Šiandien laisvės aukuras ir vėl liepsnoja. Dega tokia stipria liepsna, kad jos kaitrą jaučiame kiekvienas. Nors dega Ukraina, bet mūsų žaizdos tokios šviežios, kad skauda lyg stovėtume šalia.

Pateisinimo, logikos, paaiškinimo... nėra. Todėl atsisuki į Dievą ir klausi, kodėl? Už ką? Ar toks dieviškasis planas?

Neseniai teko būti Mišiose, kur buvo kalbama apie išganymą. Žmogaus, tautos, žmonijos. Įsiminė žodžiai, kad išganymo kelias – tai meilės kelias. Dievas sukūrė žmogų iš meilės ir dėl meilės. Kaip ir tautą. Ir nurodė, kokiu keliu eiti, suteikė mums savo išmintį, kaip pasiekti tikrą laisvę.

Tai kelias, kupinas išbandymų ir pasirinkimų. Skaudžių išbandymų, sunkių pasirinkimų, kančios. Tačiau tie, kurie neišklysta iš kelio, atranda gyvenimą, o tie, kurie jį pameta, patenka į mirtį. Mums suteiktas pasirinkimas, ir jis labai aiškus: šviesa arba tamsa.

Mes pasirinkome. Ukrainiečiai pasirinko. Mūsų tautų išganymo kelias sunkus, degėme ir degame. Tačiau ar pasirinks tie, kurie šiandien gyvena teritorijoje, vadinama Rusija? Sąmoningai nesakau „rusai“, nes tautų ir tautelių ten ne viena.

Ar pasirinks ir ką pasirinks Europa? Nes vidurio kelio čia nėra. Kokią auką teks sudėti ant laisvės aukuro?

Mes žinome, kur nuveda neryžtingumas. Aukos kaina išauga. Aukų skaičius didėja. Istorija, nesena istorija, to įrodymas.

Vokietijos ambicijos ir Pirmasis pasaulinis karas – apie 16 mln. gyvybių. Nesivelsiu į istorinių faktų vardijimą, tačiau visi žinome, kur nuvedė neišmoktos pamokos, neteisingi pasirinkimai, nesuvokta ir nepripažinta kaltė, kompromisai... Antrasis pasaulinis karas. Didžiausias karinis konfliktas žmonijos istorijoje, pareikalavęs 50–70 mln. žmonių gyvybių.

Ar Europa išmoko pamokas? Ar blogio šaknis buvo išrauta? Ar, paaukoję tokią milžinišką auką, mes stojome į tiesos, išganymo kelią, ar suvokėme savo kaltę? Ar pasirinkome gyvenimą. Atrodė, kad taip... Iš dalies. Ypač pralaimėjusios tautos. Jos išliko.

Tačiau gimė monstras. Nes buvo daromi kompromisai, nesąžiningi susitarimai, užmerkiamos akys prieš neteisybę. Buvo aukojamos tautos, kurių aukoti teisės niekas nesuteikė. Mes tai žinome. Mes gyvenome sovietų okupacijoje.

Mūsų tauta degė ant laisvės aukuro. Nesudegė. Mes esame laisvi. Ir ačiū Dievui.

Dabar ukrainiečiai aukoja savo laisvės aukas. Kiek jų sudegs? Ar to užteks? Ar tai Ukrainos tautos išganymo kelias, ar Rusijos? O gal Europos?

Rusija turi žlugti. Nelaimėti karo neužtenka. Dabartinė Rusija turi žlugti, kaip žlugo Sovietų Sąjunga.

Mums reikia pagaliau įsisąmoninti tai, ko mus taip skausmingai bandė išmokyti net du pasauliniai karai. Kelias yra tik vienas. Pasirinkimas yra tik vienas. Ir kompromisams vietos čia nėra.

Tik tada, kai šalis agresorė nuleis galvą, supras, suvoks ir pripažins kaltę, atvers širdis. Tik tada, kai šalia esančios tautos liks tiesos ir šviesos kelyje, bekompromisiame kelyje. Tik tada mes, visi mes, išliksime.

Rusija turi žlugti. Nelaimėti karo neužtenka. Dabartinė Rusija turi žlugti, kaip žlugo Sovietų Sąjunga. Kaip žlugo nacistinė Vokietija. Ir mes visi esame už tai atsakingi. Visa Europa, kiekviena Europos šalis, tauta, kiekvienas žmogus.

