A. LUKAŠENKA PAGIMDĖ MERGAITĘ

Jaunesniuoju Jėzaus Kristaus broliu pasivadinusiam Hongui Xiuquanui (1814–1864) paskelbus apie Dangiškosios Taikos karalystės įkūrimą (1851 m. sausio 11 d.), prasidėjo didysis Kinijos šeimų maršas. Tai buvo tikra savitarpio bendrumo jausmo persmelkta laisvės vilkstinė, kurioje susitelkę žmonės rūsčiais, sovietinį paveldą saugančių visuomenininkų veidais, lyg tautos daugumos valią ir tikrąją demokratiją išreikšti siekiantys Marijos žemės kaimelių literatai, pajudėjo imperijos sostinės link, pavergdami vieną kraštą po kito.

1853 m. kovo 19 d. sukilėliai užėmė vieną žymiausių Kinijos miestų – Nandzingą, kurį pervadino Tiandzingu (Dangiškąja sostine) ir paskelbė savo būsimos valstybės administraciniu centru.

Tų pačių metų gegužę Hongo pasekėjai surengė žygį į šiaurę, siekdami apgulti Pekiną, tačiau ši ekspedicija galiausiai patyrė nesėkmę.

Pasakojama, kad naujojoje Hongo sektantų įkurtoje valstybėje buvo įvestos griežtos, pačias slapčiausias vakcinacijos priešininkų ir gandrų žaginimo profesionalų vyriausybės šalininkų svajones reprezentuojančios taisyklės.

Naujoji valdžia uždraudė alkoholio ir opiumo vartojimą, azartinius lošimus, prostituciją, poligamiją (Kinijoje pasiturintys vyrai galėdavo sau leisti ne tik oficialią žmoną, bet ir mėgautis sugulovių paslaugomis), kontroversiškąją pėdų rišimo praktiką (tais laikais ne viena Kinijos moteris susiverždavo pėdas, mat šlubčiojimas stimuliuodavo kai kurių vyrų vaizduotę ir žadindavo jų seksualines mintis) bei paskelbė, kad nuo šiol visi žmonės, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio ar lyties, bus lygūs.

Skirtingų lyčių žmonės buvo sulyginti, tačiau griežtai atskirti vieni nuo kitų (kai kas teigia, kad net susituokusios poros negalėjo užsiimti lytiniais santykiais). Bene pats įdomiausias naujosios valdžios žingsnis buvo privačios nuosavybės panaikinimas (visa žemė priklausė valstybei, kuri ją dalijo savo nuožiūra).

Tuo metu Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) tiesioji smegenų žarna peristaltikos (nevalingu lygiųjų raumenų susitraukinėjimo) būdu tebuvo išstūmusi pirmuosius komunistinės ideologijos ekskrementus.

Skaitytojai jau galėjo įvertinti jo ir Friedricho Engelso (1820–1895) sukurtą "Komunistų partijos manifestą" (Manifest der Kommunistischen Partei, 1848), tačiau tikimybė, kad Jėzaus Kristaus jaunesniuoju broliu pasiskelbęs Hongas ar kuris nors jo bendražygis gavo ir perskaitė šį vokiečių kalba išleistą sudėtingą ir nuobodų veikalą, yra labai menka.

Faktas, kad, K.H.Marxui tebebrandinant pagrindines komunizmo ideologijos dogmas, Kinijos žemėse jau kūrėsi SSRS pirmtake vadintina valstybė, verčia susimąstyti.

Atrodo, kad pats K.H.Marxas apie Hongo sektos sukilimą užsiminė kažin kuriame savo vėlesniame darbe, tačiau labai sunku pasakyti, ką jis apie juos kalbėjo. Vis dėlto faktas, kad, K.H.Marxui tebebrandinant pagrindines komunizmo ideologijos dogmas, Kinijos žemėse jau kūrėsi SSRS pirmtake vadintina valstybė, verčia susimąstyti.

