Po devynerių metų į Nacionalinį Kauno dramos teatrą (NKDT) režisierius sugrįžta su prancūzų autoriaus Joëlio Pommerat pjese „Dviejų Korėjų susijungimas“, kurią vadina atvira įvairioms interpretacijoms.

Balandžio 19, 20 ir 21 d. Didžiojoje scenoje vyksiančios premjeros išvakarėse, per patį repeticijų įkarštį, radęs akimirką pasikalbėti A. Areima pasidalijo mintimis apie sugrįžimą į valstybinį teatrą, žiūrovus, aktorius ir pjesę, kurią įgyvendina daugiau nei su 20 aktorių ir išradinga kūrybine komanda.

– Į Kauną vasarį atvažiavai iš Rygos, nes Latvijos nacionaliniame dramos teatre išleidai premjerą „Kaip tapti nelaimingam?“. Viename iš pirmųjų interviu Lietuvoje atkreiptas dėmesys, kad po ilgos pertraukos grįžti į valstybinį teatrą. Karjeros pradžioje septynerius metus dirbai NKDT, paskui 2014 m. įkūrei savo vardu pavadintą teatrą (AAT| Artūro Areimos teatras), sulaukei dėmesio ne tik Lietuvoje, – esi dažnai kviečiamas į tarptautinis festivalius. Ar gera grįžti į valstybinį teatrą? Ar yra skirtumas, kur kurti?

– Yra labai didelis skirtumas, kokia šalis, koks miestas, koks teatras, kokia trupė. Savo teatre dirbu kitaip – ieškau ir kuriu tęstinumą. Dažniausiai dirbu su tais pačiais žmonėmis, su kuriais projektuoju ateitį. Kartu ieškome, kur dar galime nukeliauti, suprasti teatrą ir jo egzistavimą, būvį, santykį su žiūrovais ir t. t. Tai visai skirtingos kelionės. Valstybiniame teatre, nors ir pasirenki aktorius, jie dar nepažįstami, pirmą kartą sutikti žmonės. Kai anksčiau dirbau NKDT, jau turėjau aktorių branduolį, su kuriuo galėjau sukurti „Vyšnių sodą“ (2013 m. premjera pagal Antono Čechovo pjesę – aut. past.). Kai pradedi pažinti aktorius vis giliau ir giliau, jau gali suabejoti senojo egzistavimo buvimu, nes tai, manau, yra sudėtingiausia, ir leistis į kelionę. Galbūt, jei „Dviejų Korėjų susijungimą“ statyčiau AAT, užtrukčiau ilgiau, ne du mėnesius. Skirtumai dideli ir subtilūs. Neužtektų viso interviu šiai temai (šypsosi).

– Dabar repetuojama palyginti neilgai, nes teatras per sezoną išleidžia šešias ir daugiau premjerų. Kiek kūrybos procesas gali trukti? Metus?

– Taip. Spektaklis „Už geresnį pasaulį“ buvo kuriamas metus. Pandeminiu laikotarpiu ieškojau medžiagos, kurioje būtų daugiau monologų, kiekvienas aktorius siuntė savo vaizdo įrašus, paskui vyko filmavimas. Šį kūrinį nufilmavome, sumontavome – išėjo karantininis variantas, o paskui nėrėme į sceną. Kai stačiau „Arti / Близько“, norėjau kalbėti apie artėjančią grėsmę, bet Ukrainoje prasidėjo karas ir pradėjome galvoti, kaip mes dėl to jaučiamės, nes nenorėjome apeliuoti į tai, kad turime teisę kalbėti, kaip jaučiasi ten esantys žmonės. Tai nesąžininga. Vyko ilgas procesas: rinkome medžiagą, aktoriai patys kūrė tekstus, kol gimė pjesė. Tada, gavę finansavimą, pradėjome repeticijas aikštelėje. Premjera įvyko vos ne po metų.

Esame atsidūrę tam tikroje distopijos situacijoje, bet teatre kažkodėl labiau prašoma rodyti optimizmą, kurti melą.

– Neretai režisierius dirba su konkrečiais aktoriais. Tu irgi turi savo branduolį. Koks turi būti aktorius, kad jį pastebėtum ir pakviestum?

– Man padeda nuojauta, kuri susideda iš empatijos ir atvirumo. Tas aktorius yra empatiškas ir atviras viskam, nebijantis klysti, būti scenoje neteisingas, nedemonstruojantis savęs. Dauguma aktorių yra susikūrę savo paveikslą įsivaizduodami, kokie jie turėtų būti ant scenos, turi saugiklius, nenori ko nors atlikti, nes nepriimtina, negražu, baiminasi, kad atvers psichologinius klodus, kuriuose patys slepiasi. Man įdomus tyrimas. Man svarbu kartu su aktoriumi tirti, atvirai kalbėtis apie asmenines ir supančio pasaulio traumas. Jei atvirumas šiltas, prisideda stipri empatija, intuicija, bioenerginis laukas, o tada vyksta chemija. Sunku net įvardyti.

Tarkim, matai scenoje dešimt aktorių ir jauti tarp jų esančią chemiją arba pastebi, kad du iš dešimties tarsi neįsilieja. Nuostabu, kai viskas vyksta tolygiai – repeticijų metu, scenoje, kai nėra didelio skirtumo tarp asmeninio ir kūrybos pasaulio. Galima dalytis ne tik personažo, bet ir savo patirtimi, gilintis į tam tikrus dalykus. Galbūt scenoje ne viskas matysis, bet jautrus, empatiškas žiūrovas chemiją, sklindančią nuo scenos, tikrai pajus. Pajus, kad tai ne profesinis atlikimas, bet aktorių nesugriaunamas buvimas scenoje.

