Ant kokio pamato statomas XXI a. Kaunas? | KaunoDiena.lt

ANT KOKIO PAMATO STATOMAS XXI A. KAUNAS?

Kitais metais sukanka 100 metų, kai 1919 m. sausio 2 d. iš lenkų okupuoto Vilniaus pasitraukė Laikinoji vyriausybė ir Kaunas de facto tapo Lietuvos Valstybės institucijų darbo vieta.

1919–1939 m. laikotarpis buvo itin svarbus ir Kauno miestui, ir visai Lietuvai. Seimas 2019-uosius jau paskelbė Laikinosios sostinės metais.

Niekas nedrįs prieštarauti, kad būtent laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro reikšmę. Ir ne tik dėl to, kad čia atsikraustė valstybinės įstaigos – įkurtas universitetas, Valstybės teatras, Botanikos ir Zoologijos sodai, ėmė steigtis muziejai, imta statyti gyvenamuosius namus, išasfaltuotos gatvės, nutiesta kanalizacija, vandentiekis. Miestas pasidarė patrauklus stambiems bankams bei didelėms pramonės ir prekybos bendrovėms.

Tik įkėlę koją į XXI a. pagaliau supratome, kokį perlą mums paliko laikinosios sostinės epocha – tarpukario modernistinę architektūrą siekiame įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

To laikotarpio tyrinėtojai pripažįsta, kad iš nuobodaus provincijos miestelio Kaunas tapo moderniu europietišku miestu, išgyvenančiu savo aukso amžių, kai jį imta vadinti mažuoju Paryžiumi. Ir ne šiaip sau – diplomatinis korpusas ir Paryžiaus mados dvelksmas suteikė Kaunui vakarietiškos sostinės bruožų.

Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės buvo minimos Kaune. Ta proga 1919 m. centrinė miesto gatvė pavadinta Laisvės alėja, o viena iš gatvių, atsiremiančių į ją, – Vasario 16-osios vardu. Šiemet švęsdami valstybės atkūrimo 100-metį Vilniuje galime pamatyti prof. Liudo Mažylio Vokietijoje surastą Nepriklausomybės Akto originalą. Tai, kad kitąmet minėsime laikinosios sostinės šimtmetį, yra svarus argumentas šį dokumentų eksponuoti Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, aplink kurią ir sukosi visas laikinosios sostinės gyvenimas. Pagaliau prisiminkime, kad būtent Kaune pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo išrinktas Lietuvos prezidentas.

"Tarpukariu Lenkijoje Lietuvos Respublika neretai buvo vadinama Kauno Lietuva (Litwa Kowieńska). Tad ir priešiška valstybė suvokė, kad lietuvybės bastionas buvo Kaune. Bemaž 50 metų sovietinės okupacijos šio lietuvybės citadelės vaizdinio neištrynė iš kauniečių atminties. Jis liko brangus ypač tiems, kurie savo vertybių hierarchijoje tautiškumas yra svarbiausia", – pastebi laikinosios sostinės gyvenimą nagrinėjęs dr. Mindaugas Balkus.

Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai gyventojai Kaune jau sudarė daugumą ir iš socialinės skalės viršūnės išstūmė kitataučius, tad Kauną pagrįstai imta vadinti lietuvybės bastionu. Pasak M.Balkaus, sveikas tautiškumo, kaip savo tautos išskirtinumo, suvokimas žmogui suteikia pasididžiavimo, skatina toliau kurti ir stengtis dėl savo tautos, bendruomenės gerovės. Nors dabartiniame globalizacijos amžiuje tautinis identitetas menkėja, manau, kad tai yra svarbus pagrindas tiek šiandieniam, tiek stipriam ateities Kaunui.

Neabejoju, kad be Kauno Lietuvos nebūtų šiandienės Kovo 11-osios Lietuvos. Kaip sakė iš Kauno kilęs Seimo narys Emanuelis Zingeris, "visą sovietinį laikotarpį mes turėjome aidą to nuostabaus pagreičio, kurį įgijo Kaunas, tapdamas europine sostine ir skatindamas mus priešintis sovietinei absurdiškai tikrovei".

Niekas nepaneigs, kad būtent ant laikinosios sostinės pamato kuriamas XXI a. Kaunas. O kaip sako jaunas Kauno praeitį tyrinėjantis mokslininkas Paulius Tautvydas Laurinaitis, "šiandien Kaunas turi ne tik visus šiuolaikinio miesto atributus, tačiau ir prabangą pasirinkti savo identitetą. Belieka tai išnaudoti".

Rašyti komentarą
Komentarai (14)

Aneta

Nesu kaunietė,bet myliu šį miestą.Nuostabiai keičiasi ne tik pasatatai,gatvės,aikštės, bet ir žmonės.Kaunas gyvas,jaunatviškas,dinamiškas ir labai lietuviškas.

Safyras

Prieš 40 metų Kaunas buvo ne tik lietuviškiausias miestas iš didelių miestų Lietuvoje, bet ir turėjo daugiausiai studentų, miestas statė naujus namus , remontavo senamiestį jo neišdarkant. Tada nebuvo tiek savanaudiškų žmonių, kuriems rūpi ne grožis ,žmonių gerovė, bet turtai, nes galvoja, kad laimę, meilę galima nusipirkti. Žmogus buvo vertinamas pagal jo darbą, o ne užimamas pareigas. Tada premijas, nusipelniusių artistų vardus duodavo ne pagal politikų norus, bet pagal darbo rezultatus. Žmonės lankėsi teatruose, kino filmuose, koncertuose, bilietai buvo pigūs, o kokybė geresnė , nei dabar. Žmonės turėjo viltį, kad dirbdamas jis turės butą, niekas jo nemetė iš buto už skolas, avarinius namus nugriaudavo, o žmonėms duodavo naujus butus. Visi tikėjo , kad patys sugebėsime tvarkytis geriau, nei pagal Maskvos nurodymus. O kas gavosi? Anksčiau rusų kalba buvo svarbesnė už kitas, dabar-anglų...

Kostas

Beje, skirtingai nei dalis lietuvių, prieš Landsbergį (Vytautą) nelabai ką turiu pasakyti. Mano akimis pats bjauriausias jo veiksmas buvo savo anūko įkišimas į partijos lyderius. Iš to nelaimėjo niekas, net pati konservatorių partija. O Liudą Mažylį, jei tau reikia, derk pats. Man jis mielas, garbingas ir didis žmogus.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS