Fortepijono legenda

Koncertui parengta originali programa "Dramatiškas XX a. palikimas", kurios metu skambės dviejų bičiulių ir bendražygių Dmitrijaus Šostakovičiaus ir Mieczyslawo Weinbergo kvintetai fortepijonui ir styginių kvartetui.

M.Rubackytė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Maskvos valstybinėje Piotro Čaikovskio konservatorijoje. Ji – tarptautinių Ferenzo Liszto, Bellos Bartóko pianistų Budapešte ir prancūzų muzikos "Les Grand Maîtres Français" Paryžiuje konkursų nugalėtoja, LMTA profesorė, kviečiama į tarptautinių konkursų žiuri, dėstanti pasaulio universitetuose ir konservatorijose, vadovaujanti tarptautiniams meistriškumo kursams.

Atlikėjos diskografijoje – daugiau kaip 25 kompaktinės plokštelės, ji bendradarbiauja su prestižinėmis akademinės muzikos įrašų kompanijomis. Būdama įvairiapusė kultūros veikėja, M.Rubackytė daug prisidėjo prie Lietuvos įvaizdžio sklaidos pasaulyje, apdovanota garbės medaliu "Už nuopelnus Lietuvos kultūrai", Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos Vyriausybės premija, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Tarptautinį pripažinimą pelniusi pianistė yra tarptautinių Ferenzo Liszto asociacijų biuro narė, F.Liszto draugijos Lietuvoje "LiSZtuania" prezidentė, jai įteiktas Vengrijos kultūros ministerijos prizas "Pro Cultura Hungarica", o prieš metus išleido unikalų albumą, kuriame skamba didinga Leopoldo Godowskio Sonata e-moll ir devyni Karolio Szymanowskio preliudai Op.1. Ši kompaktinė plokštelė pelnė aukščiausius apdovanojimus: tarptautinį prizą Prancūzijoje "Diapason d’Or" ir publikos prizą "ffff įvykis".

Kvartetas "Mettis"

Senovės graikų mitologinės figūros, Dzeuso žmonos, Atėnės motinos, garsėjusios gudrumu, išmintimi ir įgūdžiais, vardu pasivadinęs styginių instrumentų kvartetas "Mettis" subūrė keturias skirtingas, charizmatiškas asmenybes, paverčiančias ansamblį įdomiu ir vieningu. Šios asmenybės – smuikininkai Kostas Tumosa ir Bernardas Petrauskas, altininkas Karolis Rudokas bei violončelininkas Rokas Vaitkevičius.

Koncerte skambėsiantys D.Šostakovičiaus ir M.Weinbergo kvintetai – tarsi dviejų kompozitorių, dviejų kūrinių, dviejų draugų susitikimas.

Po sėkmingų pasirodymų konkursuose kolektyvas nuolat kviečiamas groti prestižinėse salėse – "Wigmore Hall", Berlyno Konzerthaus, Hamburgo Laeiszhalle, Vašingtono "Galery of Arts", Tel Avivo menų muziejuje ir kt. Per ketverius metus kvartetas surengė daugiau kaip 100 pasirodymų visame pasaulyje: Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadojea, Kinijoje, Izraelyje, Panamoje ir t.t.

Prieš trejus metus kvartetas pradėjo kūrybinį bendradarbiavimą su pianiste M.Rubackyte. Koncertiniu F.Liszto kūrinio "Malediction" atlikimu, įrašytu ir išleistu šveicarų kompanijos "Doron", prasidėjusi draugystė tęsiasi iki šiol, teikdama ryškių kūrybinių impulsų.

Ypatingas kūrėjų ryšys

Koncerte skambėsiantys D.Šostakovičiaus ir M.Weinbergo kvintetai – tarsi dviejų kompozitorių, dviejų kūrinių, dviejų draugų susitikimas. Šie du kraštiečiai puoselėjo draugiškus tarpusavio santykius: D.Šostakovičius gerbė ir palaikė M.Weinbergą sunkiausiais Stalino valdymo laikais.

M.Weinbergas visada suvokė, kiek yra skolingas savo vyresniajam draugui tiek iš žmogiškosios, tiek iš muzikinės pusės. Nors abu jie sukūrė gausybę didingų kūrinių, D.Šostakovičiaus muzika yra labiau žinoma.

Dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių klausytojams yra žinoma tik nedidelė M.Weinbergo kūrybos dalis. O jo kūrinių sąraše – 26 simfonijos, septyniolika styginių kvartetų, daugybė kamerinės muzikos opusų, garso takeliai 60 filmų, septynios operos.

M.Weinbergas studijavo Varšuvoje, vėliau Minske, galiausiai – Taškente. Jis ir jo šeima turėjo iškęsti tiek nacizmą, tiek stalinizmą. Net ir po diktatoriaus mirties reabilitavus kompozitorių, nepaisant žymiausių Sovietų Sąjungos muzikantų palaikymo, jam teko iškęsti valdžios ignoravimą ir nuolatinius priminimus apie jo žydiškąsias šaknis.

Muzikinis M.Weinbergo stilius yra beribis gausos ir įvairovės šaltinis, aprėpiantis tiek klasicizmą, tiek XX a. vidurio garsinį spektrą, vienijantis populiarius slavų muzikos šaltinius ir klezmerių muzikavimą.

Šiemečiame festivalyje iš penkiolikos dalyvausiančių pianistų daugiau nei pusė pirmą kartą lankysis Lietuvoje – muzika taps jų raktu nuo naujos nepažintos šalies. "Santakos" pašnekovės Karolina Pancernaitė ir Viltė Stefanija Duksaitė per muziką atranda naujus fizinėmis sienomis neapibrėžtus pasaulius.

Škotijoje gyvenanti pianistė K.Pancernaitė (K.P.) ką tik įvaldė fotografijos meną ir "Kaunas Piano Fest metu", kurį vadina draugišku, atviru ir įkvepiančiu, įamžins festivalio pianistų veidus. Iš Švenčionių kilusi V.S.Duksaitė (V.S.D.), ką tik sėkmingai baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, savanoriaudama festivalyje stengsis ištaisyti klaidas, kurias mano padariusi vaikystėje, kai, mokydama groti fortepijonu, muzikos iki galo taip ir nepamilo.

– Muzikantai, koncertai, pandemija. Karolina, kaip išgyvenai šį laikotarpį ir ar per jį pasikeitė tavo požiūris į meną?

