Šv. Mišias laikė Lekėčių šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Ričardas Kmitas ir Šunskų parapijos klebonas, Marijampolės dekanas kun. Deimantas Brogys.

Po šv. Mišių susirinkusius tradicinės šventės proga pasveikino rajono vicemeras Paulius Visockas ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Giedrius Surplys.

Vasaros kaitra neišgąsdino šventės dalyvių – pasivaišinę „Pušyno poilsiavietės“ koše, susirinkusieji dalyvavo Žolinės skrybėlės ir pyrago konkursuose.

Šiemet Žolinės skrybėle tapo mažojo Jokūbo skrybėlė, o pyrago konkurse laimėjo viešnios iš Kauno pyragas, keptas iš miežinių miltų su kanapių sėklomis.

Visi norintys galėjo pajodinėti „Novos rančos“ žirgais.

Po vaišių žiūrovus pralinksmino Prienų kultūros ir laisvalaikio centro Naujosios Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų teatro „Vėtrungė“ pasirodymas. Svečiai parodė komediją „Žemės ar moters“. Šakių rajono „Liepalotų kaimo kapelos“ muzikavimas taip pat nepaliko abejingų – poras sukosi polkos sūkuryje.

„Žmonės ateina pirmą kartą, įsiklauso, pabūna, pagiedama visa giesmė nuo pradžios iki galo. Tada jau paaiškinama kaip, suskirstoma į grupes, pradedame giedoti kaip sutartinę“, – teigė sutartinių maratono organizatorė Skaidra Jančaitė.

Giedoti rinkosi ir jaunimas, ir senjorai, įgudę ar niekada tokio giedojimo nebandę kauniečiai bei miesto svečiai.

„Įveda į tokią meditacinę būseną. Jei galva pilna minčių, tai nepagiedosi sutartinės. Duoda tokį bendrystės jausmą“, – kalbėjo moteris.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Organizatoriai sako, kad sutartinės populiarėja, o į susirinkimus giedoti susirenka vis daugiau žmonių. Renginys pavadintas „Suburtynėmis“ vyksta jau trečius metus, pernai giedotojų susirinko apie tūkstantį.

„Procesas vyksta tam, kad žmonės išdrąsėtų, kad žmonės galėtų susirinkti“, – teigė organizatorė S. Jančaitė.

Prie parą trukusio giedojimo jungėsi ne tik atėję fiziškai, bet ir nuotoliu dalyvavo lietuviai, esantys už Atlanto.

„Darome gyvas transliacijas, kad visi galėtų giedoti namuose. Turime draugų Amerikoje, kurie nori jungtis prie mūsų“, – sakė S. Jančaitė.

Šiemet sutartinėse buvo daugiau judesio.

Jei galva pilna minčių, tai nepagiedosi sutartinės.

„Su lietuviais niekas niekada nesėdėjo, visi šoko. Sutartinės turi puikius ritmus, atgyvina kūną, keičia nuotaiką“, – teigė organizatorė.

O judesys kurtas svečių iš Latvijos.

„Mes judėsime aplink muziejų, turėsime ritualą su auditorija. Naudosime medžio šaknis, kurias atsivežėme iš Latvijos“, – kalbėjo „Butoh Lab“ artistė iš Latvijos Simona Orinska.

Naudotos ne tik šaknys, bet ir tikras linas, mat taip kuriamas ryšys su gamta.

„Kartu statysime židinį, savo erdvę pagal skulptūras savo galvoje. Tikslas yra pajusti bendrystę“, – teigė artistė.

Sutartinių nenutraukiamas giedojimas vyko M. K. Čiurlionio muziejuje simbolinėje vietoje – kryžių kalno ekspedicijoje.

Pasak minėtos bažnyčios klebono Mindaugo Šlausto, ši šventė akcentuoja vieno sezono užbaigimą ir kito prasidėjimą.

„Žolinė – tam tikro periodo, žmogaus gyvenimo kaitos šventė. Tai ir gražus momentas švenčiant Švenčiausios Mergelės Marijos į dangų ėmimo šventę, gražus stabtelėjimas prieš artėjantį naują laikotarpį gyvenime. Žolinių dieną yra tradicija – bažnyčioje laiminami žolynai, gėlės, vaistažolės, pirmasis derlius, kurį žmogus gali atnešti, už jį melstis ir padėkoti Dievui“, – sakė pašnekovas.

