši veikla nebūtų suderinama ir su mano, kaip Vilniaus miesto tarybos nario, mandatu, o gyventojų gautas pasitikėjimas man svarbesnis. Taip pat turiu kitų darbinių planų šiam laikotarpiui. Taigi, matysime ką išrinks nauju VASA vadovu už 5800 eurų atlyginimą per mėnesį. Gal klystu numanydamas naują direktorių iš anksto, bet tai greitai paaiškės.

Priešistorė daugumai žinoma, bet trumpai priminsiu esmę. Prieš 30 metų buvo nuspręsta, kad Vilniuje reikalingas naujas stadionas, nors tuo metu dar buvo „Žalgirio“ stadionas. Ir pradėtos amžiaus statybos, kurios dėl nepakankamo finansavimo vis užstrigdavo. Per šį laikotarpį pasikeitė daug kas ir tikrai nemanau, kad tuo metu parinkta vieta yra tinkamiausia stadiono statybai ir šiuo metu, o juo labiau tokiam mega projektui pavadinimu „Daugiafunkcinis kompleksas“.

Prieš trisdešimt metų ir „Akropolio“ nebuvo, ir transporto intensyvumas keliolika kartų buvo mažesnis, tad galima tik įsivaizduoti kokie kamščiai lauktų aplinkinių gatvių, jei pav. tuo pačiu metu vyktų keletas renginių naujame mega centre, įskaitant kokias varžybas stadione ir pav. „Akropolio“ išpardavimo akciją, o kur dar įvairios treniruotės, bibliotekos lankytojai, vaikų darželio ir įvairių būrelių lankytojų tėveliai bei pan. Ir visa tai vienoje vietoje, kurioje ir dabar dažnai sudėtinga pravažiuoti ar rasti laisvos vietos automobilio parkavimui.

Dar daugiau kyla abejonių, kai jau žinoma, jog prie naujo Daugiafunkcinio komplekso papildomai planuojama įrengti tik 500 naujų vietų automobiliams. Nors šie būsimi nepatogumai nėra esminiai kalbant kodėl būtent toks mega projektas Vilniuje nereikalingas, tačiau verta atkreipti dėmesį ir į tai.

Esmė - projektas neskaidrus ir todėl akivaizdžiai per brangus. Dar beveik prieš 10 metų, kai miestui vadovavo Vilius Navickas, Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos, kuriai teko pirmininkauti, posėdyje siūliau tuometiniams Vilniaus vadovams parduoti tą komerciniu požiūriu labai vertingą sklypą aukcione, o už gautas lėšas pastatyti konkurencingą, aukščiausius UEFA reikalavimus atitinkantį stadioną kur nors šalia tuo metu planuojamo aplinkkelio, jog būtų galima lengvai jį pasiekti iš visų Lietuvos vietų.

Panašių siūlymų buvo ir daugiau, ir jei jie tuo metu būtų išgirsti, seniai tas stadionas stovėtų, tačiau praktiškai visi miesto vadovai buvo užsispyrę ir alternatyvų net nesvarstydavo. Jų požiūriu, stadionas kažkodėl turėjo būti statomas čia ir tik čia. Gal tokį požiūrį lėmė jau investuotos į objektą lėšos? Tačiau iš to naudos tiek, kad pradėtos statybos griaučiams nugriauti dar papildomai reikės trijų milijonų eurų, kurie jau skirti iš miesto biudžeto. Praktiškai visi merai bandydavo gaivinti šį užstrigusį projektą ir strigdavo, bandydavo ir strigdavo. Merai keitėsi, o visų pastangų rezultate - šnipštas.

Panašiai prieš dešimtmetį ir buvo nuspręsta statyti šį megą kompleksą koncesijos pagrindais, tai yra statybą per 3 metus ir eksploatavimą dar 22 metams patikint konkursą laimėjusiai verslo bendrovei. Priminsiu ir kodėl stadionas, kurio poreikis seniai niekam abejonių nekelia, virto Daugiafunkciniu kompleksu.

