Galbūt maras – mūsų laikmetis, kai nieko, net žmogiškumo, nepaisydami puotauja apakę mūsų kraštiečiai, o gal – ir akli, sąžinę praradę valstybių, ypač gruobuonės Rusijos, vadovai.

Beje, posakis puota maro metu kilęs iš rusų kalbos. Тai Aleksandro Puškino ciklo „Dramatiškos scenos“ (1830) vieno kūrinio pavadinimas, sudarytas pagal škotų poeto Johno Wilsono poemą „Maro miestas“. Taip sakoma apie nerūpestingą elgesį, prabangų gyvenimą per karus, suirutes, sunkmečiu.

Vos pamačius parodos ekspoziciją, atrodė, kad pavyks prisijaukinti tapytojos darbus. Išties, į juos pažvelgus, matant mirties ir amžinybės simbolius, kūnas pagaugais eina. Tad norom nenorom pradedi reflektuoti mirtį, gyvenimo laikinumą ir trapumą, susimąstai apie amžinybę.

Organizatorių nuotr.

Kaip pastebi menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, „E. Velaniškytė priskirtina vadinamajai lūžio kartai, kuriai priklauso Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Ramūnas Čeponis, Raimundas Sližys, Audronė Petrašiūnaitė... Šios menininkų kartos atstovai devintąjame XX a. dešimtmetyje ėmė atspirties kūrybai ieškoti įvairiuose šaltiniuose: mituose, metaforose, kasdienybėje, kas – miestietiškoje, kas – kaimiškoje. Būtent į pastarąją ir paniro E. Velaniškytė. Iškeitusi Kauną į Salako kaimą, troboje ji tapė tamsias kaip aprūkusios sienos drobes, kurių pagrindiniai veikėjai – žmonės, autorės matyti šalia savęs, artimi širdžiai ir esantys arti. Personažų figūros masyvios ir nevikrios, didelių formų, rankos ir kojos nedetalizuotos, tarsi kultuvės“.

Visi parodoje eksponuoti E. Velaniškytės paveikslai – figūriniai, panašaus – rusvo, rausvo, aukso spalvų kolorito (galbūt tai – amžinybės spalva?). Tai primena senųjų meistrų, ypač Rembrandto, drobes, kur taip pat karaliauja panašūs tonai ir subtili šviesotamsa.

Autorės tapybos darbų pavadinimai – labai simboliški, atliepiantys Šventąjį Raštą – Senojo ir Naujojo Testamentų motyvus, krikščionišką pasaulėjautą: „Sūnus palaidūnas“ (2021), „Šventas Abraomas aukoja dukras“ (2022), „Lozorius“ (2021), „Didysis inkvizitorius dirba“ (2021), „Šventas Jurgis ir Mergelė“ (2021), „Sklendžianti siela“ (2021) ir kt.

Nemažai šioje parodoje eksponuota pietų ir madonų: „Pieta lopšinė“ (2018–2021), „Avinjono madona“ (2022).

Iškalbingas ir pačios autorės tapytas autoportretas, susiliejantis koloristiškai – rusvais ir paauksintais tonais – ir mąslumu su kitais parodoje eksponuotais paveikslais.

Šie E. Velaniškytės paveikslai – nepasaldintos efleksijos apie gyvenimo trapumą, amžinybę ir sielos kelionę anapus.

Itin nuotaikingas parodos pavadinimas – tarsi aliuzija, savotiška žaisminga kūrybinga sąšauka su amerikiečių mokslininkės, psichoanalitikės Clarissos Pincolos Estes knyga „Bėganti su vilkais“.

Parodos atidarymą autorė norėjo pažymėti kūrybinėmis koliažo dirbtuvėmis „Susikurk savo lapę“, kad kiekvienas norintis galėtų atrasti užkoduotas legendas, pasigėrėti vingriomis paveikslų linijomis ir patiems susikurti savo vidinės lapės (lapino) portretą.

Parodoje eksponuojama šešiolika paveikslų, tapytų aliejumi ant drobės, kurių dalis turi ir simbolines, sakraliam švenčių metui skirtas paantraštes, pavadinimus („Prisikėlimas“, „Šventapaukštis“).

