Tango dievaičiu vadinamas M. Ayala žada klaipėdiečiams naują spektaklį „Tango in the Shadows“ („Tango šešėliuose“). „Marcos Ayala Tango Company“ dabar laikoma viena geriausių trupių Argentinoje ir pasaulyje. Jos pasirodymais žavėjosi JAV, Izraelio, Suomijos, Švedijos, Čilės, Prancūzijos ir kitų šalių žiūrovai.

Jau prasidėjusio turo metu grupė aplankys Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją.

Kai 2015 m. grupė surengė grandiozinį turą po JAV, Niujorko kritikų asociacija jam įteikė du „Lotynų ACE apdovanojimus“ (ACE – Kūrybiškumo ir pramogų aljansas): už šokėjo profesionalumą ir už spektaklį „Tango Lovers“, kuris buvo įvardintas geriausiu metų miuziklu.

Po metų M. Ayala’o spektaklis „Tango Buenos Aires“ vėl buvo pripažintas geriausiu.

Pasirodymai sulaukė liaupsių didžiausiuose JAV dienraščiuose, žurnalistai šokėją vadino scenos dievaičiu, ryškiausiu šių dienų švyturiu šokio pasaulyje, pabrėžė nepakartojamą jo šokio techniką ir charizmą.

Žinovų teigimu, „Tango in the Shadows“ laikomas vienu geriausių M. Ayala’o spektaklių. Jis sukurtas visiškai „Rio de la Plata“ dvasia.

Režisierius, choreografas ir atlikėjas M. Ayala bei jo partnerė Paola Camacho yra idealus duetas, jų judesių sinchroniškumas, interpretacijų netikėtumas verčia stebėtis ir žavėtis. Naujajame spektaklyje jie įkūnys du priešingus pasaulius ir kaustys žiūrovų dėmesį aistromis bei kontrastu, tarsi klausdami, ar įmanomas šviesos ir tamsos buvimas drauge.

Šiame spektaklyje gausu duetų bei solo, jame visą laiką vyksta aistros ir elegancijos kupinas veiksmas. Ne paskutinis vaidmuo jame tenka abejingų nepaliekančiai muzikai.

M. Ayala buvo vos 19-os, kai Tokijuje vykusiame Pasaulio tango čempionate pelnė laimėtojo titulą.

Trupė „Marcos Ayala Tango Company“ įkurta 2010 m., nuo tada ji – ne tik populiari, bet ir laikoma lydere Argentinoje ir pasaulyje.

Režisieriaus, choreografo tikslas – tradicinį šokį praturtinti naujomis formomis, taip siekiant išlaikyti ateities kartų interesą tango šokiui.

Koncerto organizatorius viešosios įstaigos „Renginių era“ vadovas Algirdas Guzauskas neabejoja, kad klaipėdiečiams šis šokio spektaklis paliks neišdildomą įspūdį ir suaudrins jausmus.

Sostinėje bilietai į šį spektaklį greitai išperkami.

Kazio Binkio parašytos dramos centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, kaltinamas vagyste jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis.

Tai jautri ir įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.

Režisieriaus J. Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą.

Šiame pastatyme siekiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo.

Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus bei absolventus.

Per dešimtmetį spektaklyje pagrindinius gimnazistų Petro ir Jasiaus vaidmenis kūrė skirtingų J. Vaitkaus laidų studentai.

Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.

Pasak J. Vaitkaus, šiandien yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia.

„Gal ji iš mūsų taško žiūrint atrodo paprasta, pernelyg nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už tų žodžių, kurie ištariami šiame kūrinyje, yra kažkoks spindėjimas. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus. Šiame pastatyme siekiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo“, – sakė režisierius.

Šių dviejų profesionalių atlikėjų muzikinis duetas gyvuoja jau aštuonerius metus. Jie taip pat yra džiazo trio „Neda/Labutis/Banys“ nariai ir dažnai neria į kitokio žanro bei populiariąją muziką.

Koncerte skambės dainų akustinės versijos, taip pat jau vizitine kortele tapusios Andriaus Kulikausko dainos „Į tave“, „Žingsniai ne tie“, A. Borisevičiaus ir A. Balsevičiaus tandemo sukurti hitai „Eilinė diena rojuj“, „Pasaka“ ir daug kitų populiarių ar mažiau girdėtų dainų.

Visos dainos buvo sukurtos specialiai N. Malūnavičiūtei. Todėl jos – ypač subtilios, intymios ir labai asmeniškos.

Ypatingo jaukumo koncertui turėtų suteikti tai, kad ir atlikėjai, ir žiūrovai bus labai arti vieni kitų – Žvejų rūmų Didžiosios salės scenoje.

Viena ryškiausių Lietuvos vokalisčių ir meistriška fleitininkė N. Malūnavičiūtė scenoje trykšta emocionalumu ir nuoširdumu, o jos balsas, dažniausiai naudojamas kaip lygiavertis ansamblio instrumentas ir neretai vedantis į emocines kulminacijas, aprėpia ir žaismę, gaivališką spontaniškumą, ir intymų santūrumą.

