Savo istoriją jis pasakoja meninėmis priemonėmis – unikalūs kūriniai iliustruoja kovą su cistine fibroze, o dažniausias motyvas yra plaučiai, randai, žaizdos, nutapyti ryškiomis spalvomis, žvilgančiais dažais, dekoruoti lemputėmis. Tokį meninį stilių kūrėjas pasirinko kaip kontrastą ligos bjaurumui, nemaloniems simptomams.

Serga nuo kūdikystės

Cistinė fibrozė, genetiškai paveldima liga, Dylanui buvo nustatyta sulaukus trijų mėnesių. Jai būdingas daugelio organų ir jų sistemų pažeidimas dėl sutrikusios išorinės sekrecijos liaukų funkcijos.

Dažniausiai pažeidžiami plaučiai, dėl sutirštėjusio sekreto ir lėtesnio jo pasišalinimo kvėpavimo takuose atsiranda jo sankaupos. Tai sukelia pasikartojančias infekcijas, kurios ardo bronchų jungiamąjį audinį, atsiranda negrįžtamų pokyčių ir plaučiuose, ilgainiui gali sutrikti jų veikla. Ligonis nuolat kosėja, jam sunku kvėpuoti, vargina dusulys, silpnumas.

Nesąžininga būtų ir toliau nagrinėti filosofines temas, kai rūpi labai žemiški dalykai – tai, kad gali vėl laisvai kvėpuoti.

1979-aisiais, kai D.Mortimeris gimė, gydytojų prognozės tokiems kaip jis buvo pesimistiškos – medikams trūko žinių apie šią įgimtą ligą, efektyvaus gydymo nebuvo, manyta, kad ligoniai gali išgyventi tik iki paauglystės. Laimė, kai sulaukė dešimties, buvo atrastas genas, perduodantis cistinę fibrozę. Mokslininkai pradėjo tyrimus šioje srityje, buvo sukurti nauji vaistai ir atsirado ilgesnio, geresnės kokybės gyvenimo viltis. Šiuo metu pacientų išgyvenamumas siekia 37 metus. Dylanui jau 41-i, dėl to jam prireikė plaučių transplantacijos.

"Vaikystėje tėvai man labai daug apie ligą neaiškino, bet buvo labai rūpestingi, reguliariai vežiodavo pas gydytojus, prižiūrėjo, kad laiku išgerčiau prirašytus vaistus, taikė alternatyvias procedūras. Pavyzdžiui, gydymą plekšnojimu. Aš atsiguldavau, o mama arba tėtis man energingai plekšnodavo delnais per krūtinę, nugarą plaučių srityje. Tai padėdavo iškosėti skreplius, gleives, kurie trukdė kvėpuoti, sukeldavo įkyrų kosulį", – prisimena D.Mortimeris.

Ir psichologiškai nebuvo lengva. Žinojimas, kad ilgai negyvensi, – sunkiai pakeliamas, ypač vaikui. Kiekvienas ligonis trokšta, kad su juo elgtųsi kaip su sveiku. Bet tai sunku paaiškinti aplinkiniams, kai jie girdi kažką nuolatos kosint, ir replikuoja, kad tai turbūt astma ar peršalimas, o galbūt tuberkuliozė, kita užkrečiama liga. Dylanas dažnai lankydavosi sporto klube, nes aktyvi fizinė veikla padeda valytis plaučiams. Tačiau tai sukelia kosulio priepuolius, o tarp kartu sportuojančių atsiranda netolerantiškų asmenų, iš kurių yra sulaukęs net grasinimų.

Ramstis – šeima ir tikėjimas

Nepaisant negalavimų, kartais labai sekinančių, Dylanas stengėsi gyventi normalų gyvenimą. Sėkmingai baigė mokyklą ir įstojo į Kanzaso meno institutą, kur studijavo vazduojamuosius menus, magistro laipsnį įgijo Niujorko vizualinių menų mokykloje.

Pasinėręs į kūrybą jaunuolis turėjo nedaug draugų, o į pasimatymus iš viso nevaikščiojo, niekada neturėjo merginos. Tai buvo sąmoningas apsisprendimas, tada galvojo, kad nenori jokiam kitam žmogui užkrauti tokios naštos.

Ir tada, kai jau buvo susiruošęs palikti gimtąjį Kanzasą ir persikelti į Niujorką, visą dėmesį skirti menininko karjerai, sutiko savo būsimąją žmoną. Buvo paskutinė diena, kai jis nusprendė dar kartą kartą nueiti į bažnyčią, o jo būsimoji antroji pusė ten tada apsilankė pirmą kartą.

Tai nebuvo meilė iš pirmojo žvilgsnio, tačiau visą bemiegę naktį Dylanas svarstė, ką daryti: išvykti, kaip suplanavęs, ar pasilikti. "Galvojau, kad tai yra ženklas. Ne šiaip sau sutapimas. Vis dėlto išvažiavau ir kurį laiką su Shannon bendravome per atstumą", – mintimis grįžta į praeitį.

Po metų, kai nebeliko abejonių, kad Shannon – jo gyvenimo moteris, mylimieji susituokė. Susilaukė dviejų sūnelių – vyresniajam Noah jau vienuolika, jaunesniajam Liamui – aštuoneri.

Dylanui labai svarbus tikėjimas, jis kurį laiką dirbo pastoriumi vienoje didžiausių Kanzaso bažnyčių, o laisvą laiką dalijo šeimai ir menui. Tuo metu jo kūrybos tematika buvo glaudžiai susijusi su religija, menininkas kėlė filosofinius būties klausimus ir ieškojo į juos atsakymų.

Tikėjimas ypač padėjo ieškant atsakymo, kodėl jam taip atsitiko, kai labai norėjosi įveikti ligą, pamiršti jos keliamas kančias, nebegalvoti apie mirtį. Atrodė, kad buvo išklausytas ir sulaukė malonės – vis dar buvo gyvas, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, nepaveldėjusių nelemtojo geno. Jautėsi dėkingas už šias gyvenimo dovanas, todėl tapo pastoriumi.

Tačiau idilė baigėsi artėjant 37-ajam gimtadieniui. Savų plaučių resursai beveik išsisėmė, jį galėjo išgelbėti tik plaučių transplantacija.

Atsidėjo kūrybai

Vyras kosėjo krauju, nebegalėjo ne tik sportuoti, bet ir žaisti su sūneliais. Labai pasisekė, kad vos po poros mėnesių, kai buvo įtrauktas į ligonių, kuriems reikalingas plaučių persodinimas, sąrašą, atsirado donoras.

Operacija puikiai pavyko, po trijų savaičių ligoninėje ir trijų mėnesių reabilitacijos atsigavo ir netgi kartu su tėvu nubėgo 5 km. Jautėsi beprotiškai laimingas, džiaugėsi grįžtąs į įprastą kasdienybės ritmą. Kūrė ateities planus – su šeima persikėlė į Niujorką.

Būtent tada apsisprendė palikti bažnyčią, pastoriaus darbą ir atsidėti vien kūrybai. Prasidėjo naujas etapas, jo paveiksluose, skulptūrose, instaliacijose atsirado naujų motyvų, susijusių su pastarųjų metų išgyvenimais.

Menininkas tikina supratęs, kad nesąžininga būtų ir toliau nagrinėti filosofines temas, kai rūpi labai žemiški dalykai – tai, kad gali vėl laisvai kvėpuoti, be to, jautėsi nepaprastai dėkingas gydytojams ir donoro artimiesiems, kurių dėka gavo naują puikiai funkcionuojantį organą. Norėjosi apie tai pasakoti visam pasauliui.

Atvirai kalbėdamas apie savo ligą dailininkas jaučiasi labiau pažeidžiamas, bet kartu išsilaisvinęs – tarsi būtų atvėręs daugelį metų uždarytus vartus.

Likimo dovana

Dar daugiau su liga susijusių motyvų jo kūryboje atsirado po antrosios abiejų plaučių transplantacijos. Jos prireikė po pusantrų metų, kai pirmieji persodinti plaučiai buvo atmesti organizmo. Proceso sustabdyti nepavyko nei vaistais, nei procedūromis. Nebegalėjo net laiptais užlipti, kas keletą žingsnių tekdavo ilsėtis.

Tada sužinojo, kad gyventi liko vos keli mėnesiai. Suprato, kad pamažu miršta, bet nieko negalėjo padaryti. Per tokį trumpą laiką rasti dar vieną tinkamą donorą atrodė beveik neįmanoma užduotis. Tačiau ir vėl įvyko stebuklas.

Pagalbą pasiūlė visai nepažįstama moteris, vieno Dylano socialinių tinklų bičiulio draugė. Ji yra slaugė ir gerai žinojo menininko ligos istoriją, o tuo metu kaip tik mirė jos pusbrolis. Jo plaučius pasiūlė D.Mortimeriui. Šis netikėjo, kad jie tiks ir kas nors iš to išeis. Bet likimas panoro jam padovanoti dar vieną dovaną, netrukus sulaukė gydytojų skambučio, kad ir šio donoro plaučiai tinkami.

Antroji transplantacija atlikta praėjusių metų pradžioje. Operacija ir reabilitacija pareikalavo daug jėgų ir kantrybės, tačiau visa tai jau praeitis.

Koronavirusas – naujas iššūkis

Su trečiaisiais plaučiais gyvenantis dailininkas susidūrė su nauju iššūkiu dėl koronaviruso pandemijos, jam tenka ypač saugotis, kad neužsikrėstų, bendravimą apribojo iki minimumo.

Gydytojai įspėjo, kad užsikrėtus gali laukti juodžiausias scenarijus, gali prasidėti plaučių nepakankamumas –- tada jam reikės dar kartą persodinti šį organą.

Dabar, kai didžiąją laiko dalį leidžia namuose, su šeima ir mylimu auksinio retriverio veislės augintiniu, Dylanas gali skirti dar daugiau laiko kūrybai, kurioje vis dar vyrauja su cistine fibroze susiję motyvai.

Jo darbai vieniems atrodo keisti, kitiems – provokuojantys, verčiantys susimąstyti. Formos ir raštai dažniausiai atkartoja plaučių audinio, ląstelių struktūrą, sudėtingas kvėpavimo organų formas. Įspūdžiui sustiprinti autorius renkasi itin ryškias spalvas ir žvilgančius dažus. Žmogaus kūno anatomijos detalės virsta įmantriais ornamentais.

Liga, kuria serga, nėra maloni, simptomai – kosulys, dusulys, spjaudymasis skrepliais, krauju – ne patys estetiškiausi, todėl nusprendė juos pagražinti pasitelkęs visas vaivorykštės spalvas ir blizgesį. Tai suteikia kūriniams akinantį švytėjimą, neleidžiantį atitraukti žvilgsnio nuo rimtų temų.

Paveiksluose gausu ir kitų su autoriaus patirtimi gydymo įtaigose susijusių motyvų: operacinių vaizdai, ligoninių priėmimo skyriai, medikų figūros. Naujoje kūrinių serijoje pagrindinis simbolis yra greitosios pagalbos automobiliai, jų durys, kaip vartai tarp pasaulio šiapus ir anapus.

Menininkas yra surengęs beveik dvi dešimtis personalinių parodų, dalyvavo įvairiuose meno festivaliuose ir kituose renginiuose. D.Mortimerio kūriniai dažnai eksponuojami gydymo įstaigose, jų yra įsigijusios farmacijos kompanijos, universitetai. Menininkas dažnai kviečiamas į renginius, konferencijas, kur dalijasi savo išgyvenimais, patirtimi su kitais sergančiaisiais.

Pastarąjį pusmetį, nepaisant aplinkybių, D.Mortimeris jaučiasi gerai, tačiau neslepia, kad ne visuomet pasiseka išlikti optimistu. Sako, kad labai padeda bėgimas. Bėgioti nemėgsta, bet pergalės džiaugsmas, kai po transplantacijos gali nubėgti 10 km, itin saldus.

Kūrybišku žvilgsniu

65 rožės. Šiame pavadinime užkoduotas cistinės fibrozės pavadinimas, mažiems vaikams, kuriems sunku jį ištarti, skambantis kaip "65 rožės". Jame detaliai, grafiškai vaizduojami žmogaus plaučiai, kompoziciją papildo kraujo spalvos rožės.

Simbolis. Sportiniai bateliai D.Mortimerio kūryboje pasirinkti neatsitiktinai, bėgimui skirtų sportbačių paduose yra oro, kad būtų lengviau bėgti, o jam oras yra pati didžiausia vertybė, nes jo nuolat trūksta.

Viena žinomiausių D.Mortimerio meninių instaliacijų – milžiniškas nudžiūvęs medis, kurį jis nudažė ryškiai rožine spalva ir padengė blizgučiais. Instaliacija sukurta 2018 m. ir buvo eksponuojama viename Kanzaso parkų.

Atsakas į diskriminaciją

Principingumas ir noras protestuoti, regis, įaugęs į M.Rapinoe kraują. Nors jos veide nuolatos šviečia šypsena, smulkus kūno sudėjimas ir rožiniai plaukai stereotipiškai lyg ir byloja apie švelnumą, moteriškumą, neapsigaukite – ji yra apsigimusi kovotoja už teisybę, ne tik už savo, bet ir kitų asmenų teises.

Pirmiausia – moterų ir seksualinių mažumų, kurioms pati priklauso. Tai, kad yra lesbietė, ji viešai paskelbė prieš aštuonerius metus, nors tai ir nebuvo paslaptis, mat jau senokai turėjo mylimąją ir šių santykių neslėpė. Tiesa, Megan iš pradžių išgarsėjo kaip puiki sportininkė, o aktyviste tapo kiek vėliau. Po to, kai susidūrė su neteisybe, kurios futbolo pasaulyje, pasirodo, netrūksta. Tai ir gerokai mažesni nei vyrų atlyginimai, ir prastesnės treniravimosi sąlygos, ir rasistinė diskriminacija.