Tik dėl to, jog trūko lėšų, o gauti ES lėšas statybai nebuvo įmanoma, kadangi vien stadiono statybų ES nefinansavo. Taigi, tuo metu tai buvo gana racionalus sprendimas, bet netekus ES finansavimo, statyti šį monstrą už savivaldybės biudžeto lėšas, yra ne tik neracionalu, bet, mano požiūriu, ir nusikalstamai neatsakinga.

Net dar turint viltį ES lėšas gauti, praėjusios kadencijos Vilniaus m. taryboje sprendimas buvo priimtas toli gražu ne visiems balsuojant „už“, nes akivaizdžiai koncesijos sutartis nebuvo suderėta taip, kad apgintų Vilniaus miesto interesus. Mero R. Šimašiaus ir jo komandos suderėta taip, kad privati bendrovė po statybų gavusi visus pinigus, turėtų galimybę iš už statybas gauto pelno sumokėti sąlyginai nedidelę baudą ir susižėrusį didžiulį pelną teisėtai pasitraukti.

Tokiu atveju visa našta už šio objekto eksploatavimą tektų savivaldybei. Įvertinant, kad 15000 vietų stadionas regione neturėtų jokio konkurencinio pranašumo ir dar eilės kitų objektų aplink stadioną išlaikymo kaštus, reiktų šį mega objektą kas met dotuoti milžiniškomis savivaldybės lėšomis. Būtina atkreipti dėmesį ir į savivaldybės Kontrolės tarnybos 2019 m. vasario 6 d. išvadas, kuriame vienu iš punktų rašoma: „Projekto vykdymas galimas tik tuo atveju, jeigu bus užtikrinamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų gavimas“.

Įdomu kodėl nebetekus ES lėšų, meras ir administracijos direktorius net nesvarsto grįžti prie visų UEFA standartus tarptautinėms varžyboms atitinkančio stadiono statybos įdėjos atitinkamai koreguojant projektą ir skelbiant konkursą tik statybos darbams, kas, suprantama,  sukeltų didelį statybinių kompanijų susidomėjimą, užtikrintų konkurenciją bei garantuotų įmanomai mažiausią kainą?  Vietoje to toliau prarandamas laikas ciniškai bandant ES lėšas pakeisti savivaldybės lėšomis randant tam papildomai 50 mln. eurų miesto biudžete, kurių, kaip aiškėja, taip pat nepakaks, nes ieškoma būdų kaip savivaldybės dalį finansuoti investicinio fondo pagalba. O tai dar labiau išaugintų galutinę projekto kainą ir ateityje taptų dar didesne našta miesto biudžetui. Jau dabar šio Daugiafunkcinio komplekso statybai planuojama išleisti virš 100 milijonų, kai modernaus tokių apimčių tik stadiono reali kaina yra apie 30-40 milijonų eurų.

Faktas, jog tik tokiu keliu galima išlaikyti „ICOR“ grupei priklausančia įmonę rangove, bet ar tai turėtų būti svarbiausiu uždaviniu savivaldybės vadovams? Kad būtų įtikinamiau, viešumoje pučiama migla, kad tos ES negautos lėšos Daugiafunkcinio komplekso statybai bus perskirstytos kitiems Vilniuje statomiems objektams, bet tarp jų savivaldybė įvardina Lazdynų baseino finansavimą, dviračių takų įrengimą, kitus objektus, kuriems ES lėšos jau ir taip skirtos. Tai reiškia, kad finansavimo perskirstymas yra tik akių dūmimas bandant pateisinti suplanuotą sandėrį.