Ypatingas tikinčiųjų dėmesys šiandien skiriamas šv. Mergelei Marijai, Jėzaus Kristaus Motinai. Tikima, kad būtent šią dieną ji buvo paimta į dangų.

„Jėzaus Kristaus Motinos šventė išreiškia mūsų tikėjimo slėpinį. Šią dieną kreipiamės melsdami Mergelės Marijos užtarimo mūsų reikaluose, darbuose, ji – kaip visų mūsų dvasinė motina, kuri lydi per gyvenimo kasdienybę. Ypatingai Lietuvoje pamaldumas Marijai yra tikrai didžiulis, o Marijos globa, kurią patiriame ir malonės iš Dievo, per jos užtarimą, kiekvieną mūsų labai paliečia“, – kalbėjo M. Šlaustas.

Savaitgalį, rugpjūčio 19–20 dienomis, šioje bažnyčioje vyks dar viena Marijai skirta šventė – Marijos Taikos Karalienės atlaidai.

Šeštadienį po 18 val. mišių vyks tradicinis renginys „Šviesa naktyje“, per kurį vyks sakramento adoracija, bus giedamos giesmės, vyks užtarimo maldos. Melsis seserys benediktinės iš Kauno.

Sekmadienį po 10 ir 12 val. mišių vyks suneštinės vaišės. Žadama, kad laukia ir loterija, gyva muzika.

„Kviesime bendruomenę, kad atsineštų vaišių, o „Caritas“ vaišins pyragais, kava, arbata, vyks užsiėmimai su vaikais“, – sakė M. Šlaustas

Šiandien mišios dar vyks 12 ir 18 val.

LNK kalbinti praeiviai dalijosi, kaip švęs Žolinę.

„Dirbsiu. Kirpykloje turiu daug klientų per Žolinę“, – teigė viena pašnekovė.

„Važiuosime į gamtą rinkti žolių, maudytis. Pinsim vainiką, papuošim. Nueisim ir į bažnyčią, yra atlaidai, didelė šventė“, – sakė kalbinta senjorė.

„Orai bus puikūs. Aš pati gyvenu Anglijoje ir pasisekė pagauti lietuvišką saulę. Važiuosime aplankyti šeimą, šeimos būry švęsime Žolinę“, – dalijosi praeivė.

„Kepsime šašlykus. Vilniuje būsime. Tiesiog pasidžiaugiame laisvadieniu“, – sakė vyriškis.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Artimiausiomis dienomis prognozuojamas karštis. LNK kalbintas Žirmūnų paplūdimio gelbėtojas Genadijus pasakojo apie saugumą prie vandens.

– Ar tikitės daug žmonių, pilno paplūdimio?

– Taip, žada gerus orus. Bus daug žmonių.

– Poilsiautojai turi daug planų. Žolinė jums bus intensyvi darbo diena?

– Mes – kaip visada pasiruošę, dirbame pastoviai.

– Kam labiausiai norisi pakartoti tą bendrą informaciją apie saugumą?

– Tėvams. Su tėvais kalbame, kad sudrausmintų vaikus. Vaikai reikalauja daugiausiai dėmesio.

– Kreipiamės į tėvelius. Ko jiems reikėtų nepamiršti?

–  Būna, kad tėvai eina savo reikalais, vaikai savo. Reikėtų nepamiršti, kad atėjo su vaikais ir nepamesti jų iš akių.

Kaip pranešė Prezidentūra, priešpiet šalies vadovas su pirmąja ponia dalyvaus šv. mišiose Palūšės Šv. Juozapo bažnyčioje. Vėliau lankysis tradicinėje Medkopio pabaigos šventėje „Ulioja bitelė“ Stripeikių kaime esančiame Senovinės bitininkystės muziejuje.

Šiame renginyje Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje ketina perduoti dovaną Bitininkystės muziejui – bičių avilį, pažymint šių vabzdžių reikšmę planetos ekosistemai.

Popiet šalies vadovas savo ir partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago, kovojusio su sovietine okupacija, vardu pasodins du ąžuoliukus prezidentų ąžuolų alėjoje ant Ladakalnio.

Tuo metu Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sode Kairėnuose Žolinės proga lankytojai galės pamatyti daugiau kaip 100-to skirtingų skonių ir kvapų mėtų parodą bei aromatingiausios mėtos rinkimus.