„Rusų“ tauta turi suvokti savo kaltę ir sąmoningai nulenkti galvą, atgailauti. Toks išganymo kelias, toks „rusų“ tautos išlikimo kelias. Kitu atveju, anksčiau ar vėliau, laukia išnykimas. Kitaip nebūna. Tik aukų skaičius didėja.

Aš nenoriu karo. Tačiau karas, kurio taip bijome, Europoje bus. Bus tada, jeigu iš baimės darysime neteisingus pasirinkimus, kompromisus, gėdingus užkulisinius susitarimus. Jeigu bijodami paaukosime Ukrainą. Jeigu leisime Rusijai eiti tuo keliu, kuriuo ji eina.

Prašau, nebekartokime savo klaidų. Jos per brangiai kainuoja! Suvokime, kad Ukrainos pergalė – mūsų visų pergalė ir galimybė „rusų“ tautai, nužudžius imperinį žvėrį savyje, išlikti. Užgesinkime pagaliau tą kruviną aukurą.

Politinė reklama apmokėta iš TS-LKD Kauno miesto rinkimų kampanijos sąskaitos. Užs. 1844358

Karas visur – JAV , Azijoje, Europoje, Lietuvoje. Taip ir norisi susigūžti į savo mažą pasaulėlį. Kiekvienas pirmiausiai galvojame apie savo šeimą, artimus draugus. Dar prieš keletą mėnesių reportažai iš Azijos atrodė tokie tolimi. Manėme, kad mums tikrai tai negresia, aplenks, kaip dažniausiai atsitinka.

Deja, šį kartą ne, mes visi esame pandemijos taikiniai. Daugelio lūpose skamba, kad tai Dievo rykštė. Nepamokslausiu. Kas tikėjo, tas ir tiki, o jei atsiras tokių, kurie šiuo metu įtikės – džiaugsiuos. Tačiau šv.Velykos šiemet bus kitokios. Jas daugelis sutiksime be tėvų, senelių, taip saugodami savo brangius žmones. Ir tikėdamiesi, kad jau netrukus vėl galėsime susitikti ir apkabinti vienas kitą.

Nesileisiu į teologinius disputus apie Velykų reikšmę, tik paminėsiu keletą dalykų. Šv.Velykos yra krikščionybės šerdis. Šv.Paulius skelbia: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“

Šventasis Tėvas Pranciškus šiemet kreipimesi „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“) meldėsi už koronaviruso pandemijos pabaigą: „Jau kelias savaites atrodo, kad atėjo vakaras. Tamsa sutirštėjo mūsų aikštėse, gatvėse ir miestuose. Ji pasisavino mūsų gyvenimą, užpildydama ją spengiančia tyla ir liūdna tuštuma, kuri paralyžiavo visa, ką sutiko savo kelyje.“

Šventasis Tėvas kalbėjo, kad pagaliau žmonės suprato, jog visi yra lygūs. „Mes supratome, kad esame toje pačioje valtyje. Visi esame pažeidžiami ir išsigandę, bet kartu visi esame svarbūs ir reikalingi, visi turime laikytis kartu...“ – sakė popiežius.

Popiežius Pranciškus Bendrosios audiencijos katechezėje 2017 m. spalį kalbėjo apie viltį.

Toks yra tikrasis krikščionis: jis nedejuoja, nėra piktas, bet prisikėlimo galia įsitikinęs, kad joks blogis nėra begalinis.

„Kai visas dangus aptrauktas debesimis, palaiminimą neša žmogus, galintis kalbėti apie saulę. Toks yra tikrasis krikščionis: jis nedejuoja, nėra piktas, bet prisikėlimo galia įsitikinęs, kad joks blogis nėra begalinis, nėra nesibaigiančios nakties, nė vienas žmogus nėra visiškai blogas, ir jokia neapykanta negali būti stipresnė už meilę.“

Sakoma, kad vaikystės ir paauglystės prisiminimai atmintin įsirėžia giliausiai. Prisimenu vėlyvąjį sovietmetį, kai dar Lietuvoje nedvelkė „perestroikos“ vėjai, Žaliakalnyje esanti Šv.Antano bažnyčia tapdavo mano šv.Velykų sutikimo vieta. Šventinė liturgija, kurios ryškiausia dalis būdavo iškilminga procesija, o jos dalyviai man atrodydavo tarsi nužengę iš kito laikmečio. Tvirti, kostiumuoti senoliai baltais marškiniais ir būtinai visi su kaklaraiščiais. Jie atrodė tarsi tąsa anos, prieškario, Lietuvos.