Nuo 1988 m., kai atlikėja debiutavo džiazo scenoje su savo mokytojo Vladimiro Čekasino moksleivių ansambliu, jos fleita ir spalvingas vokalas skambėjo projektuose su bemaž visais Lietuvos džiazo meistrais bei užsienio muzikantais.

Ji valdo daugybę džiazo stilių, jai puikiai pažįstama ir klasikinė muzika. N. Malūnavičiūtė sėkmingai pasirodo ir kaip populiariosios muzikos atlikėja, šiame amplua yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. Be to, ji yra išleidusi šešis muzikinius albumus.

R. Banys 2016 m. baigė magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur baigė džiazo fortepijono studijas pas profesorių Artūrą Anusauską. Kaip instrumentalistas jis yra pelnęs daug tarptautinių muzikinių apdovanojimų, koncertuoja su garsiais šalies ir užsienio džiazo muzikantais.

Bilietus galima įsigyti bilietai.lt, vietų skaičius ribotas.

Susirinkusiųjų laukia lėlių opera visai šeimai. Šio muzikinio spektaklio kompozitorius ir libreto autorius – jaunas britų kilmės kūrėjas Aubrey Lavender, muzikos kompoziciją ir pjesių rašymą studijavęs Guildhall’o muzikos ir dramos mokykloje Londone.

„Karlsonas į Mažylio kasdienybę atneša spalvų, džiaugsmo ir juoko. Norime, kad kiekvienam žiūrovui, ir ypač vaikui, šis spektaklis būtų it tas draugas, tas nenuorama skraidūnas Karlsonas, kuris užpildo širdį nuoširdžiu vaikišku džiaugsmu“, – sakė A. Sunklodaitė.

Pažymima, kad spektaklyje nėra kai kurių knygos veikėjų. Taip pat atskleidžiama keletas detalių: Frekenbok tapo televizijos žvaigžde, o aktoriui Konstantin Novopolskij, vaidinančiam Karlsoną, tai pirmas vaidmuo su lėle.

Anot K. Novopolskio, tokio draugo, kaip jo personažas, reikėtų ne tik kiekvienam vaikui, bet ir suaugusiajam.

„Karlsonas niekada nenustoja džiaugtis ir visada primena tiek Mažyliui, tiek Frekenbok, tiek man, kad reikia nepamiršti džiaugtis gyvenimu, šmaikštauti, linksmintis, nekreipti į viską dėmesio ir per giliai nenugrimzti į tą suaugusiųjų rūpesčių gyvenimą bei tiesiog džiaugtis akimirkomis“, – tvirtino aktorius.

KVLT spektaklyje visai šeimai „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ vaidins įvairiausių dydžių lėlės, o pasirodys šie aktoriai: Dominyka Budinavičiūtė, Konstantin Novopolskij, Jolita Ross, Arvydas Šaučiūnas, Andrius Žiurauskas, Vigita Rudytė, Mindaugas Černiauskas, Laima Strazdauskienė, Augustas Gudelis.

Spektaklio dailininkė Giedrė Brazytė, videomenininkas – Antanas Skučas.

Tradicinė metų pradžia

Sausio 14 d. 15 val. Žvejų rūmų Didžiojoje salėje skambės neoficialus Mažosios Lietuvos himnas, lietuvių, latvių ir estų kompozitorių kūriniai, o koncerto programą vainikuos jūrinei temai skirta retai atliekama Felixo Mendelssohno-Bartholdy koncertinė uvertiūra „Rami jūra ir laiminga kelionė“.

Klaipėdos muzikinis teatras 2024 metus tradiciškai pradės koncertu, kuriuo paminės Klaipėdos sukilimą (sausio 15 d.), atvėrusį kelius įteisinant Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvai. Metų pradžia taip pat tradiciškai taps ir proga pristatyti ambicingą teatro simfoninio orkestro, choro bei solistų parengtą koncertinę programą, žyminčią šio teatro kolektyvų raidos etapą. Teatro vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis įsitikinęs: orkestro patirtis ir branda leidžia imtis vis sudėtingesnių kūrinių partitūrų ne vien iš muzikinio teatro repertuaro. Pasak dirigento, šie kūriniai orkestrui – lyg profesinį augimą skatinantys vitaminai. Jam antrino ir teatro garbės dirigentas, buvęs ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro vadovas, teatro meno tarybos narys Stanislavas Domarkas, kuris džiaugiasi sustiprėjusiu teatro simfoniniu orkestru ir puikiai sukomplektuotu choru.

Tarsi Mažosios Lietuvos himnas

Šiemečio koncerto programą simboliškai atvers Stasio Šimkaus (1887–1943) patriotinė daina „Lietuviais esame mes gimę“ chorui, pastaraisiais metais skambanti kiekviename Klaipėdos muzikinio teatro metų pradžios koncerte. Parašyta pagal sorbų kilmės Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, kalbininko ir vertėjo Georgo Sauerweino žodžius, pirmą kartą išspausdintus 1879 m. Klaipėdos krašto savaitraštyje „Lietuviška ceitunga“, ši tuomet Varšuvoje ir Sankt Peterburge mokslus krimtusio jauno kompozitoriaus ir dirigento 1908 m. sukurta, Vydūnui dedikuota daina laikoma neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Ji taip pat buvo minima tarp pretendentų į Lietuvos himną kartu su dešimtmečiu anksčiau sukurta Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ (1898). Nors Lietuvos Respublikos himnu buvo pasirinkta pastaroji, įkvepiantis S. Šimkaus dainos tekstas ir uždeganti muzika lėmė, kad „Lietuviais esame mes gimę“ dar nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo giedama kaip himnas kartu su V. Kudirkos „Tautiška giesme“, kuria koncertai būdavo pradedami, o S. Šimkaus daina užbaigiami. Jos patriotinis užtaisas buvęs toks veiksmingas, kad carinės Rusijos valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“.