K.P.: Ši pandemija daugeliui iš mūsų iškėlė klausimą – ar reikalingas mums menas, kokia jo reikšmė? Dažnai mes nesuprantame, kodėl daugelio dalykų mums reikia, kol jų netenkame. Aš labai pasiilgau koncertų, renginių ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip žiūrovė. Be renginių, koncertų ir meno pajutau, kaip vis mažėja mano pačios įkvėpimas. Dėl šios priežasties man buvo tikrai sunku pandemijos metu toliau groti – ne tik dėl tuščio kalendoriaus, bet ir dėl bendros meninės tuštumos. Vis mažiau minčių ateidavo kūriniams interpretuoti, skambesiui ieškoti. Šiuo metu jaučiu tam tikrą pakylėjimą, nes menas grįžta ir visa tai vėl po truputį pildo mano kūrybines jėgas. Labai tikiuosi, kad ne tik man, bet ir daugeliui ši pandemija parodė meno svarbą, kiek tai praturtina mūsų gyvenimą. Taip pat tikiuosi, kad ir po pandemijos vietiniai menininkai turės daugiau galimybių pasirodyti savo publikai ir turėsime daugiau galimybių išgirsti bei pamatyti savo šalies ir savo miesto menininkus.

– Karolina, nors esi pianistė, šį kartą "Kaunas Piano Fest" dalyvausi kaip fotografė. Kaip susidomėjai fotografija ir kuo ypatinga fotografuoti  muzikantus?

K.P.: Fotografija visada mane domino, bet tik per pademiją atradau pakankamai laiko šiai sričiai. Mes, pianistai, įprastai turime nueiti labai ilgą kelią nuo darbo pradžios iki rezultato. Priklausomai nuo kūrinio, gali tekti nuosekliai dirbti nuo dviejų savaičių iki kelių mėnesių. Fotografuojant man patinka, kad procesas šiek tiek greitesnis. Žinoma, norint tai įvaldyti, reikia daug laiko ir darbo, tačiau per pačią fotosesiją viskas, kas skiria iki to puikaus kadro, yra tik vienas paspaudimas. Labai smagu greitai pamatyti rezultatus. Taip pat tai labai spontaniška veikla – niekada nežinai, koks bus oras, šviesa, koks bus žmogus, kaip reikės su juo komunikuoti. Fotografija daugeliu atveju užpildo manyje tai, ko galbūt negaunu iš muzikos. Muzikoje mes kuriame garso estetiką, ieškome geriausio skambesio, interpretacijos, tačiau man taip pat didelė kūrybinė atgaiva dirbti su vizualia estetika, ieškoti, kas gražu ne tik ausiai, bet ir akiai.

– Tau pačiai teko dalyvauti daugybėje festivalių ir meistriškumo kursų. Kaip manai, ką "Kaunas Piano Fest" duos Kaunui?

K.P.: Daugelis meistriškumo kursų yra orientuoti tik į dalyvių tobulėjimą, pamokas, tačiau taip pat labai svarbu, kad būtų prisidėta ir prie paties miesto kultūrinio gyvenimo praturtinimo. Labai smagu, kai meistriškumo kursai atneša naudos ne tik dalyviams, bet ir miestui organizuojamais koncertais. Tai ne tik suteikia patiems dalyviams šansą išbandyti tai, ką išmoko, bet ir publikai susipažinti su šiais talentingais muzikantais, kurie, jei ne kursai, gal nebūtų turėję progos koncertuoti tame mieste.

– Vilte Stefanija, koks tavo santykis su klasikine muzika?

Vaikystėje įsišaknijusį automatizmą pakeitė muzikinis sąmoningumas, pradėjau daugiau mąstyti, kodėl ir kaip kūrinys yra parašytas, kodėl svarbu į tai atsižvelgti ir kokius jausmus muzika manyje pažadina.

V.S.D.: Apie "Kaunas Piano Fest" pirmą kartą išgirdau Monikos Mašanauskaitės tinklalaidėje openARTed. Savanoriausiu festivalyje bandydama atkurti prieš daugiau nei dešimt metų išgyventą muzikos mokyklos atmosferą ir ištaisyti savo klaidas. Tuo metu festivalis truko septynerius metus, per kuriuos mokiausi groti fortepijonu. Tos patirties pakankamai nevertinau ir nesimėgavau, tad per ateinančias devynias "Kaunas Piano Fest" dienas taisysiu klaidas ir bandysiu atsakyti į klausimą, kodėl vaikystėje nesugebėjau pamėgti klasikinės muzikos. Kai mokiausi groti fortepijonu, klasikinės muzikos nei supratau, nei mėgau. Johanno Sebastiano Bacho ir kitų garsių kompozitorių kūrinius grojau iš reikalo, technikai tobulinti, nė nesuprasdama, kodėl ir kam ta technika svarbi. Baigusi septynmetę muzikos mokyklą galvojau, kad niekada nebeprisėsiu prie fortepijono, nors kažkokia nuostalgija išliko. Įstojus į universitetą, medicinos specialybę, kažkas manyje pasikeitė, nuostalgija išaugo keleriopai ir nė pati nesupratau, kaip susiradau salę, kurioje kartkartėmis muzikuoju iki šiol. Savarankiškai renkantis kūrinius, tarp jų ir klasikinius, iš pasąmonės iškilo mano mokytojos patarimai, pamokymai ir staiga vaikystėje įsišaknijusį automatizmą pakeitė muzikinis sąmoningumas, pradėjau daugiau mąstyti, kodėl ir kaip kūrinys yra parašytas, kodėl svarbu į tai atsižvelgti ir kokius jausmus muzika manyje pažadina. Šalia atgimusio noro groti pačiai, atsirado ir noras dažniau apsilankyti klasikinės muzikos koncertuose. Ir štai po tiek metų aš turiu galimybę savanoriauti renginyje, kur kiekvieną dieną galėsiu stebėti procesus, kaip klasikinė muzika gimsta, kaip ji vystosi ir kaip pasiekia žiūrovą.

Pasirinkimas: prie vaikystėje pažintos muzikos V.S.Duksaitė grįžo jau subrendusi, pradėjusi studijuoti mediciną, kurioje šiandien įžvelgia daug paralelių su menu. / Asmeninio archyvo nuotr.

– "O aš ir mąstau sau, iš kur tas poreikis, o gal net atsakomybė, kažką darant, daryti tik geriausiai. Pasak tinklalaidės openARTed pašnekovo, kuris yra profesionalus perkusininkas, orkestre ir muzikoje apskritai labai svarbu išlaukti savo akimirkos ir visą laiką galvoti ne tiek apie savo atlikimą, bet apie komandinį darbą. Ir apskritai, kiek svarbi šiais laikais klasikinė muzika? Kodėl nepriimtina ir nepadoru į klasikos koncertą ateiti apsirengus "Adidas" treningais?" Vilte Stefanija, toks buvo tavo komentaras paklausius tinklalaidės openARTed apie meną ir muziką. Kaip pačiai kilo toks klausimas, kodėl nepriimtina ir nepadoru į klasikos koncertą ateiti apsirengus treningais? Ir kas tau, kaip klausytojai, padėtų jaustis geriau klasikinės muzikos koncerte?

