Pristatome pokalbį su pagrindinį Režisieriaus vaidmenį spektaklyje "Mūsų miestelis" atliksiančiu aktoriumi Valentinu Masalskiu.

– Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Joje išryškėja paprasti žmonių gyvenimai, tačiau persmelkti suvokimo tų pačių dalykų kaip ir šiandien: gimimo, vaikystės, brandos, santuokos, mirties nuojautos. Kodėl, praėjus tiek daug metų, žmonėms vėl reikia visa tai priminti?

– Reikia priminti ne apie mirtį, o apie gyvenimą, apie mūsų būtį. Kaip sako pjesės autorius, reikia mylėti gyvenimą, kad jį turėtum, ir reikia turėti gyvenimą, kad jį mylėtum. Thorntonas Wilderis nori mums priminti, kad gyvenimas susideda iš labai paprastų, kasdienių dalykų, o jie yra šventi, verti stebuklo. Dažnai žmonės ieško stebuklo. Bet aš stebuklą matau, pavyzdžiui, pavasarį, kada skleidžiasi žalias medžio lapas. Sebuklą matau, kai tas pats medis numeta lapus, kai žolė rudenį nustoja augti ir pradeda laukti žiemos. Ir visi šitie stebuklai vyksta šalia mūsų, tik mes jų nematome. Mes paprasčiausiai įsibėgėjame ir bėgame per tą gyvenimą. Būtent apie tai ir yra ši pjesė.

– Ką jums, kaip aktoriui, reiškia ši pjesė?

– Man ši pjesė yra neįtikėtino grožio. Aš ją labai mėgstu ir gerbiu. Ji man visada išspaudžia ašaras. Ne dėl to, kad pjesė liūdna, o dėl jos grožio ir harmonijos. Ši pjesė kaip muzika, kurios besiklausydamas dažnai pravirkstu dėl harmonijos, kurios nėra mūsų gyvenime. Gyvenime dažniausiai mes gauname per galvą. Jis yra brutalus, greitas, keistas. O muzika yra tai, ko gyvenime nėra. Kai menas pasiekia tai, ko gyvenime nėra, mes verkiame. Ne iš liūdesio, bet tiesiog dėl grožio ir paprastumo. Todėl ši pjesė man ir yra kaip muzika. Aš girdžiu joje pagautą būties egzistencijos muziką. Ne natomis, o žodžiais ir veiksmais.

Mes taip pat prarasime savąjį "aš". Aš nežinau kas nutiks mums mirus. Bet tikriausiai tada išnyks tas pasaulis, kuriame mes buvome.

Pjesė jau pirmame veiksme pasako mums, kad joje bus kalbama apie rimtus dalykus, tačiau jie nėra skaudūs. Juk mirtis tokia ir turėtų būti. Ji nėra netektis. Ji yra išlydėjimas į kelionę.

Šiandien mes praradome mirties pojūtį. Praradome patį svarbiausią dalyką – laidotuves. Mes nebegedime tris dienas kaip seniau. Mes nebeišlydime mirusiojo anapilin, nebepabūname su juo tomis paskutinėmis atsisveikinimo akimirkomis. Tiesiog atliekame labai greitas procedūras ir išnykstame. Juk laidotuvės mirusiajam nebereikalingos. Jos reikalingos mums, gyviesiems. Ir reikalingos tam, kad prisimintume, jog mes taip pat išeisime. Turi įvykti atsisveikinimo akimirka, nuo kurios prasideda branginimas to, ką neišvengiamai prarasi. Būdamas vaiku, aš stebėdavau suaugusiuosius: kaip jie sėdi, ką kalba prie mirusiojo. Man labai nepatikdavo kvapas ir netgi maistas. Aš niekada nevalgydavau gedulingų pietų, nes man tai atrodydavo neteisinga. Tik vėliau supratau, kad galima valgyti, nes tai irgi yra viena iš mūsų buvimo apraiškų. Bet iki tol aš būdavau su mirtimi, su ta netektimi ne tik kaip su savo artimo, motinos arba tėvo, bet ir savo paties. Mes taip pat prarasime savąjį "aš". Aš nežinau, kas nutiks mums mirus. Bet tikriausiai tada išnyks tas pasaulis, kuriame mes buvome.