Šįsyk koncerte daina skambės su teatro vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo sukurta įžanga. Ją atliks Klaipėdos muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras.

Su teatro solistais

Koncerto programoje taip pat skambės V. Konstantinovo sukurti fragmentai iš istorijų operos „Klaipėda“, vaizduojantys pasirengimą Klaipėdos sukilimui, Turgaus aikštėje marširuojančią prancūzų karių rikiuotę, kurią priima Prancūzijos paskirtas prefektas Gabrielis Žanas Petisnė su savo ponia, ir mūšio prie prefektūros kulminaciją: įžanga į antrąjį veiksmą, antrojo veiksmo 8-asis paveikslas ir epilogas. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui dedikuotos operos premjera įvyko 2023-iųjų vasarą trečiajame Klaipėdos festivalyje. Koncerte operos fragmentus atliks ir premjeroje dalyvavę atlikėjai: Gabrielio Žano Petisnė vaidmenį atlikęs Giedrius Gečys (tenoras), jo moters vaidmenį atlikusi Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Klaipėdos muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras.

Lietuvos muzikinės kūrybos giją pratęs dar du programoje skambėsiantys kūriniai. Lietuviškojo minimalizmo pradininko Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) kultinės „Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir fortepijonui (1974) buvo sukurtos M. K. Čiurlionio gimimo 100-mečiui ir dėl to išaugintos iš M. K. Čiurlionio harmonizuotų, kūryboje ne sykį naudotų liaudies dainų „Beauštanti aušrelė“ ir „Bėkit, bareliai“ intonacinių grūdų. Autentišką dainos „Beauštanti aušrelė“ pavidalą kūrinio pradžioje koncerte gyvai atliks teatro solistė Aurelija Dovydaitienė, o M. K. Čiurlionio harmonizuotą dainos versiją kūrinio pabaigoje – teatro choras.

Ž. Martinaitytės „Millefleur“

B. Kutavičiaus mokinės, šiuo metu Niujorke gyvenančios vienos žinomiausių pasaulyje lietuvių šiuolaikinės orkestrinės muzikos kūrėjų Žibuoklės Martinaitytės „Millefleur“ simfoniniam orkestrui (2018) buvo sukurtas festivalio „Iš arti“ užsakymu ir tais pačiais metais pirmąkart atliktas Martyno Staškaus diriguojamo Kauno miesto simfoninio orkestro. Kūrinio pavadinimas (liet. „tūkstantis žiedų“) – tai aliuzija į viduramžiais ir renesanse paplitusį gobelenų audimo stilių, kurio pagrindinis elementas – daugybė smulkių žiedų ir augalų, sudarančių foną stambesnėms figūrinėms kompozicijoms. Kūrinyje šį foną sudaro mikroskopiniai garsiniai gestai, – tokie kaip švelniais atspalviais mirgantys styginių flažoletai ar subtilūs orkestro grupių dinaminiai bangavimai, iš kurio pamažu iškyla ir vėl lėtai į jį nugrimzta stambesnės muzikinio audinio figūros. Pasak kompozitorės, „Millefleur“ – tai tarsi hedonistinis pasivaikščiojimas kerinčio grožio akustinių „žiedų“ sode, neskubriai mėgaujantis garsų teikiamais malonumais. Pasivaikščioti po Ž. Martinaitytės sukurtą sodą teatro simfoninį orkestrą pakvietęs dirigentas T. Ambrozaitis neslėpė, kad jo vadovaujamam orkestrui tai bus tikras profesinės ir meninės meistrystės išbandymas.

Atstovaus Latvijai ir Estijai

Lietuvos vienybę su kitomis dviem panašaus istorinio likimo Baltijos kaimynėmis – Latvija ir Estija – liudys koncerto programoje skambėsiantys šių šalių kompozitorių kūriniai. Estijai atstovaus Juozo Gruodžio amžininko Juhano Aaviko (1884–1982) Siuita orkestrui estų liaudies dainų temomis (1936), ryškiai reprezentuojanti folkloru grįstą estų tautinio romantizmo stilių. Kaip ir J. Gruodis, po studijų Rusijoje grįžęs gyventi, kurti ir puoselėti nacionalinę muzikos kultūrą savo gimtinėje, J. Aavikas dirbo Tartu ir Talino teatrų dirigentu, dirigavo Estijos dainų šventėse, dėstė ir vadovavo Talino konservatorijai beveik tuo pačiu metu kaip ir jo kolega Kaune. Tačiau skirtingai nei J. Gruodis, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, J. Aavikas pasitraukė į Švediją ir ten gyveno iki pat mirties 1982-aisiais, emigracijoje sulaukęs beveik šimto metų ir parašęs keturtomę „Estų muzikos istoriją“.

