Lygūs ir lygesni europiečiai

Nors du trečdaliai turtingiausių pasaulio šalių yra Europoje, tačiau dėl Senajame žemyne plačiai paplitusios pajamų nelygybės tarp ES žmonių yra lygių ir lygesnių. Dideli pajamų skirtumai rodo, kad Europoje egzistuoja labai ryški takoskyra: Šiaurės ir Vakarų Europos valstybių gyventojų vidutinės pajamos yra didesnės nei daugelio Pietų ir Rytų Europos šalių gyventojų. Vidutinės pajamos labai skiriasi ne tik ES, bet ir kitose Europos valstybėse, o galimybė pirkti prekes ir paslaugas ES priklauso nuo pajamų lygio, kuris svyruoja nuo labai aukšto iki nepadoriai mažo.

Vienas iš būdų įvertinti ir palyginti žmonių pajamų skirtumus yra palyginimas pagal perkamosios galios standartą (PGS), kuris leidžia susidaryti vaizdą apie gyvenimo lygį skirtingose valstybėse. PGS yra savotiška valiuta, kuri panaikina kainų lygio skirtumus, parodant, kaip už vieną PGS galima nusipirkti tą pačią prekę ar paslaugą bet kurioje šalyje.

Pajamų skirtumas tarp ES valstybių – beveik 9 kartai

Vertinant Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis ir ES šalis kandidates, aiškėja, kad po Liuksemburgo, kuris pernai užėmė pirmą vietą pagal PGS (33 214), eina Norvegija (27 090) ir Šveicarija (26 389), toliau rikiuojasi Nyderlandai ir Austrija. Lietuva pagal šį rodiklį yra žemiau nei Europos vidurkis, kuris sudaro 18 706 PGS. Mūsų šalies PGS 2022 m. sudarė 14 202, o žemiausias iš ES šalių jis buvo Bulgarijoje – 9 671.

Tačiau, vertinant pajamas ne pagal PGS, o eurais, pajamų nelygybė Europoje atrodo dar blogiau. Vienam gyventojui tenkančios vidutinės disponuojamos pajamos 2022 m. ES svyravo nuo 5 378 eurų Bulgarijoje iki 45 310 eurų Liuksemburge, t. y. skyrėsi beveik devynis kartus. Disponuojamų vidutinių pajamų vidurkis ES buvo 19 083 eurai. Tik penkiose Europos šalyse jis buvo didesnis kaip 35 000 eurų: Liuksemburge, Šveicarijoje, Islandijoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Šiuo metu pagal pajamų nelygybės laipsnį mes nusileidžiame tik Bulgarijai, kurioje jis sudaro 38,4 proc.

 

Devyniose ES valstybėse ir dviejose šalyse kandidatėse per pastaruosius penkerius metus disponuojamos vidutinės pajamos padidėjo daugiau kaip 40 proc., o visoje ES – 17 proc.

Algos, neatskaičiavus mokesčių, didėja, o piniginėje – mažėja

Nepaisant, kad vidutinis pajamų padidėjimas ES sudarė 2 802 eurus, jis neatspindi realios situacijos. Neregėtos infliacijos fone daugumoje ES valstybių narių realus darbo užmokestis mažėjo dėl didėjančių prekių ir paslaugų kainų.

Vertinant 19 šalių (17 ES valstybių narių, Jungtinę Karalystę ir Turkiją), realus minimalus darbo užmokestis, palyginti su 2021 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, padidėjo tik Turkijoje (15,9 proc.), Prancūzijoje (2,3 proc.) ir Belgijoje (1,9 proc.). Lietuvoje pernai, nepaisant nominalaus MMA padidėjimo nuo 730 eurų iki 840 eurų, realiai minimali alga sumažėjo 8,3 proc., o kaimyninėje Latvijoje – net 18,2 proc.

Todėl juokinga ir graudu klausytis valdančiųjų, kai jie giriasi, kad susitvarkė su ekonominiais iššūkiais ir, neva rūpindamiesi žmonėmis, smarkiai pakėlė minimalų atlyginimą ir net padidino vidutinį atlyginimą Lietuvoje. Tačiau apgaudinėja ir kukliai tyli, kad paslaugų ir prekių (ypač kasdienio vartojimo) kainas padidino taip, kad už gaunamą didesnį atlyginimą galima nupirkti žymiai mažiau priekių nei prieš porą metų, nes žmonių perkamoji galia smarkiai krito.

