Apie tai antradienį paskelbė LFS, taip pat išrinkta sąjungos valdyba.

Jos nariais tapo Vėtrė Antanavičiūtė, Arūnas Baltėnas, Gintaras Česonis, Gediminas Juška, Tadas Kazakevičius, Alvydas Lukys, Agnė Narušytė, Andrius Repšys, Danguolė Ruškienė, Saulius Saladūnas, Donatas Stankevičius, Gytis Skudžinskas, Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Regina Šulskytė, Virgis Usinavičius-Augulis, Arturas Valiauga.

Kaip nurodo LFS, V. Samulionytė gimė 1978 metais, nuo 2002 metų yra sąjungos narė, o nuo 2010 metų organizacijoje užėmė įvairias pareigas.

2009 metais ji baigė fotografijos studijas Prahos menų akademijoje, autorės darbai 2013-2015 metais buvo atrinkti ir eksponuoti bienalėje „Young European Talents“.

Užpernai V. Samulionytė tapo Kultūros ministerijos teikiama Balio Buračo fotografijos premijos laureate.

Ne vieną fotografų ir teoretikų kartą subrandinusio renginio ištakos siekia 1973 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariams surengtą kuklų seminarą. Šiandien simpoziumo organizatoriai tikisi Nidą paversti svarbiu tašku Europos fotografijos renginių žemėlapyje.

Apie simpoziumo transformacijas, intriguojančią šių metų programą ir Lietuvos fotografijos lauko ypatybes – pokalbis su renginio meno vadove Vilma Samulionyte.

– Kokias temas fotografai iš įvairių šalių paskaitose, diskusijose, parodose nagrinės šiais metais?

– Tarptautinis Nidos fotografijos seminaras su pertraukomis vyksta nuo 1973 m. Neseniai nusprendėme jį pervadinti į simpoziumą, kadangi renginys kur kas platesnis ir apima daugiau temų, negu įprastas seminaras. Jau kelinti metai kiekviena simpoziumo diena turi savo temą. Norėjosi išvengti chaoso ir skaitomų pranešimų šokinėjimo nuo vieno klausimo prie kito. Šiemet daug kas pageidavo kalbėti apie fotografijos kolekcionavimo problematiką. Kadangi fotografiją galima tiražuoti, ji meno kolekcininkų yra paliekama užribyje. Nors šiandien dauguma fotografų griežtai apsisprendžia, koks bus jų fotografijų tiražas, anksčiau jis galėdavo itin plačiai varijuoti. Tad vyresni kolekcininkai nelabai vertina fotografijas kaip kolekcinį vienetą. Vis dėlto, jos yra perkamos, egzistuoja tam tikra rinka su savo taisyklėmis. Tad fotografijų kolekcionavimas tapo pirmosios simpoziumo dienos tema. Išgirsime meno kritikės Aistės Paulinos Virbickaitės pranešimą – ji atliko įdomų tyrimą apie kolekcionavimo tendencijas Lietuvos institucijose. O menotyrininkas Ernestas Parulskis kalbės apie rinkos kainas bei kolekcionavimo madas apskritai. Pakvietėme ir Jungtinėje Karalystėje gyvenantį ispanų menininką Joną Uriarte. Jis pasakos apie skaitmeninius archyvus ir šiuolaikinės medijos kolekcionavimo galimybes bei perspektyvas. Antroje dienos pusėje, pasibaigus paskaitoms ir pranešimams, lauks menininkų prisistatymai. Juk plačiąja prasme, kolekcijos rinkimas gali tapti ir kūrybos būdu.

– Atsispyrus nuo fotografijos kolekcionavimo, tęsite simpoziumą kalbėdami apie aktyvizmą mene.

– Taip, antrosios dienos tema – (ne)aktyvizmas mene. Ją man padiktavo dalyvavimas Rygos fotografijos bienalėje, kurios metu buvo daug kalbėta apie aktyvizmą Baltijos šalių meno lauke. Man ši tematika pasirodė be galo įdomi, tad į simpoziumą pakviečiau ir šios temos bienalėje iniciatorę Eliną Kempele – ji latvė, bet gyvena Berlyne. Tarpdisciplininio meno kūrėjas Andrianas Onco rodys filmą apie ispanų aktyvistą ir politiką Pere Portabella, ir šnekės apie politinį aktyvizmą bei jo išraišką mene. Juk P.Portabella buvo ne tik politikas, bet ir kultūros veikėjas. Po F.Franco režimo žlugimo, jis netgi dalyvavo Ispanijos Konstitucijos rašyme, bet niekada nepaliko kultūros lauko. Menotyrininkė Agnė Narušytė, kartu su menininke Aurelija Maknyte, šnekės tema "Menininkė kaip antropocenos partizanė". Tai bus performatyvi paskaita. A.Maknytė taip pat yra neformalių kolekcijų kolekcininkė ir nuoširdi gamtininkė, šiltuoju metų periodu daug laiko praleidžianti gamtoje, stebinti bebrus, statančius užtvankas. Tad paskaita daugiau mažiau lies žmogaus ir gamtos santykį. Bus įdomu pažiūrėti, kaip tai susisies su aktyvizmu mene.