V.S.D.: Klasikinė muzika yra apipinta daug mitų ir suformuotas itin preciziškas, elegantiškas įvaizdis. Šis preciziškumas skleidžiasi ne tik kalbant apie muzikos atlikimą, bet ir salės, kurioje muzika atliekama, pasirinkimą, atlikėjų įvaizdį ir, žinoma, žiūrovų aprangą. Kartą viena mano draugė atsisakė eiti į koncertą su manimi, nes neturėjo koncertui tinkamos aprangos. Taigi žmogus, mėgstantis klasikinę muziką, atsisakė jos klausytis todėl, kad negalėjo atitikti vienos iš nerašytų klasikinės muzikos taisyklių. Atsimenu ir savo šeštos klasės fortepijono egzaminą, į kurį atėjau dėvėdama džinsinius šortus. Galimybės persirengti neturėjau ir iki dabar prisimenu, kaip skaudžiai savo mokytojų dėl tų nuogų kelių buvau sugėdinta. Egzaminą vis dėlto išlaikiau, bet štai mano draugė koncerto neišgirdo. Ar tikrai įvaizdis turėtų užgožti pačios muzikos esmę?

– Vilte Stefanija, ką tik baigei medicinos studijas, tačiau labai domiesi menu. Ar matai šiose specialybėse panašumų?

V.S.D.: Kai kurie mediciną vadina tam tikra meno forma. Kaip ir mene, medicinoje yra daug taisyklių, tačiau būtent jų kombinacija, darna, kartais taisyklių apėjimas arba visiškai naujų metodų sukūrimas ir pritaikymas sukuria tinkamiausią rezultatą – šis gali būti tinkamas vienam pacientui, tačiau visiškai netinkamas kitam. Menas taip pat gali tikti vienam, tačiau būti visiškai atgrasus kitam žiūrovui. Taigi sakyčiau, kad tiek medicinoje, tiek mene yra individualizuotas procesas ir jo sudedamųjų dalių pusiausvyra.

– Sakoma, kad klasikine muzika besidominčių žmonių vis mažėja. Jeigu reikėtų prikalbinti publiką atvykti ir klausytis fortepijoninės muzikos į "Kaunas Piano Fest", kaip tai reikėtų  padaryti?

K.P.: Daugelį žmonių kartais gąsdina fortepijoninės ir apskritai visos klasikinės muzikos tam tikras uždarumas. Dažnai mes patys, kaip muzikantai, nustatome labai daug nerašytų taisyklių koncertuose. Kartais tai gali lengvai atbaidyti rinktis šiuos renginius dėl labai paprastos priežasties – nežinojimo, kaip ten elgtis. Manau, mes visi ieškome būdų, kaip neleisti klasikinei muzikai numirti, kaip pritraukti ir sudominti klausytoją. Tai labai aktuali problema mums visiems. Norėčiau tarp publikos matyti daugiau jaunų žmonių ir net vaikų. Pati atsimenu pirmuosius koncertus, kuriuose lankiausi dar būdama vaikas. Tai tikrai daro didelį įspūdį ir sužadina susidomėjimą, kuris galbūt išliks visam gyvenimui. Labai svarbu ir lokacija. Dažnai klasikinės muzikos koncertai neieško naujų erdvių koncertams, tad tampa mažiau pasiekiami klausytojams. Erdvė, kurioje vyksta koncertas, turi didelę įtaką, kokį įspūdį paliks pats koncertas. Gyvename tokiame amžiuje, kai svarbu ne tik pati muzika, bet ir tokios detalės kaip vieta, šviesa, apranga, atmosfera ir kt. Labai smagu, kad "Kaunas Piano Fest" nuolat ieško įdomių ir kiek neįprastų erdvių koncertams bei sukuria tokią jaukią ir draugišką atmosferą. Tai tikrai padeda ir lengviau pasiekti klausytoją, ir sukurti publikai įdomesnę patirtį.

V.S.D.: Pasiūlyčiau atsipalaiduoti ir negalvoti, kad klasikinė muzika yra kažkas, ką reikia suprasti. Ši, kaip ir bet kuri kita, muzika yra skirta pajausti, išgyventi ir pasimėgauti. Jausmai yra individualūs, todėl kad ir kokius juos išgyvensite, tiesiog pasidžiaukite. Manau, kad "Kaunas Piano Fest" yra platforma, kurioje kaip niekur kitur suartėja klasikinės muzikos atlikėjai ir jos klausytojai. Įvairios ir neįprastos salės, kuriose skambės muzika, leis į klasiką pažvelgti iš kitokios perspektyvos.

Kas? Festivalio "Kaunas Piano Fest" dalyvių koncertai.

Kur? Įvairios Kauno vietos, Birštono kurhauzas.

Kada? Liepos 16–24 d.

Kas penkerius metus rudenį organizuojamas konkursas sutraukia pianistų iš viso pasaulio. Šįmet planuotas konkursas nukeliamas ir vyks 2021 metų spalio 2–23 dienomis Varšuvos filharmonijoje, rašoma oficialioje organizatorių interneto svetainėje.       

Pranešime priduriama, kad atrankos etapui patvirtintas pianistų sąrašas „nesikeis“, o į renginį jau įsigyti bilietai galios. Visi bilietai į konkursą buvo išparduoti. 

Atrankos etape Varšuvoje varžysis iš viso 164 pianistai ir daugiau nei 30 šalių. Į vėlesnį etapą bus atrinkta 80 pianistų.

Nuo 1927 merų rengiamo konkurso, pavadinto lenkų kompozitoriaus ir pianisto Fryderyko Chopino vardu, nugalėtojams atsiveria durys į prestižines koncertų sales. Šis konkursas tapo tramplinu į šlovę tokiems pasaulinį pripažinimą pelniusiems pianistams, kaip italas Maurizio Pollini (Mauricijus Polinis) ir argentinietė Martha Argerich (Marta Argerič).  

Konkurse gali varžytis pianistai nuo 16 iki 30 metų. Tarp jo laureatų yra pianistų iš Azijos, Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos. 

Autoritetingos žiuri vertinamus pasirodymus gali stebėti žiūrovai. Bilietai į šį konkursą visada iššluojami. 

1810 metais lenkės ir prancūzo šeimoje netoli Varšuvos gimęs F. Chopinas tėvynę paliko prieš pat 1830 metų Lenkijos ir Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos imperijos sukilimą. Vėliau muzikos virtuozas gyveno Vienoje ir Paryžiuje, kur 1849 metais mirė.

Dalyviai pasirodymui rengėsi tris mėnesius ir atliko prancūzų kompozitoriaus Albert'o Lavignaco (Albero Lavinjako) XIX amžiaus pabaigos „Galopą-maršą“, parašytą aštuonioms rankoms.

