Nuo 2021 iki 2023 m. gyventojų, teigiančių, kad didžiuojasi esantys Lietuvos piliečiai, padaugėjo nuo 76,7 iki 84,2 proc.

„Išorinių grėsmių akivaizdoje stiprėjantis patriotizmas yra natūrali ir sveika visuomenės reakcija, savotiškas psichologinis mechanizmas, padedantis pasirengti kovai su išorės priešais. Vis tik yra ir kita šio reiškinio pusė – didėjantis kategoriškumas ir nepakantumas nuomonių įvairovei. Kai šios tendencijos įsibėgėja, gali nukentėti demokratinės vertybės, išaugti priešiškumas tarp asmenų ir socialinių grupių. Neatsitiktinai tyrimas konstatuoja padidėjusį tarpasmeninį nepasitikėjimą. Su teiginiu „šiais laikais negali žinoti, kuriuo žmogumi gali pasitikėti“ 2021 m. sutiko 71,6 proc., o 2023 m. jau 76,5 proc.“, – pastebėjo „Žmogaus studijų centro” vadovas dr. Gintaras Chomentauskas.

Pasigenda: G. Chomentausko teigimu, tyrimas atskleidžia, kad tarp valdžios institucijų ir gyventojų, profesinių grupių nėra tikro dialogo. / J. Kalinsko / BNS nuotr.

Pasak „Baltijos tyrimų“ vadovės dr. Rasos Ališauskienės, visuomenės fragmentacija ir didėjantis nepakantumas svarbus ir „karšto“ 2024 m. politinio sezono kontekste: „Treji rinkimai, ilga politinė kampanija bus svarbus veiksnys, neleidžiantis tikėtis socialinių įtampų mažėjimo šiemet.“

Treji rinkimai, ilga politinė kampanija bus svarbus veiksnys, neleidžiantis tikėtis socialinių įtampų mažėjimo šiemet.

Per dvejus metus padidėjo žmonių savo socialinės vertės suvokimas. Į klausimą „Jaučiuosi reikalingas visuomenei“ teigiamai atsakė 62,9 proc., 2021 tokių buvo 54,6 proc. Taip pat išaugo savo socialinės jėgos vertinimas. Į klausimą „Jaučiu, kad galiu daryti poveikį visuomenės gyvenimui“ 2021 m. teigiamai atsakė 18,1 proc., o 2023 m. – 23,8 proc.

Dr. G. Chomentauskas mano, kad prie to galėjo prisidėti pilietinės pagalbos Ukrainai iniciatyvos, plačiai nuskambėjusios profesinių grupių akcijos, paskatinusios vykdomąją valdžią peržiūrėti savo sprendimus. „Tai sveikintinas visuomenės pokytis, atspindintis didėjantį pilietiškumą ir atsakomybę“, – sakė G. Chomentauskas.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad, nežiūrint padidėjusio patriotizmo, žmonės kritiškai vertina gyvenimo šalyje pokyčius. 2023 m. manančių, kad ekonominė situacija pablogėjo, yra 58,1 proc., kad pablogėjo politinė situacija – 54 proc., kad pablogėjo situacija sveikatos apsaugoje – net 65,3 proc.

Vykstantys ekonominiai-politiniai pokyčiai neatitinka arba visiškai neatitinka net 82,3 proc. gyventojų norų. „Šie skaičiai įtikinamai rodo, kad tarp valdžios institucijų ir gyventojų, profesinių grupių nėra tikro dialogo, kad institucijos neturi monitoringo sistemos, kaip inicijuojami ir kokį efektą duoda jų priimami sprendimai. Tai ne tik rimti komunikacijos trūkumai, bet ir efektyvaus sprendimų priėmimo ir valdymo klaidos“, – teigė G. Chomentauskas.

Emocinio-socialinio Lietuvos klimato monitoringą „Žmogaus studijų centras“ atlieka nuo 2008 m.

2023 m. tyrimas remiasi „Baltijos tyrimų“ 2023 m. gruodžio 15–30 d. atlikta 1017 respondentų nuo 18 metų reprezentatyvia apklausa.

Psichologas teigia, kad karantino laikotarpiu patiriama didelė baimė sekina imuninę sistemą, todėl, pasak jo, turėtų žymiai išaugti mirčių, susijusių su labai dideliu stresu, skaičius.

„Žmonės patenka į tam tikrą minčių ir jų sukeltų emocijų užburtą ratą, kurio pirmoji rato grandis yra situacijos įprasminimas kaip labai grėsmingos ir neišvengiamos. Tuomet imama nuolat perdėtai domėtis neigiama informacija. Šis rinkinukas asmeniui sukuria nuolatinį nerimą, baimę, stresą, kurie tęsiasi ištisas dienas“, – Eltai teigė G. Chomentauskas.

Psichologas akcentuoja, kad atsiradęs baimės jausmas paprastai yra labai artimas pykčiui.

„Atsiradęs baimės jausmas psichologine ir fiziologine prasme yra labai artimas pykčiui. Esame evoliucijos sąlygoti grėsmės akivaizdoje arba bėgti, slėptis, tai yra dažniausia baimės reakcija, arba kovoti su grėsme, tada patiriame pyktį“, – sakė psichologas.

G. Chomentausko teigimu, paprastai padidėjusi, neadekvati baimė nulemia tokius neadekvačius veiksmus kaip nuolatinį savo būsenos stebėjimą, interneto naršymą ir agresyvias reakcijas kitų žmonių atžvilgiu. Pasak psichologo, karantino atveju tokia reakcija galima laikyti siūlymus, susijusius su didesniais kitų žmonių apribojimais.

„Padidėjusi, neadekvati baimė ir panika gimdo kitus neadekvačius veiksmus. Tarp jų nuolatinį įkyrų stebėjimą savo paties būsenos, nuolatinį interneto naršymą arba agresyvias reakcijas, susijusias su didesnių apribojimų siūlymu kitų žmonių atžvilgiu. Tai, iš vienos pusės, yra paradoksas, o iš kitos pusės, – dėsninga“, – paaiškino G. Chomentauskas.

Psichologo teigimu, pritardami užkardyti kitus žmones su baime kovojantys žmonės psichologiškai valdo savo pačių nerimą. Visgi toks elgesys, pasak G. Chomentausko, tik didina visuomenės susiskaldymą ir priešiškumą.