Scenos erdvė – lyg žaidimų aikštelė, į kurią bandantis įeiti turėtų pagauti tą chemiją, žaidimo taisykles. Juk ir maži vaikai smėlio dėžėje žaidžia ne pagal surašytas taisykles, o labai greitai pajaučia tarpusavio ryšį arba ne ir išsprendžia taip, kad žaidimas vyksta. Aš taip įsivaizduoju teatrą, man tai patinka. Ne taisyklės, ne knygose skaitytos mintys, kaip turime daryti, ne klišės ir ne lozungai, o buvimas kartu toje smėlio dėžėje svarbu.

– Šis žaidimas turi stebėtoją – žiūrovą. Dabartinis tavo žiūrovas – AAT| Artūro Areimos teatro lankytojas. Ar tavo ir Kauno dramos teatro žiūrovo santykis dar išlikęs?

– Sunku į šį klausimą atsakyti. Kaune žiūrovą supratau sunkiausiai. Jis skiriasi nuo kitų miestų žiūrovų – neatlaidus, griežtas, gan konservatyvus. Ką jaučiu, girdžiu ir ko norėtųsi, – jauno žiūrovo teatre, arba, kaip aš sakau, jaunos akies. AAT teatre tarp žiūrovų matydavau ne tik neformalaus jaunimo, bet ir vyresnių žmonių. Atrodytų, gal ne čia pataikė, bet atvirkščiai – jie yra jauna akis. Jiems įdomu, kas vyksta su šiandieniu pasauliu, supančia aplinka, kaip sekasi susikalbėti su vaikais, anūkais. Nemanipuliuoja, kad kas nors kadaise buvo geriau. Toks mąstymas – kur nors kitur, bet ne čia – vargina. Juk teatras yra būtent čia. Koks buvo, išlieka tik atmintyje ir nuotraukose, o į teatrą einame dabar. Jeigu jis nekalbės apie šiandieną, o kopijuos praeitį, jos atspindžius, prarasime dabartį, kartų tarpusavio susijungimą, stovėjimą ant bendros platformos. Teatre yra išlikę metaforikos, simbolių, nostalgijos, bet anksčiau teatras turėjo kitą reikšmę, buvo kitas laikotarpis. Dabar vėl kitas laikmetis – sudėtingas karo, politiniu, klimato atžvilgiu.

Esame atsidūrę tam tikroje distopijos situacijoje, bet teatre kažkodėl labiau prašoma rodyti optimizmą, kurti melą. Teatras yra melas, o norima dvigubos melo dozės. Keistas jausmas. Žmonės nebenori girdėti apie tai, kas vyksta, nenori to analizuoti. Kasdienybėje tuos nemalonius įvykius skrolina arba žiūri filmuose, nes kažkodėl filmuose tai yra priimtina, o kai panaši situacija vyksta scenoje, ji per aštri. Gal todėl, kad filmavimo aikštelėje sukurta, sumontuota? Arba todėl, kad dabar įprasta filmus žiūrėti namuose. Galbūt todėl, kad baiminamasi kolektyvinės reakcijos. Galima daug analizuoti. Grįžtant prie klausimo,  nežinau, koks žiūrovas ateis į premjerą.

– Šiandienis žiūrovas linkęs ploti po spektaklio, o vertinti, komentuoti – savo arba teatrų socialiniuose tinkluose.

– Man labai svarbi diskusija po spektaklio. „Viskas aišku, supratau“, – toks atsiliepimas yra didžiulis nusivylimas. Jeigu žmogus kalba, piktinasi, nesutinka, vadinasi, kažkas įvyko, palietė, paskatino mąstyti apie tai, kas vyksta. Arba uždavė klausimą: gal su manimi kas nors atsitiko, kad dar neleidžiu sau to priimti? O gal sužadino suvokimą, kad esu uždaręs duris prieš save, bet galiu pagalvoti apie jų atidarymą. Dabar norime aiškaus naratyvo, aiškaus suvokimo, vertinimo vien pritariant. Jeigu po spektaklio iš karto ploja, nėra tylos – man tai nusivylimas. Jei nedrįsta ploti – įdomu. Arba kai kas nors išeina, neišbūna iki pabaigos. Kodėl? Kiek jį kažkas supykdė? Vadinasi, ir palietė. Parašo komentarą sakydamas, kad jo nepalietė spektaklis. Netiesa – jis susipyko su savimi. Tie, kurių nepaliečia, būna pasyvūs.

Apskritai dabar mažai kas laikosi tvirtos pozicijos, nebėra diskusijos, daugiau politkorektiškumo. Mus susiaurina socialiniai tinklai, susidaro siauras temų, pomėgių ratas – kalbame apie tą patį, dalijamės tuo pačiu ir dar tikimės pritarimo.

– Dialogui ir diskusijai itin dažnai pasirenki šiuolaikinius vokiečių dramaturgus. Statei Falko Richerio „Po ledu“, Kai Henselio „Klamo karą“, Rolando Schimmelpfennigo „Už geresnį pasaulį“ . Atrodytų, kad tavo braižui labiau artimas fizinis vokiečių teatras. Dabar repetuoji prancūzų režisieriaus, dramaturgo J. Pommerat „Dviejų Korėjų susijungimą“. Sakoma, kad prancūzų teatras – žodžio teatras. Kaip šią medžiagą žadi atrakinti?

– Ši pjesė yra labai slidi. Į ją galima žiūrėti labai plokščiai. Pirmiausia, ji surinkta iš kitų dramaturgų pjesių, filmų. Ji nevienalytė. Rastume Henriko Ibseno, Williamo Shakespeare’o, Edwardo Albee ir kitų pjesių fragmentų. Sakyčiau, stilistiškai ir lingvistiškai eklektiška. Ta plokštuma ir kelia susidomėjimą.

