Asmeninio archyvo nuotr.

L. BUTVIDIENĖS LAIMĖS FORMULĖ: ŠEIMA, CHIRURGIJA IR KNYGOS

2021-08-14 18:00
Gintarė Vasiliauskaitė

Dvi didžiausios gydytojos Linos Butvidienės aistros yra knygos ir bendravimas su vaikais. Tad vaikų chirurgės profesiją pasirinkusi moteris kiekvieną laisvą minutę skiria skaitymui. Knygomis serga ir medikės šeima – vyras Karolis, sūnus Pranas, dukra Ona.

Knyga – visada drauge

"Įsijautimas į knygos siužetą man padeda atsipalaiduoti ir užmiršti sunkesnes akimirkas darbe. Tai puikus būdas lavinti fantaziją ir plėsti savo akiratį", – tikina L.Butvidienė.

Perskaitytų knygų recenzijomis Lina dalijasi socialiniame tinkle "Instagram". Tinklaraštis "Knygos pjūvis" pelnė sekėjų dėmesį dėl išsamių ir įdomių knygų apžvalgų. Meilę literatūrai ji augina nuo mažens.

"Vaikystėje mama man kiekvieną vakarą skaitydavo pasakas. Vėliau garsiai skaitomų magiškų istorijų klausydavosi mano jaunesnės seserys, o aš netoliese įsitaisydavau su savo knyga ir taip pat girdėdavau, – dalijasi prisiminimais L.Butvidienė. – Grožinės literatūros skaitymą labiausiai apleidau studijų metais, kai teko įveikti labai daug medicininės, techninės literatūros. Tad romanams paprasčiausiai nelikdavo laiko. Tačiau vėliau sugrįžau prie skaitymo savo malonumui."

2020-aisiais L.Butvidienė perskaitė net 50 knygų. Tuo metu buvo motinystės atostogose. Vis dėlto knygas dievinanti moteris užsibrėžė tikslą skaityti ir sugrįžusi į darbą. Pažadą kol kas pavyksta tesėti – šiemet ji perskaitė jau 30 knygų. Tai išties įspūdingas skaičius, turint mintyje, kad moteris dirba itin atsakingą darbą ir augina du mažus vaikus.

"Visada nešiojuosi knygą ir gaudau kiekvieną laisvą minutę. Į darbą ir atgal važiuoju viešuoju transportu, tad nemažai perskaitau kelionės metu. Skaitau, kai tenka ko nors laukti, taip pat knygą atsiverčiu rytais, kol vaikai dar nepabudę, ir vakarais, kai visi jau miega. Skaitymas atpalaiduoja, leidžia pamiršti susikaupusią įtampą, atsikratyti streso", – sako ji.

Vis dėlto norėdama atsipalaiduoti knygas mylinti chirurgė nesistengia skaityti vien lengvo pobūdžio literatūros. Jai patinka socialiniai romanai apie stiprias moteris, jų patirtis, motinystę. Taip pat – detektyvai, trileriai. Saldžių meilės romanų ar klasikinės literatūros gerbėja savęs tikrai negalėtų pavadinti. Jai labiau patinka šiuolaikinė literatūra.

L.Butvidienė mėgsta ir grožines knygas medicinos tematika. Ją itin sužavėjo neseniai perskaitytas Viliaus Kočiubaičio romanas "Gydytojai miršta kitaip". Jo autorius – medikas, savo kūrinyje aprašęs skubiosios medicinos srityje dirbančių gydytojų kasdienybę.

Pomėgis: Butvidžių šeimoje nei dideli, nei maži neįsivaizduoja savo laisvalaikio be knygų. „Orinta Mass photography“ nuotr.