Vilma Samulionytė. A.Ufarto / Fotobanko nuotr.

Svarbu tai, kad menininkai dažniausiai tampa aktyvūs visuomenėje, kai kas nors pradeda klibėti. Jie dažnai pasisako feminizmo, seksualinių mažumų teisių temomis. Tad intriguoja patikrinti, kiek tai aktyvu pas mus. Ar mūsų menininkai yra politiškai aktyvūs, o gal labiau apolitiški? Be to, pastebėjau, kad labai dažnai bijoma žodžio "aktyvistas". Atrodo, kad tai yra asmuo, kuris eina protestuoti į gatves. Bet juk menininkas gali pasisakyti ir kurdamas meną. Po teorinių paskaitų vėl seks menininkų prisistatymai. Vienas jų – Mathieu Asselinas – Prancūzijos ir Venesuelos kūrėjas. Jis atliko didelį tyrimą apie tai, kaip žemės ūkio biotechnologijų korporacijos "Monsanto" veikla veikia gamtą, aplinką ir žmogų. Taip pat bus rodomas Rugilės Barzdžiukaitės filmas "Rūgštus miškas" apie Neringos kormoranų gyvenvietę. Galbūt tai ir nėra aktyvizmas, tačiau kitoks požiūris į gamtą.

Penktadienį lauks abstraktesnė tema – ,,Sankirtos". Manau, svarbu šnekėti apie tam tikras menų sankirtas, fotografiją, kaip tarpdisciplininę struktūrą. Tad dailės istorikė ir kritikė Erika Grigoravičienė pasakos apie Lietuvos dailę ir intermedialumą. O Adamas Mazuras – meno kritikas iš Lenkijos – nagrinės Lietuvos fotografiją. Bus be galo įdomu išvysti kitą žvilgsnį į mūsų fotografijos lauką. Fotografijos istorikas Dainius Junevičius taip pat pateiks intriguojantį žvilgsnį – pasakos apie Lietuvos XIX a. pab. – XX a. pr. stereoskopinę (3D) fotografiją. Vakarą vainikuos projekcijos ,,Ateitys ir sankirtos". Tai – to paties pavadinimo konkurso nugalėtojų darbai. Festivalį užbaigsime tema ,,Ateitys". Norisi padiskutuoti – kaip keitėsi temų, kurios buvo nagrinėjamos nuo fotografijos atsiradimo, pateikimas. Žmogus, darbas, meilė visad buvo svarbūs objektai fotografijoje – juos gausiai nagrinėjo ir mūsų humanistinės pakraipos fotografai, ir dabarties kūrėjai. Tačiau fotografinė išraiška metams bėgant visiškai keičiasi. Apie tai kalbės menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.

– Per pastaruosius ketverius metus simpoziumas išplėtė savo programą, tad ji nebėra skirta tik lietuvių auditorijai. Pritraukiate nemažai žymių kuratorių, menininkų ir meno teoretikų iš Europos, Amerikos ir Azijos šalių. Kokias tendencijas pastebite – kuo Lietuvos fotografijos laukas skiriasi ir panašėja į kitų šalių laukus?

– Galvodama apie šių metų simpoziumo menininkus, supratau, kad turime labai daug lietuvių fotografų, gyvenančių ir dirbančių svetur. Visada smagu juos pasikviesti ir pažiūrėti, kaip kinta Lietuvos fotografijos ir kultūros laukas. Be to, kiekvienoje šalyje šis laukas skirtingas, tad ten gyvenantys mūsų menininkai geriausiai jį pažįsta. Į simpoziumą kviečiame ir svečius iš užsienio, kadangi norime plėsti žiūros taškus ir požiūrį į fotografiją. Programa skirta tiek lietuviams, tiek užsienio menininkams, tad kiekvienas joje ras kažką įdomaus. Vis dėlto, mūsų auditorija išlieka daugiau mažiau lietuviška.

