RUCAVOS ĮŽYMYBĖ – JANIS

Joninių nakties burtai verčia ieškoti ypatingų nuotykių. Jei klaipėdiečiai patrauktų į arčiausiai valstybės sienos esančią Latvijos gyvenvietę Rucavą, ten sutiktų neeilinį žmogų, kuris ilgiausią metų dieną švęs savo vardadienį. Janis Pukis lietuviams prisistato išverstu į mūsų kalbą Jono Slibino vardu.

Atvykėliams – klausos patikra

"Važiuodami iš Latvijos į Lietuvą ar iš Lietuvos į Latviją žmonės dažnai užsuka į Rucavą. Aš norėčiau, kad jie aplankytų ne tik mūsų senąją bažnyčią. Norėčiau, kad jų atmintyje liktų ne slogus mirštančio kaimo įspūdis, todėl sukūriau muzikos instrumentų muziejų", – aiškino 82 metų latvis.

Rucava – jo tėviškė. Čia jis gimė, čia po daugybės gyvenimo iššūkių grįžo baigti savo gyvenimo.

Nepaisydamas garbaus amžiaus J.Pukis nuolat juokauja, nevengia riebaus žodžio, kartais drebia rusišką keiksmažodį, pasakoja apie savo gyvenimą, dainuoja, groja visais paties surinktais ir suremontuotais instrumentais, moko latviškų šokių ir krečia pokštus.

Senolis tikina besielgiantis taip, kaip moko sena latvių liaudies patarlė: "Lengvabūdiškumas ilgina gyvenimą".

Todėl slibinu pats save vadinantis vyras net negandas priima kaip likimo dovaną.

J.Pukis yra teisus sakydamas, kad dauguma keliautojų į jo kaimą užsuka apžiūrėti XIX a. antroje pusėje pastatytos bažnyčios.

Tai valstybinės reikšmės paminklas, prieš 17 metų įtrauktas į Europos kultūrinio-istorinio paveldo sąrašą.

Žinodamas, kad žmonės gali nepastebėti senojoje turgaus aikštėje priešais bažnyčią nebenaudojamame buvusios kepyklos pastate jo įrengto muziejaus, J.Pukis vilioja atvykėlius sukdamas rankoje dryžuotą policininko lazdelę.

"Pamatau mašiną su nemūsiškais numeriais ir rodau, kad sustotų. Kartą taip sustabdžiau policininkus. Matau, eina prie manęs rūsčiais veidais. Sako: "Ką čia, seni, darai. Koks čia tau dar patikrinimas?" Nesuglumau. Sakau: "Prašom į vidų, muzikinės klausos patikrinimui. Užtruks penkias minutes". Aišku, užtruko pusvalandį, išėjo vyrai šypsodamiesi ir dar man šviesą atspindinčią liemenę padovanojo", – pasakojo linksmasis latvis.

Visi eksponatai veikia

Senais laikais pastate, kur J.Pukis įrengė muziejų, buvo kepykla, joje dirbo šio vyro mama. Visas muziejus telpa viename avarinės būklės pastato kambaryje.

Kai lankytojai baksnoja pirštu į žiojinčią skylę lubose, J.Pukis rimtu veidu aiškina, kad tai ventiliacija, mat seni instrumentai ir rūbai turi būti gerai vėdinami.

Senolis kalba latviškai, lietuviškai ir be jokio akcento rusiškai. Jis moka daugybę linksmų, neretai nešvankių ir dažnai sovietinę valdžią bei jos lyderius išjuokiančių dainuškų.

Daugelio jų autoriai – tremtiniai, apie tai byloja ir rusiški tekstai, dainuojami su latvių liaudies dainų melodijomis.

Muziejuje sukaupta apie 90 muzikos instrumentų ir visi jie – veikiantys.

Bene vertingiausia – XX a. pradžioje Rygoje pagaminta armonika, vadinama "ievinia", šis instrumentas primena Lietuvoje populiarią koncertiną.

Traukiant dumples į vieną pusę girdimas vienoks garsas, o atgal – jau visai kitas.

