Menas visada šalia
Kol dar gyveno Kryme, Elviros namų sienas puošė daugybė jos pieštų paveikslų. Vienuose moteris vaizdavo lūžtančias jūros bangas, drugeliais užklotas pievas, kituose paveiksluose kūrėja kėlė būties klausimus ir ieškojo į juos atsakymų.
„Kiek save pamenu, visuomet piešiau. Pirmieji bandymai, žinoma, buvo vaikystėje – panašaus amžiaus, kaip dabar mano dukra piešia“, – pasakojo Krymo totorių kilmės menininkė Elvira Drozdova, geriau nei bet kas kitas žinanti, ką reiškia gyventi prie Rusijos.
Kartu su šeima į Ukrainą Elvira atvyko 1995-aisiais. Kryme lankė vidurinę mokyklą, baigė universitetą, įgijo net du aukštuosius išsilavinimus, vienas jų – teisės magistras. Tapo pripažinta menininke.
„Galimybės mokytis menų mokykloje neturėjau, tačiau, pamačiusi mano talentą, viena mokytoja pasiūlė privačias pamokas. Pagalvojau, kodėl nepabandyti“, – pasinaudojusi galimybe, Elvira puikiai įvaldė ne tik teptuką, bet ir siūlą su adata. Beje, kaip ir jos mama.
Dabar 38-erių moteris – liaudies meno meistrė, Eupatorijos miesto meistrų artelės narė, profesionali siuvinėtoja, ypatingą dėmesį skirianti Krymo totorių siuvinėjimo auksu technikai ir Ornek ornamentams.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Su skausmu paliko namus
Gyvendama Kryme, Elvira susipažino su savo būsimu vyru. Nors gimė Ukrainoje, Jaroslavas, anot moters, turi nemažai lietuviško kraujo.
„Kryme mes sėkmingai kūrėme savo gyvenimą, dėliojome ateities planus, kol vieną 2014-ųjų dieną viskas pasikeitė. Tais metais prasidėjo neramumai, pavasarį – kovą – turėjo vykti referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos. Vyras pasakė, kad likti Kryme mums nesaugu, todėl, pasiėmę kelis daiktus, skubiai palikome savo namus“, – E.Drozdova pasakojo, kad šeima tąsyk nusprendė keltis į Lvivą. – Patikėkite, atsisveikinti su Krymu buvo labai sunku ir skausminga. Turėjome palikti viską, ką tiek laiko kūrėme ir dėl ko tiek stengėmės. Netekome visų savo pinigų. Jų iki šiol negalime atsiimti iš banko, nes sąskaita yra užblokuota. Buvo laikas, kai Lvive negalėjome įsigyti net maisto. Išgyventi mums padėjo savanoriai.“
Į Lvivą atvykę, kaip patys manė, vos porai savaičių, sutuoktiniai šios minties nepaleido. Vylėsi, kad greitai situacija Kryme pagerės ir jie vėl galės grįžti namo. Kai suprato, kad tam nelemta išsipildyti, savo gerovę bandė kurti naujoje vietoje.
„Iš pradžių turėjome kur gyventi, vėliau buto paieškos buvo komplikuotos. Be to, kaip tik tada sužinojau, kad laukiuosi sūnaus. Jis ir gimė Lvive“, – E.Drozdova pasakojo, kad gyvenimą kitame mieste apsunkino ir vaikų ligos.
Jos pirmagimė Elona, už kelių mėnesių švęsianti vienuoliktąjį gimtadienį, turi raidos sutrikimą, serga celiakija, netoleruoja laktozės. Septynerių Rolanui taip pat diagnozuotas autizmas ir laktozės netoleravimas. Tik visos šios ligos buvo nustatytos ne Ukrainoje, o Lietuvoje, į kurią šeima nusprendė keltis po dvejų metų.
Vyras svajojo gyventi Lietuvoje, ne kartą kalbėjo apie tai.
Įsikūrė Kaune
Sužinojęs apie Lietuvos siūlomą pagalbą Ukrainos žmonėms, atvykstantiems iš okupuotos teritorijos, moters vyras kreipėsi į ambasadą Lvive.
„Vyras svajojo gyventi Lietuvoje, ne kartą kalbėjo apie tai. Tačiau buvome sutarę, kad važiuosime į Lietuvą tik tada, kai negalėsime grįžti į Krymą, kuris yra mano tėvynė“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Taip Elvira kartu su vyru ir dviem mažais vaikais 2016 m. birželį atsidūrė Lietuvoje. Iš pradžių jie apsistojo pabėgėlių centre Rukloje, o po poros mėnesių, vyrui gavus darbo pasiūlymą, šeima persikėlė į Kauną. Iš pradžių išsinuomojo butą Dainavos rajone, tačiau iš ten buvo nepatogu pasiekti mokyklą ir darželį, todėl teko ieškoti naujos vietos.