Senoji humanistinė Lietuvos fotografija buvo aiški – vieninga ir einanti ta pačia linkme. O šiandien šalies fotografija yra įvairi, visokia.

Kalbant apie fotografijos skirtumus, manau, negalime numatyti, kaip, pavyzdžiui, jaunasis fotografas Vytautas Kumža būtų kūręs, jei būtų likęs Lietuvoje. Greičiausiai jo kūryba būtų kitokia, nes būtų subrendusi kitame kontekste. Vis dėlto, visada įdomu pasiklausyti, kaip save pristato pats menininkas. Verta pastebėti ir tai, kad šalių kultūrinis laukas nebėra vienalytis. Senoji humanistinė Lietuvos fotografija buvo aiški – vieninga ir einanti ta pačia linkme. O šiandien šalies fotografija yra įvairi, visokia. Vis dėlto, ši tendencija būdinga visam pasauliui. Kai žiūrime į 1970–1980 m. fotografiją, ji visose šalyse panaši. O dabar istorijos pasakojimas fotografijomis keičiasi – jis gali būti atliekamas įvairiausias būdais, priklausomai nuo to, kokiame kontekste yra pristatomas. Todėl mūsų jauniesiems fotografams nereikia burtis į kažkokią vieną, didelę sąjungą ar kolektyvą. Galime šnekėti nebent apie tendencijas – kas kuria konceptualią fotografiją, o kas fotoreportažus. Geras pavyzdys – simpoziume dalyvausianti Jungtinėje Karalystėje gyvenanti menininkė Agnė Rita Kučinskaitė. Jos darbai – tarsi dokumentinis pasakojimas, nufotografuotas šiuolaikinės reklaminės fotografijos estetika. Tačiau jų turinys labai segmentiškas, pasakojantis apie lietuvius vyrus, dirbančius statybose. Galime įsivaizduoti, kaip tokį darbą atliktų A.Kunčius, A.Macijauskas ar A.Sutkus – tai būtų žmogiškosios dramos. O pas Agnę jokių dramų nėra. Tačiau šios tendencijos bendros visam pasauliui: darai ką nori ir kaip nori. Esmė – ką kūrėjas tuo nori pasakyti.

– Šiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įkurta Antano Sutkaus, švenčia 50-metį, tad šis renginys žymi ir Lietuvos fotografijos lauko ilgaamžiškumą. Kai vyko pirmieji Nidos seminarai, jūs pati dar buvote kūdikis, o dabar aktyviai dalyvaujate šio renginio organizavime. Kokį kelią pati nuėjote iki simpoziumo meno vadovės pozicijos?

– Nidos fotografijos seminaras į mano gyvenimą atėjo visiškai atsitiktinai. Apie 1998–1999 m., bestudijuodama Kauno technologijos universitete, susidomėjau jame veikiančia foto studija. Universitete ant lentos kabėjo skelbimas, kviečiantis studentus įsijungti į studijos veiklą. Buvo parašyta, kad susidomėję turi kreiptis dabar arba po dviejų savaičių, nes nariai išvažiuoja į Nidos seminarą. Nusprendžiau prisijungti prie studijos, ir su pusiau pažįstamais žmonėmis išvykau į Nidą. Fotografija mane jau kurį laiką domino, šiek tiek fotografavau, bet niekada neplanavau tapti menininke ar kultūros renginių organizatore.

Seminaras paliko gerą įspūdį. Tais laikais jis buvo kur kas glaudesnis, kadangi dalyvaudavo mažiau dalyvių – tik Fotomenininkų sąjungos nariai ir studentai. Visi gyvendavo vienuose poilsio namuose, ten pat vykdavo ir paskaitos. Glausdavomės mažoje salytėje, be projekcijų ar kitokių technologijų, kokias turime dabar. Man patiko, kad Nidoje sutikome Lietuvos fotografijos klasikus, kuriuos pažinome kaip paprastus žmones. Tad įkvėpta seminaro, pradėjau rimčiau užsiimti fotografija. Galiausiai netgi Prahoje pabaigiau fotografijos studijas. Kai pasiblaškiusi po pasaulį grįžau į Lietuvą, Fotomenininkų sąjunga kaip tik ieškojo darbuotojo ,,Prospekto" galerijoje Vilniuje. Taip viskas ir prasidėjo – padėjau sąjungos senbuviams organizuoti seminarus, kol galiausiai viskas užaugo iki didelių darbų.

