Judėjimas gimė Lubiankoje?

Pasauliui skaičiuojant paskutiniąsias 2024-ųjų savaites, žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad mirė su vadinamąja Lotynų Amerikos išlaisvinamąja teologija (isp. Teologia de la liberacion) siejamas Peru katalikų dvasininkas Gustavo Gutierrezas-Merino Diazas (1928–2024).

Išlaisvinančioji teologija buvo Šaltojo karo (1945–1991) epochos įkarštyje užgimusi religinė, filosofinė ir politinė srovė, kuria bandyta sukergti krikščionybės ir marksizmo dogmas, todėl konservatyvesni katalikų bažnyčios veikėjai ją vertino neigiamai.

Šią doktriną kritikavo ir Josephas Aloisas Ratzingeris (1927–2022), dar žinomas religiniu popiežiaus Benedikto XVI vardu, tačiau J. M. Bergoglio savo kraštiečiui G. G. Merino-Diazui buvo kiek prielankesnis.

Anot portalo „vaticannews.va“ straipsnio, jis pavadino mirusį kolegą „Didžiu bažnyčios žmogumi“ („Pope: Fr. Gustavo Gutierrez was „a great man of the Church“).

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad išlaisvinančioji teologija yra pats tikriausias grįžimas prie krikščioniškosios esmės, iškristalizuotas idealistiškai nusiteikusių dvasininkų ir pasauliečių, tačiau pasiknaisiojus informacijos tyruose, galima rasti ir kiek kitokią šio reiškinio kilmės versiją.

„Judėjimas gimė KGB ir turėjo KGB sugalvotą pavadinimą: Išlaisvinimo teologija. Tais laikais KGB jautė silpnybę „išsivadavimo“ judėjimams. Kolumbijos nacionalinė išsivadavimo armija (FARC), sukurta KGB, padedant Fideliui Castro; Bolivijos nacionalinė išlaisvinimo armija, sukurta KGB, padedant „Che“ Guevarai; ir Palestinos išlaisvinimo organizacija (PLO), sukurta KGB, padedant Yasserui Arafatui, tėra tik keli „išlaisvinimo“ judėjimai, gimę Liubiankoje – KGB būstinėje“, – duodamas interviu („Catholic News Agency“ portale pateikiamas straipsnis „Buvęs sovietų šnipas: „Mes sukūrėme išlaisvinimo teologiją“ („Former Soviet spy: We created Liberation Theology“, 2015), tvirtino į Vakarus perbėgęs komunistinės Rumunijos žvalgybos karininkas Ionas Mihai’us Pacepa (1928–2021).

Anot šio perbėgėlio, išlaisvinimo teologijos atsiradimas yra susijęs su be galo slapta dezinformacijos programa, „palaiminta“ tuometinio SSRS valstybės saugumo komiteto (rus. Komitet gosudarstvennoi bezopasnosti) vadovo Aleksandro Nikolajevičiaus Šelepino (1918–1994) ir tarptautinę komunistų partijos politiką koordinavusio politbiuro nario Aleksejaus Iljarionovičiaus Kiričenkos (1908–1975).

Šia programa siekta įtvirtinti slaptą KGB įtaką Ženevoje (Šveicarija) veikiančioje Pasaulio bažnyčių taryboje (World Council of Churches) ir panaudoti ją kaip priedangą tam, kad išlaisvinančioji teologija taptų revoliucijų Lotynų Amerikoje įrankiu.

J. M. Bergoglio gimė 1936 m. gruodžio 17 d. Buenos Airėse, Argentinoje.

Farsas: 1989 m. gruodį vykusi JAV invazija į Panamą, per kurią buvo nuverstas M. A. N. Moreno, labiau priminė politinės satyros nei karinės dramos scenarijų. Keisčiausia, kad iš pradžių šio diktatoriaus ir amerikiečių santykiai buvo gana draugiški. / Scanpix nuotr.

Daugiau minkštosios galios

Nors iki XX a. pradžios daugeliui Lotynų Amerikos valstybių pavyko tapti nepriklausomomis, jų socialinė, politinė ir ekonominė raida nebuvo tokia sėkminga kaip šiauriau esančių kaimynių.

