Scenoje – 13 kolekcijų

Tradicija tapęs moksleivių mados festivalis MADAM kiekvienais metais suburia jaunuosius kūrėjus, kurie nesiliauja stebinti žiūrovų savo kurtomis mados kolekcijomis.

Šis festivalis kasmet turi savo kodinį pavadinimą.

Šių metų raktinis žodis – laisvė.

Realizuoti save kūryboje pradedantiems dizaineriams ir padeda laisvė kurti tai, ką nori, laisvė reikšti savo idėjas.

Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje vykusiame mados festivalyje dalyviai ir žiūrovai išvydo net 13 įvairių mados kolekcijų.

Jas vertino garbinga komisija: Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja meniniam ugdymui Jūratė Kavaliauskienė, dizainerė Lina Andriukonė, dizainerė ir stilistė Ernesta Venckutė ir Socialinių mokslų kolegijos estetinės kosmetologijos studijų programos vadovė Ieva Jakūbauskė.

Įveikti scenos baimę

„Šis renginys gyvavo jau nuo tada, kai dar pati mokiausi šioje mokykloje. Atsiradus rūbų dizaino pamokai, manau, buvo ir nutarta tai rodyti ne tik piešiniuose, bet ir pristatyti gyvai, scenoje“, – kalbėjo pagrindinė festivalio organizatorė bei Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos Dailės skyriaus mokytoja Sigita Baroti.

Jaunieji dizaineriai šiame festivalyje realizavo įvairias savo idėjas, jų kolekcijose atsispindėjo žmonių išgyvenimai, meilė, muzika, lyčių stereotipų laužymas, žmogaus išskirtinumas bei suvaržyto asmens drama.

Kūrėjai taip pat palietė ir gamtos išsaugojimo temą, o mados kolekcija „Voro vestuvės“ atskleidė gamtoje gyvenančių vabzdžių grožį.

Anot jaunųjų dizainerių, ruošiantis mados festivaliui, pagrindinis jų priešas – laikas.

Pasiūti vieną kostiumo dalį užtrukdavo visą mėnesį.

„Visada galvodavau, kad pats rūbo įgyvendinimas ir siuvimas yra sunkiausia dalis, bet mokiniams taip pat yra sunku įveikti scenos baimę ir ieškoti partnerių, kurie galėtų būti kolekcijos modeliai“, – mintimis dalijosi S. Baroti.

Geriausieji pelnė prizus

Renginyje šiais metais Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos dizaineriai bendradarbiavo su Hermano Zudermano gimnazija.

Tad festivalyje buvo galima pamatyti ir šios mokyklos dizainerių mados kolekcijas.

Taip pat E. Balsio menų gimnazija kiekvienais metais bendradarbiauja su Klaipėdos valstybine kolegija.

Šios kolegijos studentės, būsimos sceninio makiažo meistrės, ateina į šį renginį pasipraktikuoti.

Renginio pabaigoje dizaineriai buvo nominuoti ir apdovanoti: laimėtojui įteiktas didysis prizas, paskelbti 1-osios, 2-osios ir 3-iosios vietų nugalėtojai, taip pat – originaliausia, elegantiškiausia, spalvingiausia, įspūdingiausia ir meniškiausia kolekcija.

Jaunieji kūrėjai buvo nominuoti ir už ekspresyvumą, novatoriškumą, madą kitaip, teatrališkumą ir publikos mylimiausią kolekciją.

Jau trečią kartą Klaipėdoje organizuojamas Tarptautinis violončelės festivalis ir konkursas – vienintelis Baltijos šalyse, kuris vienu metu į du didelius renginius sukviečia violončelininkus iš viso pasaulio.

Šis festivalis ir konkursas pradėtas organizuoti 2017 m. Klaipėdos koncertų salės ir violončelininko Mindaugo Bačkaus iniciatyva.

Jame dalyvauja ne tik profesionalūs atlikėjai, bet ir vaikai, kurie tik pradeda savo muzikinį gyvenimo kelią.

„Šiemet šiame festivalyje dalyvauja muzikantai iš 26 pasaulio valstybių. Apie 70 jų labai jauni, tik pradedantieji atlikėjai“, – kalbėjo Klaipėdos koncertų salės rinkodaros vadovė Gidonė Vaitkuvienė.