Organizatorių nuotr. 

Kalbant apie Šventapaukštį, verta prisiminti, kad Šventpaukštinis buvo paukščių dievas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikas Motiejus Strijkovskis 1582 m. minėjo dievą Šventpaukštinį (Svietpuncinį): „Swieczpunscynis – dievas, kurio žinioje buvo vištos, žąsys, antys ir visi kiti paukščiai, tiek naminiai, tiek laukiniai; tam aukų neaukodavo, sakydavo, kad tai esąs lakiojimo dievas.“

Apskritai paveiksle „Šventapaukštis“ Šventasis Paukštis vaizduojamas kaip visų paukščių rūšių (net ir pelėdų) globėjas, po savo sparnais glaudžiantis įvairiausius paukštelius. Įdomus ir kitas parodoje eksponuojamas mėlyniatonis kiek abstrahuotas paveikslas „Smaragdinė pelėda“, kuriame mieganti žmogysta įkomponuota šalia tamsiai mėlynos smaragdinės pelėdos silueto.

Organizatorių nuotr. 

Daugumoje paveikslų dominuoja paukščio (vis dėlto tai ir Prisikėlimo simbolis) ir lapės motyvai.

Lapėms dedikuoti bene keturi parodoje eksponuojami paveikslai („Bėgančios kartu“, „Lapės daina“, „Lapių kava“, „Miško meditacija“). Matome, kad Indrė itin kūrybiškai interpretuoja lapės motyvą, kartais jam suteikdama ir daugiau apibendrintumo, abstraktumo (palyginkime su paveikslu „Miško meditacija“).

I. Gražulevičiūtės-Vilėniškės tapyba atvira kūrybiniams ieškojimams, autorė kartais nuo figūratyvinių motyvų mėgina pereiti prie abstraktesnių, pvz., paveikslai „Skrydis be pastangų“, „Abstrakcija kačiukas“, „Abstrakcija, abstrakcija“. Šiose abstrakcijose svarbiausia – vingrių melsvų linijų (ypač tai akivaizdu paveiksluose Pietų Amerikos mitologijos tematika „Pumos širdis“ ir „Mėnulio ašara“), įvairiaspalvių potėpių, spalvinių dėmių žaismas. Akivaizdu, kad šie paveikslai yra atviresni platesnėms interpretacijoms.

Organizatorių nuotr. 

Tad itin žavi įvairiaspalvis ir įvairiapusis, dinamiškas I. Gražulevičiūtės-Vilėniškės kūrybinis talentas, kaskart parodose atveriantis netikėtų, įdomių gamtos motyvų interpretacijų.

Kas? I. Gražulevičiūtės-Vilėniškės paroda „Bėganti su lapėmis“.

Kur? Garliavos sporto ir kultūros centre.

Kada? Veikia iki gegužės 12 d.

Z. Jusevičiūtė-Tarasevičienė – aktyvi dailininkų bendruomenės narė bent tris dešimtmečius rengia personalines parodas, dalyvauja grupiniuose projektuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Kodėl toks parodos pavadinimas, kodėl minimas juodas sidabras? Juk kovas – pavasario pradžia, o menininkė šia paroda kviečia medituoti apie juodą sidabrą.

Pažvelgus į parodoje pristatomus darbus, nuo pirmo žvilgsnio akį patraukia abstraktūs vaizdai ir pilkas koloritas, nelyg žiemos tirpsmo sniegas. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, tame pilkame tirpsme galima įžiūrėti ir spalvotų dėmelių, – tarsi mažų spalvotų akmenėlių.

Šio abstraktaus – „Juodo sidabro“ – ciklo paveikslai išsiskiria ir dinamiškumu bei muzikalumu. Žvelgiant į Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės naujojo ciklo darbus susidaro įspūdis, kad spalvos, štrichai ir tekstūros vibruoja, tokiu būdu sukuriant erdvės gylio ir daugiasluoksniškumo įspūdį. Vienas iš šio ciklo paveikslų išsiskiria ekspresyviu raudonu koloritu – rausvi potėpiai, dėmės dera su mėlynais štrichais.