– Per 42 metus Nidos seminaras išaugo neatpažįstamai. Vis dėlto, kas šiandien daugiau lankosi simpoziume – fotografijos grandai ar jaunieji menininkai?

– Manau, kad ankstesniais laikais tiesiog nereikėjo tokio didelio, šimtus sutraukiančio renginio. Tai buvo labiau profesionalų susitikimas, kurio metu fotografai vieni kitiems rodydavo savo atspaustus darbus ir diskutuodavo. Tačiau vėliau seminaras ėmė kisti, nes pradėjome važinėti po pasaulinius festivalius, pamatėme, kaip viskas vyksta ten, ir norėjosi išlaikyti panašų lygį. Tad išėjome į didesnę erdvę, pradėjome kviesti dalyvauti ne tik Fotomenininkų sąjungos narius. Šiais metais, tęsdami tradiciją, rodome du filmus. Po visos dienos vaikščiojimų, pašnekesių ir fotografavimo, taip gera kartu susėsti pažiūrėti lietuvių ir užsienio kūrėjų darbų. Žinoma, anksčiau, kai filmai būdavo mažiau prieinami, tai būdavo ypatingas dienos užbaigimas. Tad apibendrinant, renginys dabar yra daugiau struktūrizuotas ir skirtas ne tik profesionalams, bet ir tiesiog besidomintiems fotografija. Žinoma, nepamirštame nei jaunosios, nei senosios kartos – kiekvieno labai laukiame atvažiuojant. Tad renginio auditorija plati – nuo vyresnio fotografo, kuris kupinas sentimentalių prisiminimų ir vis dar turi ką pasakyti jaunajai kartai, iki jaunosios kartos menininkų, trokštančių pagilinti savo žinias. Renginys sinchroniškai verčiamas į anglų kalbą, tad sulaukiame vis daugiau svečių iš užsienio.

Fotografijų serijoje „60 monumentų“ fiksuojami civilinės metrikacijos skyriai. Lietuvoje jų yra 60. Tarybiniais laikais reorganizavus valstybinę santvarką, visuomenės ritualai turėjo taip pat kisti. Naujai įkurti civilinės metrikacijos skyriai pakeitė buvusias tradicines santuokos vietas ir tai tapo vienintele oficialia institucija, kuri galėjo įteisinti santuoką. Tokios dirbtinai sukonstruotos erdvės staiga tapo ir įteisinančiomis įstaigomis, ir „gyvenimo šventės” vietomis, kurias seniau dažniausiai įprasmino bažnyčia. Po Tarybų Sąjungos griūties civilinės metrikacijos skyriai išliko ir toliau atlieka savo funkciją. Kitą vertus, dabar santuoką oficialiai galima vėl įteisinti ir bažnyčioje. Per pastarąjį dešimtmetį pastebimas nuoseklus metrikacijos skyrių tuštėjimas.

Naujausioje V.Samulionytės fotoparodoje dokumentuojamas tarybinių laikų palikimas, kuris egzistuoja kaip reliktinis objektas, bet dalį funkcijų jau yra praradęs. Fotografijų frontalinė kompozicija ir susikoncentravimas į pagrindinį objektą – stalą, ant kurio pasirašomas sprendimas, nukreipia mintį į institucijos biurokratiškumą, o matomas interjerų dekoratyvumas išryškina dirbtinį erdvių sakralumą. Serijoje naudojamas tipologiškumo principas dokumentuoja ir sovietinės ideologijos vizualios kultūros principus, ir savo tuštumu akcentuoja monumentalios pompastikos nehumaniškumą.

V.Samulionytė (gim. 1978) baigė fotografijos studijas Prahos menų akademijos Fotografijos katedroje (FAMU). Studijų metais aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje, yra gavusi Lietuvos bei Čekijos kultūros ministerijų stipendijas edukacijai ir parodų organizavimui. Po studijų Prahoje dvejus metus dirbo fotografe Rijade (Saudo Arabijoje). Šiuo metu tęsia fotografinius bei audiovizualinius projektus, pradėtus Saudo Arabijoje ir vykdo naujus Lietuvoje. 2013‒2015 m. dalyvavo keliaujančioje bienalėje „Young European Talents”. 2013 m. ji tapo UNESCO / Aschberg rezidencijų programos dalyve Sacataro institute Itaparikoje (Brazilija).

V.Samulionytės fotoparoda „60 monumentų“ galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18) veiks iki rugpjūčio 24 d. Galerijos darbo laikas: trečiadienį‒penktadienį 16‒18 val. Parodą iš dalies remia Klaipėdos miesto savivaldybė.