Tačiau man apogėjumi tapdavo šv.Mišių pabaigoje maršą užgrodavęs pučiamųjų orkestrėlis. Tai buvo mano alfa ir omega, juslėmis apčiuopiamas pojūtis To, kuris prisikėlė ir suteikė mums viltį. Šiemet nekursime ugnies prie bažnyčių ir neisime procesijose laukdami iškilmingo maršo. Per šv.Velykas bendrausime su Dievu, nebūdami Jo namuose, tačiau niekas iš mūsų negalės atimti vilties, kurią Jis mums suteiks.

Prisiminkime sukilėlius prieš rusų carą, partizanus pokario bunkeriuose, tremtinius Sibiro platybėse, Sąjūdžio kūrėjus – jie visi turėjo viltį.

Po tamsos ateina aušra, o šv.Velykų viltis padės mums tą aušrą pasitikti. Sveiki sulaukę šv.Velykų!

Savivaldybės indėlis lemiamas

Prisiminkime, kas atsitiko Vilniuje. Dešinysis Neries krantas užstatymu labai atsiliko nuo senojo Vilniaus kitapus upės. Dar sovietmečiu šio kranto užstatymo viziją parengė broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai kartu su kitais kolegomis. Neries krante atsirado Baltasis tiltas, "Lietuvos" viešbutis, centrinė universalinė parduotuvė, kiti svarbūs naujosios miesto centro dalies pastatai. Apie 2000-uosius, atsigaunant nepriklausomos Lietuvos ekonomikai, čia ėmė kurtis pirmieji stambesni verslo centrai Vilniuje. Tačiau didžiajam veiksmui pastūmėjo ne verslas, o savivaldybė.

2004 m. Vilniaus miesto savivaldybė persikėlė į naują pastatą toje upės pusėje, prieš tai pardavusi pastatus Gedimino prospekte. Taip savivaldybė gavo lėšų statyboms ir verslui suteikė galimybę kurtis Gedimino prospekte.

Tuometinės valdžios tikslas buvo ne tik viename pastate koncentruoti visus savivaldybės administracijos padalinius, bet ir vystyti naujas miesto teritorijas. Savivaldybės pastato atsiradimas sudarė sąlygas viso dešiniojo kranto plėtros etapui, kuris tęsiasi ir dabar.

Laimučio Brundzos nuotr.

Prospektas tapo "Lietuvos City"

Čia statyti pastatus buvo pakviestos trys didelės statybos kompanijos. Jos pradėjo prekybos centro, biurų pastato ir gyvenamojo namo statybas. Vėliau buvo sutvarkyta infrastruktūra, o buvusi Ukmergės gatvės atkarpa praplatinta ir pervardyta Konstitucijos prospektu, o investuotojai buvo toliau kviečiami vystyti šį kvartalą.

Susiformavęs Konstitucijos prospektas su jame įsikūrusiomis bankų būstinėmis tapo savotišku "Lietuvos City". Per dešimtmetį čia buvo investuota apie 400 mln. eurų. Žinoma, ne visus projektus pavyko įgyvendinti, užvirė diskusijos dėl metro, plėtrą stabdė ir automobilių spūstys. Procesas tęsiasi, šios teritorijos vystymas dar nėra iki galo funkciškai pabaigtas.

Šnipiškių laužynai dabar jau skaičiuoja paskutines savo dienas, nes ši vieta tapo populiariausiu rajonu tarp nekilnojamojo turto vystytojų ir jaunų pirkėjų.

Deja, tenka konstatuoti faktą, kad M.K.Čiurlionio koncertų rūmai turėtų tapti kairiojo Nemuno kranto plėtros ašimi, tačiau šiuo klausimu nedaug padaryta.

Kaune postūmio nėra

O kaip Kaune? Vasario 25 d. Kauno miesto savivaldybės taryba patvirtino 2020 m. biudžetą. Deja, nors turėjome galimybę nesustoti ir pradėti į miesto plėtrą integruoti kairįjį Nemuno krantą, tai daryti buvo atsisakyta.

SBA grupė jau seniau yra pareiškusi apie planus kairiajame Nemuno krante statyti administracinės ir gyvenamosios paskirties pastatus. Neabejojama, kad ir kitiems nekilnojamojo turto vystytojams ši teritorija būtų patraukli. Abu Nemuno krantai galėtų būti, kaip dabar mėgstama sakyti, įveiklinami naujam miesto gyvenimui.

Tik ar tai supranta miesto valdančioji dauguma? Deja, tenka konstatuoti faktą, kad M.K.Čiurlionio koncertų rūmai turėtų tapti kairiojo Nemuno kranto plėtros ašimi, tačiau šiuo klausimu nedaug padaryta.