Socialinė neteisybė Lietuvoje bado akis

Toliau – dar blogiau. ES gyventojų rykštė yra ne tik žymūs pajamų skirtumai tarp valstybių narių, bet ir pajamų skirtumai pačių valstybių viduje. Jau ne vienus metus Lietuva yra viena pirmaujančių ES šalių pagal bendrą pajamų nelygybės laipsnį. Tai atspindi Gini indeksas, kuris mūsų šalyje 2022 m. sudarė 36,2 proc., kur 0 reiškia visišką lygybę, o 100 – visišką nelygybę. Nors pastaraisiais metais indeksas šiek tiek svyravo, tačiau per visą laikotarpį Lietuvoje jis buvo didesnis už ES vidurkį. Šiuo metu pagal pajamų nelygybės laipsnį mes nusileidžiame tik Bulgarijai, kurioje jis sudaro 38,4 proc.

Tokios augančios socialinės nelygybės fone pranešimai apie tai, kad vis daugiau kompanijų pasirenka investicijoms ne ES, verčia ypač sunerimti.

 

Tokios augančios socialinės nelygybės fone pranešimai apie tai, kad vis daugiau kompanijų pasirenka investicijoms ne ES, verčia ypač sunerimti.

Dėl didėjančių ir nekontroliuojamų energijos išteklių kainų, taip pat dėl aukštų aplinkosaugos standartų ir didesnių darbo jėgos kaštų, vis daugiau kompanijų yra priverstos trauktis iš ES ir rinktis kitas valstybes savo gamybos ir verslo plėtrai. Pernai dėl priimto infliacijos mažinimo įstatymo ES kompanijos pradėjo rinktis JAV, nes gamintojams, naudojantiems ekologiškas technologijas ir pasirinkusiems šią valstybę, buvo skiriamos dosnios vyriausybės subsidijos. Taip pat tradiciškai gamintojai jau seniai renkasi Azijos šalis, ypač Kiniją, dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų nebuvimo ir mažesnių darbo jėgos kainų.

ES privalo susigrąžinti gamintojus

Tokios ekonominės situacijos fone tampa akivaizdu, kad ES būtina kuo skubiau imtis veiksmų tiek pajamų nelygybei mažinti, tiek pritraukti gamintojų į ekonomiškai mažiau išsivysčiusius ES regionus. Tai galima padaryti tik tuo atveju, jeigu bus sukurtos geresnės investicinės sąlygos, kai investicijų atsiperkamumo laikotarpis yra trumpesnis, o grąža – didesnė. Todėl aš Europos Parlamente užregistravau pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl pajamų nelygybės tarp ES valstybių narių.

Dokumente pabrėžiama, kad pajamos ES valstybėse narėse tarp didžiausių ir mažiausių skiriasi beveik devynis kartus, o Vakarų Europos valstybių gyventojų pajamų mediana yra daugiau negu tris kartus didesnė už valstybių, kurios įstojo į ES po 2004 m. Atkreipiau dėmesį, kad ES jau daugelį metų kenčia nuo gamybos iškėlimo į trečiąsias valstybes, kur mokesčių našta yra mažesnė nei Europoje. Atsižvelgdamas į tai paraginau Komisiją parengti strategiją dėl gamybos skatinimo Vidurio ir Rytų Europoje, siekiant sumažinti pajamų nelygybę, nes taip ne tik būtų padidintas naujų ES valstybių narių gyventojų užmokestis, bet ir sustiprėtų pati ES.

Esu tikras, kai kalbame apie lygybę ES, pirmiausia turime kalbėti apie žmonių pajamų lygybę, nes būtent pajamos lemia, kad žmonės galėtų jaustis laisvi, lygūs, laimingi ir patenkinti savo gyvenimu ir valstybėmis, kuriose gyvena.

Pagarbiai

jūsų nepriklausomas Europos Parlamento narys

Viktoras USPASKICH

Už pareikštas nuomones atsako tik autorius. Šios nuomonės nebūtinai atitinka oficialią EP poziciją.

Vyriausybė sugalvojo daugiau kaip 35 proc. kylančias šildymo sąskaitas išdėstyti gyventojams per 5 metus ir vasaros laikotarpiu priversti apmokėti kainų skirtumą, nedidinant pinigų gyventojų kišenėse, o atvirkščiai – jas tuštinant. Juk už tuos atidėtus mokėjimus dar reikės susimokėti papildomai, nes savivaldybės turės skolintis iš bankų, kad išlaikytų savo šilumos tinklus, o tai reiškia, kad gyventojai turės sumokėti ir bankų palūkanas. Tad galutinis rezultatas bus dar labiau išaugusi gyventojų skolų kupra. Ar tai yra išmintinga išeitis iš susiklosčiusios situacijos? Ne. Tai yra tiesiog žmonių apgavystė, kai Vyriausybė imituoja sprendimą, o pati eilinį kartą lenda į žmonių kišenę.

Tokios manipuliacijos demonstruoja valdžios neveiksnumą ir nesugebėjimą analizuoti ir prognozuoti situacijos energijos rinkoje, mat daugiau nei milijardą mokesčių mokėtojams kainavęs SGD terminalas nebuvo tinkamai panaudotas kylančių kainų akivaizdoje.

