GYVAS LIUDIJIMAS APIE J. JURAŠO GYVENIMĄ IR KŪRYBĄ

Nacionaliniame Kauno dramos teatre buvo pristatyta dramaturgės Aušros Marijos Sluckaitės (Jurašienės) knyga "Spektaklių ir sapnų klavyrai" – autentiškas liudijimas apie vieno svarbiausio lietuviškojo teatro kūrėjų Jono Jurašo gyvenimą ir kūrybą.

Knygos svarba

Kuo ši knyga svarbi patiems kūrėjams, Kauno dramos teatrui, tapusiam režisieriaus antraisiais namais ir šalies teatro bei kultūros istorijoje įžvalgomis dalijosi knygos autorė A.M.Sluckaitė, knygos herojus – režisierius J.Jurašas, literatūrologė, prof. dr. Dalia Kuizinienė, teatrologas, doc. dr. Edgaras Klivis, kultūrologė, doc. dr. Rita Repšienė, kultūrologė, dr. Odeta Žukauskienė ir renginį moderavęs Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.

Knygą sudaro dvi dalys – I knyga "Po dvynių ženklu" ir II knyga "Namai be namų". "J.Jurašas, teatre debiutavęs 1963-aisiais, iškart pasinėrė į nepaprastai intensyvią režisūrinę veiklą. <...>. Turbūt nė vienam lietuvių menininkui neteko atlaikyti tiek sovietinių kultūros prievaizdų ir cenzorių atakų, kiek J.Jurašui. <...>. Ši A.M.Sluckaitės knyga, aprėpianti dviejų, beje, pirmųjų vėlyvuoju sovietmečiu egziliantų iš Lietuvos klajones (Vakarų Europa) ir anapus Atlanto, gal padės susivokti ir tiems, kurie vis dar (jau vėl?) svaičioja apie kažkokį sovietmečiu įvykusį "renesansą", diegdami naujus mitus apie neva egzistavusią reliatyvią galimybę atskleisti kūrybinį potencialą, nes ideologinis sovietų voratinklis buvęs ne toks jau ir baisus", – rašoma knygą išleidusių "Kultūros barų" vyriausios redaktorės Laimos Kanopkienės įžanginiame žodyje.

Nors knyga yra skiriama J.Jurašo asmenybei, iš tikrųjų joje itin gyvai ir iš karto skaitytoją įtraukiančia kalba kartu pasakojama ir pačios visą gyvenimą sutuoktinį lydėjusios knygos autorės gyvenimo istorija, nugyventa porai sovietmečiu išvykus svetur, į Vakarus, į Ameriką, vėliau sugrįžus į išsiilgtą tėvynę. Visi režisieriaus spektakliai yra sukurti ar tiesiogiai bendradarbiaujant abiem kūrėjams, ar žmonai tapus jo pagrindine inspiratore. Ir patys kūrėjai, ir ją įvertinę literatūros bei teatro žinovai pritarė minčiai, jog ši knyga – unikali galimybė pažvelgti į tai, kaip režisierius kūrė svetur, su kokiais ir kokiomis aplinkybėmis kūrėjai susitiko su kitais tėvynainiais bei svarbiausiais užsienio teatralais, o pasakojimuose juntama didžiulė meilė Lietuvai.

"Leidau sau leistis į šią avantiūrą pirmiausia todėl, kad esu vienintelė tų spektaklių, kuriuos Jonas pastatė Vakaruose, liudininkė, nes Lietuvoje juos yra matę tik keletas žmonių. Viską mačiau gyva akimi, tad tai padaryti tiesiog buvo mano pareiga", – kalbėjo A.Sluckaitė.

O knygos pavadinime esantis žodis "klavyrai" atsidūręs neatsitiktinai – jis atkeliavo iš pirmaisiais nepriklausomybės metais, kaip tik spalį, J.Jurašo Lietuvoje, šiame Kauno teatre, pastatyto spektaklio "Smėlio klavyrai".

"Spektaklis ženklino atgimimą, atkasimą iš praeities pelenų, smėlio, iš istorijos. Su juo yra susiję be galo jaudinantys momentai, po daugelio metų mums sugrįžus į gimtinę. Ką mums tuomet reiškė grįžti į teatrą ir pradėti gyvenimą iš naujo..." – knygos pristatyme atsiminimais dalijosi režisierius.

Subtili žodžio pajauta

Kultūrologė R.Repšienė kaip vieną iš išskirtinių šios knygos bruožų įvardijo nepaprastą, pagavų ir be galo subtilų knygos autorės rašymo stilių, šiais laikais tapusį retenybe.