Auganti violončelininkų karta savo sugebėjimais žavėjo klaipėdiečius ir miesto svečius rytiniuose koncertuose, o profesionalūs atlikėjai pasirodo vakarinėje dalyje.

Anot G. Vaitkuvienės, festivalio atidarymo koncertas, vykęs pirmadienį, sulaukė tokio susidomėjimo, kad renginyje pritrūko sėdimų vietų.

Į naktinį koncertą uostamiesčio gyventojai taip pat gausiai susirinko, nepaisant to, kad jis vyko vėlų pirmadienio vakarą.

„Pirma diena tikrai nustebino ir pranoko visus lūkesčius“, – įspūdžiais dalijosi G. Vaitkuvienė.

Tarp 68 vaikų, pateikusių paraiškas dalyvauti violončelininkų konkurse, viena mergaitė yra išskirtinio talento.

Pasak G. Vaitkuvienės, ji tikrai yra būsima violončelės virtuozė, nes jos kūrinių atlikimo technika ištobulinta ne pagal jos amžių.

Dalyviai yra atvykę iš įvairių pasaulio šalių, tad svarbu, kad jie, viešėdami Klaipėdoje, jaustųsi jaukiai.

„Vaikais mes ypač rūpinamės, turime komandą, kuri yra pasiskirsčiusi darbais, užduotimis. Kuruojame visus, stengiamės, kad visi jaustųsi puikiai. Mums svarbu, kokią žinią svečiai išsiveš apie mūsų miestą“, – teigė G. Vaitkuvienė.

Virtualus Klaipėdos miesto problemų žemėlapis raudonuoja, o tai reiškia, kad bėdos, dėl kurių miestiečiai kreipėsi į savivaldybės administraciją, dar neišspręstos.

Kiek mažiau geltonų ir žalių žymų. Jos reiškia, kad problema sprendžiama arba jau išspręsta.

Problemų žemėlapis nuolat pildomas.

Prieš savaitę savivaldybė gavo gyventojų prašymą dėl nesutvarkyto grindinio V. Berbomo gatvėje pašalinus nuvirtusį medį, tačiau kol kas jokių veiksmų imtasi esą nebuvo.

Panaši bėda užfiksuota ir gegužės 4 d., kai buvo užregistruotas gyventojų pranešimas, kad Rumpiškės gatvėje po žemės kasimo darbų yra neatstatyta vejos danga.

Analogiška situacija ir pietinėje miesto dalyje, Gedminų stotelėje.

Gyventojų pateiktos problemos paskirstomos į atskirus savivaldybės skyrius. Problemas stengiamasi spręsti kuo greičiau, tačiau viskas priklauso nuo jų sudėtingumo.

Skundą pateikęs asmuo rašė, kad yra „savavališkas eismo apribojimas: dviračių takelyje sudarytos pavojingos kliūtys, o įspėjamųjų ženklų nėra“.

Pastarosiomis savaitėmis gyventojai susiduria ir su problemomis, susijusiomis su miesto apšvietimu.

Viena jų buvo užregistruota dėl Laukininkų gatvėje ir Jūrininkų prospekte neva neveikiančio apšvietimo.

O Kauno gatvės namo kieme vakare, įjungus gatvės šviestuvą, yra girdimas cypimas ir traškesys.

Gyventojai baiminasi dėl saugumo.

Miestiečiai taip pat skundžiasi dėl geležinkelio pervažos Tilžės gatvėje. Esą dažniausiai traukinio atvykimo ties nuleista užkarda reikia laukti šešias minutes.

Taip pat rytais susidaro didelės spūstys, mašinų eilės driekiasi iki pat Jakų žiedinės sankryžos.

Anot savivaldybės atstovų, gyventojas per 10 darbo dienų turi būti informuotas, kaip ketinama spręsti jo skundą.

„Gyventojų pateiktos problemos paskirstomos į atskirus savivaldybės skyrius. Problemas stengiamasi spręsti kuo greičiau, tačiau viskas priklauso nuo jų sudėtingumo. Važiuojame į vietą, patikriname, įtraukiame į planus ir sutvarkome. Tačiau yra tokių atvejų, kai problemai išspręsti nėra fizinių ir finansinių galimybių. Tą, ką galime, stengiamės sutvarkyti skubiai“, – tikino Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus specialistė.

Tradicinis renginys „Pož(i)eminiai skaitymai“, kuris vyksta nuo 2010 m., šįkart žmones pakvietė į ypatingą vietą: Klaipėdos Žvejų rūmų požemius.

„Pož(i)eminiai skaitymai“ paprastai organizuojami po žiemos, belaukiant „Poezijos pavasario“.

„Šio renginio idėja yra labai studentiška: aš ir keli mano kolegos, lietuvių filologijos studentai, sugalvojome, kad reikia naujo renginio, kuris apimtų ir poeziją, ir prozą. Mums kilo mintis, kad skaityti reikėtų leistis kur nors po žeme, į nematytas vietas, taip atrandant ir miesto požemius“, – kalbėjo renginio organizatorius Saulius Vasiliauskas.

Pasak jo, pirmieji skaitymai įvyko Vilniuje, Šv. Ignoto bažnyčios požemiuose. Tąkart susirinko per 200 klausytojų.

Žmonės buvo susidomėję šiuo renginiu, tad paskui skaitymai vykdavo ne tik Vilniaus mieste, bet ir Kaune, 8-ojo forto požemiuose, Kybartų traukinių stoties rūsiuose, o šiemet – uostamiestyje.

„Į renginį yra kviečiami ir jaunieji rašytojai, ir vyresnės kartos kūrėjai. Taip siekiama pristatyti kartų, tradicijų, rašymo stiliaus ir balsų tembro skirtumus“, – pasakojo S. Vasiliauskas.

Renginyje skambėjo ne tik profesionalių ir žymių Lietuvos rašytojų, bet ir jaunųjų plunksnos meistrų, tik pradedančių savo kūrybinį gyvenimo kelią, darbai.

Unikalioje erdvėje romantišką nuotaiką palaikė ir muzikinė atmosfera, kurią padėjo sukurti kompozitorius Andrius Šiurys ir saksofonistas Gregory Horoneko.

Anot Klaipėdos technologijų mokymo centro rinkodaros specialistės Dovilės Kvekšaitės, Afrikos dienai paminėti buvo ieškoma ne tik faktų, susijusių su šia data.

Interjero mokytoja Jurgita Kontrimienė į ugdymo procesą įtraukė ir užduotį, susijusią su afrikietiškų kaukių atkartojimu.

„Kaukių kūrimo procesas buvo labai įdomus, reikalaujantis kantrybės, darbo ir susikaupimo. Ši užduotis leido daugiau pažinti Afriką, jos kultūrą, gentis“, – parodos atidaryme kalbėjo interjero apipavidalintojo specialybės antrojo kurso studentė Deimantė Šedytė.

Afrikos kultūroje kaukės dėvimos įvairiose ceremonijose, ritualuose, jos turi labai gilią reikšmę.

Kaukės simbolizuoja ne tik senąsias tradicijas, vietos žmonių religiją, bet gyvųjų bei mirusiųjų pasaulį.

„Mūsų centro išskirtinumas – savo veiklų pristatymas viešose erdvėse, todėl ir atvykome į biblioteką, kad parodytume darbus ne tik savo mokyklos bendruomenei, bet ir miesto gyventojams“, – kalbėjo D. Kvekšaitė.

Kaukių paroda skirta artėjančiai Tarptautinei Afrikos dienai, kuri bus minima gegužės 25-ąją.

Šią dieną afrikiečiai pradeda švęsti jau išvakarėse, kai šeimos susiburia kartu, ir per šokį, dėvėdami įvairias kaukes, jie susilieja su jų įsivaizduojamais pasauliais.

„Spektaklis sąmoningai vyksta tokioje erdvėje, nes tai yra savotiškas performansas, kai jūs jaučiate vienas kitą ir tuo pat metu galite jausti ir aktorius: visi būsite teatro dalyviai“, – prieš vaidinimą kalbėjo režisierė Jūratė Grigaitienė.

Pjesės siužetas galėtų vykti bet kur ir bet kada. Jos centre – žmonių santykiai, išdavystės, skausmas, neviltis ir drastiškas tolesnio gyvenimo pasirinkimas.

