„Tvari Lietuva“ kalbinti specialistai taip pat įvardija fizines ir pereinamojo laikotarpio klimato kaitos rizikas verslui, paaiškina, kodėl įmonėms šių rizikų nebus įmanoma išvengti ir kokius žingsnius pirmiausia reikia žengti bendrovėms, norinčioms mažinti savo poveikį aplinkai.

A. Rutkauskas: fizinės klimato kaitos rizikos paliečia ir Lietuvą

SEB banko Tvarumo skyriaus vadovas Audrius Rutkauskas atkreipia dėmesį, kad su klimato kaita yra susijusios dviejų tipų rizikos – fizinės ir pereinamojo laikotarpio.

„Kalbant apie fizines klimato kaitos rizikas, Lietuva yra tam tikroje „klimato kišenėje“ – regione, kuriame šiuo metu klimato kaitos reiškiniai nėra tokie pastebimi ar ekstremalūs, kaip, tarkime, Pietryčių Azijoje ar tam tikruose regionuose Pietų Amerikoje. Ten klimato kaitos reiškiniai jau stipriai jaučiami ir lemia kasdienio gyvenimo, verslo galimybių pokyčius“, – patikslina A. Rutkauskas.

„Nepaistant to, fizinės klimato rizikos paliečia ir Lietuvą: Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos parengtoje analizėje Klimato kaitos rizikų XXI a. viduriui studija nurodoma, kad Lietuvoje labiausiai tikėtinos vidutinio lygio ir reikšmingumo sausros, didelis kritulių kiekis, karštis. Vertinant skirtingus scenarijus, kaip šils klimatas, Kauno, Klaipėdos, Tauragės, Panevėžio regionai susiduria su vidutine potvynių rizika“, – priduria jis.

Specialistas pabrėžia ir tai, kad fizinę klimato kaitos riziką svarbiausia įsivertinti toms verslo įmonėms, kurios dirba tam tikruose, nuo klimato veiksnių stipriai priklausančiuose sektoriuose, pavyzdžiui, žemės ūkyje. Taip pat toms įmonėms, kurių tiekimo grandinės yra ilgos ir sudėtingos, besitęsiančios per kelias šalis, iš kurių dalis jau yra stipriai veikiamos klimato kaitos, pavyzdžiui, įmonėms, turinčioms tiekėjų Azijos šalyse. Be to, anot „Tvari Lietuva“ pašnekovo, nekilnojamo turto vystytojai turi įsivertinti statomų pastatų vietas – ar jos nepatenka į teritorijas, kuriose yra padidėjusi potvynių rizika.

A. Rutkauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad klimato kaita gali riboti tam tikrų produktų auginimą.

„Pavyzdžiui, jau dabar tam tikruose regionuose, kuriuose anksčiau tradiciškai būdavo gaminama kakava, tai daryti tampa vis sudėtingiau, o ateityje – gali tapti ir neįmanoma, dėl to sparčiai auga kakavos kainos. Dėl klimato kaitos gali sutrikti ir įprastos prekių transportavimo grandinės, pavyzdžiui, nusekus Reino upei Vokietijoje, transportas buvo paralyžiuotas. Logistikos grandinių sutrikimus sukelia ir potvyniai tam tikruose Pietryčių Azijos regionuose“, – klimato kaitos poveikį verslams vardija jis.

Verslui reikės diegti naujas technologijas, prisitaikyti

Anot A. Rutkausko, įmonės taip pat gali susidurti ir ne su viena pereinamojo laikotarpio klimato kaitos rizika.

„Pirmiausia, tai rizika, kylanti iš politinės valios: teisės aktų, naujų įstatymų ir direktyvų, kuriomis stengiamasi pažaboti klimato kaitą ir įvesti tam tikrus ribojimus. Pavyzdžiui, įstatymų ir direktyvų, ribojančių, šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimą į atmosferą, nustatančių ŠESD išskyrimo į atmosferą mokesčius ar teisinę atsakomybę įmonių vadovams, kurie nesirūpina, kad jų įmonių sukeliama aplinkos tarša mažėtų“, – paaiškina tvarumo specialistas.

„Prie tokių rizikų galima priskirti ir įstatymus, kuriais siekiama energetinio naudingumo ir efektyvumo pastatuose, nustatoma, kaip automobilių gamintojai palaipsniui turi mažinti vidutinį teršalų išmetimo kiekį bei bankų veiklos reguliavimą, kad teikiant finansavimą būtų vertinamos klimato kaitos rizikos ir taip būtų vykdoma kapitalo srautų transformacija, kuria būtų siekiama judėti nulinių emisijų ekonomikos link“, – priduria jis.

Be to, anot „Tvari Lietuva“ pašnekovo, verslo įmonės susiduria su rizikomis, kylančiomis iš vartotojų lūkesčių ir besikeičiančių jų poreikių.

Dėl klimato kaitos gali sutrikti ir įprastos prekių transportavimo grandinės, pavyzdžiui, nusekus Reino upei Vokietijoje, transportas buvo paralyžiuotas.

„Vartotojai visame pasaulyje vis labiau nori naudoti tvaresnius produktus, yra pasiryžę net daugiau už juos mokėti“, – vardija jis.

Pasak A. Rutkausko, pereinamojo laikotarpio klimato kaitos rizikų verslui kyla ir iš diegiamų naujų technologijų, kuriomis siekiama eiti nulinės emisijos ekonomikos link. Pavyzdžiui, gamtinių dujų keitimo žaliu vandeniliu ar technologinių sprendimų, leidžiančių išgauti didelę temperatūrą gamybos procesuose, naudojant elektrą, anglies dioksido sugavimo technologijų.

Specialistas atkreipia dėmesį, kad rizikų kyla ir dėl finansavimo, Europos centrinio banko politikos, griežtėjančių reikalavimų finansiniame sektoriuje, apribojančių skolinimą netvarioms įmonėms ar didinančių kapitalo sąnaudas ilguoju laikotarpiu įmonėms, kurios veikia taršiuose sektoriuose ir nenori judėti tvarumo keliu.

„Galiausiai, įmonės susiduria ir reputacine rizika, jei įsivelia į „žaliąjį smegenų plovimą“, skandalus, susijusius su aplinka, gyventojams ar visuomenei daroma tarša“, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

„Visa tai reiškia, kad verslui reikės diegti naujas technologijas, prisitaikyti, investuoti, negana to – ir nuolat didinti savo darbuotojų kompetenciją, sekti rinką, kad laiku pasinaudotų atsirandančiomis taršą mažinančiomis technologijomis bei neprarastų konkurencinių pranašumų“, – apibendrina jis.

