„Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ uždarymo programa „Sutartis“ įgavo pagreitį. Iš trankaus vakarėlio, kurį penktadienio vakarą Raudondvario dvare užkūrė pasaulinio garso žvaigždė „Ten Walls“, miestiečiai ir Kauno svečiai persikėlė į centrą, kur šeštadienio vakarą jų laukė paskutinioji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis.

150 atlikėjų ir šiuolaikinio šokio šokėjų, 40 tonų vandens, 15 metrų aukščio medžiai ir 2022 smėlio maišai – tokiais skaičiais žiūrovus arenoje pasitiko didysis uždarymo renginys – baletorija „Sutartis“. Dar prieš renginį kūrėjų komanda žadėjo ne tik įspūdingą reginį, bet ir tam tikrus netikėtus sprendimus. Kokie jie bus, žiūrovai galėjo tik spėlioti. 

„Mačiau ir pirmąją, ir antrąją trilogijos dalį. Po jų suprantu, kad kūrėjų fantazija yra beribė, todėl net neįsivaizduoju, ko tikėtis trečioje dalyje. Tikiu, kad bus karšta, bet kiek girdėjau, vandens bus nemažai, tai atvėsins visus“, – likus pusvalandžiui iki didžiojo reginio juokavo kalbinti kauniečiai.

Apie kylančią temperatūrą dar prieš pasirodymą kalbėjo ir kūrybinė komandą, kuriai teko daug iššūkių. Bene sudėtingiausias elementas, kuriam prireikė nemažai techninio dėmesio – vanduo.  Šokėjams ir choristams teko ruošti specialią avalynę, kad kojos nešaltų, neslystų ir būtų patogu. Panašu, kad su visais iššūkiais ir sau iškeltomis užduotimis komanda susitvarkė meistriškai. Stebint tūkstantinei miniai, šeštadienio vakarą scenoje kilo įspūdingo aukščio medžiai, skriejo žiežirbos, iš po atlikėjų kojų tyško vanduo, o miesto virsmą į šiuolaikinę sostinę vainikavo sutarties pasirašymas – Europos kultūros sostinės programos palikimo Kaunui, jo istorijai, dabarčiai ir ateičiai, dalis.  

Tradiciškai, pasibaigusios renginiui pasigirdo skirtingų nuomonių. Vieni negailėjo pagyrų kūrėjų išmonei ir idėjos išpildymui, kiti turėjo pastabų. Ne vienam kliuvo prasta garso kokybė.

„Vizualiai viskas žiūrėjosi gerai, ypatingai patiko vanduo scenoje, bet stigo garso. Norėjosi geriau girdėti solistų atlikimą“, – savo įspūdžiais dalijosi kaunietė Roberta.

Pirmą ir antrą trilogijos dalį mačiusi moteris nenorėjo išskirti, kuri jai patiko labiausiai, mat pirmosiose dvejose ji savanoriavo, o į šią atėjo kaip žiūrovė.

Didžiojo „Sutarties“ renginio „Žalgirio“ arenoje autoriai – Nacionalinės premijos laureatė Zita Bružaitė, režisierius Gediminas Šeduikis, „Auksinių scenos kryžių“ laureatės dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir choreografė Agnija Šeiko. Scenoje pasirodys Kauno bigbendas, Šeiko šokio teatro šokėjai,  „Giunter Percussion“, Kauno styginių kvartetas ir kiti. Šios dienos renginiu kelionė nesibaigia.

Meno ir kultūros mėgėjų maršrutai per visą miestą ir Kauno rajoną vingiuos iki pat sekmadienio vakaro. Beveik pusšimtį renginių siūlanti programa pakvies į koncertus, spektaklius, teatro ir fotomeno patirtis, o mieste išsibarstys įvairios instaliacijos ir objektai. Programa skirta ne tik suaugusiems, bet ir mažiesiems kultūros gerbėjams – jų lauks kūrybinės dirbtuvės, spektaklis, ekskursijos ir, be jokios abejonės, Kauno Mitinio Žvėries pėdsakai.

„Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno – Europos kultūros sostinės simbolį, jo neliks. Jei plėtosime jį įvairiais pavidalais, tuomet išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir miesto naratyve“, – mano Z.Bružaitė.

Kompozitorė, kurios kūryba papuošė ne vieną programos „Kauno – Europos kultūros sostinė 2022“ renginį, panašiai mano ir apie kultūros sostinės metus, teigdama, kad kūrybinis bendradarbiavimas, kurį paskatino ir įgalino „Kaunas 2022“, tęsis. „Sutartis“ – didžiausias ir svarbiausias kultūros sostinės programai skirtas Z.Bružaitės kūrinys.

„Svajojau dalyvauti gimstant dideliam kūriniui, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, šis miestas mane užaugino ir išaugino sparnus“, – sako kompozitorė ir primena, kad specialiai Europos kultūros sostinės uždarymui sukurtas kūrinys visas iš eilės – nuo pradžios iki pabaigos – bus atliktas tik renginio metu.

– Programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarys „Sutartis“. Gal galite atskleisti šiek tiek renginio detalių? Kas jums pačiai atrodo įspūdingiausia?

– Visą laiką vengiu pristatymų, kuriuose kartojama „nauja“, „negirdėta–nematyta–nepatirta“ ir panašūs apibūdinimai. Tačiau faktas – naujas kūrinys, specialiai sukurtas Kauno – Europos kultūros sostinės uždarymui ir vientisas, kokį matysime lapkričio mėnesį, turės vieną du gyvenimus. Esu numačiusi, kad kai kurie renginio epizodai galės gyvuoti kaip atskiri muzikiniai numeriai, tačiau tokį, koks skambės per uždarymą, bus vienintelė proga pamatyti ir išgirsti.

Labai sunku įvardyti įspūdingumą, nes dar vyksta kūrybinis procesas, tačiau kai susijungs muzika, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir įsivaizduojamo Mitinio Žvėries vaizdiniai, tekstas, medžiai, vanduo, solistai, šokėjai, choras, orkestras, šviesos ir bendra kūrinio emocija – turėtų atsirasti ir įspūdis, kuris (kartu su visa kūrybine komanda tuo tikime) visus pakerės. Kerai, istorija, paslaptis, energija, – štai ką mes norime su visa kūrybine komanda sukurti ir skleisti.

– Įprasta manyti, kad šiuolaikinė muzika skirta ne kiekvienam, ji tarsi meta iššūkį klausytojui. Kaip pasirengti priimti šiuolaikinę muziką? Kiek išsilavinęs turi būti jūsų klausytojas?

– „Sutartyje“ skambės ne tokia muzika, kuriai reikėtų specialaus pasirengimo ar atlikti kokius nors namų darbus, nes ji  pastatyta ant pamatinių polių – melodijos, harmonijos, susiliejančių ir energingai pulsuojančių ritmų. Visuose elementuose išgirsite ir šiuolaikiškesnį muzikos piešinį, ir džiazo, popmuzikos skambesį ar net operos elementų, sietinų su bel canto tradicija. Visą kūrinį rekomenduočiau žiūrėti ir klausyti kompleksiškai, kaip atėjus į kino teatrą. Juk žiūrėdami kino filmą mes neatsiejame muzikos nuo vaizdo, nes jei pabandytume tai padaryti – oi, kokių šiuolaikinių ir net radikalių garso srautų išgirstume. Tokių, kurie puikiai atspindi šiuolaikinės muzikos estetiką.