Gaila, nes pradžia buvo nebloga. 2017 m. buvo organizuotas architektūrinis konkursas, paskelbtas laimėtojas, yra idėjos, kurias galima įgyvendinti. Atrodytų, kad nėra ko laukti, kelias tik pirmyn, tačiau procesas sustojo. Kaip rodo Vilniaus pavyzdys, savivaldybės indėlis buvo lemiamas, vien verslo iniciatyvų nepakako.

Kauno miesto tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija siūlė šių metų Kauno miesto biudžete numatyti 200 tūkst. eurų M.K.Čiurlionio koncertų rūmų techniniam projektui parengti. Deja, valdančioji dauguma pasiūlymą atmetė.

Tradiciškai turime konstatuoti, kad Kaune privatus verslas tampa flagmanu naujuose miesto plėtros horizontuose, o Kauno miesto savivaldybė nėra naujų miesto plėtros procesų iniciatorė.

O gal taip ir geriau, kad valdžia Kaune lieka nuošalyje ir netrukdo verslui? Aš manau, kad ne ir lieku prie minties, jog miesto savivaldybė turėtų padėti ir suteikti postūmį pirmyn.

1919–1939 m. laikotarpis buvo itin svarbus ir Kauno miestui, ir visai Lietuvai. Seimas 2019-uosius jau paskelbė Laikinosios sostinės metais.

Niekas nedrįs prieštarauti, kad būtent laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro reikšmę. Ir ne tik dėl to, kad čia atsikraustė valstybinės įstaigos – įkurtas universitetas, Valstybės teatras, Botanikos ir Zoologijos sodai, ėmė steigtis muziejai, imta statyti gyvenamuosius namus, išasfaltuotos gatvės, nutiesta kanalizacija, vandentiekis. Miestas pasidarė patrauklus stambiems bankams bei didelėms pramonės ir prekybos bendrovėms.

Tik įkėlę koją į XXI a. pagaliau supratome, kokį perlą mums paliko laikinosios sostinės epocha – tarpukario modernistinę architektūrą siekiame įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

To laikotarpio tyrinėtojai pripažįsta, kad iš nuobodaus provincijos miestelio Kaunas tapo moderniu europietišku miestu, išgyvenančiu savo aukso amžių, kai jį imta vadinti mažuoju Paryžiumi. Ir ne šiaip sau – diplomatinis korpusas ir Paryžiaus mados dvelksmas suteikė Kaunui vakarietiškos sostinės bruožų.

Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės buvo minimos Kaune. Ta proga 1919 m. centrinė miesto gatvė pavadinta Laisvės alėja, o viena iš gatvių, atsiremiančių į ją, – Vasario 16-osios vardu. Šiemet švęsdami valstybės atkūrimo 100-metį Vilniuje galime pamatyti prof. Liudo Mažylio Vokietijoje surastą Nepriklausomybės Akto originalą. Tai, kad kitąmet minėsime laikinosios sostinės šimtmetį, yra svarus argumentas šį dokumentų eksponuoti Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, aplink kurią ir sukosi visas laikinosios sostinės gyvenimas. Pagaliau prisiminkime, kad būtent Kaune pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo išrinktas Lietuvos prezidentas.

"Tarpukariu Lenkijoje Lietuvos Respublika neretai buvo vadinama Kauno Lietuva (Litwa Kowieńska). Tad ir priešiška valstybė suvokė, kad lietuvybės bastionas buvo Kaune. Bemaž 50 metų sovietinės okupacijos šio lietuvybės citadelės vaizdinio neištrynė iš kauniečių atminties. Jis liko brangus ypač tiems, kurie savo vertybių hierarchijoje tautiškumas yra svarbiausia", – pastebi laikinosios sostinės gyvenimą nagrinėjęs dr. Mindaugas Balkus.

Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai gyventojai Kaune jau sudarė daugumą ir iš socialinės skalės viršūnės išstūmė kitataučius, tad Kauną pagrįstai imta vadinti lietuvybės bastionu. Pasak M.Balkaus, sveikas tautiškumo, kaip savo tautos išskirtinumo, suvokimas žmogui suteikia pasididžiavimo, skatina toliau kurti ir stengtis dėl savo tautos, bendruomenės gerovės. Nors dabartiniame globalizacijos amžiuje tautinis identitetas menkėja, manau, kad tai yra svarbus pagrindas tiek šiandieniam, tiek stipriam ateities Kaunui.

