Minint Juodojo kaspino dieną, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, netoli amžinosios ugnies, iškilo akmenų kalnelis Ukrainos didvyriams. Čia pat suskambo ir žuvusiųjų istorijos.

Lietuviai kaip niekas kitas jaučia Ukrainos skausmą, nes patys šimtmečius kentėjo nuo to paties agresoriaus. Todėl išgirdus apie bombarduojamus miestus ir ten žūstančius žmones senos žaizdos kaskart atgyja. 

„Mes jaučiame vienybę, žinome, kad esame stiprūs, nenusisukdami, nepamiršdami, kas buvo, kad galėtume kada nors iš tiesų tvirtai pasakyti, kad esame pajėgūs patys spręsti, kokius raibulius paliksime pasauliui – traumas ir neapykantą ar viltį ir meilę“, – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje skambant muzikai, būrelį susirinkusiųjų sveikino humanistinės žuvusiųjų už Ukrainos laisvę lydėtuvių ceremonijos vedėja.

Kiekviena tokia auka atneša didelį skausmą ir pyktį, bet žengia žingsnį pergalės prieš blogį link.

Netrukus jos lūpose suskambo žuvusiųjų vardai ir istorijos. Inžinierius Vitalijus, kuris susisprogdino, kad sugriautų tiltą ir neleistų juo judėti okupantų kariams. Vienas jauniausių Ukrainos kariuomenės vadų Valerijus, žuvęs per savo 34-ąjį gimtadienį mūšyje prie Hostomelio. 33-ejų aktorius Paša, gyvybės netekęs per Irpinės bombardavimą. Karo medikė Ina, kritusi pirmąją okupacijos dieną, bet prieš tai spėjusi išgelbėti dešimt sužeistų karių. 31-erių gaisrininkas Saša, žuvęs per Charkovo bombardavimą. Jis labai mėgo skaityti, todėl buvo palaidotas su elektronine knyga ir skaitymo akiniais. Savanorė Anastasija, karo metu gabenusi maistą be priežiūros paliktiems gyvūnams. Mergina buvo nušauta. Iš labai nedidelio atstumo. 300 žuvusiųjų Mariupolio dramos teatre prie užrašo „Vaikai“. Visas Azovo batalionas, kuris perrašys pasiaukojančio kario apibrėžimą ir tūkstančiai kitų pavardžių, kurių neišgirsime, bet būsime amžinai dėkingi ir skolingi.

Vyčio Šulinsko nuotr.

„Kiekviena tokia auka atneša didelį skausmą ir pyktį, bet žengia žingsnį pergalės prieš blogį link. Kažkada JAV prezidentas Kalvinas Kulidžas pasakė, kad nė vienas žmogus nebuvo apdovanotas už tai, ką gavo – visi buvo apdovanoti už tai, ką davė“, – po šių žodžių renginio vedėja kartu su šalia stovėjusia, tuos pačius žodžius į ukrainiečių kalbą vertusia mergina pakvietė uždegti pirmąją žvakę ir skirti ją kritusiems Ukrainos kovotojams. Antroji žvakė simbolizavo dėkingumą – vieną stipriausių teigiamų emocijų.   

Po lydėtuvių – humanistinės atsisveikinimo su karo aukomis ceremonijos – susirinkusieji buvo kviečiami drauge sukurti simbolinę „Atminimo akmenų sodo“ kapavietę. Žmonės ėmė akmenėlius iš pinto krepšelio, glaudė juos prie širdies, dalijosi matytomis ir girdėtomis karo istorijomis, o tada statė akmenų bokštą – priminimą, kad karas nesibaigė, o beprasmių aukų skaičius taip pat ne galutinis.