Tačiau kadangi pasirodyme jungsis daug kitų meninių sprendimų – stengtis įveikti muziką nereikės. Kai kurie muzikiniai fragmentai būtinai jums įkris į ausis ir išsinešite juos iš arenos savo mintyse. Taip, kaip ir kūrinyje nuskambėjusias ir librete esančias idėjas, vaizdo, šviesos, judesio vizualinius pakilimus ir atoslūgius. Nors tai yra naujas muzikinis kūrinys, tačiau klausytojui bus atpažįstamas, tarsi kažkur girdėtas, matytas ir vis dėlto – naujas.

Kerai, istorija, paslaptis, energija, – štai ką mes norime su visa kūrybine komanda sukurti ir skleisti.

– „Sutarties“ režisierius Gediminas Šeduikis teigia, kad jam, kaip operos režisieriui, muzikinis naratyvas svarbiau už tekstą. Kaip yra jums? Nuo ko pradedate kurti muziką?

– Tekstas man labai svarbus. Šiuo atveju – poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės nubrėžti istorijos ir prasmių punktyrai. Dar prieš atsirandant tekstams turėjau galvoje viziją, kurią labai nerišliais žodžiais bandžiau atpasakoti Daivai, paskui – Gediminui ir kitiems pasirodymo kūrėjams: dailininkei, scenografijos autorei Sigitai Šimkūnaitei, kostiumų dailininkei Sandrai Straukaitei, šviesų dailininkui Andriui Stasiuliui.

Kai pirmieji garsai gimsta galvoje ir kai jie galiausiai pradeda skambėti aiškiai ir garsiai kaip varpų dūžiai – tuomet imi ir užrašai... Iš pradžių po ranka svarbu turėti pieštuką ir popieriaus skiautę. Jau vėliau – technikos, amato ir technologijų klausimai.

– Atrodo, kad ne tik kūrėte muziką, bet prisilietėte ir prie teksto gimimo – procesas skamba labai organiškai. Kur ieškojote inspiracijų? Kas jus įkvėpė?

– Pabandysiu prisiminti pradžią. Tik reikia turėti galvoje, kad nuo pradžios iki finalinio brūkšnio ir spektaklio, būna, daug kas pasikeičia. Itin daug. Taip ir šiuo atveju – minčių raizgalyne išsikerojęs sumanymas keitėsi, tačiau idėjos šaknis pasiliko.

Artėjant Kauno – Europos kultūros sostinės metams ir programų sudarymui (tai buvo maždaug prieš trejus metus) pasvajojau, kad man būtų įdomu ir prasminga sukurti ar kitaip dalyvauti gimstant dideliam kūriniui, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, dažnai kartoju, kad šis miestas mane išaugino ir suteikė  sparnus. Po truputį būsimos vizijos mozaiką pradėjau dėlioti nuo padrikų žodžių ir minčių – „Hanzos pasiuntinys“, „Mitinis Žvėris“, „pradžia, kai nebuvo Kauno ir gal net – Lietuvos“, „miesto kūrimasis“, „miesto pakilimai, klestėjimas ir audros“, „miestas ir žmonės“ ir panašiai. Šiuos raktinius žodžius suvaldė ir sukūrė nuoseklų turinį ir struktūrą jau mano minėta „Sutarties“ libreto autorė D.Čepauskaitė, kuri daug domėjosi Kauno istorija, ieškojo miesto tapatybės ženklų.

Labai svarbu buvo numatyti atlikėjus. Būsimo kūrinio idėja gimė dirbant koncertinėje įstaigoje „Kauno santaka“, todėl iškart dėliojosi ir instrumentinės, Kauno bigbendo, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“, Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ projekcijos. Tačiau renginyje esama ir kitų atlikėjų, su kuriais gyvenime esu ne kartą susidūrusi ir jų dalyvavimas papildo mano muzikinę partitūrą. Tai Kauno styginių kvartetas, „Giunter Percussion“, Danguolės Beinarytės vadovaujami chorai „Jaunystė“, „Dangi&Dangiukai“. Ir žinoma – judesio, šokio vizija, kuri nuo pat pradžių gyveno mano vaizduotėje ir kurią su Šeiko šokio teatru ir kitomis trupėmis („Nuepiko“, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykla, „Ulna“) kuria choreografė Agnija Šeiko. Reikšmingi šiame kūrinyje solistų Monikos Pleškytės (sopranas), Jeronimo Miliaus (tenoras), šokėjo Petro Lisausko vaidmenys. Su šiais atlikėjais savo muzikoje susitinku pirmą kartą. Visus muzikinius procesus patikėta suvaldyti dirigentui Ričardui Šumilai.

– Apskritai, ar sunku, ar lengva kurti pagal užsakymą, tam tikrai progai? Kaip tuomet yra su menine laisve?

– Kiekviename užsakyme gali rastis daug laisvių ir kiekvienoje laisvėje – daug suvaržymų. Čia ir slypi kūrybiškumo paslaptis – kaip tau pavyks įveikti, atverti aklinai uždarytus langus arba kaip, lengvo įkvėpimo pagautam, neužsiliūliuoti. Kitas dalykas, kas tampa itin svarbu jau vykstant kūrybiniam procesui, – kūrybinė grupė. Tokiuose kaip šis kūriniuose veikia prisitaikymo, suderinamumo, meninių ambicijų ir žmogiškojo santykio išsigryninimo momentai. Kiekvienas joje esantis narys savaip papildo, nukreipia meninių sprendimų tėkmę.

Man tokie kūriniai, kuriuose yra ir laisvės, ir suvaržymų arba, kaip aš juokauju, specialiųjų sąlygų, patinka – ir nesvarbu, ar jame esu pakviesta kurti muziką pagal užsakymą, ar turiu neribotas laisves ir teises.

– Kas buvo didžiausias iššūkis kuriant muziką „Sutarčiai“?

– Didelė kūrinio apimtis, daug sudedamųjų dalių ir daug dalykų, kuriuos reikia iš anksto apgalvoti, pvz., būsimą pasirodymo pristatymo erdvę ir techninius (garso, šviesos) aspektus. Aš jau nekalbu apie tai, kad viso proceso metu būtina sklandi tarpusavio komunikacija, darbų planavimas ir žinojimas, kad visada gali prireikti kitų sprendimų, kuriuos reikės priimti teisingai ir greitai.

Sakyčiau, kad kūrybos procesas yra pats maloniausias, įskaitant net ir mano paminėtas apimtis, sudėtį. Tačiau, kaip mano profesorius Julius Juzeliūnas sakydavo: sukurti kūrinį – tik pusė darbo, o štai jį paleisti į gyvenimą – dar tiek pat arba daugiau...

– Tai ne pirmas jūsų indėlis į programą „Kaunas 2022“. Gal galite papasakoti apie savo asmeninį kūrybinį kelią šiame projekte? Ką išsinešite iš šių bendradarbiavimų?

– Programoje „Kaunas 2022“ „Sutartis“ bus mano trečiasis ir didžiausias indėlis. Pirmuoju darbu įvardiju muzikinę programą „Made in Kaunas“ su Kauno bigbendu ir valstybiniu choru „Vilnius“, kuri buvo atlikta gegužės mėnesį ir skirta lietuvių disidento Romo Kalantos žūties 50-mečiui. „Made in Kaunas“ programoje skambėjo lietuviškų (daugiausia – Kauno) grupių bigbyto dainos. Vėlgi – tai buvo prieš kelerius metus kruopščiai parengta koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ iniciatyva. Antrasis veiksmas kultūros sostinės programoje – muzikinės dalies parodoje „1972: pramušti sieną“ kuravimas.

Kiekvienąkart dalyvaujant atsivėrė daug langų ir durų į istoriją, patyrimus, prasiplėtė naujai sutiktų žmonių ratas, su kuriais, net neabejoju, bendrausime ir toliau. Manau, kad Europos kultūros sostinės metai Kaunui suteikė didelį matomumą ir tai yra labai svarbu čia gyvenantiems ar miestą atrandantiems.

– Ką manote apie naujai sukurtą Kauno Žvėries mitą? Kiek jis turi šansų išlikti publikos širdyse ir Kauno naratyve?

– Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Mito tvarumas priklauso nuo to, ar jis bus auginamas, ar bus jo reminiscencijų ateityje. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno Europos kultūros sostinės simbolį, jo neliks. Jei jį plėtosime įvairiais pavidalais, tuomet išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir Kauno miesto naratyve.

Pasak jos, vien kalbėti apie sovietų okupaciją nepakanka; išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių.

Įžengus į pagrindinėje centrinio pašto salėje esančią muzikos ekspoziciją lankytoją užlieja praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio muzika. Z.Bružaitės teigimu, kelionė į laikmetį, kurį daugelis norėtume pamiršti, tampa emociškai paveikesnė.

„Muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Dėl slėpinių pati itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia pasitelkti vaizduotę“, – sako kompozitorė.

Z.Bružaitė teigia, kad nors kiekvienas, apsilankęs parodoje, susidėlios savo paveikslą, „1972-ieji. Pramušti sieną“ gali tapti geru startu platesniems ir gilesniems to laikotarpio atminties tyrimams. Kaune gimusi ir užaugusi kompozitorė ypač vertina Europos kultūros sostinės titulo suteiktą galimybę menininkams kartu kurti ir garsinti miesto kultūrinį gyvenimą.

– Kiek ir kaip jūs pati prisimenate laikotarpį, kuriam skirta paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“? Kokios jūsų asmeninės asociacijos su juo?

– Tuo metu buvau ikimokyklinio amžiaus. Tik paauglystės metais, mokydamasi Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija – aut.past.) išgirdau apie Romą Kalantą, Kauno bigbito dvasią, Prahos pavasarį, nes tuomet mano viduje budo maištininkės dvasia. Žinoma, bitlomanijos kerai veikė, tačiau kai klausiausi, „The Beatles“ muzika jau nebuvo toks neprieinamas ir uždraustas vaisius – dainos skambėjo ir iš plokštelių, ir iš juostinių magnetofonų.

Beje, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išgirdau „Emerson, Lake & Palmer“, o per juos iš naujo atradau Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlius“ ir amerikiečio Aarono Coplando „Fanfaras paprastam žmogui“. Taip rokas man padėjo pažinti XX a. šiuolaikinės muzikos aukso fondą ir šiek tiek pajutau to laikotarpio dvelksmą. Paskui roko muzikos karuselė įsisuko visu greičiu – tarsi vieną dieną prabusčiau atmerktomis akimis. Tuo metu aplink skambant disko muzikos hitams pradėjau gaudyti ir vytis roko istoriją... Klausiausi „Pink Floyd“, „Kiss“, „Styx“, „Led Zeppelin“, „The Eagles“, „The Doors“, „Deep Purple“ ir kt.

M. Plepio nuotr.

– Kokius šio laikotarpio atspindžius matote savo gyvenime ir kūryboje?

– Didelis atradimas man buvo „King Crimson“ grupė, kurios muzika mane pasiekė gan vėlai, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ji padėjo suprasti, kad riba tarp progresyvaus roko ir šiuolaikinės muzikos yra trapi, daug linijų susipina, viena kitą papildo. Tokios paralelės dar ir šiandien man leidžia savo muzikoje žaisti in-between (liet. „tarp“ – aut. past.).

– Apie sovietmečiu vyravusią meno cenzūrą, visuomenės represijas parodoje „1972. Pramušti sieną“ kalbama ir per muziką. Kuo ypatinga to laikmečio muzika?

– Vis dėlto muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Antai, Broniaus Kutavičiaus muzika, jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ buvo totalus kultūrinis sprogimas! O atrodo labai nekaltai sukomponuotas kūrinys – lietuvių liaudies dainų motyvai, atliekami solistės ir choro, ragai, vargonų skambesys... Tačiau žmonės pajuto ir išgirdo B.Kutavičiaus siunčiamą žinutę. Todėl dėl slėpinių itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia pasitelkti vaizduotę – be pavadinimo, kuris gali būti labai abstraktus, gali daugiau nieko nebūti.

Kita vertus – yra pavojų, kad tokią muziką aktyvūs ideologai perpasakos taip, kaip jiems reikės. Perpasakos, interpretuos, prisigalvos didaktinių veiklų. Aš pamenu savo šviesaus atminimo profesoriaus kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno pasakojimus, kaip, jam rašant operą „Sukilėliai“ pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną, jis ne kartą, ir dar viduryje nakties, saugumui turėjo aiškintis dėl operos siužeto vingių. Opera dėl politinių priežasčių buvo uždrausta ir galiausiai pastatyta po 20 metų – 1977-aisiais. Kaip žinome, vėliau J.Juzeliūnas labai aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinį gyvenimą, nuo 1988 m. buvo Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Tai tik viena istorija, net ne istorija, o praeities gyvenimo krislas. O kiek jų būta... Kiek tikrinimo, nepasitikėjimo, gaudymo, įtarumo, vienos ideologijos propagandos...

To laikmečio muzika mus pasiekia visur ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis – tai yra jos tvarumo ir vertės įrodymas.

– Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį parodos lankytojams?

– Kiekvienas surikiuos savo verčių stulpelius, kuriuose bus įvairių meno sričių eksponatų. Aš taip pat pabandžiau susidėlioti savąjį, kuris, manau, yra ir bus vertingas laikmečio kūrybos liudijimas. Tai Modrio Tenisono pantomima, Raimondo Vabalo vaidybinis filmas „Birželis, vasaros pradžia“, Orūno Urbono sukonstruoti sintezatoriai, Alvydo Šaltenio tapybos darbai, režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Mamutų medžioklė“.

Na, o to laikmečio muzika mus pasiekia visur ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis – tai jos tvarumo ir vertės įrodymas.

– Esate „1972. Pramušti sieną“ parodos muzikinės dalies kuratorė. Apskritai, muziką rodyti yra gana netradicinis formatas – juk jos klausome.

– Visą laiką kartojau tai, kas man atrodo svarbu, – įžengus į ekspozicinę muzikos salę turi užlieti to meto muzika. Taip kelionė į 8-ojo dešimtmečio pradžią bus tikslingesnė ir emociškai paveikesnė. Rengiant parodą, daug bendravome su jos kuratore prof. dr. Rasa Žukiene. Atrodė, kad veriame buvusio laikmečio karoliukus iš muzikos, afišų, nuotraukų, instrumentų, repertuaro sąrašų, sąsiuvinių, natų, plokštelių, radijo imtuvų... O kur dar istorijos, kurias teko išgirsti bendraujant su žmonėmis.

Žinoma, graužia kartėlis, kad vis dėlto tai labai mažas to laikmečio atspindys, kad visam paveikslui dar visko galėtų būti daugiau ir giliau. Kita vertus, guodžia mintis, kad ši paroda gali tapti geru startu kitoms.