34-erių M.Rapinoe futbolo pasaulyje ne naujokė, tačiau praėjusios vasaros pasiekimai – ypatingi. Jos vadovaujama JAV moterų futbolo rinktinė tapo Pasaulio futbolo čempionato nugalėtoja. Komandos kapitonė buvo pripažinta tarptautinės futbolo federacijos FIFA Metų žaidėja, "Sport Illustrated" žurnalo išrinkta Metų sportininke, o jos nuotrauka papuošė šio leidinio viršelį. Tada ji sukėlė skandalą – viešai atsisakė prezidento D.Trumpo kvietimo į Baltuosius rūmus.

Tai buvo atsakas į rasistinę, diskriminacinę JAV prezidento ir jo administracijos politiką. Savo požiūrį ji pademonstravo jau anksčiau ir ne kartą, pavyzdžiui, kai prieš varžybas ar įteikiant apdovanojimus giedamas šalies himnas, ji iškalbingai tyli, taip išreikšdama protestą prieš šalies valdžią. O štai 2016-aisiais, palaikydama juodaodį futbolininką Coliną Kaepernicką, kovojantį su socialinęe neteisybe, kurią jos gimtojoje Amerikoje patiria tautinės mažumos, giedojo himną klūpodama.

Rūpi rimtos problemos

Vieną dieną moters įvartis bus vertas tiek pat, kiek ir vyro įvartis. Ir jokių kompromisų čia negali būti.

Visus savo sportinius apdovanojimus futbolo žvaigždė panaudoja kaip platformą kalbėti apie tai, kas jai rūpi. Viena iš problemų, kuriai skiria daug dėmesio, – rasistiniai įžeidinėjimai sporte ir pernelyg mažos finansinės sankcijos už juos.

Kai šiemet Bulgarijoje vykusiose Europos futbolo čempionato atrankos rungtynėse sirgaliai bulgarai surengė išpuolį prieš Anglijai atstovaujančius juodaodžius futbolininkus, šalis nubausta juokinga 65 tūkst. dolerių bauda, piktinasi Megan.

Kitas jai svarbus klausimas yra seksualinių mažumų vertinimas sporto pasaulyje. M.Rapinoe teigia, kad netradicinės seksualinės orientacijos sportininkės moterys yra drąsesnės ir dažniau pasiryžta atsiskleisti, o vyrai, ypač futbolininkai, nesijaučia saugūs ir vengia atvirauti. "Noriu parodyti, kad esu kartu su jais, ir nusiųsti draugišką žinutę, kad palaikančių juos žmonių profesionaliame sporte yra vis daugiau. Todėl aplinka darosi vis tolerantiškesnė, tabu mažėja", – aiškina ji.

Ypač aktyviai futbolininkė kovoja už savo ir kitų šios sporto šakos atstovių teisę uždirbti lygiai tiek pat, kiek vyrai, ragina jas nesutikti su jokiais kompromisais. Be to, reikalauja, kad joms būtų sudarytos tokios pačios sąlygos žaisti. Deja, šiuo metu moterys beveik visada treniruojasi ir žaidžia stadionuose su dirbtine danga, o tai lemia žymiai dažnesnes traumas. Ryžtingai nusiteikusios Megan su kolegėmis neseniai padavė į teismą FIFA ir šios organizacijos prezidentą Carlosą Cordero.

"Ši kova sunki ir sekinanti, dažnai jautiesi taip, tarsi daužytum galva sieną, bet tai vienintelė išeitis, tad svarbu nesustoti. Stengiuosi savo komandos draugėms įkvėpti drąsos, raginu nepasiduoti, nes problemų yra labai daug, tai ne tik mažesnis atlygis, bet ir prastesnis sveikatos draudimas, ne tokios geros keliavimo sąlygos", – tikina Megan.

Vienas iš pasirinktų protesto būdų – dažnai sportininkės varžybų pabaigoje, prieš pasigirstant teisėjo švilpukui, ima skanduoti "vienodas darbo užmokestis".

Palaikymo reikia kiekvienam

Kad ir kokia tvirta būtų, Megan pasitaiko sunkių momentų, kai reikia artimųjų palaikymo. Jo ji visuomet sulaukia iš šeimos – štai praėjusią vasarą Prancūzijoje vykusio Pasaulio futbolo čempionato metu visą mėnesį kartu su ja buvo ir mama Denise bei dvynė sesuo Rachael. Jos puikiai žino, kad vienos dukra, o kitos sesuo neturi jokių supergalių ir, esant tam tikroms situacijoms, gali būti jautri, pažeidžiama, tada paprasčiausias apkabinimas įgyja aukso vertę.

Futbolo žvaigždė turi širdies draugę, taip pat sportininkę, krepšininkę "Seattle Storm" žaidėją Sue Bird, tačiau suderinti treniruočių, varžybų ir kelionių grafikus joms ne visuomet pavyksta.

Su savo dvyne Rachael, kuri gimė 11 minučių anksčiau, tad yra vyresnioji, jos labai artimos. Dar nuo tada, kai būdamos vos penkerių kartu pradėjo lankyti futbolo treniruotes, o ypač po to, kai abi viena kitai prisipažino esančios lesbietės, tai nutiko besimokant universitete.

Su mama taip pat sutaria puikiai. Denise gyvena Kalifornijoje, Redingo mieste, o Megan – Sietle. Jos susitinka gana dažnai, kai po praėjusių metų apdovanojimų pasipylė kvietimai į renginius ir vakarėlius, į kai kuriuos sportininkę lydėjo mama, pavyzdžiui, į žurnalo "Glamour" Metų moters apdovanojimus, kurie vyko Niujorke. Nuotraukas iš jo, kuriose dukra atrodo itin elegantiškai, Denise nešiojasi su savimi, kad galėtų bet kada parodyti draugėms.

Pažvelgus į ją, stovinčią greta garsiosios dukters, vilkinčios prabangiu "Gucci" kostiumėliu, aplinkui sukinėjantis pramogų pasaulio žvaigždėms, sunku patikėti, kad moteris tebedirba padavėja paprastoje užkandinėje. Čia Denise triūsia nuo tada, kai dvynėms suėjo dveji. Galėtų nebedirbti, abi dukros ir kiti suaugę vaikai uždirba pakankamai, kad galėtų ją išlaikyti, bet nori būti savarankiška ir daryti tai, kas patinka.

Kilusi iš paprastos šeimos

Kartais verta rizikuoti viskuo, ką turi, dėl savo svajonės, kurią matai tik tu pats.

Išklausiusi draugių aikčiojimų, kaip jai pasisekė, kad gali sukiotis greta garsenybių, ir kaip turi didžiuotis būdama vienos iš jų mama, ji lyg niekur nieko nusišypso, pasiima bloknotą, rašiklį ir eina priimti užsakymo iš lankytojų. Gyvenimas moters nelepino. Ji su vyru Jimu, Megan ir Rachael tėvu, užaugino net septynis vaikus, tris bendrus – dvynes bei vyresnį už jas sūnų Brianą.

Istorijas apie Megan vaikystę tėvams pastaraisiais metais teko pasakoti daugybę kartų. Tačiau toli gražu ne visos yra nostalgiškos ir mielos: būta ir patyčių mokykloje, ir nemalonių nutikimų, susijusių su brolio įsitraukimu į nusikalstamą veiklą. Šeima buvo triukšminga, politiškai susiskaldžiusi. Pavyzdžiui, Jimas balsavo už D.Trumpą, ir už tai Megan jam negali atleisti. Bet tėvas palaiko dukrą, kai ji protestuodama negieda himno, nors ir sulaukia smerkiančių laiškų.

Vaikais, nepaisant visko, tėvai rūpinosi. Nors vyresnėlis nuėjo blogais keliais, ne vienus metus praleido įkalinimo įstaigose, dvynėmis ir jų pasiekimais jie gali pagrįstai didžiuotis. Ne veltui kažkada mama vienintelę savo laisvą dieną per savaitę  aukodavo tam, kad dukras nuvežtų į futbolo treniruotes, o tai į abi puses užtrukdavo beveik penkias valandas. Savaitgaliais į varžybas jas neburbėdamas vežiodavo tėvas, nors dėl to keltis tekdavo kone paryčiais.

Kai mergaitės pradėjo parnešti pirmuosius sportinius trofėjus, mokė nesipūsti vien dėl to, kad sekasi sportas, ragino mokytis, kad gautų stipendiją. Nepasmerkė dukterų ir sužinoję apie netradicinę seksualinę jų orientaciją, nors prireikė laiko su tuo susitaikyti. Tik bijojo, kad tai apsunkins joms gyvenimą mažame konservatyviame miestelyje. Kita vertus, šeimoje tai ne pirmasis atvejis, jų teta, mamos sesuo, taip pat yra lesbietė. Bet dukrų pasiekimai nustūmė šį klausimą į antrą planą.

Išliko tokios pat artimos

Rachael sportinę karjerą nutraukė po kelio traumos ir kartu su Megan ėmėsi kitos veiklos, susijusios su sportu. Jos rengia treniruočių stovyklas Portlando universiteto, kuriame studijavo, moterų futbolo komandai, jaunimo futbolo klubams. Taip pat organizuoja parodomąsias futbolo treniruotes – sesijas gabiems jauniems futbolininkams, kuriose pačios pristato savo atrinktas ir rekomenduojamas treniravimosi technikas. Tai jų verslas, kuriuo rūpinasi Rachael.

Kaip ir daugelis dvynių, vaikystėje ir paaugystėje jos buvo tiesiog neišskiriamos, tačiau ir dabar yra labai artimos. Sesės panašios, tačiau neidentiškos, tiesa, abi plaukus kerpasi trumpai. Rachael plaukai tamsūs. Megan juos šviesina ir dažo rožine spalva. Ši šukuosena tapo jos skiriamuoju ženklu. Iš tiesų tai paskutinės minutės sprendimas, kai kartą prieš kelerius metus norėjosi kažko naujo ir neįprasto. Jai patinka, kad iš pradžių ryški spalva pamažu blunka, kol ir vėl plaukus nudažo.

Dabar, kai tapo dar labiau žinoma ir atpažįstama, plaukų spalva ją dažnai išduoda, todėl keliaudama ar laisvalaikiu, kai nori išvengti nepageidaujamo dėmesio, visuomet nešioja baltą kepuraitę su snapeliu, užsmauktą ant akių. Baltais siūlais ant jos priekio išsiuvinėtas keiksmažodis f--- you, kurį pamatysi tik gerai įsižiūrėjęs. Tai įspėjimas, o kartu tam tikro požiūrio demonstravimas, Megan geriau nei bet kas kitas žino, kad ovacijos akimirksniu gali pereiti į nušvilpimą.

Kai nesportuoja, mėgsta nešioti patogius, paprastus drabužius – su džinsais ir odiniu švarkeliu jaučiasi geriausiai, dažniausiai avi stilingus mokasinus. Neseniai pasidovanojo sau auksinį "Rolex" laikrodį – tiek ir tos prabangos.

Atrodo puikiai, ir ne tik dėl smulkaus sudėjimo, o dėl to, kad pasukusi mylimosios pavyzdžiu ėmė sveikiau maitintis, į meniu įtraukė daugiau daržovių ir baltymų, vengia transriebalų, cukraus, krakmolo ir kitų kenksmingų medžiagų.

Jos kalbos įvairiomis progomis skirtingai auditorijai sutinkamos su palaikymu ir susižavėjimu, nes M.Rapinoe kalba kaip patyrusi politikė, paprastai, aiškiai, kartu yra sava, artima paprastiems žmonėms. Įdomu, kad nauja visuomenės apklausa parodė, jog dabar už futbolo žvaigždę prezidento rinkimuose balsuotų 42 proc. rinkėjų, 1 proc. daugiau nei už D.Trumpą. Bet ji neketina dalyvauti politikoje, nors po šių metų olimpinių žaidynių planuoja baigti sportinę karjerą.

Megan Rapinoe apie...

... dalyvavimą politikoje. Nenoriu būti mėgėja, man nepatinka diletantai, tam, kad būtum geras politikas, reikia žinių, įgūdžių ir talento.

... diskriminaciją sporte. Faktas, kad esu tik ketvirta moteris per 66 metus, paskelbta "Sports Illustrated" žurnalo Metų sportininku, kalba pats už save.

...svarbiausias vertybes. Mes turime būti geresni. Daugiau mylėti, mažiau nekęsti. Daugiau klausytis, mažiau kalbėti.

... laisvės pojūtį. Man svarbiausia turėti laisvę rizikuoti, laisvę daryti klaidas ir laisvę išbandyti vis naujus dalykus.

... kritikos priėmimą. Jeigu negali priimti kritikos, negalėsi pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias tau siūlo gyvenimas.

... lyčių lygybę. Vieną dieną moters įvartis bus vertas tiek pat, kiek ir vyro įvartis. Ir jokių kompromisų čia negali būti.

... patirčių įvairovę. Man patinka daryti ką nors neįprasto, ypač jei ta veikla leidžia išeiti už sporto ribų ir yra susijusi su mada. Mada leidžia išlįsti iš dėžės, į kurią uždarytos sportininkės profesionalės, todėl ne kartą esu tapusi reklaminių drabužių kampanijų veidu, tai smagių emocijų suteikianti patirtis.

... rizikos vertę. Kartais verta rizikuoti viskuo, ką turi, dėl savo svajonės, kurią matai tik tu pats.

... atkaklumo svarbą. Kad ir kokį smūgį gautum, koks jis neteisingas atrodytų, niekada nepasiduok. Atsikelk ir eik toliau. Sunku nugalėti tą, kuris niekada nepasiduoda.

Nesileido į kompromisus

Claire jau vaikystėje žinojo, kad taps dailininke. Vos išmokusi laikyti rankoje pieštuką, nesiskyrė su jų dėžute. Vasaros atostogas su broliu ir tėvais ji leido Jura kalnuose Rytinėje Prancūzijos dalyje, kur galėjo mėgautis laisve ir žmogaus nepaliesta gamta. Čia būsimoji menininkė pirmą kartą suprato, kokia ji pilna gyvybės.