Renginys įvyko Sarajevo rotušėje, sudegusioje per 1992–1995 metų Bosnijos karą, bet dabar yra restauruotoje.

Kiekvienas muzikantas grojo viena ranka. Jų pasiekimą dar turi oficialiai patvirtinti Guinnesso (Gineso) rekordų knygos komanda, bet jis pranoksta 2014 metais 18 jaunų italų pasiektą ankstesnį rekordą.

Antradienio pasirodyme dalyvavo vaikai nuo devynerių iki 15 metų iš Sarajevo kroatų, musulmonų bosnių ir serbų bendruomenių.

Vis dar susiskaldžiusioje šalyje šis koncertas buvo „taikos, meilės ir draugystės žinia“, sakė visam pasirengimui vadovavusi muzikos mokytoja Iva Pašič.

Mūsų dienų Srebrenica yra Bosnijos mikrokosmosas, kur musulmonai ir serbai gyvena šalia, bet jokiu būdu ne kartu. Net ir praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po 100 tūkst. gyvybių pareikalavusio ir 2 mln. gyventojų be namų palikusio karo pasitikėjimas tarp šių grupių dar nėra atkurtas.

Ruoštis koncertui, kuriam reikėjo labai didelės bendrystės, „iš pradžių buvo labai sunku, nes visi turėjo rasti vietą aplink pianiną“, sakė 14-metė dalyvė Ivana Sagolj (Ivana Sagol).

„Bet šiandien, po trijų mėnesių praktikavimosi, visais labai didžiuojuosi“, – pridūrė ji.

Šeima apie netikėtą radinį pranešė Šropšyro muziejui, o šis – Britų muziejui, ir paprašė atsiliepti visus, ką nors žinančius apie aukso ar pianino šeimininkus.

Dabar ekspertai ieško informacijos apie rastą auksą. Kol kas nepranešama, kokiu pavidalu jis rastas instrumente, tačiau žiniasklaida spėja, kad tai galėtų būti aukso monetos arba papuošalai. Taip pat spėjama, kad auksas buvo paslėptas per paskutinius šimtą dešimt metų, tačiau teigiama, kad aukso monetos, papuošalai ar kitos vertybės gali būti pagamintos kur kas anksčiau.

Šiandien tyrėjai žino, kad pats pianinas pagamintas Londone, įmonėje „Broadwood and Sons“ 1906 m., o jį 1983 m. įsigijo Esekso muzikos prekių parduotuvė, vėliau instrumentą pardavusi privatiems asmenims. Tyrėjams kol kas nepavyko išsiaiškinti, kas buvo pianino savininkai 1906–1983 m., bet žinoma, kad, savininkui mirus, pianinas parduotas kartu su kitu turtu. Dabartiniai savininkai rado paslėptą auksą, nusprendę, kad pianiną laikas suderinti.

Spėjama, kad paskutinis pianino savininkas jame paslėpė auksą ir apie tai niekam neprasitarė. Keliama ir kiek mažiau tikėtina versija, esą taip išradingai paslėpti auksą instrumente galėjo nuspręsti vagys, tik dėl kažkokių aplinkybių auksą ten ir paliko. Vis dėlto pirmoji versija atrodo realesnė, todėl policija į šį tyrimą neįtraukta.

Britų muziejus paieškoms pasitelkė 37 ekspertus visoje šalyje – jie mėgins rasti lobio savininkus. Pranešama, kad auksas jiems ir būtų atiduotas.

B. Obamos palikimas JAV

Pasibaigus Baracko Obamos antrajai kadencijai, pasaulis diskutuoja, ką JAV paliks 44-asis šalies prezidentas. Nors diskusijų dėl politinių prezidento pasiekimų netrūksta, tęsdamas ilgametę tradiciją, B. Obama paliks ir kultūrinį palikimą – prezidento biblioteką, kuri bus įkurta Čikagoje.

Vos pasikeitus Baltųjų rūmų gyventojams, B. Obama pažadėjo imtis vieno naujo darbo – ieškoti lėšų ir paramos prezidento bibliotekai, kuri šalyje tokia jau keturiolikta ir neabejotinai, kaip ir visos kitos prezidento bibliotekos, sukaups daugybę įvairiausių formų informacijos apie B. Obamą, jo prezidentavimo metus ir pasiekimus per dvi kadencijas. O po ketverių, galbūt ir aštuonerių metų, JAV atsiras dar viena – Donaldo Trumpo biblioteka, kuri, neabejojama, atskleis D. Trumpo prezidentavimo ypatumus.

Įkurti prezidento biblioteką JAV tapo tradicija. Kiekvienoje tokioje bibliotekoje saugoma milijonai puslapių dokumentų, šimtai valandų garso ir vaizdo įrašų, milijonai fotografijų, dovanų ar net prezidento priėmimo vakarienių lėkščių. Ilgainiui šios kolekcijos taps istorinėmis vertybėmis, tačiau šiandien kai kurie kritikai teigia, kad prezidento bibliotekos atskleidžia tik šalies vadovų teigiamas savybes ir pasiekimus, yra tarsi monumentai jiems.

Prezidento bibliotekos idėja 1939 m. kilo Franklinui Rooseveltui, ją tęsė Harry Trumanas – jis 1955 m. pasiūlė priimti Prezidento bibliotekų įstatymą, kuris paskatintų visus šalies prezidentus po savo kadencijos įkurti biblioteką. Kukli prezidento bibliotekos idėja, kurios tikslai daugiausia buvo šviečiamieji, ilgainiui labai išplėtota.

Štai, pavyzdžiui, 2004 m. 165 mln. dolerių skirta Billo Clintono bibliotekai. Joje galima rasti visko: daugybę lentynų su B. Clintono dokumentais, vaizdo įrašų terminalus su įrašytomis visomis prezidento kalbomis, daugybę asmeninių laiškų ar prezidento užrašų knygelių.

O Richardo Nicksono biblioteka-muziejus tik iš dalies pristato prezidento istoriją. 1974 m., po „Watergate`o“ skandalo ir prezidento apkaltos, vyriausybė paėmė visus R. Nicksono dokumentus, kad šie nebūtų sunaikinti. R. Nicksono biblioteka atidaryta 1990 m., tačiau joje trūksta daugybės dokumentų, kitokios medžiagos, susijusios su jo prezidentavimu.

Kokia bus B. Obamos biblioteka, kol kas neaišku. Anksčiau prezidentas yra sakęs, kad jam sunkiausiomis akimirkomis labiausiai padėdavo, įkvėpdavo Abrahamo Lincolno, Martino Lutherio Kingo, Gandžio ir Nelsono Mandelos užrašai. Galbūt jie taip pat atsidurs naujojoje B. Obamos bibliotekoje. Prezidentas taip pat yra sakęs, kad nenorėtų, kad jo bibliotekoje būtų šlovinami tik jo darbai ir asmenybė. Galbūt norėdamas to išvengti, B. Obama biblioteką nusprendė įkurti Čikagos Džeksono parke.

