Susipažinkite su Giedre, jei to dar nepadarėte anksčiau, – apie ją jau esame rašę. Ji – kasmetinio lietuviškų filmų festivalio Vokietijoje „Litauisches Kino Goes Berlin“ iniciatorė ir vadovė. Kino festivalių ir tarpdisciplinių menų festivalių, muziejų ir galerijų Vokietijoje, Lietuvoje, Ispanijoje ir Kinijoje projektų vadovė, kuratorė, koordinatorė. Lietuvoje pradėjusi užsiimti kino sklaida regionuose, šiuo metu rengia Palangos kino teatro „Naglis“ įveiklinimo koncepciją ir dalijasi vizijomis apie pirmąją filmoteką Vakarų Lietuvoje.
– Trumpai apibūdink save ir veiklą, kuria užsiimi.
– Profesine prasme esu kultūros vadybininkė, jau daugiau nei dešimt metų dirbu kino srityje. Ne tik kino, tačiau čia kol kas matau daugiausia prasmės. O šiaip esu ieškotoja – šiuo metu, pavyzdžiui, ieškau įvairių daiktų kačiukams.
– Kodėl kinas? Kas tave su juo sieja? Kuo sužavėjo ši industrija?
– Kinas mano gyvenime atsirado gan organiškai. Kaip tikriausiai ne vienas iš mūsų, su tėvais eidavau į kiną vaikystėje... O po to į jį panirau pamažu, per kultūros ir meno studijas (VU studijavau sinologiją), kurios mane nuvedė į kultūros vadybą, o iš čia kažkuriuo metu atsidūriau reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, t. y. kino teatro „Lietuva“ ir „Kino pavasario“ komandoje. Nuo tada kino patirtys vis augo, kol galiausiai profesine prasme per šią meno ir industrijos sritį save ir identifikuoju.
– Kaip tavo gyvenime atsirado Berlynas? Kas pastūmėjo priimti sprendimą išvykti iš Lietuvos?
– Berlyno gyvenime aš atsiradau, kai, ieškodama naujų patirčių ir išaugusi iš Vilniaus, gavau progą stažuotis filmų kuratorystės. Važiavau trims mėnesiams, bet, įsimylėjusi miestą, vis atidėliojau grįžimą atgal, kol Berlynas tapo mano namais.
– Papasakok apie savo gyvenimą Berlyne. Koks jis?
– Gal ir nieko nuostabaus, bet kadangi jau turėjau kinošnikės darbo patirties, Berlyne daugiausia ir dirbau kino srityje. Iš esmės: su pora nuostabiausių Berlyno kino teatrų, vieną už kitą gražesnių savo alternatyviu žavesiu, keletu kino festivalių, apimančių tiek Rytų Europos kiną, tiek visą kinematografinę amplitudę, bei kino platinimo srityje, leidusiai man į kino industriją įsigilinti kaip į verslą.
– Vokietijoje organizuoji lietuviško kino festivalį „Litauisches Kino Goes Berlin“. Kaip kilo ši mintis? Kaip vystėsi idėja, su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?
– Manau, tai, kad ėmiausi kurti festivalį Berlyne, yra susiję su pora dalykų. Pirma, kaip užsiminiau anksčiau, ten vykau semtis kuratorystės patirties, tad norėjau šią patirtį įprasminti, o tuo metu Berlyne nebuvo ne tik lietuviško, bet ir jokios kitos Baltijos šalies kino pristatymų, tad norėjosi parodyti mūsų kiną. Ne veltui sako, kad išvykęs tampi didžiausiu patriotu. Antra priežastis, galima sakyti, irgi susijusi su tautine savimeile, mūsų, kaip šalies, tapatybe. Norėjosi neakivaizdžiai pažindinti su mūsų kultūra, nes tuomet mes dar nelabai egzistavome Vakarų europiečių galvose, bent jau su savitu identitetu. Vis dar buvome dalis dėmės už geležinės sienos su visais ano kultūrinio lauko artefaktais ir reliktais. O kinas tokiai pažinčiai atrodo tinkamiausias formatas.
– Papasakok apie festivalį: kada prasidėjo, kokia jo koncepcija?
– Festivalis šiais metais vyksta devintą kartą – nuo 2011-ųjų. Per tą laiką jis transformavosi, augo. Pradžioje nevadinome jo kino festivaliu, tai buvo kino peržiūros, todėl gan ambivalentiškas, formos nenusakantis šio festivalio pavadinimas – „Litauisches Kino Goes Berlin“. Pamažu augo komanda, plėtėsi ir festivalio programos, užaugo vadinamosios kvalifikacijos. Bet festivalio esmė nepasikeitė – jis skirtas lietuviškam kinui Berlyno auditorijai pristatyti, sudaryti platformą kūrėjams būti pastebėtiems.
– Festivalis vyksta kasmet. Kiek laiko trunka, kur filmai rodomi? Ar lietuviškas kinas ten paklausus? Kokius filmus rodote?