„Šventės parodoje eksponuosime per 100 skirtingų pavadinimų mėtų. Pipirinių mėtų hibridai ir veislės pasižymi stipriausiu aromatu – mentolio ir aštroko pipirų kvapo. Bus ir kiek lengvesnio aromato, greipfruto poskonio mėtų. Parodoje aptiksite kiek saldoko kvapo mėtų, primenančių azijietiškus aromatus“, – pranešime cituojama šventės mėtų parodos kuratorė, VU Botanikos sodo Vingio skyriaus vadovė Regina Juodkaitė.

Renginio metu taip pat vyks koncertai, kermošius, kūrybinės dirbtuvės bei ekskursijos. Šventės dalyviai patys galės pasigaminti žolelių arbatos, įsitraukti į amatininkų dirbtuves.

Tuo metu Rumšiškėse esančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje šventė prasidės iškilmingomis šventomis mišiomis muziejaus miestelio bažnyčioje, kur bus pašventinti žolynai ir derlius. Kaip praneša muziejus, lankytojai taip pat galės pamatyti Žolinės puokščių parodą.

Savo ruožtu kiekviename muziejaus Aukštaitijos gatvinio kaimo kieme vyks įvairios pramogos: sutartinės ir romansai, meistravimai, skanavimai, uostymai ir ragavimai, varžytuvės, labirintas ir šokiai, kelionės arkliais.

Šventės minėjimas vyks ir Žaliūkių malūnininko sodyboje Šiauliuose. Čia organizatoriai kvies į žolynų turgelį, jojimo žemaitukų žirgais pamokas, šventines apeigas, edukacinius žaidimus.

2000 metais Seimas Žolinę įtraukė į valstybinių švenčių sąrašą ir paskelbė nedarbo diena. Žolinė kasmet švenčiama rugpjūčio 15-ąją.

Kvartetas laiko pabaigai

Rugpjūčio 12 d. Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje į koncertą „Kvartetas laiko pabaigai“ Pažaislio muzikos festivalio klausytojus kviečia smuikininkė Rasa Vosyliūtė, klarnetininkas Vytautas Giedraitis, violončelininkė Giedrė Dirvanauskaitė ir pianistas Justas Šervenikas.

Originalios sudėties ansamblis atliks išskirtine sukūrimo istorija ir nemaria muzika įsiamžinusį kūrinį: Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“. Šis kūrėjas – vienas reikšmingiausių XX a. Prancūzijos kompozitorių, sukūrusių savo muzikinę kalbą. Be to, jis buvo iškilus pedagogas, vargonininkas ir muzikos teoretikas.

„Kvartetas laiko pabaigai“ – vienas dažniausiai pasaulio kamerinės muzikos scenose skambančių kūrinių. Jis sukuria nepaprastą dvasingumo ir emocingumo aurą, o savo religiniu turiniu stiprina žmonijos viltį ir tikėjimą. Kūrinys sukurtas dabartinėje Lenkijos teritorijoje esančio Zgoželeco (vok. k. – Giorlico) karo belaisvių stovykloje, kurioje kompozitorius buvo kalinamas 1940–1941 m. Kompozitorius kūrė talkinant muziką vertinusiam sargybiniui Karlui Albertui Brülliui, kuris, sužavėtas O. Messiaeno talento, aprūpino jį rašymo priemonėmis ir suteikė netrukdomą erdvę. Kvartetas parašytas trims kartu kalėjusiems draugams, taip pat profesionaliems muzikantams: violončelininkui Etienne’ui Pasquierui, smuikininkui Jeanui Le Boulaire’ui ir klarnetininkui Henri Akokai. Premjera įvyko 1941 m. sausio 15 d., fortepijono partiją atliko pats O. Messiaenas.

Apie kvarteto turinį ir sandarą autorius rašė: „Kūrinio muzikinė kalba iš esmės nemateriali, sudvasinta, katalikiška. Melodikos ir harmonijos priemonėmis realizuojančios tam tikrą garso visuotinumą dermės čia priartina klausytoją prie amžinybės erdvėje ir begalybėje. Neįprasti, jokių normų nesaistomi ritmai labai padeda atitolinti visa, kas žemiška. (Tačiau viskas tėra mėginimai ir sapaliojimai, kai pagalvoji apie triuškinantį temos didingumą!) Kvartetas aštuonių dalių. Kodėl? Septyni – puikus skaičius, šešias dienas trukusį kūrimą pašventino dieviškas sabbat; septinta, poilsio diena, trunka iki amžinybės ir tampa aštuntąja – tobulos šviesos, nesudrumsčiamos ramybės diena.“

Neįprasti, jokių normų nesaistomi ritmai labai padeda atitolinti visa, kas žemiška.