"Suvokiau, kad gamta yra geriausia menininkė, neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, kasdien atveriantis kažką naujo ir stebuklingo", – aiškina C.Basler.

Gėlėmis ir kitais augalais susidomėti paskatino tėtis, kuris buvo architektas, tačiau labai mėgo sodininkystę ir turėjo botaniko gyslelę. Jis išmokė vaikus stebėti nuolatos besikeičiančią aplinką, ją jausti ir tuo mėgautis.

Nors beveik nesiskyrė su popieriumi ir pieštukais, mergaitė dailės mokyklą pradėjo lankyti tik sulaukusi 12-os. Iš pradžių tai buvo prestižinė mokykla l’École Alsacienne Paryžiuje. Po ketverių metų tęsė mokslus Ateliee de la Rue, o po to l’École Nationale des Beaux-Arts.

Būten ten gautas pamokas dailininkė vertina kaip neįkainojamas. Iki šiol su meile prisimena savo dailės mokytoją Madam Delarue, kuri padėjo jai atrasti savitą braižą: "Ji buvo nuostabi, tikra paryžietė, juokinga, paprasta ir draugiška, ideali pedagogė. Išmokė meno pagrindų, tačiau skatino ieškoti savo kelio ir tai vertė mus uoliai dirbti."

Būtent jos dėka Claire liko ištikima sau ir savo stiliui, nepasidavė madingiems judėjimams. Tuomet buvo populiarus konceptualusis 1960–1970 m. menas, o jaunoji dailininkė juo visai nesižavėjo, domėjosi XVII ir XVIII a. prancūzų daile. Galiausiai metė dailės mokyklą jos nebaigusi, nes į kompromisus leistis nenorėjo, pataikauti masiniam skoniui neketino.

Prikelia apleistas erdves

Karjeros pradžioje C.Basler apsigyveno Paryžiuje, prie buto turėjo miniatiūrinį sodelį. Jį prižiūrėdama pajuto aistrą sodininkystei.

Vėliau visai greta Prancūzijos sostinės esančiame mieste Montreuil aptiko seną, nebeveikiančią metalo dirbinių įmonę. Nusipirko ją, persikėlė ten gyventi, ir tai tapo vienu iš jos ypatingų projektų, kuriame susijungė iš pirmojo žvilgsnio prieštaringos, tarpusavyje sunkiai suderinamos idėjos – industrinis, modernus stilius ir tradicinis dizainas bei klasikinis grožio supratimas.

Įsikūrus beveik 300 kv. m lofte, kurį pati įrengė buvusiame sandėlyje, užteko vietos ir gyvenimui, ir studijai. Čia C.Basler pirmą kartą atvėrė savo studijos duris žmonėms iš gatvės. Tam tikromis dienomis jie galėjo užsukti čia ir stebėti, kaip dirba dailininkė, pasigėrėti unikalia aplinka, kurioje gimsta nuostabūs paveikslai. Pastatas slėpėsi siauroje gatvelėje už tvoros ir vartų, tad įžengus pro juos laukdavo netikėtumas – originaliai įrengtas gamybinis pastatas.

Iš arti: augalus, kuriuos ketina tapyti, menininkė visų pirma parsineša į studiją, sumerkia į vazas, butelius, kibirus, kitus indus, kad galėtų ištyrinėti žiedų struktūrą ar šakelių linijas.

Kita menininkės gyvenimo ir kūrybos stotelė buvo Les Ormes už beveik 300 km. Claire susižavėjo buvusia mokykla, ją supančiu dideliu sodu ir pasinėrė į tapybiškas gamtos interpretacijas ant drobių ir sienų. Namas buvo labai apleistas, apgriuvęs, apžėlęs piktžolėmis, pro grindų plyšius į kambarius įsibrovę vešėjo augalai, ir tai įkvėpė paveikslais paversti sienas ir lubas. Kartu su vyru Pierre'u Imhoffu jai pavyko šią vietą paversti tikru svajonių kampeliu.

Prieš porą metų pora dar sykį persikėlė, šįkart į pilį – Chateau de Beauvoir netoli Viši. XIII a. pastatytą pilį reikėjo restauruoti (iš tiesų jai su vyru priklauso tik dalis didžiulio ansamblio). Labai pravertė Pierre'o patirtis, kadangi prieš kelis dešimtmečius jis užsiėmė laivų statyba, medžio ir restauravimo darbai jam yra gerai pažįstami. Vyras rūpinasi pastato išore, techniniais klausimais, mat tokiame sename name netrūksta problemų.

Claire dėmesiu apgaubė vidaus erdves. Jai svarbus kiekvienas varžtas ir vinis, senas veidrodis, pageltusio popieriaus skiautė, kuri netikėtai virsta šviestuvu, aplūžusios dėžės, transformuojamos į lentynas. Išsaugotas senas parketas ir medinės sienų plokštės, originalūs langai iki žemės. Virtuvėje paliktas apsilaupęs sutrūkinėjęs sienų tinkas, koridoriuje – originalios grindų mozaikos. Menininkė gracingai jungia sena ir nauja, modernius ir klasikinius elementus, paprastus ir ekstravagantiškus.

Žalumos ir žiedų karalystė

Tai, ką ketina piešti, dailininkė pirmiausia gerai ištyrinėja. Glėbius žiedų, šakelių, stiebų ir kitų augalų, gamtos objektų, augančių už namo ar pamiškėje, parsineša į studiją ir sumerkia į vazas, butelius, kibirus, kitus indus, kad visuomet būtų po ranka, jei prireiktų patyrinėti žiedų struktūrą ar šakelių linijas.

Milžiniškos puokštės kuria nepakartojamą atmosferą, atrodo, tarsi pro langus matoma gamta apsigyvena viduje tam, kad vidaus ir lauko erdvės susijungtų į harmoningą visumą. Tie vaizdai persikelia į paveikslus, šių fragmentai nuo molberto keliauja ant sienų ir lubų.

Restauruotuose pilies kambariuose jos ištapytos vienur gėlėmis, kitur – lapais ar susivijusiais vijokliais, medžiais ar debesimis. Paslaptingi peizažai vilioja ir keri. Nėra nė vienos patalpos, kur sienos ar lubos būtų tiesiog nudažytos kokia nors spalva. Šioje žalumos karalystėje vietos užtenka ir šeimininkams, ir jų augintiniams – dabar jau trims šunims (jų daugėja keliaujant iš vienos gyvenamosios vietos į kitą), ir katei.

Kritikų teigimu, C.Basler darbai nėra nei grynasis realizmas, nei impresionizmas, abu stiliai susipynę, juose labai svarbų vaidmenį vaidina šviesa. Dar vienas būdingas bruožas – gyvybingumas, kai įsižiūri, atrodo, kad jie kvėpuoja, švyti. Kurdama freskas ir audinius menininkė pasitelkia ypatingą erdvės pojūtį, kuriuo yra apdovanota gamtos.

C.Basler įsitikinusi, kad aplinka, kurioje gyvename ir dirbame,  veikia mūsų asmenybę ir pojūčius, todėl negali būti atsitiktinė, turime ją pritaikyti savo poreikiams, pasirūpinti ne tik patogumu, bet ir estetika.

Menininkė tikina, kad savo pilyje jaučiasi puikiai, ir sako, kad čia ją atvedė likimas. Kai gyveno Paryžiuje, ištisas dienas praleisdavo Luvre žiūrėdama į mėgstamus dailininkų paveikslus, stengdamasi perprasti, kaip per dažų potėpius atsiskleidžia jų asmenybė, siela. Dabar ji studijuoja tai, ką mato už lango, – dangaus spalvas, šviesą, debesų formas, ką tik prasiskleidusius ir jau vystančius žiedus – ir vieni, ir kiti turi savitą charakterį.

Kiekviena gėlė – ypatinga

C.Basler priima ir užsakymus – senuose pastatuose patalpas dekoruoja piešiniais, savo sukurtais audiniais, tačiau pabaigusi darbus skuba grįžti į savo pilį.

Dirbdama vilki kasdieniškais drabužiais, tačiau, kaip ir visos prancūzės, sugeba atrodyti elegantiškai: kartais užtenka ant kaklo tariamai atsainiai užmesto apglamžyto lininio šalikėlio. Kai žurnalistai klausia, koks jos mėgstamiausias drabužis, atšauna, kad dažais ištepliota prijuostė, kurią visuomet ryši tapydama. "Ji tokia spalvinga", – juokiasi.

Kai kas nors domisi, kokia gėlė jai labiausiai patinka, o šio klausimo sulaukia labai dažnai, paprastai atsako, kad patinka visos, nes kiekviena yra nepakartojama. Tačiau ypatingą silpnybę jaučia aguonoms: jos – ir trapios, ir slepiančios jėgą. Bijūnus labai sunku piešti. Irisai, tokie gražūs, bet tokie efemeriški. Niekada neatsibostančios – ramunės, karališkosios lelijos. Žavi ir margaritos, primenančios vaikystę, ir magiškos vandens lelijos, ir saulėgrąžos, ir delfinijos. O kur dar įvairios smulkiažiedės. Rodos, galėtų vardyti be galo.

"Kiekviename žiede, stiebelyje, šakelėje, žolėje matau visų pirma spalvą ir formą, stiprybės ir trapumo santykį. Emocijos, kurias jos man kelia, yra gidas, kuris veda į priekį. Kompoziciją sukurti man padeda gamtos stebėjimas, šviesos ir formos žaismas vaidina svarbų vaidmenį", – dalijasi mintimis apie kūrybą.

C.Basler mano, kad jos stiliui, tapybos technikai didelę įtaką turi vietos, kuriose ji gyvena, aplinka, kuri ją supa. Šiame gyvenimo ir kūrybos etape ji tyrinėja medžius, jų daugėja paveiksluose, freskose, audinių raštuose. Taip yra todėl, kad aplinkui pilį plyti parkas, pereinantis į mišką, tad tai puiki galimybė susipažinti su skirtingomis jų rūšimis, jų nepaprastomis transformacijomis skirtingais metų laikais.

Stebina nesenkančia energija

Įgimtas smalsumas, entuziazmas, taip pat aiški projekto vizija, vardija energijos šaltinius Claire. Ji niekada labai ilgai nemiega, nesilaiko jokios ypatingos disciplinos.

"Rūkau, geriu vyną, – juokiasi garsioji prancūzė. – Manau, kad leidžiame per daug laiko galvodami apie ateitį. Ji man atrodo miglota. Kur kas geriau gyventi savo gyvenimą diena po dienos, apie tai nemąstant. Man pasisekė, nes menininkams duota galimybė kiekvieną dieną paversti švente."

Šiemet 60-metį švęsianti C.Basler tikina, kad jaučiasi puikiai. Ji tiki, kad nugyventi metai nėra našta, dėl jų žmogus tampa stipresnis, taikesnis, geriau suvokia, kas yra tikrasis džiaugsmas, atradimų malonumas, yra tvarkingesnis, geba mąstyti sistemiškai. Bėgantis laikas jos negąsdina ir nežeidžia: "Horizonte matau dar daug daug laimės, negalvoju apie tai, ko negalime nuspėti, manau, kad žmogaus resursai begaliniai."

Žinoma moteris ragina mokytis džiaugtis kiekvienu gyvenimo tarpsniu, koncentruotis į tikslus ir siekius, o į praeitį atsigręžti tik tam, kad pasimokytum iš jos pozityvių dalykų. Svarbiausias jos patarimas – niekada neužmiršti svajoti ir stebėti, nes gebėjimas tyliai stebėti yra toks pat įdomus kaip knygos skaitymas.

Claire mielai dalijasi savo kasdieniais atradimais ir mažais džiaugsmais. Ji neįsivaizduoja šiltos dienos be rytinio pasivaikščiojimo basomis po žolę. "Tai veiksmingiau, nei apsipirkinėjimo terapija, kai norėdama pagerinti nuotaiką įsigyji naują suknelę", – juokauja.

Ji niekada nepradeda dienos supama netvarkos, todėl ir kitus ragina visų pirma nuvalyti stalą, prie kurio dirbsite, susitvarkyti aplinką. "Niekas neišjudina iš sustingimo geriau, nei buities darbai, kuriuos atlieki beveik negalvodamas", – dalijasi dar vienu kasdienybės ritualu C.Basler.

Claire Basler apie ...

... tai, kas svarbu. Kiekvieną dieną neužmirškite dviejų dalykų – pažiūrėti į dangų ir į žmones, kurie yra šalia.

... tapybą. Paveikslas yra pasaulio fragmentas. Mes negalime apglėbti viso pasaulio, tačiau bent jau galime pasimėgauti mažais švystelėjimais ir pagauti svaiginamai ryškius momentus.

... gamtą. Gamtoje viskas gražu, viskas harmoninga, kiekviena detalė turi savo vietą ir vaidmenį. Gamta yra mano vedlys. Moko mane, kaip tapyti, gyventi, galvoti ir jausti.

... gėles. Iki šiol prisimenu, kaip nupiešiau pačią pirmąją vaikystėje. Buvo nelengva, tačiau taip didžiavausi. Jau tada supratau, kad kiekviena iš jų turi savo charakterį, o mano misija – jį atskleisti.

... pilį. Kai pirmą kartą čia atvykome, mums ji priminė Miegančiosios gražuolės pilį, pasislėpusią gervuogių krūmuose. Tokia ir liko, kaip iš pasakos, nors gervuoges pakeitė gėlės, joje vis dar pilna paslaptingų kampelių, kurių nespėjome ištyrinėti.

... istorijas. Tapau aliejiniais dažais tiesiai ant sienos arba ant medinių plokščių. Tokiu būdu kambarį aprengiu svajonėmis, apgaubiu šešėliais ir šviesa, jis atgyja ir ima pasakoti istorijas.

... ritualus. Kas rytą ruošiame pusryčius – geriame baltą kavą iš dubenėlių, valgome skrudintą duoną su naminiu džemu. Kas vakarą vienas iš mūsų gamina tradicinę trijų patiekalų prancūzišką vakarienę, kad ir kaip būtume užsiėmę.