Pjesę galima sukurti situacijų komedijos principu kaip visiems gerai žinomą serialą „Draugai“ – iš trumpų scenelių, etiudėlių. Tačiau šioje medžiagoje yra ir gylio. Tie patys žodžiai kasdienybėje, priklausomai nuo situacijos, gali reikšti visai ką kita. Pavyzdžiui, ar tas sakinys nuskamba po laidotuvių, sunkios ligos, ar išėjus iš baro? Galima ieškoti, dėlioti, rasti ritmą. Galima kliautis autoriaus nuorodomis, nes jos labai dramatiškos: atsidusimai, švokštimai. Jeigu jas atkartotume, būtų komiška. Yra etiudų be pradžių ir pabaigų – visas įvairiausių meilės spalvų kaleidoskopas. Visą tai reikia išleisti į sceną be paaiškinamumo. Ir dar yra paradoksas, kurio nenoriu nutolinti.

Pjesė labai kinematografiška. Mano vizijoje susijungs vaidyba scenoje ir kinematografijos pasaulis. Žiūrovas galės stebėti aktorių vaidybą ir matyti tą pačią sceną ekrane. Pritaikydamas kino platformą noriu išlaikyti atvirą žaidimą. Man pačiam labai įdomu, koks bus galutinis paveikslas, nes tik artėjant premjerai su visa kūrybine komanda ir aktoriais susitiksime scenoje.

Kūrybinė komanda

Spektaklio scenografas Olesis Makukhinas, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo dailininkas Kristijonas Dirsė. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė.

Vaidina: Andrius Alešiūnas, Arnas Ašmonas, Mantas Bendžius, Eugenija Bendoriūtė, Deividas Breivė, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Motiejus Ivanauskas, Liubomiras Laucevičius, Gytis Laskovas, Kamilė Lebedytė, Vaidas Maršalka, Pijus Narijauskas, Miglė Navasaitytė, Inesa Paliulytė, Goda Petkutė, Monika Poderytė, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Ugnė Žirgulė, Ridas Žirgulis.

Po „Kaimiečių“ premjeros „Kino pavasaryje“ Lietuvos dailininkai ir asmeniškai sulaukė žiūrovų atsiliepimų. „Gavau žinutę, kad viskas nutapyta labai gražiai, bet jau tos veikėjų akys… Visiškai neatrodo kaip tapytos, atrodo kaip fotorealizmas, – šypsojosi A. Kanapickaitė. – Esame tokios būtybės, žiūrime į akis ir galime nė neatsiminti kitų detalių – žiūrovas emocinį kontaktą taip pat mezga su veikėjų akimis.“

Vienai šio filmo sekundei sukurti kartais prireikdavo net ir savaitės, pasakoja kūrėjos. Dvylika metų animacijoje dirbanti prodiuserė Agnė Adomėnė („Art Shot“) atskleidžia, kad tokią techniką režisieriams teko išrasti patiems. „Tapyta animacija kaip technika egzistuoja, bet ji įprastai atliekama ant stiklo. O aliejiniais dažais, paveikslas po paveikslo, tapytos animacijos iki šiol nėra buvę – dar kurdami pirmąjį tokį filmą „Jūsų Vincentas“ DK Welchman ir Hugh Welchman šią techniką turėjo išrasti patys, o mums džiugu, kad jiems kuriant „Kaimiečius“ tapome šio nelengvo, bet apdovanojančio proceso dalimi.“

Agnė Adomėnė. Organizatorių nuotr.

Sužiūrėtas kiekvienas potėpis

Specialiai šiam filmui Vilniuje pusantrų metų buvo įkurta studija, kuri turėjo būti identiška studijoms Lenkijoje, Serbijoje ir Ukrainoje. Menkiausias apšvietimo nuokrypis galėjo nulemti, kad skirtingose šalyse tapomi kadrai nesuskambėtų tarpusavyje. Tai galėjo nulemti ir mažiausias iš konteksto iškrentantis potėpis, todėl Aistė Kanapickaitė prižiūrėjo, kad Lietuvos dailininkų tapyti kadrai preciziškai derėtų su kitose šalyse tapomais.

Organizatorių nuotr.

„Kiekvienam filme vaizduojamam metų laikui ar scenai turėjome pasitvirtinę spalvų paletę ir žinojome, kaip viskas turi atrodyti. Tačiau potėpiai būna ilgesni ar trumpesni, žalsvesni ar rausvesni, dažų sluoksnis – storesnis arba plonesnis. Jei tai būtų vienas paveikslas, viskas atrodytų puikiai, bet kuomet viską jungiame į judančią visumą, šie skirtumai gali trikdyti – nebus dermės. Todėl mano darbas buvo sugaudyti kiekvieną tokį potėpį, kad vaizdas būtų harmoningas“, – pasakojo A. Kanapickaitė.

Aistė Kanapickaitė. Organizatorių nuotr.

Darbas ne kiekvienam dailininkui

A.Kanapickaitė juokiasi, kad daugelis dailininką, ko gero, įsivaizduoja kaip aplink molbertą su teptuku vaikštantį chaotišką kūrėją, vis grįžtantį prie paveikslo dar ir dar keliems genialiems potėpiams. Šiuo atveju viskas vyko visiškai kitaip. „Animacijos tapymas – ne kiekvienam charakteriui. Pirmiausiai tai – titaniškas darbas, tad dailininko darbštumas, ko gero, yra svarbiausia savybė. Šis darbas yra labai lėtas ir meditatyvus, todėl žmogus turi būti asketiškas ir nusiteikti ilgai distancijai, kad nesinorėtų mesti darbo viduryje proceso.“

Organizatorių nuotr.