Šiuo metu SGD terminalo galimybės yra išnaudojamos tik 40 proc., tad kodėl Vyriausybė ir Energetikos ministerija, matydami visą situaciją rinkoje, negalėjo nusipirkti dujų vasarą ir išnaudoti turimų saugojimo pajėgumų? Tai tikrai buvo galima padaryti ir sutaupyti nemažai valstybės ir Lietuvos žmonių pinigų.

O ką jau kalbėti apie valdančiųjų vykdomą destruktyvią vidaus ir užsienio politiką, kuri atneša nuostolių valstybei visais aspektais.

Jeigu valdžia iš tikrųjų nori padėti gyventojams, veiksmingesnė priemonė būtų ne kylančių kainų išdėstymas per artimiausius kelerius metus, o PVM tarifų sumažinimas gamtinėms dujoms, centralizuotam šildymui ir karšto vandens paruošimui. Šiuo metu daugelyje Europos Sąjungos valstybių tiekiamoms gamtinėms dujoms bei centralizuotam šildymui jau yra taikomi lengvatiniai PVM tarifai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje gyventojų pajamos yra kur kas didesnės nei Lietuvoje, tačiau tiek gamtinėms dujoms, tiek centralizuotam šildymui yra taikomas 5,5 proc. PVM tarifas.

Be to, tokiu sudėtingu laikotarpiu privalu apriboti energetinių įmonių viršpelnius ir kontroliuoti jų išlaidų struktūrą, nes pagrindinės energetinės įmonės yra Vyriausybės rankose.

Įvedus lengvatinį PVM tarifą Lietuvoje būtų apsaugotos silpniausios visuomenės grupės, taip Vyriausybė pademonstruotų tikrą, o ne tariamą norą prisidėti prie socialinės atskirties ir skurdo mažinimo. Ypač, jeigu tokia diferenciacija būtų padaryta atsižvelgiant į žmonių pajamas.

Lengvatinis PVM mokesčio tarifas turi būti taikomas vienodai – tiek gyvenantiems daugiabučiuose, tiek individualių namų savininkams, šildymui naudojantiems gamtines dujas. Atitinkamas Darbo partijos paruoštas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo projektas, numatantis lengvatinio PVM taikymą šildymui, šiuo metu yra įregistruotas Seime.

Norėčiau priminti, kad Lietuvos valstybės skola per pastaruosius pusantrų metų išaugo iki neregėtų aukštumų. 2020 m. Lietuva iš viso pasiskolino 7,9 mlrd. Eur. Manoma, kad šiais metais valstybė pasiskolins dar apie 3,8 mlrd. Eur. Per kelerius artimiausius metus skola turėtų paaugti dar panašiai tiek, ir 2023 metais, kaip prognozuojama, sudarytų per 29 mlrd. eurų. T.y. daugiau nei dvejų metų

Lietuvos valstybės biudžetas. Tai reiškia, kad su tokia „nesgrabna“ valstybės valdymo politika valdžia dar daugiau skolinsis ir negrąžins, taip vis labiau klampindama žmones skurde. O juk tai yra pinigai, kuriuos turės grąžinti mūsų vaikai ir anūkai.

Kitaip nei gėda, apie tokį valstybės valdymą nepasakysi.

Nuo šios ka­den­ci­jos pra­džios EK yra pa­teik­ta apie 40 mano ini­cia­ty­vų. Čia pri­sta­ty­ti su­trum­pin­ti va­rian­tai.

Pa­siū­ly­mas dėl EP re­zo­liu­ci­jos dėl žmo­gaus teisių pažeidimų, susijusių su skait­me­ni­niu CO­VID pa­žy­mė­ji­mu ir skie­pi­ji­mu.

At­siž­velg­da­mas į Su­tar­ties dėl ES vei­ki­mo 218 straips­nio 6 ir 8 dalį,  taip pat į Dar­bo tvar­kos taisyklių 143 straipsnį kons­ta­tuo­ju:

* ka­dan­gi skie­py­tiems ir ne­skie­py­tiems žmo­nėms skir­tin­gas žmo­gaus teisių ir lais­vių su­tei­ki­mas yra gru­bus žmo­gaus teisių pa­žei­di­mas;

* re­mian­tis su­tar­ti­mis ES yra įsi­pa­rei­go­ju­si gin­ti žmo­gaus tei­ses ir lais­ves;

* at­si­žvel­giant į me­di­ci­ni­nę li­te­ra­tū­rą, CO­VID-19 pla­ti­na ir pa­skie­py­ti, ir nepaskiepyti žmo­nės;

* ka­dan­gi už­si­tę­sęs ka­ran­ti­nas ir disk­ri­mi­na­ci­ja dėl CO­VID-19 skiepų di­di­na nesaugumą dėl ry­to­jaus, ke­lia nerimą ir ki­taip blo­gi­na žmonių psichologinę sveikatą;

* ka­dan­gi žmonių skirs­ty­mas į skie­py­tus ir ne­skie­py­tus kelią susipriešinimą visuomenėje, di­di­na įtampą ir ska­ti­na disk­ri­mi­na­ci­ją.

Ra­gi­nu EK ir EP už­tik­rin­ti, kad būtų lai­ko­ma­si ES sutarčių dėl žmo­gaus teisių ir nebūtų diskriminuojamos skirtingos asmenų grupės.

Pri­va­lau tai pa­da­ry­ti ne­pai­sy­da­mas to, kad esu iš­rink­tas Lie­tu­vo­je, o mū­sų šalies Vy­riau­sy­bė pan­de­mi­jos me­tu siau­tė­jo pri­si­deng­da­ma sa­vo nekompetencija, priim­da­vo vis nau­jus žmo­gaus tei­ses pa­žei­džian­čius draudimus. Žmo­nės bu­vo de­zin­for­muo­ja­mi se­lek­ty­viai pa­tei­kiant su­si­rgi­mų ir mir­čių duo­me­nis. Vi­suo­me­nė yra skal­do­ma, o ES ir pa­sau­lio mas­tu ma­to­si, kad Lie­tu­va yra vie­na pra­sčiau­siai pan­de­mi­nę si­tua­ci­ją val­dan­čių vals­ty­bių.

Kaip po­li­ti­kas, par­la­men­ti­nės par­ti­jos pir­mi­nin­kas, EP na­rys, prieš im­da­ma­sis kraš­tu­ti­nių veiks­mų, to­kių kaip pro­tes­to ak­ci­jų or­ga­ni­za­vi­mas, no­riu mak­si­ma­liai iš­nau­do­ti su­teik­tas man po­li­ti­nes, dip­lo­ma­ti­nes ga­li­my­bes ir į tai at­kreip­ti Lietuvos Pre­zi­den­to, Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės dė­me­sį – tam, kad ne­bū­tų pažeidžiamos žmo­gaus tei­sės, pi­lie­čiai ne­be­bū­tų skirs­to­mi į la­biau ir ma­žiau ver­tus nau­do­tis įvai­rio­mis pa­slau­go­mis. Nus­to­tų bū­ti disk­ri­mi­nuo­ja­mi stu­den­tai, moks­lei­viai. Bū­tų mak­si­ma­liai už­tik­rin­tos vi­sų, ypač pen­si­nio am­žiaus žmo­nių, ga­li­my­bės nau­do­tis me­di­ci­nos pa­slau­go­mis, ne­pai­sant to, skie­py­ti jie ar ne, nes šie žmo­nės vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą mo­kė­jo mo­kes­čius už sa­vo svei­ka­tos ap­sau­gą, o da­bar yra disk­ri­mi­nuo­ja­mi, gąs­di­na­mi, ri­bo­ja­mos jų vi­sa­ver­čio gy­ve­ni­mo galimybės.

Dar vie­na re­zo­liu­ci­ja:

Pa­siū­ly­mas dėl EP re­zo­liu­ci­jos dėl pažeidžiamiausių vi­suo­me­nės grupių ap­rū­pi­ni­mo už­si­tę­sus pan­de­mi­jai.

Ka­dan­gi ne­dar­bo ly­gis 2020 m. gruo­džio mėn., pa­ly­gin­ti su praė­ju­siais me­tais, bu­vo di­des­nis vi­so­se ES vals­ty­bė­se na­rė­se, dau­ge­lis žmo­nių ne­ga­lė­jo dirb­ti, todėl ne vi­si ga­lė­jo su­si­mo­kė­ti ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius, vyk­dy­ti kre­di­ti­nius įsipareigojimus, mo­kė­ti nuo­mos mo­kes­čius ar net nu­si­pirk­ti mais­to.

Ra­gi­nu EK ir EP pa­reng­ti strategiją, kaip už­si­tę­sus ka­ran­ti­nui būtų ga­li­ma aprūpinti mais­tu, pa­sto­ge ir t.t. pažeidžiamiausių asmenų gru­pes: šei­mas su kūdikiais ir ma­ža­me­čiais vai­kais, vie­ni­šas mo­ti­nas bei sen­jo­rus.

Ki­tą straips­nį apie ma­no ini­cia­ty­vas skai­ty­ki­te ne­tru­kus.

Už pa­reikš­tas nuo­mo­nes at­sa­ko tik au­to­rius. Šios nuo­mo­nės ne­bū­ti­nai ati­tin­ka ofi­cia­lią EP pozicija.