Dvi seserys: režisierė Jūratė ir fotografė Vilma Samulionytės leidžiasi į savo močiutės praeitį, kurioje daug neatsakytų klausimų. Karas, bėgimas į Vokietiją, paslaptingas mylimasis ir lemtingi gyvenimo apsisprendimai – su kiekvienu žingsniu klausimų tik daugėja, o artimiausi šeimos nariai vienas po kito atsitveria tylos siena. Kas slepiama ir kodėl taip sunku prabilti?

Laukia ilga kelionė, kur keliaujama dviem kryptimis: kito žmogaus ir savęs link.

Trečiadienį Vingyje – išankstinė šio filmo premjera, o Lietuvos kino teatruose jis pradedamas rodyti nuo šio penktadienio.

Savaitgalį rengiama akcija – anūkų atlydėtos močiutės šį filmą galės žiūrėti nemokamai. Akcija, skatinanti vyresnio amžiaus žmones eiti į kiną, vyks šį penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį kino teatruose „Forum Cinemas Vingis“, „Pasaka“ ir „Skalvija“ Vilniuje, taip pat „Forum Cinemas“ Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje bei Šiauliuose.

Būtent tokį, iš kartos į kartą keliaujantį šeimos receptą – tradicinį močiutės morkų pyragą „Zomšas“, jau daugybę metų saugo ir seserys Samulionytės – kino režisierė Jūratė ir fotografė Vilma.

Ar šis morkų pyrago receptas buvo sugalvotos pačios Samulionyčių močiutės, ar jis mena dar senesnius laikus seserys nežino, nes nebėra ko paklausti – senelės jos neteko prieš daugybę metų, rašoma pranešime spaudai. Tačiau jos ir pasakiškai gardaus pyrago atminimas šeimą lydi iki šiol. Paskatintos močiutės ilgesio ir įkvėptos nepaprastos jos gyvenimo istorijos seserys sukūrė senelei dedikuotą jautrų dokumentinį filmą „Močiute, Guten Tag!“. Lietuvos kino teatruose jis pasirodys nuo sausio 12 d., o belaukdamos premjeros seserys Samulionytės dalinasi močiutės pyrago receptu ir kviečia jį išbandyti visus smaližius.

Seserys Samulionytės pasakoja, kad šis receptas buvo užrašytas tik 1989 metais, todėl jis nebėra tiksliai toks, kokį kadaise gamino jų iš vokiečių šeimos kilusi močiutė. 

Pyragas „Močiutės zomšas“

Reikės:

5 kiaušinių;

3 didesnių morkų;

pakelio margarino;

1,5 stiklinės cukraus;

porcijos grietinės (vidutinio indelio dydžio);

stiklinės kefyro;

pusės šaukštelio sodos;

miltų.

Gaminimas. Suplakite 5 kiaušinius. Į plakinį įpilkite 1,5 stiklinės cukraus. Į kiaušinių plakinį su cukrumi, įpilkite stiklinę kefyro ir grietinės, taip pat pusę šaukštelio sodos ir viską gerai išmaišykite. Ištirpinkite 200 g margarino arba sviesto, jį atvėsinkite. Atvėsusį sviestą supilkite į paruoštą plakinį ir viską dar kartą gerai išmaišykite. Smulkiai sutarkuokite 3 didesnės morkas. Sutarkuotas morkas ir miltus supilkite į paruoštą plakinį ir viską sumaišykite iki grietinės tirštumo tešlos. Visa tai supilkite į sviestu išteptą skardą ir šaukite į gerai įkaitintą orkaitę. Pyragą kepkite apie 45-60 min.

Filmo „Močiute, Guten Tag!“ autorės ir pyragą atkūrusi „Crustum“ kepykla dovanoja akciją – visi filmo žiūrovai į kepyklėlė užsukę su filmo bilietu ir užsisakę morkų pyrago „Zomšas“, bus nemokamai pavaišinti kava.

Dokumentiniame filme „Močiute, Guten Tag!“ seserys Samulionytės leisis į močiutės praeitį, kupiną neatsakytų klausimų. Karas, bėgimas į Vokietiją, paslaptingas mylimasis ir lemtingi gyvenimo apsisprendimai – su kiekvienu žingsniu klausimų tik daugės, o artimiausi šeimos nariai vienas po kito atsitvers tylos siena. Filme žiūrovų drauge su seserimis Samulionytėmis lauks intriguojanti kelionė, kur keliaujama dvejomis kryptimis: kito žmogaus ir savęs link.