„Kai mes paleidžiame baimės, nerimo jausmus nevaldomai, žmonės atitinkamai ir pradeda reaguoti arba panikuodami, arba ieškodami kaltų, pykdami ir bandydami užkardyti kitus žmones. Taip psichologiškai valdome savo pačių nerimą, tačiau mūsų agresija visuomenėje tik didina susiskaldymą ir priešiškumą. Taip sukuriamas papildomas nerimo ir pykčio šaltinis“, – problemą įvardino G. Chomentauskas.

Žmogaus studijų centro prezidentas taip pat akcentuoja, kad tokia visuomenės reakcija į plintantį koronavirusą ir paskelbtą karantiną sekina žmogaus imuninę sistemą, todėl, pasak psichologo, turėtų išaugti mirčių, susijusių su labai dideliu stresu, skaičius.

„Nerimas, baimė ir agresyvūs veiksmai kitų žmonių atžvilgiu eina dažnai kartu, todėl tokia jų reakcija manęs visiškai nestebina, stebina tik tiek, kad mes nelabai suvokiame tokios didelės baimės ir nerimo tiek psichologinių neigiamų padarinių, tiek fiziologių padarinių, nes sekiname savo imuninę sistemą. Nenoriu būti blogu pranašu, bet statistika tikrai rodys labai žymų padidėjimą mirčių nuo kitų priežasčių nei koronavirusas šiuo laikotarpiu, kuris susijęs su pernelyg dideliu stresu“, – sakėo G. Chomentauskas.

Visgi psichologas akcentuoja, kad karantinas tėra išorės dirgiklis, ir žmogus pats pasirenka, kaip į jį reaguoti.

„Mes siejame blogą būseną su karantinu, tačiau bloga žmogaus būsena išorėje neegzistuoja, ji yra jo viduje, ir priežastys tos blogos būsenos yra žmogaus viduje, situacijos įprasminimo būde. Žmogus karantiną gali traktuoti kaip atostogas, kurių metu jis gali veikti, kas tik jam šauna į galvą, arba traktuoti tai kaip didžiulę grėsmę, kurios jis nesugebės atlaikyti“, – paaiškino G. Chomentauskas.

„Karantinas yra tik raktinis išorės dirgiklis, iš kurio kiekvienas žmogus pagal savo mąstymo būdą pasidaro arba neutralią žinią, arba atsargumo priemonių reikalaujančią žinią, arba totalinę baimę sąlygojančią žinią, arba susikuria pyktį ir kovoja su visais ir visur“, – pridūrė jis.

ELTA primena, kad rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai” kovo 24–26 dienomis atlikta apklausa parodė, kad 92 proc. gyventojų pritaria grįžusių iš užsienio izoliavimui 14 dienų. 71 proc. pritaria griežtesnėms saviizoliacijos sąlygoms, kai būtų leidžiama iš namų išeiti tik būtiniausiais atvejais.

Visgi, nors šalies gyventojai ganėtinai tolerantiškai žiūri į griežtesnes, nei galioja dabar, karantino priemones, nemaža dalis taip pat tvirtina, kad jau po pirmosios karantino savaitės jaučia neigiamus psichologinius ir fizinės sveikatos padarinius. Tai, kad koronaviruso pandemija ir ją suvaldyti skirtos priemonės neigiamai veikia psichologinę būseną, teigia pajutę 66 proc. respondentų.

"Matydamas judančias skyrybų kreives, keliu hipotezę, kad žemyn jas nukreipia bendras emocinis laukas. Valstybėje prasideda erzelynė, ji nukeliauja iki šeimų", – sako Žmogaus studijų centro vadovas psichologas dr. Gintaras Chomentauskas.

– Ar iš aukštuomenės kronikų skilčių galima daryti išvadą, kad skyrybų apskritai daugėja?

– Ta aplinkybė, kad portaluose, feisbuke matome daug informacijos apie įžymybių skyrybas, mano supratimu, pirmiausia yra besikeičiančių visuomenės vertybių atspindys. Pakilęs smalsumas, noras kišti nosį į svetimą gyvenimą ir ieškoti ten pikantiškų detalių nėra geras simptomas. Tarsi nebūtų svarbesnių dalykų, aiškinamės, kodėl tie konkretūs žmonės skiriasi, nepraleidžiame progos aptarti su draugais, "papliatkinti". Tai socialinis fenomenas, rodantis mūsų suprimityvėjimą, posūkį vartotojiškos kultūros link.

Kalbant apie faktinį skyrybų skaičių, Lietuvos situacija nėra gera. Statistiškai išsiskiria apie 40 proc. porų. Taigi tikimybė, kad šeima bus stabili, beveik tokia pat kaip metant centą. Prieš 7–8 metus situacija buvo dar prastesnė – ištuokų skaičius siekė 45 proc.

Pasak psichologo, skyrybos pačios savaime nėra blogis. Blogai, kai žmogus nesistengia meilės paversti draugyste. B. Barausko nuotr.

– Kiek tikėtina, kad padažnėjusios ar tiesiog aktyviau aptarinėjamos garsenybių santykių griūtys padidins skyrybų statistiką apskritai?

– Kai skaitai apie įžymius žmones, kurie susituokia viešai, garsiai, gražiose vietose, apsirengusios puošniomis suknelėmis ir kitais apdarais, atrodo, kad įvyko kažkas reikšmingo tiek jų pačių, tiek apskritai visuomenės gyvenime. Ir kai po pusės metų ištrimituojama apie tos poros skyrybas, jau ne tokias garsias, dažnai ir ne tokias gražias, žmonėms siunčiama maždaug tokia žinutė: vedybos yra gera proga stilingam baliui surengti ir patekti ant žurnalų viršelių, o skyrybos – tai nieko tokio, galbūt net ir gerai, nes atsiranda proga kitoms vedyboms, kurios bus dar triukšmingesnės, dar geriau matomos.

Visuomenės nuomonę tokia informacija, kurios gauname labai daug, be abejo, veikia. Ji skatina toleranciją skyryboms, kas yra ir blogai, ir gerai.

– Kodėl – gerai?