G. Žigienė: su tvarumu susijusių rizikų nebus įmanoma išvengti

Savo ruožtu Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė Gerda Žigienė pabrėžia, kad tvarumo ignoruotojai ir tie, kurie smerkia socialinę atsakomybę, beveik neišvengiamai vis dar remiasi Nobelio premijos laureato, ekonomisto Miltono Friedmano straipsniu, prieš pusę amžiaus paskelbtu „New York Times Sunday“ žurnale.

„Pagrindinė Friedmano doktrina – socialinė verslo atsakomybė yra didinti vertę savo akcininkams. Galima ir toliau remtis šia doktrina, kas šiandien reiškia tiesiog įkišti galvą į smėlį ir laukti – „gal praeis“. Bet nepraeis“, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovė.

„Aplinka, kurioje verslas veiks artimiausią dešimtmetį, labai aiškiai indikuoja, kad su tvarumu susijusių rizikų nebus įmanoma išvengti. Kadaise tvarumas laikytas „minkšta“ tema, kuri tiesiog buvo geros reklamos objektas. Tai pasikeitė. Dabar jis turi būti yra įtrauktas į strategijas ir laikomas pagrindine verslo varomąja jėga bei rizikos mažinimo priemone, orientuojantis į „trigubą“ apatinę pelno ataskaitos eilutę: pelnas, žmonės, planeta“, – apibendrina ji.

Koncentracija tik į ataskaitų rengimą yra trumparegiškas požiūris

G. Žigienė pabrėžia ir tai, kad įmonėms, siekiančioms atitikti reguliavimo reikalavimus, pirmiausia reikėtų pradėti nuo tiesioginio orientavimosi į tvarumo ataskaitas.

Vis dėlto, anot jos, koncentracija tik į ataskaitų rengimą yra trumparegiškas požiūris.

„Tvarumo ataskaitos, kaip ir finansinės, turėtų nurodyti kokie rodikliai yra pasiekti, tačiau sprendimai siekti vienų ar kitų skaičių turi būti priimti anksčiau. Tam įmonės pirmiausia turėtų pradėti nuo tvarumo raštingumo įmonės viduje – valdyba ir vadovai turėtų kartu gilinti žinias, kad galėtų kalbėti tais pačiais terminais ir sąvokomis“, – teigia G. Žigienė.

„Kitas svarbus žingsnis – aiški lyderystė. Neretai tvarumo ataskaitas rengti deleguojama vienam iš vadovų (finansų, rinkodaros ar žmogiškųjų išteklių) kaip papildoma funkcija. Tačiau vienas lauke ne karys, o tvarumas nėra papildoma funkcija. Tai yra integrali verslo procesų dalis, kurioje turi dalyvauti visi funkciniai vadovai. Todėl įmonėms vertėtų organizuoti vidinius mokymus, rengti tvarumo strategiją – pradžioje galima kaip atskirą dokumentą, kad būtų išgrynintos pagrindinės linijos, o vėliau integruoti jį į pagrindinę įmonės strategiją“, – priduria ji.

G. Žigienei antrina ir Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) Valdybos narė Daiva Dėdinienė. Įmonėms, norinčioms eiti tvarumo keliu, ji pataria neskubėti, nebandyt šokti į nuvažiuojantį traukinį ir nepulti rašyti tvarumo ataskaitų.

„Tvarumo ataskaita neturėtų būti įmonių pagrindinis tikslas. Ji yra galutinė stotelė, kurioje atskleidžiami rezultatai, kaip įmonei pavyko siekti išsikeltų tikslų“, – sako ji.

Anot specialistės, pirmiausia įmonės turėtų įsivertinti savo padėtį, joms taikomus reikalavimus, identifikuoti reikšmingiausias sritis.

„Jei įmonė (ar jos grupė) yra didelė viešojo intereso įmonė ir patenka jau į pirmąjį Bendrovių tvarumo atskaitomybės direktyvos (BTAD) taikymo etapą, tikėtina, didžioji dalis tvarumo procesų jau bus įdiegta, reikėtų tik persižiūrėti tam tikrus procesus ir reikalavimus pagal naujai priimtus Europos tvarumo atskaitomybės standartus (ETAS), įskaitant dvejopo reikšmingumo vertinimą“, – atkreipia dėmesį „Tvari Lietuva“ pašnekovė.

Įmonės, kurios gyvena šia diena, neturi verslo vizijos, strategijos ilguoju laikotarpiu, yra šios dienos egzistenciniai dariniai be galimybės prisitaikyti prie besikeičiančių verslo sąlygų.

„Antrasis BTAD taikymo etapas apims visas didžiąsias įmones ir jų grupes, kurios atitiks 2 iš 3 kriterijų: balansinis turtas – didesnis nei 25 mln. Eur, metinės pajamos – daugiau nei 50 mln. Eur ir darbuotojų skaičius – ne mažesnis nei 250. Šios įmonės privalės tvarumo informaciją atskleisti 2025 m. vadovybės metiniame pranešime. Kitoms – mažoms ir vidutinėms įmonėms – prievolės ją atskleisti nėra“, – priduria ji.

Pasak D. Dėdinienės, bet kuriuo atveju, nusprendus pradėti eiti tvarumo keliu, reikia pradinio atspirties taško.

„Idealu būtų, jei įmonė turėtų vidinių pajėgumų ir galėtų įsivertinti ne tik kokį poveikį jos veikla daro aplinkai ir žmonėms, bet ir nepamiršti, kad nesame uždarame burbule – aplinka, vykstantys procesai (klimato kaita, procesai vertės grandinėje, galbūt žaliavų trūkumas ar jų kainų svyravimai, reguliacinė aplinka) taip pat veikia įmonės veiklą, jos vertę, galimybę pritraukti kapitalą, investicijas“, – vardija pašnekovė.

Ji pabrėžia ir tai, kad jei įmonėje nėra vidinių pajėgumų, bent jau pradžioje, siekiant išvengti panikos „nuo ko pradėti“, galima būtų pasisamdyti išorinius konsultantus.

Tvarus verslas įgyja vis daugiau pranašumų

D. Dėdinienė taip pat sako, kad jei anksčiau kalbėdavome apie ekologiškus produktus kaip sveikesnius ir brangesnius, tai, tikėtina, kad netolimoje ateityje bus atvirkščiai: netvarios pakuotės, netvarūs projektai ar gamybos procesai bus brangesni dėl jiems taikomų didesnių mokesčių, didesnių bankų suteiktų paskolų palūkanų ir kt.

„Apie tai, kad klimato kaita vyksta, nebediskutuoja net ir didžiausi skeptikai. Pradedama suvokti, kad planetos B nėra“, – pabrėžia „Tvari Lietuva“ pašnekovė.

Anot tvarumo specialistės, ir patys įmonių darbuotojai vis dažniau domisi bendrovių tvarumo strategijomis.

„Jiems svarbu ne tik darbo užmokestis, bet ir draugiška bei saugi darbo aplinka, galimybės tobulėti, kelti kvalifikaciją. Verslo etika yra ne mažiau svarbi nei aplinkosauginė bei socialinė sritys. Rizikų valdymas, veiklos planavimas yra aktualus kiekvienai bendrovei. Įdiegus ir tinkamai pritaikius visus tris tvarumo aspektus, verslas įgyja didžiulį pranašumą ilguoju laikotarpiu“, – teigia Daiva Dėdinienė.

„Įmonės, kurios gyvena šia diena, neturi verslo vizijos, strategijos ilguoju laikotarpiu, yra šios dienos egzistenciniai dariniai be galimybės prisitaikyti prie besikeičiančių verslo sąlygų. Neįsivertinus įmonės daromo poveikio aplinkai ir žmonėms, nenustačius tikslų tą poveikį mažinti, ilguoju laikotarpiu įmonės ne tik nebesugebės įeiti į naujas rinkas, pritraukti kapitalo investicijų, gauti finansavimą iš bankų, tačiau joms grės ir didėjantys mokesčiai dėl tvarumo principų nesilaikymo, kas automatiškai didins nuostolius, mažins galimybę konkuruoti su tvaresnėmis įmonėmis“, – priduria ji.

Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad tvarumas ilguoju laikotarpiu įmonėms tikrai apsimokės, nes, anot jos, gerai valdydamos savo rizikas, jos galės daug geriau ir lanksčiau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos, kartu ir klimato kaitos sąlygų.

„Tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvoje daugėja tvirtas aplinkosaugines nuostatas turinčių vartotojų, kurie, priimdami sprendimus, kur ir ką pirkti, pirmenybę teikia prekės ženklams, besilaikantiems tvaraus ir socialiai atsakingo verslo principų bei konkrečiais veiksmais mažinantiems poveikį aplinkai. Vis dėlto to nepakanka – į sąvartynus patenkančių tekstilės ir kitų atliekų kiekis tik auga. Čia atkeliauja vis daugiau pakuočių, nereikalingų drabužių ar kitų tekstilės gaminių. Taigi reikšmingą mažmeninės prekybos rinkos dalį užimantys prekės ženklai vis dažniau imasi lyderystės: vieni iš jų skatina gyventojus atsinešti savo tarą ir ją naudoti perkamiems produktams įsigyti, kiti ne tik aktyviai pasisako už pakartotinį tekstilės ar plastiko panaudojimą ir perdirbimą, bet ir surenka iš gyventojų nebenaudojamus gaminius, jų pakuotes, o vėliau dar ir pasirūpina, kad jie būtų perdirbti ar prikelti antram gyvenimui“, – sakė „Megą“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovas Laimis Binderis.

E. Gendrėnaitės nuotr.

Tvariu vartojimu ir aplinkos saugojimu besirūpinančių parduotuvių „Megoje“ – ne viena, todėl planuojant pirkinius pravartu kritišku žvilgsniu peržiūrėti savo ar vaikų drabužių spintas, kosmetikos krepšelius ir išaugtus, dėvėti netinkamus ar nebenešiojamus drabužius, tuščias kosmetikos pakuotes atvykstant atsivežti į prekybos centrą, o už jas gauti nuolaidą naujiems pirkiniams. Taip pat gamtos išteklius saugoti ir atliekų kiekį mažinti galima čia apsipirkti atvykstant su savo tara.

Štai „Lindex“ parduotuvė, siekdama, kad jos veikla būtų tvari, o į sąvartynus patenkančių drabužių skaičius būtų mažesnis, iš pirkėjų priima visų rūšių tekstilę, kad ir kur ji būtų įsigyta. Nesvarbi ir šios tekstilės būklė – pirkėjų tik prašoma atnešti ją švarią, sausą ir sudėtą į plastikinį maišelį. Į parduotuvę atnešamos tekstilės kiekis neribojamas, o už kiekvieną atiduotą maišelį tekstilės pirkėjai gauna po vieną 10 proc. nuolaidų kuponą. Surenkama tekstilė pakartotinai panaudojama ir perdirbama.

Drabužių parduotuvė „H&M“, vykdydama drabužių surinkimo akciją, taip pat ragina pirkėjus išmetamų drabužių kiekį mažinti į jų parduotuvę atnešant nebedėvimus bet kokio prekės ženklo ir bet kokios būklės drabužius. Už kiekvieną atneštą dėvėti netinkamų drabužių maišelį suteikiamas 10 proc. nuolaidų kuponas naujam pirkiniui. Atnešti drabužiai taip pat pakartotinai perdirbami ar virsta pluoštu naujiems tekstilės gaminiams.

Apranga laisvalaikiui prekiaujanti „Audimo“ parduotuvė prie aplinkos tausojimo prisideda įsitraukdama į socialinę iniciatyvą TEXTALE. PLC „Mega“ įsikūrusi „Audimo“ parduotuvė priima nebenaudojamus „Audimo“ prekės ženklu pažymėtus drabužius, o vėliau nukreipia juos antriniam panaudojimui žiedinėje TEXTALE antrų rankų platformoje. Čia jie rūšiuojami, taisomi, atnaujinami ar kitaip paruošiami dėvėti, taip pat naudojami kaip žaliava antrinio dizaino gaminiams kurti, pristatyti ir parduoti.

Į „Megą“ pirkėjai gali atnešti ne tik drabužius ar kitus tekstilės gaminius, bet ir kosmetikos pakuotes. Čia įsikūręs „L'Occitane“ surenka ne tik savo, bet ir kitais prekės ženklais pažymėtas plastikines kosmetikos pakuotes ir už jas pirkėjams atsilygina 10 proc. nuolaida pasirinktam produktui. Natūralios rankų darbo kosmetikos gamintoja „Uoga Uoga“ už tris tuščias (plastikines ar stiklines) jų prekės ženklo pakuotes, grąžintas į jų parduotuves, suteikia 5 Eur nuolaidą tiems pirkėjams, kurie apsiperka už 15 Eur ar didesnę sumą.

Siekdama mažinti poveikį aplinkai ir įgyvendinti išsikeltus tvarumo tikslus, „Megoje“ veikianti „Rimi Hyper“ įrengė specialią erdvę, kurioje pirkėjai gali įsigyti iš anksto nesupakuotų arba itin lengvai perdirbamose pakuotėse supakuotų švaros ir kūno priežiūros prekių. Nesupakuotoms prekėms įsigyti siūloma atsinešti savo tarą, o ją pamiršus – čia pat įsigyti daugkartinio naudojimo tarą. Pigiau produktai (šampūnas ar kondicionierius) kainuos grožio prekių parduotuvės „Vitrina Pro“ pirkėjams, kurie jiems įsigyti naudos savo tarą. Jiems už įsigyjamų produktų pakuotes mokėti nereikės.

E. Gendrėnaitės nuotr.

Naudoti savo tarą ir taip saugoti aplinką bei mažinti atliekų kiekį skatina ir „Vero Cafe“ bei „Caffeine“ kavinės. Jos bet kuriam pirkėjui, į kavinę atėjusiam su savo daugkartinio naudojimo puodeliu, taiko nuolaidas pasirinktam kavos gėrimui: „Vero Cafe“ ši nuolaida siekia 20 centų, o „Caffeine“ – 10 proc.

Aplinka tausojama ir taupant neatsinaujinančius išteklius – nuo 2016 m. „Megos“ pirkėjai ir prekybos centre įsikūrę nuomininkai aktyviai skatinami rūšiuoti atliekas, o jų sukauptos rūšiuojamos atliekos virsta žaliava ir yra panaudojamos pakartotinai.

„Gyvendami Briuselyje, darėmės lengvą remontą. Kartu su mišriomis atliekomis palikau ir šiek tiek statybinių atliekų. Kitą dieną gavau baudos lapelį, kad neteisingai išrūšiavau. Tai buvo ženklas, kad reikia rūpestingiau pasižiūrėti į rūšiavimą“, – prisipažino L. Somovas.

Grįžęs į Lietuvą, be muzikos, L. Somovas pasinėrė į dar vieną aistrą – pasivažinėjimus dviračiu. Ir nors smagiausia jam važinėti miške, po tokių išvykų jis namo grįžta ne visuomet teigiamai nusiteikęs.

„Miškuose randu daug šiukšlių. Kartą esu radęs vonią ir netgi klozetą! Tai matyti yra labai nesmagu. Susimąstau, kodėl žmonės vis dar taip daro, kodėl negerbia ir nemyli gamtos?“ – retoriškai klausė L. Somovas.

O štai tam tikrų tvarumo taisyklių L. Somovas stengiasi laikytis ir namuose. „Tarkime, jei sudūžta koks nors indas – lėkštė ar puodelis – japonai jį suklijuoja. Tokio daikto klijavimo siūlės būna auksinės ir tas daiktas tampa dar vertingesnis“, – įsitikinęs jis.

Tuo tarpu kūryboje L. Somovui labiau patinka lengva netvarka, nes joje jis randa viską, ko ieško. O beieškant, dar kyla ir papildomų idėjų. „Nenoriu įžeisti pedantų, nes žmonės mėgsta gyventi visaip, bet man asmeniškai labiau patinka lengvas chaosas. Tiesa, proto ribose, kad dar būtų malonu gyventi. Bandau kažkokią prasmę atrasti ir betvarkėje“, – atviravo jis.

Vis dėlto yra vienas su tvarka susijęs ritualas, be kurio niekuomet neprasideda L. Somovo diena. „Rytais labai mėgstu tvarkyti virtuvę. Kartais, jei virtuvės visgi nesutvarkau, jaučiuosi kažką praleidęs ar nesuspėjęs. Man patinka ryte padaryti tvarkos ritualą ir būtent taip pradėti dieną“, – atskleidė L. Somovas.

Plačiau – laidoje „Atliekų kultūra“ – šį šeštadienį, 11 val. per TV6.

Nusprendusios radikaliai sumažinti priklausomybę nuo visai nedemokratiškai valdomose šalyse išgaunamos naftos bei dujų, ES šalys sparčiai elektrifikuoja savo šilumos ūkį ir elektros generacijos sistemą. Pavyzdžiui, portugalai ką tik paleido didžiausią Europoje fotovoltinę elektrinę – daugiau kaip 200 megavatų galios. Šalyje, kur gyventojų 3,5 karto daugiau nei Lietuvoje, tokia elektrinė pagamins 1 proc. visos elektros.

Panašiai daro visos Europos šalys, nors kai kur pasitaiko, pavyzdžiui, ūkininkų protestų dėl tam tikslui užimtos derlingos žemės. Bet abejotina, kad tokiais protestais kaip Belgijoje prie Namiuro elektros gamybos procesas iš atsinaujinančių šaltinių sustos. Labiau tikėtina, kad jį pristabdys senų, tam nepritaikytų elektros tinklų problemos, pavyzdžiui, taip atsitiko Oranienburgo mieste netoli Berlyno. Ten dėl per mažos tinklų galios teko uždrausti montuoti namuose ir prijunginėti naujas moderniais elektrines šildymo sistemas naudojančias šilumos siurblius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Namų ūkiui reikia maždaug vieno kilovato prijungtos galios. Toks yra vidutinis galios rezervas. O jei dabar pridėsiu šilumos siurblį, gali prireikti ir dviejų ar trijų kilovatų, o tai reiškia, kad tinklų galią iš karto reikėtų padvigubinti arba patrigubinti. Bet tai neįvyks taip greitai“, – aiškino Graco universiteto profesorius Georg Brasseur.

Kita vertus, Austrijoje, Čekijoje ir kitose šalyse dabar nuolat kyla problemų dėl fotovoltinės elektros pertekliaus. Jau įrengtos namų, bei kitos elektrinės jos tiek prigamina, kad tinklai nebesugeba tokio kiekio perduoti.

Ir tai nėra nauja bėda. Austrų statistika rodo, kad per pastaruosius dešimt metų vidutiniškai net 216 dienų teko imtis avarinių priemonių, kad elektros tinklas nebūtų perkrautas.

„Žinoma, perėjimas prie tvarios energetikos yra labai didelis infrastruktūros projektas. Tai reiškia, kad privalome plėsti tinklus. Tai – procesas, tačiau jame turi dalyvauti visi, kiekvienas galutinis vartotojas, taip pat ir tiekėjai“, – kalbėjo „Oesterreichs Energie“ generalinė sekretorė Barbara Schmidt.

Elektros tinklų plėtra ir pertvarka yra vienas strateginių ES tikslų, bet galiausiai tą teks daryti ir eilinių vartotojų pinigais.

A. Zuokė pasidalijo, kaip pasikeitė jos gyvenimas sužinojus, kad laukiasi kūdikio.

Žinoma moteris pasakojo, kad pasidarė testą ir netrukus jį parodė vyrui, o šis nustebo, kad rezultatas įvyko daug greičiau nei sutuoktiniai tikėjosi.

„Aš pasidariau testą, parodžiau, o Artūras nustebo, kad pavyko taip greitai. Mes iš tiesų abu labai norėjome vaikelio, jis buvo labai laukiamas, tačiau nesitikėjome, kad pavyks taip greitai“, – sakė A. Zuokė.

Koncertmeisterė A. Zuokė sakė, kad ir nėštumo metu nemažai koncertuoja, tačiau šiek tiek prisitaikyti prie pokyčių reikėjo.