„Kuo stipresnį autorinį braižą žmogus turi, tuo jam ar jai sudėtingiau tapyti filmą. Dailininkai puikiai žino – sudėtingiausia tapyti būna tada, kai tiksliai žinai, koks turi būti galutinis rezultatas. Šiuo atveju kaskart siekiamas galutinis rezultatas buvo ypatingai aiškus. O kai viską dar reikia pajudinti, kai prisideda kūrinio animavimas, galva gali sprogti – teko išmokti mąstyti visiškai kitaip, nei buvome įpratę iki šiol, tapomus paveikslus reikėjo planuoti kaip animaciją“, – pasakojo A. Kanapickaitė.

Svarbi net temperatūra

Tapyba aliejiniais dažais – įnoringa technika, ypač, kai tarpusavyje turi derėti daug paveikslų, t. y. filmo kadrų. „Dažų savybės keičiasi priklausomai net ir nuo patalpos temperatūros, tad darbas vasarą ir žiemą šiek tiek skyrėsi. Dailininkai nuolat turėjo galvoti apie daugybę lygmenų: vienas dalykas yra spalva, kitas – potėpis, o kur dar medžiagos sluoksnis – kiek tekstūros uždėti, kiek kokių spalvų susimaišyti, kad pakaktų dažų ir jie pakeliui nepakeistų atspalvio ir neišdžiūtų? Pavyzdžiui, kiek raudonų dažų iškart susiplanuoti ir susimaišyti kadrui, kuriame didelį plotą užima raudona pagrindinės veikėjos suknelė?“ – pasakojo A. Kanapickaitė, prisiminusi vieną gražiausių Lietuvoje tapytų scenų – pagrindinės veikėjos šokį.

Organizatorių nuotr.

Filmą „Kaimiečiai“ Lietuvoje tapė nemaža dailininkų komanda: Aistė Kanapickaitė, Jolanta Spangevičiūtė, Gustė Mergiūnaitė, Gintarė Maskaliūnienė, Justina Zigmantaitė, Oskaras Dainovskis, Vilija Dabkevičienė, Ivan Korol, Rūta Matulevičiūtė, Rita Anskaitienė, Mindaugas Ratavičius, Jūratė Kluonė, Saulius Rudzikas.

Nobelį pelniusio romano motyvais

Filmas „Kaimiečiai“ pasakoja istoriją apie Jagną – jauną moterį, kuri XIX a. pabaigos Lenkijos kaime yra pasiryžusi rinktis savo pačios kelią. Apkalbų, pavydo ir nesibaigiančių nesutarimų židinyje visus – ir turtingus, ir vargšus – vienija pasididžiavimas savo žeme, atsidavimas tradicijoms ir giliai įsišaknijęs patriarchatas.

Organizatorių nuotr.

Jagna atsiduria prieštaringų troškimų ir intrigų sūkuryje – tarp turtingiausio kaimo ūkininko, jo vyriausio sūnaus ir kitų svarbiausių bendruomenės vyrų. Jos pasipriešinimas veda link tragiško susidūrimo su bendruomene, kurioje ji augo ir gyveno. Filmas „Kaimiečiai“ yra Nobelio prizą pelniusio Władysław Reymont klasikinio romano ekranizacija.

Filmas „Kaimiečiai“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose, anonsą galite peržiūrėti vaizdo įraše:

Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvoje šį filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“.

Susitikimo atspirtis – Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Mūsų klasė“, pasakojantis apie 1941 m. įvykusią tragediją, kai Lenkijos Jedvabno kaime vietiniai žydai buvo uždaryti daržinėje ir sudeginti gyvi.

Anot aktoriaus Jono Viršilo, darbas prasidėjo nuo pjesės skaitymo ir analizės, tada sekė darbas su muzika, šalia aktorių atsirado jų mažieji ego – lėlės. Pjesės analizėje dalyvavo ir filosofas Kasparas Pocius, kuris padėjo aktoriams geriau suprasti istorinius kontekstus.

„Buvo emociškai sunku vien dėl medžiagos skausmingumo“, – pažymėjo J. Vanžodytė.

Aktoriams O. Koršunovas patarė neperžengti ribų kuriant personažus ir pateikė pavyzdį – Norvegijoje statant šį spektaklį, po pirmos premjeros vienas aktorius staiga sunegalavęs buvo išvežtas į ligoninę.

Teatras yra visuomenės, kurioje gyvename, veidrodis.

Žiūrovams kilo klausimų dėl repertuaro – kodėl rodomi spektakliai – tamsūs, nykūs, juose personažai turi psichologinio pobūdžio problemų, gyvena neviltyje.

„Man atrodo, kad teatras yra visuomenės, kurioje gyvename, veidrodis. Kai žiūrovas ateis pasižiūrėti spektaklio, galbūt jam kažkas sukirbės, kažką pagalvos ir pasikeis. Tad pasaulyje vykstančios problemos formuoja ir repertuarą“, – sakė J. Viršilas ir pridūrė, kad teatras neturi būti tik linksminimo vieta.

Pasak jo, tai turi būti mąstymo, dialogo vieta, kur ieškomi ir randami atsakymai. Jis taip pat siūlė susimąstyti, kodėl pasauliui keičiantis žmogaus problemos išlieka tokios pačios.

J. Vanžodytė atskleidė, kad šiuo metu KDT vyksta naujojo spektaklio, kurį režisuoja Naubertas Jasinskas, repeticijos. Pagrindinė tema, kurią aktoriai analizuoja, – mirtis.

