K. IGNATAVIČIUS – SUSITAPATINĘS SU KAUNU

Istorijos puoselėtojas, miesto tradicijų kūrėjas Kęstutis Ignatavičius, rudenį pasirodysiančioje knygoje pastarųjų trijų dešimtmečių Kauno įvykius pasakos per asmenines patirtis.

Ryto ritualai

Tradiciškai, nesvarbu, ar savaitės pradžia, ar tingus šeštadienis, Kęstutis Ignatavičius akis atmerkia 6 val. ryto. Paklausęs Vatikano naujienų lipa iš lovos, aprengia savo keturkoję bičiulę Pipą, kuri pavasariui pasipuošė nauju kirpimu ir važiuoja iki verslo centro „Kauno Dokas“. Pasivaikščiojimai Neries krantine juodviem labai patinka – K.Ignatavičius pasimankština ant treniruoklių, o Pipa pakalbina visus ankstyvus praeivius.

„Tada einu į parduotuvę. Gal ir nėra didelės būtinybės kažką pirkti, bet man patinka pats procesas, – žinomas kaunietis pasakojo, kad į jo pirkinių krepšelį keliauja ne tik sūdyta lašiša su saulėje brandintomis kalamatos alyvuogėmis iš Graikijos, bet ir glėbys skanėstų numylėtinei Pipai. – Be visų pakramtukų, neretai nuperku ir faršo. Suformuoju nedidelius kukulius ir sudedu juos į šaldymo į kamerą. Tai Pipos ledai.“

Po rytinio apšilimo laukia dar vienas ritualas – pirmame aukšte priešais langą su kryželiu, atvežtu iš Romos, vyras kalba ryto maldą ir kaskart, tarsi per krikštą, šaltu vandeniu nuprausia veidą, kurio niekada nesausina rankšluosčiu. Paprasčiausiai palieka nudžiūti.

Niekada nerašiau apie save, nes turėjau daug veiklos, bet ateina laikas, kai reikia kažką palikti.

„Pusryčiai? Jie visuomet geležiniai. Lašiša, virtas kiaušinis, būtinai – pomidoras, trys alyvuogės ir kaimiškos duonos riekutė. Vėliau – puodelis kavos“, – po tokios puotos skrandžiui K.Ignatavičiaus kimba į dienos darbus.

Pribrendo knygai

Jau kurį laiką Kauno istorijos puoselėtojas, tradicijų, ceremonijų iniciatorius, kurio titulams ir pareigybėms suskaičiuoti vargu ar pakaktų abiejų rankų pirštų, verčia savo sukauptų dokumentų pluoštus ir nuotraukų archyvus. Jei viskas eisis pagal planą, visa ši medžiaga virs kūnu ir rudeniop dienos šviesą išvys knygos, per K.Ignatavičiaus veiklas ir patirtį pasakojančios pastarųjų trijų dešimtmečių kultūrinius pokyčius Kauno mieste, pavidalu.

„Niekada nerašiau apie save, nes turėjau daug veiklos, bet ateina laikas, kai reikia kažką palikti. Noriu papasakoti žmonėms, kaip nuo 1990-ųjų tradicijų prasme keitėsi miestas ir visa savivalda“, – pasakojo K.Ignatavičius.

Savo darbų bendražyge jis pasirinko ilgametę „Kauno dienos“ žurnalistę Virginiją Skučaitę. Perskaitęs jos rašytą knygą apie dėdę, paskutinį tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministrą generolą Kazimierą Skučą „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“, K.Ignatavičius buvo įsitikinęs, kad senai bičiulei puikiai pavyks susitvarkyti ir su šiuo darbu.

„Perskaičiau Virginijos rašytą knygą ir man labai patiko jos rašymo stilius – dalykiškas, konkretus, bet įtraukiantis ir su meile. Todėl paklausiau, ar ji nesutiktų imtis dar vieno darbo, – K.Ignatavičius džiaugėsi savo ir miesto istoriją patikėjęs ne tik profesionaliai žurnalistei, bet ir tikrai Kauno patriotei. – Dirbti su Virginija – vienas malonumas. Ji vis mane kontroliuoja, klausia, ar padariau tą ir aną. Būna, pamirštu, tada prisipažįstu, kad nusidėjau, arba pameluoju, kad turėjau kokių nors svarbių reikalų.“

Atminimas: už tai, ką padarė miestui, K.Ignatavičius dėkoja savo žmonai, todėl ir knygą skiria jai. Vilmanto Raupelio nuotr.

