Psichologas, vienas žymiausių psichodelinių narkotikų gynėjų, Timothy Leary, tikriausiai, šauktų, jog tai žinojo visą laiką. Tačiau atlikę nuodugnų tyrimą, Norvegijos mokslininkų komanda paskelbė išvadas, jog psichodelinis „hipių eros“ narkotikas LSD gali būti naudingas.

Norvegijos mokslo ir technologijų universiteto mokslininkai Pal–Orjan Johansen ir Teri Krebs išanalizavo 2001– 2004 metais JAV atliktas apklausas. Jose iš viso dalyvavo 130 000 amerikiečių, iš kurių 22 000 bent kartą gyvenime yra vartoję tokių narkotinių medžiagų, kaip LSD.

Recenzuojamajame mokslo žurnale „PLOS One“ skelbiamose išvadose P. Johansen ir T. Krebs rašo: „Nėra jokio pastebimo ryšio tarp LSD ar kitų haliucinogenų vartojimo ir psichinės sveikatos sutrikimų. Atvirkščiai, kai kuriais atvejais psichodelinių narkotikų vartojimas buvo susietas su mažesnėmis psichinės sveikatos problemomis.“

Tyrimo išvados toli gražu nereiškia, jog LSD galėtų tapti pasaulį išgelbėsiančia medžiaga, vis dėl to, neigia įsitvirtinusius stereotipus, jog pavartojus tokių narkotikų, neišvengiamai prasideda nevaldomi paranojos priepuoliai ir kyla neapsakomas nors nušokti nuo stogo.

Per interviu, duotą anglakalbiam Norvegijos naujienų tinklalapiui „The Local“, P. Johansen teigė, jog moksliniai tyrimai, siekę išsiaiškinti, ar tokie psichodeliniai narkotikai, kaip LSD, meskalinas, ar „magiškieji grybukai“ yra kenksmingi, neatskleidė, jog šių medžiagų vartojimą galima būtų susieti su chroniškomis sveikatos problemomis.

„Viskas gali būti rizikinga. Psichodelinės medžiagos gali sukelti laikinus nerimo ar sutrikimo pojūčius. Tai gali privesti prie nelaimingų atsitikimų, tačiau tokie įvykiai yra ypatingai reti.“ – teigė T. Krebs. „Per praėjusius 50 metų dešimtys milijonų žmonių vartojo haliucinogenus. Tačiau nėra beveik jokių įrodymų, jog tai sukelia ilgalaikes problemas.“

Pasak duomenis analizavusių mokslininkų, teorija, jog LSD ir kiti haliucinogenai sukelia psichinės sveikatos problemas, kilo iš gana nedidelio skaičiaus atvejų, kuomet nukentėdavo pacientai, jau prieš tai turėję vienokių ar kitokių psichinių sutrikimų.

Taip pat teigiama, jog ryšio iliuzija, tarp haliucinogenų ir sveikatos problemų, atsiranda dėl to, jog šios medžiagos įprastai pradedamos vartoti vėlyvoje paauglystėje. Būtent šiuo laikotarpiu gali labiausiai išryškėti ir psichinės sveikatos problemos. Bet šios problemos nebūtinai kyla dėl psichodelinių medžiagų vartojimo.

Šie mokslininkai 2012 metais Britanijos leidinyje „Journal of Psychopharmacology“ buvo paskelbę savo atradimą, jog vienkartinė LSD dozė gali efektyviai prisidėti prie alkoholizmo gydymo. P. Johansen ir T. Krebs rekomendavo nuo alkoholio kenčiantiems pacientams reguliariai skirti LSD, kuris, pasak jų, ne mažiau veiksmingas, nei kiti alkoholizmo gydymui vartojami medikamentai.

Timothy Leary – vienas žinomiausių LSD advokatų, prezidento Niksono paskelbtas „pavojingiausiu Amerikos vyru“, panašias išvadas buvo paskelbęs dar šeštame dešimtmetyje, kuomet tyrė šį narkotiką, dirbdamas Harvardo universitete. T. Leary mirė 1995 metais.

Norvegijos mokslininkai teigė, jog išvadas apie LSD ir alkoholizmą, rėmė apklausomis, atliktomis 6–8 dešimtmečiuose. Iš viso, buvo aptiktos 6 studijos, atitikusios moksliškumo kriterijus. Remdamiesi jomis, tyrėjai nurodė, jog 59 procentai alkoholikų, gavę vienkartinę dozę LSD, arba visiškai nustojo gerti, arba sumažino alkoholio vartojimą.

Primename, alkoholiniai gėrimai ir psichotropinės medžiagos kenkia Jūsų sveikatai.

„Tiesos serumas“ skamba kaip priemonė, atkeliavusi tiesiai iš Hario Poterio knygų. Tačiau tokie serumai yra gerokai senesni už populiariojo burtininko istoriją ir - kiek realesni.

Viena iš paskutinių istorijų, susijusių su tiesos serumu – JAV teismo leidimas jį panaudoti Kolorado valstijos žudikui Džeimsui Holmsui, kuris 2012 metų liepą kino teatre „Aurora“, per filmo apie Betmeną premjerą, nušovė 12 žmonių. Vis dėl to, ar žinote, kas iš tiesų yra „tiesos serumai“, ir kaip jie veikia?