Ar visi parodoje eksponuojami darbai panašūs? Ne – akivaizdu, kad dailininkė mėgsta eksperimentuoti, improvizuoti, išbandyti naujus motyvus, tad parodoje matome ir figūratyvinių darbų, gamtovaizdžių, peizažų. Naujesnėse drobėse akivaizdus linijų, spalvų, potėpių dinamiškumas, veržlumas. Ypač mėgiamos juoda, pilka spalvos. Net ir gėlių žiedai, regis, paliesti pilkšvų dėmių. Tačiau jau minėta kūrinių įvairovė atskleidžia, jog menininkei kur kas artimesnis spalvingesnis gamtos – augalų, gėlių – pasaulis, visada nuteikiantis ramybei ir meditacijai. Vyrauja ekspresyvūs potėpiai, veržlūs štrichai.

Tarp parodoje eksponuojamų darbų dominuoja aliejinės tapybos pavyzdžiai, nors, kaip pati autorė liudija, pleneruose ji mėgsta tapyti akrilu.

Kas? Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės paroda „Juodas sidabras“.

Kur? Raudondvario dvaro meno inkubatoriuje.

Kada? Veikia iki balandžio 18 d.

Skirtingi ir panašūs

Šios spalvingos parodos kuratorė – ekspresyvi ir veikli tapytoja I. Mika, o grupės GIRIA iniciatorė – originali menininkė tapytoja I. Budrytė.

Savita ekspresyvi ir dinamiška, kameriška parodos ekspozicija išsiskiria ryškiaspalviais paveikslais, laisvai plaukiojančiomis spalvų dėmėmis, primityvia stilistika. Šios spalvingos grupės narius jungia ekspresyvumas, pirmiausia koloristinis, primityvi stilistika, ypatingas dėmesys gamtos detalėms.

Mes grupėje esame kaip tie medžiai, randantys savo vietą girioje, bet nepamirštantys bendruomeniškumo.

Grupės iniciatorė I. Budrytė sako sulaukusi I. Mikos kvietimo dalyvauti dailininkų sąjungos parodoje „Prieškvadrienalė“ 2022-ųjų rudenį Panevėžyje. „Mūsų – I. Mikos, mano ir G. Jagmino darbai buvo sukabinti greta, išryškėjo mūsų tapybos giminingumas. Mes saviti, bet kartu vienas kitą papildome ir paryškiname. Čia man ir kilo mintis, kad būtų įdomu surengti bendrą parodą“, – pasakojo dailininkė.

Būrelį papildė R. Averincevas, kurio darbais I. Budrytė sakė seniai besigėrianti, o G. Jagminas pakvietė A. Judicką, įnešusį savo spalvų, formų ir užbaigusį trumpinį GIRIA.

„Tapyba man – kaip medžiui ošimas vėjuotą dieną, mano vėjai kyla iš vaizduotės. Gustas, Irena, Romas ir Algirdas gal kiek kitokie medžiai, priežastys skatinančios mus tapyti gali būti skirtingos, bet mums tinka vienoje girioje augti. Reikšminga, kad pirmą mūsų parodą Irenos dėka pavyko surengti Kauno kultūros židinyje – Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje“, – sakė I. Budrytė.

Vaizdų viliojimas

I. Budrytė darbus šiai parodai parinko iš naujausių ir kelių anksčiau tapytų. Tarp jų – itin ekspresyvus ir šmaikštus ir žaismingas paveikslas „Dviese“ (2022 m.), kur mėlyname fone vaizduojamas vilką primenantis krokodilas, tupintis / sėdintis prie violetinio lagamino, o ant šakos – mažytis krokodiliukas raudonu apdaru nelyg vilkas / vilkiukas iš „Raudonkepuraitės“.

Rinkdama kolekciją parodai I. Budrytė sako pasikliovusi daugiau intuicija, nujaučiamais ryšiais tarp paveikslų, o ne loginiu pasakojimu.