Pagrindinė spektaklio mintis – kad ir tokia smulkmena kaip laiku atvertos durys gali pakeisti žmogaus likimą.

Viso spektaklio metu žiūrovai jautė įtampą: bus atidarytos tos durys ar ne.

Viso spektaklio metu žiūrovai jautė įtampą: bus atidarytos tos durys ar ne.

Spektaklyje vaidinę neprofesionalai jauni aktoriai gana profesionaliai perteikė dramatišką spektaklio siužetą, herojų emocijas bei išgyvenimus.

V. Veršulio pjesė „Už durų“ labai patiko Klaipėdos universiteto teatro studentei Abigailei Kuksėnaitei, kuri ir vaidino pagrindinį vaidmenį.

Taip esą ir kilo idėja pastatyti šį spektaklį.

O, pasak spektaklio režisierės J. Grigaitienės, išvyka į Latviją ir pažintis su žymia latvių aktore Mara Kimele dar labiau paskatino įgyvendinti šio spektaklio idėją.

Anot J. Grigaitienės, dėl studentų užimtumo buvo sunku suderinti repeticijas, nepaisant to, spektaklio premjerai buvo sėkmingai pasirengta.

Šio spektaklio debiutui buvo ruoštasi nuo vasario.

Pasibaigus spektakliui žiūrovai, tarp kurių buvo ir universiteto rektorius Artūras Razbadauskas, liko sužavėti jaunų aktorių pasirodymu ir dėkojo už tokios idėjos įgyvendinimą.

Navigacijos sezonas Klaipėdoje paskelbtas balandžio 15-ąją ir truks pusę metų, iki spalio vidurio.

Vis dėlto daugybė jachtų ir mažųjų laivelių dar stovi krante nuo žiemos.

Anot laivavedžių, viską lemia orai, o šiais metais oro sąlygos nėra labai palankios buriavimo sezono pradžiai, todėl kol kas vyksta paruošiamieji darbai.

„Tik įpusėjome laivų paruošimą sezonui, šiemet laivai dar gegužės pradžioje nenuleisti į vandenį dėl pernelyg žemos temperatūros“, – kalbėjo ilgametis legendinės jachtos „Lietuva“ kapitonas, sporto klubo „Ostmarina“ vadovas Osvaldas Kudzevičius.

Tik įpusėjome laivų paruošimą sezonui, šiemet laivai dar gegužės pradžioje nenuleisti į vandenį dėl pernelyg žemos temperatūros.

Pasak Klaipėdos pilies uosto direktoriaus Alvydo Butkaus, sudarytas grafikas ir laivai po truputį nuo kranto nuleidžiami į vandenį.

„Be viso to, Kruizinių laivų terminale nuleidžiame ir tvarkome pontonus. Taigi laivybos sezonas jau pradeda įsibėgėti. Iki laivų parado bus suderinta ir visa uosto infrastruktūra: elektros, vandens tiekimas, didžioji dalis laivų taip pat bus nuleisti į vandenį“, – kalbėjo Pilies uosto vadovas.

Daugiausia laivų į vandenį yra nuleidžiama būtent gegužę.

Klaipėdos Pilies uoste yra 320 vietų laivams švartuoti, panašiai tiek uostamiestyje yra ir jachtų bei mažųjų laivų.

Anot A. Butkaus, švartavimo vietų stygiaus paprastai nebūna net ir piko metu, nes vieni laivai atplaukia, kiti išplaukia.

Jei į Klaipėdą atplauktų daugiau didesnių laivelių, tuomet gal ir reikėtų galvoti, kur juos prišvartuoti.

Dangės upėje, Klaipėdos pilies uoste bei Kruizinių laivų terminale yra numatomos rezervacijos ir iš užsienio atplaukiantiems laivams.

Anot A. Butkaus, jau šiam savaitgaliui Pilies uoste buriuotojai užsieniečiai rezervuojasi vietas.

Šiuo metu jachtomis į Klaipėdą yra atplaukę vokiečiai ir lenkai, kurie nepaisydami žvarbokų orų jau pradėjo buriavimo sezoną.