– Parodoje demonstruojama labai įvairi kolekcija – nuo realių iki savadarbių instrumentų, koncertų plakatų, aprangos. Kuo jie įdomūs? Kuris iš jų vertingiausias?

– Inžinieriaus O.Urbono sukurtas sintezatorius, A1, „String Machine“ ir efektams skirtas „Phaser“ – elektroniniai muzikos instrumentai ir prietaisai. Jų išskirtinumas – talentingo žmogaus alkis, kurio rezultatais naudojosi ir džiaugėsi kompozitorius Giedrius Kuprevičius, ansamblio „Kertukai“ nariai ir visi kiti.

– Galbūt teko girdėti atsiliepimų iš parodos lankytojų? Kokie jie?

– Įstrigo kelių žmonių mintys, kurie panašiai kalbėjo vertindami parodą kaip galimybę vienoje vietoje pamatyti pilkojo amžiaus panoramą. Buvo ir raginimų: kol dar yra žmonių, galinčių pasidalyti daiktais, meno kūriniais, istorijomis, – skubėti tai padaryti. Svarbu nuspręsti, kaip ir kur, t.t. kokia atminties institucija galėtų tuos darbus nuosekliai dirbti, nes yra grėsmių, kad, apeidami sovietiniais metais patirtus asmeninius skaudulius, liksime be reikšmingų to laikmečio artefaktų.

M. Plepio nuotr.

– Įdomu, kad vartojate žodį „apeiti“. Jis iš dalies sutampa su didelės mūsų visuomenės dalies nuostata neprisiminti sovietmečio, ignoruoti to laikmečio palikimą, tarsi tikintis, kad šis mūsų istorijos tarpsnis išnyks kaip nebuvęs. Iš tiesų, tema – sudėtinga. Koks jūsų būdas apie tai kalbėti?

– Reikia ir būtina kalbėti. Kaip? Argumentuotą ir kritinio vertinimo disputą įsivaizduoju paremtą tyrimais. Sovietinė okupacija ženklino, jei ir ne mūsų ar mūsų vaikų, tai tikrai mūsų tėvų ar senelių gyvenimus. Būtų daugiau nei lengvabūdiška kalbėti trafaretinėmis frazėmis, kurių nemažai girdėti aplinkui, – pamirškime, ši epocha mums nesvarbi, skausminga, veidmainiška ir pan. Tačiau nė vienas laikmetis negali būti  ištrintas iš istorijos žemėlapio, kitaip mes matysime ne visą panoramą. Dar daugiau – vien kalbėti nepakanka, nes išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių ir kitų artefaktų. Ir jie turėtų būti prieinami, pasiekiami.

– Jūsų pavardę randu ir prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarymo renginio kūrėjų. Kuo jums svarbus bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte?

– Gimiau Kaune, čia – mano namai. Kur buvus, kur nebuvus, visada noriu grįžti namo, prie Neries, į Vilijampolę, kurioje gimusi pradėjau vaikščioti ir kurioje gyvenu dabar. Daug kas žino ir ne kartą girdėjo mane sakant, kad geriausiai jaučiuosi čia ir viskas man šiame mieste gražu, istoriška, prasminga. Jaučiau pasididžiavimą ir pakylėjimą, kai perskaičiau žinutę, kad Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte man pirmiausia reiškia miesto ir jame kuriančių žmonių darną ir kūrybinę sinergiją.

– Kaip manote, kaip šis projektas pakeis Kauno kultūrinį gyvenimą? Galbūt jo poveikį jau pajutote asmeniškai?

– Manau, kad šis projektas visus mus įsuko į verpetą. Į tokį didelį, kuris prasideda Kaune, bet juo nesibaigia. Europos kultūros sostinė – ne tik įspūdingas skaičius iniciatyvų, parodų, koncertų, spektaklių ir panašių renginių, tai garsas, kuris sklinda į visas puses ir padeda atrasti miestą ir žmones, šalį ir kultūrą.

Kas? Paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“.

Kur? Kauno centriniame pašte.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 31 d.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė ministerijoje taps ketvirtąja viceministre.

Ji bus atsakinga už tautinių mažumų politikos klausimus, etninę kultūra ir nematerialų kultūros paveldą, bendradarbiavimą su savivaldybėmis formuojant kultūros politiką, kultūros centrų veiklos stiprinimą, mėgėjų meninę veiklą.

Viceministrė taip pat koordinuos klausimus, susijusius su baziniu kultūros paslaugų paketo sukūrimu bei įgyvendinimu, su istorinio atminimo įamžinimo teisiniu reguliavimu ir tobulinimu.

Ministras Mindaugas Kvietkauskas BNS yra teigęs, kad Z. Bružaitė be savo muzikės veiklos yra dirbusi įvairiose ekspertų grupėse, dalyvavusi kultūros politikos sprendimuose ir šias sritis mato pakankamai plačiai.

Pasak M. Kvietkausko, kandidatūrą jis atsirinko vykdant „politinį derinimą svarstant įvairias kandidatūras“ su valdančiosios koalicijos partneriais. Anksčiau Z. Bružaitės kandidatūrą siūlė „tvarkiečiai“, bet jų frakcijai iširus, dalis politikų perėjo pas valdančiuosius socialdarbiečius.

Pati Z. Bružaitė sakė atsargiai vertinanti galimybes užsibrėžti didelių ambicijų ministerijoje likus kiek daugiau nei pusmečiui iki naujų rinkimų. Ji žadėjo imtis spręsti „pačius opiausius ir reikalingiausius klausimus“, priskirtus jos sričiai.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje išsilavinimą įgijusi Z. Bružaitė pastaruoju metu dirbo dėstytoja VDU Muzikos akademijoje (buvusiame LMTA Kauno fakultete), 2009-2017 metais ji vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai.

Z. Bružaitei vasario 16-ąją įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija įteikta už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą.

Kultūros ministerijoje taip pat dirba viceministrės Gintautė Žemaitytė, Regina Jaskelevičienė ir Ingrida Veliutė.

„Esu kalbėjęs apie šį darbą su nacionalinės premijos laureate. Tai yra labai plataus profilio kultūros žmogus, dirbantis ir anksčiau dirbęs įvairiose ekspertų grupėse, dalyvavusi kultūros politikos sprendimuose. Bendrą lauką ji tikrai mato plačiai, ypač jai tikrai rūpi regionų politika, regionų kultūrinė veikla. Ji yra apsisprendusi tam skirti didelį dėmesį – būtent šioje srityje man reikia viceministro“, – BNS sakė M. Kvetkauskas.

Jis tvirtino, kad viceministrės kandidatūrą pasirinko ir vykdant „politinį derinimą svarstant įvairias kandidatūras“ su valdančiosios koalicijos partneriais. Anksčiau Z. Bružaitės kandidatūrą siūlė „tvarkiečiai“, bet jų frakcijai iširus, dalis politikų perėjo pas valdančiuosius socialdarbiečius.

„Zitos Bružaitės kandidatūrai aš kokių nors prieštaravimų nesulaukiau, tarp įvairiausių svarstymų ji sulaukė politinio palaikymo“, – sakė M. Kvietkauskas.

Bendrą lauką ji tikrai mato plačiai, ypač jai tikrai rūpi regionų politika, regionų kultūrinė veikla. Ji yra apsisprendusi tam skirti didelį dėmesį.

Vyriausybė trečiadienį atidėjo sprendimą įsteigti naujas kultūros ir susisiekimo viceministrų pareigybes kilus diskusijoms, ar tai daryti prasminga tik dviejose ministerijose ir likus vos kiek daugiau nei pusmečiui iki naujų Seimo rinkimų.

