Velnių muziejus po pertraukos atvėrė duris. Muziejininkams džiaugiantis sutvarkytu stogu ir apšiltintomis sienomis, lankytojai kviečiami patirti požemių chaosą ir dangaus lengvumą.

Visapusės permainos

Bičiuliaujantis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės ir Vytauto Didžiojo karo muziejams metus skaičiuojanti Antano Žmuidzinavičiaus velnių buveinė pasiruošusi pasitikti rudens darganas ir žiemos šalčius. Panaudojant ES struktūrinių fondų finansuoto energinio naudingumo atnaujinimo projekto lėšas, apšiltintos muziejaus sienos, pakeisti langai, atnaujinta apšvietimo sistema, sutvarkytas stogas.

V. Putvinskio gatvės 64-uoju numeriu ir memorialine lenta pažymėtas, banga vilnijančiais langais ir lenktų formų durimis praeivių žvilgsnius kaustęs namas, kuriame anuomet gyveno dailininkas A. Žmuidzinavičiaus su žmona Marija Putvinskaite, taip pat pakeitė savo išvaizdą. Po darbininkų rankų prisilietimo jo sienos atgavo savo pirmapradę spalvą. Buvo restauruoti autentiški pastato langai. Iš viso  darbų atlikta beveik už 283 tūkst. eurų.

„Buvo labai intensyvus laikas – pastato tvarkybos darbai, kurių ilgai laukėme. Tačiau ar muziejaus lankytojui įdomu klausyti, kaip mes džiaugiamės naujais stogais, naujais langais ir visais kitais ūkiniais dalykais? Ko gero, ne. Taip gimė dar vienas bandomasis projektas, skirtas vidaus erdvėms“, – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė plačiai atvėrė velnių buveinės duris, kurios beveik metus buvo užrakintos, ir pakvietė pasinerti į nelabojo paieškas.

Kausto: muziejaus drabužinėje atsivėrė šulinys su pragaro ratais. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Suraskite velnią

Velnias, anot muziejininkės, gali būti stiprus ir kartu labai silpnas. Protingas, o jei reikia – naivus ir kvailas. Jaunas ir nuo metų naštos sukumpęs. Jį galima sutikti požemyje stovint prie kunkuliuojančio katilo, su juo galima prasilenkti ir žmonių minioje. Kipšui nesvetimi gyvulių, paukščių ar netgi daiktų pavidalai. Nors velnias suvokiamas kaip priešiška ir destruktyvi jėga, mūsų lūpose nelabojo vardas skamba gan dažnai. Žilę galvoje, velnią uodegoje kaltiname, kai vyras ima sukti klystkeliais. Suėstus velnius skaičiuojame, kai kalbame apie patrakusią moterį.

„Tai archetipas, kurio labai sunku atsikratyti. Jis yra mūsų pasakose, mūsų pasąmonėje“, – J. Rimkutė-Vainiuvienė skaičiavo, kad šnekamojoje kalboje yra daugiau kaip 600 velnio vardų, o muziejaus kolekcijoje – per 3 tūkst. kipšų, ožkakojų, demonų, šėtonų, liuciferių ir belzebubų.

Kiek jų pavyks rasti patirtinės kelionės metu, priklauso tik nuo jūsų. Tačiau nemanykite, kad tai bus labai paprasta.

„Kartu su menininkais Rasa Butiškyte ir Sauliumi Valiumi muziejuje norėjome sukurti naują patirtinę erdvę, nes kolekcija sulaukia labai daug įvairių vertinimų. Vieni kritikuoja, kiti žavisi“, – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė neabejojo, kad naujosios vizualizacijos, šviesos ir garsai dar labiau išlaisvins muziejaus lankytojų vaizduotę.

Abipusiškai: anot J. Rimkutės-Vainiuvienės, ne tik lankytojai buvo išsiilgę muziejaus, bet ir muziejininkai – lankytojų. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kunkuliuoja katilas

Vienos spalvingiausių ir ryškiausių mitinių būtybių lietuvių tautosakoje paieškos prasideda muziejaus drabužinėje. Kaukšint kanopėlėms, tamsoje, kuri neatsiejama nuo velnio personažo, tarp spintelių išniro mitinis šulinys su pragaro ratais. Akylesni lankytojai turėtų pastebėti ne tik juos, bet ir grindinio akmenis.

Lankytojai galės ant jo stoti, sėsti, fotografuotis. Čia skaitysime pasakas ir vesime edukacijas mažiesiems.

„Eime toliau“, – muziejininkei kylant iš pirmojo aukšto į antrąjį, paskui ją sekęs būrys akis įmerkė į pelkę ant sienos.

Pastarasis atvaizdas pasirinktas neatsitiktinai. Lietuvoje yra maždaug 400 velniškų vietovardžių. Daugiausia tai balų, upelių, ežerų, raistų ir pelkių pavadinimai. Kitaip tariant, velnio vardu pažymėti jo kūriniai – vietos, į kurias sutemus žmonės eiti vengia. Kodėl? Senosiose lietuvių sakmėse velnią dažniausiai galima sutikti būtent prie vandens.