"Dirbu priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje vaikų chirurge, o rezidentūros metais teko dirbti ir su suaugusiaisiais. Skaitant šią knygą gali pasirodyti, kad joje aprašyti nutikimai yra iš fantastikos srities. Tačiau aš pati esu susidūrusi su ne vienu tokiu pavyzdžiu ir mačiusi situacijų, kurios aprašomos romane, – tikina pašnekovė. – Čia labai daug tiesos, realybės ir skaudulių. Man patinka, kad knygoje gydytojas neišaukštinamas kaip herojus, bet parodoma, kad jis taip pat yra žmogus. Persidirbęs, pavargęs, susierzinęs, negerbiamas, kartais jau net nebepastebintis jį supančių žmonių. Šią knygą patarčiau perskaityti visiems – ir gydytojams, ir pacientams."

Lėto skaitymo malonumas

Man patinka skaityti lėtai, įsigilinant, susitapatinant su pagrindiniais herojais, jaučiant jų jausmus ir išgyvenimus, atsimenant istoriją.

Praėjusį mėnesį L.Butvidienė perskaitė keturias knygas. Tarp jų – ir Izraelio rašytojos Sarah Blau kūrinį "Kitokios".

Jis pasakoja apie keturias moteris, apsisprendusias niekada neištekėti ir neturėti vaikų. Kai viena jų randama negyva savo namuose, likusioms kyla klausimas – ar šis nužudymas negali būti susijęs su kitados duotu pažadu? Autorė savo kūriniu kelia klausimą: ar šiandienos moteris išties gali rinktis ir nebūti už tai nubausta? Vis dėlto šis romanas pašnekovę nuvylė. Nors detektyvinė knygos linija įdomi, Lina pasigedo gilesnės temos analizės.

"Tikėjausi kieto, feministinio romano apie moterų emancipaciją, kuriame būtų analizuojama savirealizacija ne motinos vaidmenyje. Vis dėlto knygoje prie šių temų tik vos prisiliečiama, tarsi bijant ką nors užgauti", – pastebi ji.

L.Butvidienės nežavi šiuo metu socialiniuose tinkluose populiarūs iššūkiai, kai užsibrėžiama per mėnesį perskaityti kuo daugiau knygų. "Manau, kad tokie iššūkiai skatina nekokybišką skaitymą. Man patinka skaityti lėtai, įsigilinant, susitapatinant su pagrindiniais herojais, jaučiant jų jausmus ir išgyvenimus, atsimenant istoriją. Labai greitai skaitant knygą viskas kaipmat išgaruoja iš galvos, – įsitikinusi ji. – Tačiau mielai dalyvauju kitokiuose skaitymo iššūkiuose. Pavyzdžiui, mūsų šalies bibliotekos šią vasarą kvietė skaityti knygas tam tikra tematika arba paskelbdavo mėnesio leidyklą, kuriai tuo laikotarpiu skiriamas ypatingas dėmesys."

Su vyru Karoliu penkiametį Praną ir dvejų Oną auginanti Lina prie literatūros nuo mažumės pratina ir savo atžalas. Ji pasakoja, kad visi šeimos nariai savo gyvenimo be knygų jau neįsivaizduoja.

"Kol sūnus buvo mažas, jo pagrindinis žaislas būdavo knygos. Jis galėdavo dvi tris valandas be perstojo klausytis skaitomų istorijų. Aš jau pavargdavau skaityti, o jis norėdavo dar, – juokiasi jauna mama. – Tiesa, dukrelė Ona kol kas kitaip žvelgia į knygeles. Jai labiau patinka jas pavartyti, pažiūrėti paveiksliukus. Mažoji nesusikaupia tiek, kad galėtų išklausyti skaitomą istoriją. Nors vaikai skirtingi, jie abu su meile ir pagarba žvelgia į knygas. Tikriausiai dėl to, kad mato mūsų su vyru pavyzdį, vakarus, leidžiamus su literatūra."