Pati Z. Bružaitė sakė, kad ji yra sutikusi užimti viceministrės pareigas, jei tokia galimybė atsirastų. Vis dėlto kompozitorė atsargiai vertina galimybes užsibrėžti didelių ambicijų likus kiek daugiau nei pusmečiui iki naujų rinkimų.

„Ministras yra apsižiūrėjęs, pasirinkimas yra jo teisė, mano buvo duotas pritarimas. Bet žiūrėsime, kaip viskas bus“, – BNS sakė kandidatė.

Ji sutinka su Vyriausybėje pasigirdusia kritika, jog naujiems viceministrams laiko nuodugniai įsigilinti į priskiriamas sudėtingas sritis trūks.

„Į bet kurią veiklą įsitraukus, tas greitis būtų labai didelis ir nepriklausomai, kokios mano kompetencijų stiprybės, šiuo atveju, laikas nėra sąjungininkas. Aišku, kad šiuo atveju tektų labai greitai, dinamiškai įsigilinti ir spręsti pačius opiausius ir reikalingiausius klausimus. Bet tik įėjus turbūt būtų galima pamatyti, ką įmanoma padaryti per šį laiką“, – kalbėjo Z. Bružaitė.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje išsilavinimą įgijusi Z. Bružaitė pastaruoju metu dirba dėstytoja VDU Muzikos akademijoje (buvusiame LMTA Kauno fakultete), 2009-2017 metais ji vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai.

Jos mažiau apibrėžtų žanrų kūriniai („Toeliali“, „Rebus musicis et musicantibus“, „Versmė“, „Mozaika“ ir kiti) skamba šiuolaikinės muzikos festivaliuose, ji yra sukūrusi ir tradicinių koncertinių kompozicijų įvairioms atlikėjų sudėtims („Burlegija“ ir „Noveletė“ klarnetui ir fortepijonui, „Divertismentas“ dviem fortepijonams ir kt.), muzikos vaikams.

Z. Bružaitei vasario 16-ąją įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija įteikta už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą.

Z. Bružaitė šiais metais pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą. Tai kompozitorė, kurianti įvairiausių žanrų muziką. Parašyti ji gali viską – operą, simfoniją, muziką teatro spektakliui ar tiesiog dainą. Vienos dainos yra puošnios ir tai atsispindi fortepijono partijoje, kitos – asketiškos, kurių melodiją gali sudaryti keturi garsai. Klausant jos kūrinių galima išgirsti džiazo, liaudies, romantinės, šiuolaikinės ir net Tolimųjų Rytų muzikos motyvų.

Visai neseniai Lietuvos muzikos informacijos centras išleido kompozitorės Z. Bružaitės dainų rinkinį „Penktame aukšte“ – natas bei kompaktinę plokštelę. Leidinio pavadinimas „Penktame aukšte“ – ne veltui toks. Keletas dainų iš tikrųjų buvo sukurtos kompozitorei gyvenant penktame aukšte. „Nesvarbu, kad tikslių sukūrimo metų nepamenu, bet nutuokiu, kokios dainelės buvo tuomet apsilankiusios penktame aukšte. Tai – „Vyturėlis“, „Bus ruduo“ ir kitos. Be to, leidinio pavadinimas dar atspindi ir tam tikrą atsiplėšimą nuo žemės kuriant. Gal iki dangaus ir nepakylama, bet iki penkto aukšto – beveik visada“, – taip savo mintis apie leidinio pavadinimą pristato jų autorė.

Koncerto metu „Tamstos“ scenoje išgirsite dainas iš šio leidinio bei jį papildančios kompaktinės plokštelės. Tarp jų ir visiškai naujos, 2019 m. sukurtos, kompozicijos: „O koks dangus gilus“ (ž. M. Martinaičio), „Gervės“ (ž. M. Vainilaičio), „Popieriniai žmogeliai“ (ž. S. Gedos), „Pienės“ (ž. L. Degėsio), „Miglotas vakaras“ (ž. M. Vainilaičio). Vienose dainose kompozitorė naudoja vaikams skirtus eilėraščius, kitose – sudėtingesnę poeziją, kuri labiau suprantama suaugusiųjų pasauliui, tad koncertas skirtas įvairaus amžiaus klausytojams.

V.Jasukaitytės atminimui

„Nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo, amžiaus, išsilavinimo, šiandien labiausiai reikia vilties, todėl šiuo kūriniu kviečiu melstis, kad Aukščiausiasis visiems mums suteiktų viltį”, – tokia mintimi kompozitorė Z. Bružaitė įveda klausytojus į naujausią savo opusą.

Kompozitorės kūrinį ir jo pavadinimą „Vilties mišios“ inspiravo Vidmantės Jasukaitytės (1948–2018) eilėraščių rinktinės „Ambra“ (2014) eilutės, prisodrintos asmeninių išgyvenimų, nepagydomos ligos, netekties ir atsisveikinimo natų, kurios ir tapo būsimo mišių ciklo atodanga ir šaukiniu:

„Tylioji motina, viltie,

Glaudi visus prie išmaitinančios krūtinės – leiski

Apsvaigus užsimiršti, kur veda, kur einu,

Kas paaukos,

Tylioji motina, viltie...“

Mišių, skirtų V.Jasukaitytės atminimui, idėjos autoriai yra kino režisierė Dali Rust, perkusininkas A. Gotesmanas ir Šventosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios klebonas kan. Zenonas Degutis, paraginusieji kompozitorę sukurti sakralinį kūrinį.

Egzistenciniai horizontai

Kurdama naują muzikinę kompoziciją, be ją inspiravusios asmeninės poetės būties, sudėtingų gyvenimo vingių ir išbandymų, kompozitorė prisipažino, kad vis dažniau savęs klausianti, „ko mums šiandien trūksta, kai, regis, kiekvieną dieną lydi visa ko – daiktų, gardaus maisto, pramogų, įspūdingų kelionių akimirkų – gausa. Ar jaučiamės laimingesni, labiau mylimi, saugesni? Ar nėra taip, kad vilties siekiamybė šiandien pranoksta visas kitas, kai skubančių žmonių apsuptyje jaučiamės vieniši, kai turime viską, bet esame pametę tikėjimą ir praradę viltį pasveikti, pakilti, pabusti?..“ Todėl kuriant šią sakralinę kompoziciją įsijausta ne tik į vieno konkretaus žmogaus gyvenimą ir veiklą. Joje prisiliesta prie egzistencinių horizontų, keliamų klausimų turiniu universalių ir artimų visiems.

Po pastarųjų didelių Z. Bružaitės sakralinių opusų – rekolekcijų „Fides nostra“ (2018), anksčiau sukurtos kantorijos „Lumen fidei“ (2013) ir „Requiem“ (2015) – kompozitorė teigė, kad jau norėjo pailsinti mintis, tačiau nematoma ranka vis atvedanti prie tikėjimą stiprinančių temų, kurioms atsispirti neįmanoma.

12-os dalių mišių ciklą sudaro giedamos mišių dalys, psalmė, aleliuja, įžangos (introitus). Poetės, rašytojos V. Jasukaitytės eilutės mišiose nuskamba keturis kartus. Jas kompozitorė atrinko kaip kontekstualią medžiagą liturgijai, kartu atliepiančias poetės žmogiškąsias savybes bei jos kūrybines impresijas. Daugiabalsio choro linijas santūriai puošia saksofonininko P. Vyšniausko bei perkusininko A. Gotesmano improvizacijos. Kūrinys sumanytas keliomis atlikimo versijomis ir gali skambėti esant mažesniam atlikėjų (chorui ir vargonams) ar dalių skaičiui.