Skurstanti ir vargstanti dauguma bei turtais ir valdžia besimėgaujanti mažuma buvo daugelio Pietų Amerikos valstybių modus vivendi (liet. „gyvenimo kelias“), o slenkant dešimtmečiams tarp Jungtinių Valstijų ir pietinių žemyno dalių susiklostė sudėtingi nuoskaudų ir paniekos persmelkti santykiai.

Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios atstovai daugelį metų kalbėjo apie atsiribojimą nuo išorinio pasaulio (ypač Europos) reikalų, tačiau XIX a. vykęs Teksaso atsiskyrimas nuo Meksikos bei prisijungimas prie JAV (ir vėliau sekęs amerikiečių pergale pasibaigęs Meksikos bei JAV karas) parodė, kad didelė dalis „gringų“ (kaip juos neretai vadina pietiečiai) nėra nusiteikę prieš savos valstybės plėtrą ar įtakos skleidimą.

Judėjimas gimė KGB ir turėjo KGB sugalvotą pavadinimą: Išlaisvinimo teologija.

Pietiečių požiūris į anglosaksišką kaimynę ne ką paprastesnis. JAV jiems vienu metu yra ir svajonių išsipildymo bei galimybių kraštas, ir visų politinių bei ekonominių bėdų šaltinis.

Likus keleriems metams iki būsimojo popiežiaus gimimo Jungtinių Valstijų prezidento Franklino Delano Roosevelto (1882–1945) administracija pradėjo tai, kas mūsų dienomis yra prisimenama „Gero kaimyno politikos“ (angl. „Good Neighbor policy“) pavadinimu.

Teoriškai tai reiškė, kad nuo dabar JAV turėtų skleisti savo įtaką kaimyninėse valstybėse per prekybą ir kitas minkštosios galios priemones bei mažiau taikyti karinę jėgą ir bent jau išoriškai nesikišti į Lotynų Amerikos valstybių vidaus reikalus.

Pora: mūsų dienomis vis dar gajus mitas, kad pramogų pasaulio atstovė Evita sugebėjo niekam nežinomą karininką J. D. Peroną paversti kone tobulu valstybės vadovu. / Scanpix nuotr.

Reveransas galvažudžiams

Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metais Lotynų Amerikos valstybės laikėsi formalaus neutraliteto, tačiau visiškai išvengti Europoje, Afrikoje ir Ramiajame vandenyne vykstančių kovos veiksmų joms vis dėlto nepavyko.

Pietų Amerikos kraštais labai domėjosi tiek sąjungininkai, tiek Ašies valstybės, o visoje Lotynų Amerikoje vis atsirasdavo pavienių individų, dėl vienų ar kitų priežasčių pasiryžusių vykti į karą.

Antai pasak BBC straipsnio „Kaip argentiniečiai padėjo britams laimėti karą“ („How Argentines helped British win war“, 2005), beveik 4 tūkst. Argentinos jaunuolių atsibeldė į Didžiąją Britaniją tam, kad prisidėtų prie kovos su Trečiuoju reichu.

Nacionalsocialistiniam Vokietijos režimui pradėjus vykdyti antisemitinio pobūdžio politiką, kai kurie žydų tautybės asmenys taip pat pabandė ieškoti prieglobsčio Lotynų Amerikoje, tačiau pasak svetainėje „ushmm.org“ (United States Holocaust Memorial Museum“) pateikiamo straipsnio „Prieglobstis Lotynų Amerikoje“ („Refuge In Latin America), nuo 1933 iki 1945 m. Pietų Amerikos valstybės įsileido tik apie 84 tūkst. nuo persekiojimo bėgančių semitų.

Tai esą lėmė tiek Pietų Amerikoje sustiprėjęs antisemitizmas, tiek konkurencijos baimė, tiek tenykščių veikėjų populistinio pobūdžio politika.

Vėliau, pasauliniam karui pasibaigus, užuovėjos šiuose kraštuose ieškojo jau karo nusikaltimais bei nusikaltimais žmogiškumui kaltinami veikėjai.

Jų gretose buvo ir išskirtinių „žvaigždžių“ – Otto Adolfas Eichmannas (1906–1962), Liono skerdiku vadintas Nikolausas Klausas Barbie (1913–1991) ir Mirties angelu (vok. Todesengel) pramintas Josefas Mengele (1911–1979).

Aukos: Maria del Carmen Moyano ir Carlosas Poblete buvo vieni iš daugelio argentiniečių, kurie nuo maždaug 1974-ųjų iki 1983 m. buvo nužudyti arba dingo be pėdsakų. Teigiama, kad Maria per suėmimą laukėsi Carloso vaiko ir nelaisvėje pagimdė dukterį. / Scanpix nuotr.

Saldžiosios porelės epocha

Būsimajam popiežiui baiginėjant pirmąjį savo egzistencijos dešimtmetį, 1946 m. vasario 24 d. Argentinos prezidentu tapo Juanas Domingo Peronas (1895–1974), kurio valdymui buvo būdingi lengvo autoritarizmo ir populistinio pataikavimo proletarams bruožai.

„Karaliaujant“ J. D. Peronui, Argentinos valdžia aktyviai lindo į ekonomikos procesus (neišvengta ir privačios nuosavybės nacionalizacijos), o biurokratinis valstybės valdymo aparatas buvo plečiamas.

Taip pat daryta bemaž viskas, kad darbininkais save laikantys žmonės jaustųsi patenkinti tiek atlyginimu, tiek galimybėmis, tiek socialinėmis garantijomis.

Grumtynės buvo nuožmios, o jas neretai lydėjo groteskiškas kovojančiųjų pomėgis kuo žiauriau nužudyti savo priešininkus ir išniekinti jų palaikus.

Šiuo metu plačiajame pasaulyje J. D. Peronas yra labiau prisimenamas ne tiek dėl savo tikrų ar tariamų pasiekimų statant nuosaikesnę socialistinę utopiją, kiek dėl meilužės (vėliau žmonos) Marios Evos Duarte de Peron (1919–1952).

Ji buvo pramogų pasaulio atstovė (dėl to ne vieno laikyta šliundra), tačiau dėl viešai demonstruojamo prielankumo vargšams ir dirbantiesiems bei labdaros fondo (isp. „Fundacion Eva Peron“) veiklos jai pavyko pridėti daug viešųjų ryšių taškų sau ir savo „vaikinui“.

Evitai mirus nuo vėžio (1952 m. liepos 26 d.), jos kūnas buvo balzamuotas ir išstatytas garbinimui, o mūsų dienomis netgi pasigirdo raginimų ją paskelbti šventąja (portalo „cruxnow.com“ straipsnis „Argentinos profsąjunga nori Evitą paskelbti šventąja, tačiau bažnyčia ragina neskubėti“ („Argentine union wants Evita to be saint, Church says „not so fast“, 2019).

Argentinoje pirmieji Šaltojo karo epochos metų įvykiai buvo panašūs į scenas iš paikos muilo operos, sukurtos marksistuojančių Holivudo laisvamanių, tačiau kitose Lotynų Amerikos šalyse viskas labiau priminė siaubo filmo scenarijų.

Įtariamasis: į pedagogą panašus S. Trafficante jaunesnysis buvo vienas didžiausių JAV kriminalinio pasaulio autoritetų. Prieš 70 metų Santo ir jo „kolegos“ buvo įsitvirtinę Kuboje, tačiau marksistų revoliucija juos išvarė iš šio rojaus. / Scanpix nuotr.

Šiurpusis smurto periodas

Antai Kolumbijoje 1948 m. balandžio 9 d. nužudžius į prezidentus kandidatavusį Jorge Eliecerį Gaitaną Ayalą (1903–1948), prasidėjo atviros, bene dešimtmetį trukusios kairiųjų ir dešiniųjų grupuočių kovos.

Grumtynės buvo nuožmios, o jas neretai lydėjo groteskiškas kovojančiųjų pomėgis kuo žiauriau nužudyti savo priešininkus ir išniekinti jų palaikus.

Teigiama, kad kovotojai, siekdami įbauginti oponentus, sugautoms aukoms neretai prarėždavo gilų pjūvį po žandikauliu ir ištraukę pro skylę liežuvį, palikdavo jį kaboti it aksesuarą.

Mūsų dienomis toks palaikų išniekinimo (arba gyvos aukos egzekucijos) būdas prisimenamas „kolumbietiško kaklaraiščio“ (isp. „Corbata colombiana“) pavadinimu.

Matyt todėl šis Kolumbijos periodas (1948–1958) ir buvo pramintas „La Violencia“ (liet. „Smurtas“).