Statybos konkursas buvo paskelbtas kartu su objekto eksploatavimu ir tai labai apribojo konkurencija, nes iššūkis ne per 3 metus pastatyti, bet po statybos dar 22 metus operuoti šiuo objektu. Po to, kai liko vienintelis dalyvis ir prasidėjo derybos dėl sąlygų, verslininkai su savivaldybės vadovais sutarė, jog, jei bendrovė pasitrauks po statybos, kai jau bus sumokėti visi pinigai, statytojams reikės sumokėti tik dviejų milijonų eurų baudą ir jie teisėtai galės nutraukti sutartį.

Tuo tarpu nutraukus sutartį po statybų pradžios, kai statytojas dar nebūtų gavęs nei vieno euro, jam tektų sumokėti net dešimties milijonų eurų baudą. Kur logika? Manau, kiekvienas verslininkas sutiktu su tokia dovana – pastatyti, iš karto po statybos gauti visus pinigus, uždirbti pavyzdžiui apie penkiolika ar dvidešimt milijonų, o po to du milijonus sumokėti kaip, neva, baudą ir su solidžiu pelnu ramiai pasitraukti iš projekto bei nebesukti sau galvos dėl šio mega objekto išlaikymo.

Maža to, jei statytojai iš anksto žino, jog bus galimybė šio objekto neeksploatuoti, tai ir medžiagų bei darbų kokybe jie nebus suinteresuoti, nes remontuoti ar keisti pav. kokias nekokybiškas stadiono kėdes jau tektų ne jiems. Kuo statytojai pigiau pastatys, tuo jiems liks didesnis pelnas. Taigi, visais atžvilgiais tokia sutartis miestui žalinga, bet labai naudinga ir pelninga „ICOR” grupės verslininkams bei tiems jų pagalbininkams, su kuriais jie tuo pelnu dalinsis.

Kai Vilniaus miesto tarybos posėdžio metu, pasiremdamas jau minėtomis savivaldybės Kontrolės tarnybos išvadomis, kuriose taip pat tokia rizika akcentuojama, pasiūliau šią baudą  sulyginti su kitomis ir padidinti bet iki dešimties milijonų eurų, taip papildomai savivaldybei apsidraudžiant, piestu prieš tai stojo tiek administracijos direktorius P. Poderskis, tiek meras R. Šimašius su savo komanda. Pasiūlymas valdančiosios daugumos balsais buvo atmestas. KODĖL nepaisoma kontrolierių išvados, KODĖL nenorima papildomai apsidrausti, jei statytojas nesirengia pastatęs objektą iš projekto pasitraukti? Šito niekas nepaaiškina. Vertinant visa procesą, man tai panašu į gerai suplanuotą afera, už kurią teks daug metų mokėti visiems mokesčių mokėtojams, nukentės visų be išimties sporto šakų finansavimas. Kad savivaldybės vadovai pakeis požiūrį nebesitikiu, tad lieka viltis, jog bent Vyriausybė neskirs mokesčių mokėtojų pinigų bet iki tol, kol nuo realių rizikų nebus tinkamai apsidrausta.

Mano siūlymas paprastas – nustoti atsakingiems vadovams svaigti, nebegaištant laiko perprojektuoti šį objektą ir skelbti naują konkursą tik UEFA visus reikalavimus atitinkančio 20 000 vietų stadiono statybai su treniruočių aikšte šalia, o likusias lėšas, jei jau jų tiek galima rasti, nukreipti kitų sporto, švietimo, kultūros objektų renovacijai ar statybai rinkos kainomis. Ar normalu, kai Daugiafunkciniame komplekse vaikų darželio statybai numatyta beveik 12 mln. eurų, kai už tokią sumą galima pastatyti tris naujus darželius? Ar normalu, kad naujos bibliotekos statybai numatyti 6 mln. eurų, kai tiek daug miesto bibliotekų nesulaukia net elementaraus remonto ir t.t? Absoliučiai visos kainos dirbtinai išpūstos.