Neįklimpti į baimę

Atsidžiaugę viskuo, kam anksčiau trūko laiko, imame pasigesti prasmingesnės veiklos nei vien tik žaidimas su anūkais, apsipirkimas turguje ir pietų ruošimas, žinių klausymas ir laikraščių skaitymas, vaikščiojimas su šunimi. Nejučia apima liūdesys, nerimas, regis, be jokios aiškios priežasties. Pasijunti lyg išlipęs iš traukinio: jis nuvažiavo, o tu nustebęs dairaisi ir svarstai, į kurią pusę dabar pasukti.

Psichologai, atliekantys į pensiją išėjusių žmonių savijautos tyrimus, akcentuoja, kad tai viena svarbiausių mūsų gyvenimo tranformacijų, ir jei jai esame nepasirengę ar turime nepagrįstų lūkesčių, susiduriame su sunkumais. Dvi pagrindinės problemos, kurios kyla, tai kasdienybės restruktūrizacijos ir tapatybės performavimo būtinybė, konstatuoja Teresa Amabile, Harvardo universiteto Verslo mokyklos tyrėja, su kolegomis apklaususi kelis šimtus neseniai išėjusių į pensiją.

Grįžtant prie traukinio metaforos, kurią pateikia mokslininkė: kai sėdi jame, jauti, kad gyvenimas juda į priekį daugiau ar mažiau aiškia vėže, kai išlipi – įžengi į nežinomybę. Ir tai gali būti baugu. Kai kurie individai įklimpsta į tą baimę. Kitiems pasiseka įlipti į kitus traukinius arba juos tyrinėti, kol randa jiems tinkantį. Jie jaučiasi geriau.

Psichologinė ir emocinė našta

Tyrėjų komanda ieškojo atsakymo į klausimą, kokią psichologinę ir emocinę naštą mums užkrauna išėjimas į pensiją. Ji siejama su pasikeitimais įvairiose srityse. Vienas iš svarbiausių – gyvenimo struktūros transformacijos. Jas turėtume suprasti kaip pagrindinį gyvenimo kontekstą – vietas, kuriose leidžiame laiką, pagrindines veiklas, kuriose dalyvaujame, svarbiausius tarpusavio ryšius. Kai nebedirbi, viskas iš esmės pasikeičia.

Pasijunti lyg išlipęs iš traukinio: jis nuvažiavo, o tu nustebęs dairaisi, į kurią pusę dabar pasukti.

Net nepagalvojame, kokia mums svarbi yra su darbu susijusi struktūra. Keletą dešimtmečių gyvenome tam tikru ritmu, pavyzdžiui, pirmadienį–penktadienį nuo 8 iki 17 val. praleisdavome darbe. Žinojome, ką tuo metu veiksime, kokioje vietoje būsime, su kuo bendrausime. Ką valgysime pietums ir kur. Savaitgaliai buvo skirti tvarkyti reikalams, kurių nespėjome per savaitę, ir pailsėti. Išėjus į pensiją, visos dienos tampa vienodos – septyni šeštadieniai vienas po kito, aiškina T.Amabile.

Tai, kad galiu daryti ką noriu, – puiku. Bet reikia labai konkretaus planavimo: turi apgalvoti, kur tą ar kitą dieną eisi, ką veiksi, su kuo susitiksi, kaip leisi laiką, kaip jį padalysi. Tai nėra paprasta, ypač jei dar iki išėjimo į pensiją nesi apgalvojęs, kuo užsiimsi. O tai daro tikrai nedaugelis ir jiems šis perėjimo periodas nėra toks skausmingas, trumpesnis. Kiti gali ir per trejus metus nesusidėlioti naujo plano, ir visą šį laiką jaučiasi nestabiliai, tarsi praradę pagrindą po kojomis.

Pravartu: baigus darbo karjerą ir pajutus neribotą laisvę, vis dėlto verta planuoti savo laiką. Freepik.com nuotr.

Keičiasi santykiai

Jeigu pensininkas turi sutuoktinį ar partnerį, su kuriuo kartu gyvena, nustojus kasdien eiti į darbą, tenka iš naujo konstruoti tarpusavio santykius.

Keblumų kyla tuomet, kai tas žmogus taip pat būna namuose. Tarkime, žmona, kuri yra namų šeimininkė ar anksčiau išėjusi į pensiją, jau turi įsigalėjusius ritualus, susiplanavusi užsiėmimus, ir į šią erdvę netikėtai įsiveržia asmuo, su kuriuo pastaruosius dešimtmečius leido tik vakarus ir laisvadienius. Tenka persiorientuoti, prisitaikyti prie naujų aplinkybių, ir trintis, konfliktai iš pradžių neišvengiami.

Ne geriau, jeigu moteris toliau dirba, o vyras staiga ištisą dieną leidžia namuose. Iš neturėjimo ką veikti jis gali imti tvarkyti spintas ar virtuvę, taip įsibraudamas ne į savo valdas ir suardydamas ten buvusią tvarką. Tai gali sukelti partnerės nepasitenkinimą. Reikia susikurti naują savo asmeninę rutiną, kuri netrukdytų kitam individui, tačiau tai užtrunka.

Kebliau būna neturintiems jokių pomėgių, kuriems niekam, išskyrus darbą, nelikdavo laiko. Daugelis ilgainiui atranda kokį nors naują susidomėjimo objektą – pradeda sportuoti ar pasineria į savanoriavimą, gimsta naujos kasdienės tradicijos, kad ir susitikimų su draugais. Arba užmezga artimesnius santykius su suaugusiais vaikais, anūkais, nuo kurių, kol dirbo, buvo atitolę, tipiškus scenarijus vardija Harvardo Medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius Michaelis Craigas Milleris.

Įsitraukite, bet nepersistenkite

Pasak M.C.Millerio, svarbu nepersistengti nauja veikla užpildant atsiradusią tuštumą, nes pernelyg intensyvus įsitraukimas, kai kone kiekviena minutė užimta, lygiai kaip ir per mažas, gali sukelti tokius pačius psichologinius sutrikimus – nerimą, depresiją, nemigą, apetito praradimą, atminties pablogėjimą.

Tyrimai taip pat rodo, kad nereikėtų susikoncentruoti vien tik į individualius užsiėmimus, patartina skirti dėmesio bei laiko ir socialiniams ryšiams, bendravimui.

Sakykime, susidomėjote nauja sporto šaka ir kasdien lankotės sporto klube, kur patys treniruojatės. O galbūt vertėtų tai daryti su treneriu? Arba lankyti grupines treniruotes? Vykti į stovyklas? Jose galėtumėte susipažinti su bendraminčiais, kuriems rūpi tie patys dalykai. Visur reikalinga pusiausvyra. Mūsų smegenys taip pat geriausiai veikia tuomet, kai įsitraukia į skirtingas veiklas. Be to, joms nuolatos reikia iššūkių, tad neikite lengviausiu keliu, ragina profesorius.

Psichologai pastebi, kad labai gera išeitis iš aktyvios veiklos trauktis palaipsniui, tai yra išeiti į pensiją, tačiau dar pasilikti dirbti ne visu krūviu, ne visą darbo dieną ar savaitę, kad ir konsultantu, patarėju, prie tam tikro projekto, naujų specialistų apmokymo ir pan.

Užsienyje daugėja įmonių, kurios pensinio amžiaus darbuotojams kuria specialias tokio tipo programas. Iš to laimi abi pusės: pirmieji nesijaučia staiga išmesti į nežinomybę, antrieji naudojasi jų žiniomis, patirtimi.

Kyla egzistencinių klausimų

Ypač sunku prisitaikyti tiems, kurie anksčiau buvo aukšto lygio profesionalai, ekspertai, ėjo svarbias pareigas.

Susigyventi su nauju vaidmeniu labiausiai trukdo egzistenciniai su mūsų identitetu susiję klausimai, kylantys kone kiekviename žingsnyje. Vienus mes patys sau užduodame: "Kas aš dabar esu? Ką veikiu? Kam esu tinkamas?" Kitus mums užduoda nepažįstamieji. Neretai tai būna tradicinis visai nekaltas: "Kuo jūs šiuo metu užsiimate?", tačiau šiame gyvenimo etape tapęs labai nepatogus. Daugelis nejaukiai jaučiasi atsakydami: "Žinote, aš dabar pensijoje."

Daug geriau skambėtų "Aš esu pensijoje, bet dar dirbu konsultantu" arba "Esu pensijoje, bet turiu nedidelį verslą", o gal "Išėjau į pensiją, tačiau rašau knygą, mokau groti pianinu, anglų kalbos." Kitiems pakanka identifikuoti save su kokiu nors socialiniu vaidmeniu, kad ir sutuoktinio, tėvo, senelio. Tarkime, pensininkas inžinierius tėvas padeda sūnui prižiūrėti namo statybą arba į pensiją išėjęs vyras finansininkas talkina dar dirbančiai žmonai, įgyvendinančiai svarbų projektą.

Ypač sunku prisitaikyti tiems, kurie anksčiau buvo aukšto lygio profesionalai, ekspertai, ėjo svarbias pareigas. Jie buvo gerbiami, laikomi autoritetais, jų tapatybė buvo grindžiama profesiniais gebėjimais ir sėkme. Ir kas jiems lieka išėjus į pensiją? Ką jiems daryti su savuoju "aš", padėjus tašką profesinėje karjeroje? Kitos asmenybės pusės ankstesniuoju gyvenimo laikotarpiu buvo šešėlyje, tad tam tikra prasme atrofavosi, jas vėl prikelti reikia nemažų pastangų, aiškina psichologai.

Tiek pranašumų, tiek trūkumų

Todėl nieko nuostabaus, kad nemaža dalis išėjusiųjų į pensiją nebemato gyvenimo prasmės, jaučiasi nevertinami, nepastebimi, ignoruojami. Jei tai užtrunka, išauga priklausomybių rizika.

2017 m. Turku (Suomija) universiteto atliktas tyrimas parodė, kad maždaug aštuntadalis tapusių pensininkais pradeda vartototi rizikingus alkoholio kiekius. Tai labiau būdinga neseniai išėjusiems į pensiją, apsipratus su šiuo faktu situacija pasitaiso.

Kiti to paties universiteto tyrimai atskleidžia, kad nukritus su darbine veikla susijusiai naštai, pagerėja miegas, žmonės miega vidutiniškai 20 min. ilgiau, pagerėja miego kokybė, atsibudę jaučiasi labiau pailsėję. Tačiau užfiksuota, kad naujieji pensininkai aptingsta, daugiau sėdi, sėdint praleistas laikas pailgėja valanda ir 15 minučių. Taip pat pusvalandį ilgiau praleidžia prie televizoriaus. Manoma, kad tai gali būti susiję su klimatu – Suomijoje ilgos žiemos, anksti temsta.

O štai apklausus Australijos pensininkus pasirodė, kad kai nebereikia dirbti, jų fizinis aktyvumas padidėja, be to, jie linkę atsikratyti žalingų įpročių, moterys dažniau ryžtasi mesti rūkyti, mažiau suvartojama ir alkoholio. Tai siejama su sumažėjusiu streso, įtampos lygiu, kuris neišvengiamas darbe.

Jungtinėje Karalystėje paskelbti mokslinės studijos rezultatai parodė, kad išėjus į pensiją depresijos, psichologinio nuovargio, išsekimo simptomų pastebimai sumažėja.

Praktiniai patarimai

Jeigu jaučiatės nepasiruošę naujam gyvenimo etapui, abejojate, ar nepatirsite finansinių problemų, o sveikata leidžia ir turite galimybę dirbti toliau, ypač mažesniu krūviu, neskubėkite išeiti į pensiją. Paieškokite kompromiso, galbūt pereikite į mažiau atsakingas pareigas.

Gerai apgalvokite šį sprendimą, nes, pasibaigus medaus mėnesio efektui, gali pasidaryti nuobodu, gyvenimas gali prarasti prasmę, teks susitaikyti su naujais streso šaltiniais – buities darbais, kuriuos anksčiau atlikdavo kažkas kitas, kasdiene trintimi tarp jūsų ir kartu gyvenančių šeimos narių ir pan.

Iš anksto pratinkite save prie minties, kad prasmingas gyvenimas gali būti ir nedirbant. Apgalvokite, kuo norėtumėte ir galėtumėte užsiimti. Galbūt dar turite neįgyvendintų svajonių, planų, idėjų, kuriems pritrūko laiko, drąsos, o gal kažką naudingo galite nuveikti šeimos, giminės labui.

Apsišarvuokite kantrybe – pensininko gyvenimo pranašumai išryškėja palaipsniui, ne per vieną dieną. Tai yra procesas, ir vertinkite jį kaip ėjimą į priekį, augimą, o ne grįžimą atgal. Pirmiausia reikėtų užduoti klausimą sau: "Kuo aš gali būti naudingas pasauliui?", o ne reikalauti, kad jis kažką duotų jums.

Pokyčiai – palaipsniui

Sociologai ir pichologai išskiria penkias pagrindines išėjimo į pensiją fazes: fantazavimo (likus 15–5 metams iki pensijos), laukimo ir susitaikymo (likus 5–3 metams), išsilaisvinimo (pirmieji pensijos metai), persiorientavimo (2–15 metų pensijoje) ir susitaikymo (praėjus daugiau nei 15 metų).

Sniego gniūžtės efektas

Terminas ekologinis nerimas pirmą kartą panaudotas 2017 m. Amerikos psichologijos asociacijos, kuri apibrėžė jį kaip chronišką aplinkosauginės pražūties baimę. Nepraėjo nė treji metai, ir pasaulyje įvyko tikras šios psichikos sveikatos problemos sprogimas. Per tą laiką atlikta daugybė tyrimų įvairiose šalyse, ir visi jie atskleidė, kad nuo su klimato pokyčiais susijusio streso kenčia daugybė žmonių.