„Groju NIKO ansamblyje. Jeigu po gimdymo gerai jausiuosi ir viskas klosis sėkmingai, noriu grįžti į sceną ir palaikyti tonusą. Aš koncertuoju nuo pat vaikystės, tad ir nėštumo metu aktyviai dirbau. Žinoma, šiek tiek pasikeitė poreikiai – atsirado noras dažniau prisėsti, tačiau iš esmės dariau viską tą patį, ką ir iki nėštumo“, – pasakojo A. Zuokė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tinklalaidėje „Gandro lizdas“ A. Zuokė prakalbo ir dar viena svarbia tema, kurią neretai būsimos mamos pamiršta – tvarumas.

Galima pastebėti, kad daugybė mamų skuba išlaidauti, perka daugybę drabužėlių, daiktų savo vaikams, tačiau jų, kaip paaiškėja, ne visada prireikia.

Šiai minčiai pritaria A. Zuokė ir sakė, kad tvarumas čia – itin svarbus.

„Aplinkiniai, šeimos draugai aprūpino mūsų kūdikį ir drabužėliais, ir reikalingiausiais daiktais. Aš už tai esu labai dėkinga. Puikiai suprantu, kad kūdikiai nespėja sudėvėti visų drabužėlių, todėl kai kuriuos tikrai verta perleisti iš rankų į rankas“, – sakė A. Zuokė.

Prigijo atiduotuvės

Įvairios apklausos pateikia skirtingus duomenis, tačiau skaičiuojama, kad vidutiniškai vienas žmogus turi daugiau nei 140 drabužių. Ekspertų teigimu, pakaktų ir perpus mažiau – net nenorint kiekvieną mėnesio dieną rengtis skirtingai, maždaug 70 daiktų užtenka sukurti 20 skirtingų drabužių derinių.

„Greitoji mada mus nuolat skatina atnaujinti drabužių spintą, ją papildyti, todėl lengva slystelėti ir susivokti tik supratus, kad pasiklystame savo pačių spintoje. Supratus, kad drabužiai nedžiugina, juos išmesti yra pats lengviausias sprendimas. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2020 m. mišrių komunalinių atliekų sraute susidarė 57 tūkst. t tekstilės atliekų, iš jų 65 proc. pašalinta sąvartynuose arba sudeginta“, – duomenis akcentuoja „Ekonovus“ Tvarumo akademijos vadovė Vilma Balčiauskaitė.

Tiesa, ryškėja ir pozityvi tendencija – vis labiau populiarėja drabužiai, gyvenantys daugiau nei vieną gyvenimą. Nemokamos platformos „Giver Tag“ įkūrėja, mainytuvių-atiduotuvių organizatorė Karolina Barišauskienė, Europos klimato pakto ambasadorė sako, kad antrinė drabužių rinka Lietuvoje plečiasi ir populiarėja, o tai džiugina. Pavyzdžiui, jos organizuojamuose renginiuose kaskart dalyvauja apie pusšimtį moterų, kiekviena atsineša vidutiniškai po dešimt drabužių, kurie iškeliauja į kitos moters drabužinę.

„Jeigu reikėtų išskirti, kas atkeliauja į mūsų atiduotuves, – didelė dalis yra apynaujų, tiesiog kartą ar du dėvėtų greitosios mados drabužių. Gana populiarus drabužis, kurį dažnai atnešama atiduoti renginiuose, – suknelė. Ne vienus metus organizuojant tokio tipo renginius, galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, šilko, lino drabužių pasitaiko rečiau. Galima daryti prielaidą, kad tokio medžiagiškumo drabužiai yra dėvimi ilgiau, rečiau atiduodami, galbūt labiau vertinami. Greitosios mados prekių ženklų gausu. Tokių drabužių sudėtyje vyrauja poliesteris, medvilnė, elastanas, viskozė ir kitos panašios medžiagos“, – tendencijas apžvelgia organizatorė.

Greitoji mada mus nuolat skatina atnaujinti drabužių spintą, ją papildyti, todėl lengva slystelėti ir susivokti tik supratus, kad pasiklystame savo pačių spintoje.

Atsakingas vartojimas

Nors tekstilei rūšiuoti ir edukacijai apie šį procesą skiriama daug dėmesio, iš tiesų pradėti verta nuo dar atsakingesnio vartojimo. Kaip pastebi V. Balčiauskaitė, tvarumo idėja – ne atsisakyti, o ieškoti alternatyvų, būtent todėl prieš įsigyjant naują drabužį verta apsvarstyti, galbūt galime atnaujinti turimą, įsigyti jį dėvėtų drabužių parduotuvėje ar išsinuomoti.

Drabužių mainytuvių-atiduotuvių organizatorė K. Barišauskienė atkreipia dėmesį, kad nereikėtų apsigauti vertinant drabužį tik pagal kainą. Anot jos, neretai investavę į kokybišką audinį, pasiuvimą ir įsigiję puikiai tinkantį daiktą, juo galėsime džiaugtis ilgiau, vadinasi, kad ir didesnė kaina, atsižvelgiant į tai, kiek kartų bus galima dėvėti drabužį, atrodys nebe tokia gąsdinanti.

Tiesa, nereikėtų pamiršti ir atidžiai susipažinti su drabužių priežiūros taisyklėmis. Drabužio dėvėjimo laikas labai priklauso nuo to, kaip mes jį prižiūrime. „Palaidine už 20 eurų ir palaidine už 200 eurų galime puoštis tiek pat laiko, jei tinkamai prižiūrėsime. Labai svarbu požiūris ir sąmoningumas“, – akcentuoja K. Barišauskienė.

Svarbus saikas

Atradus drabužių iš antrų rankų, neretai susižavėjus žema kaina, kyla pagunda įsigyti jų dar daugiau. Tiesa, K. Barišauskienė ragina taikyti paprastą taisyklę: „Prieš įsigyjant drabužį, nepaisant, perkame jį dėvėtų drabužių parduotuvėje ar ne, paklausti savęs, ar pirktumėte, jei jis kainuotų ne 5, 50 ar net 500 eurų?“ Toks klausimas padės suprasti, ar drabužis tikrai bus dėvimas ir ar tai nėra tik vienkartinė užgaida.

Pavasarį peržvelgiant spintą, V. Balčiauskaitė pataria kritiškai įvertinti, ar tikrai visi drabužiai yra dėvimi, atsakius neigiamai, rasti jiems naujų šeimininkų. Nedėvimi drabužiai taip pat dūla spintoje ir galiausiai savo gyvenimą vis tiek užbaigia tekstilės atliekų konteineryje, todėl, saugant resursus, verčiau leisti jiems gyventi gyvenimą kitoje spintoje – parduoti ar padovanoti.

Nebetinkami dėvėti drabužiai gali tapti šluostėmis, būti naudingi gyvūnų prieglaudose ar virsti netgi meno kūriniais – tereikia atrasti žmogų, į kurio rankas galėtumėte juos perleisti.