Nebetikiu, jog sveiko proto nesielgti plikbajoriškai užteks merui R. Šimašiui, bet norisi tikėti, jog sveiko proto užteks Valstybės vadovams nesileisti mulkinamiems ir ši Nacionalinė afera bus sustabdyta bei pagaliau pastatytas stadionas už rinkos kainą. Tai, ko iš tikro reikia.

Nepolitikuosiu analizuodamas naudas sporto visuomenei pastačius šį didžiulį objektą vargiai jau tam tinkančioje vietoje, nes viena situacija planuojant tik stadioną buvo 1988 m. ir visai kita planuojant jau daugiafunkcį centrą yra 2019-aisiais, po daugiau nei 30-ies miesto vystymosi ir plėtros metų.

Rašysiu tik apie skaičius ir elementarią logiką. Keista, jog mažai diskutuojama apie labai svarbios sutarties turinį, o dažnai nukrypstama į pigų politikavimą be rimtų argumentų tiek iš tokio projekto šalininkų, tiek iš projektą skeptiškai vertinančių. Bet suprantama, nes taip paprasčiau ir nereikia gilintis į dokumentus, ką skirtingai nuo verslininkų ne visi politikai mėgsta daryti.

Nors ir didelį, bet tokį kompleksą pastatyti esant garantuotam finansavimui tikrai nėra „raketų mokslas“ ir jei būtų konkursas tik objekto statybai, dalyvautų ir konkuruotų visos didesnės Lietuvos statybų kompanijos bei, ko gero, ne viena užsienio kompanija. Neabejotinai ir galutinė statybų kaina būtų kur kas mažesnė. Esmė ne statyboje, esmė - kas pajėgus tokį daugiafunkcį centrą ne tik pastatyti, bet ir jį eksploatuoti dar 22 metus po statybos. Patirties turintys aiškiai sako, jog vien iš tokio monstro eksploatacijos uždirbti neįmanoma, kaip ir išlaikyti jį be papildomų dotacijų, todėl ir konkurso dalyvių buvo tik du, iš kurių vienas neaiškus, o kitas, mano nuomone, gudrauja. Kalbant tik apie eksploataciją – tai minusinis objektas, todėl ir buvo pasirinktas kelias skelbti konkursą statybai kartu su eksploatavimu, kad gerai uždirbus iš statybos būtų galima padengti ir bent dalį būsimų eksploatacinių kaštų. Skaitant kai kuriuos sutarties įsipareigojimus dėl galimų baudų nutraukus sutartį anksčau laiko, rimtų abejonių kelią tai ar investuotojas tikrai rengiasi ne tik pastatyti, bet ir eksploatuoti objektą iki sutarties pabaigos.

Patirties turintys aiškiai sako, jog vien iš tokio monstro eksploatacijos uždirbti neįmanoma, kaip ir išlaikyti jį be papildomų dotacijų, todėl ir konkurso dalyvių buvo tik du, iš kurių vienas neaiškus, o kitas, mano nuomone, gudrauja.

Cituoju sutarties 42.3. punktą, kuriame yra numatytos sankcijos už sutarties nutraukimą anksčiau laiko:

„Jei Sutartis nutraukiama Sutarties 38 punkte nustatytu pagrindu, Koncesininkas ir Projekto bendrovė privalo sumokėti baudą, kuri yra lygi 500 000 (penki šimtai tūkstančių) EUR, jeigu Sutartis yra nutraukiama iki statybą leidžiančio(-ių) dokumento(-ų), suteikiančių teisę statyti visus Objektus išdavimo, 10 000 000 (dešimt milijonų) EUR, jeigu Sutartis yra nutraukiama po statybą leidžiančio (-ių) dokumento (-ų), suteikiančių teisę statyti visus Objektus išdavimo, tačiau iki Paslaugų teikimo pradžios, ir 2 000 000 (du milijonai) EUR, jeigu Sutartis yra nutraukiama po Paslaugų teikimo pradžios”.