– Ta aplinkybė, kad beveik kas antra šeima subyra, aišku, yra nepageidautinas reiškinys. Žmonės patiria neigiamų išgyvenimų, kai kurie nešiojasi nuoskaudą visą likusį gyvenimą. Dažna besiskirianti pora jau būna susilaukusi vaikų. Jiems tikrai nedaro teigiamos įtakos nei skyrybų laikotarpis, nei gana reikšmingai pakintantys santykiai su abiem tėvais. Tad šiuo požiūriu sakyti, kad skyrybos yra gėris, mes niekaip negalėtume.

Bet, antra vertus, iš savo socialinio konteksto žinome ir apie tokias šeimas, kurios barasi, mušasi, pjaustosi, žudosi ir taip toliau. Dažnai tokios melodramos ir tragedijos tęsiasi ilgus dešimtmečius, nes žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių neleidžia sau išsiskirti. Ir tai yra blogai. Juk gyvenimas neapsiriboja vienu vieninteliu žmogumi, su kuriuo susitikai, sudarei santuoką, na, ir taip jau susiklostė, kad padarei klaidą. Nėra privaloma mokėti už jos padarinius visą likusį gyvenimą.

– Ištikimybė vienam partneriui yra pašiepiama, ir ne tik mūsų kultūroje. Suprask, jei gyveni su vienu ir tuo pačiu, tau kažkas negerai. Kaip toks fonas veikia mūsų nuostatas, sprendimus atsidūrus konkrečiose gyvenimo situacijose?

– Tikrai nėra blogai, kad turima daugiau seksualinių partnerių nei vieną, su kuriuo paskui sudaroma santuoka. Liberalesnis požiūris sudaro galimybę užmegzti santykius su žmogumi, tinkančiu visais atžvilgiais – artimu ne tik dvasine, vertybine, išsilavinimo prasme, bet ir suderinamu seksualiai.

Toks pasivaikščiojimas, pasižvalgymas netgi labai sveikintinas, jis suteikia progą padaryti sąmoningesnį pasirinkimą.

Žmonėms siunčiama maždaug tokia žinutė: vedybos yra gera proga stilingam baliui surengti ir patekti ant žurnalų viršelių, o skyrybos – tai nieko tokio.

Kita kalba, kai jau gyvenama susituokus. Santuoka sudaroma neatsitiktinai. Ji grindžiama tam tikrais abipusiais įsipareigojimais, vienas iš jų – ištikimybės įsipareigojimas – intymus, turintis emocines pasekmes. Sutuoktinio neištikimybė žeidžia ne tik ir ne tiek tuo, kad artimas žmogus turėjo kitą seksualinį partnerį. Ji reiškia slapukavimą, dažnai ilgalaikį – mėnesio, dvejų, trejų metų trukmės, kažkuriuo momentu išaiškėjantį. Taip siunčiama žinutė, kad tuo žmogumi negalima pasitikėti, kad jis turi įmantrią sistemą, kaip apgauti sutuoktinį. Ir tai, matyt, neapsiriboja vien tik slaptu seksualiniu partneriu.

– Atrodo, kad ir plačiąja prasme būti ištikimam mums jau per sudėtinga. Nėra kantrybės stengtis dėl santykių ar pasirinktos profesijos, laikytis pažiūrų, baigti pradėtą darbą... Verčiau viską mesti, pamiršti ir vėl lengvai imtis naujo. Ar pastovumas – vis dar vertybė?

– Tam tikrą brandą pasiekęs žmogus mato, kad laikini blizgučiai nieko nekeičia, dažnai sukelia tik blaškymąsi ir kitas neigiamas pasekmes. Jis kritiškai vertina tą jaunimėlį, kuris laksto, žvalgosi aplinkui, ieško ir vis neranda. Vyresnioji karta visada kiek skeptiškai, kritiškai nusiteikusi jaunosios atžvilgiu.

Tačiau mes turime reikalą ir su realiu pokyčiu, kuris yra atėjęs kartu su technologijomis. Jis yra įvairialypis, bet norėčiau paminėti kelis labai svarbius dalykus. Pirmiausia tai galimybė momentaliai gauti patenkinimą savo pažintinių, kartais ir erotinių poreikių naudojantis moderniomis technologijomis. Kitaip tariant, žmogus, kuris sumąstė kažką pažiūrėti, patirti, sužinoti, tą gauna per akimirką tiesiog paėmęs į rankas telefoną. Mes kartais juokaujame, kad vaikas, su tėvais atvykęs į Nidą ar Palangą, braukia pirštu per debesuotą dangų, norėdamas tą netinkamą paveikslėlį pakeisti kitu, kaip jis daro naudodamasis savo išmaniuoju.

"Brauzinimo" fenomenas labai matomas. Žmonės ateina į darbą, suteikiantį perspektyvą, galimybes, bet iki tų galimybių net neprieina. Atsiranda kažkas šiek tiek netinkančio, šiek tiek erzinančio, iškyla kažkokie barjerai, per kuriuos reikia perlipti, ir tada jis sako: na, ir kam vargti, gal kitame darbe to nėra. Ant darbdavio, kuris priverstas ieškoti vis naujų darbuotojų, stalo nuolat atsiranda gyvenimo aprašymai, bet rasti asmenį, vienoje vietoje išdirbusį daugiau nei vienerius metus, – didelė retenybė. Kitaip tariant, jie niekada nieko rimtai nesiėmė, neprisiėmė iki galo atsakomybės už tai, ką daro ar nedaro.

Su tam tikromis išlygomis tai galima perkelti ir į asmeninį gyvenimą. Šiame kontekste tas "brauzinimo" fenomenas skambėtų maždaug taip: kam investuoti laiko ir sąnaudų į santykių tobulinimą, jeigu gali susirasti kitą partnerį. Verčiau "next", kitas.

Vadovautis principu kitas, arba "next", – tai jau simptomas, rodantis, kad žmogus iš esmės nevaldo savo gyvenimo. Jis tikisi, kad gyvenimas pasiūlys puikias darbo galimybes ar puikų partnerį, ir taip reikalai išsispręs. Bet realybė yra visiškai kitokia, ypač santuokos ir meilės reikaluose.

Rebusas: kaip santuoką išlaikyti – milijono vertas klausimas, jei kas žinotų atsakymą, matyt, jau būtų pasidalijęs. B. Barausko nuotr.

– Sakoma – įsimylėjau, širdžiai juk neįsakysi. Ir aplinka dažniausiai pateisina: na, paliko šeimą, betgi dėl meilės. Ar iš tiesų taip jau romantiška ir be išlygų teigiama eiti, kur veda jausmai?