 

Tradiciniai atlaidai

Rugpjūčio 15 d. Pažaislio vienuolyne vyks tradiciniai Žolinės atlaidai, kur šv. Mišių metu giedos Mindaugo Radzevičiaus diriguojamas Kauno valstybinis choras. Choristų balsai, kaip ir kiekvienais metais, padės sukurti magišką aurą, kuri apgaubia vienuolyno kiemelį, kai, bendradarbiaujant Pažaislio muzikos festivalio rengėjams ir Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijai, kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami švęsti Šv. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventę.

Žolinė – iš senųjų laikų atkeliavusi žalumos suvešėjimo apogėjaus ir derliaus brandos šventė, o katalikiškoji Šv. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė – seniausia ir garbingiausia iš visų, skirtų Dievo Motinos garbei. Lietuvoje ji vadinama Žoline, nes nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną bažnyčiose šventinti laukų žoleles, gėles ir augalus. Tikima, kad pašventintos gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių.

Katalikų manymu, V a. mirusios Marijos kūnas neliko kape, bet buvo sudvasintas ir paimtas į Dangų. Šv. Jonas Damaskietis raštuose mini paplitusį pasakojimą, kad apaštalai susirinko į Jeruzalę atsisveikinti su Išganytojo motina. Po laidotuvių jie budėjo prie Dievo Motinos kapo, kol Petras, apšviestas Dievo, pareiškė, kad Marija prisikėlė, ir pasiūlė atidaryti Jos karstą. Marijos kūno ten jau nebuvo, o karstas buvo pilnas nuostabiausių gėlių ir žolynų. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“

Žolinė – nuo seno žinoma kaip susitikimo su draugais ir giminėmis, svečiavimosi metas. Tarp senųjų dzūkų dar gyvas posakis „Neataisi par Žolinį – liksi biednas“, todėl rugpjūčio 15-ąją visi, vertinantys išmintingą Dievo žodį ir muziką, kviečiami apsilankyti Pažaislio vienuolyne, kur šv. Mišių metu skambės Kauno valstybinio choro atliekami kūriniai iš sakralinės muzikos lobyno.

Eglė Stundžiaitė. Organizatorių nuotr. 

Dievo Motinos garbei

Rugpjūčio 15 d. Molėtų r. Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje švenčiant Žolinę, katalikiškąją Šv. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventę, nuskambės dvasingumu alsuojantis Pažaislio muzikos festivalio koncertas „Ave Maria“, kuriame klausytojai išgirs Vytauto Lukočiaus diriguojamą Vytauto Didžiojo universiteto kamerinį orkestrą ir sopraną Eglę Stundžiaitę. Koncerto metu klausytojai išgirs gražiausias Dievo Motinos garbei skirtas giesmes ir arijas iš operų ir stambios formos sakralinių kūrinių.

Krištolinio skaidrumo balsu apdovanota E. Stundžiaitė po magistro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tobulinosi Norvegijoje ir Italijoje, gilino žinias įvairių žymių atlikėjų meistriškumo kursuose. Solistė yra dainavusi su Lietuvos valstybiniu, Kauno miesto simfoniniu orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru, Vilniaus „Sinfonietta“, Šv. Kristoforo orkestru, Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinės muzikos ansambliu „Musica humana“, VDU kameriniu orkestru ir kitais kolektyvais, ji dirba „Vilnius City Opera“ projektuose, prieš keletą metų debiutavo Piotro Čaikovskio teatre, stažavosi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Solistės repertuare gausu ne tik operos ar oratorijos žanro kūrinių – svarią dalį čia užima kamerinės muzikos programos, solistės atliekamos Lietuvoje ir svetur. E. Stundžiaitė yra choro „Bel Canto“ vokalo konsultantė ir turi įsteigusi savo vokalo studiją.