Vadinamojo „tiesos serumo“ istorija prasidėjo su akušerio Roberto Ernesto Hauso atradimu. Hausas pastebėjo, jog moterys, kurioms gimdymo skausmai buvo malšinami morfino, chloroformo ir skopolamino mišiniu, pradėdavo neįtikėtinai atvirai pasakoti dalykus, kuriuos įprastai žmonės pasilieka sau. Tuomet akušeris padarė prielaidą, jog moterys ne tik tapdavo šnekesnės apie savo paslaptis, tačiau, būdamos šios būklės, tapdavo visiškai nepajėgios meluoti.

R. Hausas tuomet pradėjo dirbti su psichines negalias turinčiais pacientais, ir naudodamas įvairius medikamentus, tyrė jų būkles. 1924 metais jis eksperimentavo su skopolamino hidrobromidu, ir atrado, jog gavę šio medikamento, pacientai, kaip ir moterys ankstesniais atvejais, tapdavo daug atviresni ir mielai atskleisdavo tai, kas, jų nuomone, būdavo tiesa. Pasak Hauso, apsvaiginti pacientai taip pat nepajėgdavo nuslėpti savo reakcijų į išsakomus teiginius. Iki pat savo mirties 1930 metais, Hausas artimai bendradarbiavo su kriminalistais, skopolamino hidrobromidu siekdamas atskleisti kaltinamųjų nusikaltimus, nors šio chemikalo patikimumas ir buvo labai abejotinas.

Tačiau skopolamino hidrobromidas nėra vienintelis „tiesos serumas“. Tiesos serumo sąvoka apima daugybę veikliųjų medžiagų, kurios iškreipia asmens kognityvinius gebėjimus taip, jog jis atviriau atskleidžia informaciją. Šia prasme, net ir alkoholis kartais gali veikti kaip „tiesos serumas“.

Dauguma populiariausių tiesos serumų veikia, sukeldami pacientui tam tikrą narkozę, kurios metu pacientas lieka sąmoningas, tačiau nepajėgus jausti skausmo [angl. twilight sleep]. Įprastai pacientai nepamena nieko nuo to laiko, kuomet medikamentas jiems suleidžiamas, iki pat poveikio pabaigos. Ir ši savybė gali būti vertinga, siekiant įtikinti pacientą, jog jis atskleidė daugiau, nei iš tiesų pasakė. Tokiu būdu galima išgauti prisipažinimą ir iš visiškai sąmoningo žmogaus. Minėtos narkozės būklėje, pacientas tampa atsipalaidavęs ir ramus, įprastai jaučia artumą ir jaukumą klausinėtojui. Tokia būsena ir aplinka pacientą taip pat paskatina atskleisti daugiau tiesos.

Yra atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti tiesos serumų veiksmingumą ir patikimumą. Tačiau labai nedaug iš šių studijų atitinka įprastus moksliškumo kriterijus. Vis dėl to, dauguma tyrimų teigia, jog tiesos serumai gali suveikti tik kai kuriais atvejais. Tačiau, yra ne mažiau atvejų, kai jie nesuveikia.

Tyrimai, atlikti su amobarbitaliu – dar vienu populiariu tiesos serumu – atskleidė, jog juo apsvaiginti pacientai tebegalėdavo meluoti, o dauguma išsakytų tariamų „tiesų“ iš tiesų tebuvo tiesos ir fantazijos mišiniai. Taip pat, pasirodė, jog pacientai tapdavo ypač paveikūs aplinkinių įtakai. Tai reiškė, jog pacientas galėdavo pritarti klausinėtojui ir dėl dalykų, su kuriais neturėtų sutikti. Be kita ko, tiriamieji kartais imdavo ir be jokios priežasties išgalvodavo kokį nors melą. Taigi, paaiškėjo, jog bet kokia informacija, išgauta tiesos serumais, turi būti lyginama su kitais turimais faktais.

Tačiau tai nereiškia, jog tiesos serumai negali būti naudingi. Kartais, pavyzdžiui, kaltinamieji gali būti priversti atskleisti informaciją, kuri policiją atvestų prie patikimų įrodymų. Bei, kaip minėta, žmogus gali būti įtikintas ir įbaugintas, jog būdamas apsvaigęs, atskleidė tai, ko tikėjosi pareigūnai. O, tuomet, iš tiesų tai atskleisti.

Žinoma, kalbant apie tokias priemones, kyla ir moralinių bei teisinių dilemų. Pavyzdžiui, 1963 metais JAV Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą („Townsend v. Sain“), kurioje žmogus, būdamas apsvaigintas tiesos serumu, prisipažino nužudęs žmogų. Šis teigė, jog taip buvo pažeistos jo konstitucinės teisės – konkrečiai, keturioliktoji pataisa, teigianti, jog negali būti apribota jokio žmogaus gyvybė, laisvė ar turtas, be tinkamų teisinių procedūrų. Kaltinamasis nužudymu tikino, jog jo prisipažinimą lėmė priverstinis apsvaiginimas narkotinėmis medžiagomis, todėl tai prieštarauja tinkamų teisinių procedūrų principams. Teismas priėmė sprendimą, palankų kaltintojui, nurodydamas, jog prisipažinimas, išgautas tiesos serumu, buvo „prievartinis ir prieštaraujantis Konstitucijai“.

