AR TEISINGAI SUPRANTAME ŽODĮ „LAISVĖ“?

Kauno miesto kameriniame teatre pristatytame režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje "Alksniškės" skleidžiasi iki šiol dar menkai ištyrinėta trečiojo šalies prezidento Kazio Griniaus asmenybė ir mūsų, lietuvių, vienybės paslaptis.

Vakar kaip šiandien

Premjera paženklino dar keletą progų: neseniai minėtas K.Griniaus 150-ąsias gimimo metines ir, nors ir neafišuotai, režisieriaus G.Padegimo 65-erių metų sukaktį. Taip jau yra, kad svarbių (tiek valstybinių, tiek ir asmeninių) sukakčių proga režisierius imasi tos medžiagos, kuri jam yra pati įdomiausia ir su kuria jam yra maloniausia bendrauti scenoje – Lietuvos istorijos. Šiais atvejais kūrėjas pats imasi rašyti ir dokumentiniais faktais pagrįstas pjeses. Ir reikia pripažinti, kad tokie jo darbai pavyksta gana sėkmingai. Jie virsta kažkuo daugiau nei vien spektakliais.

Žinoma, pirmiausia todėl, kad juose kalbama apie mūsų tėvynės praeitį. Tačiau režisieriui sekasi atkurti (kone ekshumuoti) istorinę, ypač tarpukario, dvasią. Prieš kiek daugiau nei penkerius metus, savo šimtąjį spektaklį ir iš dalies savo paties jubiliejų G.Padegimas paminėjo su žiūrovais pasidalydamas atradimais apie tarpukariu Kaune gyvenusį modernistinės literatūros pradininką Lietuvoje, rašytoją, kritiką ir eseistą J.A.Herbačiauską spektaklyje JAH.

Šįsyk minėtos progos paskatino režisierių imtis tyrinėti K.Griniaus asmenybę. Spektaklis ypatingas ir tuo, kad, scenoje kalbėdamas apie mūsų praeitį, režisierius įrodo, jog kai kuriais aspektais vyksta labai panašūs procesai tarp to, kas buvo tarpukariu, ir to, kas yra dabar. Tarytum tie penkiasdešimt okupacijos metų būtų sustojęs laikas ir, jiems prabėgus, nors ir su didžiulėmis žaizdomis, toliau tęsiame beveik prieš šimtą metų pradėtus darbus kuriant nepriklausomą Lietuvą. Ir šiame kontekste labai svarbią vietą užima demokratija, kurios sėklą Lietuvoje pasėjo ir pirmuosius daigus puoselėjo būtent K.Grinius.

Du prezidentai

Spektaklio vertė – gal net ne pati jo meninė kokybė, kiek siekiamybė kalbėti apie tai, kas šiandien yra aktualu. Šiuo atveju – apie demokratijos reikšmę ir tai, kaip ja reikia ne tik naudotis, bet ir ginti. Apie tai, kokių reikšmingų dabarčiai idėjų galime pasisemti iš istorijos, iš K.Griniaus pamąstymų. O jis tikrai turi ką pasakyti.

Spektaklyje nuskamba (ir įstringa atmintin) daug svarbių minčių apie tėvynę, jos ir viso pasaulio ateitį, patį žmogų ir jo prigimtį. Kaip kad šie teisingi žodžiai: "Karo stovis, revoliucijos ir platūs kitokio pavadinimo visuomenės sumišimai veda prie geriausių žmonijos asmenų naikinimo. Jie, norėdami gerinti visuomenės būvį, pirmieji stoja į kovą ir žūsta, o pasilieka pataikūnai, bailiai, egoistai, melagiai, persimetėliai, niekšai. Dėl to per paskutiniuosius 5000 metų pasaulyje vyrauja ne doriausieji, bet nedorėliai ar nenaudėliai."

Kalbėdami apie Lietuvos tarpukarį iš karto prisimename A.Smetonos pavardę, kuri jau yra tapusi tam tikra ikona. Tačiau ką žinome apie K.Grinių? Mokyklose dažnai užsimenama tik apie tai, kad jis buvo prezidentas. Tačiau ką galėtume daugiau pasakyti apie jo veiklą ir pažiūras? O pasirodo, jis buvo giliai išsilavinusi asmenybė, ne tik prezidentas, bet ir šeštasis Lietuvos premjeras, Steigiamojo Seimo narys, pirmininkas, premjeras, puikus gydytojas, publicistas, knygnešys ir net  gamtininkas. Ir tai dar nebaigtinis sąrašas. Daug ką praradęs, bet vis viena tikėjęs žmogumi. Netekęs savo pirmosios žmonos su vaikais, vėliau A.Smetonos pastangomis išguitas iš prezidento posto ir politikos lauko, dar vėliau, rusų okupacijos metu, priverstas palikti tėvynę. Na, o spektaklyje vaizduojamas dar vienas periodas (1942–1944), kai ištremtas iš Kauno K.Grinius glaudžiasi pas savo seserį Oną Alksniškių kaime. O ištremtas dėl to, kad pasirašė memorandumą prieš žydų žudymą, kai to neišdrįsęs padaryti net pats popiežius.

Įdomu tai, kad, dar prieš pasirodant spektakliui, viešoje erdvėje atsiradus režisieriaus pasisakymams spektaklio tema, virtualioje erdvėje užvirė aršios diskusijos – vieni žmonės palaikė A.Smetoną, kiti – K.Grinių. Bet kokiu atveju ši paliesta tema sulaukė nemažo atgarsio ir išryškino tai, kad daug ko nežinome apie mūsų pačių praeitį, negalime argumentuoti kai kurių savo teiginių vadovaudamiesi jau suformuota nuomone. Kaip liudija istorijos šaltiniai, A.Smetona pasistengęs, kad K.Griniaus vardas būtų greitai pamirštas, kas iš tiesų ir nutiko. Spektaklis prikelia šią istoriją lyg nebaigtą tirti bylą. Atvirą bylą, nes kas teisus ir kas buvo vertas tikrojo prezidento posto, paliekama spręsti patiems žiūrovams. Nereikėtų suprasti, kad spektaklyje siekiama parodyti, kad A.Smetona buvo blogas valstybės valdovas, žmogus ir pan. Ne. Juo siekiama užpildyti informacinę spragą apie K.Grinių ir to meto atmosferą. Ir suklusti akimirką prieš paimant "Smetonišką" sviestą parduotuvėje.

Kai prabyla gamta

Be spektaklio aktualumo aspekto, labai svarbus ir santykis tarp tikros realybės, virstančios tam tikra kūniška tiesa, ir tos, kuri yra kuriama (nors ir paremta istorine tiesa, užfiksuota paties K.Griniaus atsiminimuose). Stiprų emocinį krūvį spektakliui suteikia tikrovės įsiveržimas – tikro ąžuolo šaka, atkeliavusi į sceną iš pačios prezidento sesers sodybos Alksniškėse. Sena, daug metų nugyvenusio ir daug kieno liudininku tapusio medžio šaka žadina vaizduotę – galbūt šio ąžuolo paunksmėje kadaise ilsėjosi ir pats K.Grinius, čia priėmė ne vieną svarbų sprendimą.

Be ąžuolo šakos, nuolat veiksmo fone regimos besikeičiančios vaizdo projekcijos – specialiai šiam spektakliui nufilmuoti Alksniškių sodybos ir aplink ją esančio lietuviško kaimo peizažas. Tai nėra pagražintas ar dar kaip kitaip pagerintas vaizdas. Čia ir slypi paveikumo paslaptis, kad vaizdo kamera gamtą užfiksuoja tokią, kokia ji yra, – su žiemos ir rudens melancholija ar viltį suteikiančiais pirmaisiais pavasario saulės spinduliais. O vaizdą įgarsina šių akimirkų nuotaikoje paskrajoti kviečianti ambientinė muzika. Čia norėtųsi pagirti taikliai lietuviškos gamtos dvasią perteikusią komandą – scenografę Birutę Ukrinaitę, vaizdo menininką Ernestą Lylaus ir kompozitorių Raimundą Martinkėną.

Gamta spektaklyje tampa tokia pat svarbi veikėja, kaip ir žmogus. Ji K.Griniaus istoriją pakylėja į kitą matmenį – suvienija veikėjus ir žiūrovus, priversdama pajusti tai, ką mes turime bendro. Tas upes po žeme, apie kurias režisierius kalbėjo jau ankstesniame savo darbe pagal Thorntoną Wilderį. Realaus pasaulio atspindys kuria ir estetinę tikrovę, pakylėdamas spektaklį į aukštesnį meninį lygį. Audiovizualinis elementas pasitarnauja ir kaip labai būtinos pertraukėlės tarp besikeičiančių scenų. Šioje vietoje būtų tik vienas priekaištas, kad jos galėtų trukti šiek tiek ilgiau, kadangi žodžiu išsakomos informacijos kiekis yra nemažas, tad norėtųsi kiek ilgėlesnio atsikvėpimo panyrant į tą emocinę kalbą, kuria prabyla gamta.

Žmogiškasis paprastumas

Spektaklis paliudijo, kad G.Padegimas – puikus teatro pedagogas, mokantis stipriai įkvėpti ir motyvuoti. Taip pat ir puikus žinovas kūrybinį individualumą padedančio atskleisti dramaturgo Antono Čechovo sūnėno Michailo Čechovo vaidybos metodo, kurio dėka scenoje atsiskleidė ir aktorių užslėpti talentai. Aktoriai čia tampa lyg mediumais, leidžiančiais prisiliesti prie istorijos autentiškumo. Nors ir į K.Griniaus šeimą žvelgiama su didele pagarba, ji neapriboja aktorių kūrybinės laisvės.

Maloniai nustebino prezidento vaidmenį sukūręs aktorius Henrikas Savickis, kruopščiai išstudijavęs spektaklio herojaus portretą. Ir taip giliai į jį įsijautęs, kad ir pasibaigus spektakliui matyti, jog kalba ne Henrikas, o K.Grinius. Pastarąjį ir aktorių sieja neįtikimas išorinis panašumas, tarytum juodu būtų tolimi giminaičiai. O ir jų charakteriai, regis, itin artimi. Išryškėja jiems abiem būdingas bruožas – žmogiškasis paprastumas. H.Savickio kuriamas K.Grinius, nors ir tėvynės labui nuveikęs labai daug, to nesureikšmina ir su savo šeimos nariais bendrauja itin paprastai, nereikalauja išskirtinio dėmesio. Nesureikšmina ir to, kad staiga atsidūrė skurdžioje kaimo buityje. Visi jo turtai – jo viduje, ne išorėje. Ir jis noriai jais dalijasi su kitu – dėmesiu, meile, atjauta, suteikta galimybe pasitaisyti ir duonos kąsniu, net jei jis ir paskutinis. H.Savickis vaidina kur kas vyresnio amžiaus žmogų, nei yra pats ir su šia užduotimi jis susitvarko gana sėkmingai. Tai vienas iš tų vaidmenų, kai aktorius scenoje yra kitoks, nei yra įprasta jį matyti kituose spektakliuose.

Savita ir Almos Masiulionytės, įkūnijusios Oną Griniūtę-Bacevičienę, vaidyba. Ji – kaimo moteris, su sava charizma, tarme ir praktišku požiūriu. Jos elgsena ir povyza į spektaklį įneša linksmumo, priverčia savo brolį nusileisti ant žemės ir pagalvoti apie tai, ką valgys šiandien. Griniaus sūnėnas Vytautas Bacevičius – už Lietuvos laisvę kovojantis partizanas, daug laiko praleidžiantis su dėde, iš kurio semiasi išminties, nors ir sutinka ne su visais jo teiginiais. Retsykiais vyro ir tėvo aplankyti į kaimą atvyksta žavi, energinga, tikra to meto stiliaus ikona ir tikrąja to žodžio prasme vyro laisvę išpirkusi Simonos Bladženauskaitės kuriama Kristina Grinienė ir Arnio Aleinikovo Liūtas Grinius – kiek išlepęs, bet drąsus ir atsakingas vaikinas. K.Griniaus požiūrį į religinį tikėjimą atveria Albino Budniko Sasnavos Klebonas Stanislovas Čėsna. Na, o visos Grinių šeimynos požiūrį į svetimo žmogaus nelaimę atskleidžia pas Grinius besislapstanti žydaitė Alisa (Edita Niciūtė) ir Žmogysta – Kristinos Kazakevičiūtės sukurtas gyvas to meto varguomenės atspindys.

"Alksniškės" – kiekvienam lietuviui privalomas pamatyti spektaklis, ypač jaunam žmogui, norinčiam giliau pažinti tautos praeitį ir turėti savo nuomonę.