Sako, visą naktį prieš tai į tas patalpas buvo leidžiamas ozonas, kad tik politikos ponuliams būtų kuo lengviau kvėpuoti. Juk ne kas kitas, o jie dabar – Lietuvos viltis. Ne medikai, alpstantys iš nuovargio ir dirbantys be apsaugos priemonių, bet mūsų valdžios elitas, kurio veikėjai jau tikri, kad bus perrinkti dar vienai lepinimosi kadencijai. Nes juk moka aukotis kritiniais momentais.

Be jų valstybei – prapultis, pragaištis ir klykianti katastrofa, baisesnė nei korona. Todėl jie neturi kitos išeities – tik kandidatuoti dar kartą, o paskui atstovauti rinkėjams vėl ir vėl, "kol mirtis mus išskirs".

Būtent todėl į posėdį jie rinkosi ne nuotoliniu būdu, o visi drauge į švarią salę, ėjo pasidabinę steriliais naujausios mados antveidžiais, antnosiais, akiniais, taip pat medicininėmis pirštinėmis.

Pradžioje Seimas paplojo, paskui patylėjo, o paskui be jokio sąžinės kasymosi nusprendė, kad medikams iš "priešakinės fronto linijos" šiuo Gomoros laikotarpiu didesnių algų nereikia. Nenusipelnė.

Vaizdas toks, tarsi kas nors į vieną vietą staiga būtų suvaręs visus chirurgus iš operacinių. Bet jie – ne chirurgai, gal labiau artistai, kurie patys savo vaidyba patiki tik per viešas iškilmes. Būtent todėl spektaklis Seimo salėje ir prasidėjo nuo plojimų.

Plojama buvo, nepatikėsite, medikams, kovojantiems su koronaviruso epidemija. Pradžioje paplojo, paskui patylėjo, o paskui be jokio sąžinės kasymosi nusprendė, kad tiems medikams iš "priešakinės fronto linijos" šiuo Gomoros laikotarpiu didesnių algų nereikia. Nenusipelnė.

O štai Seimo narys, toks Kęstutis Smirnovas, jei tokį žinote, algos nusipelno, nors, pavyzdžiui, pernai lapkritį parlamento posėdžius be pateisinamos priežasties praleido šešis kartus, dar keturis nepasirodė ir gruodį.

Pabandytų kuris nors gydytojas neateiti į darbą kada nori, kaip manote, ilgai išbūtų darbovietėje? Aišku, ne.

Tačiau Seime galioja kitoks Darbo kodeksas, ten projektuojama visų, taip pat gydytojų, ateitis ir gerovė net tada, kai pačių seimūnų gyvastis yra medikų rankose.

Didžioji dalis jų turėtų būti skirta vaistams (beveik 13 eurų), beveik du eurus bus galima panaudoti sanatorijų kelialapiams, o likusius šešis – tarptautinėms kelionėms poilsiui užsienyje.

Štai šioje vietoje tokią "evangeliją" paskelbusi TV diktorė (gerai, kad netiesioginio eterio metu) prapliupo užkrečiančiu juoku. Ir kvatojo gana ilgai. Labiausiai ją pralinksmino pinigų suma, skirta jos tautiečių kelionėms poilsiui užsienyje.

Toks nepadorumas būdingas daugeliui valdžių, nes buvojimas elite – tarsi skrydis kosmose, būtis kitame gyvenime, kitoje realybėje.

Pasklidus šiam vaizdo įrašui socialiniuose tinkluose, internautai svarstė, ar už tokį poelgį TV mergina Aleksandra nebus atleista iš darbo?

Tik už ką? Ar tai, kad ją prajuokino begėdiškas valdžios cinizmas?

Beje, toks nepadorumas būdingas daugeliui valdžių, nes buvojimas elite – tarsi skrydis kosmose, būtis kitame gyvenime, kitoje realybėje.

Ne veltui į valdžią taip norėtų ir smurtu prieš savo vaiką kaltinta, bet dviejų instancijų teismų išteisinta kaunietė, kuri viešai deklaravo pradedanti politikės karjerą ir kandidatuosianti į Seimą.

Anot šios naujai iškeptos politikės, šiam žingsniui ją paskatino partijos atstovai, kurie ją patys pas save pakvietė, o politinei kovai dar neprasidėjus, nuo jos ir atsiribojo.

Ponia supranta, kad buvimas mitybinės grandinės viršūnėje iš esmės pakeistų jos gyvenimo kokybę. Ciniškas išskaičiavimas, ne daugiau. Juokinga? Nelabai.

Beveik taip pat nejuokinga, kaip ir britų prodiuserių sumanymas kurti kelių dalių dokumentinį filmą apie jaunąją klimato aktyvistę Gretą.

Esą serialas leis pažvelgti į merginos, kaip "globalios ikonos", gyvenimą ir lydės ją jos kelyje iki tapimo suaugusiąja.