Tema: spektaklio veikėjai buities paprastume atranda atsakymus į esminius būties klausimus. (Organizatorių nuotr.)

– Kaip manote, ar neateis toks laikas, kai šis bėgimo, susvetimėjimo ir mėginimo gyventi pagal planą burbulas vieną dieną sprogs? Ar nebūsime priversti sugrįžti į gyvenimo paprastumą, lengvumą?

– Į ką mes evoliucionuojame, kur mes keliaujame ir kas yra iš mūsų numatyta padaryti (arba ką mes patys iš savęs darome), aš nežinau. Aš tik žinau, kad mes gyvename kitaip, nei gyvenome prieš tai. Yra likę labai daug panašumų: tos pačios emocijos, be kurių žmogus negali išgyventi šioje žemėje, niekur nedingo meilė, ištikimybė, tarnystė, rūpestis kitu. Bet mes ateiname į kažkokias kitas fazes. Galbūt tikrai žmonija turės sustoti ir sustabdyti save nuo to bėgimo.

– Pirmą kartą šią pjesę pastatė Lietuvos teatro režisierius Gytis Padegimas. Ji buvo rodoma net 19 metų.

– Man atrodo, kad tada spektaklį išlaikė pati pjesė. Nuo tada žmonės pamilo ir T.Wilderį. Pasiūliau statyti šią pjesę režisieriui Dariui Rabašauskui tam, kad ji įgautų naują kvėpavimą mūsų erdvėje.

– Kaip manote, ar tada rodoma pjesė nebuvo tautos laisvės troškimo simbolis? Juk pirmasis "Mūsų miestelis" atsirado sovietmečiu?

– Ir tada, ir dabar pjesė simbolizavo tą patį – žmogaus būtį. Bet kokios sistemos, valdžios griūva, palyginti su būties egzistencijos prasme. Tuo šita pjesė ir yra graži, nes ji nekalba apie jokias socialines atskirtis, politines santvarkas, laisvę ar nelaisvę. Ji kalba apie žmogaus buvimą šioje žemėje, šioje palaukėje. Ir apie tai, kaip žmogui nugyventi toje palaukėje, kad nebūtų gėda numirti.

– Šioje pjesėje vaidinsite pagrindinį – Režisieriaus vaidmenį.

– Su šiuo vaidmeniu buvo įdomi istorija. Režisierių turėjau vaidinti jau tada, kai pjesė buvo pirmą kartą statoma. Bet aš atsisakiau, nes buvau per jaunas šiam vaidmeniui. Negalėjau išeiti prieš žmones ir mokyti juos, kas yra gyvenimas. Juk šio personažo misija – būti vedliu, kuris be jokio spaudimo pasakoja ir atveda visą žiūrovų salę į mirties ir laidotuvių tašką. O dabar aš jau galiu jį vaidinti, nes truputėlį mačiau gyvenimo, truputėlį žinau, kas yra druska, kas yra duona, kas yra pipirai. Truputį žinau, kas yra kraujas, kas yra ašara. Dabar jau galiu šiek tiek atsitraukti. Norint kalbėti apie gyvenimą, reikia jame nebūti. Kai žmogus pradeda subręsti, jis pradeda matyti šią dieną ir jos svarbą visai kitaip. Tada žmogus pradeda suprasti, kiek daug toje dienoje jis nematė, koks neįžvalgus buvo.

