Neįprastas projektas

"Amfiteatro idėja kilo ne man, o Samylų kultūros centro darbuotojai Eglei Targanskienei, kuri ir pakvietė mus su vyru prisijungti ir iš padėklų sukurti amfiteatrą, o mes idėją realizavome, kaip įsivaizdavome ir kaip mums pavyko. Eglė sugalvojo ir amfiteatro pavadinimą. Saulėlydžio amfiteatras yra mūsų ir bendruomenės pastangų rezultatas", – apie projekto pradžią pasakojo L.Putnienė.

Architektė teigė, kad Saulėlydžio amfiteatro kūrimas buvo netradicinis projektas. Ji įpratusi tik pateikti planą popieriuje, o šįkart reikėjo organizuoti statybines medžiagas, telkti bendruomenę ir realiai įgyvendinti amfiteatro idėją. L.Putnienė šypsojosi: brėžiniai neatitiko realybės ir amfiteatrą teko kurti vietoje.

Padėjo veiklumas

L.Putnienė džiaugėsi, kad jos pačios veiklumas padėjo pritraukti bendruomenę: "Aš pati dalyvauju bendruomenės veikloje, pažįstu aktyvius narius. Man labai patinka Samylų kultūros centro veikla. Jeigu aš nebūčiau aktyvi bendruomenės narė, prasčiau sektųsi pritraukti gyventojus."

Autorės: amfiteatro idėja kilo Samylų kultūros centro darbuotojai E.Targanskienei (dešinėje), o ją realizuojant daugiausia pastangų įdėjo architektė L.Putnienė.

Architektė įsitikinusi, kad savanorystė yra ypatinga veikla: "Savanorystė suteikia gyvenimui prasmę. Jeigu kam nors skiri laiko padėti ir neatlygintinai atlieki darbą, jautiesi įsikrovęs energijos. Savanoriavimas papildomai po darbo arba savaitgaliais yra tikrai labai naudinga praktika, nes gauni tiek pat atgal."

Aktyvi moteris pastebėjo, kad bendras darbas iš padėklų kuriant amfiteatrą buvo naudingas prisidėjusiems, nes bendravimas teigiamai veikia žmones. Ir dabar yra smagu apsilankyti, nes kai praeini, visąlaik yra sėdinčių ir poilsiaujančių", – tikino L.Putnienė.

Rezultatai išpildė lūkesčius

"Kaunas 2022" programos "Šiuolaikinės seniūnijos" Samylų kuratorė Goda Kacilevičiūtė sakė, kad architektams tai buvo pirma darbo su bendruomene patirtis. Nepaisant to, architektai puikiai įvykdė praeitų metų užduotį – pradėjo burti bendruomenę ir supažindinti ją su bendrakūryba.

"2020 m. buvo pirmasis bandymas suburti Girionių bendruomenę. Projektas prasidėjo tikrai sklandžiai – įsitraukė daug aktyvių, atvirų ir pasiruošusių padėti organizacijų. Tai  Samylų kultūros centras, Miškų kolegija, urėdija, seniūnija, vaikų užimtumo centras, darželis, Girionių bendruomenė ir Kauno marių regioninis parkas. Projekto didžiausia sėkmė ir buvo šių organizacijų sujungimas ir nutiestas kelias tolesniam bendradarbiavimui. Tačiau pačią bendruomenę sujudinti buvo nelengva", – neslėpė G.Kacilevičiūtė ir pridūrė, kad, nepaisant to, džiaugiasi tiek architektų pastangomis, tiek vietos gyventojų darbu ir optimizmu.

G.Kacilevičiūtė džiaugėsi, kad Saulėlydžio amfiteatras nebūna tuščias: jau vyko koncertai, o ir jį aplankius visuomet galima rasti žmonių, sėdinčių ant padėklų ir stebinčių Kauno marias. "Džiugu, kad pavyko išlaikyti tvarumo principus – didžioji dalis padėklų, naudotų amfiteatro statybai, buvo surinkti iš įmonių, kurios ketino juos išmesti", – džiaugiasi Samylų kuratorė.

Keitėsi: brėžiniai neatitiko realybės ir amfiteatrą teko kurti vietoje.

Ateities sumanymai

Samylų seniūnijoje šiais metais planuojama imtis žemės meno veiklų – "LandArTalkų" organizavimo. Planuose – ir naujas L. ir V.Putnų kūrinys – "Apžvalgos sostas", kurį norėta įgyvendinti kartu su amfiteatru, bet galbūt neužteko energijos dviem objektams.

"Labiau susikoncentravome į amfiteatrą, o apie "Apžvalgos sostą" bus kalbama ir tariamasi artimiausiu metu. Šį sumanymą bandysime įgyvendinti pavasarį", – planus atskleidė architektė.

Nors "Apžvalgos sostui" taip pat siūlyta naudoti padėklus, norima pasitelkti kitas medžiagas, pavyzdžiui, rąstus. "Turime mintį, bet kaip pavyks įgyvendinti, nežinau. "Apžvalgos sostas" bus daromas, žinoma, su gyventojų pagalba. Vėl kviesimės ir telksime bendruomenę", – teigė L.Putnienė.

Fotoprojekto siela – fotografė Vaida Virbickaitė, sujungusi gyventojų ir Ežerėlio gamtos atvaizdus, įsitikinusi: "Žmonės ir jų gyvenamoji vieta papildo vienas kitą." Menininkė įžvelgia išskirtinį bendruomenės potencialą ir tikina, kad šiais metais ruošia daugiau staigmenų.