Pirmą kartą prezidento biblioteka bus įkurta neypatingoje, labai urbanizuotoje vietoje. Prezidentui buvo siūloma jo vardo centrą statyti Niujorke, kur jis studijavo, arba Havajuose, kur gimė, tačiau jis pasirinko Čikagą – miestą, kurį laiko tikraisiais namais. Skelbiama, kad B. Obamos centro statybos truks keletą metų ir kainuos maždaug 500 mln. dolerių.

Paryžius atnaujina lankomiausias vietas

Paryžiaus merė Anne Hidalgo paskelbė apie Eifelio bokšto atnaujinimo projektą. Jis truks 15 metų, o bokšto renovacija atsieis 300 mln. eurų. Skelbiama, kad po renovacijos Eifelio bokštas turės naujų turistų priėmimo vietų – tai leis labiau paskirstyti lankytojų srautus ir sumažinti eiles visuose daugiau nei 300 metrų aukščio bokšto aukštuose. Dėl sumažėjusio turistų skaičiaus garsiausiame Paryžiaus simbolyje ketinama sustiprinti apsaugą, nes manoma, kad mažesnį skaičių lėmė teroristinės atakos Paryžiuje.

Paprastai Eifelio bokštas perdažomas kas septynerius metus, savivaldybės paskelbtame plane numatomas naujas bokšto perdažymas ir papildomas jo apšvietimas – ketinama įrengti 20 tūkst. papildomų lempučių, kurios sutemus apšviestų bokštą kas valandą po 5 minutes.

Eifelio bokštas pastatytas 1889 m. Kasmet jame apsilanko apie 7 mln. žmonių, 90 proc. jų yra užsienio turistai. Nenuostabu, kad, artėjant dviem didžiuliams renginiams, Paryžius siekia atnaujinti bokšto fasadą ir sudominti dar daugiau lankytojų. Prancūzijos sostinė siekia rengti 2024 m. olimpines ir parolimpines žaidynes – miestas kandidatuoja kartu su Los Andželu ir Budapeštu. Kam bus suteikta teisė rengti žaidynes, paaiškės šių metų rudenį.

Paryžius taip pat norėtų rengti pasaulinę „Expo“ parodą 2025 m. Kol kas jis vienintelis kandidatas, bet spėjama, kad gali pasisiūlyti ir Mančesteris ar Osaka.

Apie 2018 m. prasidedančią dvejų metų renovaciją pranešė ir Pompidou centras. Tačiau, minėdamas 40-ąsias veiklos metines, Pompidou centras paskelbė metų veiklos programą, kurioje numatoma pristatyti specialias ekspozicijas įvairiose Prancūzijos vietose. Skelbiama, kad renovacija atsieis apie 100 mln. eurų.

Vis dėlto pranešama, kad vienas muziejaus tikslų – likti atviram lankytojams ir per renovaciją. Pompidou centras, vos atidarius 1977 m., sulaukdavo daug ir paryžiečių, ir užsienio turistų. Tačiau iš pradžių jo neįprastas dizainas kėlė įvairiausių kalbų. Jauni nežinomi architektai Renzo Piano ir Richardas Rogersas nusprendė, kad, norint atkreipti komisijos dėmesį, reikia pasiūlyti neįprastą, rizikingą projektą. Šalies prezidentas Georges`as Pompidou, išvydęs pasiūlymą, neabejojo, kad neįprasta centro idėja sudomins žmones, todėl leido jį įgyvendinti.

Atidarius Pompidou centrą, lankytojai kalbėjo, kad tokiame pastate turėtų įsikurti daugybė parduotuvių, o ne muziejus, net ir menininkai dvejojo, ar vertėtų eksponuoti darbus prekybos centrą primenančiame statinyje. Tačiau šiandien Pompidou centras laikomas vienu svarbiausių moderniojo meno centrų Europoje. 2016 m. centre apsilankė daugiau nei 3 mln. lankytojų. Pernai Pompidou centro lankomumas išaugo 9 proc., nors kitos turistų pamėgtos Paryžiaus vietos, pavyzdžiui, Luvras, pranešė apie sumažėjusį lankytojų skaičių.

Pripažinęs, kad Lietuvoje ima rastis supratimas, jog muzikavimo džiaugsmą galima pajusti tik grojant geru instrumentu, vienas LFDA steigėjų Mykolas Bazaras vardijo klaidas, kurių neatsikrato muzikai neabejingi miestiečiai, ir prognozavo permainas šalies fortepijonų derintojų veikloje.

– Kodėl nuspręsta įsteigti LFDA?

– Visos asociacijos steigiamos siekiant civilizuotai atstovauti kokios nors žmonių grupės interesams. Jeigu Lietuvos vežėjai turi problemų, jie kreipiasi į Lietuvos nacionalinę vežėjų automobiliais asociaciją. Norėjome, kad su kasdienėmis profesinėmis problemomis susiduriantys fortepijonų derintojai turėtų stipresnį, oficialų balsą. Šios asociacijos steigimas yra ilgai brandintos idėjos, susitarimo tarp skirtingų kartų šalies derintojų, nusistovėjusių muzikinės kultūros tendencijų rezultatas. Tai oficialus pareiškimas apie mūsų egzistavimą nacionalinėje ir tarptautinėje bendruomenėje bei apie siekį nuolat tobulėti. Be to, vis dar trūksta žinių ir supratimo apie šios profesijos svarbą net aukščiausiuose muzikiniuose kultūriniuose sluoksniuose. Visame pasaulyje derintojai buriasi į bendruomenes, kad formuotų šį supratimą, skleistų ir dalytųsi aktualiausia informacija apie fortepijonų priežiūrą, remontą, restauraciją, keltų darbo kokybę. Tai vyksta Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, kitose Vakarų, Skandinavijos šalyse. Didžiojoje Britanijoje net aklieji turi savo derintojų asociaciją.

Derintojo profesija yra amatas, kuriam, be muzikinių, ne mažiau reikalingos ir kitos –  specialiosios akustikos – žinios, staliaus, šaltkalvio, mechaniko įgūdžiai.

– Papasakokite apie naująją organizaciją – kiek jai priklauso narių, iš kokių jie miestų?

– Šiuo metu asociacija vienija 39 derintojus iš dvylikos miestų: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Prienų, Marijampolės, Kelmės, Plungės, Telšių, Varėnos ir Mažeikių. Skaičius viršijo visų mūsų lūkesčius. Žinoma, fortepijonų derintojų Lietuvoje yra ir daugiau, tačiau džiugina, kad tiek žmonių panoro aktyviau dalyvauti vystant šalies fortepijonų priežiūros kultūrą. Asociacija planuoja rengti didelio masto seminarus apie fortepijonų būklės svarbą ir priežiūros ypatumus visai muzikinio ugdymo ir švietimo bendruomenei. Jau rengiami meistriškumo kursai derintojams, asocijacija nariams turėtų tapti galimybe įsijungti į tarptautinę derintojų bendruomenę.