Kaip aiškina V. Balčiauskaitė, tekstilės konteineriuose surenkami dar tinkami dėvėti, švarūs drabužiai, kurie prieš metant juos čia turi būti sandariai supakuojami, kad nesusiteptų. Tekstilės konteinerių turinys paskirstomas po labdaros organizacijas, o nebetinkami naudoti tekstilės gaminiai yra deginami ir panaudojami energijai išgauti.

Vis dėlto įvardyti būdai prisidėti prie klimato kaitos švelninimo sulaukia kritikos dėl „žaliojo smegenų plovimo“ rizikos, taip pat dėl patikimumo, skaidrumo trūkumo. Nuogąstaujama ir dėl to, kad įmonės išmetamų teršalų kompensavimą gali rinktis kaip alternatyvą ŠESD mažinimui ir veiklos modelio keitimui į mažiau taršų.

SEB grupės klimato ir tvariųjų finansų klausimų ekspertas Gregoras Vulturius išskirtiniame interviu iniciatyvai „Tvari Lietuva“ pabrėžia, kad visgi ne CO₂ kompensavimas, o sukuriamos taršos mažinimas turėtų būti absoliutus įmonių prioritetas. To, anot eksperto, jos turi imtis nedelsiant.

Kuo skiriasi CO₂ šalinimas nuo CO₂ kompensavimo?

G. Vulturius, visų pirma, paaiškina, kad CO₂ šalinimas ir CO₂ kompensavimas yra du skirtingi metodai, skirti mažinti anglies dvideginio koncentraciją atmosferoje ir kovoti su klimato kaita.

CO₂ šalinimas apima įvarius procesus ir technologijas, skirtas tiesiogiai pašalinti CO₂ iš atmosferos arba surinkti jį iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, energijos gamybos įrenginių.

Pasaulio išteklių instituto (PII) duomenimis, šiam procesui įgyvendinti naudojami įvairūs metodai. Pavyzdžiui, medžių sodinimas ar miškų atkūrimas, kurių metu fotosintezės būdu anglies dioksidas yra sekvestruojamas (perkeliamas iš atmosferos) ir kaupiamas biomasėje bei dirvožemyje. Taip pat įvairios žemės ūkio praktikos, per kurias didinamas CO₂ kaupimo dirvožemyje mastas, pavyzdžiui, tausojamoji žemdirbystė. Be to, gali būti pasitelkiami procesai, kurių metu anglies dioksidui iš atmosferos šalinti ir saugoti ilgą laiką naudojama augalų bei dumblių biomasė – tokiu būdu siekiama išnaudoti augalų gebėjimą kaupti anglies dioksidą ilgiau nei jų natūralus gyvavimo ciklas. Įmanoma ir cheminiu būdu CO₂ tiesiogiai išvalyti iš aplinkos bei kaupti jį po žeme arba tokiuose produktuose kaip betonas.

„Pavyzdžiui, valgote jautieną. Gyvulį auginant, į aplinką išskiriamas metanas. Tai – vadinamas liekamasis, sunkiai sumažinamas ar neįmanomas sumažinti išmetamų teršalų kiekis. Už jį galima nusipirkti anglies dioksido šalinimo kreditų, kuriais iš atmosferos pašalinamas CO₂“, – pavyzdį pateikia G. Vulturius.

Norint įsigyti CO₂ šalinimo kreditų, pirmiausia, naudojant anglies dioksido skaičiuoklę, reikia apskaičiuoti įmonės išmetamą CO₂ kiekį per tam tikrą laikotarpį. Tuomet galima išsirinkti anglies dioksido šalinimo projektą ir paslaugos tiekėją. Galiausiai, reikia įsigyti CO₂ šalinimo kreditų, kurių kainos, priklausomai nuo projekto, svyruoja nuo maždaug 5 iki 250 Eur už pašalintą toną. Po kreditų įsigijimo galima gauti sertifikatą, patvirtinantį pašalinto CO₂ kiekį ir nusipirktų kreditų išėmimą iš apyvartos.

Savo ruožtu VŠĮ „Myliu mišką“ vykdančioji direktorė Rūta Gjerde paaiškina, kad CO₂ kompensavimas – tai į atmosferą išmetamo anglies dioksido pusiausvyros išlaikymas investuojant į projektus, kurie mažina CO₂ kiekį atmosferoje.

„Įprastai organizacijos siekia kompensuoti biuro šildymo ar vėsinimo, įmonės automobilių, verslo kelionių, renginių sukuriamą ar net gamybos procesuose išmetamą CO₂“, – įvardija ji.

Specialistė taip pat pabrėžia, kad finansiškai patraukliausi būdai neutralizuoti atmosferoje esantį CO₂ – sodinti medžius ir / arba pirkti CO₂ kreditus, kurie yra panaudojami išmetamų teršalų kiekiui kompensuoti.

„Įmonės veiklos CO₂ apskaičiuojamas su sertifikuota skaičiuokle, vėliau remiantis profesionalių miškininkų ir CO₂ srities ekspertų parengta vidine metodika įvertinama, kiek medžių reikia pasodinti, siekiant neutralizuoti CO₂ emisiją“, – kaip vyksta CO₂ kompensavimo procesas sodinant medžius, paaiškina R. Gjerde.

„Šiuo metu CO₂ kreditai parduodami tik užsienyje. Lietuvoje jie turėtų atsirasti po keleto metų“, – priduria ji.

Pasaulyje taip pat yra žinomos praktikos investuoti į atsinaujinančiosios energijos gamybos, energijos vartojimo efektyvumo didinimo, tvarių technologijų ar atogrąžų miškų saugojimo projektus.

G. Vulturius priduria, kad skiriasi ir įvardytų rinkų klientai – CO₂ kompensavimu užsiima daug privačių asmenų, šalinimas labiau skirtas korporacijoms, kurios nori pasiekti „grynąjį nulį“ (angl. net zero).

Remiantis šaltiniais, 2022 m. pasaulinė CO₂ kompensavimo rinka buvo vertinama maždaug 304 mlrd. Eur. Prognozuojama, kad iki 2028 m. ji augs 31 proc.

Lietuvoje CO₂ kompensavimo praktika tik įsibėgėja

R. Gjerde pabrėžia, kad CO₂ kompensavimo praktika Lietuvoje tik įsibėgėja ir nėra tokia populiari kaip Vakarų Europoje. Anot jos, nors ir nėra tikslių duomenų, kiek įmonių Lietuvoje kompensuoja savo anglies pėdsaką, matyti, kad vis daugiau verslų tokia praktika domisi.