VDU kamerinis orkestras, įkurtas 2011 m. Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, yra vienintelis profesionalus kamerinis orkestras Kauno mieste. Kolektyvas suburtas ne tik siekiant plėsti klasikinės muzikos ir šiuolaikinių jos interpretacijų kultūrą laikinojoje sostinėje, bet ir tarptautiniu lygiu atstovauti Lietuvai, Kauno miestui ir universitetui, reprezentuoti juos užsienyje. Per palyginti trumpą gyvavimo laikotarpį orkestras jau surengė daugiau nei 200 koncertų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo pagrindiniuose Lietuvos festivaliuose, taip pat – „Euro-Mediterranean Youth Music Expo 2012“ festivalyje Kipro Respublikoje, debiutavo prestižiniame Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, surengė gastroles Jungtinėse Amerikos Valstijose ir pasirodė tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje „Salkhino Palace Camerata“ Sakartvele.

V. Lukočius – publikai puikiai iš muzikinių televizijos projektų pažįstamas dirigentas. Jis – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas, įgijęs čia net tris diplomus: pianisto solisto ir koncertmeisterio, orkestro dirigento ir menų licenciato. V. Lukočius trejus metus studijavo orkestrinį dirigavimą Jeano Sibeliaus akademijoje Helsinkyje. Universalus muzikas pelnė apdovanojimų ne viename prestižiniame konkurse, tobulinosi „Erasmus“ dirigentų meistriškumo kursuose, buvo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dirigento asistentas, suomių kamerinio orkestro „Saimaa sinfonietta“ meno vadovas, už veiklą su šiuo kolektyvu pelnęs Saimos regiono fenomeno apdovanojimą.

Kas? Koncertas „Kvartetas laiko pabaigai“.

Kur? Zapyškio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Kada? Rugpjūčio 12 d. 17 val.

Kas? ŽOLINĖS ATLAIDAI PAŽAISLYJE.

Kur? Pažaislio vienuolyne.

Kada? Rugpjūčio 15 d. 15 val.

Kas? Koncertas „Ave Maria“.

Kur? Molėtų r. Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje.

Kada? Rugpjūčio 15 d. 16 val.

Festivalį surengė Kauno rajono muziejus kartu su „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa. „2022-uosius Seimas paskelbė Sūduvos metais, todėl šis renginys buvo dedikuotas Sūduvos metams paminėti. Vieta festivaliui pasirinkta neatsitiktinai: Akademijos seniūnija yra simboliniai vartai į Sūduvos žemę“, – sakė Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.

Drąsos organizuoti tokį renginį suteikė tai, kad Kauno rajone gausu etnografinių ansamblių, kai kurie jų garsūs visoje Lietuvoje, pelnę pripažinimą ir aukštų įvertinimų. „Aukso paukšte“ – aukščiausiu mėgėjų meno apdovanojimu Lietuvoje – didžiuojasi Neveronių laisvalaikio salės etnografinis kolektyvas „Viešia“ ir Domeikavos laisvalaikio salės etnografinis kolektyvas „Serbentėlė”.

Dvi dienas festivalis šurmuliavo Tado Ivanausko Obelynės sodybos – memorialinio muziejaus atvirose lauko erdvėse ir scenoje. Susirinkusieji turėjo galimybę nemokamai aplankyti muziejų, dalyvauti edukacinėje paskaitoje „Vaistažolių nauda sveikatai“, kurią surengė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos doktorantas, vaistažolininkas, knygų apie vaistažoles autorius Marius Lasinskas.

Po šios edukacinės paskaitos nuvilnijo festivalio atidarymo koncertas „Sveiki gyvi sveteliai”, o po vidurnakčio vyko „Naktinėjimai Obelynėje” ansamblių pasirodymai unikaliose Obelynės sodo ir parko vietose, lazdynų ir šermukšnių alėjoje – meninė instaliacija „Skambantys raštai”, vakaronė prie laužo priešais pagrindinę sceną „Lipk ant sienų”, kurioje kartu dainuota ir šokta, stiprintasi suneštinėse vaišėse – naktipiečiuose.

Rugpjūčio 15-ąją jau viskas buvo skirta Žolinei – atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis dienai: žoliauta, pinti vainikai, jais puošti vartai ir scena, virta ir ragauta obuolienė, automobilių stovėjimo aikštelėje surengta Žolinės ūkininkų mugė. Netgi baigiamasis koncertas vadintas Žolynų ratu.

„Tikime, kad respublikinis folkloro festivalis „Obelynės žolinė“ taps tradiciniu, kas antrus metus vyksiančiu folkloro mėgėjų renginiu, o T.Ivanausko Obelynės sodyba folkloro puoselėtojų ir gerbėjų susibūrimo vieta Sūduvos žemėje“, – pirmuoju renginiu džiaugėsi Z.Kalesinskas.