– Santuoka dažniausiai sudaroma gana impulsyviai. Skaitydamas paskaitą, kalbėdamas apie tai, kas lemia – protas ar jausmai, kartais prašau pakelti rankas tų, kurie savo partnerį rinkosi įvertinę visus pliusus ir minusus, pasvėrę visas aplinkybes. Tai iš tikrųjų turėtų būti svarbu, nes daromas esminis gyvenimo pasirinkimas. Paprastai didelėje auditorijoje pakyla viena arba dvi rankos. Visiems kitiems tai spontaniškas, emocinis sprendimas. Ir tai yra normalus veiksmas, nes jei ilgai svarstysi, kitas gali nugvelbti tavo nusižiūrėtą asmenį.

Pasirinkimo stadijoje vyksta daug užkoduotų veiksmų, nulemiančių, kad sprendimai, renkantis partnerį, priimami labai greitai, šimtu procentų tikint, kad elgiamasi teisingai. Tačiau realiai mus veikia hormoninis kokteilis, kuris pasigamina, kai mes esame jauni ir norime priešingos lyties atstovo šalia. Įsimylėjimas įsiplieskia staiga, labai greitai keisdamas ne tik mūsų jauseną, bet ir protavimą. Taigi dažniausiai žmonės pasirenka partnerį labai mažai galvodami, su kuo jie tuokiasi.

Po pusantrų metų, kai tas kokteiliukas, užtikrinantis priešingos lyties žmogų šalia ir galimybę per tą laiką "pasidaryti" vaikų, nuslūgsta, atsiranda tam tikra duobikė, kuri atveria žmogui akis. Ir tas, kuris atrodė švytintis, nuostabus, visais atžvilgiais puikus, pasirodo toks, koks jis yra. Ir su juo reikia diskutuoti, derėtis, priimti sprendimus, jų laikytis – dėti kasdienes pastangas, kad ta partnerystė išliktų prasminga. Ir ne tik emocine, seksualine prasme, bet kaip draugystė, kuri praturtina ir vieną, ir kitą žmogų.

Šis santykių virsmas paliečia neišvengiamai visus, bet ne visi per jį sėkmingai peržengia. Ir tada skyrybos įvyksta greitai arba tampa atidėtu dalyku su seniai priimtu sprendimu skirtis.

Vadovautis principu kitas, arba "next", – tai jau simptomas, rodantis, kad žmogus iš esmės nevaldo savo gyvenimo.

– Minėjote, kad dabar skyrybų turime 5 proc. mažiau negu prieš 7–8 metus. Kas lėmė šį pokytį?

– Negaliu pasakyti tikslios priežasties. Norėčiau tikėtis, kad didėja žmonių sąmoningumas. Sąmoningiau pradedame žiūrėti į vaikų auklėjimą ir savo įsipareigojimus jiems, į ekologiją, tas įprasminimas, matyt, labiau pasiekia žmonių širdis ir galvas.

Antra vertus, iš statistinės kreivės matyti ir kitos sąsajos. Skyrybų daugėja tuomet, kai yra socialiai įtemptas laikotarpis, kai visuomenėje yra daugiau streso.

– Dabartinę situaciją sietumėte su kylančiais atlyginimais ir kitais gerėjančiais ekonominiais rodikliais?

– Ekonomika ne visuomet atspindi žmonių būseną, nors šie dalykai dažnai susiję. Matydamas judančias skyrybų kreives keliu hipotezę, kad žemyn jas nukreipia bendras emocinis laukas. Valstybėje prasideda erzelynė, ji nukeliauja iki šeimų, o įgūdžių reflektuoti savo būseną, kad esi suirzęs, ir spręsti iš to kylančių problemų neatsiranda daugiau – atitinkamai daugėja, barnių, konfliktų ir skyrybų.

– Ar didelis skyrybų rodiklis reiškia, kad esame nelaimingų žmonių visuomenė?

– Tikrai taip nesureikšminčiau neigiamo skyrybų aspekto. Santykinai mažai skyrybų yra Italijoje, Airijoje, ten žmonės dėl religijos neleidžia sau apie jas galvoti, bet kaip jie tose santuokose gyvena?

Skyrybos pačios savaime nėra blogis. Blogai, kai žmogus nesistengia meilės paversti draugyste. Liepsnojančios meilės vienas kitam išlaikyti ilgesnį laiką neįmanoma. Tą liepsnojantį jausmą, kuris verčia elgtis nekritiškai, turi paversti į stabilų, saugų, apdovanojantį vienam kitą buvimą kartu.

– Vis dėlto skyrybos suduoda žmogui nemenką smūgį. Kaip jas išgyventi?

– Svarbiausia – tinkamas įvykio įprasminimas. Skyrybų atveju jis dažnai būna toks: tas parazitas arba ta niekdarė mane paliko, netinkamai elgėsi, siaubas, koks tai žmogus – aš jo matyti gyvenime nenoriu. Užmirštama tai, kad tas žmogus buvo pasirinktas iš visų Žemės gyventojų kaip pats patraukliausias, linksmiausias ir visoks kitoks -iausias, kad su juo būta puikių santykių. Ir tai yra teigiama gyvenimo patirties pusė, net tada, kai ji baigiasi skyrybomis. Tik tada, kai atsisveikinimas su partneriu suvokiamas kaip naujo etapo pradžia, skyrybos tampa pozityviomis – buvo gražus etapas, nors ir ne visą laiką, aš iš jo išeinu šio bei to pasimokęs, kaip ir mano partneris, įgijęs patirties, dėl ko esu tobulesnis.

Baisiausias dalykas, kurį žmonės po skyrybų išsineša, – pyktis kitam žmogui, ir ne šiaip kuriam, bet kažkada buvusiam pačiam artimiausiam, bei vaikų įtraukimas į kovą. Ne pačios skyrybos daro žalą vaikams, bet konfliktų laikotarpis iki skyrybų ir jų įtraukimas į kovinius aljansus prieš kitą sutuoktinį. To reikia sąmoningai vengti.

– Vykstant garsenybių skyryboms būtinai nuskamba klausimas: ar jūsų širdis jau pasiruošusi įsileisti naujus jausmus? Kiek tai logiška? Ar natūralu iš vienų santykių iškart pulti į kitus?