Apie santuokas

Tolesniam pokalbiui apie knygą K.Ignatavičius pakvietė į antrąjį namo aukštą. Anksčiau iš čia matėsi seserų benediktinių vienuolynas su bažnyčia ir Rotušės bokštas. Dabar vaizdą užgožia naujai iškilęs statinys.

„Gyvenu čia nuo 1948 m. Iki tol mano vaikystė bėgo Daugirdo gatvėje. Iš jos išsikėlėme dėl potvynių“, – nors lokaciją pakeitė, nuo rotušės K.Ignatavičius nenutolo.

Nuo devynerių iki pat mokyklos baigimo jis patarnavo Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje šv.Mišių metu, o nuo 1990-ųjų pradėjo dirbti Kauno rotušėje ir tuokti įsimylėjėlių poras.

„Labai įdomi istorija. Atėjus nepriklausomybei mane pasiūlė rinkti į Kauno deputatus. Nebuvau prieš, nors tuo metu buvau muzikinės reklamos skyriaus vadovas, turėjau savo ansamblį, – K.Ignatavičius pasakojo, kad, išrinktas į miesto tarybą, jis gavo užduotį pakeisti visą kolektyvą rotušėje ir atleisti tuometę skyriaus vedėją. Pasitaręs su žmona ir sulaukęs jos padrąsinimo, baigiantis 1990-ųjų vasarai, K.Ignatavičius žengė į Kauno rotušę kaip naujasis jos šeimininkas.

Sakydavau, kad ji mano pirmoji žmona, rotušė – antroji, o muzika – trečioji.

„Galėčiau apie šį laikotarpį papasakoti labai daug istorijų“, –  miesto jaunavedžių globėjas prisiminė bent kelias jų. Apie jaunikį, kuris, pamiršęs pasą ir nuvažiavęs jo pasiimti iš namų, atgal į santuokos rūmus negrįžo, arba porą, kuri pirmoji išbandė virš vaško lydymo krosnies išlieto medaus klampumą.

„Pagalvojau, kad tas nešiojimas per tiltą dvelkia sovietizmu. Ne visiems tai tinka, ne visiems patinka, todėl pasiūliau jaunavedžiams per medų eiti tiesiai į medaus mėnesį, – nors tradicija neprigijo, skaitytojai, anot K.Ignatavičiaus, knygoje ras V.Skučaitės pokalbį su kauniečiais, kuriems medaus lipnumas pasiteisino. – Tai žinoma pora, sukūrusi gražią šeimą. Tikiu, panašių istorijų žmonės norėtų rasti ir daugiau, bet nusprendžiau į knygą sudėti mažiau žinomus, tačiau labai svarbius faktus.“

Dėmesys benediktinėms

Mums šnekučiuojantis namų šeimininkas dirstelėjo pro langą. Išrikiuotos kieme klausytojų čia laukė keliolika kėdžių ir nedidukė scena.

„Reikia tik tentą užtraukti ir luktelėti, kol dar labiau sušils orai“, – nusišypsojo K.Ignatavičius. Kai vakarai bus jau malonūs ilgiems pasisėdėjimams, čia sugužės draugai, bičiuliai ir Pelėdų kalno bendruomenės, kuriai daug metų vadovauja žinomas kaunietis, nariai.

„Mūsų bendruomenė – viena seniausių mieste. Dabar gal tik kiek prigesusi, nes ir šeimininkas – tam tikro amžiaus, bet vis kažką sukuriame. Mes pirmieji rengėme vaikų dviračių varžybas, gegužines ant kalno“, – prisiminimais dalijosi K.Ignatavičius.

Kelios eilutės knygoje bus skirtos ne tik vietos gyventojams, susibūrusiems ant Pelėdų kalno, bet ir artimiausiomis kaimynėms – sesėms benediktinėms, su kuriomis bendravo ir jo mama. Anuomet sau davęs pažadą prikelti Šv.Mikalojaus bažnyčią, K.Ignatavičius jį tesėjo, todėl tai, kaip šiandien atrodo šventovė, yra ir jo nuopelnas.

„Būdamas deputatu radau tam resursų. Tačiau visko padaryti iki galo  nepavyko. Truko dingusio varpo, – pradėjęs dirbti rotušėje, K.Ignatavičius jį rado bokšte ir grąžino į vietą. – Atrodo, kad iš anksto buvo suplanuota seka. Jeigu atstatysi bažnyčią – atsidursi rotušėje, o jeigu nueisi ten – rasi varpą.“

Į Šv.Mikalojaus bažnyčią K.Ignatavičiaus ir vienuolių iniciatyva grįžo paveikslas „Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus“. Iki tol XVII–XVIII a. tapytas meno kūrinys buvo pas šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą Paberžėje.