Beveik tuo pat metu panašūs vidaus karai vyko ir Paragvajuje (1947 m. pavasaris–vasara) bei Kosta Rikoje (1948 m. pavasaris), tačiau jie truko nepalyginamai trumpiau, tad veikiausiai nebuvo tokie fantasmagoriški.

Diplomatas: H. A. Kissingeris – viena svarbiausių ir spalvingiausių Šaltojo karo personų, tačiau Čilėje ir Argentinoje šis Nobelio taikos premijos laureatas dar ir šiandien turėtų būti vertinamas gana kontroversiškai. / Scanpix nuotr.

Prezidento atsiprašymas

1954 m. birželį Gvatemaloje įvyko karinis perversmas, per kurį iš valdžios buvo pašalintas Juanas Jacobo’as Arbenzas Guzmanas (1913–1971).

Šis politikas vykdė kairiojo pobūdžio politiką (iš dalies dėl to į jo vyriausybę skersai žiūrėjo Jungtinių Valstijų valdžia), tačiau jis buvo išrinktas demokratiškai.

Šiuo metu žinoma, kad Jungtinių Valstijų Centrinė žvalgybos agentūra (Central Intelligence Agency) svariai prisidėjo prie 1954 m. perversmo Gvatemaloje, tačiau komiškumo šiam atvejui suteikia tai, kad jame labai svarbų vaidmenį suvaidino ir žemės ūkio produkcija prekiaujanti įmonė „United Fruit Company“ („Jungtinė vaisių kompanija“).

Anot vienos versijos, kairuoliška Gvatemalos valdžia šiai įmonei dariusi nemenką spaudimą, tačiau jos vadovybė (ar akcininkai) turėjusi ryšių su tuomečiu JAV valstybės sekretoriumi Johnu Fosteriu Dullesu (1888–1959).

Šio brolis Allenas Welshas Dullesas (1893–1969) tais laikais ėjo CŽA vadovo pareigas, tad ir pasekmės, kaip spėjama, buvo atitinkamos.

Po J. J. A. Guzmano nuvertimo Gvatemalos valstybės vadovu tapo Carlosas Castillo Armasas (1914–1957), tačiau jo autoritarinis valdymas truko neilgai.

Besibaigiant 1957 m. liepai, jį, kaip spėjama, nužudė užsislaptinę kairieji, o 1960 m. lapkritį Gvatemaloje taip pat prasidėjo iki pat 1996 m. gruodžio formaliai trukęs vidaus konfliktas.

Spėjama, kad per šį periodą mirė arba dingo be žinios nuo 40 tūkst. iki 200 tūkst. žmonių, kurių didelė dalis buvo majų etnolingvistinei grupei priskiriami žmonės.

Dėl to vėliau, slenkant metams, vis dažniau imta kalbėti apie genocidą Gvatemaloje, o buvęs faktinis šios valstybės vadovas Jose Efrainas Rios Monttas (1926–2018) 2013 m. netgi buvo nuteistas 80 metų įkalinimo bausme dėl genocido ir nusikaltimų žmoniškumui.

Jungtinių Valstijų vaidmuo Gvatemalos gyvenime gal ir nebuvo labai pozityvus, tačiau amerikiečių garbei reikia pasakyti, kad 1999 m. kovą Williamas Jeffersonas Clintonas (1946) bent jau atsiprašė gvatemaliečių ir kitų Lotynų Amerikos gyventojų („Los Angeles Times“ straipsnis „B. Clintonas atsiprašo už JAV vaidmenį Gvatemaloje“ („Clinton Gives Apology for U.S. Role in Guatemala“, 1999).

Klanas: 1973 m. rugsėjį nuverstas S. Allende buvo gana artimas visame pasaulyje žinomos Čilės literatės romano „Dvasių namai“ autorės Isabelės Allende giminaitis. / Scanpix nuotr.

Apie prarastąjį rojų

1955 m. būsimasis popiežius veikiausiai jau uoliai rengėsi dvasininko tarnystei (arba rimtai galvojo apie šį kelią), tačiau Argentinos gyvenimą tais metais taip pat sukrėtė radikalios permainos.

1955 m. rugsėjį J. M. Bergoglio tėvynėje įvyko valstybės perversmas ir populiarumu dar visai neseniai mėgavęsis J. D. Peronas buvo priverstas sprukti į užsienį.

Jam teko pagyventi ne tik kitose Lotynų Amerikos valstybėse, bet ir Ispanijoje.

XX a. viduryje nuo Argentinos nutolusioje Kuboje taip pat brendo permainos.

Tuo metu Kubą valdė amerikiečiams draugiškas autoritaras Fulgencio Batista y Zaldivaras (1901–1973), dar žinomas Rubeno Zaldivaro pavarde, o pati sala buvo tapusi tikru Jungtinių Valstijų organizuoto nusikalstamumo veiklos rojumi.

„Filmo pasakojimas išgalvotas, tačiau jame gausu autentiškų istorinių detalių. Scenoje ant stogo rodomas Rotho gimtadienio vakarėlis. Jie atsineša tortą, vaizduojantį Kubos salą, ir supjausto jį gabalėliais. Tai galingas simbolinis vaizdinys, tačiau tikrasis mafijos bosų iš visų Jungtinių Valstijų susibūrimas Havanos viešbutyje „Nacional“ 1946 m. buvo dar grandioziškesnis. Jį sušaukė Meyeris Lansky’is, gaujos, įsitvirtinusios Kuboje šeštajame dešimtmetyje, lyderis, ir taip prasidėjo Havaną išgarsinusi linksmybių bei lengvabūdiškumo epocha. Grupuotės nukreipė savo nešvarius pinigus į Kubą viešbučiams ir kazino statyti, taip buvo generuojamos lėšos, maitinusios korumpuotą politinę sistemą, vadovaujamą prezidento F. Batistos“, – komentuodamas sceną iš filmo „Krikštatėvis II“ („The Godfather“, Part II, 1974) pasakojo organizuoto nusikalstamumo praeitį tyrinėjantis žurnalistas Thomas Josephas Englishas („smithsonianmag.com“ portale pateikiamas straipsnis „Kai gangsteriai valdė Kubą“ („When the Mob Owned Cuba“, 2016).

Noriu pasakyti, kad mes jiems padėjome.

Pasak žurnalisto, pagrindinė organizuoto nusikalstamumo šulų idėja buvo sukurti kriminalinę imperiją už JAV ribų, kurioje būtų galima paveikti vietos politikus ir išvengti Jungtinių Valstijų teisėsaugos, o minėtas M. Lansky’is (tikr. vardas Maier Suchowljansky, 1902–1983) bei jo kolegos ir konkurentai (Salvatore Lucania (1897–1962), labiau žinomas Charleso Sėkmingojo (Lucky) Luciano pravarde, Santo Trafficante jaunesnysis (1914–1987) bei kt.) save laikė labiau ne nusikaltėliais, o tarptautiniu mastu veikiančių korporacijų generaliniais direktoriais.

Besibaigiant XX a. šeštajam dešimtmečiui, gangsteriai prarado savo rojų Kuboje, kai saloje įvyko politinis perversmas, atvedęs į valdžią marksistinį režimą.

Vėliau, 1961 m. balandį, Jungtinių Valstijų valdžia nesėkmingai pabandė pakartoti Gvatemalos „scenarijų“ Kuboje, o 1962 m. spalį visas pasaulis gavo progą pajusti, kokią kartais milžinišką politinę ir karinę reikšmę gali įgyti menkutis žemės lopinėlis, stūksantis vidury vandenyno.

Ryšiai: šioje nuotraukoje po 1954 m. birželio perversmo Gvatemaloje įamžintas C. C. Armasas kartu su JAV ambasadoriumi Normanu Armouru. Šiuo metu žinoma, kad Jungtinės Valstijos svariai prisidėjo prie perversmo / Scanpix nuotr.

Kas buvo tas Che?

Pašalinti iš kelio Fidelio Alejandro Castro Ruzo (1926–2016) diktatūros nepavyko nei Jungtinių Valstijų slaptosioms tarnyboms, nei organizuoto nusikalstamumo grupuotėms, tačiau 1964 m. pavasarį Brazilijoje įvyko karinis perversmas, dviem dešimtmečiams (1964–1985) atvedęs į valdžią militaristinę chuntą.

Naujoji Brazilijos valdžia palaikė gerus santykius su Jungtinėmis Valstijomis, o jos valdymo epocha vėliau buvo apraudota kino filmuose ir dainose.

Nuo 1965 m. pavasario iki rudens Dominikos Respublikoje vyko neilgai trukęs vidaus konfliktas, o 1967 m. spalį visą pasaulį apskriejo žinia, kad nužudytas Che Guevara’os sceniniu slapyvardžiu besidangstęs Ernesto Guevara de la Serna (1928–1967).

Kas gi buvo tas Che? Sunku pasakyti.

Anot vienos versijos, po šiuo vardu besislėpęs gana inteligentiškas jaunuolis iš pasiturinčios argentiniečių šeimos, kuriam motociklu beklajojant po Pietų Ameriką (XX a. penktojo dešimtmečio pabaiga–šeštojo pradžia) baisiai pagailo vargstančių valstiečių ir darbininkų.

Vėliau jis tapo po visą pasaulį lakstančiu profesionaliu revoliucionieriumi-marksistu, kol galiausiai buvo sučiuptas ir nužudytas Bolivijoje.

Mūsų dienomis suvenyrų krautuvėse galima įsigyti marškinėlių ar kitų aksesuarų su jo atvaizdu.

Apsivalymas: 1980 m. pavasarį Kubos diktatorius F. Castro leido maždaug 125 tūkst. kubiečių palikti salą ir išvykti į JAV. Šių „pabėgėlių“ gretose buvo ir politinių kalinių, ir kriminalinių nusikaltėlių. / Scanpix nuotr.

Atsverti sovietų įtaką

1970 m. rudenį Čilėje valstybės prezidento postą nedidele persvara iškovojo socialistas Salvadoras Guillermo Allende Gossensas (1908–1973), tačiau jau 1973 m. rugsėjį šioje valstybėje įvyko karinis perversmas, beveik dviem dešimtmečiams atvedęs į valdžią Augusto Jose Ramono Pinocheto Ugarte (1915–2006) režimą.

Kaip ir jo „kolegos“ iš Brazilijos, įgijęs valdžią Augusto palaikė gerus santykius su JAV ir ėmė nuožmiai persekioti kairiuosius.

Tais laikais abiejose valstybėse įvairūs žmonės (tiek kairiųjų pažiūrų, tiek pasipainioję ne vietoje ir ne laiku) dažnai buvo suimami, kankinami, nužudomi arba paprasčiausiai dingdavo be pėdsakų taip, kad nė artimieji negalėdavo nuspėti, kas šiems atsitikę.

Nors iš pradžių Jungtinių Valstijų valdžia bent jau viešumoje neigė savo indėlį į perversmą, šiuo metu žinoma, kad amerikiečiai įdėjo tikrai nemažai pastangų, siekdami kuo labiau apsunkinti S. G. A. Gossenso valdymą ir sukurdami kuo palankesnes sąlygas perversmui (pvz., finansiškai remdami socialisto prezidento politiką kritikuojančią Čilės žiniasklaidą arba apsunkindami galimybes skolintis valstybiniu lygmeniu).

„Mes to nepadarėme. Noriu pasakyti, kad mes jiems padėjome („We didn’t do it. I mean we helped them“)“, – anot vieno anekdoto, pasakė Henry’s Alfredas Kissingeris (1923–2023) savo viršininkui Richardui Milhousui Nixonui (1913–1994).

O motyvai? Jų būta įvairių – nuo siekio atsverti Lotynų Amerikoje augančią SSRS įtaką iki bandymų apsaugoti JAV piliečių interesus.

„Vario nacionalizavimas, svarbus dr. Allende socialistinės programos aspektas, gali sukelti rimtą konfliktą, susijusį su Jungtinių Valstijų finansiniais interesais ir Jungtinių Valstijų vyriausybe, jei bendrovės perėmimą laikys konfiskavimu. Investicijos į varį siekia beveik 700 mln. JAV dolerių ir apima dideles sumas, išleistas Čilės kasyklų plėtrai, valdant ankstesnei prezidento Eduardo Frei Montalva, krikščionio demokrato, vyriausybei. Ponas Frei skatino šias investicijas per mišrias Jungtinių Valstijų ir Čilės bendroves, kuriose daugeliu atvejų Čilės vyriausybė turėjo daugumos akcijų paketą“, – dar 1971 m. vasario 11 d. buvo skelbiama „The New York Times“ straipsnyje „Čilės senatas Allendei suteikė galią nacionalizuoti JAV nuosavybę vario pramonėje“ („Chilean Senate Gives Allende Power To Nationalize U.S. Copper Interests“).

Purvinojo karo aidai

1973 m. vasarą, likus keliems mėnesiams iki perversmo, į Čilės kaimynę Argentiną iš tremties grįžo J. D. Peronas.

Tuo metu Argentina turėjo didelių socialinių, ekonominių bei politinių bėdų, tačiau į tėviškę su naująja žmona Maria Estela Martinez Cartas (gim. 1931 m., plačiau žinoma Isabelės Martinez de Peron pavarde) grįžęs senyvas politikas tikėjosi atgauti valdžią.

Jis vėl tapo Argentinos prezidentu (1973 m. rudenį), tačiau vos po kelių mėnesių (1974 m. liepą) mirė, tad prie valdžios vairo stojo viceprezidento ir pirmosios ponios pareigas vienu metu ėjusi Isabelė, kuriai, matyt, stigo Evitos turėtų prodiuserės bei viešųjų ryšių padalinio vadovės talentų.

Kaip valstybės vedlė Isabelė buvo labai silpna, tad 1976 m. kovą Lotynų Amerikoje įvyko dar vienas valstybės perversmas.

Naujoji Argentinos valdžia taip pat palaikė gerus santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir ėmėsi aršaus kairiųjų persekiojimo.

Anot plačiai paplitusios teorijos, nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio iki 1983 m. pabaigos Argentinoje buvo nužudyti arba išnyko it skradžiai žemę prasmegę nuo 20 iki 30 tūkst. žmonių.

Dalis jų buvo kairieji (kai kurie gal net turėjo ryšių su SSRS slaptosiomis tarnybomis), tačiau neatmestina prielaida, kad per „Purvinuoju karu“ („Guerra sucia“) pramintą periodą nukentėjo ir nemažai nieko bendra su politika neturėjusių, ne vietoje ir ne laiku pasipainiojusių žmonių.

Teigiama, kad nužudytieji neretai būdavo laidojami slaptose masinėse kapavietėse arba dar gyvi nugabenami oro transporto priemonėmis ir išmetami į vandenyną.

Perbėgo juoda katė

Panašūs procesai beveik tuo pat metu vyko ir Brazilijoje bei Čilėje, tačiau dalis Argentinos chuntos narių oficialaus teismo už savo darbelius sulaukė jau 1985 m. pavasarį.

Besibaigiant aštuntajam XX a. dešimtmečiui, dramatiška linkme pasisuko dar dviejų Lotynų Amerikos valstybių gyvenimas.

Pirmojoje (Salvadore) kilo iki pat 1992 m. formaliai trukęs karas tarp JAV remiamos valdžios ir marksistinių grupuočių, o antrojoje (Nikaragvoje) buvo nuversta keletą dešimtmečių šį kraštą valdžiusi ir su JAV pozityvius ryšius puoselėjusi Somoza dinastija.

Režimas buvo nuverstas, tačiau taikos į Nikaragvą tai neatnešė, o formaliai nuo 1961 m. vykstančios kovos joje tęsėsi iki pat XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios.

Šaltojo karo epocha Lotynų Amerikoje buvo be galo audringa, tačiau aštuntajame ir devintajame XX a. dešimtmečiuose radosi dar viena „juoda katė“, paženklinusi JAV ir pietiečių santykius – tai buvo kvaišalai.

Tuo metu JAV augo marihuanos, kokaino ir kitų nelegalių psichotropinių medžiagų vartojimas, o į valstijas kvaišalai dažnai būdavo atgabenami iš Kolumbijos bei kitų Lotynų Amerikos kraštų.

Besibaigiant 1989 m. gruodžiui, kai visas pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo permainas komunistiniame Rytų Europos bloke, Jungtinių Valstijų valdžia apkaltino Panamos diktatorių Manuelį Antonio Noriegą Moreno (1934–2017) narkotikų prekyba ir nuvertė jį, surengus atvirą karinę invaziją.

Pasakojama, kad diktatorius laikinai susirado prieglobstį Vatikano atstovybėje, tačiau amerikiečių kareiviai šią apsupo ir ėmė garsiai leisti roko muziką.

Dainos buvo išties geros (pvz., „Guns N’ Roses“ kūrinys „Welcome to the Jungle“), tačiau kiekvienas melomanas žino, kad net ir didžiausi šedevrai ilgainiui gali įgristi.