– Ar keliate kokius nors profesinius reikalavimus nariams?

– Šiuo metu specifinių reikalavimų nėra, įstatuose yra įtvirtinti bendro pobūdžio atsakingos veiklos principai, įpareigojantys narius sąžiningai teikti paslaugas klientams, naudoti kokybiškas, specialiai tam skirtas medžiagas ir t. t. Yra rengiama kvalifikavimo ir egzaminavimo programa, kuri taps privaloma visiems esantiesiems ir norintiesiems būti asociacijos nariais.

– Lietuva gali didžiuotis pasaulinio lygio fortepijono atlikėjų mokykla, tačiau čia derintojai neturi jokio oficialaus statuso ar kvalifikacijos. Tad kokius mokslus paprastai yra baigę mūsų fortepijonų derintojai? Kaip rengiami derintojai užsienyje?

– Tikrai, tai skamba paradoksaliai. Paprastai mūsų derintojai turi vienokį ar kitokį muzikinį išsilavinimą – tai šaunu, tačiau tai tik viena sudedamųjų dalių. Visų pirma, derintojo profesija yra amatas, kuriam, be muzikinių, ne mažiau reikalingos ir kitos –  specialiosios akustikos – žinios, staliaus, šaltkalvio, mechaniko įgūdžiai. Įsivaizduokite, koncertinis rojalis – tai daugiau negu pusę tonos sverianti, judanti ir skambanti konstrukcija, pagaminta iš medžio ir geležies. Mano tėvas, žinomas fortepijonų derintojas ir restauratorius Saulius Bazaras, sakydavo, kad "tai tas pats kaip automobiliai, tik tepalo mažiau". Amatai pasaulyje nuo seno buvo ir yra perduodami iš rankų į rankas. Taigi, ir šioje srityje įgūdžių mokomasi iš geriau darbą išmanančių kolegų. Lietuva nėra išimtis, tik tam neturime specializuotos infrastruktūros, todėl tobulintis važiuojame į fabrikus Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Lenkijoje ir kitur. Reikėtų paminėti, kad prieš kelis dešimtmečius situacija buvo daug prastesnė, kadangi rasti specifinę informaciją, įrankius, buvo nepalyginti sudėtingiau, o ir išvažiuoti tobulintis į Vakarus atrodė nepasiekiamas tikslas. Viena akivaizdu – mūsų krašte šiuo amatu dažniausiai užsiima tikrų tikriausi fortepijonų entuziastai.

Pirmasis fortepijonas buvo sukonstruotas Italijoje XVIII a. pr. Greitai tobulėjo gamintojai Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Anglijoje. Taigi ir specialistų ruošybos tradicijos ten suprantamos kiek kitaip. Pirmieji fortepijonų gamintojai savo instrumentais rūpindavosi patys arba smulkesnę priežiūrą patikėdavo pameistriams. XIX a. sparčiai augant fabrikams (tuomet fortepijonas buvo populiariausia namų muzikavimo priemonė), kintant ir tobulėjant fortepijono konstrukcijai, atsirado ir daugiau priežiūros, reguliavimo ypatumų. Prie fabrikų steigėsi technikumai, kuriuose buvo ruošiami specialistai. Vieni seniausių išlikusių yra Arnoldo Fibigerio technikumas Lenkijoje,  Oscaro Walckerio Vokietijoje. Juose ne tik fortepijono derinimo, bet ir konstrukcijos paslapčių gali mokytis kad ir pradinį išsilavinimą turintys moksleiviai. Ir patys fabrikai organizuoja kursus tam tikros patirties turintiems derintojams. Plačiausiai instrumentų priežiūros sklaida Europoje užsiima septyniolika nacionalinių fortepijonų asociacijų jungianti sąjunga "Europiano" (dabar ir LFDA turi progą ir tikslą tapti jos nare)

JAV gilias tradicijas puoselėja pianinų technikų gildija – "Piano Technicians Guild".

– Su kokiomis apskritai problemomis susiduria Lietuvos derintojai? Kita medalio pusė – instrumentai, su kuriais tenka dirbti derintojams. Kokį pianiną turi vidutinis statistinis Lietuvos gyventojas (ar bent kaunietis)? O valstybinė ugdymo įstaiga? Ar dar daug pas mus išlikę senųjų instrumentų "Riga", "Belarus"?

– Didžiausia problema yra ta, kad instrumentai derinami vieną kartą, vaikui pradėjus eiti į muzikos mokyklą, o kitą kartą – jo vaikams arba anūkams. Derinti reikėtų bent kartą per metus.  Instrumento negalima laikyti prie tiesoginės šilumos šaltinių, skersvėjo – taip atsiranda didžiausi gedimai. Būtina palaikyti pastovų oro drėgmės ir temperatūros santykį. Bendraujant su užsienio šalių derintojais išryškėja daug panašių problemų – jiems irgi dažnai tenka įtikinėti, kad instrumentas nėra baldas. Tačiau tai kartu yra ir esminis skirtumas. Daugelis mūsų rinkoje vis dar naudojamų pianinų buvo gaminami baldų fabrikuose: "Zaria", "Lastočka", "Čaika", "Viatka", "Smolensk", "Otrada", "Junostj", "Lyrika" ir dar apie tris dešimtis kitų pavadinimų fortepionų. Tiesa, "Rigos", "Belorus", "Krasnij Oktiabr", "Ukrainos" gamintojai specializavosi muzikos instrumentų srityje, bet vėlgi, palyginimui, groti jais būtų tas pats, jeigu vis dar važinėtume zaporožiečiais, moskvičiais ir žiguliais. Jie neturi vienodai veikiančių ar atrodančių dalių, arba tiesiog jų neturi, remontuoti tokį instrumentą gali kainuoti tris kartus daugiau, negu jis kada nors buvo vertas. Parodžius juos kolegoms iš užsienio, pastarieji tik gūžčioja pečiais ir neįsivaizduoja, ką su jais būtų galima veikti. O mes žinome, kad Kuboje žmonės sugalvojo, kaip iš skalbimo mašinos motociklą pasigaminti. Mokyklose, darželiuose, namuose sovietinių instrumentų yra dar daug – stūkso lyg monumentai, sugriuvę, primenantys sovietinę darbo kultūrą.