Latvijos muzikinei kultūrai šiame koncerte atstovaus Emilis Darzinis (1875–1910) – tragiško likimo kompozitorius, muzikologas, chorvedys ir pianistas, lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko M. K. Čiurlionio vienmetis. Tarp jų anksti nutrūkusių biografijų rastume ne vieną paralelę, tačiau svarbiausia, kad, nepaisant nuolatinių materialinių nepriteklių, silpnos sveikatos ir daugybės kliūčių kelyje į pripažinimą, abu buvo pasišventę visomis išgalėmis ir būdais dirbti savo tautai ir jos menui. 1904 m. E. Darzinio sukurtas „Melancholiškas valsas“ simfoniniam orkestrui yra vienintelis išlikęs kompozitoriaus simfoninis kūrinys, nors žinoma, kad simfoniniam orkestrui jis buvo sukūręs dar mažiausiai tris partitūras. Tačiau neatlaikęs aršios savo kolegų latvių muzikų kritikos (jie jį vadino „kompozicijos diletantu ir pasipūtusiu kritiku“), E. Darzinis pats sunaikino visus savo orkestrinius kūrinius. O Piotro Čaikovskio ir Jeano Sibeliaus muzikos įtakų persmelktas, subtiliai „prigesintais“ instrumentų tembrais šviesaus liūdesio atmosferą kuriantis „Melancholiškas valsas“ buvo atkurtas jau po kompozitoriaus mirties.

Marinistinis akcentas

Koncerto pabaigoje skambėsiantis kūrinys primins ir nuolat teatro simfoninio orkestro žiemos koncertuose plėtojamą marinistinę temą. Šįkart orkestras atliks rečiau koncertuose girdimą vokiečių kompozitoriaus F. Mendelssohno-Bartholdy (1809–1847) koncertinę uvertiūrą „Rami jūra ir laiminga kelionė“ (1828). Šią uvertiūrą įkvėpė kur kas dažniau koncertuose atliekama to paties pavadinimo Ludwigo van Beethoveno kantata, sukurta pagal du gerai žinomus Johanno Wolfgango von Goethe’s eilėraščius. XIX a. koncertinėmis uvertiūromis buvo vadinami savarankiški koncertuose atliekami orkestriniai kūriniai, dažniausiai programinio turinio, iš kurių išsivystė romantikų pamėgtas laisvos formos simfoninės poemos žanras. Įdomu, kad kūrinio partitūroje kompozitorius panaudojo labai žemo registro senovinį prancūzišką instrumentą serpentą – tūbos pirmtaką, iki XIX a. vidurio naudotą operos teatrų orkestruose.

Klaipėdos krašto dienos išvakarėse Žvejų rūmuose skambėsiančią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro, choro ir solistų atliekamą koncertinę programą sudarė, parengė ir diriguos teatro vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis.

Trukdo lankytojams

Ant šio automobilio matyti užrašas „Auto supirkimas“ ir telefono numeris.

Pasak vieno klaipėdiečio, 2022 m. labai panašus automobilis stovėjo Taikos pr. 64, prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje, o 2023 m. jau buvo pastebėtas prie Žvejų rūmų.

„Tokių automobilių Klaipėdoje – tikrai ne vienas. Labai nepatogu, kai skubi į renginį ir turi ieškoti vietos, o kažkoks ponas užima vietą jau metus ir jo niekas nebaudžia. Ar Žvejų rūmų darbuotojai neprašo pareigūnų, kad nutemptų šį automobilį? Juk jis trukdo renginių lankytojams“, – piktinosi klaipėdietis.

Labai nepatogu, kai skubi į renginį ir turi ieškoti vietos, o kažkoks ponas užima vietą jau metus ir jo niekas nebaudžia.

Prašymai nesuveikė?

Žvejų rūmų direktorė Kristina Jakštė teigė, kad jau ne kartą buvo kreiptasi į Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnus ir prašyta minėtą automobilį nutempti.

„Tačiau kadangi automobilis yra tvarkingai pastatytas, turi dokumentus, negali jo nutempti. Esame ne vieną kartą skambinę, rašę. Bet kol yra galiojantys dokumentai, jie negali jo patraukti“, – sakė direktorė.

Anot jos, negana to, šis automobilis dar ir pakeičiamas kitu.

„Automobilius keičia, čia jau koks trečias. Pakeitė gruodžio pradžioje. Kai rengėme Moliūgų šventę, buvo patraukę vienai dienai ar dviem, o šventei pasibaigus vėl atsirado“, – pasakojo K. Jakštė.

Keista ir tai, kad šio automobilio savininkas nebaudžiamas dėl reklamos.

„Tokių mieste ne vienas, jų „primėtyta“ visur. Tai jeigu tikrai būtų kažkokie „svertai“, vieną dieną juos visus surinktų, bet, matyt, yra kažkoks „apėjimas“ dokumentacijoje“, – svarstė Žvejų rūmų direktorė.