„Einu tapyti ne tada, kai noriu realizuoti kokią susiformavusią idėją ar numatytą vaizdą, greičiau priešingai – einu ieškoti, tapymas man yra vaizdo viliojimas, ieškojimas. Kai galvoje vėjai nurimsta ir triukšmai nutyla, tuomet atsiranda jaukumo ir erdvumo, susiformuoja tuštuma, į kurią iš vaizduotės tankumyno pradeda slinkti miglos ir rodytis pavidalai, kuriuos bandau perkelti ir konkretizuoti ant drobės ar kartono. Vaizduotės turinys susikaupia iš viso gyvenimo patirties, iš sapnų, iš atgarsių, per kartų kartas ateinančių iš senovės girių. Visa tai vaizduotės tankmėje virsta individualiu turtu, kur galima aptikti netikėtų ir įdomių radinių“, – apie savo kūrybos procesą pasakojo I. Budrytė.

Dailininkės aliejinės tapybos pavyzdžiuose vyrauja geltonos, raudonos spalvos figūros, žmogystos. Menininkė linksta geometrizuoti savo figūrines kompozicijas – taip jos įgyja abstraktumo.

Būrimasis draugėn

Apie bendraminčių būrį paklaustas tapytojas G. Jagminas atskleidė spalvingą kolektyvo būrimo istoriją ir paantrino kolegei: girioje esą svarbus ir kiekvienas medis, ir visuma. „Taip ir mes esame GIRIOJE. Ištakos slypi tapytojų grupėje veikusioje 2021–2022 m. Tada vadinomės GISA – G. Jagminas, I. Budrytė, Sigita Maslauskaitė ir Aistė Bugailiškytė, surengėme keletą parodų. Ilgainiui grupė iširo“, – dėstė menininkas.

Su I. Budryte jis vis prasitardavęs apie naujas parodas ir apie R. Averincevą, su kuriuo tekę daug laiko praleisti kartu dalyvaujant 2010–2021 m. tapybos stovyklose Balninkuose.

„Labai vertinu Romano tapybą, tas jo kraštutinis – suprimityvintas – ekspresionizmas labai gyvas. Netrukus Inos iniciatyva tai ir įvyko, – Romanas sutiko, tiesa, dar prisijungė mums stilistiškai labai artima I. Mika. Taigi mūsų sudėtis buvo stilistiškai gana vientisa ir gerai sulimpanti ekspozicijose, ir tai džiugino. Du kauniečiai ir du vilniečiai“, – pasakojo tapytojas.

Pasikvietus savamokslį skulptorių ir tapytoją iš Daugų A. Judicką, radosi ir GIRIA. „Nors iš pradžių svarstėme, kad galėtume pasivadinti ir GIRA, kaip kūrybos raugas. Dar GISOS laikais juokaudavome, kad mus jungia kažkokia „ne visai teisinga tapyba“, kažkokie art brut reiškiniai, o GIRIOJE tas tapybos šiurkštus išraiškingumas tik dar labiau išsigrynino", – apie grupelę vienijančias jungtis sakė menininkas.

Gyvenimo ir kūrybos buveinės

G. Jagminas parodoje pristato keturis tapybos darbus – ekspresyvous žaliatonius peizažus, kuriais, paties žodžiais, lenkęs į P. Galaunės laikus, XX a. 4-ąjį dešimtmetį veikusios dailininkų grupės „Ars“ tradiciją, liaudies meno refleksijas. Todėl parodoje atsirado iš natūros tapytas liaudies menininko A. Judicko namas Dauguose, šviesaus atminimo profesoriaus Leopoldo Surgailio senelio namas Sudeikiuose.

G. Jagminas parodoje pristato keturis tapybos darbus, kuriuose – ekspresyvūs žaliatoniai vaizdai – peizažai.

„L. Surgailis buvo mano mokytojas studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Jis labai savitai, su didele laukiniška energija interpretavo liaudies meną ilgai trukusiame kūrybiniame tapytojo kelyje, taip pat savitai perdavė tą patirtį savo studentams“, – pasirinkimą aiškino menininkas.

