Praėjus 50 metų po to, kai Kultūrinė revoliucija atnešė į Kiniją kruviną sumaištį, dabartinė komunistų vadovaujama valstybė tvirtai žengia kapitalizmo keliu, bet Mao Zedongo (Mao Dzeduno) palikimas išlieka tvarus – kaip ir paties velionio lyderio balzamuoti palaikai.

Pekinas nerengia jokių oficialių renginių, susijusių su 1966 metų gegužės 16-osios deklaracija, kuri, pasak istoriko Simono Leyso (Saimono Leiso), atvėrė didžiulį kolektyvinės psichozės protrūkį ir „sąmyšio, kraujo liejimo ir beprotybės“ dešimtmetį, kai Mao pasiuntė Raudonąją gvardiją (chunveibinus) prieš savo paties partiją ir liaudį.

Įsiplieskus įnirtingai klasių kovai, persekiojimų taikiklyje atsidūrė daugelis – pradedant įtakingais partijos veikėjais, baigiant rašytojais ir mokytojais. Šis sąmyšis smarkiai susilpnino Kiniją, bet Mao Zedongo asmenybės kultas tapo stipresnis negu kada nors anksčiau.

Kultūrinės revoliucijos bangai nuslopus tuojau po Mao Zedongo mirties 1976 metais, jo įpėdinis Deng Xiaopingas (Deng Siaopingas), kuris pats nukentėjo per tuos valymus, išardė savo pirmtako politiką.

Deng Xiaopingo paskelbtas „reformų ir atvirumo“ vajus grąžino į šalį rinkos jėgas ir užsienio kapitalą, atverdamas kelią stulbinamam Kinijos iškilimui – dabar ji tapusi antrąja didžiausia ekonomika.

Tačiau 1981 metais paskelbtas partijos oficialus įvertinimas, kad 70 proc. Mao idėjų buvo geros, o 30 proc. – blogos, nesumažino jo patrauklumo uoliausiems diktatoriaus šalininkams ir neišstūmė iš dominuojančios padėties nacionaliniame panteone. Šio lyderio atvaizdai tebespausdinami ant Kinijos banknotų.

Valdančioji partija stengėsi nustumti į užribį atgyjančias neomaoistų grupes, o svarbus šios stovyklos veikėjas Bo Xilai (Bo Silai), laikytas ambicinga kylančia politikos žvaigžde, 2014 metais buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kilus skandalui dėl korupcijos ir jo numanomų ryšių su viena žmogžudyste.

Vis dėlto Mao įtaka išlieka: per anksčiau šį mėnesį surengtą vieną atminimo koncertą Didžiojoje liaudies salėje Pekine skambėjo velionį lyderį šlovinantys revoliuciniai šūkiai, prieštaringai įvertinti interneto komentatorių.

Valdančiajai partijai artimas laikraštis „Global Times“ praeitą savaitę citavo universiteto profesorių Zhang Hongliangą (Džang Hongliangą), kuris ragino pradėti naują nacionalinę kampaniją prieš „išdavikus“, priešiškus Kinijos komunistų partijai (KKP).

„Liūdna, kad daug kapitalistų verslininkų nusistatę prieš KKP ir išduoda šalį“, – sakė akademikas.

Balzamuoti Mao palaikai tebelaikomi jo mauzoliejuje Tiananmenui aikštėje Pekine, o jo gerbėjai vis dar plūsta pareikšti pagarbos į jo gimtąjį Šaošano miestą, kuris yra tapęs svarbiu „raudonojo turizmo“ centru.

Honkonge dirbantis Kinijos ekspertas Jeanas-Pierre'as Cabestanas (Žanas Pjeras Kabestanas) sakė naujienų agentūrai AFP: „Kai kuriuos kairiųjų judėjimus vilioja klasių kovos idėja, kurstoma didėjančios nelygybės.“

Tačiau jis pridūrė, kad tai nėra oficiali politika, sakydamas „Visiškai priešingai.“

Stabilumas bet kokia kaina

Kultūrinės revoliucijos varikliu tapusi smurtinės klasių kovos koncepcija atrodo neįsivaizduojama mūsų dienų Kinijoje, nors didėjanti atskirtis tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų atsiduria pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre, o menkai apmokami gamyklų darbininkai kasmet surengia dešimtis tūkstančių streikų, nors šalyje nėra nepriklausomų profsąjungų.

Prezidentas Xi Jinpingas (Si Dzinpingas), pirmasis partijos vadovu tapęs Raudonosios gvardijos judėjimo atstovas, kuris pats buvo išsiųstas šešerius metus gyventi kaime, trokšta palaikyti stabilumą bet kokia kaina.

Jis negailestingai siuntė už grotų kritikus ir pabrėždavo komunistinių vertybių svarbą dažniau negu ekonomikos reformų būtinybę.

Prezidento pastangos užgniaužti nepatenkintuosius – teisininkus, tinklaraštininkus ir kitus režimo kritikus – buvo pramintos „mažąja kultūrine revoliucija“ (xiao wenge).

Tas persekiojamas buvo vykdomas koja kojon su griežta kampanija prieš korupcija, nors kritikai teigia, kad ji tėra menkai pridengti politiniai valymai.

Įtakingi verslo veikėjai daugeliui dienų atsidurdavo arešte, o turtingi kinai stengėsi perkelti savo pinigus ir artimuosius į užsienį, numatydami, kad valdžios rūstybė gali prieš juos atsigręžti bet kuriuo momentu.

J.-P.Cabestanas sakė, kad Xi Jinpingas žingsnis po žingsnio artina šalį prie Mao režimo atmosferos, sudarydamas įspūdį, kad jis atsiriboja nuo Deng Xiaopingo idėjų ir stengiasi „atkurti tam tikrą represinį autoritarinį valdymą“.