Tiksliai įvardinti, kiek šiuo metu mieste gali būti neeksploatuojamų transporto priemonių, nėra įmanoma.

Gavo per 400 pranešimų

Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjui Linui Lapinskui situacija dėl minėto automobilio prie Žvejų rūmų žinoma.

„Tiksliai įvardinti, kiek šiuo metu mieste gali būti neeksploatuojamų transporto priemonių, nėra įmanoma. Skaičius nuolat kinta – vienos transporto priemonės pašalinamos arba sutvarkomos, atsiranda kitos neeksploatuojamos transporto priemonės. Praėjusiais metais Viešosios tvarkos skyrius gavo per 400 pranešimų apie neeksploatuojamas transporto priemones“, – sakė L. Lapinskas.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio septintoje dalyje numatyta, jog transporto priemonės savininkas privalo užtikrinti, kad bendrojo naudojimo vietose nebūtų laikoma neeksploatuojama transporto priemonė.

„Matoma transporto priemonė neatitinka šiame įstatyme numatytų neeksploatuojamos transporto priemonės požymių (galioja techninė apžiūra bei privalomasis civilinės atsakomybės draudimas)“, – tikino L. Lapinskas.

Linas Lapinskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Leidimas nėra reikalingas?

O ant automobilio esanti reklama su telefono numeriais esą legali.

„Tokiai reklamai ant automobilio leidimas nėra reikalingas. Neeksploatuojamų transporto priemonių (tarp jų ir su reklaminiais užrašais) užfiksuojama daug. Jų savininkams yra taikomos Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 414 straipsnyje numatytos nuobaudos“, – patvirtino pašnekovas.

Pagal ANK 414 straipsnį, neeksploatuojamos transporto priemonės laikymas bendrojo naudojimo vietose užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 140 iki 300 eurų, o nusižengus pakartotinai, automobilis gali būti konfiskuojamas.

Renginys prasidės 19 val. Norintieji dalyvauti bus laukiami prie centrinio Žvejų rūmų įėjimo. Kviečiami įvairaus amžiaus dalyviai, galima atsivesti ir keturkojus.

Skelbiama, kad žygis vyks aplink Žvejų rūmus. Pasak šių rūmų kultūrinės veiklos vadybininkės Emilijos Medutės, kokios staigmenos laukia, paaiškės tik atvykus, tačiau žadama, kad žygis bus linksmas ir šventiškas.

Žygiuojant teks ir sustoti, nes stotelėse padainuoti bei pašokti kvies meno ansambliai.

„Gal labiau ne šnekėsime, o šoksime ir dainuosime, vaišinsimės. Dėl stotelių nenorime išduoti paslaptėlės. Norime, kad būtų tam tikra intriga. Visi susitiksime prie centrinio Žvejų rūmų įėjimo. Bus vedlys, kuris ves maršrutu“, – kelias detales atskleidė E. Medutė.

Toks renginys organizuojamas pirmą kartą, jis vyks lauke.

„Visus metus prisibuvome Žvejų rūmuose, tad norisi išeiti į lauką“, – sakė pašnekovė.

Kadangi žingsnių skaičius – 2 024 – toks pat kaip ir artėjančių naujųjų metų, manoma, kad žygis neužtruks ilgai, dalyviai nueis maždaug 1,5 km.

„Orų prognozės truputį gąsdina, bet manome, kad viskas bus gerai. Bet kokiu atveju kažką sugalvosime. Labai visų laukiame“, – pažymėjo E. Medutė.

Šalia šio kultūros centro yra ir kalėdinis namelis, kuriame visi kviečiami nusifotografuoti.

Pats geriausias sprendimas

Pianistas, klavesinininkas daugeliui pažįstamas skambiu itališku trumpiniu Milo Longo, daugiau nei du dešimtmečius bendradarbiauja su Mesinos ir Taorminos teatrais (Italija) ir tokiomis scenos žvaigždėmis kaip R. Bruson, J. Carreras, A. Bocelli, R. Blake bei daugeliu kitų.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre žavusis italas dirba jau aštuonerius metus ir planuoja čia likti kuo ilgiau. Nuostabia architektūra ir gamta garsėjantį gimtą Sicilijos miestą Mesiną pianistas, klavesinininkas ir vokalo pedagogas M. Longo iškeitė į Klaipėdą. Menininkas teigė, kad tai buvo pats geriausias jo sprendimas, padovanojęs nuostabią šeimą su lietuvaite Monika Andriekute, įdomų kūrybinį darbą Muzikiniame teatre ir daugybę galimybių.