Tad aktorė iš dalies pritarė žiūrovams, – kartais ir jai norisi spektaklių, kurie kalbėtų apie gėrį, šviesą, o ne apie skausmą.

„Norisi matyti kūrinius, kurie duotų viltį. Bet tada pradedu galvoti, o gal teatras nebūtinai ta vieta, o gal teatras negali duoti vilties ir prasmės? Spektakliuose, kuriuose vaidinu, suprantu, kad yra daug brutalumo, irgi klausiu savęs, ar man to reikia. Gal reikėtų įvairesnio, platesnio žanro“, – teigė aktorė.

Kada vyks kitas susitikimas su aktoriais – paaiškės netrukus.

KDT atstovai priminė, kad tokie susitikimai Klaipėdoje buvo organizuojami prieš du dešimtmečius, jie vadinosi teatrabariu.

Šių metų lapkritį KDT kavinėje vyko pirmasis bandymas – juo buvo siekiama prikelti teatrabario tradiciją. Susitikime žiūrovai galėjo pasikalbėti su aktoriais apie spektaklius, sužinoti daugiau detalių apie kūrybos procesą, pasidalinti savo patirtimi.

Žiūrovai išties įsitraukė į pokalbį, ir vyko prasmingas dialogas.

Pasak KDT Kultūros projektų koordinatorės Linos Lencevičiūtės, pirmajame susitikime dalyvavo nemažai klaipėdiečių, daugelis jų noriai įsitraukė į pokalbį su aktoriais.

Tąkart buvo kalbama apie Michało Borczucho režisuotą spektaklį „Lost Lost Lost“.

„Pirmasis aktorių susitikimas su žiūrovais paliko labai šiltus jausmus tiek aktoriams, tiek žiūrovams. Žiūrovai nuoširdžiai domėjosi ne tik spektakliais, bet ir repertuaru, aktoriais ir gyvenimu teatre. Žiūrovai išties įsitraukė į pokalbį, ir vyko prasmingas dialogas. To ir siekėme – ne aktorių monologo, o gyvo, šilto bendruomenės pokalbio. Renginio metu dalyviai turėjo galimybę betarpiškai bendrauti, pažinti aktorių ne kaip vaidmenį, bet kaip asmenybę“, – teigė L. Lencevičiūtė.

Lina Lencevičiūtė. D. Rimeikos nuotr.

Jau aišku, kad kitas toks susitikimas vyks sausį, tiksli data bus skelbiama vėliau.

„Džiaugiamės šia iniciatyva ir viliamės, kad vyks tęstiniai susitikimai, ir ateityje pavyks sukurti teatro bendruomenės klubą, galbūt taip atrasime ir naujų žiūrovų. Po praėjusio susitikimo su aktoriais žiūrovai domėjosi, kada vėl vyks renginiai, minėjo, kad laukia kito susitikimo. Artėjantis aktorių susitikimas su žiūrovais vyks sausio mėnesį. Kai žinosime tikslią datą, informaciją paskelbsime“, – sakė L. Lencevičiūtė.

Prieš kiekvieną spektaklį KDT salėje nuskamba priminimas išsijungti mobiliuosius telefonus, nes filmuoti ar fotografuoti spektaklio metu – griežtai draudžiama. Tačiau šis įspėjimas suveikia ne visada.

„Vien išsitraukdamas telefoną ir jį įsijungdamas, staiga nušvitusiu ekranu žmogus jau trukdo tiek savo kaimynams, tiek sėdintiems už nugaros. O dar pasitaiko ir tokių, kurie fotografuoja su blykste – nušviečia visą salę ir sceną“, – pasakojo vyriausioji KDT administratorė Greta Matuzaitė-Archipova.

Pastebėjusios švytinčius ekranus, šio teatro administratorės kaip priminimą, kad telefonus prašoma išjungti, naudoja lazerio spindulį.

Norint su kuo nors pasidalinti vaizdais iš spektaklio, visada galima rasti geros kokybės nuotraukų paties teatro interneto svetainėje, tereikia nurodyti šaltinį.

Pastebima, kad žmonės ypač mėgsta fotografuoti ir filmuoti abu lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklius – „Meilė“ ir „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“.

Sėdėti kaip namuose ant sofos ir visą spektaklį tiesiog naršyti telefone yra sunkiai suvokiamas reiškinys.

Vizualiai šie spektakliai – itin išraiškingi. 2022 m. šviesų dailininkė Katarzyna Łuszczyk buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už spektaklio „Tarp Lenos kojų“ apšvietimą.

KDT aktorė Digna Kulionytė atviravo, kad būnant scenoje ją iš vėžių išmuša pastebėti naršytojai.

„Nesuvokiu, kaip taip galima – patys nežiūri, neabejotinai trukdo kaimynams, jau nekalbu apie visišką nepagarbą aktoriams. Jau geriau tiesiog išeiti. Puikiai suprantu, kad kartais žmogus tiesiog privalo sureaguoti, gal jam rašo vaikas ar panašiai, jis prisitemdys ekraną, pridengs telefoną, bet sėdėti kaip namuose ant sofos ir visą spektaklį tiesiog naršyti telefone yra sunkiai suvokiamas reiškinys“, – dalinosi aktorė.

KDT atstovai pastebėjo, kad kartais trikdo ne vien telefonai, bet ir garsūs komentarai, diskusijos, net užkandžiavimas spektaklio metu.

„Su mobiliaisiais telefonais gyvename jau apie dvidešimt metų – negi dar neišmokome išjungti garso?“ – retoriškai klausė KDT aktorius Jonas Baranauskas.