Jeilio universiteto atlikto tyrimo duomenimis, dėl klimato kaitos jaudinasi 70 proc. amerikiečių, labai jaudinasi – 29 proc., o net 51 proc. dėl to jaučiasi bejėgiai. Apklausus JAV paauglius paaškėjo, kad 57 proc. jų klimato kaita gąsdina, o 52 proc. dėl to jaučia pyktį. Nepaisant šios šokiruojančios statistikos, dauguma žmonių net neįsivaizduoja tikrojo ekologinio nerimo masto. Kol kas jis nėra įtrauktas į oficialių diagnozių sąrašą, tačiau mokslininkai ir gydytojai pripažįsta, kad tai yra sutrikimas ir jį vertina rimtai.

Ekologinio nerimo simptomų spektras labai įvairus: nuo kasdienio jaudinimosi dėl pasaulio ateities iki panikos atakų. Dažniausiai pasitaikantys požymiai yra nerimas, pojūtis, kad esi bejėgis, nieko negali kontroliuoti, baimė, kaltė, depresija, agresyvumas, pasitaiko piktnaudžiavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis atvejų. Asmenims, kurie dėl stichinių nelaimių, tokių kaip gaisrai, potvyniai, uraganai, karščio bangos, prarado arba bijo, kad gali prarasti namus, darbą, artimuosius, dažnai nustatomas potrauminio streso sindromas.

Prireikia pagalbos

Prieš kelerius metus Jungtinėje Karalystėje buvo sukurtas Klimato pischologijos aljansas – psichologijos profesionalų darbo grupė, kuri atlieka tyrimus šioje srityje ir teikia rekomendacijas.

Psichoterapeutė Caroline Hickman, Bato universiteto mokslininkė ir šios grupės narė, įsitikinusi, kad žmonėms, išgyvenantiems stiprų ekologinį nerimą, nors tai ir nėra patologija, reikia specialistų pagalbos. Jie gali padėti suformuoti emocinį tvirtumą ir atsparumą, išmokyti susidoroti su jausmu, kad nevaldai situacijos.

Tėvai taip pat turi permąstyti, kaip atsakyti į vaikų klausimus, nes pasakyti, kad viskas bus gerai, šiandien jau nebepakanka. C.Hickman yra susidūrusi su vaikų apokaliptinio mąstymo atvejais, su mažamečiais, kurie bijo, kad artimoje ateityje jų laukia mirtis dėl klimato pokyčių. Psichoterapeutei teko konsultuoti tėvus, kurie nerimauja dėl visuomenės kolapso, susijusio su maisto ir geriamojo vandens trūkumu, nepakeliamu karščiu, ir mano, kad tai laukia jau po poros dešimtmečių.

Neatlaiko ir mokslininkai

Klinikinis psichologas iš Oksfordo universiteto Patrickas Kennedy-Williamsas su ekologiniu nerimu susidūrė prieš porą metų, kai į jį vienas po kito ėmė kreiptis universiteto dėstytojai ir mokslininkai, dirbantys klimato kaitos srityje.

Mokslininkai susiduria su daugybe negatyvios informacijos ir suvokia, kad jų galimybės pasiekti reikšmingą persilaužimą labai ribotos. Padariniai – nerimas, perdegimas, nusivylimas ir net profesinis paralyžius.

P.Kennedy-Williamsas, pradėjęs gilintis į šiuos klausimus, iš pradžių galvojo, kad visuomenės grupė, labiausiai varginama šio sutrikimo, yra jauni suaugusieji, vyresni paaugliai, galbūt baigę pradinę mokyklą moksleiviai, tačiau greitai suprato klydęs. Pasirodo, su aplinkosauga susijęs stresas ir nerimas būdingas ir daug mažesniems vaikams. Su tuo susidūrė asmeniškai, kai vieną dieną šešiametė jo dukra paklausė: "Tėveli, ar mes laimime kovą su klimato kaita?" Psichologas suglumo ir suprato, kad nėra pasirengęs atsakyti tinkamai.

Jis sako, kad nėra būdo, kuris galėtų atlikti skydo vaidmenį apsaugant vaikus ir jaunimą nuo realybės, nuo įvykių, susijusių su klimato kaita. Net jei ir būtų, to daryti nepatartina. Tėvai turi su vaikais apie tai kalbėtis, paaiškinti jiems savo požiūrį ir paraginti veikti, pradedant nuo mažų žingsnelių, kurie gali pakeisti padėtį.

Psichikos sveikatos specialistų nuomone, su klimato nerimu reikia kovoti tokiomis pačiomis priemonėmis kaip ir su klimato kaita – veiksmais. Pradėti reikia nuo savęs, o vėliau ieškoti bendraminčių.

Vienas lauke ne karys

Visame pasaulyje sparčiai daugėja savitarpio pagalbos grupių, įvairių organizacijų, erdvių, kuriose buriasi išgyvenantys stresą, nerimą ir baimę dėl klimato kaitos.

Kembridžo universiteto King's koledžas Londone pernai organizavo ciklą praktinių užsiėmimų asmenims, kurie padeda įveikti nerimą, susijusį su mokslininkų skelbiamu faktu, kad žmonija turi mažiau nei vienuolika metų, kai dar gali kažką padaryti stabdydama klimato katastrofą. Jų tikslas buvo parodyti, kad žmogus nėra vienišas – panašiai jaučiasi daugelis.

Daugelyje pasaulio miestų veikia laikinos arba nuolatinės Klimato kavinės, kuriose aplinkosaugos aktyvistai kartu su specialistais  diskutuoja aktualiais klausimais šia tema. Niujorko universitetas įsteigė Aplinkosauginės sveikatos kliniką, kuri siūlo išgyvenantiems ekologinį nerimą įsitraukti į įvairias grupines veiklas, skatinančias keisti savo elgesį į aplinkai palankų, o kartu susirasti bendraminčių.

JAV 2016 m. įsteigtas nerimo, susijusio su klimato kaita, grupių tinklas "Good Grief Network". Jo įkūrėja Aimee Lewis-Reau teigia, kad anksčiau daugelis amerikiečių tikėjo, kad jei laikysis taisyklių, ateitis bus saugi ir prognozuojama. Tačiau klimato kaita šiam principui nepaklūsta ir žmonės jaučia netikrumą, neviltį. Kartą per savaitę vykstančiuose užsiėmimuose, pasitelkus įvairias technikas, terapijas, mokoma priimti ir valdyti emocijas, susijusias su juodžiausiais klimato kaitos scenarijais.

Reaguojame skirtingai

Kiekvienas į klimato krizę reaguoja savaip. Vieni stengiasi nuo jos atsiriboti ir ignoruoti, pasinerdami į darbą, šeimos gyvenimą, pramogas, pomėgius, kitas veiklas. Kai kurie atsisako pripažinti realybę ir neigia, kad klimato kaita vyksta. Treti puola į paniką ir įtiki, kad po dešimtmečio visi išmirsime. O kaip reikėtų elgtis?

Pirmiausia apie savo jausmus reikėtų su kuo nors pasikalbėti, po to keisti gyvenimo būdą į palankesnį aplinkai arba įsitraukti į kolektyvines, bendruomenines veiklas, kovojančias su klimato kaita, pataria psichologai.

Su klimato kaita susijusi depresija ar pyktis yra sveikas ir racionalus atsakas į egzistencinę grėsmę, aiškina C.Hickman. Vienas iš būdų yra bandyti susidraugauti su šiomis savo emocijomis. Vilameto universiteto Oregone psichologijos profesorė Susan Koger, tyrinėjanti tvarios gyvensenos psichologiją, atkreipia dėmesį, kad kai žmogus būna labai išsigandęs, jis tarsi sustingsta kaip paralyžiuotas. Jeigu apėmusi tokia būsena, ji siūlo bandyti ją transformuoti į atsakomybę, kuri motyvuoja veikti.

Medicininėje literatūroje aprašyta faktų, kai žmonių baimė dėl besikartojančių ekstremalių orų peraugo į fobiją, kurią teko gydyti medikamentais. Taigi, jeigu jaučiate, kad pernelyg jaudinatės, jog galėtumėte imtis kokių nors veiksmų, pabandykite bent jau atsipalaiduoti, dalyvaukite kokioje nors bendruomeninėje iniciatyvoje pasyviai, nueikite pasiklausyti paskaitų ar diskusijų jums nerimą keliančia tema.

Patarimai tėvams

Jūs neturite būti klimato kaitos ekspertai. Jeigu vaikas paklausia kažko, ko jūs nežinote, ieškokite informacijos ir aiškinkitės kartu su juo.

Diskutuodami apie klimato kaitą venkite vien tik neigiamos informacijos arba greta nerimą keliančio fakto pateikite vilties suteikiantį pavyzdį.

Mažesniems vaikams pasiūlykite imtis gamtosaugos veiklos: surinkti šiukšles kieme ar miške, dalyvauti aplinkos tvarkymo akcijose. Vyresnius paskatinkite dalyvauti visuomeninėse akcijose.

Išsikelkite šeimos tikslus, susijusius su aplinkosauga, tvariu vartojimu, išteklių tausojimu, ir jų visi kartu siekite, būtinai aptardami rezultatus.

Ekstremalių orų poveikis

Tyrimai rodo, kad, esant ekstremaliems orams, žmonės yra labiau linkę elgtis agresyviai, griebtis smurto, juos gali dažniau apimti įsiūtis. Ypač tada, kai oro temperatūra neįprastai aukšta. Gali padidėti netgi savižudybių skaičius.

Yra duomenų, kad užterštas oras taip pat neigiamai veikia psichiką: pablogėja žmonių, sergančių depresija, nerimo sutrikimais, šizofrenija, asmenybės sutrikimais, būklė, gali paūmėti kitos psichikos ligos.

Mokslininkai nustatė, kad dėl klimato kaitos vaikams gali padidėti rizika susirgti depresija, fobijomis, miego, prieraišumo sutrikimais, padidėja psichotropinių medžiagų vartojimo rizika, greičiau išsivysto potrauminio streso sindromas.

Kol kas nepakeičiamas

Nepaisant to, kad patalpų šildymas uždaromis vandens sistemomis su radiatoriais, išrastas dar XIX a. viduryje, laikomas atgyvenusiu ir atsiranda vis daugiau modernių išmanių šildymo sistemų, jis vis dar dominuoja daugelyje tiek senos, tiek naujos statybos būstų. Todėl ir be radiatorių apsieiti kol kas sunku.

Naujos kartos radiatoriai visai kitokie: labai lengvi, efektyviai naudoja šilumos energiją, nesunkiai pritaikomi prie patalpų konfigūracijos, techninių sąlygų. Anksčiau jie buvo tvirtinami tik prie sienų, o dabar galime pamatyti ir nuleistus nuo lubų, yra pakabinamų erdvėje, pastatomų patalpų viduryje.

Konstrukcijos irgi gali būti pačios įvairiausios – klasikinė iš sekcijų, plokščia ir vientisa, ažūrinė, iš vamzdelių, kaip cilindras ar spyruoklė. Formų pasirinkimas – beveik neribotas: muzikinių instrumentų, primenantis kopėčias, lego kaladėles, smėlio laikrodį, spiralę, širdelę, žmonių figūrėles, raides ir skaičius, pakabus.

Daugelį metų radiatoriai buvo gaminami tik iš metalo, ketaus, aliuminio ar plieno, o šiandien rasime ir itin modernių minimalistinių stiklinių. Ypač įspūdingai atrodys radiatorius iš varinių vamzdelių. Skirtinga metalų apdaila taip pat suteikia netikėto žavesio, įdomią tekstūrą, pavyzdžiui, kalta geležis, pašiauštas plienas ir pan.

Atlieka kelias funkcijas

Moderni naujiena – radiatoriai, kartu atliekantys ir baldo funkciją. Vonioje radiatoriuje lentynoje patogu susidėti rankšluosčius, tualetinį popierių, kempines, kitus šilumos nebijančius reikmenis. Darbo kabinete jose galima laikyti knygas, dokumentus, kanceliarinius reikmenis, suvenyrus, stiklo, molio, medinius daiktus.

Radiatoriai-kabyklos tinka sukabinti chalatams, jei jie bus įrengti miegamajame ar vonioje, jei koridoriuje – viršutiniams lauko drabužiams, skėčiams, rankinėms. Tokios kabyklos pranašumu ypač džiaugsitės, jei namo grįšite kiaurai permirkę. Virtuvėje jie pravers rankšluostėliams, prijuostei užmesti.

Šiuolaikiniai radiatoriai gali atlikti ir architektūrinio elemento funkciją, pavyzdžiui, ažūrinis gali atstoti pertvarą, cilindro formos – koloną. Jeigu įsigysite veidrodinį, ir vėl nušausite du zuikius, toks tiks vonioje ar koridoriuje. Dekoruotas piešiniais prietaisas taps ryškiu akcentu, kuris gali pakeisti paveikslą ar fotografiją.

Kai norisi, kad radiatorius būtų nematomas, tiks sienų spalvos plokščias ar griežtų formų ažūrinis, o galbūt kampinis, išnaudosiantis niekam kitam nepritaikomą erdvę. Nereikės nei nišų, jie ir taip nekris į akis. Arba lakšto formos, kuris gali būti tvirtinamas net prie lubų, susiliejęs su plokštuma atrodys kaip apdailos detalė.

Senos ir naujos mados

Renkantis šį prietaisą būtinai atsižvelkite į interjero dizainą. Klasikinio stiliaus ketaus ar reljefiniais ornamentais dekoruoti Viktorijos laikų radiatoriai derės klasikiniame interjere, tiks industriniame lofte, juos galima pritaikyti eklektiškame būste. Modernaus dizaino ryškiaspalvis šildymo prietaisas sužibės minimalistinėje, skandinaviško stiliaus aplinkoje.

Šiandien nebėra būtinybės radiatorius statyti po langais ar tarp jų, anksčiau taip buvo daroma dėl prastos langų šiluminės varžos, kad ne taip jaustųsi pro juos sklindantis šaltis. Tai atveria daug daugiau galimybių rasti tinkamą vietą radiatoriui netradicinės formos, ankštuose kambariuose paversti jį akcentu.

