Autochtonų pabaigos pradžia

Iki europiečių atvykimo į Naująjį pasaulį Amerikos žemynuose gyveno mūsų dienomis indėnais vadinami autochtonai.

Šiaurės Amerikos žemyne indėnai daugiausia gyveno gana primityvų, akmens amžiumi dvelkiantį Azijos klajoklių gentims giminingą gyvenimo būdą, tačiau actekų (dabartinė Meksika) ir inkų (Peru, taip pat kai kurios dabartinėms Ekvadoro, Bolivijos, Argentinos, Kolumbijos ir Čilės valstybėms priklausančios žemės) civilizacijos buvo sėslios ir gana pažangios.

Europiečiams atvykus į Naująjį pasaulį, jos pagal savo išsivystymo lygį priminė senovės Egipto, šumerų, Indo slėnio civilizacijas.

Kad ir kaip ten būtų, tiek šiaurėje, tiek pietuose gyvenusių indėnų epochai atėjo galas 1492 m. spalio 12 d., kai į dabartines Bahamų salas atvyko Ispanijos monarchų Isabellos I (1451–1504) ir Ferdinando II (1452–1516) remiama trijų laivų („Santa Maria“, „Pinta“ ir „Nina“) ekspedicija.

Tuo metu šios išvykos vadovas Christoforo’as Colombo’as (1451–1506), kaip spėjama, dar nesuvokė atradęs naują žemyną, o visų Amerikų senbuviai veikiausiai nenujautė, kad šis atvykimas ženklina jų pasaulio pabaigos pradžią.

1494 m. birželio 7 d. Ispanijos ir Portugalijos valdovai, tarpininkaujant popiežiui Aleksandrui VI (1431–1503), pasidalijo Naująjį pasaulį savo įtakos zonomis, tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, į šį nutarimą niekas nesiruošė žiūrėti rimtai.

Riba: po JAV ir Ispanijos karo Kuba tapo nepriklausoma, tačiau amerikiečiai joje įsteigė savo bazę, kurioje pasiliko net ir po 1959 m. revoliucijos. Šioje nuotraukoje įamžintas riboženklis, skiriantis JAV zoną nuo likusios salos dalies. / Scanpix nuotr.

Europiečių varžytuvės dėl Afrikos, Azijos, Ramiojo vandenyno ir Amerikos žemynų kolonizacijos dar tik buvo prasidėjusios, o ispanų bei portugalų sutartis, politiškai korektiškai kalbant, buvo pernelyg ambicinga ir įžūli.

Karas: besibaigiant XIX a., Jungtinės Valstijos įsitraukė į karą su nusilpusia Ispanija, po kurio amerikiečių žinioje atsidūrė Puerto Rikas, Filipinų salos ir Guamas. Filipinai vėliau tapo nepriklausoma valstybe. / Scanpix nuotr.

Nepažinto pasaulio užkariautojai

1500 m. balandį Pedro Alvareso de Gouveia’os (gim. 1467 arba 1468 m. – mirė 1520 m.), labiau žinomo Pedro Alvareso Cabralo pavarde, vadovaujama ekspedicija išsilaipino dabartinės Brazilijos teritorijoje ir paskelbė ją Portugalijos nuosavybe.

Spėjama, kad šis keliautojas taip pat nesuvokė išsilaipinęs naujame žemyne, tačiau jau po metų (1501 m.) kitas tyrinėtojas, šiuo metu prisimenamas Amerigo Vespucci (1454–1512) vardu, padarė išvadas, kad europiečių aptikti kraštai nėra Kinijos ar Indijos dalis.

Tai – visiškai naujas, iki tol europiečiams beveik nepažintas pasaulis (lot. Mundus novus).

Naujieji žemynai buvo atrasti, o jų žemės išsidalintos, tad dabar ispanams, portugalams ir kitiems Senojo pasaulio gyventojams beliko ateiti ir įtvirtinti jose savo valdžią.

Actekų imperiją sunaikinęs Hernanas Cortesas de Monroy y Pizarro Altamirano (1485–1547) ir Inkų imperiją nukariavęs Francisco Pizarro (1478–1541) buvo bene patys žymiausiai Naujojo pasaulio užkariautojai, tačiau be jų buvo ir kitų, žymiai kuklesnių, ne tokių žinomų veikėjų.

Vienas jų buvo Diego Velazquezas de Cuellaras (1465–1524), dirigavęs Kubos salos užkariavimui ir kolonizavimui (1511 m.).

Kitas – Juanas Ponce de Leonas (1474–1521), 1513 m. balandį atplaukęs į dabartinės Floridos teritoriją.

Šį atrastąjį kraštą jis taip paskelbė savo valstybės (Ispanijos) nuosavybe, tačiau kaip vėliau parodė įvykiai, Floridai ir Puerto Rikui (kuriame šis tyrinėtojas taip pat spėjo pabuvoti) buvo lemta tapti visiškai kito valstybinio darinio dalimis.

Trečiasis menkiau žinomas, bet šlovės nusipelnęs veikėjas buvo Vasco Nunezas de Balboa (1475–1519), kuriam 1513 m. rugsėjį pavyko atsibelsti į dabartinės Panamos žemes ir išvysti Ramųjį vandenyną.

Naujieji žemynai buvo atrasti, o jų žemės išsidalintos, tad dabar ispanams, portugalams ir kitiems Senojo pasaulio gyventojams beliko ateiti ir įtvirtinti jose savo valdžią.

Tuo metu jis taip pat nenutuokė apie šio vandens telkinio platybes, tad atrastąją Pietų jūrą (isp. Mar del Sur) paskelbė Ispanijos monarchų nuosavybe.

Pagaliau europiečiai atrado tai, ko formaliai ieškojo – kelią į Rytų Azijos kraštus per Vakarus.

Nepriklausomybės užuomazgos

Kolonijinė epocha Amerikos žemynuose tęsėsi beveik tris šimtmečius (kai kuriose vietose ir daugiau nei tris ar net beveik keturis), tačiau XVIII a. antrojoje pusėje Naujojo pasaulio kolonijos ėmė atsiskirti nuo Europos metropolijų.

Po 1775–1783 m. karo Šiaurės Amerikos kolonijos atsiskyrė nuo Didžiosios Britanijos imperijos, o besibaigiant 1791 m. vasarai, prancūzų valdytoje Santo Domingo kolonijoje prasidėjo juodaodžių vergų sukilimas.

Karas: besibaigiant XIX a., Jungtinės Valstijos įsitraukė į karą su nusilpusia Ispanija, po kurio amerikiečių žinioje atsidūrė Puerto Rikas, Filipinų salos ir Guamas. Filipinai vėliau tapo nepriklausoma valstybe. / Scanpix nuotr.

Šis sukilimas buvo išskirtinis ne tik tuo, kad dėl jo galiausiai pasaulyje atsirado viena pirmųjų nepriklausomų Lotynų Amerikos valstybių (1804 m.), šiuo metu žinoma Haičio pavadinimu.

Jis taip pat svarbus dar ir tuo, kad tai buvo bemaž vienintelis žinomas atvejis, kai sukilusiems juodaodžiams vergams pavyko patiems panaikinti vergovę valstybiniu lygmeniu.

Į Haičio kraštus atgabenti juodaodžiai tapo laisvais ir savarankiškais, tačiau, kaip priminė įvykiai 2024 m., nepriklausomybė jiems neatnešė nei laimės, nei materialinės gerovės.

Anksčiau juodukus engė ir išnaudojo baltieji, dabar juos engs ir išnaudos „savi“, t. y. kiti valdžią bei turtus įgiję juodaodžiai.

Riba: po JAV ir Ispanijos karo Kuba tapo nepriklausoma, tačiau amerikiečiai joje įsteigė savo bazę, kurioje pasiliko net ir po 1959 m. revoliucijos. Šioje nuotraukoje įamžintas riboženklis, skiriantis JAV zoną nuo likusios salos dalies. / Scanpix nuotr.

S. Bolivaro heroika

Slenkant dešimtmečiams, formaliai nepriklausomomis tapo vis daugiau Lotynų Amerikos valstybių, o jų žmonės, tarsi sekdami šiauriau gyvenančių kaimynų pavyzdžiu, savąją nepriklausomybę dažniausiai bandydavo išsikovoti ginklu.

Po 1810–1818 m. karo nepriklausomybę įgijo Argentina, o po 1810–1821 m. vykusio panašaus proceso, savarankiška valstybe tapo Meksika.

Beveik tuo pat metu (1809–1826) dėl Simono Jose Antonio de la Santisima Trinidado Bolivaro y Palacioso (1783–1830) siautėjimo nepriklausomais valstybiniais dariniais tapo Kolumbija ir Bolivija (du kraštai, kuriuose kokainą galima laikyti nacionalinio identiteto dalimi) bei Venesuela, Peru ir Ekvadoras.

Dabartinių Čilės žemių atsiskyrimas nuo Ispanijos taip pat truko ilgai (nuo 1810 iki 1826 m.), o štai Brazilijai atsiskirti nuo Portugalijos prireikė vos trejų metų (1822–1825).