Galbūt šis atvejis patvirtina antisemitinio pobūdžio teorijas, teigiančias, kad marksizmas ir judaizmas (krikščionybė) yra tiesiogiai susiję? O gal tai tėra paprasčiausias Kinijos Liaudies Respublikos ekspertų bandymas įrodyti, kad Kinijoje marksizmas egzistavo dar iki paties K.H.Marxo?

Marksistiniuose gyvulių ūkiuose visi padarai paprastai būna lygūs, tačiau kai kurie jų – lygesni (Hongo sektos įkurta valstybė netapo išimtimi). Sakoma, kad po Nandzingo užėmimo Hongas pasitraukė iš aktyvios politikos ir apsigyveno prabangioje rezidencijoje kartu su savo haremu. Jis veikiausiai linksmai leido laiką, kurdamas įstatymus, kol žemesniųjų luomų sektantai tęsė kovą su mandžiūrų Qing dinastijos šalininkais.

Pasakojama, kad kautynės dažniausiai būdavo nuožmios ir negailestingos. Abi kovojančios pusės dažniausiai negailėdavo nei savęs, nei priešininkų ir neretai griebdavosi praktikos, kuri šiais laikais veikiausiai būtų įvardyta genocidu.

Dėl sėkmingų ir nenusisekusių žygių naujosios valstybės bendruomenėje itin sparčiai išaugo vieno Hongo vadų Yango Xiuqingo (1821–1856) autoritetas. Kadaise jis buvo vargšas kūrikas, tačiau tapęs Hongo sektos nariu sugebėjo įtikinti kitus tikinčiuosius galįs pasiekti transą ir prabilti paties krikščionių Dievo Tėvo balsu.

Kovų metu jis įrodė esąs dar ir talentingas organizatorius bei gabus karo vadas. Jo reputacija vis labiau augo, o Dievo Tėvo balsas vis dažniau perduodavo Yangui palankesnes politines žinutes. Neatmetama prielaida, kad Yangas slapta gviešėsi sosto ir ruošėsi pašalinti Hongą, tad 1856 m. kūrikas ir jo šalininkai buvo nužudyti.

Vakariečių pozicija šių Kinijos imperijos neramumų atžvilgiu buvo dvilypė. Tų pačių 1856 m. rudenį tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Jungtinių Valstijų ir Qing dinastijos valdomos Kinijos kilo antras opiumo prekybos sukeltas konfliktas.

Kinijos vidaus neramumai Vakarų valstybėms buvo naudingi. Privatūs asmenys pardavinėjo Hongo šalininkams ginklus, o pati sekta atstovavo Kinijos gyventojų savaip interpretuotam vakariečių tikėjimui – krikščionybei, tačiau britai, prancūzai ir amerikiečiai jau spėjo suleisti savo nagus į Šanchajų.

Hongo sukilėliai keletą kartų bandė užpulti šį prekybai svarbų miestą, tad kai kurie vakariečių karininkai parėmė Qing dinastijos siekį malšinti sukilimą.

Nors 1862–1863 m. Hongo sektos nariai vis dar buvo gana aršūs, Qing dinastijos šalininkai, vedami Zengo Guofano (1811–1872 m.) ir kitų vadų, padėjo Kinijos imperijos valdžiai atkurti tvarką ir atgauti prarastas teritorijas.

Šiuo metu niekas negali nurodyti tikslių jaunesniuoju Jėzaus Kristaus broliu apsiskelbusio Hongo mirties aplinkybių.

Vieni kalba apie sąmoningą savižudybę, kiti tvirtina, kad jis apsinuodijo laukiniais augalais (Qing pajėgoms apsupus Nandzingą, pradėjo trūkti maisto), tačiau beveik visi pritaria prielaidai, kad, vyriausybės žmonėms mieste skerdžiant sukilėlius, Hongas jau buvo palaidotas.

Kai kurie liežuvautojai netgi teigia, kad ant aplink Hongo kapą augusių medžių šakų it kalėdinės girliandos kabojusios jaunesniojo Jėzaus brolio sugulovės.