Neabejoju, kad be Kauno Lietuvos nebūtų šiandienės Kovo 11-osios Lietuvos. Kaip sakė iš Kauno kilęs Seimo narys Emanuelis Zingeris, "visą sovietinį laikotarpį mes turėjome aidą to nuostabaus pagreičio, kurį įgijo Kaunas, tapdamas europine sostine ir skatindamas mus priešintis sovietinei absurdiškai tikrovei".

Niekas nepaneigs, kad būtent ant laikinosios sostinės pamato kuriamas XXI a. Kaunas. O kaip sako jaunas Kauno praeitį tyrinėjantis mokslininkas Paulius Tautvydas Laurinaitis, "šiandien Kaunas turi ne tik visus šiuolaikinio miesto atributus, tačiau ir prabangą pasirinkti savo identitetą. Belieka tai išnaudoti".

Po to, kai Vanagas atgulė amžinojo poilsio valstybės vadovų panteone, ir himno eilutė "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia..." skamba naujai. Kiekvienam pilietiškai nusiteikusiam lietuviui tai buvo ne tik kovojusios Lietuvos vyriausiojo kariuomenės vado laidotuvės, bet ir epochos įprasminimas – kovojusios Lietuvos epochos, kuri sukūrė dabartinę Kovo 11-osios Lietuvą.

Jau iš šių dienų perspektyvos žvelgiant keistai ir net šventvagiškai skamba pasigirstantys pareiškimai, esą partizanų kova vis tiek buvo palaužta, nuslopinta ir tikslo nepasiekė. Tačiau tik visiškai nemąstantis individas gali taip teigti arba tas, kuris sąmoningai nori sunaikinti mūsų šaknis. O jų ragino nepamiršti ir rugsėjo pradžioje Lietuvoje lankęsis popiežius Pranciškus.

Kas, jei ne miško broliai, įkvėpė tolesnę, nepogrindinę rezistenciją? Okupacija, tremtis, raudonasis teroras – viskas telpa į tautos kančių pintinę, tačiau net tais tamsiausiais tautai laikais buvo nepalūžusiųjų, kovojančiųjų dėl laisvos ir demokratiškos Lietuvos. Tie vyrai ir moterys nepasidavė ir kovodami pasodino laisvės daigą, kurio ilgi okupacijos dešimtmečiai nesugebėjo išrauti. Antraip argi būtų plykstelėjęs gyvasis Romo Kalantos fakelas? Ar būtų dienos šviesą išvydęs bent vienas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos egzempliorius? Pagaliau, ar būtume užaugę iki Baltijos kelio? Dabartinė laisva ir vis dar demokratiška Lietuva yra iš to daigo išaugęs medis.

Helsinkyje dirbantis politologas Vytautas Keršanskas šią savaitę labai taikliai pastebėjo: "Kovo 11-osios Lietuvoje partizanai toli gražu ne iš karto užėmė deramą jiems vietą mūsų viešajame, kultūriniame, politiniame gyvenime, mūsų istoriniame pasakojime."

Drįsčiau teigti, kad greičiau netgi atvirkščiai – groteskiškas Bugailiškio Prūdo personažas tapo savotišku pašaipos simboliu. Pašaipos tiems, kurie kalba apie laisvės kovotojus ir jų idealus, tiems, kurie tebegyvena tais idealais ir nori perduoti juos iš kartos į kartą. Įsilieję į ES ir NATO tarsi užmigome – priešų nėra, o jeigu koks ir atsirastų, mus apgins, nesidairykime į praeitį, eikime pirmyn.

Toliaregiškai žvelgė partizanų kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas: "Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes liejome kraują!"

Įvykiai Ukrainoje privertė atsibusti ir atsitokėti. Priminė, kad laisvė, kuria mėgaujamės, bet pamiršome ją branginti ir saugoti, yra labai trapi. Ir pagaliau pradedame suvokti, kad tautos atsparumui priešiškoms išorės įtakoms, valiai gintis yra svarbus įkvėpimas iš istorijos didvyrių.

Savo dienoraštyje partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašė: "Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidome. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jeigu mes nugalėjome ir mirtį."

Kad galėtume savo lūpomis ištarti šiuos Dzūko žodžius, šiandien privalome prisiminti visus didvyrius, kovojusius už Lietuvą, ir neleisti jų niekam niekinti. Tie, kurie yra palaidoti šalia kapinių tvoros ar sumesti į nežinomą duobę, privalo būti palaidoti kaip didvyriai. Tai mūsų pareiga jiems ir Tėvynei.