„Vaikai – didžiausias įkvėpimas tokio pobūdžio renginiams. Norisi suteikti jiems galimybę bei įgūdžių groti scenoje“, – kalbėjo Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro gitaros studijos vadovė Nina Norgelė-Dzimidienė.

Šioje bibliotekoje gitaros studijomis užsiimantis jaunimas grojo pirmą kartą. Pasak N. Norgelės-Dzimidienės, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras bendradarbiauja su I. Kanto biblioteka, dažniausiai koncertai vykdavo Turgaus gatvėje esančiame pastate.

„Anksčiau buvo galimybė koncertuoti darželiuose bei mokyklose, tačiau pandemija visa tai sutrukdė. Vaikams erdvės koncertams labai reikalingos. Jie daug dirba, stengiasi ir rezultatas tikrai akivaizdus. Jų talentus norisi parodyti ir visuomenei. Tad čia buvo viena geresnių progų, kurią stengiamės išnaudoti“, – mintimis dalijosi N. Norgelė-Dzimidienė.

Koncerte skambėjo įvairaus stiliaus ir laikotarpio muzika: nuo klasikinio L. Meigneno valso, populiariojo „Edelveiso“ valso iš miuziklo „Muzikos garsai“, Stingo „Fields of Gold“ iki Lady Gagos „Bloody Mary“ bei „Imagine Dragons“ „Radioactive“.

Pasimėgauti gitaros skambėjimu atėjo ne tik vaikų tėveliai, bet ir svečiai. Po kiekvieno kūrinio salėje aidėjo garsios ovacijos.

R.Petrovo profesinis kelias prasidėjo tada, kai jis įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Studijavęs vizualiojo dizaino katedroje, jis susidomėjo ir tapyba.

Pasak dailininko, tapyba suteikia didesnes galimybes ir leidžia išsireikšti platesniu spektru.

Tapytojas R.Petrovas pradėjo kurti pirmame kurse ir pateko į autoportretų finalininkų parodą Lenkijos muziejuje. Čia ir buvo ženklas, kuris paskatino tobulėti būtent šioje srityje.

Sociokultūriniai, sociokritiniai, sociopolitiniai niuansai – vieni pagrindinių šio menininko įkvėpimo šaltinių.

"Pats gyvenimas įkvepia: žmonių veikla, jų tarpusavio komunikacija, medija, daiktai", – sakė R.Petrovas.

Šis menininkas aktyviai pristato savo kūrybą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio grupinėse parodose bei šiuolaikinio meno mugėse.

Pats gyvenimas įkvepia: žmonių veikla, jų tarpusavio komunikacija, medija, daiktai.

Šiais metais vykusiame Šviesų festivalyje Klaipėdoje buvo pristatoma R.Petrovo kūryba – instaliacija "Šildomos grindys".

Šiuo metu tapytojas taip pat turi nemažai veiklos. Vilniuje parodų salėje "Titanikas" rengiama personalinė šio kūrėjo paroda.

Tai yra R.Petrovo grupinė paroda, kuri buvo pristatyta Baroti galerijoje Klaipėdoje, o netrukus šios parodos papildyta versija bus eksponuojama ir Vilniuje.

Rugsėjį dvi R.Petrovo personalinės parodos bus pristatomos Belgijoje ir Berlyno "Positions" meno mugėje.

R.Petrovas yra unikalus menininkas, savo darbuose atskleidžiantis hiperrealizmą ir paliečiantis svarbias visuomenei temas.

Pasak klaipėdiečio, kad jaunieji būsimieji menininkai galėtų lengviau atrasti save ir savo braižą, reikia mokytis meno istorijos arba kurti, remiantis savo nuojauta.

"Pasaulis dabar yra toks, kad reikia studijuoti, kas jau buvo sukurta. Antraip gali atsirasti jausmas, kad kuri kažką unikalaus, bet tai iš esmės jau egzistuoja. Tad reikia kritiškai žiūrėti į patį savo kūrinių unikalumą", – mintimis dalijosi R.Petrovas.

Septyniolika metų letargo

Remiantis "Marine Traffic" duomenimis, dar praeitą mėnesį jachta "Santa Maria 2" buvo Balearų jūroje.