Dar dviem peizažais jis sako mąstęs apie žmogaus ir gamtos tvarinių santykius ir įtampas: „Tapau buveines, kuriose galima būti, ir dirbdamas tarsi stoviu ar kybau tose tapomose buveinėse.“

Savitumas ir bendrystė

A. Judickas parodoje pristato tapybą, tikrovės pradu išsiskiriančius peizažus ir savo skulptūros pavyzdį – ekspresyvią gaidžio skulptūrėlę. „Dalyvavimas grupėje GIRIA – didelis malonumas ir atsakomybė. Mūsų grupė man tiesiogiai asocijuojasi su žodžiu „giria“, su mįslingumu ir gamta, jos didybe ir spalvomis, įvairove ir ramybe. Mes grupėje esame kaip tie medžiai, randantys savo vietą girioje, bet nepamirštantys bendruomeniškumo“, – pasakojo A. Judickas.

R. Averincevas, anot meno kritiko Astijaus Krauleidžio-Vermonto, dalyvaudamas grupinėje parodoje išsikėlė sau svarbų ir aktualų kūrybos uždavinį. Tapytojas sakė nenorėjęs nuvilti rimtos komandos.

Tapytoja I. Mika parodoje pristato itin ekspresyvius tapybos darbus, kuriuose dominuoja rausvas koloritas. Kai kurie paveikslai – apvalios formos, nelyg savotiškos inkrustacijos; pasirodo lyg ir karūnuotų valdovų / valdovių siluetai, kurių viena – Adelė Galaunienė.

Pati tapytoja grupę GIRIA mato kaip stiprią kūrybinę bendriją: neįsipareigoję taisyklėms ar manifestams dailininkai atranda bendruomenišką santykį, analizuoja, ką reiškia kurti ir būti drauge su kitais, ir išlieka ištikimi savo pasaulėjautoms. Ji tikisi, kad GIRIA liks besikeičianti – tęstinė – bendrija, vienijanti stiprius menininkus ir pabrėžianti jų pasaulėjautas ir pasaulėžiūras.

Kas? Paroda "Giria".

Kur? P. ir A. Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? veikia iki kovo 25 d.

Kauno rajone gyvenantis ir kuriantis menininkas nuo 2006 m. dalyvauja parodose: rengia personalines, eksponuoja darbus kartu su kitais menininkais, yra tarptautinių plenerų kuratorius, kasmet rengia tapybos plenerus Pervalkoje. Apie tapytojo produktyvumą byloja ir tas faktas, kad kone vienu metu su paroda Trakuose G. Markučio kūriniai buvo eksponuojami Ežerėlio kultūros salėje. Abiejose parodose buvo eksponuojami skirtingi tapytojo darbai.

Biržuose, prie Širvėnos ežero, Radvilų pilies, gimęs ir užaugęs menininkas įkvėpimo dažniausiai ieško gamtoje.

G. Markutis – spalvinės ekspresijos nevengiantis tapytojas. Pastaruosiuose darbuose nuo figūratyvių detalių realistinių vaizdų, konkrečių peizažų detalių pereinama prie itin spalviškai skambių muzikalių abstrakčių formų.

„Mėlynas ežeras“. 

Trakuose eksponuojama 20 brandžių tapytojo darbų – aliejinės tapybos ant drobės pavyzdžių. Paroda skirta pirmapradžių stichijų, pirmapradžių elementų – vandens ir ugnies – refleksijai. Jau vien parodos pavadinimas suponuoja mintį, kad joje dominuos abstraktesni paveikslai, kad juose nebus daug figūrinių elementų.

Parodoje eksponuojamų abstrakčių formų G. Markučio paveikslų pavadinimai atskleidžia vidinių pajautų gelmę („Išgalvotos mintys“). Dauguma parodoje eksponuojamų darbų susiję su vandens stichijos tematika: „Mėlynas ežeras“, „Mėlynai rudas ežeras“, „Debesys jūroje“. Ir ežeras, ir jūra jo darbuose asocijuojasi su begalybe, gelme. Žiūrovas kviečiamas į kelionę, kurios pabaigoje laukia kažkas nauja.