Po šios bylos tiesos serumų populiarumas JAV smuko. Tačiau žinoma, jog CŽV ne vieną kartą naudojo šį metodą. Nebūtų keista, jei jį naudoja ir iki šiol. Rusijos KGB taip pat gana plačiai naudojusi tiesos serumą, kodiniu pavadinimu „SP-117“. Tačiau, nepaisant JAV teismo sprendimo minėtoje byloje, šių metų kovą Jungtinių Valstijų teisėjas nusprendė, jog „Aurora“ kino teatro šauliui bus galima panaudoti tiesos serumą, jei jis teigs esąs nepakaltinamu dėl psichinės ligos (Tai šių metų birželio 4 dieną kaltinamasis ir padarė. Teismo procesas numatytas 2014 metų vasarį). Tačiau, šiuo atveju tiesos serumas gali būti panaudotas ne aiškintis ar jis kaltas, tačiau bandant atskleisti, ar kaltinamasis iš tiesų yra nepakaltinamas. Tai yra, ar žudikas stengiasi išvengti kalėjimo, simuliuodamas psichinę ligą.

Bet net ir šiuo atveju, tiesos serumo panaudojimas yra gana kontroversiškas sprendimas. Kai kurie mano, jog tai būtų penktosios pataisos, garantuojančios žmogaus teisę tylėti, pažeidimas. Kadangi D. Holmsas negalėtų tinkamai mąstyti, jis nebūtų pajėgus nustoti kalbėti, jei to panorėtų.

Nors iš tiesų tiesos serumas nėra ypač patikimas, tačiau kadaise jis buvo laikomas visiškai neabejotina ir trūkumų neturinčia priemone, skirta išgauti kaltinamųjų prisipažinimus. Kartais šis metodas suveikdavo, tačiau ne rečiau ir nepasiteisindavo. Bet kuriuo atveju, kol tiesos serumai nebus ištobulinti iki šimtaprocentinio patikimumo, abejotina, ar jie bus plačiai naudojami. Ypač, dėl teisinių problemų, kylančių dėl šio metodo naudojimo. Net ir turint visiškai patikimą serumą, išliktų klausimas, ar tai nėra žmogaus teisių pažeidimas.

Motina, kaltinama neįgalios dukros nepriežiūra ir nualinimu, Dalaso (JAV) kalėjimo kėdėje teigė, jog nė trupučio nesigaili dukrai davusi tik homeopatinių ir natūropatinių vaistų, tuo pačiu savo nuožiūra nutraukusi dukrai medikų skirtų vaistų nuo traukulių vartojimą.

„Tačiau man gaila, jog ji dabar yra tokioje būklėje, kokioje yra. Man žmonės nuolat kartoja, jog aš esu dėl to atsakinga. Man dėl to labai skaudu, nes aš žinau, jog dariau viską, ką galėjau. Ir man atrodė, jog tai jai padėjo.“ – teigė 37 metų Schandrilla Schlesinger.

15 metų mergaitė, turinti cerebrinį paralyžių ir nuolat kenčianti nuo traukulių, liepos mėnesį buvo paguldyta į ligoninę ir prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Tuo metu ji buvo taip nualinta, jog jos šonkauliai buvo išsišovę, skruostai sukritę, o svėre ji vos 22 kilogramus. Vasarį jos svoris buvo apie 36kg.

S. Schlesinger buvo suimta šeštadienį ir yra kaltinama neįgaliosios sužalojimu, sukeliant rimtą pavojų gyvybei. Moters prašoma 150 000 dolerių už paleidimą už užstatą, tačiau antradienio vakarą ji dar praleido kalėjime.

Vaikų teisių priežiūros tarnybos yra gavusios 5 skundus, susijusius su Schlesinger šeima. Dauguma buvo dėl nukritimų dėl traukulių. Paskutinio iškvietimo tarnybos sulaukė gegužės mėnesį. Tarnybos atstovė Marissa Gonzales teigė: „Visa tai tampa didesnio paveikslo dalimis. Vertindami ankstesnius iškvietimus mes atsižvelgsime į paskutinius įvykius šioje šeimoje“.

Iš vienišos mamos Schandrilla Schlesinger, buvo atimtos trijų vaikų globos teisės ir perduotos šeimos artimiesiems.

S. Schlesinger teigė, jog kartą jau buvo nutraukusi vaistų nuo traukulių vartojimą metams, ir tuomet dukrai pagerėjo. „Aš niekuomet nemėgau medikamentų“, – teigė ji . „Net kai man skauda, aš ypač retai geriu kokius nors vaistus“.

Šį kartą motina vėl nutraukė mergaitės medikamentų vartojimą, ir jos teigimu, pamatė milžinišką traukulių sumažėjimą. „Nusprendžiau, daugiau ar mažiau, tačiau sumažinti jos vaistų vartojimą, kaip kartą jau esu dariusi. Savo širdyje jaučiau, jog, jei kartą tai padėjo, padės ir vėl.“

Policijos pranešimuose rašoma, jog mergaitė nukentėjo nuo smegenų sukrėtimo, kuris galėjo atsirasti dėl nevaldomų traukulių, kurie nebuvo gydomi. Mergaitės maisto racionas buvo sudarytas iš vaisių, kviečių, avižų ir daržovių. „Mes propaguojame holistinį, natūralų gyvenimo būdą, ir mums viskas puikiai sekėsi.“ – teigė moteris.