Antrajame muziejaus aukšte įrengta dar viena patirtinė zona – žiežirbomis besispjaudantis pragaro katilas, kurio kaitrą galės patirti kiekvienas norintis.

„Lankytojai galės ant jo stoti, sėsti, fotografuotis. Čia skaitysime pasakas ir vesime edukacijas mažiesiems“, – nusigręžusi nuo kunkuliuojančio katilo už širmos, muziejininkė pakvietė į antrojo aukšto ekspoziciją.

Joje – pirmasis į muziejų atkeliavęs velnias ir paskui jį sliūkinanti šutvė. Nors eksponatai tie patys, po menininkų įsikišimo jie nušvito kitomis spalvomis – erdves užliejo žalia ir raudona šviesos.

Tąsa: iš pragaro pirmuosiuose aukštuose – į šviesą ekspozicijos pabaigoje. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Iš tamsos į šviesą

Trečiasis aukštas pagal R. Butiškytės ir S. Valiaus sumanymą virto persikūnijimo aukštu. Erdvėse iškilo trys raudoni kubai, kuriuose skulptorius Tadas Gutauskas įkalino savo rankų darbo kaukes – velnią, ožį, raganą, gervę. Įspūdingiausiai ši erdvė esą atrodo temstant, kai kaukės ant sienų ir grindų meta įspūdingo dydžio šešėlius.

„Beje, šios kaukės buvo darytos krepšinio sirgaliams kaip priemonė priešininkui įbauginti“, – kasdien sulaukiantys pačių įvairiausių lankytojų, muziejininkai neabejojo, kad dirstelėti į šiuos meno kūrinius užsuks ir aistringiausi miesto krepšinio komandos gerbėjai.

Tai archetipas, kurio labai sunku atsikratyti. Jis yra mūsų pasakose, mūsų pasąmonėje.

Pirmuosiuose trijuose aukštuose patyrę požemių chaosą, ketvirtajame aukšte muziejaus lankytojai pajus dangišką lengvumą ir pasaulio platumą – vitrininiuose languose įsitaisę eksponatai lankytojams primins 48 šalis, iš kurių jie atkeliavo į Kauną.

„Vieni jų buvo dovanoti, kiti – palikti prie durų su rašteliais, treti mus pasiekė per tarpinius asmenis, – arčiau centrinės vitrinos, kuriai šiame aukšte patikėta ypatinga misija, žengė J. Rimkutė-Vainiuvienė. – Pažiūrėkite, kas čia vyksta! Mykolas Arkangelas kovoja su velniu. Šalia – Rapolas, Gabrielius ir visa kita kariauna, padedanti nugalėti blogį.“

Šviesos įspūdį šiame aukšte sustiprins palubėje kybantis gaublys ir vaizdas pro langą. Angelų galbūt nepamatysite, tačiau liksite sužavėti miesto panorama.

Sulaukė: savo pirmapradę spalvą atgavo namas, kuriame gyveno ir kūrė A. Žmuidzinavičius. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Atviri kūrėjo namai

Velnių muziejus lankytojams atviras tik laikinai. Vėliau vyks ekspozicijos atnaujinimo darbai, todėl kipšai kurį laiką ir vėl bus neprieinami.

„Dar sunku pasakyti, manau, kad šiais metais tikrai priimsime lankytojus, nes esame jų labai išsiilgę. Jie mūsų – tai pat. Kol buvome užsidarę, sulaukėme tikrai daug užklausų, kada vėl bus galima pamatyti velnių kolekciją“, – J. Rimkutė-Vainiuvienė priminė, kad net ir tada, kai užsivers vienos durys, kitos tikrai bus atviros.

Tai velnių kolekcijos pradininko A. Žmuidzinavičiaus namai, kuriuose galima susipažinti su tapytojo ir jo šeimos gyvenimu. Šiandienę memorialinę buto ekspoziciją sudaro trys erdvės: dukters Giedrės ir žmonos kambariai, šeimos svetainė. Pastaroji erdvė reprezentatyviausia ir didžiausia. Joje išsaugotos net menkiausios autentiškos detalės – gėlių staliukai, veidrodis, Vienos baldų komplektas, pianinas, dešimtys žymių užsienio ir lietuvių dailininkų tapytų paveikslų. Svetainės erdvę buvo galima atskirti masyviomis sustumiamomis durų pertvaromis, virš kurių tuo metu kabojo tamsiai raudonos vilnonės užuolaidos. Kai susirinkdavo svečiai, jos būdavo perrišamos tautine juosta, o durys sustumiamos, kad padidėtų salono erdvė.

„Žmonės čia grįžta vėl ir vėl. Kai kurie vien dėl to, kad pažiūrėtų, kaip šviesa krinta pro langus. Kitiems smalsu dirstelėti į pusapvales duris, kurių yra net dvejos“, – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vadovė visus, kurie dar nesilankė kūrėjo namuose, ragino tai padaryti.