Ar tai reiškia, kad mažąja Greta kažkas pasinaudojo ir jos žygiai už švarią aplinką buvo tik širma, kažkieno ciniškas sprendimas pasipelnyti? O tai būtų juokas pro ašaras.

Apie nerašytus įstatymus, kuriuos egzistuojant ligoniai galėjo numatyti nebent spręsdami pagal savą sugedimo laipsnį. Kiek sykių girdėdami medikų priekaištus, kad su savo bėdomis kreipėmės be reikalo (ar, atvirkščiai, per vėlai), kad padidėjusio kraujospūdžio ar migrenos priežasčių reikia ieškoti ne pas gydytojus, bet pase, gimimo datos skiltyje, nuriję kartėlį mintyse teisinome gydytojų elgesį. Gydytojai skęsta biurokratinėse procedūrose; jie pervargę dėl pacientų gausos, amžinos kovos su valstybe dėl adekvataus atlyginimo, priverstinio plėšimosi per kelias darbo vietas, – atkartodavome galybę medikus pateisinančių argumentų, girdėtų viešose diskusijose. Žmogus baltu chalatu, stetoskopu ant kaklo, juolab – it duonriekį valdantis skalpelį, slaugytoja, galinti naktį pakišti antytę arba ne, visiems mums, ligoniams, atrodo it aukštesnės kastos atstovas. Būtybė iš kitos planetos. Dievas. Jauno mediko mirtis demaskavo: tų baltmarškinių dievų karalystėje kai kas gerokai papuvę. Tikroji medikų virtuvė daugiau panašumų turi ne su holivudiškai saldžiuoju serialu "Ligoninės priimamasis", bet su rusiško cinizmo prifarširuotais "Rezidentais". Psichologiškai sunkiai kovai dėl svetimos gyvybės jauni medikai ruošiami ir nestatutinių santykių pamokose. Spaudimas perduodamas hierarchijos laiptais žemyn, kol cinizmo pliūpsniu pasitinka silpniausią grandį – ligonius. Tegalime numanyti, kokios tvirtos asmenybės yra tie gydytojai, kurie gydo ne tik medikamentais, bet ir žodžiu. Išlaikyti brandos egzaminą jie sugeba nepavirsdami cinikais.

Spaudimas perduodamas hierarchijos laiptais žemyn, kol cinizmo pliūpsniu pasitinka silpniausią grandį – ligonius.

Visos Lietuvos akivaizdoje ištikusi tragedija, regis, bent kažkiek (gal net ne laikinai) pakeis situaciją Lazdynų ligoninėje. O kas bus kitose mažuose ir dideliuose medikų pasaulėliuose, į kuriuos it svetimkūniai vis įsiveržiame mes, gripuojantys, viduriuojantys ar kitaip ramiai darbo dieną išgyventi trukdantys mokesčių mokėtojai? Ar kovoje dėl geresnių darbo sąlygų ir algų užsigrūdinę medikai, korupcijai atsparūs rezidentai pagaliau išdrįs pakilti ir naujai "Me Too" bangai? Medikų bendruomenė, regis, susirgo pati ir turėtų ryžtis radikaliems sprendimams.

"Mes išplėšiame tiek daug savęs, kad išgytume greičiau, negu turėtume, kad bankrutuojame dar iki 30-ies. Ir kaskart, pradėdami su kažkuo nauju, turime vis mažiau ką pasiūlyti. Tačiau nejusti nieko, kad neišgyventum dėl kažko – koks praradimas!" – turbūt taip būtų teisingiausia versti puikiai filmo idėją nusakančius vieno veikėjo žodžius.

Nežinau, kaip viskas vyko mano tėvų ar senelių laikais, bet šiandien noras nieko nejusti, kad neliktum įskaudintas, paliktas ar nuviltas, tarp jaunų žmonių tampa kone epidemija. Jau nieko nebestebina frazėmis "nenoriu rimtų santykių" ar "man sunku prisileisti žmones" dangstomi nuogąstavimai. Šiandien labai madinga būti ciniškam, slysti paviršiumi, greitų susižavėjimų nesėkmes gydyti dar greitesniais atsižavėjimais ir staigiu alternatyvos ieškojimu. Tie žmonės verčiau gyvens kažkieno kito gyvenimą, negu surizikuos būti laimingi. Ir man labai dėl to apmaudu.

Nes kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kaip reta ir neįkainojama yra sutikti savo žmogų. Tą, prie kurio būdamas supranti, kad būtent jis ar ji yra tavo medus, o visi, kelyje pasipainioję anksčiau, tebuvo blankus sacharinas. Dar rečiau pasitaiko, kad būdamas šalia tavęs, ir jis jaučiasi lygiai taip pat. Gaila, bet labai dažnai nutinka, kad su savuoju medumi dėl vienų ar kitų aplinkybių prasilenki laike ir erdvėje (už šį taiklų apibūdinimą, ištartą mūsų interviu metu, be galo dėkinga esu rašytojai Ugnei Barauskaitei). Tada skauda. Stipriai. Ir neretai kyla noras daugiau prie to karšto lygintuvo savo siela neprisiliesti. Pasirinkti patogų kelią, būti su tuo, kuris, kaip anglakalbiai sako, good on paper, turėti komfortišką asmeninį gyvenimą ir per daug nesukti galvos. Niekada emociškai nebepastatyti savęs viso ant to vieno langelio, kad neprasilošum.

Šiandien labai madinga būti ciniškam, slysti paviršiumi, greitų susižavėjimų nesėkmes gydyti dar greitesniais atsižavėjimais ir staigiu alternatyvos ieškojimu.

Bet, žinote, kai su šitokį pažadą sau davusiaisiais įsikalbi atviriau, kone kaskart ateina laikas, kai iš jų lūpų ar bent jau žvilgsnio išgirsti: "Kaip norėčiau žinoti, kas būtų buvę, jei būčiau pasielgusi kitaip", "Kaip norėčiau turėti tą, su kuria gera būtų ne tik miegoti, bet ir nubusti", "Kaip norėčiau turėti drąsos". Tai yra nelaimėliai, kurie, kaip tame sename anekdote, slapta svajoja apie milijoną, tačiau nė loterijos bilieto nepasivargina įsigyti. Kurie numano egzistuojant kažką daugiau, tačiau pernelyg baisu ištiesti ranką ir tai pačiupinėti – kad negautų per nagus.

Bet kokiu atveju, net jei mėnesius ar metus kasryt nubundi su ašaromis, net jei ilgą laiką tau fiziškai skauda dėl tarsi buku peiliu lauk iškabintos širdies, jei ilgiesi akimirkų, nors ir suvoki, kad jos jau niekada nebepasikartos, o pats vaikštai tarsi savo paties šešėlis, tai praeina. Ir tuomet lieka tiesiog jauki šilta šypsena, prisiminus momentus, kai net ir dienomis buvai apsuptas nesibaigiančio meteorų lietaus. Dėkingumas. Sau. Jam. Jai. Likimui. Ir be proto gaila tų, kurie nepamato žvaigždžių, nes bijo pakelti galvą. Tiesiog yra dalykų, apie kuriuos neverta mąstyti tik pragmatiškai. Nes juose yra daug daugiau negu šalta logika, negu "verta" ir "neverta", "apsimoka" ir "neapsimoka". Erichas Maria Remarque'as žmogų be meilės yra prilyginęs atostogaujančiam lavonui. Labai linkiu savęs neapvogti ir juo netapti.

Šiuo atveju nekalbu apie suprantamą ir pateisinamą nepasitenkinimą matant, kad tavo mylimąją akivaizdžiai kabina koks nors nesusipratėlis arba vaikinas važiuoja padėti buvusiai draugei tapetuoti sienų. Turiu galvoje liguistą ir nepagrįstą pavydą. Tokį, kur žiežirbos įsiplieskia dėl pernelyg malonių padavėjų, praeivio, paprašiusio žiebtuvėlio, ar tiesiog priešingos lyties kolegų egzistavimo darbe. Situacijas, kurios yra juokingos visiems aplink, išskyrus tuos, kurie jose tiesiogiai dalyvauja.

Priešingai populiariai nuomonei, patologinis pavydas toli gražu nėra didžiulės meilės įrodymas. Iš tiesų yra atvirkščiai – tai rodo nemeilę. Visų pirma sau pačiam. Nepasitikėjimą savimi, kompleksus ir giliai užslėptą įsitikinimą, kad esi mylimo žmogaus nevertas, o jis jau tuoj tuoj tai supras ir pabėgs į saulėlydį su kuo nors kitu. Dar blogiau – tai ir bejėgiškumo požymis, kadangi galvą spaudžiant pačios sugeneruotiems neištikimybės vaizdiniams belieka kelti isterijas, landžioti po svetimus telefonus ir gyventi apimtai nuolatinės paranojos. Pastebėjau dar vieną tikrai šiurpią tendenciją. Žmonės, linkę į nežabotą pavydą, dažnokai būna linkę ir į smurtą. Gan logiška – kai žiūri į savo antrąją pusę kaip į daiktą, nuosavybę, ant kurios nė drugelis neturi teisės nutūpti, tai pykčiui užtemdžius akis ir papurtyti" tą, kuris besąlygiškai priklauso tau vienam, neatrodo toks jau siaubingas poelgis...