Filmo „Močiute, Guten Tag!“ premjera įvyks sausio 12 d. kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Tačiau nekantriausieji dokumentinę istoriją galės pamatyti jau sausio 10-ąją išankstinėje premjeroje „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre Vilniuje.

Beje,  sausio 12-14 d., visą savaitgalį, į filmą „Močiute, Guten Tag!“ anūkų atlydėtos močiutės šį filmą žiūrės nemokamai. Ši akcija vyks kino teatruose „Forum Cinemas Vingis“, „Pasaka“ ir „Skalvija“ Vilniuje, taip pat „Forum Cinemas“ Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Šiandien 18 val. šiuolaikinio meno galerijoje „Si:said“ uostamiestyje (Daržų g. 18) bus atidaryta fotografės Vilmos Samulionytės paroda „Tylos paktas”.

Joje autorė kvestionuoja atmintį ir jos ilgaamžiškumą, įsivaizduojamą tikrovę ir interpretacijos įsisąmoninimą. Trijų dalių ekspozicija tarsi ekspedicija nukelia į autorės šeimos vokiškų šaknų paieškas prieškario Lietuvoje, politinėse peripetijose atsiradusią karo pabėgėlių situaciją bei atskirtį. Menininkė tiria savo močiutės ‒ vokietės Ellos Fink (vėliau – Elės Šnipaitienės) likimą Antrojo pasaulinio karo įvykių sūkuryje. Aplankytos vietovės, kuriose E.Fink gimė, gyveno, mirė; sutikti dar gyvi giminaičiai ir įvykių liudininkai Vokietijoje ir Lietuvoje. Archyvinės fotografijos, laiškai, šių dienų užfiksuotos detalės ir videomedžiaga priešpastato žinomas giminės istorijas, spėjimus, įsivaizdavimus ir realius faktus.

V.Samulionytė (g. 1978) baigė fotografijos studijas Prahos menų akademijos Fotografijos katedroje. Studijų metais aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje ir yra gavusi Lietuvos bei Čekijos kultūros ministerijų stipendijas edukacijai ir parodų organizavimui. Po studijų Prahoje dvejus metus ji dirbo fotografe Rijade (Saudo Arabijoje). 2013‒2015 m. dalyvauja keliaujančioje bienalėje „Young European Talents”. 2013 m. menininkė tapo UNESCO / ASCHBERG rezidencijų programos dalyve Sacatar institute Itaparikoje (Brazilija). Ji surengė personalinių parodų bei dalyvavo jungtiniuose meno projektuose Lietuvoje, Turkijoje, Čekijoje, JAV, Slovėnijoje ir kitur. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.

Klaipėdoje V.Samulionytės paroda, kurią iš dalies remia Kultūros taryba, veiks iki gruodžio 20 d. Galerijos darbo laikas: III‒V 14‒18 val.

Penktadienį 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaroma tarptautinės šiuolaikinio meno bienalės „Jaunieji Europos kūrėjai 2013–2015“ paroda.

Renginys pristato 48 menininkų iš 8 Europos valstybių darbus, gvildenančius aktualias laikmečio temas.

Bienalėje dalyvauja ir šeši Lietuvos meno ambasadoriai: Jonas Aničas, Rūta Butkutė, Vilma Samulionytė, Tadas Šarūnas, Raimonda Sereikaitė, Andrius Svilys. Dauguma šalies atstovų savo įžvalgas plėtoja video- bei erdvinėmis instaliacijomis, kuriose sujungia įvairias struktūras: nuo spalvinių bei garsinių iki loginių, yra ir pasitelkusių fotografiją.

Savo dvejų metų trukmės kelionę per Europą bienalė, 15 metus skaičiuojantis tarptautinis šiuolaikinio meno projektas, kuriame Lietuvai atstovaujanti Klaipėda dalyvauja nuo 2006-ųjų, pradėjo praėjusį spalį Montruže (Prancūzija).

Be Montružo ir Klaipėdos miestų, 2013–2015 m. bienalėje dalyvauja Amarantė (Portugalija), Budapeštas (Vengrija), Hamburgas (Vokietija) ir net keturi nauji partneriai: Figeresas (Ispanija), Komas (Italija), Mastrichtas (Nyderlandai) bei Briuselis (Belgija).

Projekte dalyvaujančiose šalyse 2012-aisiais pradėtoms nacionalinėms menininkų atrankoms buvo pateikta iš viso daugiau kaip 6000 kūrėjų paraiškų.