Daugėja gamintojų, kurie siūlo labai plačią spalvų paletę ar net nudažo radiatorius kliento pageidaujamu atspalviu, idealiai derančiu jo namų interjere ar net keliomis skirtingomis spalvomis, dekoruoja norimu ornamentu, raštu. Margas radiatorius – netradicinis, tačiau intriguojantis sprendimas.

2020 m. populiarus senovinis dizainas. Madingi ypač dideli, masyvūs klasikiniai radiatoriai – taip siekiama juos dar labiau pabrėžti. Prietaisai gaminami su vamzdžiais, čiaupais ir kitomis detalėmis, kaip prieš šimtą metų. Paprastą metalą keičia varis, bronza, žalvaris. Kita ryški tendencija – industrinio tipo radiatoriai: populiarūs aukšti vertikalūs modeliai, su veidrodiniu paviršiumi, keistų formų.

Kelias iš aklavietės

"Mano kelionė į technologijų pasaulį prasidėjo vieną niekuo neišsiskiriančią dieną, kai buvau dešimties. Vyresnysis brolis per pertrauką tarp pamokų mane nusivedė į draugo įkurtą interneto kavinę. Joje pirmą kartą atsisėdau prie kompiuterio. Pabandžiau rinkti tekstą, ieškoti informacijos, ir tai pasirodė labai įdomu", – prisimena A.Ajayi-Akinfolarin.

Jos vaikystė buvo ne iš lengvųjų, ketverių neteko mamos, didelė šeima gyveno skurdžiai. Namuose augo dešimt vaikų – visi to paties tėvo, bet trijų skirtingų mamų. Tėvas buvo smurtautojas, nuolatos juos mušdavo. Abisoye savo mamos beveik neprisimena, nes dėl sunkios ligos jos anksti neteko. Kiekviena diena buvo kova už būvį, tačiau, kadangi nebuvo su kuo palyginti, tai atrodė normalu. Augdama mergaitė neturėjo su kuo pasišnekėti apie jai rūpinčius dalykus, pasitarti, neturėjo įkvepiančio moteriško pavyzdžio.

Abisoye galėjo pasikliauti tik pačia savimi ir sulaukusi penkiolikos jautėsi atsidūrusi aklavietėje. Ten, kur gyveno, nebuvo vidurinės mokyklos, tad brolio padedama išvyko į Lagosą ir taip pabėgo nuo žiauraus tėvo. Jei ne informacinės technologijos, kurios labai viliojo, ko gero, nebūtų turėjusi už ko užsikabinti. Pasisekė, kad brolis pažinojo žmogų, dirbantį vienoje IT įmonėje. Mergina buvo į ją priimta iš pradžių savanore, vėliau – praktikante, dar vėliau – stažuotoja.

Abejonių, ką studijuoti, nebeliko, nes darbas teikė didelį pasitenkinimą. Tačiau iškilo problemų dėl išsilavinimo. Į Nigerijos aukštąsias mokyklas tuo metu buvo sunku patekti. A.Ajayi-Akinfolarin teko važinėti po visą šalį ieškant aukštosios mokyklos, kuri ją priimtų. Tai užtruko net ketverius metus. Galiausiai pastangas vainikavo sėkmė – pavyko įstoti į Nigerijos informacinių technologijų institutą. Jį baigusi Lagoso universitete dar įgijo verslo administravimo bakalauro laipsnį.

Išmoko pasitikėti savimi

Sunkumai man tapo tramplinu į ateitį. Jeigu namuose būčiau jautusi saugumą ir ramybę, nebūčiau iš jų pabėgusi ir kažin ar būčiau tiek pasiekusi.

"Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad technologijos mane išmokė reikšti nuomonę ir ją suformavo, paskatino labiau pasitikėti savimi, taip pat suteikė ekonominę nepriklausomybę. Mano pavyzdys rodo, kad jos atveria galimybes išsiveržti iš socialiai remtino visuomenės sluoksnio, skurdo, įgyti išsilavinimą, susirasti darbą, padaryti karjerą. Globalėjančiame pasaulyje jos gali padėti pagauti sėkmę", – dalijasi mintimis žinoma moteris. Žinoma, vien to nepakanka.

Šioje srityje vis dar dominuoja vyrai, ypač Nigerijoje, kur moterys sudaro vos apie 8 proc. darbuotojų, tad tenka gerokai pasistengti. Iššūkių netrūko ir Abisoye. Apie programavimą, vos pradėjusi praktiką, turėjo labai mažai žinių. Net ir baigusi institutą jautė, kad jų trūksta. Atsidūrusi tarp labiau patyrusių kolegų nepradėjo savęs gailėtis, o tik dar daugiau mokėsi ir dirbo. Investavo į savo žinias – lankė papildomus kursus, ignoravo bendradarbių pašaipas.

"Jei jauti aistrą tam, ką darai, niekas nebus per sunku", – tvirtina programuotoja. Ji visą laiką dirbo toje pačioje bendrovėje, į kurią atėjo atlikti praktikos po mokyklos baigimo, taip pat ir studijuodama. Galiausiai tapo asocijuota konsultante ir duomenų analitike. Be to, pradėjo vesti kompiuterinio raštingumo kursus vyresnio amžiaus žmonėms, tokiems, kaip jos tėvas. Tai irgi įdomi patirtis.

Prieš penkerius metus sužinojusi statistiką, kuri rodo, kad tik labai maža gimtosios šalies mergaičių ir merginų dalis turi informacinių technologijų žinių ir įgūdžių, nusprendė palikti gerai apmokamą darbą ir įkurti fondą, kuris padėtų joms geriau susipažinti su šia sritimi, be kurios mūsų šiandienis gyvenimas net ir Afrikoje sunkiai įsivaizduojamas. Tikslinė grupė – mergaitės iš socialiai remtinų šeimų, globos įstaigų, ypač gyvenančios didmiesčių lūšnynuose.

Atranda jaunų talentų

Su kompiuteriais ir informacinėmis technologijomis fondas "Afrikos perlai" jau supažindino apie tūkstantį jaunų nigeriečių. Mokymai vyksta fondo rengiamose stovyklose, kurios organizuojamos po pamokų, per atostogas arba vasarą. Jos nemokamos, tik kai kurios moksleivės iš labiau pasiturinčių šeimų paremia fondą finansiškai.

Mergaitės stovyklose mokosi programavimo, joms dėstomi robotikos pagrindai. Kartu čia įgytas žinias mokoma pritaikyti praktikoje, nes fondas kartu su stovyklų dalyvėmis įgyvendina įvairius bendruomenėms naudingus techninius projektus.

Pirmaisiais metais didžioji dalis mergaičių buvo surinktos iš didžiausio Laoso lūšnyno Makoko, kur jos buvo pasmerktos gyventi skurde visą likusį gyvenimą. Užsiėmimų metu jų savivertė labai padidėjo, jos įgijo kritinio mąstymo įgūdžių ir net išėjo verslo pradžiamokslį. Taip pat įsitraukė į savanoriavimo veiklą, pavyzdžiui, rinko drabužius ir namų apyvokos daiktus iš turtingųjų ir dalijo skurstantiems.

Kiekvienoje stovykloje skaitomos ir šviečiamosios paskaitos apie skaudžią moterų genitalijų žalojimo problemą, kuri Nigerijoje vis dar egzistuoja, pasakoja apie įvairiapusę veiklą fondo įkūrėja.

A.Ajayi-Akinfolarin ateityje mato šias mergaites tampant IT srities verslininkėmis, kurios padės savo bendruomenėms išsivaduoti iš skurdo kurdamos darbo vietas.

Vietos po saule užteks visiems. Žinoma, jos ieškant teks pakovoti, prireiks drąsos.

Nugalėjo stereotipus

Nigerijoje 90 mln. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Iš jų apie pusė – jaunesni nei 18 metų. Moterų, merginų padėtis blogiausia, nes jos menkiau išsilavinusios nei vyrai, jų darbo užmokestis daug mažesnis. Nepaisant to, fondo atstovams dažnai tenka įrodinėti tėvams, kad verta leisti dukteris mokytis, kad tai duos naudos ne tik joms pačioms, bet ir šeimoms, bendruomenei. Stereotipai, kad moterų misija yra gimdyti ir auginti vaikus, rūpintis šeima, buitimi, dar labai gajūs.

Abisoye juos pavyko įveikti, jos pavyzdys šiandien įkvepia daugelį mergaičių, merginų ir moterų, skatina stengtis, kad išsiveržtų iš beviltiško gyvenimo. Pabuvojusios stovyklose jos ima suvokti, kad turi gabumų, įgyja pasitikėjimo, sužino apie savo teises. Ne viena jauna nigerietė, fondui tarpininkaujant ir remiant finansiškai, jau sėkmingai įstojo į universitetus ir džiugina puikiais akademiniais įvertinimais.

A.Ajayi-Akinfolarin globotinėmis pataria, kad svarbiausia yra būti savimi, daryti gerus darbus nelaukiant atlygio, stengtis priimti kiekvieną iššūkį, su kuriuo susiduri. "Gyvenimas mane daug ko išmokė, visų pirma – išlikti bet kokiomis aplinkybėmis, pasinaudoti galimybėmis. Nesvarbu, kokia tavo kilmė ir išsilavinimas, darbas ir nuoseklumas daro stebuklus", – įsitikinusi ji.

34-erių metų moteris šiuo metu didžiąją dalį laiko skiria fondo veiklai ir įvairiems projektams įgyvendinti. Dažnai keliauja ir tai vargina, tačiau kelionių metu sutinka daug įkvepiančių žmonių, išmoksta įvairių naujų dalykų. O smagiausia jai vesti mokymus mergaitėms, su jomis bendrauti. Kai pasijunta išsisėmusi, žiūri filmus, šoka, žaidžia stalo tenisą arba skvošą, plaukioja, keliauja į pajūrį ar gamtą. Kaip ir visos moterys, stengiasi suderinti profesinę veiklą ir šeimos reikalus.

Vyro palaikymas

Abisoye pasakoja, kad be vyro palaikymo jai būtų daug sunkiau, kadangi jis taip pat yra programuotojas, dažnai atskuba į pagalbą, ypač kai jos prireikia mokymų metu, stovyklose.

Ta pati profesija –  didelis pranašumas, nes nė vienas nepyksta, nesijaučia nuskriaustas ar nelaimingas, kai kitas ir namuose sėdi prie kompiuterio. "Tai juk netrunka amžinai. Dažnai metame viską ir lekiame į kiną ar tiesiog išjungiame juos ir šnekamės", – aiškina Abisoye.

Su sutuoktiniu ji susipažino darbe, abu dirbo toje pačioje IT įmonėje, tik skirtinguose padaliniuose. Pas būsimą vyrą Abisoye atėjo su kažkokiu pavedimu, tačiau nenorėdama gaišti laiko pokalbiui, kuris tarp dviejų IT specialistų paprastai gerokai užtrunka, pasakė, kad yra mados konsultantė. Melas greitai buvo atskleistas, jau po poros susitikimų po pažinties ji išsidavė, nes kaip mados ekspertė pernelyg gerai žinojo specifinius IT terminus.

Patirtis sugulė į knygą

Kai žurnalistai klausia, kokie yra gražiausi jos gyvenimo momentai, A.Ajayi-Akinfolarin sako, kad laimingiausia jaučiasi, kai pamato, jog mergaitė, vos prieš kelis mėnesius pirmą kartą prisėdusi prie kompiuterio, sugeba išspręsti sudėtingą programavimo problemą.

Niekada nelygink savęs su kitais. Nes kai lygini, imi pavydėti.

Didžiulis džiaugsmas, kad per gana trumpą laiką pavyko pelnyti Nigerijos žmonių pripažinimą, pasitikėjimą, jie remia jos idėjas, projektus, tie, kurie neturi pinigų, siūlosi savanoriauti, šiuo metu fondui talkina 50 savanorių.

"O pradžia buvo labai sunki. Palikau gerai apmokamą darbą, karjeros galimybes. Neturėjau nei palikimo, nei santaupų, nei užnugario, buvo didelė rizika, kad nepasiseks", – prisimena.

Savo patirtį ir išgyvenimus žinoma moteris sudėjo į knygą "Pabudau sulaukusi 30-ies", ji išleista pernai. Jos gyvenimo istorija, kurios esmę autorė apibūdina žodžiais "nuo nulio iki herojės" sulaukė didelio susidomėjimo ir susižavėjimo. Pernai buvo įtraukta į100 labiausiai įkvepiančių ir įtakingiausių pasaulio moterų sąrašą, kurį kasmet sudaro BBC.

Moteriškoms silpnybėms nepasiduoda

Žurnalistai, kalbinantys įžymiąją nigerietę, pastebi, kad ji yra labai kukli. Didžiuojasi, kad yra afrikietė. Nors daug keliauja po pasaulį, pirmenybę visuomet teikia tradiciniam Afrikos stiliui – mėgsta ryškiaspalves margas ilgas sukneles, kelionėse, susitikimuose dėvi klasikines kelnes ir švarkus, kasdien avi patogius žemakulnius. Teigia, kad mada jai nėra svarbi, svarbiausia yra būti reprezentatyviai ir jaustis patogiai.

Laisvo laiko turi nedaug ir jo nešvaisto lakstydama po parduotuves ar grožio salonus. SPA yra buvusi gal du kartus gyvenime, nes tam gaila laiko. Tikina, kad lepinti save nejaučia poreikio, o prieš ką nors pirkdama galvoja apie tai, kiek daug žmonių neturi ką valgyti, ir dešimt kartų pamatuoja, ar tikrai be to daikto negali apsieiti. Atliekamus pinigus investuoja į savo veiklą, kurią vis plečia. Neseniai įkūrė startuolį, kuris tampa praktikos ir darbo vieta fondo globotinėms. "Suprantu, kad visų pasaulio problemų neišspręsiu, bet išlaidauti ranka nekyla", – paaiškina.