Pasak vyriausiosios KDT administratorės G. Matuzaitės-Archipovos, ypač sunku sutramdyti įsikalbėjusius žiūrovus, tad radikaliais atvejais pasiliekama teisė tokius išprašyti iš salės.

Apeliacinis skundas bus nagrinėjamas LFF Apeliacinio komiteto posėdyje, kai bus pasiruošta bylos nagrinėjimui.

Remiantis šiuo sprendimu, sekmadienį 17.55 val. vyksiančios „Optibet A lygos“ 27-ojo turo rungtynės Alytuje tarp vietos „Dainavos“ bei Vilniaus „Žalgirio“ bus žaidžiamos su žiūrovais.

Apie Apeliacinio komiteto sprendimą bus pranešta atskiru pranešimu.

„Didžiausias šių metų pasiekimas – arti dešimt tūkstančių žiūrovų, kurie nėrė į festivalinį nuotykį. Kiekviename renginyje mūsų komanda aikčiojo iš netikėtumo matydama kokia minia plūsta pažiūrėti vieno ar kito renginio. Žmonių atvirumas ir įvairumas palietė ne tik mus, bet ir visus festivalio dalyvius. Džiugino vykusios diskusijos, įsitraukimas siūlant festivaliui erdves kitų metų programai, betarpiškumas ir didžiulis publikos palaikymas. Dalis festivalio programos dalyvių sulaukė rekordinio žiūrovų  skaičiaus, pavyzdžiui, trupė „Fandanga“ iš Portugalijos, paprastai savo spektaklį „Qubim“ rodanti 40 žiūrovų, festivalio metu stodavo prieš mažiausiai 300 žmonių auditoriją“, – teigė festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė.

Šiuolaikinio šokio, teatro ir cirko pasirodymus Kaune ir Kauno rajone kūrė menininkai iš 11 šalių – Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos, Argentinos, Italijos, Belgijos bei Lietuvos. Didžioji dalis pasirodymų nemokamai rodyti viešose miesto ir rajono erdvėse. 

Šis festivalis turi misiją praplėsti teatro suvokimą, parodyti spektaklius, kurie nebūtinai yra patogūs.

Kaip ir kasmet, „ConTempo“ žiūrovams pasiūlė itin plačią programą – nuo šiuolaikinio šokio pasirodymų, imersinio teatro iki instaliacijų, akrobatikos ir cirko elementų pripildytų, į tradicinius teatro rėmus netelpančių spektaklių. Publika galėjo susipažinti su netikėtomis „Cyro“ rato galimybėmis, pamatyti atgyjančią mobilią skulptūrą, technologijų pagalba pajusti bandos instinktą, kartu su menininku tyrinėti dar nematytą polistireno medžiagiškumą ar patirti miniatiūrinį lėlių teatrą. Nemažai pasirodymų, kaip ir kasmet, buvo skirti jauniesiems žiūrovams bei šeimoms.

Itin daug publikos simpatijų sulaukė katalonų fizinio teatro žvaigždės Joano Català spektaklis „Pelat“, jau pirmąsias festivalio dienas į pasirodymą įtraukęs ir pačią publiką. Skirtingose miesto erdvėse rodyti J. Català spektakliai, kiekvieną sykį pritraukė minias žiūrovų, kurie menininkui negailėjo palaikymo šūksnių bei plojimų. Pats J. Català sakė, kad Kaune turėjo vieną įsimintiniausių per 10 metų rodytų spektaklių. „Įsivazduokite atlikėją, kuris savo spektaklį yra parodęs daugiau nei 600 kartų, sakantį „tai tikriausiai buvo geriausias „Pelat“ iš visų“. Energija, žmonių kiekis, festivalio atmosfera buvo magiška“, – džiaugėsi G. Masteikaitė. 

M. Plepio nuotr.

Daug dėmesio sulaukė ir vieni svarbiausių festivalio svečių – menininkų duetas iš Vokietijos bei Vengrijos, kartu pristatę keistą, šiurpią ir įspūdingą persikūnijimo choreografiją „Figuring Age“. Atsistojusi publika plojo į Kauną tiesiai iš Venecijos šokio bienalės atkeliavusiam italų menininkui Andrea Salustri, kurio rankose atgijo polistireno figūros. Užburiantis, vaizduotę tyrinėjantis spektaklis „Materia“ susirinkusiųjų dėmesį fokusavo į scenoje vykstantį žmogaus ir objektų žaidimą.

„ConTempo“ festivalyje pristatyti penki gerai žinomų Lietuvos kūrėjų spektakliai, tarp kurių – net trys premjeros. Pasirodymai surinko pilnas sales žiūrovų, o daliai lankytojų teko likti už durų. Anot festivalį du metus stebėjusio, o šiemet spektaklį „Dulkėti veidrodžiai“ pristačiusio Raimondo Klezio, ryšys su žiūrovais šiemet buvo tikrai jaučiamas. „Šis festivalis turi misiją praplėsti teatro suvokimą, parodyti spektaklius, kurie nebūtinai yra patogūs. Publika buvo labai įvairi, pajaučiau, kad kontaktas su žiūrovais užsimezgė – tai geriausiai supratau pamatęs, kiek žmonių lieka diskusijai po pasirodymo, kokiomis temomis nori kalbėti“, – pasakojo atlikėjas. 