Atkreipkite dėmesį, jog jeigu statytojas nutrauktų sutartį po statybos leidimo išdavimo, kol už darbus dar nėra gavęs nei 1 euro, jam tektų iš savo lėšų sumokėti net 10 mln. eurų baudą. Akivaizdu, jog būtų labai nuostolinga. Toks baudos dydis apdraudžia pakankamai, todėl šis objektas pritarus sutarčiai tikrai būtų pastatytas, juo labiau, kad finansavimas garantuotas. Bet jei rangovas nutrauks sutartį po paslaugų teikimo pradžios, kai objektą pastatys ir iš karto gaus visus beveik 80 mln. eurų, tai jam jau pakaks sumokėti tik 2 mln. eurų baudą ir turės galimybę nutraukęs sutartį anksčiau laiko iš projekto pasitraukti uždirbęs apvalią sumą, o visi objekto eksploataciniai kaštai kris ant Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto pečių, t.y. juos teks dengti visų vilniečių pinigais. Savivaldybei tektų ir visa atsakomybė už šio Daugiafunkcio centro įveiklinimą. Loginis klausimas - kodėl ten, kur užtektų baudos 2 mln., yra įrašoma 10 mln., o ten, kur reikėtų įrašyti ne mažiau 10 mln., įrašomi tik 2 mln.? Manau, todėl, kad statytojui kitaip būtų nenaudinga arba nebe taip naudinga, nes tektų objektą ne tik pastatyti, bet ir eksploatuoti visa sutarties laikotarpį arba atsisveikinti su visu ar didžiąja dalimi statybų metu uždirbtu pelnu.

Paskaičiuokime: statybos kaina 79,9 mln. eurų (be PVM). Pelnas iš statybos tokiame objekte, tikėtina, gali būti apie 15 proc., kas sudarytų apie 12 mln., nors yra manančių, jog šio objekto statybos pelnas gali būti ir didesnis. Bet tiek to, skaičiuokime pesimistiškiausiomis prognozėmis. Prognozuokime, jog pelno statytojui liks apie 10%, tai tokiu atveju statytojas uždirbtų tik apie 8 mln. Bet tas tik yra kur kas didesnis, nei 2 mln. bauda nutraukus sutartį šioje stadijoje.

Matematika paprasta: jei pelnas 10 proc., tai 8 – 2 = 6. Tai reiškia, jog pesimistiniu skaičiavimu gaunamas 8 mln. pelnas, sumokama 2 mln. bauda ir lieka 6 mln. pelno sumokėjus baudą ir atitinkamai liks daugiau, jei pelnas bus didesnis. Taigi, solidus uždarbis statytojui garantuotas ir svarbiausia - jokių rūpesčių dėl eksploatacijos ir su tuo susijusių rizikų likusius 22 metus. Pelnas už statybas liktų statytojui, o visi eksploataciniai taip vadinamo Nacionalinio stadiono rūpesčiai gultų ant visų vilniečių pečių. Ir ne tik vilniečių, nes vien miesto biudžetas objekto išlaikymo kaštų nepatemptų, tad reiktų ir Vyriausybės pagalbos. O tai reiškia, kad pinigai sporto infrastruktūrai gerinti, naujų sporto bazių statybai, sporto programų rėmimui ir pan. ateityje didžia dalimi būtų skiriami vieno daugiafunkcio centro išlaikymo kaštams padengti. Taip, ten bus galima rengti varžybas, pramoginius renginius, kai kuriuose objektuose treniruotis, bet ar tokio poreikio nebus ir kituose miesto rajonuose, nebebus poreikio naujų sporto aikštelių įrengimui, treniruočių bazių renovavimui, sveikatinimo programų finansavimui ir t.t.?