– Šiuo metu festivalis trunka penkias dienas, pristatomi ir ilgametražiai, ir trumpametražiai filmai. Pradžioje siekėme pristatyti tik naujausią lietuvišką kiną, o pernai kartu su Lietuvos kino centru padarėme eksperimentą ir Berlyne parodėme porą retrospektyvinių filmų, kuriuos publika labai šiltai priėmė. Be to, jau keletą metų bendradarbiaujame su kitomis Baltijos šalimis – Latvija ir Estija, kasmet parodome po porą bendrų trumpametražių filmų programų.
Mes – maža šalis, kurios kinas tik neseniai įsibėgėjo. Neseniai ir pati Lietuva atsirado Vakarų Europos žemėlapyje, tad ir susidomėjimas kinu atkeliauja pamažu. Tam reikia laiko, kurį mes pamažu ir lašiname. Yra ir kitas būdas – katapultuotis į vieno didžiųjų kino festivalių programą ir ten nusiskinti, pavyzdžiui, Palmės šakelę, kaip tai kažkada nutiko rumunų kinui, tačiau ir tam reikia įdirbio.
– Tikriausiai subūrei ten savo žmonių komandą. Kas ją sudaro? Lietuviai, o gal tik vokiečiai, ar tai labiau tarptautinė grupė?
– Komandos branduolys yra lietuviai. Taip jau susiklostė, galbūt ir dėl logistinių priežasčių. Tai, manau, lėmė ir tai, kad mums šis festivalis aktualiausias. Vis dėlto komandoje jau daug metų yra ir vokiečių, o prie savanorių kasmet prisijungia vis daugiau užsieniečių. Gal iki šiol bendras komandos vardiklis buvo tai, kad visi nariai – berlyniečiai: kartais – buvę, kartais – būsimi, o kartais – dvasiniai.
– Kaip manai, kur sunkiau organizuoti festivalį: Vilniuje ar Berlyne? Tikriausiai žinai, su kokiais iššūkiais susiduria kino festivalių organizatoriai Lietuvoje, tad gal galėtum palyginti? Kuo skiriasi kino festivalio organizavimas Vilniuje ar Berlyne?
– Tiesą sakant, gana sunku lyginti kino festivalių specifiką Vilniuje ir Berlyne, nes tikiu, kad per devynerius metus nemažai kas pasikeitė. Gal įsivaizduočiau, kad Lietuvoje paprasčiau jau vien dėl to, kad šalis nedidelė ir organizatoriai tikriausiai per kokią vieną feisbuko draugystę pažįstami. Berlyno pranašumas ir kartu iššūkis – kad jo kultūrinė rinka labai prisotinta, o tai reiškia, kad reikia nemažai išteklių norint būti pastebėtam, bet kartu ir tai, kad kiekvienas gali sau rasti nišą. Čia ta lazda su dviem galais.
– Po devynerių metų užsienyje nusprendei grįžti į Lietuvą. Kas lėmė tokį sprendimą?
– Supratau, kad jau laikas, nors tai ir nebuvo lengvas sprendimas, nes visas mano gyvenimas, mano socialinis ratas jau buvo ten. Bet supratau, kad nenoriu, jog tas miestas visam laikui taptų mano namais, kad man trūksta šaknų. Suvokiau, kad noriu dalyvauti procesuose Lietuvoje, kur mano šeima. Sakykim, toks kraujo šauksmas.
– Ar, tau sugrįžus į Lietuvą, festivalis toliau vyks? Gal sukurta tokia stipri infrastruktūra, kad tau įsikišti jau nebereikia? O gal šiam festivaliui planuoji vis grįžti atgal į Berlyną?
– Festivalis šiais metais vyks jau devintą kartą, tad privalo judėti toliau: jis jau turi savo nišą, žiūrovą, kasmet vis daugiau meilės sulaukiame ir iš kino industrijos Lietuvoje, yra ir festivalio infrastruktūra. Žinoma, man persikėlus iš Berlyno, organizacinės struktūros irgi turi keistis, tačiau tiek formatas, tiek datos, tiek vietos lieka tos pačios.
– Naujasis tavo projektas „Kurk Lietuvai“ programoje susijęs su kino teatro „Naglis“ įveiklinimu. Papasakok šiek tiek daugiau apie patį projektą. Ar projektas orientuotas labiau į pramoginę (gyventojų užimtumo), ar edukacinę kryptį?
Kino teatras „Naglis“ – ypatingas, nes tai vienintelis valstybei priklausantis kino teatras, kartu vienas seniausių kino teatrų.
– Grįždama į Lietuvą žinojau, kad noriu likti kino sferoje, tad ieškojau įvairių galimybių. Programa „Kurk Lietuvai“ sudarė sąlygas Lietuvos kino centre įgyvendinti „Kino sklaidos regionuose“ projektą, po kurio gavau pasiūlymą čia dar pusmečiui likti ir paruošti kino teatro „Naglis“ įveiklinimo koncepciją. Projekto idėja – kad šis kultūros objektas taptų regionine filmoteka, t. y. kino kultūros traukos ir edukacijos centru Vakarų Lietuvoje.