Kai buvau vaikas, mano Dievas buvo laikrodis. Bobutė mane atsivesdavo į bažnyčią, o aš žiūrėdavau į laikrodį, ten pakabintą, ir melsdavausi, kad tik greičiau tos Mišios pasibaigtų, nes noriu bėgti žaisti. Šitą Dievą aš taip mylėjau, kad galėjau ir poterius jam sukalbėtI. Paskui Dievas kito. Šiandien jis įvairus, tai ir paslaptis, ir kvantinė chemija, ir dalelė, ir nežinojimas, ir pats gyvenimas, ir drugelio efektas, ir chaosas, ir žvaigždynas, galaktika. Jis yra visur. Ir tame pačiame laikrodyje.

Kas? spektaklis "Mūsų miestelis".

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? sausio 16 d. 18 val.

– Apie ką šis spektaklis? Kuo jis aktualus šiandien?

– Tai siurreali komedija apie utopijos sukūrimą, alegorinė, alcheminė pasaka, jungianti burtų, magijos, mistinės iniciacijos, alcheminio virsmo, transformatyvaus klaidžiojimo savyje, ezotrinio pasaulėvaizdžio ištakų, būties iliuziškumo, gamtos paslapties temas.

Manau “aktualumo manija” yra tai nuo ko šiandienos teatras seklėja. Nesistengiu atsakyti į aktualumo klausimą, ieškau jaudinančių prasmių, spektaklis man prasmingas utopijos reikmės tema ir gražus sava sapniška ir minimalistine artikuliacija, formų nepastovumu, vaidmenimis. Manau jis aktualus kaip teatrinio grožio paieškos veiksmas.

– Ko moko ši pjesė?

– Moko tikėti utopija. Ši pasaka man sako, kokia svarbi yra meilė ir kiek ji savyje turi transformatyvios energijos ir kokia ji svarbi yra šiandienos pasauliui.

Pjesė moko mus būti drąsiems prieš melą, suktumą ir galbūt galingesnius už mus, mus tramdančius ir mūsų laisves ribojančius, taip pat nebijoti atskirties, kuri dažnai pasitaiko mūsų gyvenime ir pasisemti iš jos savęs supratimo, pasinaudoti tuo laiku, kai turi daugiausia laiko sau ir išnaudoti tą laiką savęs turtinimui. Ši pasaka moko mus laisvės supratimo.

Prosperas iš tiesų yra renesanso žmogus, jis labai labai platus beribe proto galimybių laisve. Šioje pjesėje yra atpasakojama labai graži situacija, kai Prosperas pateko į salą, Gonzalas jam davė tik kelias knygas, kurios, kaip sako pats Prosperas, yra vertesnės už jo prarastą karalystę. Ir iš to galima suprasti, jog jis ne tik pažino gamtą, nugalėjo saloje tvyrojusį chaosą bet ir išlaisvino jam pavaldžias dvasias - subtilų, neregimą tikrovės lygmenį. Tai tekstas, kupinas proto ir vaizduotės veržlumo temos grožio.

– Kodėl apskritai pasirinkote Šekspyrą ir būtent šį jo kūrinį?

– Manau tai pasamoninės ar intuityvios priežastys. Jis labai gražus. Manau tai susiję su troškimu teatre matyti paprastus, prasmingus ir dimensialius judesius.

– Ką jums pačiam, kaip režisieriui, reiškia ši pjesė?

– Reiškia labai gilų tikėjimą teatru.

– 2011 metais pagal šią pjesę spektaklį „Miranda“ pastatė ir režisierius Oskaras Koršunovas. Ar nebijote, jog žiūrovai ir teatro kritikai lygins šiuos abu darbus?

– Negaliu atsakyti, ar kažkam kils noras lyginti. Tai skirtingos terpės, skirtingos kartos, skirtingos patirtys. Galiausiai ir interpretacijos skirtingos. Bet pastebiu, kad jaunieji kritikai dažnu atveju nemoka būti žiūrovu. Spektakliai paliečia žmogų, čia tokie gan paprasti dalykai…

– Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su Klaipėdos jaunimo teatru?