Dar vienas labai senas instrumentas J.Pukio kolekcijoje – daugiau nei prieš šimtmetį carinėje Rusijoje pagamintas akordeonas.

Visais šiais instrumentais rucavietis moka groti, daugelį jų yra pats suremontavęs. Instrumentai į jo rankas pakliuvo įvairiais būdais.

Vienus gavo dovanų, kitus pirko ar priglaudė išmestus ir taip išgelbėjo nuo pražūties.

Tai vienintelis muzikos instrumentų muziejus Kuržemėje.

Rublių kupiūras kūrė latvis

Tarp daugybės instrumentų ir kitokių senienų ant pakabos kabo pilka uniforma.

Panašu, kad tai – prieškario Latvijos kario, o gal policininko rūbai.

Drąsesnis lankytojas ima čiupinėti uniformos kepuraitę ir jos viduje randa antspaudą, bylojantį, kad tai – Rygos kino studijos daiktas, vadinasi, tik panašus į tikrą.

Uniformos švarko atlape – apdovanojimas. Lyg ir carinės Rusijos laikų. Akivaizdu, irgi padirbinys.

J.Pukis aiškina, kad anksčiau jo rūbą puošė daugiau ordinų, bet kolekcininkai, žmonės, kurie dėl geležėlės pasiryžę gerklę perkąsti, juos nemačia nugvelbė.

Ordinas tiesiog vilioja turistų akis ir suteikia pilkai uniformai daugiau spalvų.

Gerokai apsilupusias kambario sienas puošia daugybės festivalių bei švenčių plakatai. Visuose juose J.Pukis dalyvavo, tad atrodo, jog be jo Latvijoje nevyksta joks renginys.

Vyras turi ir daugiau senienų, stengiasi papasakoti atvykėliams įdomių faktų.

Pavyzdžiui, carinės Rusijos rublių banknotai jo muziejuje eksponuojami ne šiaip sau. Mat 100 rublių kupiūros autorius yra latvis Richardas Zarinis.

Visiems lankytojams didžiausią įspūdį padaro pats Janis. Vyras beregint pagauna, kas labiausiai domina svečius.

Vieną akimirką jis groja trankią polkos melodiją ir rodo, kaip šį šokį senais laikais šokdavo jo kaime, kitą – pasakoja kurio nors instrumento istoriją bei grojimo ypatybes.

Kalbą vyras paįvairina priežodžiais, lygina lietuvių ir latvių folklorą, posakius.

Muziejaus darbo valandos niekur nenurodomos. Vasarą iš apleistos kepyklos muzika sklinda beveik kasdien.

Žiemą J.Pukiui – liūdniau. Jei koks atvykėlis susidomi, ką įdomaus čia galima pamatyti, jis paskambina baltame lape ranka išvedžiotu telefono numeriu, ir J.Pukis kaipmat atskuba.

Senolis gyvena visai netoli.

Prie pat durų viduje neiškart pastebimas tarp kitų daiktų margumyno stovi indas aukoms, mat muziejaus lankymas – nemokamas.

Trumpas ir taiklus užrašas "Negailėk" ragina žmones dosniau paaukoti linksmajam latviui.

Į tremtį – vos septynerių

"Nemirtingas senukas", – išeidamas iš J.Pukio muziejaus savo vaikams tarstelėjo iš Skuodo čia užsukęs žemaitis.

J.Pukis tikino, tokiu būdu ne tiek prisiduriantis prie pensijos, kiek paįvairinantis sau gyvenimą. Jis galėtų plepėti nesustodamas kelias valandas.

Kartais sunku ir atsekti, kur tiesa, o kur pokštas, ypač kai Janis dainuoja apie savo žmoną: "Mano žmona liko Rygoje, ji negali atvykti, nes važinėja tik taksi, o aš – tik senais ratukais. Mano žmona ten valgo pyragą, o aš – sudžiūvusią duoną. Mano žmona guli ant "Dormeo", o aš ant seno drobinio maišo".

Tikroji tiesa ta, kad gyvenimas šį žmogų mėtė ir vėtė, kol leido sugrįžti į tėvų žemę.