Beje, ne veltui ir atsiskaitymo laikotarpis po statybos darbų sutrumpintas. Jei ankstesniame sutarties variante buvo nuostata, jog mokama už statybos darbus bus po statybos pabaigimo per tris metus dalimis, kas bent garantuotų, jog tuos tris metus statytojas vykdys eksploataciją, tai šioje sutartyje, kuri mero R. Šimašiaus teigimu pagerinta, atsiskaityti su statytoju įsipareigojama per 60 dienų po statybos darbų užbaigimo. Tai kas čia ir kur pagerinta? Kai Tarybos posėdžio metu uždaviau klausimą administracijos direktoriui P. Poderskiui kodėl nebuvo galima įrašyti ir 10 mln. eurų baudos nutraukus sutartį po paslaugų teikimo pradžios, atsakymas buvo, kad jo nuomone pakanka 2 mln. Žinoma, “pakanka”, nes jei reiktų sumokėti baudą bent tokia apimtimi kiek uždirbta iš statybos, tai nutraukti sutartį nesibaigus eksploatavimo laikotarpiui tiesiog neapsimokėtų, tad susitarta taip, kad nutraukti sutartį apsimokėtų. O kai tą patį klausimą uždaviau svarstant sutartį Komitete, buvo atsakyta, kad gal ir logiška būtų toje dalyje baudą padidinti, bet susitarta taip, kaip susitarta. Ir tai Vilniaus meras vadina geru derybų rezultatu.

Miesto tarybos posėdyje opozicija pasiūlė kreiptis į STT dėl antikorupcinio sutarties vertinimo ir, žinoma, papildomas vertinimas nepamaišys, bet ir be STT šią sutartį perskaičiusiam turėtų būti aišku kodėl tokia galima landa palikta… Pritardamas, kad stadionai, sporto bazės Vilniuje reikalingi, per sprendimo pateikimo procedūrą balsavau ne prieš šį kompleksą, bet prieš savivaldybei nenaudingą sutartį. O ar dėl Vilniaus valdžios žioplumo, ar dėl galimų korupcinių susitarimų taip padaryta - palieku spręsti už tai atsakingoms tarnyboms. Jei ši landa nebus iki svarstymo procedūros panaikinta (atitinkamą pasiūlymą esu užregistravęs), tai ir balsuojant dėl galutinio pritarimo sutarčiai mano balsas bus prieš. Perdėtas skubėjimas, kai tokios apimties sutartį bandoma prastumti per savaitę, paaiškinamas tik tuom, jog niekas nespėtų susigaudyti detalėse, kurios šiuo atveju yra labai svarbios. Pateikimas padarytas, politinė daugumos valia pradėti statybas išreikšta, o galutinį sprendimą derėtų priiminėti ne po savaitės, o tuomet, kai sutartyje bus sudėti visi saugikliai. Jei nepaisant argumentų, miesto tarybos dauguma tokiai sutarčiai skubos būdu pritars, tai po statybos, konsesininkui pasitraukus, atsiųsiu nuorodą į šį straipsnį... Jei klystu ir konsesininkas ketinimų nutraukti sutartį anksčiau laiko neturi, tai neturėtų prieštarauti ir šios baudos padidinimui nuo 2 iki 10 mln. Žinau, jog sutartį dar vertins Finansų ministerijos ekspertai, tai, tikiuosi, ši spraga neliks nepastebėta, bet dėl visko pakartoju - sutarties 42 straipsnio 3 punktas.

Jame, anot politiko, tvirtinama, kad teismas pripažino, jog Vilniaus valdžia ne tik nesilaiko tarybos sprendimo, bet ir pažeidžia įstatymus.

„Tęsiant temą apie betvarkę ir melą vilniečiams komunalinių atliekų sektoriuje papildomai informuoju, jog Vyriausybės atstovė jau atsakė į mūsų frakcijos skundą. Iš atsakymo paaiškėjo, jog ji jau kreipėsi į teismą ir teismas  pripažino, jog Vilniaus valdžia ne tik nesilaiko tarybos sprendimo, bet ir pažeidžia įstatymus. Meras, deja, vietoje tinkamos reakcijos, eina va bank...