Situacija Kauno muzikinėse ugdymo įstaigose pastaruoju metu pradėjo keistis į gerąją pusę. Juozo Naujalio gimnazijos ir Juozo Gruodžio konservatorijos koncertinėse salėse vienas po kito atsirado aukščiausios klasės koncertiniai fortepijonai "Grotrian Steinweg" ir "Steinway". Muzikos mokyklose seni, nugroti instrumentai "Riga" keičiami naudotais, tačiau kur kas aukštesnės kokybės čekiškais pianinais "Petrof", skiriama lėšų nudėvėtų fortepijonų remontui. Pradeda rastis supratimas, kad pajusti muzikavimo džiaugsmą su daiktu, tik panašiu į fortepijoną, gali ir nepavykti, jau nekalbant apie aukštesnių įgūdžių formavimą.

– Norėdamas užsiimti instrumentų derinimu Lietuvoje gali tiesiog pasirūpinti individualios veiklos pažymėjimu ir imtis darbo, kurio rezultatų kokybę gali įvertinti tikrai toli gražu ne kiekvienas užsakovas. Kaip atpažinti, kada pianino derintojas – tikras savo profesionalas, o kada dirba atmestinai?

– Nėra viskas taip tiesmuka. Individualios veiklos pažymėjimas ar skelbimas "derinu fortepijonus" niekados neturėtų būti paslaugos teikėjo atrankos kriterijus. Visų pirma pasidomėkite, kas prižiūri fortepijonus artimiausioje koncertų salėje ar muzikos mokykloje. Ką rekomenduoja instrumentą prižiūrintys draugai? O nuo šiol dar ir tuo, ar derintojas yra LFDA narys (tai padaryti galite užėję į www.lfda.lt/nariai). Bendri požymiai nėra išskirtiniai bet kurios srities profesionalams. Profesionalus derintojas visada, prieš pradėdamas remontą, turėtų įvertinti ir supažindinti savininką su jo instrumento būkle, reikalingais atlikti darbais ir jų trukme. Nepamirškime, kad dažniausiai tenka derinti instrumentus, kurie nebuvo prižiūrėti dešimt, penkiolika ar daugiau metų, todėl jų trūkumai gali išaiškėti gerokai po remonto, pradėjus intensyviau groti. Galų gale rezultatas turėtų kalbėti už save.

– Neretai savo atžalai tėvai perka elektroninį pianiną – esą jis ne tik užima mažiau vietos namuose ir juo galima groti netrukdant kaimynams – tai ypač aktualu gyvenant daugiabutyje, bet ir lengviau transportuoti. Kodėl vis dėlto verta įsigyti akustinį pianiną?

– Pianinas nuo pat savo atsiradimo pradžios buvo namams skirtas muzikavimo instrumentas. Jo stygos vertikalios, trumpesnės, pianinas užima mažiau vietos ir yra tylesnis. Nors nė vienoje rimtoje koncertų salėje nerasime pianino, jo mechanizmo veikimo principas ir grojimo pojūtis yra artimiausias rojaliui (fortepijonui su horizontaliomis stygomis). Jeigu tėvai savo atžalai linki pajusti tikrą muzikavimo fortepijonu malonumą, jie dažniausiai renkasi pianiną kaip mažiau kainuojančią ir vietos užimančią alternatyvą. Jeigu tikslas tėra išmokti paspausti atitinkamus klavišus, kad pasigirstų mėgstama melodija, tinka ir skaitmeniniai žaislai.

Šiandien tos pačios muzikos galima klausyti iš vinilinės plokštelės per kokybišką garso aparatūrą, taip pat per mobilųjį telefoną, mp3 formatu. Gali būti, kad girdėsite tas pačias natas, žodžius, tačiau nei garsas, nei pojūtis toli gražu nebus tokie įtaigūs ir paveikūs – suspaustas skaitmeninis formatas neatspindės įrašo dvasios. Tas pat ir kalbant apie fortepijonus. Viskas priklauso nuo jūsų poreikių.

Vežė į sąvartyną

Pajūryje užgimusi iniciatyva atrestauruoti "pagyvenusius" pianinus keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius.

Gelbėjimo operacijos organizatoriai tikino, kad pasistengs nenuleisti rankų ir toliau organizuos tokias misijas visoje šalyje.

Šiuo metu entuziastingų jaunuolių sąskaitoje – penki išgelbėti pianinai.

Du "senukai" atgaivinti Palangoje ir dar tiek pat – Klaipėdoje. Pastariesiems iš esmės pakeista išvaizda: suderinti, nušveisti, perdažyti, papuošti ir traukiantys akį. Visi skirtingi ir savaip unikalūs.

Darbai užvirė praėjusio mėnesio pradžioje Palangoje, kai jaunuoliai nugirdo apie žmonių ketinimus išmesti nebereikalingą, daug metų kampe dūlantį instrumentą.

Dabar komandą vienija apie kelios dešimtys entuziastų iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio ir kitų miestų.

"Susibūrėme vasaros pradžioje lyderystės stovykloje. Dabar esame tikra grupuotė", – juokdamasis aiškino klaipėdietis Jokūbas Dargis.

Šešiolikmetis Klaipėdos licėjaus mokinys neabejingas muzikai – pats groja pianinu, dainuoja. Todėl šio instrumento vaikinui ir jo draugams ne juokais pagailo.

"Lyderystės mokymai vyko vietoje, kur stovėjo du vieniši pianinai. Jų savininkai užsiminė ketinantys netrukus juos išvežti į sąvartyną, nes yra nereikalingi. Pirmasis užprotestavo Kristijonas Rukas", – atsiminė pašnekovas.

Jaunuolis neabejojo, kad net ir senas, apleistas pianinas nenusipelno tokios nepagarbos, todėl nedelsiant griebėsi gelbėjimo darbų. Atgabeno prie Palangos tilto ir šveitė, valė, dailino, kad šis taptų kuo įdomesnis ir patrauklesnis.

Taip pat reikėjo skubiai surasti naujus jo savininkus. Paaiškėjo, kad toli gražu ne visi išskėstomis rankomis priima tokias gigantiškas dovanas.

J.Dargis sakė, kad vienas pianinas iškeliavo į Palangos biblioteką, o kitas suskambo Kultūros ir jaunimo centre.

Keliauja po pasaulį

Tai pirmoji Lietuvoje tokia pianino gelbėjimo operacija.

Ją atliekančių entuziastų daugumą sudaro Europos socialinio verslumo ugdymo ir inovatyvių studijų instituto inicijuotos atsakingų ateities lyderių stovyklos dalyviai, kiti prisijungė tiesiog susidomėję šia idėja.

Kaip pastebėjo instituto direktorė ir stovyklos organizatorė Simona Šimulytė, daiktams atsidavę žmonės neretai pamiršta, kiek daug jų turi ir dirba vien tam, kad įsigytų dar daugiau. Kartais kur kas svarbiau gera emocija.