– Man tenka susidurti su tokiu fenomenu, kai po vienos nesėkmingos santuokos ir nesėkmingo skyrybų įprasminimo, dar net santuokos byrėjimo metu ar vos tik jai subyrėjus, įeinama į stabilų ryšį su kitu asmeniu. Dažniausiai tai yra klaida. Viena, žmonės nemato, kokie jie yra nekritiški tuo metu, kai jiems reikia bet kokio peties išsiverkti, išsipasakoti, amortizuoti per skyrybas patirtą emocinį krūvį. Antra, jie neįprasmina priežasčių, dėl kurių iširo jų santuoka. Tas neatsitinka dėl vieno žmogaus – santuokai, kaip ir šokiui, reikia dviejų. Įpuolant į naujus santykius, nespėjama sau atsakyti, kokia gi buvo mano funkcija santuokos šokyje, kaip mano veiksmai prisidėjo prie jos subyrėjimo. To neįprasminus toliau daromos lygiai tokios pačios klaidos.

Racionaliai vertinant, po skyrybų reikėtų pabūti vienam, ir tai turėtų trukti kur kas ilgiau nei trys ar keturios savaitės. Bet, žinant emocinę gyvenimo pusę, sunku tikėtis, kad taip atsitiks. Mano nuomone, svarbu, kad žmogus apskritai įprasmintų pirmoje santuokoje gautas pamokas. Nes renkantis partnerius būna labai keistų dalykų. Kai prašau sutuoktinių, atėjusių konsultuotis dėl yrančių santykių, papasakoti, kas atsitiko, ji sako: laksto paskui kiekvieną sijoną, žvilgsniu sekioja visas moteris. Klausiu, kokia buvo pažinties pradžia, kaip ji pasirinko savo sutuoktinį. Jai imponavo, kad jis buvo linksmas, guvus, su kiekviena rasdavo ką pašnekėti. Lygiai ta pati priežastis, tačiau apsivertęs jos vertinimas. Žmonės to nemato ir kitą kartą lipa ant to paties grėblio.

– Dabar daug patarimų, kaip išsiskirti ir susirasti naują partnerį. O ką pasakytumėte jūs?

– Mano supratimu, reikia prisiminti, kad kiekvienas naujas įsimylėjimas yra tam tikro tipo liga, kuri verčia mus nekritiškai elgtis su gera priežastimi – gamtai reikia naujų porų ir naujų vaikų. O tai, kas vyksta su mūsų gyvenimais po pusantrų metų, jau yra mūsų sąmoningo darbo rezultatas. Jeigu mes įprasminame juos bent kartais tai prisimindami, turime šansą nepatekti į tą visuotinę santuokų ir ištuokų loteriją.

Problema – nekompetencija

Šeimos pradėjo gyventi baimėje. Jei ne visi, tai bent jau dalis jautriau į tai, kas vyksta šalyje, reaguojančių tėvų. Tie, kurie "nesugeba" savo valstybėje uždirbti pakankamai, kad pildytų visus vaikų norus. Dar tie, kurie gyvena šalia perdėtai "rūpestingų" kaimynų, su kurias neranda bendros kalbos. Arba tie, kurie augina "kitokius" vaikus – jautresnius, triukšmingesnius, judresnius, turinčius antsvorio ar priešingai – nevalgius.

Šeimos gyvena, nežinodamos, kuo galima tikėti ir pasitikėti. Ar gali būti tikras, kad su vaiku panorusi pabendrauti mokyklos psichologė linki jam gero? O gal tiesiog "nusižiūrėjo" tavo vaiką, nes jis per pertraukas nenori lakstyti su kitais? Būti kitokiems, nei kažkas parašė įstatyme, negalima niekam – nei vaikams, nei tėvams. Bent jau Lietuvoje. Nes jeigu tu kitoks – esi įtartinas, ir atsakingų tarnybų atstovai, net neįspėję, gali apsilankyti tavo namuose. Tiesiog klausimyno užpildyti, jeigu pasiseks. Todėl gyvenk ir drebėk, jei vaikų nenori prarasti.

Baimė – natūrali

Žmogaus studijų centro vadovas, psichologas doc. dr. Gintaras Chomentauskas, kalbėdamas apie visuomenėje nerimą ir baimę sukėlusią situaciją, pabrėžė, kad dažnai politikai, "žaisdami savo smėlio dėžėje", priima įstatymus negalvodami apie pasekmes, kaip tai paveiks visuomenės savijautą. Ir šį kartą politikai sukūrė įstatymą, kuris per akimirką tėvus padarė potencialiais nusikaltėliais.

"Mano supratimu, tėvų baimė – tai labai natūrali reakcija, nes keli paskutiniai įstatymai, susiję su smurtu šeimoje ir smurtu prieš vaikus, įžengė į teritoriją, kuri visais laikais buvo intymaus ir asmeniško gyvenimo erdvė, kurioje nedalyvaudavo niekas, išskyrus sutuoktinius arba tėvus ir vaikus", – teigė psichologas.

Realiai, daug tėvų pasijuto prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams, asmenimis, kurie dėl aplinkinių nepalankaus vertinimo per akimirką gali prarasti savo vaikus.

Anot jo, pasaulis tampa vis jautresnis prievartos veiksmams ir atitinkamai labai daug išsivysčiusių šalių nuėjo tuo keliu, kad reglamentuotų, kas leistina, o kas neleistina. Bet absoliučioje daugumoje atvejų – gal tik išskyrus skandinavų kraštus – tas "neleistina" yra aiškiai apibūdinta kaip reikšminga prievarta prieš kitą asmenį. Tačiau Lietuvos įstatymų leidėjai žengė dar vieną papildomą žingsnį, ir padarė iš viso to baubą, kurį reikia tuoj pat pagauti ir bet kuria kaina sunaikinti.

"Užuot iš tikrųjų galvoję apie paramą šeimoms, kurios nesusitvarko su savo vaikais, nutarėme bausti ir tėvus, ir vaikus. Priėmus įstatymą, daug šeimų suprato, kad tai ne parama, o staiga atsiradusi bausmė už tai, kad elgiesi su vaikais taip, kaip visada elgdavaisi. Eiliniai tėvai neturi ir negali turėti įmantrių psichologinių ir pedagoginių poveikio instrumentų. Auklėdami vaikus jie tvarkosi su neleistinu jų elgesiu taip, kaip ir anksčiau, gal jautriai akiai grubokai, tačiau kitų priemonių jie nežino, nematė, nepatyrė. Realiai, daug tėvų pasijuto prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams, asmenimis, kurie dėl aplinkinių nepalankaus vertinimo per akimirką gali prarasti savo vaikus. Tai kaip čia nesipriešinsi tokiam veiksmui?" – svarsto G.Chomentauskas.