Pavyzdžiui, valgote jautieną. Gyvulį auginant, į aplinką išskiriamas metanas. Tai – vadinamas liekamasis, sunkiai sumažinamas ar neįmanomas sumažinti išmetamų teršalų kiekis. Už jį galima nusipirkti anglies dioksido šalinimo kreditų, kuriais iš atmosferos pašalinamas CO₂.

„Įmonių sąmoningumas auga. Yra verslų, kurie jau dabar skaičiuoja savo veiklos CO₂ ir jį kompensuoja niekieno neverčiami“, – sako specialistė.

„Tvari Lietuva“ pašnekovė primena, kad norint kompensuoti savo sukuriamą CO₂, pirmiausia reikia jį suskaičiuoti, o tai galima padaryti naudojant skirtingas, būtent anglies dvideginiui skaičiuoti skirtas, skaičiuokles. Anot jos, sunkiausia šio proceso dalis, – duomenų rinkimas, ypač jei organizacija yra didelė ar jos veikloje naudojama daug skirtingų žaliavų.

„Vis dėlto CO₂ skaičiavimo nereikėtų išsigąsti. Visuomet galima pradėti skaičiuoti nuo pirmos apimties emisijų (angl. scope 1), t. y. CO₂ kiekio, susidarančio iš įmonei priklausančių ar jos kontroliuojamų šaltinių (automobilių, patalpų, gamybos procesų). Vėliau, bėgant metams, galima skaičiuoti net trečios apimties emisijas (angl. scope 3). Tai yra visos netiesioginės emisijos, susidarančios šaltiniuose, kurie nepriklauso įmonei (naudojamos žaliavos, perkamos paslaugos ir kt.)“, – paaiškina ji.

Sulaukia kritikos

Nors kompensuojant sukuriamą taršą prisidedama prie klimato kaitos švelninimo, šiai praktikai specialistai negaili kritikos.

Labiausiai nuogąstaujama dėl „žaliojo smegenų plovimo“ rizikos, kai įmonės iš esmės nėra tvarios, tačiau kompensuodamos dalį savo išmetamų CO₂ emisijų, šį faktą naudoja kaip rinkodaros strategiją pranešti vartotojui, jog yra draugiškos aplinkai.

R. Gjerde pabrėžia, kad jei įmonė naudoja tvarumo retoriką tik tam, kad susikurtų gerą reputaciją, tačiau jos veikla prieštarauja tvarumo principams, ar net kenkia gamtai, o ji nesistengia gerinti situacijos, tai jau yra „žaliasis smegenų plovimas“.

G. Vulturius atkreipia dėmesį, kad anglies dioksido kompensavimas, perkant anglies dioksido kreditus, kritikuojamas ir dėl patikimumo bei skaidrumo stokos.

„Pavyzdžiui, investicijos į atogrąžų miškų apsaugos projektus. Jūs mokate kažkam už tai, kad apsaugotų miško dalį. Sakoma, kad jei nemokėtumėte, kas nors ją iškirstų. Bet iš kur galite žinoti, kad iš tikrųjų šiam konkrečiam žemės sklypui kilo grėsmė būti iškirstam? Iš kur galite žinoti, kad šis miškas nebus iškirstas po metų ar dviejų? Kas iš tikrųjų atlieka vertinimą? Visa tai nustatyti labai sudėtinga“, – dėsto specialistas.

„Štai kodėl SEB bankas su tokiais projektais nedirba, nes jaučia, kad jais negalima pasitikėti. Sprendimas, kurį renkamės, yra anglies dioksido šalinimas. (...). Tai daug lengvesnis būdas patikrinti, ar CO₂ iš tikrųjų buvo pašalintas ir sukauptas, nei saugoti atogrąžų miškus, kai nežinome suinteresuotųjų šalių“, – sako jis.

G. Vulturius priduria, kad CO₂ kompensavimo projektai sulaukia kritikos ir dėl to, kad jie yra tarsi leidimas egzistuoti stipriai teršiančioms įmonėms, kai jos neketina mažinti išmetamų teršalų kiekio.

„Atsiranda pavojus CO₂ kompensavimą laikyti alternatyva išmetamųjų teršalų kiekiui mažinti”, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

„Vartotojai gali įsivertinti, ar bendrovė yra patikima, klausdami, ar ji turi tikslą, taip pat ar šis tikslas yra realus. Svarbiausia, kad įmonė nesakytų: nesijaudinkite, 2050 m. mes pasieksime nulinį išmetamų teršalų kiekį, bet mums nerūpi, kas vyks iki tol. Ne, bendrovė turi turėti tarpinius tikslus ir 2030, ir 2035, ir vėlesniems metams“, – priduria jis.

Aplinkos ministerija: ES kuria vieningą CO₂ absorbentų sertifikavimo sistemą

„Tvari Lietuva“ kalbinti specialistai sako, kad CO₂ kompensavimo rinkoje „žaliojo smegenų plovimo“ rizika, taip pat patikimumo ir skaidrumo stygius gali atsirasti dėl teisinio reguliavimo stokos.

Aplinkos ministerijos Klimato politikos grupės vyriausioji specialistė I. Kragnytė iniciatyvai „Tvari Lietuva“ patikslina, kad Europoje, taip pat ir Lietuvoje, iki šiol nebuvo vieningos CO₂ absorbentų („anglies surinkėjų“, kurie absorbuoja anglį iš atmosferos ir ją saugo, – tai gali būti miškai, vandenynai, dirvožemis, taip pat žmogaus sukurti anglies surinkimo ir saugojimo įrenginiai) sertifikavimo sistemos.

Vis dėlto, anot jos, 2024 m. vasarį pasiektas bendras susitarimas dėl ES savanoriškos anglies dioksido absorbentų sertifikavimo sistemos reglamento.

„Jo tikslas – visoje ES patikimai sertifikuoti aukštos kokybės anglies dioksido emisijų mažinimo ir šalinimo absorbentais vienetus, kartu užtikrinant, kad šios sistemos būtų prieinamos vartotojams“, – teigia specialistė.

„Reglamentas skatina naudoti naujas anglies dioksido šalinimo technologijas, leidžiančias anglies dioksidą saugoti medienos produktuose, statybinėse medžiagose. Juo skatinamos veiklos, didinančios CO₂ absorbavimą arba mažinančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų išsiskyrimą žemės ūkio, miškų sektoriuose“, – priduria ji.

I. Kragnytė taip pat atkreipia dėmesį, kad anglies dioksido emisijų mažinimu iš dirvožemio šaltinių ir pašalinimu absorbentais numatoma kompensuoti tik tas emisijas, kurių nepavys sumažinti kitais būdais ir inovatyviomis ŠESD mažinimo technologijomis.