Motina teigė pastebėjusi mergaitės svorio kritimą, tačiau pamanė, jog tai nėra blogai: „Iš jos organizmo šalinosi toksinai. Aš tik gailiuosi, jog ją gydžiau viena, savo nuožiūra. Tačiau dėl gydymo metodo nesigailiu.“ – sakė dukros nualinimu kaltinama moteris.

Mergina švelniai perbraukia ranka per savo plaukus. Vaikinas, prisiskaitęs pseudopsichologinių savipagalbos knygų apsidžiaugia: ji su manimi flirtuoja. Žodis po žodžio, jis atsiduria labai nepatogioje situacijoje, nes mergina nė iš tolo nebuvo susidomėjusi vaikinu. Tuo tarpu atlikto vienokio ar kitokio veiksmo priežastis greičiausiai buvo gerokai paprastesnė.

Pavyzdžiui, mergina galbūt tiesiog patraukė ant akių užkritusį plauką. Arba norėjo nusibraukti užkritusią dulkę. Arba, galbūt, pasitaisė savo peruką.

Greičiausiai esate ne vieną kartą girdėję arba skaitę, jog didžiąją dalį reiškiamos informacijos perteikia kūno kalba. Dažniausiai pateikiami tokie skaičiai: balso tonas perteikia 38 procentus žinutės prasmės, kūno kalba 55 procentus. O štai žodinei kalbai, tekstui, telieka tik vargani 7 procentai.
Sakoma, jog žodžiai gali meluoti, tačiau kūnas visuomet išduoda tiesą. Skamba įdomiai, gražiai. Tik viena problema: tai yra tolokai nuo tiesos.

Pagalvokime, kaip šie procentai veiktų realiame pasaulyje?  Kiek ir kokios informacijos galima perteikti vien tik balso tonu arba kūno kalba? Ar galėtumėte užsisakyti picą? Sužinoti, kaip nueiti iki reikiamos vietos? Įdomu, ar daug išmoktumėte iš molekulinės fizikos profesoriaus, kuris jums dėstytų naudodamasis tik kūno kalba ir emocingu mykimu? Ar žiūrėdami filmą nežinoma užsienio kalba daug suprantate? Jei tikėti 7-38-55 procentų mitu, tuomet turėtumėte suprasti 93 procentus visos informacijos. Net nuvykę į svetimą šalį, kurioje kalbama jums nesuprantama kalba, turėtumėte suprasti 93 procentus vietinių šnekos. Įdomu, kam, tuomet, reikalingi žodynai ar vertėjai?

Akivaizdu, jog idėja, kad kalba sudaro tik 7 procentus žinutės turinio, negali būti taip plačiai pritaikoma. Mes iš tiesų galime be žodžių suprasti kito žmogaus nuotaiką, tačiau suvokti žinutės turinio prasmę – sunkiai.

Oratoriai pirmiausiai turėtų įvaldyti žodžio meną, kadangi keletas tinkamai parinktų žodžių prastą kalbą gali paversti tokia, kuri paliečia žmogaus vidų, paleidžia šiurpuliukus per kūną ir įstringa į širdį. Tinkamai parinktas žodis gali turėti galingą emocinį užtaisą, apeliuoti į klausytojo vertybes. Psichoterapeutė, neurolingvistinio programavimo ekspertė Judith E. Pearson rašo:

„Įsivaizduokite, jei JAV nepriklausomybės karo didvyris Nathanas Haleas vietoje „Gailiuosi, jog už savo šalį galiu paaukoti tik vieną gyvenimą“, būtų pasakęs: „Gerai, numirsiu už savo šalį“. Arba Franklinas D. Roosveltas būtų leptelėjęs: „Nebijokit“, vietoje „Nėra ko bijoti, išskyrus pačią baimę“. Tik pamanykit, jei Johnas F. Kennedy būtų pasakęs: „Darykit savo šaliai gerą“, o ne „Neklausk, ką tavo šalis gali duoti tau, paklausk savęs, ką tu gali duoti savo šaliai“.

Žodžiai patys iš savęs kuria prasmės intensyvumą, net jei ir negirdime balso tono, ar nematome kūno kalbos.

Mito pradžia siekia profesoriaus Alberto Mehrabiano darbus 6–7 dešimtmečiuose. Savo knygose „Silent Messages (1971)“ ir „Silent Communications (1972)“ jis aprašė labai konkrečius komunikacijos būdus.

A. Mehrabianas savo 7-38-55 procentų taisyklę parėmė dvejais 1967 metų tyrimais, kurie apžvelgė pozityvių ir negatyvių emocijų perteikimą tokais žodžiais kaip: „galbūt“, „puiku“, „siaubinga“. Šiais savo darbais jis stengėsi suprasti pasitenkinimo ir nepasitenkinimo emocijų mechanizmą.

Vienas tyrimas palygino žodžių ir balso tono svarbą perteikiant prasmę. Buvo atrasta, jog balso tonas keičia prasmę labiau, nei pats žodis. Antrasis tyrimas palygino, kas žinutės turinio prasmę iškreipia labiau: veido mimikos ar balso tonas. A. Mehrabianas sujungė šių dviejų tyrimų duomenis ir pateikė proporcijas 7:28:55.