– Sujungėte Ežerėlio fotografų ir kitų gyventojų padarytas fotografijas fotomedžioklėje dvigubos ekspozicijos metodu. Kodėl pasirinkote šią techniką?

– Pasirinkau šią techniką dėl to, kad norėjau papildyti portretus ir sujungti su Ežerėlio vaizdais, nes, mano nuomone, taip geriau buvo atskleidžiama Ežerėlio ir gyvenančių žmonių tarpusavio sąsaja. Žmonės ir jų gyvenamoji vieta papildo viena kitą. Tai buvo kūrybinis sprendimas, kuris, mano nuomone, atspindėjo tapatybę kaip visumą.

Norėjau, kad tarp fotografo ir gyventojo iš karto būtų užmegztas asmeninis ryšys, jie būtų dviese.

– Ežerėlio gyventojų portretus lydi jų pasisakymai, kuriuose aptinkame ir asmeniškų detalių. Kaip žinoma, gyventojus kalbino vietiniai fotografai. Ar į projektą įtraukėte vietinius fotografus dėl to, kad ir žmonės atsivertų, ir pasiskirstytumėte darbus?

– Tiesą sakant, taip. Fotografai yra bendruomenės nariai, kurie patys ar jų tėvai gyvena Ežerėlyje. Kadangi Ežerėlis yra mažas miestas, vieni su kitais bendrauja. Žinoma, kad fotografams, kuriuos pažįsta, žmonės atsiveria labiau. Gali būti, kad jeigu būčiau pati kalbinusi, tikriausiai turėtume šiek tiek kitokius atsakymus. Kai visiškai nepažįstamas žmogus kalbina, sunkiau papasakoti asmeninius dalykus.

Norėjau, kad tarp fotografo ir gyventojo iš karto būtų užmegztas asmeninis ryšys, jie būtų dviese. Kitaip tariant, fotografas ir kalbina, ir vykdo bendruomenės nario fotosesiją.

Kelionė: Asta mėgsta minti pedalus. / R. Sipavičiūtės, Ežerėlio bendruomenės nuotr.

– Kaip jus priėmė vietos bendruomenė ir kaip ji reagavo į fotoprojektą?

– Apskritai į "Šiuolaikinių seniūnijų" projektą bendruomenė reagavo teigiamai ir pozityviai. Kai pradėjome fotoprojektą, aplankė jausmas, kad esu lyg namuose, todėl nereikėjo apsiprasti – viskas vyko natūraliai.

– Ką žinojote apie Ežerėlį prieš ten nuvykstant vykdyti fotoprojekto?

– Esu vilnietė. Nors į Kauną atsikrausčiau gana seniai, nes čia studijavau, dabar gyvenu ir kuriu, esu aplankiusi daugelį aplinkinių vietovių, bet į Ežerėlį niekada neužsukdavau. Tik žinojau, kad jis egzistuoja.

– Kas įstrigo atmintyje iš pirmo apsilankymo Ežerėlyje?

– Gamta. Man labai patiko, kad miestelis apsuptas miškų, yra nedaug gatvių, bet jos visos gražios. Atmintyje išliko žmonių kiemai, kuriuose buvo labai įdomių skulptūrėlių. Nuotaiką pakėlė tai, kad visi namai labai skirtingi ir margi. Įdomu, kad miestas yra baigtinis, nes negali toliau niekur iš jo nuvažiuoti.

Jausmas: pakili ir Gretos, pakilusios nuo žemės, nuotaika. / R. Sipavičiūtės, J. Kličiaus nuotr.

– Ar, jūsų nuomone, pavyko suburti Ežerėlio gyventojus bendram tikslui?

– Pavyko iš dalies. Tai buvo pirmieji metai, kai Ežerėlis prisijungė prie "Šiuolaikinių seniūnijų" projekto. Nepavyko suburti tiek daug gyventojų, kiek norėjome, nes vieniems gyventojams atrodė aktualu, o kitiems – ne. Dėl to norėtųsi kiekybiškai daugiau įsitraukimo. Kita vertus, fotoprojekto kokybė nenukentėjo ir kiti sumanymai pavyko.

Suderinamumas: dera namelio ir „Volgos“ spalvos bei amžius. V. Virbickaitės nuotr.

– Palyginti su pirmu apsilankymu, kaip dabar žvelgiate į Ežerėlį?

– Dabar jau pažįstu miestelį, yra pas ką nuvažiuoti ir ką aplankyti. "Šiuolaikinių seniūnijų" projektą Ežerėlyje vykdysiu iki 2022 m., o kiti etapai bus dar įdomesni. Mokysimės iš pirmų kartų ir etapų. Antraisiais metais jau žinome, ką norime daryti. Praėjusiais metais, kai susitikome, ilgai galvojome idėjas. Smagu, kad suvokėme, kuria kryptimi pasukti.

– Kokius ateities planus galite atskleisti?

– Galiu atskleisti tik vieną dalyką, kad mes ir toliau eisime fotografijos keliu, o kur tai nuves, dar nesakysiu.

– Kokie žodžiai sukasi jūsų mintyse, kai pagalvojate apie Ežerėlį?

– Gamta, menas, margumas ir įvairiapusiški žmonės. Ežerėlis – dar neatrastas lobis. Manau, kad yra dar daug potencialo, kurio pirmaisiaos metais mes galbūt nepastebėjome, todėl norisi atrasti daugiau. Kuo daugiau randi, tuo įdomiau.