– Praėjusių metų Jauno teatro dienų festivalyje. Tais metais buvau vienas iš dalyvių ir kūrybinių dirbtuvių metu padarėme du eskizus. Tai buvo tikrai labai įdomus potyris. Seniai trūko tokio pojūčio gyvenime. Ir apskritai, tai buvo labai didelis atradimas, kai per nesuprantamai trumpą laiką gali sukurti darbą nesijaudindamas dėl kažkokių lūkesčių ar rezultatų, gali pažinti daug jaunų menininkų.

„Audra“ – tai paskutinis W. Šekspyro (1564 m. – 1616 m.)  kūrinys, parašytas XVII a., kai visuomenėje jau sklandė didis nusivylimas humanizmo idealais bei moralinių vertybių nykimu. Pjesėje susipina įvairiausi stebukliniai įvykiai, pasakos ir burtai.

Festivalis tampa ne tik uostamiesčio ir Lietuvos kūrėjų bei teatro mėgėjų tradicija. Jis kasmet pritraukia vis daugiau kūrėjų iš užsienio. Šiemet organizatoriai sulaukė daugiau nei 80 dalyvių paraiškų ne tik iš Europos, bet ir iš tokių šalių kaip Kuba, Meksika, Čilė, Nepalas, Indonezija, Tanzanija.

Renginį organizuojančius aktorius nustebino didžiulis dalyvių noras išbandyti save ir kūrybinių dirbtuvių metu per trumpą laiką parengti trumpametražį spektaklį: „Kitose šalyse yra tiek daug kūrybingų žmonių, kurie domisi tokiu darbo principu, kurį siūlome savo organizuojamame festivalyje, kai per tam tikrą laikotarpį su visiškai nepažįstamais žmonėmis turi sukurti bendrą produktą, pasirodymą“, – kalbėjo festivalio „Jauno teatro dienos“ organizatorė Justina Burakaitė. Aktorė džiaugėsi, kad užsienio šalių dalyviai labai domisi šia idėja ir nori save taip išbandyti: „Visi ieško tarptautinių ryšių ir bendradarbiavimo. O visa tai ir atitinka mūsų festivalio idėją – skatinti bendravimą tarp įvairių kultūrų kūrėjų.“

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje prasidės balandžio 7-ąją ir truks šešias dienas. Lietuvos ir užsienio aktoriai, režisieriai, dramaturgai, scenografai, teatro kritikai bei kino kūrėjai vėl susiburs bendram tikslui – stereotipus ir kultūrines sienas griaunančiai kūrybai. Per keturias festivalio kūrybinių dirbtuvių dienas visi dalyviai dirbs grupėse ir sukurs pasirodymus, kuriuos pristatys viešai. Viena grupė dirbs dvi dienas ir antrosios dienos vakarą parengtas bendras darbas bus pristatomas viešai. Trečią dieną burtų keliu vėl bus formuojama kita grupė.

Taip pat trečius metus iš eilės prie festivalio „Jauno teatro dienos“ prisijungs ir kino režisieriai, kurie viso renginio metu filmuos kūrybines dirbtuves, pristatomus pasirodymus bei aptarimus. Iš filmuotos medžiagos bus kuriami trumpi vaizdo klipai, kurių peržiūra vyks paskutinę festivalio dieną.

Balandžio 12-ąją festivalį vainikuos kūrybinių dirbtuvių ir visos festivalio veiklos aptarimas, kuriame dalyvaus ir savo nuomonę išreikš teatro bei kino dirbtuvių dalyviai, festivalyje dalyvavę ar jį stebėję teatrologai ir lektoriai bei festivalio „Jauno teatro dienos“ žiūrovai.