Tačiau mokslininkas net minties neturėjo, jog ši „taisyklė“ galėtų būti taikoma visoms bendravimo rūšims. Šios tyrimų išvados tinka tik tuomet, kai kalbama apie emocijų ir nusiteikimo atpažinimą. Tiksliau, kas labiau padeda suprasti žmogaus emociją, kai kūno kalba ir balso tonas prieštarauja vienas kitam. Taigi A. Mehrabiano darbas įrodė tai, jog gaudami prieštaringus signalus, dažniau pasitikime neverbaline kalba. 93 procentų teorija gali būti pritaikoma tik tuomet, kai kalbama apie žmogaus emocijas ir nuotaikas. Jokiu kitu atveju ji negali būti teisinga.

Pats mokslininkas per BBC radijo interviu, paklaustas ar iš tiesų 93 procentai bendravimo vyksta neverbaliniame lygmenyje, atsakė: „Absoliuti netiesa. Ir kiekvieną kartą, kai išgirstu, jog mano darbas buvo šitaip suprastas, susigūžiu. Kiekvienam, turinčiam nors kruopelytę nuovokos, turėtų būti akivaizdu, jog teiginys apie 93 procentus neverbalinės kalbos yra klaidingas.“

Galima išskirti pagrindinius punktus, ką iš tiesų atskleidė A. Mehrabiano tyrimai:

•    Mes bendraujame naudodami kūno kalbą ir balso toną, tačiau žodžiai yra žūtbūtinai svarbi dalis kuriant prasmes.

•    Neverbalinė kalba padeda suprasti kalbėtojo jausmus

•    Jei kalbėsime apie savo jausmus, tačiau mūsų neverbalinė kalba neatitiks žodžių prasmės, greičiausiai, pašnekovas patikės mūsų kūno kalba.

•    Jei skaitome tiktai parašyta tekstą, yra galimybė nesuprasti pranešimo emocinio konteksto

Kūno kalba iš tiesų gali paveikti tai, ką klausytojas išgirsta iš jūsų kalbos. Gali padidinti paveikumą, sustiprinti emociją. Tačiau, jei neturite ką pasakyti, jums nepadės net giliausios žinios, kur reikia laikyti rankas, kaip sudėti kojas, ar kiek pakelti smakrą. O, jei turite ką pasakyti, jūsų idėjos, greičiausiai, nustelbs jūsų kūno kalbą.

Žmonės, platinantys mitą, jog mūsų bendravimas 93 procentais priklauso nuo kūno kalbos daro meškos paslaugą tiek savo auditorijai, tiek mokslininkams, iš tiesų tiriantiems žmonių komunikaciją.

Lingvistė, rašytoja ir mokslinį skepticizmą propaguojančių organizacijų narė Karen Stollznow teigia: „Tikrai negalima visiškai atmesti to, jog neverbaliniai veiksmai turi savo vietą bendravime. Tačiau nėra jokių formulių, paaiškinančių žmogaus judesius. Kiekvienas veiksmas gali turėti daugybę potencialių reikšmių ir priežasčių. Mūsų kūno kalba visiškai priklauso nuo konteksto, tikslų ir interpretacijų. Ją suformuoja kultūra, socializacijos procesai, ir ji kiekvienam individui gali būti skirtinga. Kūno kalbos skaitymas yra tik subjektyvus pašnekovo vertinimas, kuris gali būti labai klaidingas.“

Kodėl šiuo 7-38-55 procentų mitu taip lengvai patikima? Jis gali atrodyti patrauklus, kadangi nuvertina žodžio galią. Leidžia patikėti, jog mes galime pasinaudoję savita „telepatija“ suprasti, ką iš tiesų galvoja žmogus, nepriklausomai nuo to, ką jis šneka. Juk sudėlioti melagingus žodžius taip lengva. Galbūt kai kuriems patinka mintis, jog vargti su žodžiais ne taip ir svarbu, nes visą darbą atliks kūno kalba. Bet kuriuo atveju, dėl kažkokių priežasčių mitas žmonėms skamba patraukliai. Tačiau jis nėra teisingas.

Kitą kartą išgirdę neatsakingai švaistomą teiginį, jog 93 procentai bendravimo vyksta neverbaliniame lygmenyje, paklauskite savęs, ar tikrai verta pasitikėti tai teigiančiuoju? Jei jis tinkamai nepasidomėjo šiuo tvirtinimu, galbūt klysta ir kituose savo pamokymuose?

Lietuviai, planuojantys laimės ieškoti Vakarų Europoje turėtų gerai permąstyti savo pasirinkimą. Leicester universiteto sociologai atliko tyrimą, kuris atskleidė, jog dauguma emigrantų po gyvenamosios vietos pakeitimo laimingesniais netampa. O štai emigrantų iš Lenkijos laimės lygis net nusmunka.

Profesorius Davidas Bartramas išanalizavo daugiau, nei 42 tūkstančių emigrantų atliktas apklausas, norėdamas nustatyti, ar persikėlimas į kitą šalį gali atnešti laimę. Tyrimo metu buvo palyginti emigravusių, ir savoje šalyje pasilikusių, žmonių asmeniniai laimės vertinimai. Tyrimas paskelbtas liepos mėnesio žurnale „Migration Studies”.

„Emigrantams iš Rytų Europos persikėlimas į Vakarų Europą laimės neatnešė. Nors emigrantai iš tiesų buvo laimingesni už likusiuosius savo šalyje, tačiau susikrauti lagaminus nusprendę žmonės tokie buvo dar iki savo sprendimo išvykti. Taigi laimės lygis emigrantams nepakilo, jis tiesiog buvo aukštesnis dar prieš emigraciją.“ – teigė D. Bartramas.

„Iš esmės, tyrimas atskleidė, jog žmonės neatranda ilgalaikės laimės vien padidinę savo pajamas“, – sakė D. Bartramas. „Emigrantai, persikėlę į turtingesnę šalį, iš tiesų padidina savo uždarbį. Tačiau net ir tai padarę, jie naujoje šalyje gali nukristi žemyn savo socialine padėtimi. O būtent ši padėtis daugiau lemia laimės lygį, nei gaunamos pajamos“.

Tačiau, pastebima, nors bendras emigrantų laimės lygis nepakyla, tačiau skirtingose šalyse tai kiek skiriasi. D. Bartramas teigė: „Tokiose šalyse kaip Rusija ar Turkija, laimės lygis yra gana mažas, todėl išvykę emigrantai gali jį kiek pakelti. Tačiau, pavyzdžiui, Lenkijoje, kurioje žmonės yra gana laimingi (bent jau lyginant su Rusija ir Turkija), išvykėlių į Vakarų Europą laimės lygis linkęs sumažėti.“

Profesorius D. Bartramas pažymi, jog šis tyrimas yra svarbus tiems, kurie svarsto apie galimybę emigruoti į turtingesnę šalį, tikėdamiesi pakelti savo pajamas ir laimės lygį. „Egzistuoja tikimybė, jog žmonės, kurie mano, jog turtingesnėje šalyje jų gyvenimas pagerės, gali nusivilti savo patirtimi emigracijoje“.

Jei evoliucija būtų pradėta iš naujo, ar vėl išsivystytų panašios rūšys, kurios yra ir dabar?

„Taip“, – teigia tyrimas, paskelbtas liepos 19 žurnale „Science“.

„Biologai jau seniai diskutuoja apie galimybę numatyti evoliucijos raidą milijonams metų į priekį“, – teigia vienas iš tyrėjų Luke Mahleris. „Pavyzdžiui, Stephenas Jay Gouldas manė, jog „atsukus evoliucijos juostą atgal“, ji prasidėtų visiškai naujai, ir jos rezultatai būtų visiškai nauji. Kadangi patys mažiausi pokyčiai turėtų milžiniškas pasekmes ateityje“.

Kita vertus, yra nemažai gyvūnų rūšių, gyvenančių panašioje aplinkoje, ir evoliucionuojančių į labai panašias formas. Pavyzdžiui, Afrikos ežeruose gyvenančios daugiaspalvės ešeržuvės.

„Tai labai svarbus klausimas evoliucinėje biologijoje. Tačiau į jį labai sunku atsakyti“, – teigia L. Mahleris.

Mokslininkas savo tyrimui pasirinko Anolis šeimos driežus, gyvenančius keturiose kaimyninėse salose: Kuboje, Haityje, Jamaikoje ir Puerto Rike. Šie driežai ekologija ir klimatu panašiose salose apsigyveno prieš 40 milijonų metų. Daugybę metų praleistų šiose salose, lėmė plačią šių rūšių įvairovę kiekvienoje iš salų.

Tyrimo autoriai ištyrė 100 iš 119 Anolis driežų rūšių, lygindami skirtingose salose laukinėje gamtoje gyvenančius egzempliorius, ir muziejuose esančiuosius. Buvo atrastas stulbinantis panašumas – kiekvienoje iš salų evoliucija sukūrė labai panašias driežų rūšis, kurios užėmusios labai panašias ekologines nišas.

„Adaptyvi radiacija (angl. adaptive radiations) – būdas, kaip viena rūšis išsivysto į keletą rūšių – sutampa visose keturiose salose“, – teigia L. Mahleris. „Su vos keliomis išimtimis, kiekviena rūšis vienoje saloje turi savo atitikmenį kitoje “.

Visose keturiose salose yra panašus „prisitaikantis kraštovaizdis“ (angl. fitness landscape). Tai yra vienas iš pagrindinių evoliucinės biologijos veiksnių, nors šią teoriją labai sunku išvysti praktikoje. Ši sąvoka apibūdina rūšių „prisitaikymo viršūnes“, kurios nurodo jų galimybes evoliucionuojant. Šios „viršūnės“ simbolizuoja įvairias galimas rūšių bruožų kombinacijas, kurias evoliucija paliks įvairioms gyvūnų rūšims. Rūšys, turinčios panašias ypatybes laikomos ant panašių „viršūnių“.

Anolis driežų gyvenamoji aplinka gali būti žemai ant žolės, ant medžių kamienų ar šakelių, esančių medžių viršūnėse. Kiekviena iš šitų vietų skatina skirtingą adaptaciją ir sukuria savitą „prisitaikymo viršūnę“.

Anolis driežai, gyvendami, skirtingose salose, susidūrė su tais pačiais „prisitaikančiais kraštovaizdžiais“, tomis pačiomis ekologinėmis nišomis. Rūšims įvairėjant, jos vis tiek atsidūrė ties tomis pačiomis „evoliucijos viršūnėmis“. Pasak L. Mahlerio: „Tai yra esminis ir nepaneigiamas evoliucijos pasikartojamumo veiksnys“.

„Žinoma, tai nereiškia, jog evoliucija yra visiškai pasikartojanti. Galima aptikti įvairių staigmenų, ypač didesnėse salose, kuriose yra daugiau įvairių ekologinių nišų. Pavyzdžiui, Anolis barbouri yra unikali šių driežų rūšis, išskirtinai gyvenanti tik ant žemės.“ – teigia Bazelio universiteto mokslininkė Walter Salzburger.

„Šaunu yra tai, jog dabar mes turime būdą kaip modeliuoti „prisitaikantį kraštovaizdį“, kuris paaiškina panašų rūšių vystymąsi.“ – paaiškina L. Mahleris.

Driežų anolių poros, evoliucionavusios geografiniu požiūriu atskiruose regionuose. 
Nuotraukų autoriai: D. L. Mahler, J.Losos (A.cuvieri), Bryan Falk (A.cybotes), M.Landestoy (A.alumina)

Šizofrenija ir bipolinis sutrikimas gali būti susiję su miego trūkumu, rodo naujas tyrimas. Oxfordo universiteto profesorius Russellas Fosteris teigia, jog tos pačios smegenų procesų grandys yra atsakingos ir už miego kontroliavimą, ir už protinę sveikatą. Tai reiškia, jei jūsų miegas bus sutrikdytas, tas pats nutiks ir jūsų psichikos būklei.

Iš šizofrenijos pacientų tyrimų yra žinoma, jog jų miegas yra labai nepastovus, daugiau nei pusei pacientų yra sutrikęs „biologinis laikrodis“.

Profesorius R. Fosteris teigia: „Sutrikęs budrumo–miego ciklas šizofrenijos pacientams nepriklauso nuo medikamentų ar socialinių veiksnių. Šiems pacientams rimtai sutrikęs biologinis laikrodis“.

Tyrėjai pelėse aptiko genetinę mutaciją, kuri joms sukelia į šizofreniją panašius simptomus, ir taip pat sutrikdo biologinio laikrodžio veiklą. Pasak R. Fosterio: „Šis genas susijęs su šizofrenija. Jam mutavus, pelėms visiškai išsiderina biologinis laikrodis – visai kaip pacientams su šizofrenija. Taigi mes turime konkretų įrodymą, jog tos pačios smegenų nervinės grandinės yra atsakingos už sveiką smegenų veiklą ir normalų miegą“.

Mūsų tyrimas atskleidė, jog laiku pastebėti miego sutrikimai gali padėti numatyti besivystančias psichikos ligas. Prastas miegas netgi gali būti viena iš šizofrenijos ar bipolinio sutrikimo priežasčių.  Mes stebėjome jaunus žmones, kuriems gresia bipolinio sutrikimo pavojus. Jau dabar jiems pasireiškia nenormalūs miego ciklai. Psichikos ligas turintys pacientai socialiai atskirti būna iš dalies todėl, jog jie dienomis miegą, o naktimis budi. Jei mes tai pataisytume, galėtume pasiekti ilgalaikį ir teigiamą efektą“, – teigia R. Fosteris.

Pabėgimas nuo darbų ir rutinos yra patikrintas ir efektyvus vaistas nuo streso, taip pat būdas atgauti prarastas jėgas. Tačiau laikas, kuris skiriamas atostogoms, gali lemti, ar iš jų bus sugrįžtama nusikračius streso, ar su nauju jo kroviniu. Mažos, planavimu nevarginančios atostogos gali leisti pailsėti dar labiau, nei trunkančios ilgai.

„Nors pačios atostogos įprastai nekelia daug streso, tačiau jas sudaro ir tokie elementai kaip: kelionė, miegojimo, maitinimosi rėžimo sutrikdymai, kurie gali būti streso šaltiniais“, – aiškina Alabamos universiteto psichologijos profesorius Christopheris Robinsonas.

„Atostogų laukimas taip pat gali geriau nuteikti, suteikti psichologinį palengvinimą.“ – teigia C. Robinsonas.

Profesorius išskiria pagrindinius patarimus, kaip galima iš atostogų išspausti daugiausiai naudos:

•    Rinkitės trumpesnes keliones keletą kartų per metus, o ne vienas ilgas atostogas.

•    Neatsisakykite spontaniškų laisvalaikio galimybių savaitgaliais ir kitomis progomis.

•    Po laisvalaikio vakaro suplanuokite laisvą rytą.

C. Robinsonas skatina į savo dienotvarkę įtraukti nuolatinius atokvėpius, kad ir kokie jie būtų: pasivaikščiojimas, stovyklavimas, ramus vakaras su šeima, golfas, apsilankymas paplūdimyje ar kelionė į miestą su draugais, nusamdžius vaikui auklę.