Įtraukė: Lina žino, kaip svarbu sudominti knygų pasauliu vaikus, todėl Pranas ir Ona nuo mažens draugauja su knygomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Atžaloms Lina kartais pasiūlo pasiklausyti ir įgarsintų pasakų, kurių vaikai noriai klausosi vietoje muzikos. Tačiau pati pašnekovė garso knygomis, skirtomis suaugusiesiems, nesižavi. Moteris pasakoja apskritai retai ko nors besiklausanti per ausines, nes nori išlaikyti budrumą ir girdėti, kas dedasi aplinkui. Elektroninėse knygose ji pasigenda verčiamų puslapių čežėjimo. "Man patinka pajausti pačią knygą, jos svorį, versti puslapius. Tame įžvelgiu nemažai romantikos. Deja, nei elektroninė, nei garso knyga visos šios magijos neturi", – pastebi pašnekovė.

Gydytojo profesijos ypatumai

Kadangi Lina elektroninių knygų neskaito, o norimus skaityti romanus dažniausiai nusiperka, namuose turi sukaupusi nemažą biblioteką. Vis dėlto knygos jos namuose neretai keičiasi.

"Draugai ir artimieji drąsiai gali skolintis knygas, jas kartais ir padovanoju. Jei perskaičiusi knygą žinau, kad jos antrą kartą tikriausiai neskaitysiu, man negaila ją dovanoti. Knygas kartais įdedu ir į viešose erdvėse įrengtus knygų namelius. Žinoma, tas knygas, kurios labiausiai patiko ir norėčiau perskaityti dar kartą, pasilieku. Viliuosi, kad galbūt ateityje jas skaitys ir mano vaikai", – sako L.Butvidienė.

Beveik visoms savo perskaitytoms knygoms ji parašo recenzijas, kuriose įvertina literatūros kūrinį, apžvelgia jo turinį. Rengia ne tik suaugusiesiems, bet ir mažiesiems skirtų knygų recenzijas. Vis dėlto pastarąsias – rečiau, aprašo tik labiausiai jai ir sūnui Pranui patikusias knygeles.

"Rašydama daugiau atsižvelgiu į vaiko nuomonę, nes pagrindinis skaitytojas juk yra būtent jis. Kartais pasitaiko situacijų, kai man knygelė labai patinka, o jam – ne. Tada aprašau ne tik savo nuomonę, bet ir tai, kokia knyga pasirodė Pranui, ar jis noriai klausėsi joje aprašomos istorijos", – atskleidžia pašnekovė.

L.Butvidienė pastebi, kad daugiausiai atsiliepimų iš savo tinklaraščio skaitytojų ji sulaukia būtent aprašiusi vaikams skirtas knygeles. Dažniausiai vaikus auginančios moterys nežino, kaip išsirinkti iš gausybės vaikiškų knygelių, tad labai vertina nuoširdžią nuomonę.

Be grožinių kūrinių, Lina kone kasdien skaito ir darbinę literatūrą. Gydytojo profesija reikalauja nuolat tobulėti ir domėtis, kas naujo įvyko medicinos mokslo srityje. Tad L.Butvidienė laisvu laiku iš rankų beveik nepaleidžia įvairių knygų ir straipsnių – tiek skirtų savo malonumui, tiek susijusių su jos profesija.

Pašnekovė pasakoja dar penktoje klasėje supratusi, kad nori būti gydytoja. Vis dėlto vėlesnėse klasėse ji svarstė ir apie architektūrą, nes mėgo piešti ir braižyti. Tačiau galiausiai nugalėjo meilė gamtos mokslams. Dėl savo sprendimo niekada nesigailėjo, tačiau pripažįsta – ši profesija – tikrai ne kiekvienam.

"Visada sakau, kad gydytoju turi tapti tik tada, jei savęs neįsivaizduoji jokioje kitoje srityje. Turi jausti didžiulį norą bendrauti su pacientais, jiems padėti. O jei rūpi tik finansiniai klausimai, tikrai yra paprastesnių specialybių, kurias galima pasirinkti, – pastebi ji. – Gydytojo darbas reikalauja atiduoti save 100 proc."