Einama prieš prigimtį

Negana to, pasak psichologo, žmonės, ginantys įstatymą, ignoruoja žmogiškąją prigimtį. Žmonės iš prigimties nėra vien švelnūs, nuostabūs, mylintys. Pyktis, neviltis, įvairios kitos emocijos taip pat mumyse užkoduotos per šimtus tūkstančius metų. Ir jos reiškiasi ir reikšis – juk esame ne robotai. Įsivaizdavimas, kad vienu brūkštelėjimu galime išbraukti "blogas" emocijas ir su jomis susijusius, galbūt kartais ir neracionalius, veiksmus, tėra iliuzija. Toks žmogaus įvaizdis, kurį bandoma sukurti kaip natūralų, yra fikcija, apsimetimas, realiame gyvenime jo nėra. Tad nėra vien gero, visada teisingai besielgiančio, nuolat susitvardančio žmogaus. Nėra, arba jis jau miręs...

"Sudėjus tuos du elementus – įstatymų invaziją į privatų gyvenimą atimant tas įprastas, galbūt ir blogas, priemones, o mainais duodant kriminalinio nusikaltėlio etiketę ir įsivaizdavimą žmogaus kaip kažkokios idealios būtybės, kuri turi elgtis kitaip vien dėl to, kad įstatymų leidėjas sugalvojo kažkokį naują įstatymą – gauname sprogstamąjį mišinį. Prie jo dar pridėkime aplinkybę, jog be įstatymo dar veikia jo radikalių sekėjų minia, kuri yra tiek įsiaudrinusi, kad pasiruošusi pasmaugti motiną, jei vaikui gresia įbrėžimas. Na, jei ne pasmaugti, tai bent jau ant kojų sukelti tarnybas, kai mama išneša iš prekybos centro klykiantį ir besispardantį vaiką, nes jam nenupirko norimo žaislo", – teigė G.Chomentauskas.

Jeigu kalbame apie smurto apribojimą prieš vaikus, tai pirmiausia, anot jo, reikėtų kalbėti apie smurtą prieš piliečius – psichologinį smurtą prieš tėvus, kuris de facto yra įvykęs, įrodinėjant jiems, kad jie kažkokie ne tokie, gyvena neteisingą gyvenimą, ir valstybė ar keli asmenys, kovojantys už visiškai baltą mundurą, parodys jums, kaip reikia elgtis su vaikais. Pati ši idėja savo esme yra pakankamai "kreiva".

Būtinas balansas

Negana to, psichologo manymu, susiklostė aplinkybės, kai visuomenėje bandoma užbraukti žmogiškus, sutarimu grindžiamus santykius, o vietoj jų kuriama policinė visuomenė, smerkianti, badanti pirštu į "netinkamus piliečius" ir skatinanti naujovišką "raganų medžioklę". Kai visuomenėje nebelieka kūrybinio prado sukurti kažką gero ir tikros tolerancijos žmogaus gyvenimo būdui, jos vietą užima "pagauk kaimyno šeimą darant ką nors blogai". O tas "blogai", dažnai tėra "man nepatinka". Ir nieko gero neverta tikėtis, kai tokias visuomenės susvetimėjimo nuostatas dar labiau sustiprina kategoriški įstatymai, supriešinantys žmones.

G.Chomentauskas neneigia – reikėjo įstatymų leidėjams kažkaip keisti situaciją, nes buvo per daug atvejų, kuriuose tiek vaikų teises ginančios institucijos, tiek policija neturėjo įgaliojimų apsaugoti vaiką ar smurtą šeimoje kenčiantį asmenį. Tų įgaliojimų reikėjo, tačiau ne tokių, kad galima būtų bet kada be teismo sprendimo įeiti į šeimos namus vos kaimynui pasiskundus, "kad vėl už sienos verkia vaikas". Kartais to tikrai reikia, tačiau ne tokiu mastu, kad tūkstančiai tėvų pradėtų nerimauti dėl savo šeimų.

"Noriu tikėti, kad žmonių ėjimas į gatves kažką pakeis. Manau, įstatymų leidėjams užteks proto suvokti, kad jie perlenkė lazdą kišdamiesi į šeimos gyvenimą, – sakė psichologas. – Tiesa, minėtų įstatymų iniciatoriai sako, kad protestuotojai nesusipratę, nežino, ką daro, kad jie nori legalizuoti smurtą prieš vaikus. Tačiau iš tiesų jie protestuoja prieš tai, kad nevaržomai įsikišta į jų asmeninę erdvę ir ribojama teisė būti atsakingiems už savo ir savo vaikų gyvenimą. Net tose visuomenėse, į kurias mes orientuojamės, pas tuos pačius britus ar amerikiečius, lindimas į šeimos gyvenimą yra labai reta išimtis, o ne rutininė praktika, kaip atsitiko pas mus. Kažkoks balansas turi būti atkurtas."

Laikai niekada nebuvo ramūs, tačiau niekada vieni apie kitus tiek nežinojome, kaip dabar. Informacijos perteklius daro savo, ir veikia tai visus. Psichoterapeutas G. Chomentauskas pirmiausia savo nerimą ragina pažaboti – juk pasaulis visuomet buvo pilnas pavojų.

„Pastebiu, kad mūsų visuomenėje suaktyvėjo žmonių baimės, nerimas. Žmonės daug diskutuoja apie tai, kas bus. Tačiau reikėtų suprasti tų baimių ar nerimo kilimo kontekstą. Nes baimė yra reali grėsmė – pavyzdžiui, kai meška atbėga. O nerimas kyla tuomet, kai mes patys prisikuriame. Mūsų, to nerimo kūrėjų, esama labai daug, nes paskutiniais metais iš Lietuvos sugebėjome padaryti tokią baubų šalį“, – kalba G. Chomentauskas.