O kaip tenka jaustis žmogui, kurio mylimas vyras ar moteris nesiliauja piešęs scenarijų, kur yra išradingiausiais būdais apgaudinėjamas? Tikrai nemalonu, kai nė neturi minčių apie svetimus sijonus ar šeimines trumpikes, tačiau kasdienybė primena gyvenimą tardymo izoliatoriuje, nuolatos varstant įtariems žvilgsniams ir klausimams: "Kur buvote 2017-ųjų liepos 8-ąją?" Tas graužiantis neteisybės pojūtis turbūt pažįstamas tiems, kuriuos, kad ir vaikystėje, yra apkaltinę dėl kieno nors kito padarytos šunybės. Ypač tada, kai diena iš dienos mėgini logiškai paaiškinti, kad jei jau ne iš didelės meilės, tai bent iš pagarbos sau ar savo pasirinkimui nei į kairę, nei į dešinę neketini nuklysti. Kol galiausiai tiesiog pavargsti teisintis dėl kažko, ko nei padarei, nei ketini daryti.

Na, gerai, visiškai hipotetiškai įsivaizduokime, kad tas įtartinai familiarus kolega ar padavėja didele iškirpte iš tikrųjų neatsisakytų "pakutenti" jūsų žmogaus. Ir ką? Dėl to automatiškai įvyks išdavystė? Žmogus, kuris pasirinko sau bendražygį dalytis džiaugsmais ir vargais, neatras valios pasakyti "ne" vien dėl to, kad atsirado galimybė paragauti kitokio skonio ledų? Taip, nuklydimų nutinka ir neretai. Bet jie dažniau yra didelių santykių problemų rezultatas, o ne įvykis, nulemtas to, kad mylima moteris užsidėjo trumpesnę suknelę ar vyras dirba moteriškame kolektyve…

Iš viso šito kyla natūralus klausimas: jei jau taip nepasitiki, kam tuomet kankintis ir kankinti kitą? Kam būti su žmogumi, jei manai, kad vos pasitaikius progai jis dės į kojas? Kam gyventi pragare, suręstame iš įtarimų, baimių, neapykantos kiekvienam, kas prisiartina prie mylimo žmogaus, akylų patikrinimų ir nuolatinės įtampos namuose? Gal geriau tuomet būti vienam? Nes kai lieki vienas akis į akį su problema, identifikuoti ir spręsti ją pasidaro lengviau.

Vienos taikiausių, bet (anot statistikos) tuo pat metu ir pavojingiausių profesijų atstovė neabejotinai tapo aukščiausio politinio lygio užsakovo taikiniu.

Tas užsakovas iki šiol neįvardytas, nors sąžinės dar nepraradę Rusijos žmonės jo pavardę tyliai ištaria savo rate, bet nesitiki nei atgailos, nei atpildo. Liūdna, kad ši istorija pasmerkta likti be pabaigos. O šitos žmogžudystės šleifas, kaip valstybės gėda, kruvina dėme tįsta jau dešimtmetį.

Cinizmo triumfo nominacijos vertas naujas prezidento V.Putino pareiškimas: "A.Politkovskajos mirtis sukėlė didesnį rezonansą nei jos rašiniai." Tai ne kas kita, o tik noras sumenkinti, visiškai ištrinti ją iš žmonių atminties ir iškreipti tiesą net apie mirusią savo nesutaikomą priešininkę, kurios jis, nors viešai niekada to ir nepripažino, bet bijojo, kurios buvimas jį erzino ir pykdė. Nes jos rašiniai tuo metu prezidento kuriamam mitui, kylančiai jo nemarumo legendai kėlė realią grėsmę. Jau tada žurnalistė matė ir nujautė, kuo Rusijai gali baigtis šio žmogaus atėjimas į valdžią. Jos įžvalgos pasitvirtino su kaupu.

Anos pozicija visada buvo tvirta bei aiški, todėl ir nekeista, kad ji niekada nepatiko Rusijos vadovams, ypač pastarajam. Ir štai kodėl.

A.Politkovskajos principai: "Anonime slypi blogio šaknys. Todėl viską reikia vadinti tikrais vardais." "Stiprios beširdžių galingųjų rankos, užsiima tik mirties nuosprendžių rašymu." "Baimė mumyse išties ištrynė gėdos jausmą." "Neįmanoma imituoti laisvės." "Karas – koktus reikalas. Bet jis mane apvalė nuo visa ko nereikalingo. Ar už tai turėčiau dėkoti likimui?"

Antrojo aodovanojimo cinikų nominacijoje verti V.Žirinovskio pakalikai. Ne ką mažiau šokiravę, kai šį pavasarį A.Politkovskajos pavardę begėdiškai įtraukė į rusų tautos ir Rusijos valstybės priešų sąrašą.

Anos bendraminčių gretos kasmet retėja. O skleidžiamas melas dar po dešimtmečio veikiausiai taps oficialia šios valstybės tiesa.