Anot bienalės kuratoriaus Andrea Ponsinio, nuo 2000-ųjų gyvuojančios europinės jaunojo meno platformos tikslas – suteikti naujajai menininkų kartai tarpkultūrinį pasirinkimo, sklaidos, idėjų mainų trampliną.

„Jaunųjų Europos kūrėjų 2013–2015“ bienalės paroda KKKC Parodų rūmuose veiks iki balandžio 17 d. Parodų rūmų darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

 

Kovo 21 d., penktadienį, 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaroma tarptautinės šiuolaikinio meno bienalės „Jaunieji Europos kūrėjai 2013–2015“ paroda. Renginys pristato 48 menininkų iš 8 Europos valstybių darbus, gvildenančius aktualias laikmečio temas.

Bienalėje dalyvauja ir šeši Lietuvos meno ambasadoriai: Jonas Aničas, Rūta Butkutė, Vilma Samulionytė, Tadas Šarūnas, Raimonda Sereikaitė, Andrius Svilys. Dauguma šalies atstovų savo įžvalgas plėtoja video- bei erdvinėmis instaliacijomis, kuriose sujungia įvairias struktūras: nuo spalvinių bei garsinių iki loginių, yra ir pasitelkusių fotografiją.

Savo dvejų metų trukmės kelionę per Europą bienalė, 15-tuosius metus skaičiuojantis tarptautinis šiuolaikinio meno projektas, kuriame Lietuvai atstovaujanti Klaipėda dalyvauja nuo 2006-ųjų, pradėjo praėjusį spalį Montruže (Prancūzija).

Be Montružo ir Klaipėdos miestų, 2013–2015 metų bienalėje dalyvauja Amarantė (Portugalija), Budapeštas (Vengrija), Hamburgas (Vokietija) ir net keturi nauji partneriai: Figeresas (Ispanija), Komas (Italija), Mastrichtas (Nyderlandai) bei Briuselis (Belgija).

Projekte dalyvaujančiose šalyse 2012-aisiais pradėtoms nacionalinėms menininkų atrankoms buvo pateikta iš viso daugiau kaip 6000 kūrėjų paraiškų.

Anot bienalės kuratoriaus Andrea Ponsinio, nuo 2000 metų gyvuojančios europinės jaunojo meno platformos tikslas yra suteikti naujajai menininkų kartai tarpkultūrinį pasirinkimo, sklaidos, idėjų mainų trampliną.

„Jaunųjų Europos kūrėjų 2013–2015“ bienalės paroda KKKC Parodų rūmuose veiks iki š. m. balandžio 17 d. Parodų rūmų darbo laikas – trečiadienį–sekmadienį, 11–19 val.

Fiksuoti skirtingų žemynų vietas, kuriose įteisinami poros santykiai, – tokią idėją realizuoja fotomenininkė Vilma Samulionytė, šiuo metu savo darbus šia tema eksponuojanti Kauno fotografijos galerijoje.

Parsivežta idėja

Viešint Saudo Arabijoje V.Samulionytės dėmesį patraukė kosha – svarbiausia, labiausiai matoma ir dekoruojama vestuvių ar sužadėtuvių vieta, sostas, kuriame jaunosios sėdi savo vestuvių dieną, iš kurių jas pasiima vyrai ir kur jos priima abiejų pusių giminių sveikinimus.

Tiesa, fotografė galėjo pamatyti tik moteriškąją šventimo pusę, nes vestuves toje šalyje vyrai ir moterys švenčia atskirai, o nuotaka per iškilmes neretai savo vyrą pamato antrą kartą. "Draudimai ir visai kitos taisyklės kiek vargino", – prisipažįsta menininkė, vėliau ėmusi analizuoti kosha estetiką, kuri dažniausiai spindi prabanga, turtingumu, ir ne taip jau retai – perdėtu blizgesiu.

Ėmusi fiksuoti prabangius kosha interjerus, V.Samulionytė juos tarsi savaime ėmė lyginti su matytais Lietuvoje civilinės metrikacijos skyriais, kurie labai skyrėsi nuo arabiškųjų šios šventės vietų. "Labai dažnai liaudiškai vadinamuosiuose zaksuose – tarsi užkonservuota sovietmečio kultūra", – pastebi menininkė.

Iš fotografijų matome: paprastai tai – sovietmečiu iškilęs menantis pastatas oficialiai santuokai įteisinti, statytas geriausių to metų architektų, dekoruotas to meto dailininkų bareljefais ar vitražais, bylojančiais apie ano meto vertybes. Tokios dirbtinai sukonstruotos erdvės tapo ne tik santuoką įteisinančiomis įstaigomis, bet ir "gyvenimo šventės" vietomis, pakeitusiomis bažnyčias, bet vizualiai neretai jas primenančiomis.