Psichoterapeutas pastebi, jog ypač paskutiniais mėnesiais visuomenės dėmesys susikoncentravęs ties korupcija, KGB agentais, prievartautojais, priekabiautojais, smurtautojais prieš vaikus ir vienas kitą. Negana to, specialisto manymu, mums nebeužtenka gyvų žmonių, todėl surandame kagėbistus praeityje – lyg ir nebeliko nė vieno rašytojo iš mūsų praeities, kuris būtų švarus.

G. Chomentauskas/Stop kadras

„Atrodytų, esame paleidę nerimo, paranojos, nepasitenkinimo gaminimo mašiną. Ji neišvengiamai veikia mus visus. Mano nuomone, tai yra labai blogas požymis. Psichinės nesveikatos požymis. Požymis sistemos, kuri pradeda kandžioti pati save.

Atrodytų, esame paleidę nerimo, paranojos, nepasitenkinimo gaminimo mašiną. Ji neišvengiamai veikia mus visus.

Užuot matę pozityvius dalykus, tai, kas yra šaunu – o pasigirti mes tikrai turime kuo – matome tik tai, prie ko turime prikibti, ką apkaltinti, iš klaidos išpūsti didžiulį burbulą, nurašyti žmogų kaip niekam tikusį. Kurdami tokį visuomenės ir atskirų žmonių įvaizdį, kuriame nerimo burbulą, kuris veikia visus“, – tvirtina psichoterapeutas.

Ir vis dėlto, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, tautiečius kamuojantis grėsmių diapazonas yra platus. Asmeninių bėdų bijo kiekvienas. Beveik visi bijo karo. Nemažai kam nerimą kelia ekonominės krizės. Kai kas jaudinasi, kad gali kilti gamtos katastrofos. Tačiau politikos mokslų daktarė M. Šešelgytė nė viena iš šių blogybių negąsdina, bet pataria į kai kuriuos pasaulyje vykstančius pokyčius tiesiog atkreipti dėmesį.

„Kalbant apie Lietuvą, svarbu atkreipti dėmesį, kad esame nedidelė valstybė. Tokios valstybės yra labai priklausomos nuo sisteminės politikos, tarptautinės ekonomikos veiksnių, nes mes savo pastangomis, ko gero, daug ko pakeisti negalime. Kalbant apie 2017-uosius, buvo daug krizių, pasikeitimų tarptautinėje politinėje aplinkoje“, – tikina politologė.

Už tai dėl dažniausiai tiek privačiuose pokalbiuose, tiek viešojoje erdvėje eskaluojamų didžiosios kaimynės grėsmių, politologė ramina: pasak jos, kitais metais Rusija turės kur kas svarbesnių reikalų, negu mes.

Socialiniuose tinkluose plinta jaunuolių, radusių savo pavardes šauktinių sąrašuose, aimanos – esą galima tarnyba sugriaus jų karjeros planus, turintys darbą ragina į tarnybą kviesti bedarbius, o juos palikti ramybėje. Viešojoje erdvėje pasirodė ir patarimų, kaip išsisukti nuo tarnybos. „Pasakyti, kad tai – graudžiai juokinga, būtų paprasčiausia. Bet matau kitą bėdą – valstybė ir kariuomenė nepaaiškino jaunuoliams, kad jų gyvenimas nesugrius, ir šiuo atveju kalbame apie atsakomybę savo šaliai, miestui, tėvams“, – teigia Lietuvoje gimęs ir augęs Izraelio gynėjas Danielius Lupšicas. Pasak jo, tai, kas vyksta Lietuvoje, Izraelyje – nesuvokiamas dalykas: čia tarnauti eina ir Dauno sindromą turintys žmonės.

Apie jaunų žmonių reakciją į pareigą Tėvynei, kylančias baimes – diskusija su Žmogaus studijų centro vadovu Gintaru Chomentausku, žurnaliste Edita Mildažyte, verslo konsultantu Sauliumi Jovaišu ir Izraelio kariuomenės rezervistu Danieliumi Lupšicu.

– Dabar labai paplitę socialiniai tinklai ir daugelio jaunuolių nuomonę galime sužinoti akimirksniu. Plinta aimanos, nusivylimas, radus savo pavardę šauktinių sąraše. Pone Chomentauskai, kuo Jūs tai aiškinate?

– Sprendimas dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo buvo padarytas labai greitai, neprisimenu sprendimo, kuris būtų be diskusijų taip žaibiškai priimtas. Ir jis nėra neabejotinas, nes Europos Sąjungos valstybėse tik kelios šalys turi privalomąją karinę tarnybą. Taip, mums reikia gintis, tačiau ar tai pats efektyviausias būdas? O tokią jaunuolių reakciją aiškinu tuo, kad tai yra laisvės suvaržymas. Karta, užaugusi demokratinėje valstybėje, kai galima rinktis, laisvė nevaržoma, staiga atsidūrė situacijoje, kai rinktis negalima. Taigi, jaunuolių reakcija yra suprantama.

– Pone Jovaišai, Jūs esate ne tik verslo konsultantas, bet ir personalo atrankos specialistas. Kaip Jūs apibūdintumėte daugumą vadinamosios Y kartos atstovų, kurie Lietuvoje gimė pirmaisiais nepriklausomybės metais?

– Paprastai apie šią kartą dažniausiai sakoma, kad ji neturi tikslų, atsakomybės, galvoja, kad viskas jiems turi būti duota ir panašiai. Tačiau šiame kontekste man kaip tik norisi kalbėti apie tos kartos privalumus. Tai yra daug greitesni žmonės, jie puikiai orientuojasi informacijos srautuose. Jeigu jiems kažkas įdomu, jeigu jie kažką mėgsta, gali dirbti daug geriau ir greičiau už vyresnę kartą. Šiuo atveju kariuomenė, liepimas eiti tarnauti daliai jaunuolių nėra įdomu.

– Ponia Mildažyte, kaip Jūs vertinate šauktinių reakcijas?

– Manau, kad tai elementarus pareigos nebuvimas. Be teisių mes dar turime ir pareigas. Jei vadovautumėmės dabar aimanuojančių jaunuolių logika, galima manyti taip: turiu žmoną bet ji susirgo, man su ja pasidarė nebeįdomu, pakenkė planams ir ją palikau. Arba tėvai: išaugino, davė pinigų, padėjo, o dabar paseno, pasidarė neperspektyvūs ir emigruoju, nes man su jais nebeįdomu, riboja laisvę ir neatitinka mano, Y kartos, interesų. Štai ir visas paaiškinimas.