J.Pukis – vienintelis nepriklausomos Latvijos kariškio sūnus. Jam tebuvo septyneri, kai 1941 m. sovietai suėmė visą šeimą ir ją išdraskė.

Nuo to laiko Janis nebematė tėvo, kuris buvo išgabentas į lagerį Urale. Berniuką su mama išvežė į Sibirą.

"1947 m. mums buvo pasiūlyta grįžti namo, bet dokumentų neišdavė. Man atrodo, kad tai buvo tyčia sugalvota, kad čekistai galėtų tyčiotis iš žmonių, juos vėl tremti. Taip atsitiko ir mums, pakeliui buvome pagauti ir sugrąžinti, – bandydamas juokauti nelinksmus savo gyvenimo faktus dėstė J.Pukis. – Buvau 14-os, kai mane atskyrė nuo mamos. Glaudžiausi tai vienoje, tai kitoje šeimoje. Galiausiai apsigyvenau rajono centre ir ėmiau mokytis staliaus amato. Tuo metu mama buvo perkelta į anglių kasyklą".

Baigęs profesinę mokyklą vaikinas nuvyko arčiau mamos, stojo mokytis į kalnakasybos mokyklą. Kai baigė, buvo pasiųstas į Sajanus, kur dirbo aukso gavybos kasykloje. Netrukus pas jį atvažiavo ir mama. Tada latviai atsigavo ir net prasigyveno.

Ten J. Pukis rado sau žmoną. Olga buvo kilusi iš dar carinės Rusijos laikais į Sibirą ištremtų latgalių šeimos. Porai gimė dukra Tatjana.

Likimas parvedė į tėviškę

"O tada numirė Stalinas ir mus paleido. Žmona nenorėjo važiuoti su manimi. Sutarėme, kad aš grįšiu į Latviją pirmas, vėliau atsiųsiu kvietimą ir jos su dukra atvažiuos. Parvažiavau į Rucavą, vėliau sulaukiau ir savo šeimos, bet žmonai čia nepatiko. Po poros metų ji išvažiavo atgal", – apie nepasisekusį šeiminį gyvenimą porino J.Pukis.

Jis buvo nepratęs dirbti žemės ūkyje, juk nuo paauglystės darbavosi gamybos įmonėse, todėl išvyko į Liepoją, išmoko vairuoti ir dirbo vairuotoju.

1974 m. J.Pukio mama apsigyveno Rygoje, sūnus vėl patraukė paskui ją. Gyveno netoli oro uosto, kur daug metų dirbo mechaniku. Tai buvo metas, kai vyras turėjo galimybę aplankyti visą Sovietų Sąjungą.

Sovietų Sąjunga sugriuvo, kai J.Pukiui buvo likę treji metai iki pensijos.

Vyras aktyviai įsijungė į Latvijos liaudies fronto veiklą, vežiojo visus šio judėjimo veikėjus, dalyvavo folkloro ansambliuose, bet greitai pasikeitė valdžia ir vyras nusprendė nebeturėti nieko bendra su politikais.

Tuo metu anapilin iškeliavo J.Pukio mama.

"Viskas susidėjo. Buvau labai prislėgtas, jaučiausi niekam nereikalingas, depresavau. Medikų pagalbos išvengti nepavyko. Pradėjau remontuoti sukauptus muzikos instrumentus, trejus metus uždarbiavau grodamas gatvėje. Pajutau, kad Rygoje man sunku išgyventi ir nusprendžiau grįžti į tėviškę. Čia gyvenimas nėra toks linksmas kaip Rygoje. Netgi, sakyčiau, liūdnas, todėl ir pokštauju, išdykauju, pats sau ir žmonėms smaginu gyvenimą, o kai linksma, tai ir vaistų nereikia", – savo sveikatos receptą išdavė J.Pukis.

Groti armonika jis išmoko tremtyje, muzikai gabus vaikas anuomet greitai paėmė į rankas ir kitus instrumentus, nors muzikos mokyklos nelankė.

Įgimtas optimizmas, gebėjimas į viską žvelgti su šypsena leido sudėtingo likimo vyrui išgyventi ir senatvėje skaidrinti ne tik savo paties, bet ir jo gimtojo kaimo svečių nuotaiką.