„Meilės eliksyro“ kamerinę versiją Klaipėdos muzikiniame teatre stato jaunosios kartos operos režisierė Karina Novikova. M. Longo teko užduotis parengti glaustesnį kūrinio medžiagos variantą sumažintam orkestrui ir merginų bei kareivių ansambliui vietoje mišraus choro. „Meilės eliksyre“ dainuos daug jaunų teatro solistų, kurie bandys publiką sužavėti jaunystės energija ir noru kurti. Nemorino partijas ruošia Giedrius Gečys ir Tadas Jakas, Adinos – Beata Ignatavičiūtė, Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė, Belkarolės – Farshadas Abbasabadi’s, Martynas Stankevičius, Dulkamaros – Evertas Soosteris, Šarūnas Šapalas, Vilius Trakys, Džanetos – Judita Butkytė, Emilia Janina Kozlovska. Merginų chore dainuos Oksana Loreta Bizauskė, Lina Čarienė, Lina Lukauskienė, Dina Mataitienė, Saulė Narvydienė, Ernesta Stankutė, Vitalija Trinkė, Eglė Valytė, kareivių – Šarūnas Juškevičius, Mantas Meškauskas, Germanas Urbonavičius, Gytis Šimelionis.

M. Longo. / O. Kasabovos nuotr.

Atliks italų kalba

„Kiekvieną repeticiją sekasi vis geriau ir aš tikiuosi, kad rezultatas bus puikus, vertas didžiausių bravissimo. Priminsiu, kad XIX a. italų operų kompozitorių G. Donizetti (1797–1848) išgarsinusi komiška opera „Meilės eliksyras“ parašyta 1832 m., bus atliekama italų kalba. Svarbiausias įrankis, norint atskleisti šią nuostabią operą, – kalba, kuri savaime yra spalvinga ir išraiškinga. Italų kalba – lyg nuostabi besiskleidžianti gėlė. Publikai sudėtingiau suprasti operos siužetą, kai nesupranta kalbos, bet kviečiu gėrėtis jos grožiu. G. Donizetti parašyta opera nuostabiai skamba, bet solistams kelia iššūkių, tad tenka daug padirbėti, siekiant paties geriausio rezultato“, – sakė M. Longo, jau sunkiai prisimenantis, kelintą kartą stato šią operą, nes „Meilės eliksyrą“ jam teko ne kartą atvesti į sceną gimtojoje Italijoje.

Anot M. Longo, iki atvykdamas į Lietuvą jis 19 metų dirbo Mesinos ir Taorminos miestų operos teatruose Sicilijoje. Tai aukšto lygio operos teatrai, juose jam teko sukurti daug įdomių, įsimintinų darbų. „Pirmoji opera, kurią statant dar būdamas 20-metis turėjau garbės prisidėti, ir buvo „Meilės eliksyras“. Tad man šis kūrinys labai brangus, mėgstamas ir reikšmingas. Man opera buffa – mėgstamiausias žanras, nes būtent čia galima rasti gražiausią muziką ir paties tikriausio gyvenimo atitikmenis. Juk turtingi senukai, kaip „Meilės eliksyre“, dažnai įsimyli jaunas gražuoles. Viskas kaip tikrame gyvenime. Tad šioje operoje randu daug tiesos, ryškių charakterių, gausu momentų, kai galima smagiai kvatoti, tačiau yra ir graudžių scenų, kai norisi herojų paguosti, šluostyti ašaras. „Meilės eliksyras“ – tai meilė, nuoširdūs jausmai ir nemirtingos mūsų gyvenimo scenos. Visiems tai įdomu. Ne veltui ši opera viena iš dažniausiai statomų pasaulyje“, – pasakojo M. Longo, kviesdamas pasimėgauti kamerine šios operos versija.

D. Kažukausko nuotr.

Čia jaučiasi laimingas

Greičiausiai stebitės, kad italui M. Longo patinka gyventi Klaipėdoje, nes daugeliui lietuvaičių norisi išvykti į užsienį ar net pagyventi Italijoje. „Italija – nuostabi šalis: turtinga kultūra, skanus maistas, įspūdinga ir įvairi gamta, tačiau gyventi joje nėra paprasta. Patikėkite. čia, Klaipėdoje, jūs turite daugybę galimybių, ką veikti, čia nėra sudėtinga rasti darbą. Jaučiau norą išvykti iš Italijos ir pats ieškojau vietos, kur kitur galėčiau gyventi ir dirbti. Išsiunčiau savo gyvenimo aprašymus daugeliui teatrų skirtingose šalyse. Prieš atvykdamas į Klaipėdą, trumpam buvau išvažiavęs į Beirutą, tačiau ten man nepatiko, nesijaučiau saugus. Tada pasisiūliau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, nes mano žmona kilusi iš Skuodo. Gavęs kvietimą atvykau čia ir man labai patiko. Klaipėdoje – aukštas pragyvenimo lygis, o Muzikinis teatras – labai veiklus ir suteikia savo darbuotojams daug kūrybinių galimybių. Esu laimingas čia“, – tvirtino jau aštuonerius metus Klaipėdoje gyvenantis pašnekovas.

Pirmuoju M. Longo projektu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tapo itališkos muzikos koncertas. „Po to parengėme dar vieną itališkos muzikos koncertą jau su mano kolega ir bičiuliu iš Prancūzijos, Nicos operos teatro dirigentu Fredericu Deloche. Įdomus buvo darbas ir su solistais, kuriant itališkos Giovanni Battista Pergolesi operos „Livjeta ir Trakolas“ pastatymą lietuvių kalba. Po šios premjeros 2016-aisiais tapau nuolatiniu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertmeisteriu ir dalyvauju įvairiuose teatro pastatymuose: „Makaronų operoje“, „Šounuolyne“, „Boni ir Klaidas“, „Bohemoje“, „Pajacuose“, „Prūsuose“, „Čikagoje“, „Pulko duktė“ ir kt. Šis darbas man labai įdomus savo įvairove, nes anksčiau teko groti tik itališką muziką. Klaipėdoje man prasidėjo naujas gyvenimas“, – teigė talentingasis italas.