„Festivalis yra visur ir jis yra visoks“, – teigė ir monospektaklį „Stiklinė“ pristačiusi Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Anot choreografės, šokėjos, šiais metais festivalyje buvo galima patirti labai skirtingus dalykus. „Žiūrovai galėjo pasirinkti tarp labiau įprastų sceninių pastatymų iki kuriamų įvietintose erdvėse ar spektaklių, kuriuose žaidžiama su žiūrovais. Tad kiekvienas galėjo tiek žiūrėti pasirodymus, kurie atitinka skonį, tiek tyrinėti programą ir, galbūt, likti nustebintiems. „ConTempo“ žiūrovai yra itin atviri, o atlikėjui tai – labai svarbu.“

M. Plepio nuotr.

„ConTempo“ pristato aktualų turinį, visuomet galima rasti kažką artimo sau. „Man atrodo, kad festivalis stengiasi patenkinti labai platų žmonių ratą, tiek tuos, kurie ne taip giliai susipažinę su šiuolaikinių menų tendencijomis, tiek reiklesnę publiką. Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti festivalį, jį įvardinčiau kaip šventę. Ne visi renginiai kuria savo bendruomenę“, – pasakojo festivalio žiūrovas Edvinas Grinkevičius.

Anot festivalio organizatorių, viso festivalio metu buvo aktyviai dirbama prie kitų metų programos ir struktūros. „Šiais metais ypatingai išryškėjo mūsų stiprybės ir klaidos, gimė ne viena nauja idėja, kaip galime dar labiau įtraukti žiūrovą į festivalio kūrimo procesą, kaip sukurti dar daugiau erdvės susitikimams ir diskusijoms. Po penkerių metų festivalis tikrai pasirengęs žengti į priekį su programos gyliu ir įvairove bei organizaciniais sprendimais. Visų idėjų nenoriu išduoti, galiu tik pasakyti, kad rezervuokite „ConTempo“ atostogas tarp rugpjūčio 1 ir 11 dienos“, – kitų metų festivalio planus atskleidė G. Masteikaitė.

Šis unikalus istorijos, industrijos, gamtos ir kultūros objektas – tai kūrybiškumo centras Nemuno upėje, kviečiantis įvairius žmones patirti kūrybiškumo magiją. Laivas veikia kaip scena, jame kurs entuziastinga menininkų, kuratorių ir kultūros entuziastų komanda.

Kultūros laivas, išplaukęs į naujausią kelionę, žada suteikti išskirtinę kultūrinę patirtį visiems, kurie įlips į laivą ar įsitaisys patogiai šalia esančiame amfiteatre.

2022 m. „Nemuno 7“ Lietuvoje ir pasaulyje išgarsėjo kaip išskirtinė architektūros, meno ir kultūros vieta, kurioje daug dėmesio skiriama unikaliems lankytojų potyriams gamtos ir industrijos apsuptyje. Taip bus ir šį sezoną, nes laivas pasiūlys naujų patirčių, kurios leis lankytojams dar stipriau įsitraukti į laivo gyvenimą.

Be tradicinės ekspozicijos ant denio „Tarpti“ (kuratorė Emilija Šneiderytė), smilginių šviesos objektų (autorius Linas Kutavičius), be pasakojimų apie žemkasės įtaką Kauno rajono upėms ar pionierius augalus, šiemet lankytojų lauks ir gausus muzikos pasirodymų sąrašas. Nuspręsta pristatyti pripažintus ir mažiau girdėtus elektroninės muzikos kompozitorius, kurie atrinkti taip, kad patenkintų visų – tiek energingo ritmo laukiančių, tiek ramybės muzikoje ieškančių – skonius. Naudodama moderniausias garso ir apšvietimo sistemas, „Nemuno 7“ komanda stengsis kas antrą savaitę sukurti žiūrovams svaiginančią patirtį ir pasiūlyti ne tik penktadienio vakaro koncertus, bet ir muzikinius susitikimus per vėlyvuosius šeštadienio pusryčius.

Laivo galerijoje bus galima susipažinti su menininko, „Post“ galerijos įkūrėjo ir parodų kuratoriaus Andriaus Pukio pakviestais skulptoriais, fotografais ar instaliacijų kūrėjais.

 

Laivo galerijoje bus galima susipažinti su menininko, „Post“ galerijos įkūrėjo ir parodų kuratoriaus Andriaus Pukio pakviestais skulptoriais, fotografais ar instaliacijų kūrėjais. Kultūros laivas didžiuojasi galėdamas priimti tiek pripažintus, tiek kylančius talentus, suteikti menininkams platformą įvairiomis meno formomis kalbėti tvarumo ir vandens temomis, pristatyti savo naujausią kūrybą.

Svarbiausias parodų ir muzikos programų tikslas – skatinti lankytojų vaizduotę, įkvėpti juos ir pasiūlyti įdomių edukacinių pramogų. Rinkdamasi kūrėjus, „Nemuno 7“ komanda atsižvelgia į įvairias nuomones, kultūrinę patirtį ir interesus, kad parengtų įvairiapusę ir kokybišką programą.

2023 m. šis unikalus objektas ne tik sudomins naujais renginiais, bet ir taps labiau prieinamas visai visuomenei. Laivas ir jame esantis augalų pionierių parkas kvies lankytojus nemokamai būti industrinės ir natūralios estetikos apsuptyje, o galerijoje veiksiančių parodų lankymo kaina – simbolinė.

Naujiena – kultūros laivas taps Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro paslaugų tašku, kuriame kiekvienam lankytojui bus suteikiama ne tik informacija apie „Nemuno 7“ veiklas, bet ir Kauno rajono turistinės naujienos, taip pat sudaromos galimybės pažinti kraštą.

„Nemuno 7“ yra programos „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ palikimas. Projektą finansuoja Kauno rajono savivaldybė. Projekto valdytojas – Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras.