Sunkumus atperka šypsenos

Kaip ir daugeliui medicinos darbuotojų, pandemijos metu L.Butvidienės darbas kiek apsunko. Laimei, jis ne toks sudėtingas kaip infekcinių ligų skyriuose. Vis dėlto atvykusiems mažiesiems ligoniukams būtina atlikti COVID-19 testą ir laukti atsakymo. Jei laiko tam medikai neturi, su vaiku dėl viso pikto elgiamasi taip, lyg jis sirgtų infekcija, – imamasi visų saugumo priemonių. Tad laiko ir pastangų sąnaudos Linos darbe pastaraisiais metais išaugo.

Pašnekovė pastebi, kad dirbti tapo sunkiau ir dėl pačių žmonių baimės. Į gydytojus neretai kreipiamasi per vėlai, ligos kartais kaip reikiant užleistos. Nors darbe kyla nemažai iššūkių, pasak L.Butvidienės, viską atperka mažųjų pacientų šypsenos ir padėkos.

"Vaikų gydytojo darbas yra specifinis tuo, kad privalai mokėti prieiti prie mažųjų, turėti daug kantrybės ir labai mylėti vaikus. Kartais, norint nuraminti mažylį, prireikia ne kelių, bet keliasdešimties minučių. Jei to nepadarysi, vaiko atmintyje gali ilgam išlikti išgąstis, tad kitą kartą jis net bijos užeiti į gydytojo kabinetą, – atkreipia dėmesį daktarė. – Smagiausia darbo dalis, kai mažasis ligonis namo išvyksta šypsodamasis, nupiešia man piešinėlį, padėkoja."

Pasak pašnekovės, vaikų chirurgai privalo dirbti ne tik su mažaisiais, bet ir su jų tėvais bei seneliais. Artimieji neretai būna ne mažiau persigandę nei vaikai, tad juos taip pat reikia mokėti nuraminti. Savo "Instagram" paskyroje L.Butvidienė dalijasi ne tik perskaitytų knygų apžvalgomis, bet ir kurioziškomis mediko darbo situacijomis.

Viena tokių nutiko jai dar besimokant rezidentūroje. Į skyrių buvo paguldyta mergaitė, serganti osteomielitu – pūlingu kaulo uždegimu. Gydytojams išvalius susiformavusį pūlinį, kitą dieną Lina užėjo į palatą patikrinti, kaip laikosi pacientė. Medikė labai nustebo žaizdos vietoje radusi kažką prilipintą. Pasirodo, anūkę aplankiusi močiutė jai užklijavo "medaus blyniuką", neva gydantį visas ligas. Tad močiutei teko paaiškinti, kad ant išvalytos žaizdos negalima klijuoti jokių blyniukų.

"Smagu, kai pamatai, kad tavo gydymas išties padėjo, – dalijasi džiugiausia savo darbo dalimi L.Butvidienė. – Vaikai, priešingai nei suaugusieji, sveiksta labai sparčiai. Žiūrėk, vieną dieną mažylis sunkiai serga, o kitą – jau laksto ir reikia prašyti jo ramiau pasėdėti. Be to, mažieji pasižymi dideliu noru pasveikti, jie nelinkę gulėti lovoje ir dejuoti. Priešingai – nori bėgti, lakstyti. Paciento nusiteikimas sveikti išties labai svarbus, nes padeda greičiau atsigauti."

Linos Butvidienės knygų rekomendacijos

Knygų apie mediciną penketukas

1. Michailo Bulgakovo "Jaunojo gydytojo užrašai";

2. Paulo Kalanithi "Įkvėpti tylą";

3. Samuelio Shemo "Dievo namai" ir "Vargo kalnas";

4. Adamo Kay "Dabar tau skaudės";

5. Viliaus Kočiubaičio "Gydytojai miršta kitaip".

Knygų įvairiomis temomis penketukas

1. Alvydo Šlepiko "Mano vardas – Marytė";

2. Anthony Burgesso "Prisukamas apelsinas";

3. Olgos Tokarczuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus";

4. Madeline Miller "Kirkė";