Ji juokiasi, kai kas nors teiraujasi, kur labiausiai patinka atostogauti. Niekada nevažiavo kur nors tik tam, kad pailsėtų. Darbo reikalais pabuvojo JAV, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kenijoje, Ruandoje, Pietų Afrikoje.

Abysae Ajayi-Akinfolarin apie...

… sunkumus. Sunkumai man tapo tramplinu į ateitį. Jeigu namuose būčiau jautusi saugumą ir ramybę, nebūčiau iš jų pabėgusi ir kažin ar būčiau tiek pasiekusi.

… galimybes. Vietos po saule užteks visiems. Žinoma, jos ieškant teks pakovoti, prireiks drąsos. Todėl mes, Afrikos moterys, turime vienytis. Kartu tai padaryti lengviau.

… charakterį. Esu labai užsispyrusi, kovotoja iš prigimties. Visą laiką stengiausi judėti į priekį, net tada, kai neturėjau jokio supratimo, kur mane nuves gyvenimas.

… buvimą savimi. Niekada nelygink savęs su kitais. Nes kai lygini, imi pavydėti. Dažnai tai, ką turi kiti, atrodo geriau, vertingiau, įdomiau, bet tai – iliuzija. Todėl neišsižadėk to, kas tikra, dėl to, kas dirbtina. Rinkis originalą, o ne klastotę.

Gilinosi į anatomiją

Futuristiniai A.Karle kūriniai nepalieka abejingų. Vieni jais žavisi, kiti bjaurisi. Pavyzdžiui, vienas labiausiai intriguojančių – pasitelkus 3D spausdinimo technologiją iš specialaus hidrogelio sukurta iki mikroskopinio lygio detali ir tiksli žmogaus rankos formos struktūra.

Ji patalpinta bioreaktoriuje, o, pasak menininkės, ant jos pasėjus žmogaus mezenchimines kamienines ląsteles, iš jų išaugtų audinys, kuris vėliau mineralizuotųsi ir taptų kaulu.

Permatomame stikliniame inde plūduriuojantis rankos griaučius primenantis ryškiaspalvis objektas, kurį menininkė vadina ateities reliktu, atrodo kaip originali skulptūra. Kurdama ją Amy bendradarbiavo su biologais, gydytojais ir nanotechnologijas išmanančiais mokslininkais.

Biospausdinimas, dirbtinis intelektas – taip pat jos darbo priemonės. Kuriant suknelių kolekciją "Vidus" prireikė įsigilinti į žmogaus anatomiją. Viena iš jų pavadinta "Kvėpavimu" ir primena plaučius.

Ažūrinė sudėtinga konstrukcija atitinka šio organo struktūrą, jei nežinotum, pagalvotum, kad tai tiesiog įmantrūs, prabangūs nėriniai. Šis ir kiti modeliai pasiūti iš pastelinių spalvų šilko, išpjaustyto lazeriu – rausvo, balto, gelsvo, melsvo, žalsvo. Kuriant kitą suknelę, panašią į smulkų popieriaus karpinį, remtasi sudėtingu sausgyslių ir raiščių piešiniu. Trečioji atitinka kraujagyslių tinklą, dar vienos ažūras imituoja tankiai mūsų kūne išsiraizgiusių nervų tinklą.

Kolekciją, kuri prasidėjo nuo plaučių suknelės, sukurti įkvėpė dizainerės draugė Lisa Iannone, sirgusi sunkia reta plaučių liga. Dėl to jai teko patirti netgi plaučių transplantaciją. Jos drąsa ir stiprybė sužavėjo menininkę.

Fragmentai: aksesuarų kolekcijoje "Exoskeleton" galima pamatyti įvairias kaulų formas.

Nešiojamos skulptūros

A.Karle yra sukūrusi ir aksesuarų (papuošalų) kolekciją, kurioje galime pamatyti įmantrias kaulų formas. Ji pavadinta "Exoskeleton", šiuos kūrinius dizainerė vadina nešiojamomis skulptūromis. Jos primena griaučių fragmentus ir yra išlietos iš balto tetrapolimero.

Tai, kuo mes vilkime, gali transformuoti mūsų asmenybę, gali pakeisti mūsų pačių požiūrį į save, mūsų savijautą.

"Amžinybė puota" – projektas, kurio metu gimė kaukolės formos skulptūrų serija. Kurdama jas Amy naudojosi trimačiais žmogaus kaukolės vaizdas. Skulptūros suformuotos iš fotopolimero ir magnio sulfato, panaudojant eksperimentinę kristalizavimo technologiją. Menininkė yra sukūrusi skulptūrų seriją "Sfenoidas", kurioje atskleidžiamas sinusų kaulų grožis, jų forma primena drugelį. Performansai ir instaliacijos, pagrįstos įvairiomis technologijomis – dar viena kūrybos sritis.

Užaugo laboratorijose

Daugybę tarptautinių apdovanojimų pelniusi dizainerė teigia, kad ją visuomet žavėjo žmogaus kūne slypinčios paslaptys, domino, kaip veikia mūsų organizmas, įvairios jo sistemos, kodėl mes jaučiame skausmą, meilę, kitus pojūčius. Įtakos tam neabejotinai turėjo asmeninė patirtis, ankstyvas susidūrimas su medicina. A.Karle gimė su gyvybei pavojinga įgimta yda, be to, jos abu tėvai buvo biochemikai ir farmacininkai, tad dukra, galima sakyti, užaugo laboratorijose.

Aplasia cutis arba įgimta kaukolės formavimosi yda (defektas, kai ant tam tikros pakaušio vietos visai nėra odos) – su tokia diagnoze gimė būsimoji menininkė. Tai reiškė, kad ji buvo ypač neatspari infekcijoms, todėl tėvams teko ją apgaubti ypatingu rūpesčius, nuolatiniai vizitai pas geriausius šios srities specialistus nuo gimimo buvo mažylės kasdienybė. Jai buvo atlikta ne viena chirurginė operacija, tarp jų ir eksperimentinės, kol pagaliau viena iš jų pavyko, tai įvyko paauglystėje.

"Man tai reiškė labai daug, juk aš visą laiką svajojau būti tokia, kaip kiti vaikai. Norėjau, kad ant tos galvos vietos, kurioje yra defektas, užaugtų plaukai, kad pasveikčiau ir galėčiau viską, ko man neleido liga. O aš tada negalėjau daug ko. Manau, kaip tik dėl to labai susidomėjau žmogaus kūno galimybėmis, suvaržymais ir apribojimais, norėjau suprasti, kaip iš jų išsiveržti, išsilaisvinti. Tai atvedė į filosofinius, metafizinius apmąstymus", – pasakoja žinoma menininkė, vaikystėje daug kartų susidūrusi su mirtimi.

Amy būdama maža daug laiko leisdavo su savo močiute. Kartu su ja lankydavo vyresnio amžiaus močiutės drauges, kaimynes, giminaites, bičiulius, kai jie susirgdavo, abi eidavo pas juos į ligonines, o kai mirdavo – į laidotuves.

Požiūrį formavo šeima

Mokydamasi mokykloje susidomėjo informacinėmis technologijomis, ypač po ekskursijų į "I.B.M." įmonę gimtajame Endicott mieste Niujorko valstijoje.

Tais laikais kompiuteriai dar buvo griozdiški, bet apie juos buvo pasakojamos fantastinės istorijos – kaip ateityje jie spręs įvairias problemas, kaip už mus dirbs ir atliks kitas užduotis, o žmonės tuo metu galės pasinerti į pomėgius, menus, daryti, ką trokšta širdis. Todėl informacinės technologijos būsimąją dizainerę viliojo ir traukė, atrodė labai romantiška sritis. Ir dabar ji įsitikinusi, kad turime dar labiau išnaudoti jų atveriamas vis naujas galimybes tiek medicinoje, tiek sveikatos srityje.

Neįprasta: kuriant suknelių kolekciją "Vidus" reikėjo anatomijos žinių. Viena šios kolekcijos suknelių pavadinta "Kvėpavimu" ir imituoja plaučius.

Amy dėkinga tėvams už tai, kad jie jos neišlepino, kaip dažnai atsitinka šeimose, kai vaikai sunkiai serga. Rūpinosi ja, tačiau kartu stengėsi kiek įmanoma sumažinti draudimų ir apribojimų. Jau ankstyvoje vaikystėje daugiausiai džiaugsmo jai teikė menai, juose ieškojo paguodos ir nusiraminimo. Tačiau ir mokslas buvo visuomet šalia, kai mama nusivesdavo į laboratoriją, padėdavo jai, pavyzdžiui, paruošti terpes, o paskui galėdavo daryti savo mažus vaikiškus eksperimentus.

Įregistravo išradimų

Baigusi mokyklą A.Karle iš pradžių studijavo meną ir dizainą Alfredo universitete, o po to filosofiją Cornellio universitete. Tačiau domėjimasis mokslu, naujomis skaitmeninėmis technologijomis niekur nedingo.

Tai neleidžia sustabarėti, skatina ieškoti naujų mąstymo būdų, išraiškos priemonių, padeda tobulėti kaip asmenybei, kaip savo srities profesionalei, tiki Amy. Todėl nieko nuostabaus, kad ji tapo tarpdisciplinine menininke, o jos kūriniai dažnai gimsta laboratorijose, ne studijoje.

Man patinka gilintis į naujus dalykus, išbandyti tai, ko nesu bandžiusi, ieškoti būdų, kaip inovatyvias technologijas, mokslinius išradimus integruoti į kūrybą.

Kartu su kelias bendraminčiais ji yra įsteigusi įmonę "Konceptualaus meno technologijos", teikiančią produktų dizaino kūrimo paslaugas. Taip pat yra išradėja – įregistravusi keleto išradimų regeneracinės medicinos ir technologijų srities patentų. Menininkė nuolatos dalyvauja tarptautinėse parodose, ne tik meno, bet ir technologijų, medijų, dažna viešnia įvairiuose renginiuose, juose dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis kaip ekspertė, pasakoja apie inovacijas.

Rodo pavyzdį sūnui

Penkerių metų sūnaus mama sako, kad kone kasdien susiduria su iššūkiu, kaip pažadinti berniuko žingeidumą, kūrybiškumą, sudominti jį mokymusi, kokią aplinką sukurti, kad jis norėtų įsitraukti į įvairias veiklas, pažinti jį supantį pasaulį, naujas technologijas.

Jos tikrai nėra blogis, kaip mano kai kurie tėvai ir mokytojai. Pavyzdžiui, 3D spausdinimas, tikrai verta su juo supažindinti vaikus mokykloje, jie daug išmoks, sužinos eksperimentuodami su 3D spausdintuvu, tikina dizainerė.

Objektas: žmogaus kūnas A.Karle domina kaip meno kūrinys, todėl jos kuriamuose objektuose atgyja tikslios organų kopijos.

Žinoma, svarbus ir geras suaugusių artimųjų pavyzdys, tad menininkė stengiasi juo būti. Ji pati visą laiką mokosi, domisi naujienomis, yra pasinėrusi į įvairias alternatyvias veiklas. Technologijos jai padeda priartėti prie gamtos, jos sukurtų formų ir procesų, juos geriau suprasti, suvokti, kaip atsirado, ir perteikti visa tai savo kūryboje. A.Karle neįsivaizduoja, kaip tai įmanoma padaryti be inovacijų pagalbos. Jos leidžia įgyvendinti pačias keisčiausias, originaliausias idėjas.

Muziejai – įkvėpimo šaltinis

"Menininkai, dizaineriai ir mokslininkai labai panašūs, ir vieni, ir kiti nori perprasti ir atskleisti gamtos bei mus supančio pasaulio esmę, paslaptis, jomis pasidalyti su visais žmonėmis. Tik tai daro skirtingais būdais", – svarsto A.Karle.

Ji save vadina moksliška menininke ir juokauja, kad šis derinys dinamiškas, o kartu natūralus: "Jaučiu poreikį nuolat mąstyti apie žmogaus kūną, gamtą, mokslą, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų į juos, šio proceso refleksijos matomos mano kūriniuose."

Amy daug laiko praleidžia muziejuose – meno, mokslo, technikos, istorijos, kur skenuoja kolekcijas rinkdama medžiagą, ji pasitarnauja kaip naujų idėjų bankas. Muziejų radiniai paskatino sukurti ir kai kurias kolekcijas. Tarkim, "Vertebrae" skulptūrų seriją įkvėpė Kalifornijos mokslų akademijos kolekcijoje esantys briedžio stuburo kaulai. Skulptūros "Selene" gimė Britų muziejuje pamačius Partenono šventyklos fragmentus ir tarp jų esančią arklio galvą.

Įtraukia dirbtinį intelektą

Menininkė ypač žavisi kaulais. Jie jai simbolizuoja ir gyvenimą, ir mirtį kartu. Kai ji laukėsi kūdikio, nuolatos galvojo apie tai, kaip susijungus dviem ląstelėms formuojasi skirtingos organizmo sistemos, struktūros, tarp jų ir viena sudėtingiausių – kaulai. Jie tokių įvairių, įdomių formų, visuomet buvo smalsu, kodėl jos būtent tokios. Kai dizainerės mama, serganti vėžiu, merdėjo, ji, mąstydama apie artėjančią mirtį, vėl matė paraleles – po jos lieka tik kaulai.

Šis požiūris atsispindi daugelyje A.Karle kūrinių. Įdomu ir tai, kad jos meniniai eksperimentai, jų metu panaudoti metodai ir patys darbai ateityje gali pasitarnauti medicinai. Ypač kalbant apie mokslininkų bandymus su kamieninėmis ląstelėmis, siekiant sukurti naujus organus ar jų dalis, audinius, kaulus. Pasirodė, kad jų metu naudojami metaliniai implantai kelia problemų, nes organizmas nenori priimti šio svetimkūnio. O dizainerės bandymas tam panaudoti hidrogelį teikia vilčių.

Mano kūriniai yra priemonė, padedanti studijuoti ir išreikšti savo patirtį, išgyvenimus. Kartu tai būdas jais pasidalyti su kitais žmonėmis.