„Saulėlydis“. 

Keliuose tapybos darbuose tarsi reflektuojama vandens ir ugnies sąveika (paveikslai „Ugnies medžioklė“, „Ugnis ir vanduo“). Taip ir primena prancūzų svajonių fenomenologo Gastono Bachelardo veikalus: „Ugnies psichoanalizė“, „Vanduo ir svajonės“, „Erdvės poetika“.

G. Markučio kūrybos ir šios parodos išskirtinumas – ryškūs spalviniai kontrastai, ryškios spalvinės dėmės, įsiterpianti juoda arba balta kontūrinė linija, subtiliai perteikta gamtos ir žmogaus pasaulių harmonija. Žavi ir dinamiškas, ekspresyvus autoriaus potėpis, kartais netgi priartinantis peizažą prie abstrakcijos.

Šioje parodoje eksponuojamuose paveiksluose gana daug kontrastingų – mėlynų, raudonų, baltų spalvų tonų. Tapytojas vis dėlto renkasi spalvų ekspresyvumą ir dinamiškumą, jam kiek svetimi pasteliniai lietuviško peizažo tonai.

„Juodkalnija“

Ekspozicijoje dominuoja abstraktūs vaizdai, melsvų dėmių, atmieštų baltos spalvos intarpais, žaismė. Regis, atsiskleidžia vandens ir ledo stichijos. Kai kurie paveikslai kiek primena ne tik vandenų, bet ir kalnų peizažus. Nors kai kuriuos paveiksluose šalia melsvų dėmių atsiranda ir rusvos, ugnies stichiją reprezentuojančių nėra labai daug.

Džiugu, kad tapytojas mezga tiltus tarp menininkų, juos buria. Džiugu ir tai, kad jis leidžia su savo kūryba susipažinti ne tik kauniečius, bet ir tolimesnių Lietuvos miestų gyventojus.

Rudosios herojės

Praėję ir šie metai buvo ir yra itin produktyvūs I. Gražulevičiūtei-Vilėniškei ir naujų darbų, ir parodų prasme.

Kuo ypatinga ši paroda tokiu tikrai optimistiniu pavadinimu? Matyt, viskuo – ir žaižaruojančiomis spalvomis, ir savitomis tekstūromis, ir įdomiais motyvais.

Parodoje eksponuojama beveik 20 I. Gražulevičiūtės-Vilėniškės paveikslų.

Matyt, parodos pavadinimas ir kilo iš tokio paties pavadinimo lapės paveikslo (šalia lapės, geriančios kavą ar arbatą, užrašas „Viskas bus gerai“). Tačiau parodos anonsui autorė pasirinko kitą paveikslą su lape žaismingu pavadinimu su tautosakos motyvais – „Neša mane lapė“.

Itin savitas paveikslas „Penktos valandos arbata“, kuriame – pagrindinių Indrės paveikslų herojų – lapės ir pelėdos – siluetai.

Indrės kūryboje itin svarbus gyvūnų, ypač – lapės, motyvas (plg. parodoje eksponuojamus paveikslus „Lapės sapnas“, minėtas „Neša mane lapė“, „Besiilsinčios lapės“, „Lapių kotedžiukai“ ir kt.). Įdomus ir paveikslas, kuriame tarsi nutapytas lapių medis (arba slaptos lapių buveinės – slapti urvai) paveiksle „Lapių kotedžiukai“. Galbūt lapės svarbios ne tik dėl ryškiaspalvių oranžinių tonų, kailio gražumo ir silueto grakštumo, bet ir dėl savotiškos išminties.

Sparnuotieji simboliai

Indrei itin svarbus ir pelėdos, kaip išminties ir žinių simbolio, motyvas. Plg. paveikslą „Namų apsauga“, kuriame – iš kaktuso išnyranti pelėda; taip pat paveikslą „Eis ir praeis“, kuriame – pelėdos ir katės, geriančių arbatą, siluetai.