„Aš pastebėjau, jog dažni pasisėdėjimai su draugais prie laužo numalšinti stresą man padeda daug geriau, nei milžiniškos atostogos, kurios reikalauja daugybės planų. Nors kiekvienas atsipalaiduoja skirtingai, tačiau naudingas yra kiekvienas pabėgimas nuo darbų“, – sako C. Robinsonas.

Dinozaurai buvo šiltakraujai, kaip žinduoliai, o ne šaltakraujai, kaip reptilijos, teigia Australijos Adelaide universiteto biologas Rogeris Seymouras. Pasak jo, šaltakraujai dinozaurai nebūtų turėję pakankamos raumenų jėgos, kad galėtų medžioti kitus gyvūnus ir dominuoti prieš kitus žinduolius, kaip darė Mezozojus eroje.

Nors iš dinozaurų fosilijų galima labai daug sužinoti apie šiuos praeities gyvūnus, tačiau ar jie buvo šiltakraujai, ar šaltakraujai – tarp mokslininkų vis dar yra jautri tema. Kai kurie mokslininkai pažymi, jog sūriųjų vandenų krokodilai gali pakelti savo kūno temperatūrą iki 30°C vien būdami saulės atokaitoje. Aukštą temperatūrą jie gali išlaikyti pernakt vien dėl to, jog yra dideli ir jų temperatūra keičiasi lėtai. Teigiama, jog milžiniški, šaltakraujai dinozaurai šilta kūno temperatūra galėjo mėgautis panašiu principu. Jiems nereikėjo gamintis šilumos savo pačių ląstelėse, kaip daro šiltakraujai gyvūnai.

Tačiau mokslininkai iškėlė klausimą, kiek raumenų jėgos galėtų turėti į krokodilą panašus dinozauras, ir kiek panašus į žinduolį. Sūriųjų vandenų krokodilai gali pasiekti virš tonos svorį, o 50 procentų jų masės sudaro raumenys. Taigi krokodilai turi labai galingų gyvūnų reputaciją.  Tačiau R Seymouras teigia, jog 200 kg krokodilo raumenų gali pasiekti tik 14 procentų jėgos, kiek pasiektų tokio paties kiekio žinduolio raumuo. Ir panašu, kuo didesnė masė, tuo didesnis darosi šis skirtumas.

Rezultatai rodo, jog šaltakraujams krokodilams ne tik trūksta jėgos ypatingai sunkioms užduotims, tačiau ir ištvermės, kuria pasižymi šiltakraujai žinduoliai. Taigi, nepaisant įspūdžio, jog sūriųjų vandenų krokodilai yra labai galingi gyvūnai, į pastarąjį fiziologiškai panašus šaltakraujis dinozauras greičiausiai pralaimėtų prieš tokio paties dydžio šiltakraujį dinozaurą.

„Dinozaurai Mezozojus eroje dominavo prieš žinduolius. Tam pasiekti, jie turėjo turėti daugiau raumenų jėgos ir daugiau ištvermės, nei būtų turėję šaltakraujai dinozaurai“ – apibendrina R. Seymouras.

Šios įžvalgos paskelbtos žurnale „PLoS ONE“.

Paskelbtas Albertos universiteto mokslininkų tyrimas dar kartą patvirtino, jog muzika gali sumažinti vaikų jaučiamą skausmą - šį kartą buvo tirta vaikų jaučiama "adatos baimė".

Tyrėjų komanda stebėjo keturiasdešimt du 3–11 metų vaikus, patekusius į vaikų skyriaus priimamąjį, kuriems reikėjo pastatyti lašelines. Kai kuriems vaikams atliekant procedūrą buvo leidžiama klausytis muzikos, kitiems ne. Mokslininkai matavo vaikų streso, skausmo lygius, širdies plakimą. Taip pat, tėvų ir procedūrą atlikusių medikų savijautą.

    „Mes atradome, jog muzikos klausę vaikai rodydavo mažesnius skausmo jutimo rodiklius“, – teigė tyrimui vadovavusi Lisa Hartling. „Šis atradimas yra svarbus, nes sužinojome, jog toks paprastas veiksmas gali labai palengvinti procedūras. Muzikos grojimas, atliekant skausmingas procedūras vaikams, yra nebrangi, paprasta ir efektyvi priemonė.“

    Tyrimas atskleidė, jog muzikos klausę vaikai savo skausmą įvertindavo kaip švelnesnį, kai kurie gerokai mažiau jaudindavosi, o tėvai jautėsi labiau patenkinti vaiko priežiūra.

    Medikai, kurie lašelines statė vaikams, klausiusiems muzikos, teigė, jog 76 procentai visų procedūrų buvo atliktos paprastai ir be jokio vargo. Tuo tarpu, tik 38 procentai medikų neturėjo vargo su muzikos neklausiusiais vaikais. Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog prieš laiką gimę vaikai, apskritai, patirdavo daugiau streso.

    L. Hartling su komanda tikisi tęsti savo tyrimus ir sužinoti, ar muzika sumažina skausmą vaikams, kuriems atliekamos kitokios procedūros. Vaikams sukeliamas skausmas ir stresas gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių, pažymi mokslininkai.

    Ankstesni tyrimai atskleidė, jog skausmo suvokimui įtaką daro muzikos nuotaika, ar joje yra žodžių, ar klausytojas dainą žino.