– Lietuvoje yra daug regionų, kuriuose stūkso seniai apleisti kino teatrų pastatai. Kodėl pasirinkai Palangos miesto „Naglio“ kino teatrą?
– Kino teatras „Naglis“ – ypatingas, nes tai vienintelis valstybei priklausantis kino teatras, kartu vienas seniausių kino teatrų. Ypatinga ir jo geografinė vieta, jis yra populiariausiame kurorte Lietuvoje ir kartu Klaipėdos regione, kur šiuo metu beveik nėra kino infrastruktūros, o čia siūlomos kultūros paslaugos yra ribotos.
– Kokia yra „Naglio“ istorija? Kada pastatytas, kas jame anksčiau vykdavo?
– Kino teatras „Naglis“ pastatytas 1959 m., architektas – Albertas Ratnikas, kiek teko skaityti. Tačiau per visus 60 metų kino teatras nebuvo rimtai remontuotas, todėl šiuo metu jo būklė gan prasta. Jau vien dėl to, kad pastatas žiemą nešildomas. Kiną čia galima rodyti tik vasaros sezono metu.
Planuojama, kad kino teatro pastatas bus išsaugotas: jį norima rekonstruoti. Ir, tiesą sakant, labai tuo džiaugiuosi, nes Lietuvoje beveik nebėra veikiančių autentiškų kino teatrų pastatų, tad norėtųsi išsaugoti likusius.
– Projektas jau įsibėgėjo, kokia jo stadija dabar? Kas šiuo metu daroma? Kokia ateitis laukia „Naglio“, kokia tavo vizija?
– Pirminė „Naglio“ įveiklinimo koncepcija jau parengta. Ją šiuo metu baigiame derinti su ekspertais ir kino industrija. Jeigu viskas vyks pagal planą, tada po poros metų Palangoje turėsime regioninę filmoteką, kuri taps inovatyviu kino kultūros centru ir vykdys edukacines bei kino sklaidos veiklas, aktualias visam Vakarų Lietuvos regionui. Norėtųsi viltis, kad šis objektas galėtų būti naudingas ir kino industrijai, pavyzdžiui, įgalintų kino studentus ir jaunuosius profesionalus čia gilinti savo žinias, užsiimti tinklaveika (networking) ir pan.
– Iš tiesų galime drąsiai sakyti, kad didmiesčių gyventojai nuolatos turi galimybę mėgautis kinu: neįvardijant reguliarių kino seansų, didmiesčiuose vyksta kino festivaliai, klasikos filmų peržiūros, diskusijos ir t.t. Kokia situacija miestų regionuose? Nėra paklausos – nėra pasiūlos? Ar vis dėlto paklausa yra, bet kitos priežastys lemia, kad kino teatrai apleisti?
– Su kolege Irmina praėjusį pusmetį rengėme projektą „Kino sklaida regionuose“, skirtą sudaryti sąlygas žmonėms savo mieste žiūrėti kiną profesionaliai. Šiuo metu, deja, tokių miestų Lietuvoje nėra daug – tik dvylika, o tai reiškia, kad jei juose negyveni, iki kino teatro gali tekti važiuoti ir 100 km į vieną pusę. Pavyzdžiui, gyventojams tokių miestų, kaip Tauragė, Telšiai ar Mažeikiai, kurie Lietuvos mastais yra ganėtinai dideli. Apklausos rodo, kad žmonės kino savo miestuose nori, yra ir pasiūla, t. y. šiuo metu Lietuvoje sukuriama vis daugiau kino filmų, kino festivaliai savo programas noriai pristato regionuose, tačiau beveik nėra kino filmams rodyti pritaikytos infrastruktūros. Anksčiau beveik kiekvienas miestelis turėjo po kino teatrą, tačiau, pasikeitus platinimo sistemai, dauguma jų buvo transformuoti į ką nors kita, pavyzdžiui, parduotuvę ar pan. Tad dabar tokia situacija, kai žmonėms nebėra kur žiūrėti kino, nebent kultūros centrai adaptuotų savo sales profesionaliems kino rodymams. Kaip, beje, buvo ir anksčiau: kiekvienas kultūros centras turėjo ir po kino projektorių. Faktiškai mes to savo ankstesniu projektu ir siekėme – pritaikyti kultūros centrus kino filmams profesionaliai rodyti.
– Kokie tavo pačios ateities planai, kai baigsi šį projektą?
– Jau žinau, kad baigusi darbus su „Kurk Lietuvai“, liksiu Vilniuje, nes man čia gera. Planuoju tęsti darbus kultūros ir kino srityje. Ir pamažu artėja lapkritis, kai vėl vyks „Litauisches Kino Goes Berlin“.