Laivas išplaukė iš Valetos – Maltos sostinės ir judėjo šiaurės vakarų kryptimi. Jachta buvo savo stichijoje, nors jos "gyvenimas" galėjo pasibaigti taip ir neprasidėjęs.

Klaipėdietis Alfonsas, kukliai paprašęs neviešinti šios žavios avantiūros dalyvių pavardžių, su sūnumis Laimonu bei Rolandu ir įrenginėjo šį laivą.

Jis tikino, kad "Santa Maria 2" buvo pastatyta 2013 m., bet, pasidomėjus išsamiau, paaiškėjo, kad laivas yra kur kas senesnis, jam – netgi 26-eri.

Laivo užgimimo data tradiciškai laikomas laikas, kai pastatomas jo korpusas. 18 metrų ilgio ir 5 metrų pločio "Santa Maria 2" korpusas suręstas 1996-aisiais Rygoje vieno suomio užsakymu.

Laivo korpusą savininkas parsigabeno namo ir pasistatė savo sodyboje, Suomijos miškuose, turbūt tikėdamasis ilgai netrukęs ją įsirengti ir leistis į kelionę jūra.

Vis dėlto šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Jachtos korpusas keliolika metų taip ir trūnijo krante iki savininko mirties.

Tvarkydamas tėvo palikimą, šio suomio sūnus pasiūlė savo pažįstamam klaipėdiečiui Laimonui  jachtą įrengti ir parduoti.

Taip po trylikos metų letargo laivo korpusas atgabentas į Klaipėdos uostą, kad būtų atlikti tolesni darbai.

Pirmoji kelionė į Gotlandą

Po kelerių metų įtempto darbo laivas įgavo dabartinį vaizdą ir pavadinimą "Santa Maria 2".

Panašiai vadinosi ir vienas iš trijų pirmosios Christopherio Columbus ekspedicijos laivų, ieškojusių kelio į Indiją per vakarus, kai garsusis keliautojas leidosi į pirmąją savo ekspediciją.

2013 metų rugpjūčio 25 dieną laivą sulipdę vyrai – Alfonsas, Laimonas, Rolandas ir šių bičiulis Semas jachta "Santa Maria 2" išplaukė pro Klaipėdos uosto vartus.

Kapitonas Antanas nustatė kursą Gotlando salos link. Žygio pradžia nieko gero nežadėjo. Vieną dieną teko praleisti artimiausiame Liepojos uoste, nes prasidėjo audra.

Visa tai savo dienoraštyje fiksavo vienas įgulos narių Alfonsas.

"Pailsėję Liepojos uoste, toliau plaukėme savo pirmojo tikslo – Gotlando salos link. Pakilus stipriam vėjui, jachtą mėtė į visas puses. Bangų aukštis siekė iki keturių metrų. Jachtos inkarai pradėjo mušti kliuzus. Tokioje ekstremalioje situacijoje reikėjo šliaužti laivo deniu, užveržti brašpilio būgnus ir įtvirtinti inkarus", – dienoraštyje rašė klaipėdietis.

Situacija buvo nemaloni, bet laivo įgula susitvarkė. Vakare vėjas aprimo. O kitą rytą visus pažadino baisus triukšmas: atrodė, kad laivas šliaužia akmenimis.

Taip ir buvo. Laivas įsirėžė į Gotlando salos šiaurinį krantą.

Sutrikęs kapitonas Antanas įjungė atbulinę variklio pavarą, ir sraigtas jachtą nutempė nuo seklumos bei nepataisomai sugadino hidraulinį vairo cilindrą.

"Gotlando saloje užstrigome dviem dienoms. Aplankėme vietines parduotuves. Prieš tęsiant kelionę, švedai apžiūrėjo jachtos korpusą po vandeniu ir pasakė, kad viskas gerai – plaukti galima. Laimonas šiek tiek paremontavo cilindrą, ir jachta "Santa Maria 2" leidosi į Stokholmą", – užfiksuota dienoraštyje.

Iš bjauriojo ančiuko – į gulbę

Sėkmingai pasiekus Stokholmą, vietos gamta: akmenėti, medžiais apaugę krantai ir skaidrus vanduo, džiugino keliautojų akis ir ramino širdis.