"Dabar salių papuošimai adaptuoti dabartiniam laikui, integruojant Lietuvos atributikos ženklus: vėliavas, herbus, greičiausiai pakeitusius Lenino portretus ir paliekant standartizuotą, visiems vienodą erdvę – priešingai nei Saudo Arabijoje, kur kiekvienas sostas su visa sale puošiamas individualiai, bet drauge ir nieko nepasakant apie asmenybę, nebent nuotakos skonio trūkumą ir turtų afišavimą", – sako fotografė, ketinanti šį ciklą dar pratęsti.

Ir teismo, ir santuokos vieta

Vestuvių ceremonijų salės – tai scenos, kur nuolat vyksta tas pats spektaklis, tik vis su kitais aktoriais. Fotografė sąmoningai pasirinko kiek slidoką – statiškos kompozicijos, šaltą, neekspresyvų fiksavimą be vadinamųjų aktorių.

Dokumentiškas kadras, kuriame galima tyrinėti vien interjerą – jokio žmogaus ar detalės, bylojančios apie gyvenimo virsmą, patiriamas vienas didžiausių emocijų. Tai galėtų būti ir kokia nors kita vieta, kuriose, tarkim, priimamas teismo sprendimas. "Taip, – sutinka V.Samulionytė, – Brazilijoje ši vieta – teismo salė, joje vieną dieną sprendžiamos nusikaltėlių bylos, kitą – tuokiami jaunieji."

Fotografuodama lietuviškuosius civilinės metrikacijos skyrius, menininkė net suabejojo, ar anksčiau nenorėta juos suvienodinti, nes, tarkim, viename – dailus, monumentiškas stalas, kito miestelio – lygiai toks pats stalas, dar kito – ir vėl identiškas anam. Į akis krenta interjerų monumentiškumas, sunkumo ir valdiško šalčio pojūtis, kiek dirbtinė, vien teisinė jausmų įforminimo pusė. Kartais net norėtųsi įterpti kokią mažytę puošnumo, individualumo detalę iš arabiškosios koshos.

Vengia ekspresyvumo

Galbūt lietuviškieji interjerai lėmė ir pačios fotografės fiksavimo stilių, kurį labiau pavadintum dokumentiniu nei meniniu. Kita vertus, tai siejasi su šiuolaikinės fotografijos mada ir tendencijomis.

V.Samulionytė taip pat pristatoma kaip Diuseldorfo mokyklos atstovė, fotografuoja santuokos įtvirtinimo vietas vis iš tos pačios perspektyvos, sąmoningai vengia ekspresyvumo siekdama kiek įmanoma tiksliau ir objektyviau pateikti vizualinės informacijos pripildytą vaizdą.

Statiška kompozicija leidžia pastebėti besikartojančias erdvių struktūras, išryškinančias, kas svarbiau vienai ar kitai kultūrai, padedančias suprasti tai vietai būdingus ritualus. Šaltu stiliumi fiksuodama santuokos įtvirtinimo vietas menininkė išlieka neutrali, tad polemika paliekama žiūrovui. Tik kodėl akyse vis ryškėja česoniška katė, užlipusi ant nuotakos nuometo, jos santuoką tėvui Stanislovui sutvirtinant Paberžės bažnyčioje? Ar emocijų mene išsiilgusi vaizduotė šią chrestomatinę Gintaro Česonio fotografiją atminties archyvuose pati susiranda?

Užsienyje – studijos ir kūryba

V.Samulionytė baigė fotografijos studijas Prahos meno akademijoje, fotografijos katedroje (FAMU). Nuo 2002 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. Studijų metais aktyviai dalyvavo rengiant parodas ir yra gavusi Lietuvos bei Čekijos kultūros ministerijų stipendijas. Yra surengusi savo bei dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Turkijoje, Čekijoje, JAV, Šveicarijoje, Danijoje, Slovakijoje, Škotijoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje.

Po studijų Prahoje V.Samulionytė keliavo, dirbo fotografe Saudo Arabijoje. Jos biografijoje yra ir kino fotografės darbas bei edukacinė veikla Lietuvoje, meno rezidencijų programa Brazilijoje, menininkės darbai atrinkti Jaunųjų Europos kūrėjų 2013–2015 m. bienalei.

Kas: V.Samulionytės fotografijos paroda.
Kur: Kauno fotografijos galerijoje.
Kada: iki spalio 27 d.