Puokščių įvairovė

Sakoma, kad Žolinė esanti bene vienintelė metų šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną bažnyčioje šventinti vaistingas laukų žoleles, gėles, javus ir daržoves. Tikima, kad tokia puokštė apsaugos nuo žaibų, perkūnijos, gaisrų ir piktos dvasios.

Senovėje dažniausiai šventinti neštos darželio gėlės: rūtos, pelėžirniai, diemedžiai, mėtos, medetkos, smidrai, katžolės ir kitos. Taip pat į puokštes būdavo dedami ir lauko augalai: ramunės, rugiagėlės, valerijonai, rasakilos, jonažolės.

Editos Šileikės nuotr.

Taip pat į Žolinės puokštę įdėdavo visko, ko sode ir darže tuo metu rasdavo – vyšnios, slyvos šakelių, pupelių stiebų. Ant lazdyno šakelių ir obuolių, ir kriaušių pamaudavo. Dzūkės į puokštę mėgdavo įsprausti ir nedidelį kopūstą. Žolinių puokštėje turėjo būti ir javų – avižų ir rugių. Nes avižos buvo svarbios žemę dirbančiam arkliui, o rugiai – šeimynai maitinti.

Muziejaus lankytojai galėjo susipažinti, kokios Žolinių puokštės vyravo skirtinguose Lietuvos regionuose, kokie augalai buvo šios šventės akcentai.

Šių dienų puokštelės

Šį kartą muziejaus lankytojų rankose buvo matyt spalvotos, įvairių dar žydinčių gėlių puokštelės, padabintos kokio grūdo varpa. Dažnas sutiktas ir dabar į bažnyčią nešėsi gėlių. Tiesa, muziejininkai pastebi, kad šių dienų Žolinių puokštės jau kitokios.

„Anuomet tikėta, kad žolynai padės kitąmet turėti gerą derlių, todėl ir puokštės būdavo labai gausios. Dabar žmonės renkasi į puokštę įdėti vos penkias gėles. Juk dabar labai gerai žmonės gyvena, visko gali parduotuvėje nusipirkti, nesuka galvos, kaip ta duona atsiranda, o seniau juk buvome žemdirbių kraštas, tad reikėdavo pasikliauti aukštesnėmis jėgomis tam, kad geras derlius būtų, todėl reikėdavo šventinti, prašyti“, – kalbėjo vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė.

Anuomet tikėta, kad žolynai padės kitąmet turėti gerą derlių, todėl ir puokštės būdavo labai gausios.

Kalbinti žmonės neslėpė, jog į puokštes dėjo tai, kas jiems gražu, ką rado sode ar lauko pievose.

„Laikysiu puokštę, kol sudžius. Tada – sudeginsiu. Vis tiek juk šventinto daikto nevalia išmesti. O šiaip nemanau, kad labai svarbu, kokius žolynus atsineši, svarbiausia, kad puokštėje būtų sudėta meilė, padėka, atjauta ir visi kiti geri dalykai“, – pasisakė prie bažnyčios sutikta ponia Leonarda.

„Žinom, kad į puokštę įeina vaistažolės, lauko gėlytės. Parsivešim namo, už durų laikysime pašventintą. Sudžius ir laikysime“, – apie savas puokšteles pasakojo Leta ir Dalia.

Dar vienas lankytojas tikino, kad savajai puokštei ieškojo specialios spalvos gėlių ir vylėsi, kad jam tai atneš sėkmę. Kalbintas vyriškas pripažino, kad Žolines pradėjo švęsti šik šiemet, mat anksčiau neatrasdavo joms laiko.

„Paskaičiau, kad geltona spalva labai gerai sėkmei, ji tokia gero linkinti, todėl tokių gėlių ir ieškojau. O toliau rinkausi tokius žolynus, kurie sudžiūvę gali ilgai stovėti“, – į bažnyčią atneštas savo gėles apibūdino Paulius.

Kai kurie lankytojai gėlių prisirinko pačioje muziejaus teritorijoje. Beje, įvairiausių gėlynų paruošė ir muziejaus darbuotojai, ne vieną valandą braidę po pievas ir skynę gražiausius žiedus, todėl Žolinės šventėje buvo galima pamatyti kerinčių žmogaus dydžio gėlių vainikų, kurie traukė praeivius pasidaryti asmenukę.