"Stokholme prasidėjo kūrybinis stiebų ir takelažo montavimo procesas, kuris truko apie savaitę. Jachtų uostas išsidėstęs gražioje vietoje, apgaubtas miškų masyvais. Skaidrus vanduo: kas maudėsi, kas žvejojo. Mums buvo laiko apžiūrėti miestą. Po dviejų dienų atvežė visiškai paruoštus jachtos stiebus", – įrašyta buriuotojo dienoraštyje.

Kapitonas Antanas aktyviai dalyvavo montuojant stiebus, nes jam viskas gerai žinoma.

Švedai dirbo profesionaliai: jie mikliai kėlė jachtos stiebus.

"Darbai ilgai netruko, ir "Santa Maria 2" iš bjauriojo ančiuko pavirto į gražuolę gulbę. Trūko tik burių", – šypsojosi Alfonsas.

Jūrininkai atsisveikino su švedais, padėkojo už visus atliktus darbus. Kapitonas Antanas vėl pasuko Gotlando link, o iš ten namo – į Klaipėdą.

Pirmosios kelionės tikslas buvo Stokholmas, kur turėjo būti iškelti jachtos stiebai. Žygis į Tenerifę buvo suplanuotas po metų – 2014-aisiais.

Rezultatas: klaipėdiečiai įdėjo daug darbo, kad "Santa Maria 2" pagaliau būtų nuleista į vandenį. Redakcijos archyvo nuotr.

Pavojai Biskajos įlankoje

Klaipėdoje 2014 m. liepos pradžioje vyko baigiamieji jachtos įrengimo darbai.

"Atlikti laivo stovumo skaičiavimai su burėmis ir kroviniu. Kapitonas Antanas kartu su Rygos inžinieriais, kurie projektavo jachtą, atliko bandomuosius staigius jachtos posūkius visiškai išskleistomis burėmis. Laivo įgulą papildė du nauji nariai iš Rygos: Jurijs – kapitonas, Vasiličius – laivo šturmanas ir senos komandos nariai: Laimonas, Alfonsas, Semas ir Rolandas", – įrašyta klaipėdiečio dienoraštyje.

2014 metų liepos 12 dieną įgula krovė daiktus ir maistą į jachtą, kuri turėjo tęsti savo kelionę į Tenerifę.

"Semas atvežė gerai išdžiovintą armėnišką lavašą. Aukso vertės atsargos. Prieš išplaukiant, jachtą pašventino stačiatikių popas", – prisiminė klaipėdietis.

Ir nenuostabu, nes priešakyje laukė sunkūs išbandymai. Vien jau įveikti Biskajos įlanką, kuriai būdingos stiprios audros, yra tikrai didelis iššūkis.

"Įplaukdamas į Biskajos įlanką, kapitonas Jurijs pastebėjo, kad, palyginti su Baltijos jūra, vandenyno bangavimas stiprėjo. Patikrinau iliuminatorius, dangčius. Tada nuėjau į priekinę kajutę, galvojau pailsėsiu, bet negalėjau. Pradėjo smarkiai supti, bangos daužėsi į laivo bortą, jis virpėjo nuo smūgių. Išėjęs į laivo denį, buvau nupraustas vandens purslų. Jachta stipriai siūbavo. Aplinkui buvo tamsu. Denis buvo apšviestas tiek, kiek švietė laivo žibintai", – pasakojo Alfonsas.

Stiebuose ir takelaže, lyg vilkų gauja įvairiais balsais kaukė vėjas. Vasiličius buvo prie šturvalo, prisirišęs saugos lynu, kad nenuplautų bangos.

Semas bandė pririšti arbatinuką prie viryklės, kad visi galėtų atsigerti karštos arbatos ir sušilti.

Kitą dieną vėjas dar labiau įsismarkavo, bet visi įgulos nariai nepasidavė ir judėjo 4–5 mazgų greičiu, įveikdami audringus vandenis.

Ilgainiui Atlanto vandenynas rimo. Semas rengėsi iškelti Ispanijos vėliavą. Tai reiškė "Santa Maria 2" – jau Ispanijoje.

Ispanijos krantus pavyko pasiekti rugpjūčio 15 d., po daugiau nei mėnesio, kai jachta paliko Klaipėdą.

