1919–1939 m. laikotarpis buvo itin svarbus ir Kauno miestui, ir visai Lietuvai. Seimas 2019-uosius jau paskelbė Laikinosios sostinės metais.

Niekas nedrįs prieštarauti, kad būtent laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro reikšmę. Ir ne tik dėl to, kad čia atsikraustė valstybinės įstaigos – įkurtas universitetas, Valstybės teatras, Botanikos ir Zoologijos sodai, ėmė steigtis muziejai, imta statyti gyvenamuosius namus, išasfaltuotos gatvės, nutiesta kanalizacija, vandentiekis. Miestas pasidarė patrauklus stambiems bankams bei didelėms pramonės ir prekybos bendrovėms.

Tik įkėlę koją į XXI a. pagaliau supratome, kokį perlą mums paliko laikinosios sostinės epocha – tarpukario modernistinę architektūrą siekiame įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

To laikotarpio tyrinėtojai pripažįsta, kad iš nuobodaus provincijos miestelio Kaunas tapo moderniu europietišku miestu, išgyvenančiu savo aukso amžių, kai jį imta vadinti mažuoju Paryžiumi. Ir ne šiaip sau – diplomatinis korpusas ir Paryžiaus mados dvelksmas suteikė Kaunui vakarietiškos sostinės bruožų.

Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės buvo minimos Kaune. Ta proga 1919 m. centrinė miesto gatvė pavadinta Laisvės alėja, o viena iš gatvių, atsiremiančių į ją, – Vasario 16-osios vardu. Šiemet švęsdami valstybės atkūrimo 100-metį Vilniuje galime pamatyti prof. Liudo Mažylio Vokietijoje surastą Nepriklausomybės Akto originalą. Tai, kad kitąmet minėsime laikinosios sostinės šimtmetį, yra svarus argumentas šį dokumentų eksponuoti Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, aplink kurią ir sukosi visas laikinosios sostinės gyvenimas. Pagaliau prisiminkime, kad būtent Kaune pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo išrinktas Lietuvos prezidentas.

"Tarpukariu Lenkijoje Lietuvos Respublika neretai buvo vadinama Kauno Lietuva (Litwa Kowieńska). Tad ir priešiška valstybė suvokė, kad lietuvybės bastionas buvo Kaune. Bemaž 50 metų sovietinės okupacijos šio lietuvybės citadelės vaizdinio neištrynė iš kauniečių atminties. Jis liko brangus ypač tiems, kurie savo vertybių hierarchijoje tautiškumas yra svarbiausia", – pastebi laikinosios sostinės gyvenimą nagrinėjęs dr. Mindaugas Balkus.

Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai gyventojai Kaune jau sudarė daugumą ir iš socialinės skalės viršūnės išstūmė kitataučius, tad Kauną pagrįstai imta vadinti lietuvybės bastionu. Pasak M.Balkaus, sveikas tautiškumo, kaip savo tautos išskirtinumo, suvokimas žmogui suteikia pasididžiavimo, skatina toliau kurti ir stengtis dėl savo tautos, bendruomenės gerovės. Nors dabartiniame globalizacijos amžiuje tautinis identitetas menkėja, manau, kad tai yra svarbus pagrindas tiek šiandieniam, tiek stipriam ateities Kaunui.

Neabejoju, kad be Kauno Lietuvos nebūtų šiandienės Kovo 11-osios Lietuvos. Kaip sakė iš Kauno kilęs Seimo narys Emanuelis Zingeris, "visą sovietinį laikotarpį mes turėjome aidą to nuostabaus pagreičio, kurį įgijo Kaunas, tapdamas europine sostine ir skatindamas mus priešintis sovietinei absurdiškai tikrovei".