"Jausti žodį, jį valdyti ir kartu suteikti jam nepaprastas galias – didžiulis Aušros pranašumas. Tai autentiškas, tikras ir jautrus liudijimas. Kalbant apie knygos struktūrą, ji turi daugiau kaip 22 metus, nes pirmoji dalis "Po dvynių ženklu" išleista 1994 m. Iš tiesų knyga, kaip istorija, patirtis ir pasakojimas pradėta rašyti prieš nepriklausomybę ir baigta dabar. Dvi knygos – dvi istorijos. Knyga apie teatrą – teatras kaip gyvenimas. Šioje knygoje Jonas nėra aktorius ir tai be galo puiku. Nors, kalbant apie patį knygos siužetą, tai galėtų būti aukščiausios klasės serialas", – pastebėjimais dalijosi kultūrologė.

Knygos pristatyme dalyvavę svečiai pašmaikštavo, jog vis dėlto įdomiausių dalykų knygoje dar nėra – meilės istorijos, to pirmojo virpesio, nors ir pakankamai didelio atvirumo apie kūrėjų tarpusavio santykį, yra nemažai. Todėl knyga svarbi dar ir tuo, kad išgyvenimo autentiškumas joje yra vienas didžiausių pranašumų. Ir nesvarbu, ar tai būtų sėkmės, ar nesėkmės. O knygą galima prilyginti vaizdų kelionei, paliekančiai erdvės ir skaitytojo vaizduotei.

"Knyga yra kaip laiko liudijimas. Visada įdomu, ar laikas pasirenka mus ar mes jį. Tikrieji dalykai ateina per galybę išbandymų, kai supranti, kas yra toji stiprybė – buvimas kartu ir išlikimas. J.Jurašas yra pasakęs, kad atsitiktinumai nėra atsitiktiniai. Knygoje jie it karoliukai labai gražiai suverti į vieną vėrinį, kuris visą laiką sužėri vis kitomis spalvomis. Ir tada supranti, kas yra rašymo menas, išgyvenimo paprastumas ir nepakeliamas būties lengvumas. Mokėti priimti – tai likimo dovana. Ar tai būtų kūrybinis ieškojimas, ar bendri sapnai..." – kalbėjo R.Repšienė.

Knygos daugiasluoksniškumas

Kultūrologę O.Žukauskienę sužavėjo knygos duagiasluoksniškumas ir galimybė ją skaityti kaip teatro, kultūros, asmens ar išgyvenimo, patyrimo, kasdienių dalykų istoriją, kur smulkmenos kuria atmosferą, nuotaiką.

"Reikia turėti didelių gabumų norint parašyti tokį daugiasluoksnį veikalą. Kartu sužavėjo ir tai, kaip yra rašoma apie kūrėją – kaip atsiskleidžia paties kūrėjo begalinis darbštumas, būdingas kiekvienam genijui. Kartu atskleistos ir per visą gyvenimą einančios kūrybinės įtampos. Tarp formos ir medžiagos, tarp dabarties ir praeities. Kaip šiose įtampose gimsta kūryba šiapus Lietuvoje ir anapus Atlanto, visiškai kitoje aplinkoje. Viskas susipina tokiame daugiasluoksniame kalbėjime, kuriame nebijoma pripažinti, kad būta ir skausmų, vėliau virtusių kūrybinėmis formomis. Labai gražiai atskleidžiama, kaip buvo ieškoma režisūrinių sprendimų, kaip gimdavo vizualiniai įvaizdžiai, kuriuose atsiskleidžia tikroji metafizika. Labai nustebino aprašymas, kaip vyko bendradarbiavimas su scenografais, rašytojais ir kitais kūrėjais", – mintimis dalijosi O.Žukauskienė.

Dokumentinis liudijimas

Knygos kaip dokumentinio liudijimo bruožą akcentavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) literatūrologė D.Kuizinienė. Anot profesorės, knyga galėtų tapti pavyzdžiu, kaip būtų galima gyvai ir įdomiai papasakoti jaunesniam žmogui apie ideologinius gniaužtus ir sovietmečio cenzūrą.

Čia gausu režisieriaus laiškų ir užrašų fragmentų, kitų dokumentinių liudijimų, persipinančių su emocijomis. Visa tai susipina į be galo įdomų pasakojimą – dramatišką, komplikuotą, bet nepaprastai iškalbingą istoriją. "Man, kaip besidominčiai išeivijos kultūra ir gyvenimu, buvo nepaprastai įdomu šioje knygoje ieškoti lietuviškosios bendruomenės atspindžių ir suvokti, kaip į pasaulio scenas išėjusiam autoriui yra ankšta tame bendruomenės gyvenime. Jie liudija ne tik J.Jurašo, bet ir daugelio žmonių, kurie išėjo į platesnius gyvenimo vandenis, tam tikrą komplikuotą santykį su lietuviškąja bendruomene. Savo laiku apie tai yra rašęs ir Jonas Mekas. Ir tie aspektai yra be galo įdomūs. Skaitant mane žavėjo kontekstinis pasakojimo talpumas, kai daug kas pasakoma keliais sakiniais, į kuriuos sutelpa pati esmė. Tad knyga įdomi keliomis prasmėmis: istorine, literatūrine, stilistine, teksto talpumo ir metaforiškumo. Dokumentinis egzilio liudijimas tampa simboline universalia istorija", – pasakojo D.Kuizinienė.

Tarpkultūrinio teatro simbolis

Kalbėdamas apie J.Jurašo metaforinio teatro kūrybą ir jos svarbą Lietuvos teatro istorijoje VDU teatrologas Edgaras Klivis įvardijo ir dar kitus knygos aktualumo aspektus. Režisieriaus kūryba yra siejama su lietuviška režisūros mokykla – gebėjimu kalbėti fiziniais, vizualiniais, erdviniais kodais, ne kaip teksto iliustravimas, bet gebėjimas kurti mizansceną kaip raiškią kalbą. J.Jurašo kūrybos principus pratęsę kiti režisieriai, kurie šiandien asocijuojasi su bendra lietuviška režisūra, garsėjančia užsienyje. Lietuvos teatre praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje išryškėjusios dvi kryptys: Juozo Miltinio, į žodį orientuotas, dramacentrinis teatras, ir J.Jurašo režisūra, labiau orientuota į erdvinę ir fizinę režisūrinę kalbą. Taip jau nutikę, jog J.Miltinio kūryba daug gerbėjų nesusilaukusi, o J.Jurašo, atvirkščiai, buvo išplėtota ir dabar sudaro svarbią mūsų kultūros identiteto dalį.

"Knyga prasideda tada, kai A.ir J.Jurašai išvyko iš Lietuvos. Labai įdomu skaityti, kaip toji kūrybinė karjera vystėsi toliau užsienyje. Tai nėra teatrologinė ar teatro istorijos knyga, bet žemėlapis, nuo kurio galima pradėti akademiškesnius tyrimus, koks tas kelias buvo ir kaip J.Jurašo kūryba įėjo į vėlyvojo modernizmo Vakarų teatro kontekstą. Kaip jis tame Vakarų teatre dalyvavo, pažino daug reikšmingų žmonių ir kaip kariavo tuos pačius karus, kaip ir kiti vėlyvojo modernizmo režisieriai, eksperimentavę su panašiomis idėjomis. O viena iš tokių svarbiausių idėjų, būdingų modernizmo teatrui, yra tarpkultūrinio teatro idėja, kurią plėtojo ir J.Jurašas. Tad galima sakyti, jog J.Jurašas – Lietuvos teatro menininkas, patenkantis į Vakarų XX a. pabaigos teatrinį kontekstą", – įžvalgomis dalijosi teatrologas.

Autentiško menininko kelias

Dar vienas svarbus dalykas, skaitant knygą, anot E.Klivio, yra Rytų Europos menininko tapatybė. "Spektaklių ir sapnų klavyruose" galima ieškoti atsakymų į klausimus, ką reiškia juo būti Vakaruose, koks yra jo identitetas tame kontekste, kokios yra jo kultūrinės, moralinės ir politinės preferencijos. "Manau, kad Vakaruose Rytų Europa labai dažnai yra reprezentuojama negatyviai – kaip nusikaltimų, tuštumos ar kraujo žemės erdvė. O juk svarbu, kad ji būtų vaizduojama kaip tam tikrų kultūrinių tradicijų ir pasipriešinimo vieta. J.Jurašas tampa šios kultūros dalimi. Knygoje labai ryškiai aprašoma, kaip Rytų europietis menininkas, nepaisant visko, visada išlieka ištikimas pats sau. Nes jei prarandi tą ištikimybę sau, pradedi gyventi ne savo gyvenimą. O kas gali būti baisiau?!"