„Siekiant ŠESD mažinimo tikslų iki 2030 m., reglamente nustatomas ribotas sertifikuotų absorbentų kiekis, kuris gali būti panaudotas atsiskaitymui už emisijų sumažinimą – 225 milijonų CO₂ ekvivalento tam, kad būtų užtikrinta, jog bus pirmiausia vykdomos ŠESD mažinimo priemonės“, – paaiškina specialistė.

Be to, ji pabrėžia, kad kuriama savanoriška sistema padės pasiekti klimato neutralumo tikslą, užtikrins skaidrų absorbentų vienetų įvertinimą, stebėseną ir naudojimą, išvengiant „žaliojo smegenų plovimo“, kartu bus kuriamos naujos verslo galimybės pramonei, ūkininkams ir miškininkams.

I. Kragnytė patikina, kad kai reglamentas bus paskelbtas, Aplinkos ministerija planuoja organizuoti jo pristatymą socialiniams partneriams.

Svarbiausia išmetamą taršą ne kompensuoti, o mažinti

I. Kragnytė taip pat atkreipia dėmesį, kad, visų pirma, itin svarbu ŠESD emisijas mažinti, o ne jas kompensuoti, kad būtų sumažintas neigiamas klimato kaitos poveikis pagal Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus ir būtų išvengta katastrofiškų padarinių.

„Nemažinant ŠESD kiekio, o tik kompensuojant savo emisijas, jų kiekis atmosferoje lieka toks pat ar net didėja. Tai skatina klimato kaitos procesus, kurie daro žalą ES ekonomikai, ekosistemoms, žmonių sveikatai ir saugumui“, – paaiškina „Tvari Lietuva“ pašnekovė.

ŠESD mažinimą prioritetizuoja ir SEB grupės klimato ir tvarių finansų klausimų ekspertas G. Vulturius.

„Svarbiausia yra mažinti išmetamų teršalų kiekį. Ne kompensuoti, o aktyviai mažinti. Nelaukite, Dabar, dabar, dabar. Tokia yra mano pagrindinė žinutė“, – pabrėžia specialistas.

„Iki 2030 m. turime sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį 45 proc., o iki 2050 m. – apie 90 proc. Norėdami neutralizuoti likusį teršalų kiekį (5–10 proc.), kurio negalime sumažinti, nes neturime tam reikalingų technologijų arba jos yra per brangios, galime kalbėti apie anglies dioksido šalinamą. (…). Tačiau CO₂ šalinimo negalime naudoti vietoj išmetamų emisijų mažinimo. Tai yra papildoma priemonė“, – priduria jis.

Dalis įmonių jau privalo mažinti savo sukuriamą taršą per apyvartinius taršos leidimus

G. Vulturius atkreipia dėmesį ir į tai, kad CO₂ kompensavimą savanoriškai gali vykdyti visi ŠESD emisijas išmetantys juridiniai arba fiziniai asmenys, kurie nedalyvauja ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje.

Savo ruožtu Aplinkos ministerijos Klimato politikos grupės vyriausioji specialistė I. Kragnytė priduria, kad dalis įmonių savo sukuriamą taršą privalo mažinti per atsiskaitymą apyvartiniais taršos leidimais.

„Itin taršios įmonės (komercinės aviacijos bendrovės, elektros ir šilumos gamybos įmonės, energijai imlūs pramonės sektoriai, pavyzdžiui, naftos perdirbimo įmonės, plieno, cemento, stiklo ir popieriaus gamybos bendrovės) yra įtrauktos į ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą ir už išmestą ŠESD kasmet turi atsiskaityti apyvartiniais taršos leidimais. Įmonės ir pramonės sektoriai, kurie nepatenka į Apyvartinių taršos leidimų sistemą, taip pat raginami mažinti savo emisijas, o kompensacinį mechanizmą taikyti tik toms emisijoms, kurių neįmanoma išvengti“, – sako I. Kragnytė.

Europos parlamentas praneša, kad ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema siekiama sumažinti pramonės išmetamo anglies dioksido kiekį, įpareigojant įmones turėti leidimą už kiekvieną toną išmetamo CO₂.

Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema yra pasaulyje pirmoji ir didžiausia anglies dioksido rinka. Ji reguliuoja apie 40 proc. visų ES išmetamų ŠESD ir apima apie 10 tūkst. ES elektrinių bei gamybos įmonių.

„Rudenį startuosime su maisto ir virtuvės atliekų surinkimu visame mieste. Prie daugiabučių namų esantys konteineriai jau dabar pritaikomi jų surinkimui. Tai rimtas žingsnis tvaresnės, švaresnės ir ekologiškesnės ateities link.

Nors maisto atliekos nesudaro didelių kiekių, tačiau išmetamos kartu su kitomis jas stipriai užteršia, pablogina rūšiuojamo popieriaus, plastikų ir kitų atliekų kokybę. Kartu su kitomis atliekomis išmestas maistas į aplinką išskiria kenksmingas dujas, skatinančias šiltnamio efektą. Tik teisingai rūšiuodami galime reikšmingai prisidėti prie savo aplinkos tausojimo“, – kalbėjo administracijos direktorius Tadas Metelionis.

Pasak jo, iki rudens Kaune bus pritaikyta beveik 800 pusiau požeminių konteinerių „Molok“ ir pastatyta 1400 specializuotų 240 litrų talpos antžeminių konteinerių. Jų dangtyje integruotas biofiltras užtikrins kvapų prevenciją. Konteinerių pritaikymas maisto ir virtuvės atliekų surinkimui pradėtas nuo Šančių ir Panemunės seniūnijų. Tuo rūpinasi „VSA Vilnius“ ir „Kauno švaros“ specialistai.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Į maisto atliekų konteinerius kauniečiai galės mesti naudojimui netinkamus mėsos ir žuvies likučius, riebaluotus popierinius rankšluosčius ar servetėles, arbatos bei kavos tirščius, vaisių ir daržovių lupenas, kambarinius augalus ar jų dalis.

Tai rimtas žingsnis tvaresnės, švaresnės ir ekologiškesnės ateities link.

Virtuvės atliekas atskyrus iš bendro mišrių komunalinių atliekų srauto, jos bus tinkamai perdirbtos. Atskirai surinktos maisto ir virtuvės atliekos bus konvertuojamos į vertingą kompostą arba iš jų gaminamos biodujos. Skaičiuojama, kad per metus iš vieno gyventojo galima surinkti apie 40 kg virtuvės atliekų.

Primenama, kad individualių namų gyventojai maisto ir virtuvės atliekas gali kompostuoti savo namų valdose – tai pats ekologiškiausias ir ekonomiškiausias biologiškai skaidžių, augalinės kilmės maisto ir virtuvės atliekų tvarkymo būdas. Čia galima išmesti vaisių, uogų, daržovių likučius, arbatos ir kavos tirščius. Privačių valdų savininkai ateityje turės galimybė užsisakyti specialų šių atliekų surinkimo konteinerį.