"Visa įgula laiminga – Biskajos įlanka įveikta. Vasiličius švartavo laivą. La Korunja yra toks uostas, kur po iššūkių Biskajos įlankoje būtina sutvarkyti tai, kas buvo sugadinta jūroje, nuplauti druskas nuo visų jachtos paviršių, o buriuotojams atsigauti ir nusiprausti. Visa komanda iš karto kibo į darbus. Vakare su Laimonu, Rolandu ir Semu susiruošėme į miestą. Seniai svajojome paragauti ispaniško kumpio – chamono", – pasakojo Alfonsas.

Kelyje pasirodė delfinų: jie draugiškai mus sutiko, šėlo bangose tarsi sveikindami.

Nemesk kelio dėl takelio

Po penkių dienų, rugpjūčio 19-ąją, kapitonas nustatė kursą Kanarų salų link ir lyg tarp kitko užsiminė, kad dešiniau, gal kokia para kelio, yra Madeira, kur gaminamas geriausias pasaulyje portveinas.

Tai kodėl neaplankius? Tokios progos gyvenime gali daugiau ir nepasitaikyti.

Visi pasitarė ir sutiko, kad Tenerifę turėtų pasiekti laiku, net ir nuklydę nuo kelio. Taigi kapitonas pakeitė kursą Madeiros link.

"Santa Maria 2" judėjo 6–7 mazgų greičiu. Plaukdami buriuotojai tyrinėjo juos supančius vandenis.

"Kelyje pasirodė delfinų: jie draugiškai mus sutiko, šėlo bangose tarsi sveikindami. Taip pat pasirodė vėžlių: mažų ir didelių. Pamatėme net bangininį ryklį. Tikras jūrų muziejus", – įspūdžiais dalijosi klaipėdietis.

Tolumoje jau matėsi žemės kontūrai. Tai buvo Porto Santo sala, priklausanti Portugalijai. Nedidelė sala, artima Madeirai: graži gamta, dideli paplūdimiai.

Rugpjūčio 22 d., nuleidę inkarą, maža valtele Alfonsas, Semas, Rolandas, Laimonas aplankė miestelį, barą, paragavo vietinio maisto.

Kai visi grįžo į jachtą, kapitonas parodė, kad inkarų grandinės kabina bušprito lyną.

Įgula nusprendė taisyti padėtį. Kapitonas, įjungęs priekinę pavarą, kažkodėl staigiai, visu greičiu perjungė į atbulinę eigą, ir variklis išsijungė.

Saloje jokių mechanikų komanda nesurado. Iki Madeiros buvo gal dešimt valandų kelio. Laimonas, susisiekęs su Madeiros uostu, gavo patvirtinimą, kad juos pasitiks, kai bus netoli uosto.

Tad ankstų rytą įgulos nariai pakėlė inkarus, išskleidė bures ir pajudėjo Madeiros link, kuri iš tolo savo žiburiais švietė kaip ugnies žemė.

Rugpjūčio 24-osios vakare buvo pasiektas Madeiros krantas. Sala atrodė įspūdingai –  aukšti statūs krantai, ant didelės kalvos stūksojo švyturys, daug žalumos, gražūs pastatai, kurie tiesiog įsispraudę į uolėtus salos krantus.

Vasiličius pasuko į dešinę ir pamatė, kad juos pasitinka kateris. Galiausiai prisišvartuota krantinėje.

Ryte mechanikai apžiūrėjo variklį ir reduktorių. Paaiškėjo, kad nutrūkęs vožtuvas "užkirto" variklį. Buvo reikalingos atsarginės dalys. Jų reikėjo laukti dar mėnesį. Ir tik tada vėl prisiminta, kad kelionės tikslas – Tenerifė.

Tik po mėnesio "Santa Maria 2" įgula sėkmingai prišvartavo jachtą Tenerifės uoste, kur jos laukė naujasis savininkas.

Taip ir baigėsi ši kelionė, buriuotojus pripildžiusi stiprių emocijų, nes didieji vandenys – nenuspėjama, bet, anot Gnėjaus Pompėjaus Didžiojo, "Navigare necesse est vivere non est necesse", tai yra "plaukti būtina, gyventi – ne".