R. Šimašius nevykdo Atliekų tvarkymo įstatymo ir pirmos instancijos teismas jau patvirtino, kad tai pažeidimas. Meras, vietoj tinkamos reakcijos, apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniam teismui taip tempdamas laiką bent iki rinkimų. Už tai vilniečiams bet kokiu atveju teks susimokėti ir dar kartą atsakingai rašau, jog ženklus kainų augimas neišvengiamas. Ir kuo bus ilgiau tempiama nesprendžiant problemos, o ją maskuojant melu, tuo vilniečiams kainuos brangiau. Kad ir kiek pastangų meras dėtų tikrai padėčiai komunalinių atliekų sektoriuje nuslėpti, yla iš maišo lenda vis labiau“, – rašoma išplatintame pranešime.

Jo teigimu, pagal planuotą įgyvendinti principą buvo nustatyta įmoka už atliekų tvarkymą kas ketvirtį perskaičiuojant kintamą įmokos dalį, priklausomai nuo faktiškai ankstesnį ketvirtį atiduotų komunalinių atliekų svorio, tačiau šis sprendimas nevykdomas. Dėl to niekas nekontroliuoja nei kiek atliekų išvežama, nei koks rinkliavos dydis paskaičiuojama gyventojams.

Pasak Ž. Šilgalio, jau dabar vežėjams mokama iki 50 proc. didesniu įkainiu nei buvo numatyta pagrindinėse sutartyse su konkurso laimėtojams.

„Kai klausiau, man buvo atsakyta, kad vežėjams mokama iki 50 proc. daugiau nei buvo nustatyta konkurso sąlygose. O kaip jau sakiau, visas išlaidas turi padengti gyventojai. Man buvo paaiškinta, kad tie susitarimai yra už papildomus darbus, kurie yra nurodyti sutartyje. Tai tie darbai: privažiavimas prie konteinerių, kur jie sunkiau pasiekiami, konteinerio nukėlimas nuo rampos, kai vežėjas, ruošdamasis konkursui, visus tuos duomenis turėjo“, - žurnalistams sakė Ž. Šilgalis.

Anot jo, tokie papildomi susitarimai su atliekų vežėjais sudaryti jau nuo lapkričio, nors prieš tai buvo pranešta, kad jiems už įsipareigojimų nevykdymą bus skirtos baudos.

Kai klausiau, man buvo atsakyta, kad vežėjams mokama iki 50 proc. daugiau nei buvo nustatyta konkurso sąlygose. O kaip jau sakiau, visas išlaidas turi padengti gyventojai.

Ž. Šilgalio teigimu, komunalinių atliekų sistemą administruojanti įmonė VASA negali susimokėti už paslaugas ir dėl to kreipėsi į savivaldybę dėl subsidijų.

„VASA biudžeto skylė yra 5,5 mln. eurų. Tai didžiulės sumos, kurių nėra kaip gauti, tik susirinkti iš vilniečių“, - sakė Ž. Šilgalis.

ELTA primena, kad atliekų tvarkymo įmonės „Ecoservice“ ir „VSA Vilnius“ dar praeitais metais Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pranešė dėl patiriamų nuostolių norinčios stabdyti paslaugų teikimo sutartį.

Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Julius Morkūnas anksčiau sakė, kad toks verslo įmonių sprendimas yra normalus, nes atliekų tvarkytojai pripažino konkurse neįvertinę visų aplinkybių ir pasiūlę per mažą kainą.

Praeitų metų gegužės 1 dieną Vilniuje įsigaliojo atliekų išvežimo reforma. Nuo tos dienos Vilnius padalintas į penkias dalis. Šiaurinę, rytinę ir vakarinę zonas aptarnauja „Ecoservice“, centrinę - „VSA Vilnius“, pietuose dirba „Ekonovus“.