„Nuvažiavome, o Tėvas Stanislovas sako: matai, paveikslas kabo bažnyčios palėpėje, lipk, nusiimk, bet rėmus man palik. Lipau ant kopėčių, vos nenukritau, nes paveikslas sunkus. Išėmus paveikslą teko lipti atgal ir pakabinti tuščią rėmą“, – apie paveikslo grąžinimo procedūrą pasakojo K.Ignatavičius.

Nuopelnai: K.Ignatavičiaus dėka atsirado merų statinaitės, pinigėliai ir svečių knyga. E. Virkečio nuotr.

Bajoras be dvaro

Jei paklausčiau, ką žinote apie savo giminę, paminėję senelių vardus, veikiausiai stabtelėtumėte. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos garbės vadas K.Ignatavičius, save vadinantis bajoru be dvaro ir turtų, išvardytų prosenelius iki vienuoliktos kartos.

„Kokių tik istorinių dalykų nepridarėme su bajorais! Kaipgi neaprašysi, kad Lietuvoje priėmėme Prancūzijos grafų ir baronų asociacijos narius arba nepaminėsi fakto, kad buvau pakviestas į Europos kilmingųjų suvažiavimą Paryžiuje, kur man su sąjungos sekretoriumi teko atstovauti Lietuvai, – K.Ignatavičius su šypsena prisiminė priėmimą ir tolesnį veiksmą viename žokėjų klube, į kurį patekti gali toli gražu ne kiekvienas. – Aptarnaujantis personalas vaikšto su stalo įrankiais: šakutėmis, peiliais ir t.t. Reikia pasirinkti, bet ne viską taip greitai supranti. Tada stebi, ką kaimynas daro. Mane pasodino prie grafo, Prancūzijos kilmingųjų vado, ir Portugalijos kilmingųjų vado, tai vieną akį vis užmesdavau.“

K.Ignatavičiui priešais akis išniro ir 2006-ųjų spalį vykęs Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos II priėmimas. Tąsyk, anot pašnekovo, jam teko atsakyti net į kelis monarchės klausimus.

„Taigi, šioje srityje turi iš paprasto bitininko virsti visai kitu žmogumi“, – K.Ignatavičius laimingas, kad jam visuomet pavykdavo suderinti visas veiklas ir sėkmingai iš vieno personažo persikūnyti į kitą.

Knygą dedikuos žmonai

K.Ignatavičius neabejojo, kad apie didžiuosius jo nuopelnus dirbant Kauno rotušėje, iki šiol mažai kas žino.

Tarkim, būtent jis sugalvojo naudoti ceremonimeistro lazdą su varpeliu, iškilmingai skelbiančiu apie garbingų svečių priėmimą, kitas iškilmingas ceremonijas ir apdovanojimus. Jo iniciatyva per merų inauguracijas naujieji vadovai miestui dovanoja midaus statinaites ir pinigėlius. K.Ignatavičiaus dėka miestas turi ne vieną simbolį, kaip miesto garbės svečių knyga, miesto raktas. Žinomas kaunietis inicijavo miesto vėliavos ir reprezentacinio herbo konkursą, rado rėmėjų vaško lydimo krosniai prie rotušės įrengti. Būtent jo idėja buvo pakabinti varpelį prie durų, kuriuo skambina jau susituokę jaunavedžiai. Su Deputatų klubu K.Ignatavičius inicijavo idėją švęsti Kauno dienas, įkurti Kauno muziejų, rengti labdaringas akcijas, ceremonijas.

Bendražygė: K.Ignatavičiaus pasakojimus į visumą sujungs V.Skučaitė. Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Ir dabar esu kupinas įvairiausių idėjų. Jei kas nors klausia, iš kur jos, atsakau: kam gi daugiau, jei ne žmogui, kuris ilgiausiai dirbo rotušėje, jos galėtų kilti, – už galimybę dirbti Kaunui K.Ignatavičius dėkojo ne tik likimui, bet ir žmonai, kurios neteko prieš penkerius metus. – Miestui daviau, bet iš žmonos atėmiau. Nors ji niekada nepyko ir neliūdėjo. Sakydavau, kad ji mano pirmoji žmona, Rotušė – antroji, o muzika –  trečioji. Mes labai gerai sutarėme, kartu pragyvenome net 48-erius metus. Iki jubiliejaus pritrūko vos kelerių metų. Todėl ir šią knygą dedikuosiu jai.“