Vis dėlto aplankyti savą kraštą norisi kiekvienam, tad M. Longo, kai tik gali, skrenda į Italiją, kur praleidžia po kelias dienas mokydamas studentus lyrinio dainavimo Kalabrijos muzikos konservatorijoje, aktyviai su jais dirba nuotoliniu būdu.

J. Bockas (1928–2010) – vienas išraiškingiausių ir talentingiausių Amerikos kompozitorių. Su dainų tekstų autoriumi Sheldonu Harnicku per keturiolika metų trukusią partnerystę J. Bockas parašė partitūras trims garsiausiems Brodvėjaus istorijoje miuziklams – „Fiorelas“ (1959), „Ji myli mane“ (1963) ir „Smuikininkas ant stogo“ (1964). Jo darbai liudija muzikinio meistriškumo, dramatiško jautrumo ir meninio dosnumo vertę Brodvėjaus scenoje.

Kompozitoriaus J. Bocko, libretisto Josepho Steino ir dainų tekstų autoriaus S. Harnicko 1964 m. parašytas miuziklas „Smuikininkas ant stogo“, kaip ir garsieji miuziklai „Mano puikioji ledi“, „Sveika, Doli“, „Vestsaido istorija“ ar „Muzikos garsai“, priklauso šio žanro aukso fondui. Kai 1958 m. J. Bockas ir S. Harnickas debiutavo kaip bendraautoriai, jie abu jau buvo šio to pasiekę. Ir nors pirmasis dueto darbas – miuziklas „Grožio konkursas“ – neturėjo pasisekimo, tačiau atkreipė visuomenės dėmesį į talentingą kūrėjų ansamblį. Po metų atėjo ir didžioji sėkmė: ją atnešė miuziklas „Fiorelas“. Jame autoriai muzikos, poezijos ir šokio priemonėmis pasakojo vieno populiariausių to meto politikų Fiorello La Guardia, 1933–1945 m. dirbusio Niujorko burmistru, biografiją. Muzika ir dainų tekstai sukėlė furorą, ypač satyriniai kūrinio epizodai. Šis sceninis veikalas autoriams, statytojams ir atlikėjams pelnė aukščiausią pripažinimą ir įvairių apdovanojimų. Po dar dviejų, ne ypač nusisekusių miuziklų („Lepūnėlis“ ir „Ji mane myli“) autorių tandemas ėmėsi žydų literatūros klasiko Šolom Aleichemo apsakymų apie pienininko Tevjė ir jo šeimos (žmonos Goldės ir dukterų Ceitelės, Hodelės, Chavos, Šprincės ir Bielkės) gyvenimą mažame miestelyje Anatevkoje carinės Rusijos laikais, ore jau tvyrant 1905 m. revoliucijos nuojautai.

Visuotinai pripažinti šlageriai

Pirmoji „Smuikininko ant stogo“ premjera įvyko 1964 m. rugsėjį. Gimė vienas ryškiausių ir novatoriškiausių muzikinio teatro spektaklių su labai stipriu humanistinių idėjų užtaisu, suprantamas viso pasaulio publikai, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės. Tai miuziklas, kurio muzika kupina temperamento ir aistros. Joje klausytojas atpažįsta stilizuoto žydų folkloro, senų romansų elementus, o šalia jų skamba tipiškos šiuolaikinės temos su joms būdinga ritmika, melodika ir harmonija. Daugelis miuziklo numerių tapo visuotinai pripažintais šlageriais. Tai ir jau prologe nuskambanti tema „Tradicija“, ir Tevjė dainelė „Jei turtingas būčiau…“, ir visų veikėjų atliekama daina „Saulė teka, saulė leidžias…“ bei kitos. Lyriško, humoristinio spektaklio sėkmę didžia dalimi lėmė režisieriaus ir choreografo Jerome‘o Robbinso meistriškumas, tad jame svarbią vietą užima ne vien dainavimas ir vaidyba, bet ir šokis.

Miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ jo bendraautoriams pelnė daugelį prestižinių apdovanojimų ir atnešė pasaulinę šlovę. Pirmajame Brodvėjaus teatro pastatyme Tevjė vaidmenį atliko žymusis Zero Mostelis, o jo žmoną Goldę vaidino šokėja Marija Karnilova. „Smuikininkas ant stogo“ pranoko visus sėkmės rekordus, sulaukęs fantastiško pastatymų Brodvėjuje skaičiaus: per devynerius metus jis parodytas 3242 kartus! Po premjeros jis buvo statomas dar 32 šalyse, o miuziklo herojai scenoje prakalbo 16 skirtingų kalbų. Miuzikle sukuriamas ryškus žydų gyvenimo mažame miestelyje koloritas. „Smuikininko ant stogo“ leitmotyvas – tradicija. Ji labai svarbi pagrindiniam miuziklo veikėjui – pienininkui Tevjė. Tačiau senieji papročiai neišlaiko konfrontacijos su jaunąja, kitaip į pasaulį žiūrinčia karta…