– Gal čia patriotizmo stoka?

– Juokinga skaityti, kai žmogus skundžiasi esą kariuomenė sugriaus jo planus. Kai laukiausi sūnaus, kuris  dabar galėjo būti pašauktas, taip pat turėjau labai daug planų, bet juos atidėjau ne 9 mėnesiams, o 20 metų. Ką aš dabar turiu sakyti savo sūnui? Kad nekreipk dėmesio, jei mane prievartaus, skriaus ar tavo nėščią žmoną varys iš namų, nes tau neįdomu, turi savo planų ir esi Y kartos fainas bachūras?

– S. Jovaišas: Man įdomu stebėti ir kelti sau  klausimą – kodėl tie jaunuoliai tokie yra?

– G. Chomentauskas: Noriu pateikti keletą skaičių. Didžiausi patriotai yra 15–19  metų jaunuoliai, 86 proc. jų didžiuojasi esantys Lietuvos piliečiai.  Patriotizmo stoka jų neapkaltinsi. Bet kitose amžiaus grupėse patriotizmo jausmas blėsta. Tyrimai rodo, kad 2008 metais 86 proc. 50–59 metų žmonių teigė esantys patriotai, o dabar tokių yra 70 proc. Taigi matome, kad nuo 19 metų patriotizmo jausmas nedidėja, ir tai rodo, kad mūsų valstybėje yra kažkas, neleidžiantis jos mylėti visa širdimi. Įrodymas – ne tik dabar pasireiškusios reakcijos ir emocijos, bet ir didžiulis emigracijos mastas. Mano manymu, sprendžiant karinės prievolės ir šalies gynybos klausimą, reikia kalbėtis su žmonėmis. Apklausos rodo, kokį sprendimą mato jaunimėlis. Jis kalba apie savanorišką tarnybą, tokia tarnyba jaunimui atrodo priimtinesnė. Beje, apklausos taip pat rodo, kad už šauktinių kariuomenę pasisako daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kuriems tai jau nebegresia.

– Pone Jovaišai, kaip Jūs vertinate kai kurių jaunuolių argumentus, kad tarnyba gali sugriauti karjerą?

– Labai skeptiškai. Darbo rinkoje trūksta jaunų žmonių, norinčių dirbti. Socialiniuose tinkluose šalia pasipiktinimų dėl tarnybos kariuomenėje atsirado panašus kiekis darbdavių pasisakymų, kad jie mielai priims vaikinus, atlikusius tarnybą. Aš taip pat mieliau priimčiau į darbą tą, kuris perėjo vadinamąją  gyvenimo mokyklą. Bet kita vertus, ką mes matome? Mes sakome – tegu kariuomenė „pataiso“ tuos, su kuriais mes nesugebame susitvarkyti darbo vietoje. Tegu jie išmoksta pareigų, atsakomybės ir mes tada juos priimsime.

– G. Chomentauskas: Turime labai daug iliuzijų apie kariuomenę, esą ji išmoko drąsos, atsakomybės, gyvenimo. Jei patys vaiko neišauklėjom, tai tegu seržantas iš jo padaro žmogų. Bet realiai pažiūrėjus – ar lovos klojimas pagal taisykles, pagalvių lankstymas trikampiukais yra pats geriausias laiko leidimas žmogui, kuris galbūt turi kitų gabumų ir prievolių visuomenei?

– Kalbamės su Izraelyje gyvenančiu šios šalies kariuomenės rezervistu Danieliumi Lupšicu.  Kaip Jūs vertinate Lietuvoje sklindančias aimanas, kad tarnyba kariuomenėje gali sugriauti žmonių karjerą, asmeninius santykius?

– Pasakyti, kad tai yra graudžiai juokinga, būtų paprasčiausia. Bet aš matau  kitą bėdą – valstybė ir kariuomenė nepaaiškino jaunuoliams, kad niekas jų gyvenimo negriaus, viskas bus gerai, niekas  nevers jų idealiai kloti lovų ir trikampiais lankstyti pagalvių. Kalba ne apie tai, o apie atsakomybę savo tautai, miestui, savo tėvams. Valstybė ir kariuomenė turėjo paaiškinti ir išgydyti ligą, kuria 70 metų sirgo visuomenė, galvodama, kad kariuomenė žmogų suluošina morališkai ir fiziškai. Dabar, kai  turime socialinius tinklus, portalus, paaiškinti žmonėms yra labai lengva. O dabar net didžiosios krepšinio žvaigždės sako, kad išsukinės nuo tarnybos savo vaikus. Tai yra baisu. Izraelyje to būti negali. Esu ne kartą minėjęs, kad nei viena izraelietė neis su vaikinu gert kavos, jei jis netarnavęs, nes ji pati greičiausiai tarnavo. Pas mus tarnauja ir Dauno sindromą turintys žmonės. Noras tarnauti, būti naudingu yra didžiulis. Ir ne tik tankų skaičius lemia. Pavyzdžiui, Šešių dienų kare Izraelis nieko neturėjo, tik didžiulį norą apsiginti. Ir Chanuką mes švenčiame, nes mūsų kariuomenė nugalėjo didžiuosius graikus. Net Šventame Rašte apie tai parašyta – mažutėliai nugalėjo didžiuosius.

– S. Jovaišas: Pritariu išsakytoms mintims. Jeigu jauni žmonės supras, kad tarnyba yra prasminga, kad tai – labai svarbus vaidmuo, bus kitaip. Deja, jie to negirdėjo, jiems suprantamais būdais ir priimtinais kanalais nebuvo paaiškinta. Iš jų nuolat reikalaujama patriotizmo ir pareigos jausmo, tačiau ką mes padarėme, kad jie suprastų, kad tai yra gerai?

– Ponia Mildažyte, ką Jūs manote?

– Manau, problema kilo ir dėl to, kad šauktinių kariuomenė buvo panaikinta, ir dabar visuomenė yra atskirai nuo kariuomenės. Užteks pirmiesiems šauktiniams nueiti į kariuomenę ir sugrįžti į savo miestelius, gatves ir viskas pasikeis, baigsis tos ašaros. Grįš sutaisytais dantimis ir išmokę gražiai pasikloti lovas. Nuo to dar niekas nenumirė. Devyni blaivybės mėnesiai ir kiti apribojimai kiekvienam vyrui – tikrai tik į naudą.