"Viskas įvyko spontaniškai. Diskutavome apie daiktus, tarp kurių praleidžiame didžiąją dalį savo gyvenimo, ir atsakingą vartojimą: kodėl tarnaujame daiktams ir kaip galėtume juos paversti vėl naudingais", – pasakojo pašnekovė.

S.Šimulytė atskleidė, kad mintis prikelti pianinus antram gyvenimui kilo mokant jaunimą organizuoti renginius, skirtus visuomenei, o ne orientuotus į komerciją.

Akciją "Išgelbėk pianiną“ surengę jaunuoliai pasivadino "Žaliais žmogeliukais"."Išgirdę šį mūsų pavadinimą žmonės jau žino, kad esame susiję su pianinais", – šypsojosi klaipėdietis Jokūbas.

Idėja taip prigijo, kad netrukus išgelbėtų instrumentų skaičius padvigubėjo. Klaipėdoje Jūros šventės metu buvo atgaivinti dar du pianinai.

Pastarieji atiteko S.Dacho progimnazijai ir vienai senamiesčio kavinei.

"Gavome daugybę prašymų gelbėti pianinus įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Patys, pasitelkdami fantaziją, jais pasirūpiname, šveičiame, dekoruojame. Pavyzdžiui, vienus apipiešėme grafičių dažais, kitus apklijavome spalvotu popieriumi. Kad trauktų akį ir skatintų aplinkinius pagroti", – pasakojo idėjos autoriai.

Atnaujinti pianinai keliauja į viešas erdves: bibliotekas, kavines, meno centrus. Apie nereikalingus instrumentus "Žaliems žmogeliukams" praneša patys žmonės, įmonių vadovai, kai kuriuos pianinus jie atranda patys.

"Skleidžiame žinią internete, kad jeigu kas nors girdėjo apie tamsoje besislepiantį pianiną, būtinai mus informuotų. Štai uostamiestyje išgelbėtus pianinus mums patikėjo dvi klaipėdietės. Gauname užklausų Kretingoje, Nidoje ir visoje Lietuvoje", – sakė S.Šimulytė.

Ši idėja užsienyje nėra nauja. Kai kurių šalių metro stotyse ir kitose viešose prieigose stovi pianinai, kuriais pagroti gali visi norintys.

Vienas muzikantas jau dvejus metus keliauja aplink pasaulį ir su savimi iš paskos tempia sumažintą pianino versiją. Keistuolis kiekvieną dieną juo groja skirtingose pasaulio vietose.

Apkaltino gadinimu

Lietuvoje ištempti pianiną į gatvę jau buvo ne kartą bandyta. Tačiau instrumentai didelio susidomėjimo nesulaukė – taip ir liko vienadienėmis iniciatyvomis.

"Kai sumanymas neturi aiškaus tikslo, jis negali tapti tęstiniu. Pavyzdžiui, Kaune per Kalėdas prie eglutės buvo atitemptas baltas gražus pianinas, bet žmonės, eidami pro šalį, pasižiūrėdavo į jį, ir tiek. Mes siekėme sulaukti teigiamo praeivių dėmesio ir darėme viską, kad išspaustume jų šypsenas. Palangos J.Basanavičiaus gatvėje buvome sutikti ypač šiltai, žmonės klausinėjo, kas čia vyksta. Patikėkite, grojo ir senoliai, ir vaikai. Net ir tie, kurie gyvenime nebuvo lietę klavišų", – aiškino pašnekovai.

Tiesa, grupelė linksmuolių sulaukė ir neigiamų atsiliepimų.

"Viena pikta moteris priėjo ir pareiškė, kad gadiname pianinus. Papasakojome jai apie savo sumanymą, parodėme, kad groti ar mokytis groti gali absoliučiai bet kas", – prisiminė S.Šimulytė.

Renginio metu norintieji galėjo ir paaukoti pianinams. Tačiau dosnumas labiau pasireiškė gera nuotaika.

"Vienos akcijos metu surinkome 7 eurus, bet mums ir tiek užteko. Kai kurie nemokamai prisideda, dovanoja dažų ir kitų priemonių. Daugiausia esame surinkę 115 eurų. Bet iš tikrųjų tai buvo dviejų užsieniečių – vyro ir žmonos dovana. Kiekvienas įmetė po 50 eurų! Nustėrome, nes negalėjome tuo patikėti", – emocijų neslėpė S.Šimulytė.

Paskutinė pianino gelbėjimo operacija vyko prieš kelias dienas Kauno gatvėse. Pagal iš anksto paruoštą eskizą išmargintas pianinas iškeliavo į vieną senamiesčio kavinę.

"Tikrai nenorime, kad pianinai toliau dulkėtų kampe ar būtų išmetami. Todėl su tais žmonėmis, kuriems patikime instrumentą, yra pasirašoma sutartis. Jie pasižada mus informuoti, jeigu pianinas taps nebereikalingas", – patikino veikli moteris.

Spalį komandos nariai iškeliauja į Rumuniją Transilvanijoje vyksiantį festivalį "International Repair Cafe Week", kur dalysis savo patirtimi su užsieniečiais.

Londono aukcione kitą mėnesį bus parduodamas pianinas, kuris skamba daugelyje garsiausių švedų grupės ABBA įrašų, ketvirtadienį pranešė „Sotheby's“ aukcionas.

Manoma, kad šis instrumentas rugsėjo 29 dieną įvyksiančiose varžytinėse bus parduotas už maždaug 600 tūkst. – 800 tūkst. svarų sterlingų (820 tūkst. – 1,1 mln. eurų).

Legendinė švedų popgrupė ABBA savo uždegančiomis melodijomis buvo užkariavusi koncertų ir diskotekų sales aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

„Fortepijonas, girdimas (dainoje) „Dancing Queen“, yra vienas labiausiai savo skambesiu išsiskiriančių aštuntojo dešimtmečio instrumentų, todėl mes džiaugiamės galėdami pasiūlyti originalų instrumentą, kurį naudojo legendinė ABBA daugelyje savo įrašų“, – sakė „Sotheby's“ ekspertas Philipas W. Erringtonas (Filipas Eringtonas).

Fortepijoną pagamino išradingas švedų muzikos instrumentų kūrėjas Georgas Bolinas (Džordžas Bolinas) specialiai amerikiečių džiazo pianistui Billui Evansui (Bilui Ivansui).

1964 metais žurnalas „New York Times“ jį pavadino „kosmoso amžiaus fortepijonu“.

1967 metais fortepijoną įsigijo Stokholmo įrašų studija „Metronome Studios“, todėl jis skamba beveik visuose ABBA įrašuose, kurie buvo padaryti nuo 1973 iki 1977 metų, tarp jų ir tokie hitai kaip „Dancing Queen“, „Waterloo“, „SOS“, „Knowing Me, Knowing You“, „Mamma Mia“ ir „Ring Ring“.