Kuriant biomeną labai svarbus vaidmuo tenka bendradarbiavimui su kitų sričių specialistais, nes be jų pagalbos daugelis jos kūrinių tiesiog nebūtų gimę. "Pastebėjau, kad jeigu turi originalią, intriguojančią idėją ir ja degi, ji tampa lyg magnetu, kuris pritraukia reikiamus žmones, tikrus ekspertus. Įsitikinau, kad jei jie patiki mano sumanymu, bendromis jėgomis mes galime padaryti stebuklus, net tai, kas atrodo neįmanoma. Kartu generuojame tokią energiją, kuri išjudina viską", – pasakoja kūrėja.

Panašumas: projektas, kurio metu gimė kaukolės formos skulptūrų serija, buvo kuriamas naudojantis trimačiais žmogaus kaukolės vaizdais.

A.Karle labai domisi dirbtiniu intelektu ir stengiasi jį panaudoti savo projektuose. "Bandau priversti kompiuterį mąstyti kaip mąsto menininkas, galvoti taip, kaip galvoju aš, sekti mano darbo eigą, automatizuoti, ką tik įmanoma. Tai sudėtinga, tačiau labai intriguoja. Manau, kad dirbtinis intelektas gali pasitarnauti kaip papildoma dirbtinė vaizduotė, kuri paspartintų kūrybinį procesą. Ji gali tapti dar vienu papildomu įrankiu menininkams", – įsitikinusi A.Karle.

Amy Karle apie...

... kūrybą. Mano kūriniai yra priemonė, padedanti studijuoti ir išreikšti savo patirtį, išgyvenimus. Kartu tai būdas jais pasidalyti su kitais žmonėmis.

… kūną. Jis mane visuomet domino kaip meno kūrinys. Norėjau jį studijuoti, nagrinėti, tačiau labiau dizaino požiūriu nei moksliniu.

… identitetą. Tai, kuo mes vilkime, gali transformuoti mūsų asmenybę, gali pakeisti mūsų pačių požiūrį į save, mūsų savijautą.

… technologijas. Man jos tarnauja ne kaip įkvėpimo šaltinis, o kaip įrankis, dėl jo tampa įmanoma tai, kas anksčiau buvo tik miglota ateities vizija. Daug kas mano, kad mechanizmai, įrenginiai yra meno žudikai, tačiau aš įrodžiau, kad yra priešingai.

… iššūkius. Man patinka gilintis į naujus dalykus, išbandyti tai, ko nesu bandžiusi, ieškoti būdų, kaip inovatyvias technologijas, mokslinius išradimus integruoti į kūrybą. Tai yra rizika, iššūkis, nes niekada nežinai, kas iš to išeis, tačiau tokiu būdu generuoju naujas idėjas, tobulėju kaip asmenybė ir kaip menininkė.

Kaip vakaro dangus

"Kad būtų lengviau įsivaizduoti, koks tas mėlynas atspalvis, kuris bus madingiausias visus šiuos metus, reikėtų prisiminti vakarinį dangų – beribį ir neaprėpiamą, gilų, tarsi raginantį mus pažvelgti plačiau, išlįsti iš namų ir pamatyti kitą perspektyvą", – pataria "Pantone" spalvų instituto vadovė Leatrice Eiseman.

Gyvename laikais, kai mums ypač svarbus pasitikėjimas ir ištikimybė, pastovumas ir patikimumas. Visa tai simbolizuoja solidus mėlynas atspalvis. Aplinkoje, kurioje vyrauja ši spalva, žmogus jaučiasi saugiai, patogiai ir jaukiai, tarytum apkabintas artimo, mylinčio žmogaus.

"Apie mėlyną interjerą vertėtų pagalvoti tiems, kurie yra išsiblaškę, kuriems sunku nuraminti galvoje dūzgiančias mintis. Jis gali tapti atsvara pasaulyje, kurį valdo skaitmeninės technologijos, kuriame viskas akimirksniu keičiasi – vaizdai, veidai, nuotaikos", – poetiškai apibūdina metų spalvą L.Eiseman.

Gylio ir erdvės įspūdis

Dizainerių teigimu, klasikinė mėlyna spalva neįtikėtinai dinamiška. Ji labai tinka mažiems kambariams, ankštoms erdvėms, kadangi tamsios sienos vizualiai jas padidina. Be to, mėlyna – puikus fonas, išryškinantis interjero objektus, suteikiantis aplinkai išskirtinį charakterį, kartu nėra per daug dominuojanti, nustelbianti.

Šis atspalvis idealiai dera bendroms gyvenamosioms erdvėms, svetainėms, ypač tinkamas bibliotekoms, darbo kabinetams, holams ar net nedidelio ploto atviro plano butams – studijoms.

Ši spalva tiks ir luboms, tiesa, joms reikėtų parinkti šiek tiek tamsesnį toną nei sienoms – tai suteiks gylio įspūdį, patalpa atrodys aukštesnė. Monotonijos, naudojant tą pačią spalvą visoms plokštumoms, išvengti padės skirtingos tekstūros, pavyzdžiui, sienos gali būti išklijuotos tapetais, o lubos dažytos, arba atvirkščiai.

Laiko išbandyti deriniai

Tamsiai mėlynai spalvai nesunku surasti tinkamus kaimynus. Kalbant apie medžiagas, ji dera beveik su viskuo, o labiausiai su marmuru ir kitais natūraliais akmenimis, metalais, ypač šiltų atspalvių, medžiu, natūralia oda, įmantrių, sudėtingų raštų apmušalais, audiniais, kilimais, kitais tekstilės aksesuarais.

Monotonijos, naudojant tą pačią spalvą, visoms plokštumoms išvengti padės skirtingos tekstūros.

Tinkamiausios spalvos, kurios draugauja su mėlyna – žalia, pilka, purpurinė, geltona, oranžinė, kiti intensyvūs brangakmenių tonai. Klasikinis kontrastingas derinys su balta niekada neišeina iš mados. Mėlyna visuomet gerai atrodo ir greta neutralių kreminių, rusvų, rožinių, gelsvų, pilkšvų atspalvių.

Jeigu jaučiate, kad mėlyna – jūsų spalva, galite ją naudoti dideliais kiekiais. Nebijokite, kad namai atrodys neskoningai – viską išspręs skirtingų tekstūrų žaidimas: derinkite matines ir blizgias, pavyzdžiui, keramiką ir odą, skirtingų rūšių audinius – vilną, aksomą, šilką, liną.

Universalus pasirinkimas

Dizaineriai tikina, kad šių metų spalva tokia neįnoringa, kad jos elementų galima įvesti į bet kokio stiliaus ar kolorito interjerą. Mėlynos pagalvėlės, vazos, apklotai, kilimai pagyvins ir suteiks solidumo svetainei ar miegamajam kambariui. Virtuvėje ant sienų galima pakabinti keletą mėlynų keraminių lėkščių, įsigyti mėlyną virdulį.

Jeigu galvojote atnaujinti ar keisti minkštuosius baldus, nepabijokite mėlynos spalvos, ypač įspūdingai atrodo aksomas, satinas, šilkas. Užtenka kelių detalių – krėslų, kėdžių ar sofutės. O galbūt mėlynai nudažysite komodą, knygų lentynas, laiptus, duris, langus, panaudosite ją virtuvės baldams?..

Kur veda chroniškas stresas

Studijos, kurią parengė Baltimorės Johnso Hopkinso universiteto Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos specialistai, vadovė Christia Bethell teigia, kad teigiamų patirčių nebuvimas ar trūkumas vaikams kelia didelę įtampą, nerimą. Jų streso hormonų lygis labai aukštas, ir tai daro poveikį vystymuisi: jiems sunku atsipalaiduoti, jaustis saugiems, būti atviriems, smalsiems, užmegzti ir palaikyti pozityvius tarpusavio santykius, socialinius ryšius.

Chroniškas stresas, patiriamas ankstyvoje vaikystėje, gali turėti rimtų padarinių paauglystėje, jaunystėje ir vėlesniame gyvenime. C.Bethell vardija dažniausiai pasitaikančius: rizikingas elgesys ir elgesio sutrikimai, lėtinės ligos – širdies ir kraujagyslių, diabetas, priklausomybės (rūkymas, nesaikingas alkoholio vartojimas, vaistų, psichotropinių medžiagų vartojimas). Tai ne tik daro neigiamą poveikį gyvenimo kokybei, bet ir sukelia ankstyvas mirtis.

Didelė problema, kad galima neatpažinti chroniško streso požymių. Jie pasireiškia labai įvairiai: vieni vaikai negali ramiai nusėdėti vietoje, jiems sunku susikaupti, kai kuriems sunku valdyti emocijas – supykę jie puola muštis, agresyviai elgiasi arba atsiriboja nuo kitų. Tokiems vaikams gali būti sunkiau susirasti draugų, nes jie neteisingai interpretuoja socialinius ženklus, užuominas. Dėl visų šių priežasčių vaikas gali blogiau mokytis, netgi būti išmestas iš mokyklos jos nebaigęs.

Sąsajos nebekelia abejonių

Tyrime dalyvavo 6,1 tūkst. JAV gyventojų. Jie buvo klausiami apie tai, kaip dažnai vaikystėje galėjo su šeimos nariais ar draugais pasikalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus, ar jų šeima juos palaikė iškilus sunkumų, ar jie jautėsi bendruomenės dalis savo gyvenamojoje aplinkoje ir mokykloje, ar turėjo ištikimų draugų, ar jautėsi saugūs namuose ir buvo ginami juose gyvenančių tėvų, kitų artimųjų. Tyrėjai išskyrė 7 teigiamas gyvenimo patirtis, kurios itin svarbios ankstyvoje vaikystėje (žr. lentelę).

Pasak C.Bethell, tyrimo dalyviai, kurie paminėjo 6–7 teigiamas patirtis iš išvardytų, buvo 72 proc. mažiau linkę susirgti depresija vėlesniais gyvenimo etapais. Jie žymiai rečiau patyrė psichologinių sutrikimų, problemų, kurios sukelia sunkumų atliekant kasdienes užduotis ar darbus, bendraujant. Paminėję 3–5 teigiamas patirtis 50 proc. rečiau susidūrė su depresija ir kitais psichikos sutrikimais, palyginti su minėjusiais tik vieną ar dvi.

Neapsaugosime, bet galime padėti

Dažniausiai pasitaikančios neigiamos vaikystės patirtys skirstomos į fizines, emocines ir seksualines. Neigiamos patirtys, susijusios su atstūmimu, gali būti fizinės (maisto trūkumas, nuolatinės, saugios gyvenamosios vietos neturėjimas) ir psichologinės (dėmesio, emocinio palaikymo trūkumas). Neigiamos patirtys, susijusios su tėvais, – jų skyrybos, abu ar vienas iš tėvų serga priklausomybėmis, psichikos liga, vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, yra įkalinimo įstaigoje.

Tėvai, kiti artimieji, kad ir kokie rūpestingi būtų, ne visuomet pajėgia vaikus apsaugoti nuo neigiamų emocijų ir traumuojančių įvykių. Tačiau jie tikrai gali padėti jiems tapti atsparesniems šiems išgyvenimams, greičiau po jų atsigauti, tikina Dr. Angelica Robles, vaikų vystymosi ir elgesio specialistė iš Šiaurės Karolinos, Šarlotės miesto Novant sveikatos centro. Tai jie gali padaryti kalbėdamiesi su atžalomis apie tai, ką šie jaučia, išreikšdami palaikymą, rodydami susidomėjimą.

Vaikas jausis saugus, ne vienišas, o stresą kelianti situacija ar įvykis atrodys nebe toks reikšmingas ir slegiantis. Kartu jis mokysis, kaip susidoroti su neigiamomis emocijomis ir jų padariniais. Jeigu traumuojantis įvykis įvyko šeimoje, ir tėvai padėti negali – pavyzdžiui, skyrybų atveju ar vienam iš tėvų mirus, atjaučiantis, nuoširdus kaimynas, mokytojas, kitas pažįstamas suaugęs žmogus gali labai daug padėti, kad pagerėtų vaiko savijauta.

Svarbus tarpsnis

Socialinis palaikymas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių, kaip ir artimi, šilti santykiai su tėvais, kitais šeimos nariais, draugais, bendramoksliais. Kuriant prasmingą ir laimingą gyvenimą jie vaidina pagrindinį vaidmenį, tampa atrama sudėtingiausiais, skaudžiausiais momentais. Deja, šiais laikais, kai nemažą dalį laisvo mūsų laiko pavagia socialiniai tinklai, išmanieji įrenginiai, gyvas bendravimas atsiduria antrame plane. Tai silpnina tarpusavio ryšius šeimoje ir bendruomenėje.

Tyrimai rodo, kad tėvų palaikymas pirmuosius trejus su puse vaiko gyvenimo metų turi didelę įtaką jo mokymuisi, socialiniam gyvenimui ir santykiams po dviejų ar trijų dešimtmečių. Nustatyta, kad kūdikiai ir ikimokyklinukai, augę supami rūpesčio ir dėmesio, mokykloje geriau mokosi, suaugę įgyja aukštesnius mokslinius laipsnius. Taip pat geriau sutaria su bendraamžiais, jaučia didesnį pasitenkinimą romantiškais santykiais. Tėvų palaikantis vaidmuo iki trejų metų suvokiamas, kad jie yra visuomet šalia, kai vaikui liūdna, neramu, nesaugu.

Teigiamos gyvenimo patirtys iki 18 metų

1. Visada galėjau pasikalbėti su savo šeimos nariais apie tai, ką jaučiu.

2. Jaučiau, kad mano šeima mane besąlygiškai palaiko sunkiais momentais.

3. Jaučiausi bendruomenės dalis, mielai dalyvaudavau jos veikloje.

4. Mokydamasis mokykloje jaučiausi kolektyvo, bendruomenės nariu.

5. Jaučiau draugų paramą ir palaikymą.

6. Mano gyvenime buvo bent du suaugę žmonės, ne tėvai, kuriems aš nuoširdžiai rūpėjau.

7. Namuose jaučiausi saugus ir globojamas.