Mūsų kalendorius skaičiuoja paskutines šių metų valandas, gamtos kalendorius suka naują gamtos metų ratą, prie dienos pridėjusį šešetą minučių naujai gimusios šviesos. Kad ir kaip skaičiuosi, visur regėsi gamtos pergalę, jos didžiuosius laimėjimus.
Ar šviežiai pabiręs sniegas, šaltukas ir ant mažųjų ežerų paklotas ledas taip pat laimėjimas? Nedrąsu tokią žiemą, kokią regime dabar, vadinti ypatinga. Žinia, ji kur kas žiemiškesnė už tą, kurią regėjome visą gruodį. Tačiau kol kas visų tų žiemos atributų tiek mažai ir jie tokie netvirti... Daug kur laukuose sniegas sukrito į arimus, į tarpuvagius ar dirvono žoles ir pradingo. Tik mieste ant šaligatvių ar takelių jis sugulė į lygią eilutę.
Dabar reikėtų šaltuko žemei sustingdyti. Atrodo, kad keletą dienų taip ir bus, tačiau ši graži žiemos pradžia lyg ir neturi tęsinio – gali būti, kad greitai, po Trijų karalių, mus vėl apsups labiau rudeniški, o ne žiemiški orai. Pirmasis tikras sniegelis turėtų ištirpti, tad žemė būtų pamaitinta dar viena šviežio vandens porcija.
Pirmasis tikras ledelis, bet dar tikrai ne ledas, tapo rimtu išbandymu vandens paukščiams ir žvejams. Retą žiemą gulbės, antys, kragai, laukiai ir laukinės žąsys mažiausiuose ežeruose plaukiojo iki Kalėdų. Šiemet tik po jų jiems teko pakilti ir skristi ieškoti didesnių vandens telkinių, kurie alsuoja dar neišvaistyta šiluma ir tebėra laisvi.
Beje, atsisveikinimas su prieglobstį teikusiais ežerais nelengvas, todėl paukščiai, lyg netikėdami ledo tikrumu, lūkuriuoja ant jo, tupi dieną ar dvi – o gal ištirps, gal neverta niekur skristi... Tik nesulaukę jo ištirpstant, pakyla ir nuskuba į didesnius, dar vis banguojančius ežerus.
O žvejai? Jie ledo laukia, ko gero, net per Jonines, todėl dabar su nekantrumu žvalgosi, matuoja jo storį ir visai nelaukia šilumos. Poledinę žūklę mėgsta daug kas, tačiau jai dar ne laikas. Jei mylite savo vyrus, gimines, pažįstamus ir nepažįstamus, būtinai neleiskite jiems rizikuoti. Ne paslaptis – pirmasis ledelis kasmet pasiglemžia daug gyvybių. Tačiau ledas čia niekuo dėtas.
Jei tikros – šaltos, pastovios – žiemos dar nematyti, mes turime suprasti prie namų susirinkusius paukščius. Jie žvalgosi lesyklos, laukia lesalo ir tikrina mūsų gerumą. Mes tikrai neliksime kurti jų nebyliems prašymams.
O kad lesykla taptų ne tik paukščių valgykla, galime įsiruošti ypatingą televizorių. Jis daromas visai paprastai: netoli lango, mums ir paukščiams patogioje vietoje, įrengiama lesykla, kurią galima stebėti visą dieną. Joje verdantis gyvenimas labai įdomus, šis televizorius negadina akių ir, kas ypač svarbu, nereikalauja jokios energijos.
Taigi išlydime vienus metus, sutinkame kitus. Jie visi mums buvo ir bus geri. Svarbu, kad mus suptų gamta ir geri žmonės. O kad taip nutiktų, gamtą globokime ir žmones mylėkime mes patys.