„Persikėlėme į centrą ir čia gyvename jau ne vienus metus. Esame laimingi, nes žmonės mus gerai priėmė. Vyrui čia patinka, vaikams irgi. Man taip pat gerai. Žinoma, aš nesiliauja galvoti apie Krymą ir ilgiuosi jo visa širdimi“, – E.Drozdova prasitarė, kad jos naujuosiuose namuose taip pat kabo paveikslai, tik ne tokie nuotaikingi, kaip Kryme, ir ne tokie slegiantys, kaip visai neseniai eksponuotoje parodoje Kęstučio gatvėje esančiame salone. Dalis darbų, kuriuos Elvira nupiešė prasidėjus karui Ukrainoje, jau iškeliavo, o likusiuosius prieš surinkdama iš lentynų autorė nusprendė parodyti „Kauno dienai“.
Piešia tikras istorijas
Nors akriliniais dažais ant drobės kuria nuostabius ornamentinius piešinius, parodoje Elvira eksponavo akvarele pieštus darbus. Antai, viename ji vaizduoja žuvusiųjų Ukrainos karių sielas, kitame lengvai plevenančią žvakę.
Vis dėlto didžioji dauguma menininkės piešinių atkartoja realias, realių žmonių istorijas. Antai, viename jauna mergina, po okupantų atakos netekusi abiejų kojų ir beveik visų rankų pirštų. Jos ir išrinktojo santuoka įvyko ligoninėje. Pasipuošusios balta suknele nuotakos mylimasis nepaleido iš rankų. Kitame paveiksle Elvira pavaizdavo draugės sūnų, paskutinę dieną besisupantį savo kieme, Mariupolyje. Kiek tolėliau į sieną atremtas paveikslas atkartojo Bučos skerdynių akimirkas, prie kieme iškilusio kauburėlio stovinčius, mamos gedinčius tris vaikus ir vieną iš daugelio metro stočių, kuriose glaudėsi tūkstančiai ukrainiečių, besislapstančių nuo raketų.
Justinos Lasauskaitės nuotr.
„Piešiau ne iš galvos. Nuotraukų su metro stočių vaizdais ieškojau internete, o viską dar labiau užtvirtino vienos bičiulės pasakojimai. Ji beveik mėnesį gyveno tokiomis sąlygomis“, – E.Drozdova žengė arčiau dar vieno piešinio, kuriame vaizduojama apgriauto namo kieme, Horenkos kaime, velykinius pyragus kepanti senolė. Šis darbas, anot autorės, jau pažadėtas – po parodos jis keliaus piešinyje pavaizduotos senolės giminaičiams.
„Jie norėjo pirkti, bet aš pažadėjau padovanoti. Taip ir padarysiu“, – E.Drozdova prasitarė, kad į Ukrainą iškeliaus ir dar keli darbai.
Vienas jų, vaizduojantis apšaudytas Ukrainos žemes, bus perduotas žuvusio kario artimiesiems, kitas – pažįstamai iš Mariupolio.
„Ne vienas žmogus, kurį pažinojau, žuvo. Kalbu ne tik apie kovotojus, bet ir apie civilius žmones. Tai protu nesuvokiama. Širdis kaskart plyšta“, – emocijas sunkiai tramdė moteris, Lvove palikusi savo tėtį ir brolį. Moteris džiaugėsi, kad kiek daugiau nei prieš mėnesį į Lietuvą jai pavyko prisikviesti mamą, nes gyvenimas Lvove tapo nepakeliamai sunkus. Nuolatiniai sirenų garsai ir nemiga labai išvargino moterį. Sušlubavo jos sveikata.
„Be to, ji nuolat siuvo balaklavas, daug savanoriavo. Nuovargis neprisidėjo prie savijautos, – E.Drozdova džiaugėsi, kad Lietuvoje per ganėtinai trumpą laiką jos mamai pasidarė kur kas geriau.
Turi slaptą svajonę
Ukraina, anot Elviros, yra Europos skydas. Šalis ir toliau kovoja visuose frontuose: kariniame, kultūros, meno ir užnugario.
„Čia yra meninis frontas, nes menas taip pat gali būti ginklu“, – E.Drozdova prasitarė jau kurį laiką turinti svajonę – surengti didelę, karui Ukrainoje skirtą parodą ir po vienu stogu suburti keliolika ar net kelias dešimtis kūrėjų.
Minčiai virsti kūno esą trūko visai nedaug – tik rėmėjų, bet to padaryti nepavyko. Todėl rugsėjį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinėje Kaune, Laisvės alėjoje, moters iniciatyva bus surengta kiek mažesnė paroda, pasakosianti Ukrainos tragediją.
„Nebus instaliacijų, kaip aš svajojau. Bus tik kelių autorių paveikslai, pasakojantys apie tai, kas pastaruosius pusę metų vyksta Ukrainoje, – E.Drozdova dėkojo patalpų šeimininkams, kurie įsileis menininkus, ir vylėsi, kad anksčiau ar vėliau jai pavyks surengti dar didesnę parodą. – Ne vienoje šalyje panašių parodų buvo, o Lietuvoje – ne. Manau, vertėtų surengti. Žmonės turi tai matyti, nes dar ne visi supranta, kokio masto tragedija ištiko Ukrainą.“