Kuriamas filmas

Šiame kompozitorės Z. Bružaitės sakraliniame opuse girdima autorei būdinga muzikos kalba. Rituališkai pasikartojantys choro ir vargonų motyvai – kelių tonų skambesys tarsi atitveria muzikinę medžiagą nuo atvirumo ir jausmingumo. Juntamas autorės siekis uždaryti emocionalumą į asketiškas, dėmesio neblaškančias erdvines celes. Melodijos čia plėtojamos sekvencijų terasomis, naudojant tai vyraujančius kvartinius choro akordų kompleksus, tai kanoniškai banguojančias frazes, virš kurių „piešiami“ papildomi garsiniai žemėlapiai improvizuojančiais ar koloristiniais muzikos instrumentais – saksofonu, perkusija.

Kūrinį „Vilties mišios“ rengė dirigentai L. Balandis ir Povilas Vanžodis. Kūrinio premjerą, nuskambėjusią liepos 14-ąją, poetės, rašytojos, prozininkės, dramaturgės, visuomenės veikėjos, kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarės V.Jasukaitytės mirties metinių dieną, Šventosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje dirigavo P. Vanžodis. Rugsėjo 29-ąją Z. Bružaitės „Vilties mišios“ bus atliktos Šiaulių katedroje.

„Vilties mišios“ filmuojamos, jos sudarys režisierės D. Rust kuriamo meninės dokumentikos filmo „Baladė apie stovinčiąją ant tilto” pagrindą.

Teatralizuotame koncerte skambės gražiausios kompozitorės Zitos Bružaitės dainos, kurias interpretuos žinomi, puikiai dainuojantys aktoriai Aistė Lasytė bei Dominykas Vaitiekūnas ir net trys Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ chorai, šiam koncertui pasitelkę ir pritariančio instrumentinio ansamblio spalvas. Gausiam atlikėjų būriui diriguos Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas, Bronzine batuta tarptautiniame konkurse apdovanotas dirigentas Modestas Barkauskas.

„Mano muzikos nėra daug teatruose, tačiau esama teatro muzikoje“, – teigė kompozitorė Z.Bružaitė. Jos chorinės dainos vaikams patrauklios tekstais, muzikiniais vaizdais ir nuotaikomis. Glaudžiai bendradarbiaudama su „Liepaičių“ mokykla, kompozitorė atrinko populiariausius kūrinius ir juos aranžavo, įvesdama instrumentinį pritarimą ir dainuojančius aktorius. Pastarųjų dalyvavimą lėmė teatrališkumo aspektas, ryškus daugumoje kompozitorės kūrinių. A. Lasytė ir D. Vaitiekūnas – charizmatiški, ryškūs dainuojantys ir kuriantys aktoriai, žinomi veidai Lietuvos teatro ir muzikos pasaulyje, kartu muzikavę grupėje „Liūdni slibinai“.

„Profesionalumas ir jautrumas, dėmesys kūrinio detalėms ir išlygintas, neperspaustas jėgos, garsumo ansambliškumas“, – tokiais žodžiais Z.Bružaitė apibūdino Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ chorus. Koncerte dainuos net trys šios mokyklos chorai: trečios klasės choras (vad. Diana Mickevičiūtė), jaunučių choras (vad. Edita Jaraminienė) ir jaunių choras (vad. Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė). Scenoje pasirodys daugiau nei šimtas dainuojančių mergaičių ir merginų. Jų ir aktorių atliekamus kūrinius improvizacijomis praturtins pianistas Povilas Jaraminas, fleita muzikuos Jūratė Staškienė, grieš Šv. Kristoforo kamerinio orkestro styginių kvintetas. Koncerto režisierė – Eglė Storpirštienė.

Programoje skambės Z.Bružaitės dainos pagal Martyno Vainilaičio, Ramutės Skučaitės, Sigito Gedos, Henriko Radausko, Algimanto Baltakio ir kitų lietuvių poetų eiles. Šalia ryškių vaikiškų dainelių bus ir melodingų, filosofinių poteksčių sklidinų dainų jaunimo chorui. Suskambės „Baigsis pilkas lapkritys“, „Pūga“, „Piešinys juodu pieštuku“, „Irias varna lytele“, „Bus ruduo“, „Apie akmenį“, „Elegija“ ir kitos dainos. Jose – daug žiemos garsų, žaismingos ir elegiškos nuotaikos, aprengtos lengvai teatralizuotu rūbu.

„Savo muzikos atlikėjams bei klausytojams linkėčiau neatsitverti nuo dainos, jai padedant jungtis, žaisti, improvizuoti, nes daina – ne tik kūrybos blykstelėjimas, bet ir bendruomeniškumo simbolis“, – sakė Z. Bružaitė.

Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus, VšĮ "Iš arti", Kauno valstybinė filharmonijos organizuojamame festivalyje išgirsime kūrinių premjeras, bus atspindėtos naujausios akademinės muzikos tendencijos, pristatyti originalūs atlikėjų kolektyvai. Festivalis garsėja integruotais projektais, ypač su vaizduojamojo meno atstovais, tad ir šį kartą klausytojų bei žiūrovų laukia intriguojanti ekspozicija.

Garsų peizažai

Festivalį atvers unikali paroda – skulptoriaus Luko Šiupšinsko ekspozicija "Urban flora". Tai įspūdžius fiksuojantis pamąstymas apie gamtos formų tęsinį mieste, lyg šiuolaikinio botaniko surinkta urbanizuota augalų kolekcija.

Meno mugėje "Art Vilnius'18" pristatytos ekspozicijos miesto flora festivalyje atgis originaliai įgarsinta kompozitoriaus Antano Kučinsko. Klausytojai galės išvysti dar vienos – jau tradicine tapusios parodos "Šnabždesys" – objektus. Parodoje dalyvaus dailininkai Aistė Juškevičiūtė, Aušra Andziulytė, Eva Pohlke, Jolanta Galdikaitė, Jovita Glemžaitė-Matuzienė, Gvidas Latakas, Wieslawas Wachowskis ir šios parodos kuratorius Gintautas Vaičys.

Be sienų

Anot festivalio meno vadovės kompozitorės Zitos Bružaitės, pagrindinis koncertų programų atrankos kriterijus yra kompozicijos, kurios gali būti puikiai įterptos į įvairias epochas pristatančią programą šiandienos muzikinės kultūros kontekste.

Kartais ir senuoju ar nematytu instrumentu atliekama nežinomo autoriaus kompozicija gali nuskambėti labai netikėtai ir moderniai.

"Šiame festivalyje "suartinimų" pasitaiko vis dažniau ir daugiau, reikšmės labai išplėstos – nauja, nes pamiršta ir gaiviai skambanti senovė, nauja, kažkokia ypatinga interpretacija, jungtys su kitais menais, naujas kūrinys, senas kūrinys individualios koncepcijos rėmuose ir pan. Kartais ir senuoju ar nematytu instrumentu atliekama nežinomo autoriaus kompozicija gali nuskambėti labai netikėtai ir moderniai", – teigia Z.Bružaitė.

Šias nuostatas atspindės jau pirmasis festivalio simfoninės muzikos koncertas, kurio kodu rengėjai pasirinko Baltiją. Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine'as Orbelianas (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas), Kauno valstybinio choro vyrų grupė (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir dirigentas Martynas Staškus interpretuos lietuvių, latvių ir estų kompozitorių muziką. Skambės ir premjeriniai opusai – Žibuoklės Martinaitytės bei latvio Mārtiņšo Viļumso.

Ypač intriguojanti jauno kompozitoriaus Zachary Egano kompozicija. Klaipėdoje gimęs, dabar Niujorke gyvenantis menininkas po daugelio metų pirmą kartą atvyksta į Lietuvą, kur tikisi iš naujo atrasti lietuviškos tapatybės dvelksmą. XX a. Lietuviškos muzikos "aukso fondui" koncerte atstovaus Juozo Gruodžio orkestriniai kūriniai, parašyti Nepriklausomoje Lietuvoje ir padarę įtakos lietuvių simfoninės muzikos raidai.

Ypatingas festivalio svečias – išilginių fleitų kvartetas "Block4" iš Jungtinės Karalystės. Klausytojai galės iš arti pamatyti unikalius instrumentus ir mėgautis nepakartojamu jų skambesiu. Susibūręs 2012 m. kolektyvas jau yra pelnęs aukščiausius apdovanojimus tarptautiniuose konkursuose Jungtinėje Karalystėje ir JAV, dalyvavęs prestižiniuose festivaliuose, projektuose. Kolektyvui būdingas dinamiškas požiūris į šiuolaikinę muziką – greta renesanso ir baroko interpretacijų, "Block4" nevengia į savo programas įpinti dabarties muzikos kūrėjų opusų. Festivalyje skambės ir lietuvių kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio kūrinio premjera, kuriai atlikėjai ruošėsi bendraudami su autoriumi per skaipą. Asamblio nariai kuria patys, atlieka aranžuotes ir kitaip paįvairina savo programas. Siekiant užfiksuoti daugybę tembrinių ir dinaminių grojimo galimybių, kolektyvas pasitelkia visą spektrą instrumentų – nuo sopraninės iki kontrabosinės fleitos.

Kitoks sakralumas

Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje klausytojų laukia premjera – išgirsime Vidmanto Bartulio "Rožinį", kurį subtiliai interpretuos Kauno vokalinis ansamblis "Acusto" (meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas) ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro "Ąžuolynas" konsortas, diriguojami Giedriaus Vaznio. Anot kompozitoriaus, kūrinys nėra grynai sakralinis: "Sakralinis tiek, kiek mums visiems svarbi atmintis... išvykusių lietuvių menininkų karo metu, po karo, atmintis apie gyvuosius ir mirusius."

Šių metų festivalio kamerinės muzikos programoje – net trys instrumentiniai trio: "Trio Khaldei" ir "Kugoni trio" iš Belgijos bei lietuviškai tarptautinis "Trio Agora". Pastarąjį kolektyvą subūrė du kauniečiai, buvę bendramoksliai, o dabar jau puikiai žinomi menininkai – Žilvinas Brazauskas (klarnetas) ir Robertas Lozinskis (fortepijonas), pasikvietę į kompaniją violončelininkę Natanią Hoffman (Italija, JAV, Belgija). Jaunatviškas kolektyvas parengė lietuvių kompozitorių kūrinių panoramą, kurią įrėmina lietuvių liaudies dainų motyvai, spalvingai ir originaliai perteikti kompozitoriaus Joelio Hoffmano. Trio atlikėjai teigia, kad ši programa yra bandymas ieškoti tapatybės jungčių ir jose išgirsti Lietuvos garsus – nuo liaudies dainos, pagoniškų ženklų iki skambančios istorijos apie politinių kalinių išgyvenimus Rusijoje ar taškų, linijų, abstrakčių ir konkrečių figūrų įkvėpto hipermontažo.

Tame pačiame koncerte išgirsime ir "Kugoni trio" (Belgija), kurio programoje dominuos šios šalies kompozitorių kūryba. Svečių iš Belgijos pasirodymas bus tarsi atsvara lietuviškam "Trio Agora" turiniui ir kartu – dviejų šalių kultūrinis suartėjimas.

Kitas Belgijos ansamblis – "Trio Khaldei" pirmą kartą koncertavo 2011 m., o dabar mėgaujasi nepaprastu populiarumu savo šalyje ir už jos ribų. Kolektyvas savo programoms renkasi rečiau girdimą muziką, šiuolaikinių autorių opusus bei pasaulinio garso meistrų kūrybą. Festivaliui "Iš arti" belgų trio paruošė programą "Debussy ir jo spektrinis palikimas", išaugusią iš šio prancūzų kompozitoriaus estetinių nuostatų. Koncerte taip pat skambės specialiai festivaliui parengtas naujausias Jono Jurkūno opusas.

Baigiamasis festivalio akcentas – bendras penkių autorių kūrinys "Džiazo mišios" ir improvizacijos sakralinės muzikos temomis. Koncerte dalyvaus gausios atlikėjų pajėgos: valstybinis choras "Vilnius" (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis), Baltijos gitarų kvartetas (Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius S.Lipčius, Chrisas Ruebensas), dirigentas Giedrius Pavilionis. Sakralinio ciklo idėja gimė koncertinėje įstaigoje "Kauno santaka", o kūrinį sukomponavo Lietuvos kompozitoriai, gerai žinomi akademinės, džiazo, elektroninės ir teatro muzikos klausytojams: Jievaras Jasinskis, Laimis Vilkončius, Zita Bružaitė, Linas Rimša ir Antanas Jasenka. Kūrinys jau buvo atliktas II tarptautiniame Šv.Jokūbo festivalyje, o į koncertų salę atkeliauja išlaisvėjęs ir prisodrintas naujų tembrų. Anot autorių, jungtinėms "Džiazo mišioms" juos sutelkė siekis modernios ir džiazo muzikos priemonėmis įprasminti sakralumą, kalbėti apie amžinus dalykus, remiantis tūkstantmete krikščioniška patirtimi.

Atkurtos Lietuvos šimtmečiui, Šv. Jokūbo keliui (Camino de Santiago) ir Europos kultūros paveldo metams skiriamas festivalis ir šiemet pristatys ryškius šalies ir užsienio kolektyvus bei supažindins klausytojus su įvairių šalių sakraline muzika.

Šių metų festivalį pradės premjera – net keturių lietuvių autorių – Antano Jasenkos, Jievaro Jasinskio, Laimio Vilkončiaus ir Lino Rimšos kūrinys ,,Džiazo mišios”, kurį festivalio organizatorius - choras ,,Vilnius” atliks kartu su Kauno bigbendu.

Plačiau apie sekmadienį vyksiančią premjerą pasakoja idėjos autorė, KĮ „Kauno santaka“ meno ir kultūros projektų vadovė kompozitorė Zita Bružaitė.

- Kaip gimė projekto idėja ir kodėl „Džiazo mišias“ kūrė keturi kompozitoriai?

- Projekto idėja nėra nauja. Bobo Chilcotto „Mažosios džiazo mišios“ (Little Jazz Mass) buvo švelni užuomina ar atspirtis kuriant lietuviškąją džiazo mišių versiją. Galima sakyti, kad tam tikros idėjų skeveldros mūsų koncertinėje įstaigoje „Kauno santaka“ sklandė ir seniau, buvo įvairių variacijų (kaip? su kuo? kiek?), o šiemet tiesiog pavyko sumanymą konkretizuoti ir, kaip sakoma, įgarsinti. Mes pasukome kitokiu keliu – leisti kurti ne vienam, o keliems kompozitoriams. Džiaugiamės, kad atsiliepė tie, kurių stilius ir muzikinė kalba nepaprastai įdomi, kurie turi platų akiratį ir individualų santykį su tikėjimu. Ir svarbu, kad jie kūrinį sutiko „pasidalinti“. Tai – Jievaras Jasinskis, Laimis Vilkončius, Linas Rimša ir Antanas Jasenka. Čia pat norėčiau pridėti žodelį ir apie choro „Vilnius“ bei Kauno bigbendo vadovus Artūrą Dambrauską ir Jievarą Jasinskį, nepabūgusius kartu su savo kolektyvais paklaidžioti naujais takais.