M. Rojus dainuos kartu su dukra

Dvidešimt metų rodomame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklyje keičiasi atlikėjų kartos – kažkada vaidinusieji jaunuolius į sceną grįžta kaip naujų personažų „tėvai“, tačiau „Smuikininkas ant stogo“ taip patinka publikai, kad spektakliuose salėje niekuomet nestinga žiūrovų. Lapkričio 26 d. spektaklyje pagrindinį Tevjė vaidmenį atliks solistas Mindaugas Rojus, o jo dukros Šprincės vaidmuo patikėtas Lėjai Rojutei, Muzikinio teatro orkestre tradiciškai gros Kamilė Rojė.

Spektaklyje taip pat dainuos balsingiausi teatro solistai: Aurelija Dovydaitienė – Goldė, pienininko Tevjė žmona; pienininko žaviosios dukros: Oksana Auškalnytė-Mockuvienė – Ceitelė, Oksana Štemanetian – Hodelė, Živilė Subačiūtė – Chava, Bielkė – Vytautė Rimkutė. Tevjė žentais taps: Tadas Jakas – Motelis, Vilius Trakys – Perčikas, Gytis Šimelionis – Fedia. Išgirsime solistus – Eleną Anužienę – Šandelė, Šarūną Juškevičių – Rabinas, niekas nesuabejos, kad Loretos Ramelienės arba Jentės dėka ištekės visos pageidaujančios, Virginijus Pupšys taps Leizeriu Volfu, Arūnas Ramelis – Mordcha, Martynas Stankevičius debiutuos kaip Mordcha, smuikininko solo atliks Regina Sarkisova.

Pirmas pastatymas Lietuvoje

2000 m. pirmą kartą Lietuvoje „Smuikininką ant stogo“ pastatė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Pastatymą inicijavo teatro garbės dirigentas Stasys Domarkas, kuris susipažino su Janu Šurmėjumi (lenk. Jan Szurmiej) dar 1999 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Džono Kanderio miuziklo „Zorba“ pastatymo metu. Jano Šurmėjaus „Smuikininko ant stogo“ pastatymai jau daugiau nei dešimtmetį rodomi Vroclave, Gdynėje ir Lodzėje. Premjera Klaipėdoje pristatyta ir 2011 m.

Pastatymus Klaipėdoje kūrė dirigentas S. Domarkas ir menininkų grupė iš Lenkijos – režisierius J. Šurmėjus, scenografas Voicechas Jankoviakas (lenk. Woiciech Jankowiak) ir kostiumų dailininkė Marta Hubka. Spektaklyje dalyvauja ne vien profesionalūs aktoriai, bet ir choras, baleto trupė ir dauguma pagalbinio personalo, iš viso per 100 žmonių.

Režisierius J. Šurmėjus sako, spektaklio populiarumas – fenomenalus. Klaipėda vis grįžta prie šio miuziklo, nes žmonės nori ateiti į šitą spektaklį, o aktoriai turi kur save išreikšti. Nors gimė Amerikoje, vis dėlto „Smuikininkas ant stogo“ sukurtas veikiant Europos literatūrai.

J. Šurmėjaus žodžiais, šis veikalas universalus. Taip, jame viskas pateikiama per žydų kultūros prizmę, bet tai nėra spektaklis apie žydų anklavą. Veikale kalbama apie bendražmogiškumą, apie tam tikrą gyvenimo filosofiją, apie toleranciją, apie tai, kad pasaulis keičiasi, kad reikia eiti pirmyn. Kalbama apie tėvynę, apie šeimą, apie bendruomenę, kuri yra išvaroma, ir tai liečia daug tautų.

Susidomėjusių pretendentų pasiūlymų bus laukiama beveik iki lapkričio vidurio.

Praėjusią savaitę Žvejų rūmai paskelbė konkursą dėl direktoriaus pavaduotojo pareigų ir nurodė, koks bus siūlomo darbo užmokestis.

„Pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas (pareiginės algos baziniu dydžiu) – 11,00 (2 046 Eur), neatskaičius mokesčių“, – informavo Žvejų rūmų atstovai.

Darbo sutartis – neterminuota. Atrankos būdas nurodytas kaip pokalbis.

Pretendentų dokumentai priimami nuo spalio 26 iki lapkričio 13 d. per Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos informacinę sistemą.

Būsimo direktoriaus pavaduotojo reikalaujama turėti humanitarinių, socialinių mokslų arba meno srities, bet ne žemesnį kaip aukštąjį universitetinį išsilavinimą su bakalauro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintą išsilavinimą arba aukštąjį kolegijos išsilavinimą su profesinio bakalauro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintą išsilavinimą.

Norima, kad pretendentas mokėtų anglų, rusų kalbas, taip pat, kad mokėtų dirbti kompiuterio programomis, išmanytų mėgėjų meno susivienijimų veiklą ir kitus svarbius, su menu ir kultūra susijusius aspektus.