„Pasistengėme, kad bilietai tenkintų kiekvieno, atvyksiančio visoms trims renginio dienoms ar surasiančiam laiko tik pusdieniui, poreikius, – sako pagrindinis lenktynių iniciatorius ir organizatorius, „Promo Events“ direktorius Darius Jonušis. – Žinoma, skirtingos bilietų kainos, skirtingos ir privilegijos, kuriomis žiūrovai galės džiaugtis įsigiję bilietus į vieną ar kitą sektorius.“

„Promo Events“ automobilių sporto fanams siūlo net kelių rūšių bilietus, tenkinančius labai skirtingų pomėgių greičio ir pramogų fiestos gerbėjų įgeidžius – pradedant abonementais ir baigiant bilietais, suteikiančiais teisę pasistatyti automobilį šalia lenktynių teritorijos esančiame kempinge.

Žinia, greičio gerbėjai pirmenybę teikia geriausioms, patogiausioms stebėti renginį vietoms. Tačiau jų ne begalybė.

Taigi, anksčiausiai įsigiję bilietus tikrai laimės, o atidėliojantys sprendimą galės kaltinti tik save, kad pageidaujamoje vietoje vietų jau nebeliko...

Didžiausia šių metų naujiena – VIP superfano bilietas, galiosiantis visas tris dienas ir atversiantis duris į visus „Aurum 1006 km lenktynių“ festivalio užkulisius.

Nuo VIP bilieto teikiamų privalumų jis skiriasi tuo, jog VIP bilieto turėtojams suteikiama teisė dalyvauti PIT WALK ir patekti į PIT BOX zoną, skirtą būtent VIP superfano bilietų savininkui.

Įsigiję šį bilietą galės rinktis statyti savo automobilį VIP aikštelėje ar parkinge šalia trasos arba važiuoti į renginį su specialiais VIP Shuttle.

Su šiuo bilietu galėsite patogiau stebėti lenktynes bei rezultatus didžiuliuose LED ekranuose VIP pavilijone.

Daug kam į atmintį įsirėžę trys „Aurum 1006 km lenktynių“ dienos, tačiau renginys ima šurmuliuoti jau trečiadienį, kai pradeda darbą administracinė ir techninė komisijos ir vyksta nuotaikingi komandų pristatymai. Tai unikali galimybė tikriems automobilių sporto aistruoliams pirmiesiems susipažinti su komandomis ir pirmiems pamatyti lenktynių bolidus.

Šiemet žiūrovų laukia dar viena naujovė – administracinė ir techninė komisijos iš S. Dariaus ir S. Girėno stadiono keliasi į lenktynių trasą, šalia pagrindinių renginio vartų. Gera žinia žiūrovams ta, jog trečiadienio uvertiūra nemokama, o Klaipėdos autobusų parkas jau nuo 12 val. visus norinčius irgi nemokamai vežios nuo Palangos į renginio vietą ir atgal.

Praktika parodė, jog populiarūs ir toliau išlieka trijų dienų abonementai, kuriuos įsigiję ne tik patenka į bendrą renginio teritoriją, pramogų/koncertų ar Paddock zonas, bet ir gali nemokamai važinėti iš Palangos į renginio vietą ir atgal Klaipėdos autobusų parko autobusais.

Įsigiję abonementus žiūrovai gali pasistatyti automobilį nemokamai parkinge, įrengtame atvažiavus nuo Klaipėdos pusės.

Daugelis aistruolių, nors ir labai mėgstančių automobilių sportą, ne visada turi galimybių mėgstamai sporto šakai paskirti visą savaitgalį.

Tokiam žiūrovui puikiausiai tiks vienos dienos bilietas, suteikiantis teisę patekti į bendrą renginio teritoriją ir pramogų/koncertų bei Paddock zonas.

Įsigijęs vienos dienos bilietą gali nemokamai važinėti iš Palangos į renginio vietą ir atgal Klaipėdos autobusų parko autobusais arba pasistatyti savo automobilį nemokamai parkinge, įrengtame atvažiavus nuo Klaipėdos pusės.

Be abejo, viena, nors ir labai turininga diena, nesuteiks tiek emocijų, kiek visas lenktynių savaitgalis, nuo ketvirtadienio iki pat šeštadienio vakaro, kai žiūrovus be lenktynių azarto vilios ir pramogų zona su daugybe atrakcijų ir vaikams, ir suaugusiems.

Įsigiję leidimus į VIP zoną galės ne tik patogiai stebėti varžybas, mėgautis skaniausiu maistu ir gėrimais, ne tik kartu sekti komentatorių darbą, bet ir laimėti įvairiausių prizų.

Daugybę vertingų prizų išsiveš ir „Technitis“ žiūrovų slalomo dalyviai, kuriuos šių varžybų organizatoriai kviečia savo automobiliais atvažiuoti nuo Klaipėdos pusės.

Beje, įsigiję renginio bilietus (o juos įsigyti galima www.bilietai.lt) be papildomo mokesčio galės apsigyventi renginio teritorijoje esančioje kempingo zonoje, kur bus galima įsikurti su savo kemperiais arba palapinėmis.

Neverta nusiminti ir negalėsiantiems lenktynių dienomis apsilankyti Palangoje. „Aurum 1006 km lenktynių“ festivalį bus galima stebėti TV3 grupės kanalais, o komentarus iš renginio vietos klausyti per internetinį lenktynių radiją.

Dar viena naujiena – visus norinčius žiūrovus renginio partneris, Klaipėdos autobusų parkas, nemokamai vežios iš Palangos (stotelė Vytauto g. prie bažnyčios) į renginio trasą ir atgal, o atvykstančių savo automobiliais renginio teritorijoje lauks įrengti parkingai. Iš jų nemokamas – atvažiuojant nuo Klaipėdos pusės, o mokamas – renginio teritorijoje.