- Kokios mintys buvo šio bendro kūrinio varomoji jėga?

- Su autoriais buvo kalbėta apie daug ką... Trumpai ir ilgiau, giliau ir dalykiškai... Kiek mes gebame nutolti nuo sumaišties, karų ir priartėti prie artimo meilės, broliškumo, pagaliau, kokias idėjas skelbdavo bažnytinės muzikos autoriai seniau ir dabar? Asmeninės patirtys, sąlyčiai su sakraliu turiniu, tikėjimu, įvairūs mūsų laikmečio dirgikliai – tiek šviesūs, tiek niūresni... Nuo dramatizmo, euforijos, ramybės, vienišumo, nerimo ir nežinios iki Pirmojo pasaulinio karo 100-mečio... Tas praeities ir dabarties suartinimas per tam tikrą stiprų vardiklį, laiko išbandymus atlaikiusį statinį ir atvedė mus iki galutinės struktūros bei koncepcijos. Buvusių ir esamų kūrėjų mintys, intencijos ar patirtys – tokia šio ciklo „tonacija“, arba varomoji jėga.

Buvo pasivaikščiota įvairių minčių labirintais kartu su dabarties autoriais ir... Juozu Naujaliu. Kaip grojant senaisiais instrumentais prasiskverbia praeities dvasia, stilius, taip ir šiam projektui pasirinkus bigbendo orkestrą džiazinis skambėjimas supins nuosaikias ir diatoniškas mūsų patriarcho, daugelio sakralinių kūrinių autoriaus, linijas. Todėl šalia paminėtų dabarties autorių trečioje dalyje girdėsime ir Juozo Naujalio Credo (iš mišių „In honorem sacrorum vulnerum Christi“), man teko užduotis pritaikyti šią dalį chorui ir bigbendui. Taigi „Džiazo mišiose“ dar bus esamo ir buvusio laiko sankirta, ją koncerte padės pajusti choro „Vilnius“ ir kartu šio projekto dirigentas Giedrius Pavilionis.

- Kūrinys skambės pirmą kartą. Kokie lūkesčiai?

- Kai viskas nauja ir iki galo nežinoma, apie lūkesčius sunku kalbėti. Tačiau autoriai tikisi, kad į jų muzikinę kalbą įsiklausys festivalio lankytojai ir kad ciklas ar atskiros jo dalys gyvens ilgesnį už premjerinio atlikimo gyvenimą. Trumpai tariant, visiems autoriam norisi, kad kūriniui skambėti rastųsi įvairių nišų, kontekstų ir progų... Būsimiems „Džiazo mišių“ klausytojams norėčiau pasakyti: kūrinys nėra ilgas, parašytas tarsi vienu kvėptelėjimu, todėl jo reljefiškos melodijos, harmonijos ir ritmingai veržlūs vingiai neturėtų skleisti nuobodulio.

- Kaip rinkotės pirmuosius atlikėjus?

- Kaip minėjau, visiems norisi paklaidžioti nepramintais takais, o juose – atrasti panašybių, sąsajų, įgyti kitokios patirties. Sudaryti programą iš to, kas girdėta, šimtus kartų interpretuota, – kasdienybė, o štai toks projektas nors trumpam leidžia pasijusti kolumbais, nes žengiame pirmi... Kalbant apie atlikėjų pasirinkimą, galvoje sukosi įvairios kombinacijos. Norėjosi sutelkti du stiprius kolektyvus, kurie vienas kitą papildytų ar paryškintų, šiuo atveju choras bigbendą, bigbendas – chorą. Taigi pirma mintis buvo sujungti nedažnai pasitaikančias tembrines kombinacijas. O dėl konkrečių kolektyvų – choro „Vilnius“ ir Kauno bigbendo – ilgai svarstyti neteko.

Su choru turiu daug gražios asmeninės kūrybinės patirties. Jo energija, imlumas naujiems kūriniams, autoriaus koncepcijos supratimas užburia ir drąsina kompozitorius. Šiuo metu dirbu su KĮ „Kauno santaka“ kolektyvu – Kauno bigbendu. Kiekvienas iš septyniolikos orkestrantų – ir išraiškingas solistas, ir labai jautrus ansamblio muzikantas. Norėtųsi tikėti, kad orkestrą netrukus atras dar daugiau mūsų autorių.

- Kas lėmė, kad „Džiazo mišių“ premjera vyks VIII Tarptautiniame Šv. Jokūbo festivalyje?

- Pagalvojome, kad tinkamiausias „Džiazo mišių“ startas būtų bažnyčios erdvėje, tad žvilgsnis nukrypo į Koncertinės įstaigos valstybinio choro „Vilnius“ rengiamą festivalį. Smagu, kad ši mintis buvo išgirsta ir entuziastingai priimta. Čia galėčiau įterpti pokalbio fragmentą. Paskambinusi telefonu greitakalbe išdėstau pasiūlymą festivalio meno vadovui Artūrui Dambrauskui ir tuoj pat sulaukiu atsakymo: „Įdomu – darom!” Man nepaprastai patinka dirbti, kai pradžioje neprašoma tikslių skaičių, konkretybių, nes visa tai slopina kūrybiškumą. Beje, lapkričio 16 d. šio kūrinio bus galima paklausyti Kauno valstybinėje filharmonijoje, taigi išbandysime ir kitą erdvę.

- Tarptautinis Šv. Jokūbo festivalis antrus metus skiriamas Šv. Jokūbo keliui. Koks jūsų santykis su piligrimyste?

- Jį iliustruočiau muzikine nuoroda, t. y. 1999 metais parašytu kūriniu saksofonui ir fagotų chorui, kuris taip ir pavadintas – „Piligrimai“. Tačiau pats klausimas subtilus, atsakant į jį nesinori barstyti žodžių bet kaip. Tik paminėčiau kelią ir kelionę, tačiau kiekvienam mūsų ir kelias, ir kelionė yra skirtingi...

- Kas yra „Džiazo mišių“ klausytojai?

- Manyčiau, jie įvairūs. Chorinės muzikos mylėtojai ir ištikimi choro „Vilnius“ bičiuliai; džiazo naujienomis besidomintys ir Kauno bigbendo, Šv. Jokūbo festivalio gerbėjai; mūsų autorių kelią stebintys ir tiesiog tikėjimo dvasioje gyvenantys... Laukiame visų, o ypač tų, kurie nė karto gyvai negirdėjo choro „Vilnius“ arba Kauno bigbendo, nematė mūsų autorių... Bet ar tokių yra?

Rugsėjo 9 d., sekmadienis, 12 val.

Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia

FESTIVALIO PREMJERA

A. Jasenka, J. Jasinskis, L. Rimša, L. Vilkončius

DŽIAZO MIŠIOS

Choras VILNIUS (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas)

Kauno bigbendas (koncertmeisteris ir vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis)

Dirigentas Giedrius Pavilionis

ĮĖJIMAS LAISVAS