Visa Žolinių šventė buvo koncentruota į Aukštaitijos regioną – lankytojus pasitiko įvairios kapelos, muziejininkų paruoštos pramogos, senoviniai lietuvių liaudies žaidimai. Muziejaus atstovai tikino, kad Žolinės į Rumšiškes kasmet sutraukia šimtus lankytojų.

Editos Šileikės nuotr.

Žolinės papročiai

Etnografai aiškino, jog Žolinė tai – atsisveikinimo su žalumynais ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.

Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų.

Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

Šventės dieną buvo rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai būdavo svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Ūkininkai šiai šventei iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros.

Švęsti Žolinių susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas arba liks vienas bėdoj. Tai ypatinga šventė, nes žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir jam siūlo pagalbą.

„Per Žolinę, kaip ir Kūčių vakarą, susirenka visa šeima prie stalo ir vaišinasi dvylika patiekalų, pagamintų iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių. Ant stalo uždegama žvakė, ji nešama aplink valgius ir leidžiama per rankas aplink stalą“, – susirinkusiems aiškino muziejaus edukatoriai. Etnografai primena, kad Žolinė yra riba, kai baigiasi vasara, šiltasis laikas, ir ateina ruduo.

Žolinės šventė – tarsi simbolinis slenkstis tarp vasaros ir rudens, susijęs ne tik su krikščioniškąja tradicija, bet ir žymintis svarbių vasaros darbų pabaigą. Žolinės šventė vadinama ir javapjūtės pabaigtuvėmis, ir bičkopio, ir medsukio, duonos, medaus ir pieno švente. Nuo seniausių laikų ši šventė – tai padėka už visas vasaros gėrybes, mat tuo metu baigdavosi rugiapjūtė, o po pabaigtuvių susirinkdavo visa giminė.

Atvykę į Žolinės vakaronę prie Žaliūkių vėjo malūno tikrai sužinosite, ką reikia sudėti į žolynų puokštę, kad visi ateinantys metai būtų sėkmingi – juk kiekvienas nuskintas augalas turi savo reikšmę, sako šventės organizatoriai. Visoje Lietuvoje buvo paprotys tą dieną pinti lauko gėlių vainikus, į kuriuos būtinai buvo įpinamos javų varpos, neštis puokštę lauko ar darželio gėlių, javų ir žolynų bažnyčion pašventinti. Pašventinta žolynų puokštė saugo namus nuo nelaimių, piktųjų dvasių, ligos ar gaisro.

Šiemet susirinkusieji į šventę galės smagiai ir turiningai praleisti laiką, prisiminti Žolinės tradicijas, pabūti su giminaičiais, draugais, senais ir naujais pažįstamais, aplankyti žolynų turgelį, paragauti šviežios naujojo derliaus ruginės duonos. Kiekvienais metais šiai šventei pirmą kartą malūnininko troboje kepama ką tik nupjautų ir iškultų rugių duona, kuria vaišinami visi, atėjusieji į šventę.

Kaip pranešime skelbia Šiaulių „Aušros“ muziejus, smagioje vakaronėje Žaliūkių malūnininko sodyboje drauge pasimėgauti liaudiška muzika, dainomis, šokiais pakvies folkloro ansambliai „Verdenė“ (Pakruojis), „Spigėns“ (Telšiai), vokalinis duetas iš Bazilionų (Šiaulių r.), kapelijos „Kaimo muzikantai“ (Kurtuvėnai) ir „Mingė“ (Klaipėda).

Nuobodžiauti neleis ne tik puikūs muzikantai, bet ir iš Klaipėdos atvyksiantis edukatorius Jonas Kavaliauskas, kurio organizuojami tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai ir etnopramogos kvies visus lankytojus, o ypač vaikus ir jaunimą. „Lindimas per lanką“, „Vilkeliai“, „Meškeriotojas“, „Kojūkai“ – tai tik dalis žaidimų, kuriuos savo priekaboje atsiveš ir Žaliūkių malūnininko sodyboje paskleis nenuilstantis etninės kultūros puoselėtojas. Smagių užsiėmimų pasiūlys ir muziejininkai, ir jau ne pirmą kartą prie Žaliūkių vėjo malūno įsikursianti Dailės studija „Auksinė ochra“ ( vadovė Birutė Kuicienė).

Šventės organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejus.