ŠANČIŲ PLĖŠIKĖ IR JOS KAUNO TVIRTOVĖS DEIMANTAS

Dėmesio, įspėjame, kad šiame tekste bus dažnai vartojamas žodis parakas, tačiau straipsnis nedegus ir gyvybei nepavojingas. Tačiau negalima paneigti fakto – interviu herojei parako tikrai netrūksta.

Kauno tvirtovės asociacijos narė Vida Blumkienė pasakoja apie Šančiuose stūksantį buvusį parako sandėlį ir apie procesus, kaip jis virsta bendruomenės traukos centru.

Vietoje nenustygstanti moteris ruošiasi Joninių naktį vyksiančiam projekto atidarymui ir turi viziją, kad demilitarizuotame "Parake" skleisis kultūra, šypsosis žmonės ir žydės gėlės.

– Papasakokite "Parako" istoriją ir kur pasislėpusi ši legendomis apipinta vieta?

– "Parakas" yra taške, kur susitinka Aukštieji ir Žemieji Šančiai – kokia graži draugystės metafora! Caro laikais "Parako" sandėlis priklausė šaudmenų kompleksui, kuris jungė devynis pastatus Šančių kalne. Tvirtovė pastatyta 1882 m., o centrinis "Parako" sandėlis dešiniajame Nemuno krante baigtas 1894 m., komplekso rekonstrukcijos laikotarpiu. Ne veltui "Paraką" vadinu tvirtovės deimantu: jis vienintelis Šančių šaudmenų komplekse nulietas iš betono, tai tikras modernizmo ir civilizacijos pranašas. Milžiniškas kalne įrengtas 500 kv. m statinys turi du įėjimus, jo paskirtį liudija išlikusi labai įdomi apšvietimo sistema: siekiant saugiai apšviesti degų sandėlį, įrengti švieslangiai su veidrodžiais, kuriuose būdavo talpinamos žibalinės lempos. Jei užlipsite ant "Parako" stogo, čia rasite raudonų plytų ventiliacijos bokštelius, per kuriuos, sakoma, sovietmečiu žmonės virvėmis nusileisdavo į sandėlio vidų ir vogdavo ten laikomas daržoves. Esu girdėjusi ekstremalių istorijų, kai smalsūs šančiškiai sprukdavo nuo kareivių pro spygliuotas tvoras. Nepriklausomybės laikais iš nesaugomos teritorijos žmonės išgabeno viską, kas įmanoma, "Parake" neliko net elektros laidelio. Toks apleistas, palaidotas po šiukšlėmis "Parakas" stūksojo ilgai, kol iniciatyvos ėmėsi Kauno tvirtovės parkas. Jis susivienijo su Kauno miesto savivaldybe bei tvirtovės mylėtojais ir perėmė rūpinimąsi į savo rankas. Aktyviai veikia Kauno tvirtovės asociacija, kurią sudaro savanoriai ir Kauno fortuose jų įkurtos įgulos. Aš įkūriau "Šančių įgulą" ir savo savanorystės misiją vykdau "Parake".

– Gandas apie "Paraką" sklinda nuo Nemuno krantų iki Prancūzų gatvės ir dar toliau. Apie jį diskutuoja kaimynai, Šančių verslininkai, profesionalūs menininkai. Kokie procesai vyksta "Parake" šiandien? Kam atviros jo durys ir kokia projekto ateities vizija?

– "Parakas" reikšmingas net kelioms kartoms: tiems, kurie sovietmečiu landžiojo pro tvoras ieškodami bulvių, dar iki šiandien negalintiems pamiršti savo nuotykių. Šių žmonių vaikams, kurie "Paraką", saugiai nuo tėvų akių slepiamą miško tankmės, buvo pavertę laukinėmis žaidimų džiunglėmis. Dar viena grupė yra vaikai ir paaugliai, ateinantys čia žaisti šiandien. Daugelis jų gyvena kaimynystėje, matė šio architektūrinio objekto transformacijas, liudijo, kaip griuvo spygliuotos tvoros, virto medžiai, augo šiukšlių kalnai, keitėsi užklydėlių veidai. Vedami smalsumo ir sentimentų, jie dalyvauja teritorijos tvarkymo talkose, dalijasi asmeninėmis istorijomis, domisi, kad čia bus ateityje. Šis projektas kyla iš pačios bendruomenės ir jos poreikių: vaikai čia ateina savo noru, tėvai patenkinti dėl jų užimtumo, užburtos "Parako" magijos, apsilanko skautų, neįgalaus jaunimo ir kitos organizacijos. Mes čia prasimanome veiklų – darome tvarką, miške rengiame orientacines varžybas, ant laužo kepame duoną. Dar viena grupė, kurią domina ši vieta, yra menininkai ir kūrybininkai, kuriems "Parakas" patrauklus kaip kultūrinė erdvė. Todėl rudeniop įpūsti šiuolaikiškų vėjų čia kalbinu menininkus A.Bumšteiną, G.Bertulį, G.Griciūtę, R.Butkutę. Įsivaizuoju, kad "Parakas" skirtas visiems: tai susibūrimo vieta vietinei bendruomenei ir potencialus Kauno miesto kultūros inkubatorius. Tai kaip paslaptingas kambarys, kuris labai masina prisiliesti, atrakinti, patirti. Taip mūsų, "parakinių", būrys didėja (šypsosi).

"Parakas" yra taške, kur susitinka Aukštieji ir Žemieji Šančiai – kokia graži draugystės metafora!

– Iš kur Šančių įgulos vadės Vidos neblėstanti energija ir pasiryžimas rizikuoti ir įžiebti gyvybės kibirkštį buvusiame parako sandėlyje?

– Įgulos vade tapau spontaniškai – užaugau Šančiuose ir man ši vieta – pati gražiausia pasaulyje. Miško aikštelės grindinys, takelis, upelis... Rytą atsikeliu ir pirma mintis kyla: kaip dar labiau prisijaukinti "Paraką"?

Ryžtis oficialiam atidarymui mane pastūmėjo dukra, kuri yra "Kaunas 2022" projekto "Fluxus LABAS!" agentė Šančiuose. Daug "Parako" gyvinimo proceso akimirkų nuotraukose yra įamžinęs sūnus. Šis į judėjimą peraugęs projektas man duoda stiprybės: vystyti idėją reikia tiek žmogiškųjų, tiek materialių išteklių. Esu labai dėkinga visiems savanoriams, džiaugiuosi, kad prisideda Šančiuose esančios įmonės. Juokauju, kad esu Šančių plėšikė – kai ko nors reikia, einu pas įmonių direktorius ir prašau pagalbos, statybinių medžiagų, technikos, transporto... Ir dažniausiai būnu išgirsta.

Pasidalysiu viena istorija. Šalia geležinkelio yra nakvynės namai "Du buliai", kuriame gyvena darbininkai iš Ukrainos, remontuojantys Prancūzų gatvę. Nusprendžiau, kad juos reikia pakviesti į "Parako" atidarymą ir pasiūliau susibūrus Joninių naktį išvirti "parakiniams" ukrainietiškų barščių. Įdėmiai mane išklausę, jie ne tik pažadėjo barščius, tačiau visa dešimties vyrų brigada nusileido nuo kalno ir kibo į talką. Tokių gerų žmonių sutinku daug, tai tik įrodymas, kaip bendras tikslas suteikia galimybes savirealizacijai, turiningam laisvalaikiui, skatina bendruomeniškumo, reikalingumo jausmą. Taip auginame ir puoselėjame kažką žmogiško, gero ir turinčio išliekamąją vertę. Apskritai norisi atsiplėšti nuo kareiviškos košės valgymo ritualų ir kad "Parakas" pražystų gėlėmis.

– "Parako" atidarymas – data, kurią reikia pasižymėti kauniečiams. Kokius laužus Prancūzų gatvės papėdėje uždegsite Joninių naktį?

– Dar tada, kai nė neįtariau, kad idėja gali materializuotis, įsivaizdavau, kad "Parakas" turi duris, kurias atvėrus, kelią pastoja ledo siena. Ją sugriovus patenkama į istoriją ir istorijomis alsuojančią erdvę. "Paraką" myliu, nes čia svajonės pildosi: oficialaus "Parako" atidarymo vakarą, Joninių naktį, birželio 23 d. 21 val., bus daug šviesų bei garso išorėje ir viduje. Nuo karščio grius ledinės durys, vedančios į vidų, kur vyks meniškas "Resonant Digit" ir Liucijos Dervinytės ritualas, vilios garso ir vaizdo instaliacijos, kino salėje suksis Aurelijos Vainiūtės ir galerijos "Meno parkas" kolekcijos filmukai. Lauko scenoje iki paryčių skambės įvairių atlikėjų gyva ir elektroninė muzika, pašėlusiai publiką šokdins grupė "Kaunas ZOO", bus galima skanauti veganiško maisto, vaišintis charizmatiškųjų ukrainiečių virtais barščiais. Šis renginys – tai bendra kūryba reikalaujanti fizinių jėgų, optimizmo, socialumo, tikėjimo. Ko trūksta "Parakui"? Šviesos! Renginys nemokamas, tačiau savanoriškos aukos šiai magiškai vietai elektrifikuoti labai laukiamos.