Niekas nepaneigs, kad būtent ant laikinosios sostinės pamato kuriamas XXI a. Kaunas. O kaip sako jaunas Kauno praeitį tyrinėjantis mokslininkas Paulius Tautvydas Laurinaitis, "šiandien Kaunas turi ne tik visus šiuolaikinio miesto atributus, tačiau ir prabangą pasirinkti savo identitetą. Belieka tai išnaudoti".

Po to, kai Vanagas atgulė amžinojo poilsio valstybės vadovų panteone, ir himno eilutė "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia..." skamba naujai. Kiekvienam pilietiškai nusiteikusiam lietuviui tai buvo ne tik kovojusios Lietuvos vyriausiojo kariuomenės vado laidotuvės, bet ir epochos įprasminimas – kovojusios Lietuvos epochos, kuri sukūrė dabartinę Kovo 11-osios Lietuvą.

Jau iš šių dienų perspektyvos žvelgiant keistai ir net šventvagiškai skamba pasigirstantys pareiškimai, esą partizanų kova vis tiek buvo palaužta, nuslopinta ir tikslo nepasiekė. Tačiau tik visiškai nemąstantis individas gali taip teigti arba tas, kuris sąmoningai nori sunaikinti mūsų šaknis. O jų ragino nepamiršti ir rugsėjo pradžioje Lietuvoje lankęsis popiežius Pranciškus.

Kas, jei ne miško broliai, įkvėpė tolesnę, nepogrindinę rezistenciją? Okupacija, tremtis, raudonasis teroras – viskas telpa į tautos kančių pintinę, tačiau net tais tamsiausiais tautai laikais buvo nepalūžusiųjų, kovojančiųjų dėl laisvos ir demokratiškos Lietuvos. Tie vyrai ir moterys nepasidavė ir kovodami pasodino laisvės daigą, kurio ilgi okupacijos dešimtmečiai nesugebėjo išrauti. Antraip argi būtų plykstelėjęs gyvasis Romo Kalantos fakelas? Ar būtų dienos šviesą išvydęs bent vienas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos egzempliorius? Pagaliau, ar būtume užaugę iki Baltijos kelio? Dabartinė laisva ir vis dar demokratiška Lietuva yra iš to daigo išaugęs medis.

Helsinkyje dirbantis politologas Vytautas Keršanskas šią savaitę labai taikliai pastebėjo: "Kovo 11-osios Lietuvoje partizanai toli gražu ne iš karto užėmė deramą jiems vietą mūsų viešajame, kultūriniame, politiniame gyvenime, mūsų istoriniame pasakojime."

Drįsčiau teigti, kad greičiau netgi atvirkščiai – groteskiškas Bugailiškio Prūdo personažas tapo savotišku pašaipos simboliu. Pašaipos tiems, kurie kalba apie laisvės kovotojus ir jų idealus, tiems, kurie tebegyvena tais idealais ir nori perduoti juos iš kartos į kartą. Įsilieję į ES ir NATO tarsi užmigome – priešų nėra, o jeigu koks ir atsirastų, mus apgins, nesidairykime į praeitį, eikime pirmyn.

Toliaregiškai žvelgė partizanų kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas: "Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes liejome kraują!"

Įvykiai Ukrainoje privertė atsibusti ir atsitokėti. Priminė, kad laisvė, kuria mėgaujamės, bet pamiršome ją branginti ir saugoti, yra labai trapi. Ir pagaliau pradedame suvokti, kad tautos atsparumui priešiškoms išorės įtakoms, valiai gintis yra svarbus įkvėpimas iš istorijos didvyrių.

Savo dienoraštyje partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašė: "Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidome. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jeigu mes nugalėjome ir mirtį."

Kad galėtume savo lūpomis ištarti šiuos Dzūko žodžius, šiandien privalome prisiminti visus didvyrius, kovojusius už Lietuvą, ir neleisti jų niekam niekinti. Tie, kurie yra palaidoti šalia kapinių tvoros ar sumesti į nežinomą duobę, privalo būti palaidoti kaip didvyriai. Tai mūsų pareiga jiems ir Tėvynei.