Festivalis tampa ne tik tradicija uostamiesčio ir Lietuvos kūrėjams bei teatro mėgėjams, tačiau kasmet pritraukia vis daugiau kūrėjų iš užsienio. Šiemet organizatoriai sulaukė daugiau nei 80 dalyvių paraiškų ne tik iš Europos, bet ir iš tokių šalių, kaip Kuba, Meksika, Čilė, Nepalas, Indonezija, Tanzanija.

Renginį organizuojančius aktorius nustebino didžiulis dalyvių noras išbandyti save ir kūrybinių dirbtuvių metu, per trumpą laiką parengti trumpo metro spektaklį: „Yra tiek daug kūrybingų žmonių, dirbančių kitose šalyse, kurie domisi tokiu darbo principu, kurį siūlome savo organizuojamame festivalyje, kai per tam tikrą laikotarpį su visiškai nepažįstamais žmonėmis turi sukurti bendrą produktą, pasirodymą“, -  kalbėjo festivalio „Jauno teatro dienos“ organizatorė Justina Burakaitė. Aktorė džiaugėsi, jog užsienio šalių dalyviai labai domisi šia idėja ir nori save joje išbandyti. „Visi ieško tarptautinių ryšių ir bendradarbiavimo. O visa tai ir atitinka mūsų festivalio idėją – skatinti bendravimą tarp įvairių kultūrų kūrėjų.“

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje startuos balandžio 7 dieną ir truks šešias dienas. Lietuvos ir užsienio aktoriai, režisieriai, dramaturgai, scenografai, teatro kritikai bei kino kūrėjai vėl susiburs bendram tikslui – stereotipus ir kultūrines sienas griaunančiai kūrybai. Per keturias festivalio kūrybinių dirbtuvių dienas visi dalyviai dirbs grupėse ir sukurs pasirodymus, kuriuos pristatys viešai. Viena grupė dirbs dvi dienas ir antrosios dienos vakarą parengtas bendras darbas bus pristatomas viešai. Trečią dieną burtų keliu vėl bus formuojama kita grupė.

Taip pat trečius metus iš eilės prie festivalio „Jauno teatro dienos“ prisijungs ir kino režisieriai, kurie viso renginio metu filmuos kūrybines dirbtuves, pristatomus pasirodymus bei aptarimus. Iš filmuotos medžiagos bus kuriami trumpi vaizdo klipai, kurių peržiūra vyks paskutinę festivalio dieną.

Balandžio 12 d. festivalį vainikuos kūrybinių dirbtuvių ir visos festivalio veiklos aptarimas, kuriame dalyvaus ir savo nuomonę išreikš teatro bei kino dirbtuvių dalyviai, festivalyje dalyvavę ar jį stebėję teatrologai ir lektoriai bei festivalio „Jauno teatro dienos“ žiūrovai.

Vasario 21 d. 19 val. į akistatą žiūrovus kvies du broliai „Žiurkiagalviai“, vasario 26 d. 19 val. apie visuomenės nepakantumą „kitokiam“ bus kalbama ir rodoma spektaklyje „Helverio naktis“, o vasario 28 d. 19 val. liūdnai juokingame monospektaklyje „Kontrabosas“ publika turės galimybę įsiklausyti į jo herojų ir dar kartą suvokti save visuomenės kontekste.

Spektaklyje „Žiurkiagalviai“ pagal Natachos De Pontcharra pjesę pasakojama Žefo (aktorius Paulius Pinigis) ir Žefio (aktorius Donatas Želvys), – brolių, gimusių su žiurkių galvomis ir todėl priverstų slėptis nuo pasaulio, – istorija. Tai žmonės, nublokšti į socialinį užribį, kuris taip pat yra visuomenės sudedamoji dalis. Žefis ir Žefas kelia klausimus, bandydami suprasti ir išsiaiškinti, ką jie padarė ne taip, kodėl jie yra kitokie ir ar jie iš tiesų kitokie. Kodėl pasaulis jų nepriima? Jų pasakojama istorija pateikiama kaip liudijimas ir prisipažinimas, ir patys žiūrovai nusprendžia, kas šioje situacijoje yra kaltas. Šį spektaklį 2017 m. pastatė kūrybinė komanda: režisierius Valentinas Masalskis, aktoriai P.Pinigis, D.Želvys ir Laima Akstinaitė.

Ingmaro Villqisto „Helverio naktyje“ (rež. V.Masalskis, 2018) pasakojama apie atsidavusią Karlos (aktorė L.Akstinaitė) tarnystę ir jausmus visuomenės nesuprastam, gyvenančiam savo fantazijų pasaulyje, „kitokiam“ Helveriui (aktorius P.Pinigis). Jos jausmai susilieja į vieną unikalų, bendrą, skirtingų spalvų ir potėpių portretą, kuriame susipina motiniška globa, kantrus nuolankumas, egoistiškas pataikavimas. Netikėtai prasiveržia noras kontroliuoti, bet kokia kaina apsaugoti Helverį nuo blogio ir negatyvių gyvenimo spalvų.

Aktoriaus D.Želvio monospektaklis „Kontrabosas“ (rež. V.Masalskis, 2016) – tai tragikomiškas savimi, muzika ir pasauliu nusivylusio kontrabosininko monologas. Dabartinė garbėtroškų ir narcizų visuomenė kasdien mokosi tą pačią pamoką kaip ir Patricko Suskindo dramos herojus – pervertinus savo galimybes, lieka protestuoti prieš tavo talento nepastebėjusį pasaulį ir jo nekęsti. Arba galų gale suvokti, kad esi tik vienas didelio orkestro instrumentas, greičiausiai net ne kontrabosas, o barškutis.

Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys festivalyje dalyvauja kasmet. Išimtis buvo tik praėję metai. Paklausus, ar galėtų palyginti praėjusių metų renginius su šiemet vykstančiu, aktorius neskubėjo dėstyti įžvalgų.

„Lyginti festivalius, manau, ne mano darbas. Kasmet nauji žmonės, nauji režisieriai, nauji tikslai, kitos erdvės... Tame ir yra visas smagumas. Įdomu, kai viskas keičiasi“, – kalbėjo D. Želvys.

Kaip labiausiai džiuginančius dalykus šiemet vykstančiame festivalyje aktorius įvardijo atvykusių dramaturgų darbą ir susirinkusiųjų nuoširdumą.

„Labai džiugu, jog šiemet turime dramaturgus. Jie labai stipriai galvoja apie siužetą, jo prasmę, patį darbą. Man labai patinka, jog turime mažai laiko kūrybinių dirbtuvių metu. Todėl kaip ir nėra galimybės pernelyg giliai „kapstytis“ gautoje informacijoje. Tačiau iš kitos pusės, laiko yra pakankamai, jog galėtum „iškapstyti“ tiek, kiek reikia. Be abejo, ir žinių bagažas turi būti šioks toks. Smagu sutikti ir dirbti su tiek daug jaunų ir naujų žmonių, kurie turi tiek daug įvairių argumentų visoms temoms. Nepaisant to, jog komandose visi esame labai įvairūs ir skirtingi, kartu dirbdami festivalio metu jaučiame didelį ryšį vieni su kitais. Labai šilti ir jautrūs, atviri bei nuoširdūs žmonės susirinko“, – pastebėjimais dalijosi D. Želvys.

Jau šį vakarą, 18 val., žiūrovai kviečiami nemokamai pamatyti antruosius kūrėjų pasirodymus. Kūrybinių teatro dirbtuvių darbų peržiūra vyks „Švyturio“ arenoje. Po jų susirinkusieji kviečiami neskubėti išeiti ir prisijungti prie bendros diskusijos-aptarimo, kurį moderuos teatrologė, Vytauto Didžiojo Universiteto Teatrologijos katedros doktorantė, bei dėstytoja Kristina Steiblytė.