Savitas paveikslas „Penktos valandos arbata“, kuriame – pagrindinių Indrės paveikslų herojų – lapės ir pelėdos, geriančių arbatą, siluetai.

Ypatingas dėmesys Indrės paveiksluose skiriamas ir paukščio motyvui, paukščiai šiuo atveju tarsi simbolizuoja metų laikų kaitą, mišrios technikos ant kartono paveiksle „Rudeniniai paukščiai“ – oranžiniai paukščių, virstančių rudeniniais lapais (ar atvirkščiai) siluetai. Savitas paveikslas „Abstraktūs paukščiai“, kuriame žaliai mėlyname fone – apibendrinti gelsvi paukščių siluetai.

Taip pat menininkei itin svarbi yra mėlyna spalva ir įvairūs jos atspalviai (plg. mėlyniatonius paveikslus „Lapės sapnas“, „Neša mane lapė“). Indrės pagrindinės temos ir įkvėpimo šaltiniai – gamta, gyvūnai, paukščiai, vaizduotės realybė, pasakos, misticizmas, dirbtinis intelektas.

Akivaizdu, kad I. Gražulevičiūtės-Vilėniškės vaizduotės galios iš tiesų neribotos. Džiugu, kad kūrėja ir mokslininkė nebijo eksperimentuoti, priimti įvairių kūrybinių iššūkių.

Technikos subtilumai

Menininkė mišriai technikai dažniausiai naudoja kartoną. „Kartais ir pakartotinai panaudotą (noriu, kad mano darbai turėtų mažesnį poveikį aplinkai), taip pat drobę ant porėmio“, – sako ji.

Naudojamos medžiagos: akrilas, tušas, įvairūs flomasteriai ir žymekliai, aliejinės pastelės, lakas padengti. „Dažniausiai pagrindą padengiu akriliniais dažais, tada kitomis priemonėmis kuriu darbo kompoziciją ir siužetą, vėliau darbą užfiksuoju laku. Kai kuriuose darbuose naudoju koliažo elementus – iš žurnalų iškirptas akis; taip norėjau gyvūnams, savo darbų personažams, suteikti žmogaus žvilgsnį ir sužadinti žiūrovų empatiją šiems personažams gyvūnams“, – pasakoja I. Gražulevičiūtė-Vilėniškė.

Subtiliai Indrės piešiniuose įkomponuojamos ir raidės, užrašai, pavyzdžiui, jau minėtas šalia nutapytos lapės yra užrašas – parodos pavadinimas – „Viskas bus gerai“.

Ypatinga svarba paveiksluose tenka ir fono modeliuotei, dažniausiai jis tamsiatonis ir visada užpildytas – menininkė nemėgsta palikti tuščios erdvės.

Regis, Indrės paveiksluose atsispindi ir visas kosmosas, pavyzdžiui, viename melsvatoniame paveiksle, jo centre, galima išvysti miegančią balsvą lapę, jos apačioje – atsivėręs vandens, gelmių pasaulis (matyti nardančių mėlyniatonių žuvų, netgi delfinų kontūrai), o virš jo – detalūs augalų tarsi iš miegančios pievos kontūrai (paveiksle „Lapės sapnas“).

I. Gražulevičiūtės-Vilėniškės paveikslai iš tiesų žavi žaižaruojančiomis ryškiomis spalvomis, ypatingu linijų, formų dinamiškumu ir vitališkumu; jos paveiksluose dera ir žaismė, kartais gal net vaikiška, ir paslaptis, galbūt netgi visatos.

Susidaro įspūdis, kad autorė ir jos paveikslai yra nuolatiniame kūrybos procese – vyksme ir kisme.

Apskritai, kruopštus Indrės kūrybinis darbas, ieškant naujų atradimų ir spalvų, motyvų ir jų savitų interpretacijų, tikrai suteikia įkvėpimą kurti ir nesustoti.

Kas? I. Gražulevičiūtės-Vilėniškės paroda „Viskas bus gerai“.

Kur? Vaikų literatūros muziejuje.

Kada? Veikia iki vasario 28 d.